- V - ÞVILGSNIS Á EGZILIO LITERATÛRÀ 405
406
IÐËJIMO NEGRÁÞIMO LEITMOTYVO UÞUOMAZGOS: M. KATILIÐKIO IÐËJUSIEMS NEGRÁÞTI Áþanginëje pastaboje apie Iðëjusiems negráþti Marius Katiliðkis perspëja skaitytojà, kad ðis kûrinys nepriskirtinas romano, apysakos arba apybraiþos þanrui. Jis taip pat primena, kad tai nëra karo metà iðgyvenusio atsiminimai, nors prisipaþásta, jog tai tam tikras to meto lûkesèiø ir gaiðaties vaizdavimas. Ið tikrøjø tai yra benamio, niekur nepritapusio ir atgal á savo namus nesugráþusio þmogaus odisëja. Kompozicine struktûra, meninës iðraiðkos priemonëmis ir leitmotyvu kûrinys iðsiskiria ið kitø, apraðiusiøjø panaðias karo meto klajones. 1 Iðëjusiems negráþti netikslu bûtø vadinti ir literatûriniais memuarais, nors medþiaga, ið kurios sukurtas ðis beletristinis kûrinys, yra autentiðka: knygoje minimos vietovës, asmenys, ávykiai yra tikri, iðëjimo ir negráþimo situacijos yra paties autoriaus iðgyventos. Visa esmë glûdi medþiagos atrinkime ir jos sulydinime á vientisà meniná kûriná. Nuo pat pirmos iðëjimo ið savøjø namø dienos Katiliðkis uþraðinëjo á dienoraðtá tam tikrus ávykius ir iðgyvenimus, tvirtai tikëdamasis kada nors viskà pateikti beletristine forma. Iðëjusiems negráþti paraðytas praëjus daugiau kaip deðimèiai metø po karo, ir beblëstantys karo meto iðgyvenimø atsiminimai bei dienoraðtinë medþiaga raðytojui buvo tas pats, kas skulptoriui yra molis, medis ir pan. Atidþiai atrinkæs tam tikrus ávykius, situacijas, momentus, 407
jis grupavo juos ir jungë iðëjimo negráþimo leitmotyvo gijomis á naujus vienetus ir vaizdus. Savita yra veikalo kompozicinë struktûra. Skyrelius, kuriø dauguma yra savarankiðkos novelës, á vientisà kûriná jungia glaudi fabulos pynë ir iðëjimo negráþimo leitmotyvas. Beveik á kiekvienà skyrelio pasaulëvaizdá áterpta ir tokia medþiaga, kuri nëra susieta nei su ávykio, nei su laiko aplinkybëmis. Tai metaforinio pobûdþio keliasluoksniai ávairios kilmës ir turinio intarpai. Pavyzdþiui, legendinio istorinio pobûdþio tryliktojo ðimtmeèio nuotykiai ápinami á iðeinanèiojo ið gimtøjø namø iðgyvenimus (skyrelis Kunigas Þvelgaitis), iðëjusiojo besidiegianèià subtilià meilæ ataudþia þvejo tautosakiniai atðvaitai (Vaiðingas eþeras), virð likiminiø karo nuotykiø tvyro antgamtinë jëga (Ðv. Antanas, Hexegrund), absurdiðkos iðëjusiøjø klajonës gretinamos su prûsø lemtimi (Herkaus Manto pievomis), iðëjusiøjø iðgyvenimus dvigubina literatûrinës asociacijos (Vienoþindis su akordeonu, Theodor Storm) ir t. t. Iðskirtinis yra pasakotojo iðëjusiojo vaidmuo. Jis kalba maèiusio ir patyrusio vardu kaip veiksmø ir veikëjø stebëtojas ir kaip pagrindinis personaþas. Tokiu bûdu sudaromas áspûdis, kad pasakoja du skirtingi asmenys, kurie stebëtø ávykius ir þmones ið dviejø regëjimo taðkø: pasakotojas stebëtojas ir pasakotojas personaþas. Pirmasis þvelgia á bendrakeleivius, tarsi jis bûtø paðalinis, neutralus stebëtojas. Tuo tarpu antrasis atskleidþia pagrindinio veikëjo intymios vidinës bûsenos bangavimus. Perëjimai ið intymios vidinës plotmës á iðorinæ arba atvirkðèiai yra staigûs, be ávadø ir pauziø. Abu pasakotojai paprastai neiðeina ið karo meto ribø, bet retkarèiais viena ar kita pastaba duodama ið 11 12 metø perspektyvos. Abu pasakotojai skiriasi pasakojimo maniera. Pasakotojas stebëtojas stengiasi nusakyti iðëjusiøjø nueitàjá kelià, fiksuodamas þymesniø ávykiø eigà. Jo dëmesys yra sutelktas daugiausia ties kelionës etapais. Tuo tarpu pasakotojas personaþas, koncentruodamasis ties pagrindinio veikëjo subjektyviais epizodais, atveria iðëjimo negráþimo leitmotyvo giluminæ dimensijà. Pirmasis daugiausia pasikliauja tradicine pasakojimo maniera, kartais net nukrypdamas á apybraiþiðkumà, antrasis ið atskirø detaliø, iðgyvenimø atkarpø bei vaizdiniø komponuoja savità iðraiðkos 408
priemoniø sistemà. Ta sistema atskleidþia arba daþniau sugestijuoja ne tik paèius pagrindinio veikëjo iðgyvenimus, bet jø kaità bei procesà, kuris neatskiriamai susietas su veikalo leitmotyvo rutuliojimu. Radikaliai skiriasi ir pasakotojø poþiûriai á vaizduojamus objektus ir reiðkinius. Pasakotojas stebëtojas á bendrakeleivius ir á save su þvelgia ironija arba tiesiog ðaiposi ið jø ir ið savo elgesio ar susidëjusiø aplinkybiø. Pasakotojas personaþas fiksuoja kritiðkø bei lemtingø situacijø momentus su stoiðku rimtumu. Abiejø pasakotojø dëmesio centre yra þmoniø, nelauktai patekusiø á nekasdieniðkas situacijas, reakcija, o ne átaigojusios padëtá prieþastys. Taèiau duodami tik keli ðtrichai, nesukuriantys pilno vaizdo. Norima, kad pats skaitytojas ásijungtø á kûrybiná procesà: ásigilintø á tekstà ir potekstæ ir savaip viskà suvoktø. Tai itin ryðku pasakotojo personaþo atveju. Jis nori atkreipti skaitytojo dëmesá á tam tikrus reiðkinius, pateikdamas jam emocinius ir semantinius orientyrus. Tai ir yra Katiliðkio kûrybos savitumas, kuris átaigiai apeliuoja á skaitytojo jausmus, sàmonæ ir vaizduotæ. Bûdingiausia Katiliðkio iðraiðkos priemoniø ypatybë yra þodis ir jo vartojimas meninëje veikalo struktûroje. Kaip retas lietuviø raðytojas, Katiliðkis su atida rinko þodþius kiekvienam veiksmui ar bûsenai apibûdinti ir virtuoziðkai juos panaudojæs iðgavo jø keliasluoksniðkumà ir daugiaprasmiðkumà. Jo specialiai parinkti keliareikðmiai þodþiai meninëje plotmëje tampa koduotais þenklais. Jie turi savo semantiná krûvá ir tuo paèiu sugestijuoja ryðius su þymimuoju objektu ar situacija. Paprastai lemtingesnëse pasakotojo personaþo atskleidþiamose detalëse ðie þenklai kodai yra susieti vienas su kitu tarpusavio ryðiais. Susidaro tam tikra þenklø grandinë, turinti didelæ iðraiðkos potencijà. Tø semantiniø grandiniø atskleista bûsena ar veiksmas nesukuria aiðkesnio veikëjo iðgyvenimø vaizdo. Þenklai tik byloja apie tam tikrus iðgyvenimus, momento ar reiðkinio nuolaikas, emocinæ átampà. Vaizdo neiðbaigtumas ir semantinis fragmentiðkumas savo kompozicija prilygsta impresionistiniam paveikslui: vietoj spalvø, taðkø ir brûkðniø vartojami koduoti þodþiai. Èia, kaip ir impresionistiniame paveiksle, paèiam skaitytojui palikta suvokti vientisinæ reiðkinio prasmæ. 409
Struktûriniu poþiûriu Iðëjusiems negráþti primena þodþiø audiná. Pasakotojas stebëtojas nutiesia fabulos apmatus ir kai kuriuos ávykius ir reiðkinius perpina iðëjusiøjø siuþetiniais ataudais. Pasakotojas personaþas fabulos gijas ataudþia subjektyviais pagrindinio veikëjo minèiø, emocijø atðvaitais bei ávaizdþiais. Siuþetiniai ir subjektyviø iðgyvenimø ataudai kaip tik sudaro audinio raðtà semantinius vaizdus. Pasakotojo stebëtojo vaizduose parodyti benamiai, pasimetæ, karo bangos po svetimas þemes svaidomi þmonës. Pasakotojo personaþo vaizduose iðëjusiojo negráþtanèiojo þmogiðkosios bûties problematika, kuri tiesiogiai nesusieta nei su laiku, nei su vietove. Taèiau ir vienus, ir kitus vaizdus á vienà audiná jungia leitmotyvas iðëjusiems negráþti. Tolimesnëje ðio straipsnio eigoje koncentruosimës ties paèiomis iðëjimo negráþimo leitmotyvo uþuomazgomis pirmame veikalo Iðëjusiems negráþti skyrelyje, pavadintame Kunigas Þvelgaitis. Pirmiausia pristatomas pasakotojo stebëtojo tekstas, o po to sustojama ties penkiomis pasakotojo personaþo situacijomis. 2 Skyrelio Kunigas Þvelgaitis fabula nëra sudëtinga. Bûrelis ginkluotø vyrø, tris dienas lûkuriavusiø prie Mûðos kranto, artëjant rusø tankams, be perstojo bëgo link Vakarø. Bûreliui apsistojus saugioje vietoje, pagrindinis veikëjas prieð pasitraukiant á Þemaitijà atvyksta á tëviðkæ atsisveikinti su saviðkiais. Tankai vël priartëja. Vël desperatiðkas bëgimas. Antrà kartà atsiradæs netoli tëviðkës, pagrindinis veikëjas vël uþbëga á namus. Ðiuo metu tankai uþkerta vieðkelá á vakarus. Pagrindinis veikëjas, tapæs bûrelio vadovu, iðveda já kaimo keleliais ið gresianèios apsupties. Po to jis, atsiskyræs nuo kitø, maudosi Ðvëtës upëje, uþkopia á Þvelgaièio piliakalná ir pasivijæs bendrakeleivius vël þygiuoja iki vakaro. Nakèiai dalinys apsistoja þemaièio sodyboje. Pradëdamas skyrelá Ðvëtës upës ir Þvelgaièio piliakalnio vaizdu, o ne chronologine seka pateiktais ávykiais, Katiliðkis uþmezga iðëjimo negráþimo leitmotyvà. Nuo Ðvëtës jo vaikystës upës þengia- 410
mi pirmieji þingsniai á iðëjimà. Taip pat pasakotojas stebëtojas pateikia informacijà apie kunigaikðtá Þvelgaitá, kurio vardu pavadintas piliakalnis, nuo kurio pagrindinis veikëjas paskutiná kartà paþvelgia á gimtàsias apylinkes. Þvelgaièio vardas esàs ano narsaus kunigo, perpjovusio Livonijà ir nuëjusio pergalingai á ðiauræ. Kurio betgi gráþimo kelias neiðvengë klastos, ir jo galva tapo pamauta ant ragotinës ir nuneðta Rygos vyskupui parodyti. Ið pirmo þvilgsnio atrodo, kad informacija apie Þvelgaitá neturi nieko bendro nei su ávykiø eiga, nei su pagrindiniu veikëju. Taèiau autorius, pavadindamas skyrelá Kunigas Þvelgaitis, davë skaitytojui pirmà signalà. Þinios apie tryliktajame ðimtmetyje þuvusá Þvelgaitá yra antras signalas. Tuo bûdu piliakalnio pavadinimas tampa þenklu, simbolizuojanèiu asmená, iðëjusá ið savo kraðto ir negráþusá. Pagrindinis veikëjas taip pat apsiginklavæs ir jau nusprendæs iðeiti á svetimus kraðtus. Iðryðkëja semantiniai ryðiai tarp kunigaikðèio Þvelgaièio ir pagrindinio veikëjo. Vëliau negráþimo motyvà, susietà su Þvelgaièiu ir pagrindiniu veikëju, pasakotojas personaþas plaèiau ir giliau atskleidþia dviejose skirtingose situacijose. Tolimesnëje ávykiø atpasakojimo eigoje pasakotojas stebëtojas daugiau dëmesio skiria iðëjusiøjø, kaip þmoniø grupës, vaizdavimui. Grupæ sudaro apie 30 ginkluotø vyrø, tarp kuriø yra du leitenantai ir keletas puskarininkiø. Tokiu bûdu autorius suskirsto juos á vadus ir eilinius. Ið tragiðkø ir ironizuojamø ávykiø pynës ryðkiai matyti, kad visos autoriaus simpatijos yra eiliniø pusëje. Bûdinga, kad uþuot iðëjusiøjø grupæ vadinæs bûriu, daliniu ar pan., pasakotojas stebëtojas ironiðkai vartoja koduotus þodþius: gauja, kaimenë, þmoniø plëðikai, valkatos. Þodþiø gauja ir kaimenë átaiga nukreipta á grupës iðëjimo momentus: panikoje jie galvotrûkèiais bëga nuo tankø, apimti aviø bandos psichozës, be aiðkios krypties verþiasi ðunkeliais vakarø link. Þmoniø plëðikai ir valkatos sugestijuoja nenormalaus laikotarpio gyventojø, stebinèiø ásibrovëlius á ramias, dar karo suirutës nepasiektas apylinkes, nuotaikas. Su ypatinga atida pasakotojas stebëtojas seka leitenantø elgesá, negailëdamas jiems menkavertiðkumo ir bevaisës didybës manijos ðtrichø. Abu leitenantai yra baigæ specialius karo mokslus, ir karas 411
turëtø bûti ágytø þiniø patikrinimo ir karinio talento atsiskleidimo metas. Pateikiamas pirmas karo vaizdas: Kumelaitës kirto ið paskutiniøjø, pûtuodamos abiem ðonais, putotais karèiais ir peèiais, ðventinamos botagø. Kas galëjo, laikësi, sukritæ ant veþimø. Kam nebeliko vietos tie, ásitvëræ ðalydrangiø, bëgo ið paskos. Blogai, ðaukë abu leitenantai. Mus tuojau pasivys. Nebeiðbëgsim. Nebent pasukus kur ið plento. Kur nors á laukus, á krûmus ar kur... Ne eiliniui leista abejoti vadø ásakymais, tad ir dalinys metasi á vieðkeliukà, atsitrenkdamas á paprastà ðunkelá. Visø akys nukreiptos á leitenantus: ar ðis kelias veda á iðsigelbëjimà? Pasakotojas priartina stebëjimo objektyvà: Leitenantø antakiai ir barzdos pridulkëjæ. Á akis net nesinori paþvelgti. Panaðu, kad águla nuðokinës nuo ratø ir iðsklis kas sau. Atëjo momentas, reikalaujantis ásakymo, momentas, kada ásakinëjusieji jo nebesuranda. Momentas, kada vadai tampa ne vadais. Iðëjusiøjø akys ásmeigtos á dalinio eiliná: Iðvesk, meldþiamasis, gelbëk mus <...>, kad tik iðneðtume kudaðiø ið tø bedieviø. Daugiau save, o ne daliná gelbëdamas, pasakotojas stebëtojas stoja á leitenantø vietà, o leitenantai á eiliniø. Jis veda daliná kaimo keliukais, nuo kiemo iki kito, pasikliaudamas apytikre nuovoka. Á savo vedlystæ jis þiûri su gera doze ironijos, nes atrodàs kaip avinas tekis savo kaimenës prieðakyje. Taèiau tas avinas yra vienintelis autoritetas dalinyje, net ir buvusiems vadams, kuriø vienas susirûpinæs klausia, vis atsigræþdamas per petá: Ar iðbëgsim? Kaip manai? Vos tik dalinys perbrido per Ðvëtës upæ ir, perkopæs kalnà, atsirado plente, nuvainikuoti vadai vël atsirado dalinio prieðakyje, o vadas avinas vël nebereikalingas ir vël uþpakaly. Pavakary vadai duoda ásakymà sustoti nakèiai. Pasakotojas, prieð kelias valandas iðvedæs daliná ið pavojaus, pasikliaudamas nesugadinta kaimieèio prigimtimi, dar bando árodinëti, kad prieðas tik uþ ðeðiø kilometrø, bet tai nepakeitë geleþinës vadø valios. 412
Staigûs ir radikalûs pasikeitimai vyksta ir paèiame dalinyje. Su nekantrumu, degdami pasiprieðinimo dvasia, jie laukia prieðo, o jam tik priartëjus, neiððovæ në ðûvio, traukiasi tolyn. Prieðui sustojus poilsio, dalinys taip pat ilsisi vaikiðkai ramus. Desperacijos ir ramybës bûklei besikeièiant treèià kartà, iðëjusiems tai lyg ir tampa rutina. Tik bëgimas ðunkeliais vargina, visur nesaugu: miðke raudonieji partizanai miðko ponai, o prie miestelio gynybai ruoðiasi vokieèiø ir latviø dalinys, kuris, greièiausiai, gali priversti ir juos ten pasilikti ir kovoti. Pasakotojas atveria kità vaizdà. Dalinys dràsiai þygiuoja plentu: Sugráþo pasitikëjimas savimi, kurá itin këlë sustiprintas apsiginklavimas pavidale maþo prieððarvinio pabûklëlio, kà tik ásigyto ið vokieèiø uþ dëþæ sviesto. Prikabintas prie paskutinio veþimo, jis gana grësmingai supo vamzdá su dviejø coliø gerkle, atgræþta pavojinga kryptimi. Tegul tik pasirodo raudona þvaigþdë tuojau pasipils ugnis. Tiesa, pabûklo spyna neveikë, bet tai menkniekis... Pasakotojo ironija apnuogina dalinio dvasinæ bûsenà: dràsos ir pasitikëjimo kaukë slepia vaikiðkà saugumo jausmà. Sugedæs pabûklas iðëjusiems nëra joks ginklas, o ið tikrøjø kaip vaikui þaislas, padedàs uþmirðti atgrasiàjà tikrovæ. Spalvingai pateikta tikrø kautyniø ir paðëlusio gërimo vaizdø prieðprieða. Dangus perskeltas á dienà ir naktá: juodø dûmø stulpai uþvertæ pusæ dangaus, kita pusë apðviesta karðtos popieèio vasaros saulës. Naktyje sprogsta bombos, vauksi ðunim zenitinë, þvanga tankø artilerija, krinta numuðti lëktuvai, pakibæ ore leidþiasi lakûnai, medþiojami þemëje pasislëpusiø ðauliø. Dienos pasaulyje su ne maþesniu ánirðiu verda kautynës su ðampano buteliais. Kiek reikia kovos su neþmoniðkai ávarytais kamðèiais! Narsûs iðëjusieji nutraukia kamðèius apraizgiusias vielas, ir pajudinti kamðèiai ðampano trykðlëmis ðauna i aukðtá. Nespëji ryti. Daugelis rovë po antrà ir po treèià laikë parengtyje. Ir pajuto kojose silpnybæ, o ðirdyje tokià narsà, kad vienas bûtø stojæs prieð visà batalionà. Pasakotojo stebëtojo þvilgsnis sustoja ties vienu iðëjusiøjø Zdanavièium, buvusiu 413
policijos tarnautoju. Svaigalø poveikyje Zdanavièiaus neapykanta prieðui tvinte tvinsta. Kovoti yra bûtina, o prieðo nëra. Staiga prieðas iðdygsta prieð pat jo akis, ir prapliumpa ilgos serijos ðûviø á orà. Jis naikino ásivaizduotà prieðà, kurio taip nekentë, jog dantimis galëjo draskyti, jei tik bûtø pasiekæs. Po to sustojo ðaudæs. Suvokæs savo tragizmà, Zdanavièius pradëjo þliumbti, visai, kaip turguje kiauðinius sukûlusi bobelë. Po iðdidaus policininko kauke slëptasi bejëgio, maþo pasaulëlio þmogaus. Iðëjusiojo tragizmas persipina su komiðkumu. Pasakotojo stebëtojo pateikti ávykiai ir siuþeto detalës sudaro iðkreipto gyvenimo vaizdà, netikrà, lyg viskas vyktø kokiame teatre. Daliná sudaro kaþkokiø, tarsi karnavalui persirengusiø bastûnø grupë: keturi veþimai, deðimt dviraèiø, margiausià apranga ir dar margesniais ginklais bei kitais pabëgëliø atributais, niekas nebuvo regëjæs nuo juodaðimèiø laikø, deginusiø kunigaikðèio Lyvino ðauniàjà pilá Bukaièiuose. Scenos lekia, keièiasi: sàmyðis, desperatiðkas bëgimas, po to vaikiðkai þaismingi keliautojai; keliø dienø poilsis, ir vël mirtinai iðgàsdintø bëgimas á vakarus; ánirtinga puotos scena ir pakilimas kovai, o po to vël besiruoðianèiøjø ramiam miegui paveikslas, tarsi prieðas visai nebeegzistuotø. Viskas nesibaigianèioje kaitoje ir viskas taip reliatyvu. Vadai ne vadai, iðëjusieji lyg civiliai, bet ne civiliai, ginkluoti, bet ne kareiviai, pasiryþæ kovoti su prieðu, o nekovoja. Viskas, anot pasakotojo stebëtojo, ágavæ kaþkokiø ne visai dorø þaidyniø pobûdá. Akistatoje su atriedanèia karo banga þaidþiama savo gyvenimu. Viso to fone ir pats iðëjimas yra kaþkoks atsitiktinis, lyg netikras. Iðëjusiøjø gyvenimas tapo visiðkos suirutës dalimi. Buvusi valdþia pasitraukë, o naujoji dar neatëjo. Niekieno þemë. Buvusieji ástatymai, vertybës ir elgesio normos staiga prarado galià. Kiekviena situacija nauja, nelaukta. Iðëjusiøjø vakarykðtës þinios ir patirtis èia nebegalioja. Kiekvienai situacijai reikia kaþko naujo, naujam veiksmui bûtinas naujas atoveiksmis. Beliko vadovautis savisaugos instinktu. Vienintelë savigyna bëgimas, kurá lydi vaikiðka ramybë iki kito pavojaus. Iðëjusieji kaip vaikai gyvena vien dabartimi. Praeitis jiems yra tik balastas. Tie, kurie nepajëgia jos atsikratyti, kaip leite- 414
nantas Zdanavièius, tampa pasigailëtinomis karikatûromis. Iðëjimo kelyje yra svarbu, kas tu esi, o ne kas buvai, ne kà iðsineði, bet kaip reaguoji á nuolat besikeièianèias situacijas, neprarasdamas savitvardos. Kuo greièiau iðëjusieji atsikratys praeities, tuo lengviau prisitaikys prie naujø aplinkybiø, tuo didesnë bus tikimybë iðlikti. Tokiu bûdu iðëjimas ið savo namø yra kaip atsisakymas vakarykðèio að ir kaip pats negráþimas. Pasakotojas stebëtojas á savo bendrakeleiviø desperatiðkas ir tragiðkas situacijas þvelgia su nepikta ironija ir lengva paðaipa. Savistaboje taip pat yra nemaþa dozë autoironijos. Rusø raðytojas Eugenijus Zamiatinas yra pastebëjæs, kad þmogaus gyvenimo tragedijà galima nugalëti dviem bûdais: religija arba ironija. Pasakotojo stebëtojo poþiûris á iðëjusiøjø padëtá saugo ir já nuo desperacijos, skundo, kapituliacijos. 3 Pasakotojo personaþo tekstà sudaro penkios situacijos. Kaip jau minëta, Skyrelis Kunigas Þvelgaitis pradedamas vaizdeliu prie Ðvëtës upës, o po to seka prieð kurá laikà ávykæs paskutinis atsisveikinimas su saviðkiais, tikriau uþbëgimas kelioms minutëms á tëviðkæ. Treèiasis, tai pat retrospektyvus, þvilgsnis á situacijà tëviðkëje, pagrindiniam veikëjui praneðus, kad jis apsisprendë iðvykti ið savojo kraðto. Kiti du vaizdai jau pateikti chronologine seka: ant Þvelgaièio piliakalnio ir pirmoji iðëjusiojo naktis svetimoje þemaièio sodyboje. Tokiu vaizdø iðdëstymu Katiliðkis pabrëþia iðëjusiems negráþti leitmotyvà: pirmasis vaizdas iðëjimas, paskutinis negráþimas, o trys viduriniai atsisveikinimai. Pirmojo vaizdelio centras yra upë Ðvëtë. Ji yra tëviðkës riba, uþ kurios, anot iðeinanèiojo, kaþkodël mes turëtume bûti saugûs Þodis upë yra tapæs keliasluoksniu, ðakotu ávaizdþiu, aprëpianèiu iðeinanèiojo praeitá, dabartá ir net ateitá. Ðvëtës upë jo vaikystës dalis, iðplaukianti ið jo pirmo savarankaus þingsnio ir pirmojo þvilgsnio á tolá. Ji ir jis drauge augo. Jis stiebësi á aukðtá, o jos vandens lygis tolygiai maþëjo, o dabar man besiekë iki juostos. Jis paliko savo 415
vaikystës upæ, dabar vël paliks, bet niekuomet jis jos neuþmirðo. Ji liko jam vienintelë ir didelë. Dabar prabëgdamas staiga jà pamato. Kaip netikëtai sutiktam, seniai matytam draugui, jis puola á glëbá á jos ðaltà, tyrà, kaip aðara, vandená. Þodis vanduo taip pat yra tam tikra rodyklë, þenklinanti iðëjimo praradimo motyvà: su iðëjimu ið savojo kraðto baigiasi ir upës su tokiu niekur neaptinkamu vandeniu. Tuo uþbaigiama semantinë þenklø grandinë: upë riba, upë iðeinanèiojo gyvenimo dalis, Ðvëtës vanduo praradimas. Vaikystës upë Ðvëtë nëra iðeinanèiojo Rubikonas. Juo yra Þvelgaièio piliakalnis. Upë Ðvëtë jam, kaip stoiðkam realistui, yra nesugràþinama jo praeities dalis. Kas nesugràþinamai praëjo, prie to neámanoma gráþti. Todël net nekyla klausimas iðeiti ar pasilikti. Apskritai upë Ðvëtë yra semantinis ir struktûrinis veikalo iðeities taðkas, panaðiai kaip Ederio upë yra veikalo Iðëjusiems negráþti uþsklanda. Kaip minëta, pateikti du skirtingi atsisveikinimai su saviðkiais: pirmas pagrindinë, ilgiau trunkanti scena, antras uþbëgimas paskutiniu momentu praeinant pro tëviðkæ. Vienà dalá antrojo atsisveikinimo Katiliðkis padaro pirmojo atsisveikinimo ávadu. Tokiu bûdu susidaro trys atsisveikinimo situacijos. Struktûriniu ir semantiniu. atþvilgiu ðias situacijas jungia motinos juoda skarelë, vienas pagrindiniø þenklø, þenklinantis iðëjimo praradimo negráþimo leitmotyvo specifinius aspektus. Katiliðkis taip pat keièia pasakotojus. Ávadas ir pirmasis atsisveikinimas pateikiamas per pasakotojo personaþo priartintà objektyvà. Staiga pasakojimas pertraukiamas ilgoku pasakotojo stebëtojo intarpu, atveriant desperatiðko bëgimo vaizdus. Po to staiga, be jokios pauzës, be perëjimo, pasakojimo eiga nutraukiama pasakotojo personaþo antrojo atsisveikinimo uþbëgimo vaizdu: Pasilik su mumis. ðnekëjo vis ta patá motiniukës giliai ádubusios akys. Ant jø uþtraukta juoda skarelë. Manipuliuodamas pasakotojø regëjimo taðkais, retrospektyviai gráþdamas ir vël ðokdamas á prieká, Katiliðkis vykusiai intensyvina atsisveikinimo momentø atmosferà, áveda to paties (motinos juodos skarelës) þenklo naujus aspektus bei prapleèia þenklo semantikà. 416
Iðeinanèiojo atsisveikinimo scenos yra skyrelio Kunigas Þvelgaitis ðerdis. Sukurtos kelios savitos þenklø sistemos grandinës ir ekspresyvi vaizdø kompozicija, kuriomis sugestyviai tapomi vos suvokiami intymûs, vidiniai atsisveikinimo iðëjimo momentø atspindþiai bei nuotaikø ðtrichai. Pirmojo atsisveikinimo ávado karkasà sudaro trys jo komponentai: tëvo ûsø kutenimas, vyðninës butelis ir motinos juoda skarelë. Nëra në vienos tëvo, motinos ir iðeinanèiojo iðvaizdos detalës. Visos nuorodos nukreiptos á atsisveikinusiojo su tëvais jausmus. Iðgëræs drauge su tëvu tiesiog ið butelio stiprios vyðninës atsisveikindamas iðeinantysis pajunta ðiurkðtø tëvo ûsø kutenimà prie þando. Vienintelë uþuomina apie jo savijautà kaþkas erzinanèio, aðtraus, nemalonaus. Atsisveikindamas su motina, jis paglosto tik juodà motiniukës skarelæ. Anot jo, daugiau nebeiðmaniau, kà daryti. Juoda skarelë turbût simbolizuoja motinos nuotaikà, iðlydint sûnø á neþinià. Deminutyvas motiniukë ir skarelës paglostymas reikðtø iðeinanèiojo gailesá ir meilæ. Taèiau susidaro áspûdis, lyg iðeinantysis slëptø savo jausmus motinai. Itin daug sakoma fraze daugiau nebeiðmaniau, kà daryti. Su tëvu jis atsisveikino vyriðkai, o atsisveikinant su motina jis yra sutrikæs, lyg sumiðæs. Kaip paaiðkëja tolimesnëse atsisveikinimo situacijose, tarp motinos ir sûnaus egzistuoja neaiðki, net skausminga átampa. Ðiuo atveju skarelës paglostymas ir iðeinanèiojo sumiðimas yra tam tikri signalai, atkreipiantieji skaitytojo dëmesá. Po ðio trumpo ávado atsiveria pirmojo atsisveikinimo scena. Prie vaiðiø stalo susirinkæ saviðkiai. Kompoziciniu ir semantiniu atþvilgiu tai yra kontrastingø nuotaikø ir prieðtaringø nuomoniø mozaika: motinos praðymas pasilikti ir tylintis sûnus, saviðkiø susirûpinimas iðeinanèiojo ateitimi ir iðeinanèiojo dràsus þvilgsnis á nieko gero neþadantá rytojø. Atsisveikinimo vaizdo semantikos kertiniai taðkai koduoti þenklai: dyvai, nelemtis ir prajovai. Jaunuomenë þiûri á iðeinantá tarytum á dyvus. Kampe stovi prieð trejus metus ið raudonarmieèio atimtas ðautuvas, kaip kokia nelemtis. Motina, palietusi pirðtais ðovinynà, klausia: Kam tau tie? Ðitie visi prajovai? 417
Kiekvieno ið ðiø þodþiø reikðmë praktinëje kalboje nëra grieþtai apibrëþta, bet pasiþymi semantiniu ávairumu. Svetimþodis dyvos kaupia savyje kelias prasmes, kaip, pvz., nekasdieniðkas, nuostabus dalykas, keistenybë, stebuklas. Nelemtis nelaimë, nedalia, nepasisekimas. Svetimþodis prajovas nepaprastas reiðkinys, keistas, nenatûralus dalykas, stebuklas, pokðtas, iðdaiga. Juo platesnë semantinë þodþio apimtis, tuo didesnë galimybë yra skaitytojo vaizduotës pasireiðkimui. Meniniame tekste ðiø daugiaprasmiø þodþiø semantika dar daugiau praplësta. Jie jau tapæ þenklais. Þenklas dyvai þymi beþodæ komunikacijà, vykstanèià tarp pasiliekanèios jaunuomenës ir iðeinanèiojo, kaþkokia pasiliekanèiøjø nuostaba, iðskaityta iðeinanèiojo jø veiduose. Tuo sudaromas áspûdis, kad apsisprendimas iðeiti yra kaþkas nepaprasto, neátikëtino. Þenklas nelemtis ðautuvas prapleèia þenklo dyvai prasmæ. Tuo sugestijuojama, kad iðeinantysis neiðvengiamai susietas su ta nelemtimi, ir dabar jo iðëjimas ið savo kraðto yra lyg ið to iðplaukiantis bûtinas þingsnis. Bûtinybë, kaip paprastai, nesukelia didelio entuziazmo. Þenklas prajovai akcentuoja naikinanèià, gaivaliðkà ginklø jëgà. Matydamas motinos baimæ paliesti ginklus bei su jais susijusius daiktus ( motiniukë palietë dirþo sagtá ir atitraukë pirðtus. Lyg jie bûtø deginæ ), iðeinantysis daro iðvadà, kad ginkluose yra kaþin kas labai nedoro. Tokiu bûdu þodþio semantika prajovai prapleèiama amoralumo aspektu. Ðie trys þenklai dyvai, nelemtis ir prajovai yra susieti tarpusavio ryðiais, sudaro semantinæ grandinæ. Iðëjimas, bent pasiliekantiems, yra neátikëtinas veiksmas. Iðëjimas lyg susietas su ginklais ir noru kovoti, bet, kaip jau anksèiau paaiðkëjo, ginklai imami tik dël visa ko. Taip pat potekste suponuojama pasiliekanèiøjø nuomonë, kad iðëjimas savo noru ið namø yra tarsi kaþkoks kaprizas arba lengvabûdiðkas poelgis. Taip atrodo motinai, ir ji kreipiasi á iðeinanti sûnø: Pasilik su mumis. Bûsim kartu ir iðvargsim. Pasilik. Saugos mus Dievas. Uþuot atsakæs motinai, beþadis sûnus þiûri á pasiliekanèius ir pasakoja skaitytojui: 418
Jie pasilieka. Jie lauks ir sulauks, nors ir kaþin kas, Ir iðgyvens. Jie tikisi dar daugiau sulaukti rytà visoje groþëje ir þërëjime. Taip iðsiaudrinusià darganotà naktá laukiama auðros, në kiek neabejojant dël jos atëjimo, nes tai amþina ir nekintanti pasaulio rëdà. Kodël jis iðeina? Tai jis nepasitiki ta rëda? Nëra apie tai në uþuominos. Pirmiausia Katiliðkio tikslas yra sukurti sugestyviø þenklø sistemà, kuri bylotø, kad iðëjimas yra betikslis arba net absurdiðkas. Ðiai tendencijai antrina pasiliekanèiø ir iðeinanèiojo pasikalbëjimas. Kodël panûdo bëgti á Vokietijà? Ten bombos ir badas. Pasitrauksià á Þemaitijà, bet jokiu bûdu ne á Vokietijà, Kà jie veiks Þemaitijoje? Jokiø didvyriðkø þygiø; tenai visada bujojo eibës razbaininkëliø ir svieto lygintojø. Prieðas suvarys á jûrà. Pabrisim dar porà metrø á vandená. Galbût absurdiðka, bet visa to esmë pasitrauksim, kiek galësim. Arba gal persimesià á Kurðo miðkus. Ar ten iðsigelbëjimas? Aiðku, ne, bet taip palydësim savo jaunas dieneles. Rinktis jau, mano mielieji, nebëra ið ko. Iðeinàs, kaip stovi: visko atsisakau ir viskà palieku. Ir nieko nebereiks, nes jei kurià dienà mane padþiaus po egle... Kodël iðeinama ið namø á mirtá? Kodël nepasilikus su saviðkiais ir kantriai, viltingai laukus? Á tai neduodama tiesioginio atsakymo. Viena aiðku, kad mirtis iðeinanèiojo negàsdina. Yra baisesniø dalykø negu mirtis. Mirtis yra þmogaus neiðvengiamybë. Todël jis ir þiûri á mirtá su stoiðku vyriðkumu. Gamtovaizdþio atkarpa kelia asociacijas á pasiliekanèiøjø likimu: Gi ryto neiðpasakytas graþumas! Ir vyðniø kekës neregëtai derlingos, sunkios ir juodos. Ir laukai rugiø, nuolankiai nusvarinusiø varpas þemyn. Ak, jie kaip dþiovininkas, kasdien vis labiau gelsta, kol dalgius vyrai atsineð parûgën. Pagrindiniai semantiniai taðkai yra vyðnios, rugiai ir vyrai pjovëjai. Jie atlieka komunikacines funkcijas, sugestijuodami pasiliekanèiøjø ir vyðniø, rugiø panaðumus, t. y. visiðkà atsidavimà likimui. Ru- 419
giø dþiovininko ávaizdþiu akcentuojamas padëties fataliðkumas. Pasiliekantieji yra pasidavæ inertiðkai bûèiai, laukia pjovëjo atriedanèios karo bangos. Iðeinantysis savo sprendimu iðtrûko ið vegetacinës bûklës ir tuo akcentavo individo þmogiðkàjà pareigà niekad nepasiduoti likimui. Iðeinanèiajam toks pasidavimas bûtø blogiau negu mirtis. Iðëjusiems negráþti ávade Katiliðkis raðo: Vieni ëmë ir nesiprieðino, kiti piktai susigrûmë. O mirë vieni ir kiti. Iðliko tie, kurie nepasidavimà matë bëgime á gyvenimà. Apie tai kalbëte kalba visas jo kûrinys. Paskutinæ atsisveikinimo uþbëgimo tëviðkën scenà atveria iðeinanèiojo akistata su didþiàja pagunda motina: þili plaukai ant raukðlëto smilkinio, juoda lyg ákapëms skarelë ant ádubusiø akiø ir beþodis jos akiø maldavimas, Pasilik su mumis. Beþodis sûnaus atsakymas iðeinu. Abu gyvena neatðaukiama, nepakeièiama nuojauta praradimu ir praþûtimi. Tai momentas, kai motina netenka pusës savo vaikø, kada regi patá paskutiná kartà. Tai momentas, kada sûnus, sumiðæs ir pasimetæs, nueidamas tepaglosto jos juodà skarelæ. Abiejø motinos ir sûnaus laukë vienoda rytdiena: Mes susëdome ant kranto iðkastos duobës ir jutome, kaip slysta kojos, kaip smëlis sunkiasi, tarytum vanduo, ir pamaþu, bei uþtikrintai mus traukia skandina ir uþneða. Ta nuojauta padvigubina iðeinanèiojo ryþtà iðeiti, bûtinai iðsiplësti ið tos inercijos traukos. Paskutinis, kone automatiðkas, jo veiksmas prieð atsiskiriant su tëviðke pripuolimas prie ðulinio. Apimtas gaivaliðko geidulio paskutiná kartà susilieti nors akimirkai su pasiliekanèios tëviðkës dalimi, iðtraukæs sklidinà vandens kibirà, panarina á já visà savo galvà. Ir geidþiau iðryti, iðlakti já visà, persigerti ir pripusti baisiu, nepasotinamu alkiu, laukiniu, nenumaldomu troðkuliu. Jau ir tada jis suvokë, kad jokiuose ðuliniuose, jokiose verdenëse neberas tëviðkës ðulinio vandens. 420
Paskutinë tëviðkës stotis Þvelgaièio piliakalnis. Nuo jo paskutinis iðeinanèiojo þvilgsnis ið tolo á gimtuosius laukus. Vaizdo semantinæ grandinæ sudaro þmogaus ir medþio prieðprieða, bailio didvyrio sàvoka ir Þvelgaitis negráþimas. Lygumos pakraðtyje auga jo sodinti medþiai. Iðeinantysis patiria akistatà net ir su savo medþiais. Dideliais medþiais suaugs jie, kai tuo tarpu mano þingsniu aidas bus uþgesæs nesvetingose þemëse. Niekas nenutrauks medþiø egzistencijos, nes kad ir ið nukirstø jø kelmø verðis atþalos ir sëklos uþsës dirvonus. Geriau bûti medþiu, nes tada iðeinantysis galëtø plëðriai ásiverpti á tëviðkës molá. Iðeinanèiojo sàmonæ uþplûsta kaþkokia siaubianti banga, jis patiria kritiðkà iðbandymo momentà. Ið pasàmonës prasiverþia motinos pagundos þodþiai: Pasilik su mumis. Girdi lyg sàþinës priekaiðtà: Tik bailiai ir ðiaudadûðiai traukiasi ir palieka tëviðkæ. Ji ðtai prieð pat akis. Tereikia nusileisti nuo piliakalnio ir lygiu lauku pareiti. Ir pasakyti ðtai, að sugráþtu, kad bûtume kartu, iki galo. Kad atsispirtø tëviðkës hipnozei, jis nuleidþia akis ir nueina kitu kalno ðlaitu, kuris uþstojo reginá : uþsimerkus pro daugelá pavojingø vietø pavyksta praeiti. Pasiliekanèiøjø akyse jis bailys, bet jie neþino, kad lygiai didvyriðka ir gintis nuo pagundø. Paskutinis mostas ið tolo piliakalnio link: Sudiev, Þvelgaiti, narsus kunige, kadaise savo galvà pateriojæs ant Rygos mûrø. Vienoje semantinëje grandinëje yra piliakalnis, kunigaikðtis Þvelgaitis ir iðeinantysis. Iðëjusiojo ir Þvelgaièio likimø panaðumà pakartotinai akcentuoja nakvynës scena þemaièio sodyboje. Negráþimo scena prasideda pirmàja klaikia iðëjusiojo naktimi. Siaubia nerimas. Nemiga. Kaip paprastai, jo bûsena ne apraðoma, o sugestijuojama paralelizmu. Padangëje, tarsi verdanèio ugnikalnio lieþuviai, raudonos paðvaistës, tai prislopstanèios, tai vël aukðtyn paðokanèios. Iðëjusiojo tokia dvasinë padëtis, kad norisi verkti, lyg kaþin kà baisaus padaræs. Ir bliautumei, jei tikëtumeis palengvëjimo. Po to prasiverþia motinos grasus priekaiðtas ir iðëjusiojo sàþinës balsas: Vaike, vaikeli, verksi senø tëvø nepaklausæs. Ðiuo kreipiniu á save, vidine kalba sugestijuojama, kad iðëjusis yra vienui vienas galø gale akistatoje su savimi. Tuojau nerimà ir kaltës jaus- 421
mà prislegia nuolat iðkylantis koðmariðkas vaizdinys: Þvelgaitis, kunigas su ragotine ir galva, pamauta ant jos. Iðnyra ir juoda skarelë, lyg pakasynose, uþtraukta ant kaktos. Jos juodumas pleèiasi, liejasi su nakties tamsa. Ji uþkloja mane visà. Prislegia ir palaidoja. Tie Þvelgaièio ir motinos juodos skarelës vaizdiniai jau áaugæ á iðëjusiojo pasàmonæ ir tapæ neatskiriamomis jo asmenybës dalimis. Kompoziciniu ir semantiniu atþvilgiu þenklai Þvelgaitis ir juoda motinos skarelë yra kertiniai leitmotyvo komponentai, kurie tiesësi per visà Kunigas Þvelgaitis skyrelá, kaip audinio gijos, ir ðioje scenoje sueina á vienà taðkà tamsà. Iðëjusiojo ateityje taip pat visiðka tamsa. Nepaisant to, jis eis tolyn, eis iki paskutinio atodûsio, nes gyventi reiðkia nepasiduoti. 4 Iðëjimo negráþimo leitmotyvo gijos, uþmegztos skyrelyje Kunigas Þvelgaitis, tæsiasi per likusius knygos skyrius. Leitmotyvo vystymasis susijæs su iðëjusiøjø kelionës etapais, ið Aukðtaitijos iki Ðlëzvigo-Holðteino, kuriø kiekvienas pasiþymi skirtingais iðgyvenimø tarpsniais. Kiekviename tarpsnyje iðëjusieji, palaipsniui toldami á svetimëjanèià aplinkà, naujai iðgyvena praradimo, þmogaus apnuoginimo, negráþimo situacijas. Jie praëjo net ðeðis ryðkesnius etapus. Pirmas iðëjimo negráþimo tarpsnis, apimantis kelionæ per savo þemæ Aukðtaitijà, atskleistas skyrelyje Kunigas Þvelgaitis. Visi kiti etapai ryðkëja likusioje knygos dalyje. Antras ne visai svetingoje Þemaitijoje. Treèias Maþojoje Lietuvoje Rytprûsiuose, kadaise keliautais Herkaus Manto, kunigaikðèio Vytauto, kazokø keliais. Ketvirtas svetimose katalikø kaðubø ir lenkø gyvenamose þemëse. Penktasis civilizuotoje, bejausmëje neþemiðkoje planetoje Danijoje. Ðeðtas Ðlëzvigo-Holðteino aviø, raguoèiø ir belaisviø ganyklose. Iðëjusiøjø tragedija, prasidëjusi su pirmaisiais iðëjimo þingsniais, yra ákomponuota á besitæsianèio per visus tarpsnius likimo þaismo eigà. Tie, kurie neprisitaikë prie to þaidimo taisykliø, (daugiausia autoriaus ironizuojami vadai) tapo visiðkai nuvainikuoti, apnuogin- 422
ti, juokingai tragiðki dalyviai, virto balastu iðëjimo kelyje. Iðëjusiøjø tragikomedija glûdi ten, kad jie ið tikrøjø bëgdami á gyvenimà, yra priversti þaisti karo þaidimus. Todël ðie þaidimai tolimesnëje veikalo eigoje ágyja uþgavëniø pokðtininkø arba tiesiog karnavalo bruoþø: uniformos kinta nuo margiausiais atributais pasiþyminèios aprangos iki þandarmerijos ir vokieèiø karo laivyno uniformø, kurios vël pakeièiamos á maskuojanèius civiliø drabuþius; pasirengimø kovai, bëgliø, apkasø kasëjø, belaisviø vaizdai marginte margina karnavaliðkø þaidimø panoramà. Ðie þaidimai ið tikrøjø ir buvo vienintelis iðlikimo kelias, tarsi treèiasis pasirinkimas, atmetus du pirmuosius kovà ir nuolankø pasidavimà. Taèiau ðis treèiasis kelias reikalavo ne maþesnio ryþto ir dràsos ir nepaliko nieko iðliekanèio: Að atsigræþiau atgal. Mûsø pëdos, mûsø praeitis, mûsø nueitas takas ðvarut ðvarutëliai uþneðtas ir uþpustytas. 1986 423
M. KATILIÐKIO NOVELËS APYAUÐRË MENINË IÐRAIÐKA Pirmasis ðio kûrinio variantas Tvanki naktis buvo iðspausdintas þurnale Kûryba (1944, Nr.4), kai autorius tebegyveno Lietuvoje. Praplëstà ir patobulintà Apyauðræ Marius Katiliðkis átraukë á savo noveliø romanà Uþuovëja, kurá iðleido Terra leidykla Èikagoje 1952 metais 1. Pagrindinë novelës veikëja Kristina bei teminiai kûrinio elementai jau atkreipë kritikø dëmesá. Taèiau konstravimo metodas ir teksto ypatumai verti detalesnës analizës. Èia laikysiuosi nuostatos, kad meninis tekstas yra tam tikru bûdu organizuota raiðkos sistema. Mëginsiu iðryðkinti, kaip jis sukomponuotas ir kokias atlieka funkcijas. Tekste gausu funkcine ir semantine prasme maþiau reikðmingø vaizdø, figûratyvinio bei poetinio pobûdþio samprotavimø. Sustosiu tik ties tais elementais, kurie yra esmingiausi meninës raiðkos interpretacijai. Svarbiausi novelëje yra trys komponentai: mëðlaveþio darbai, pavasario diena ir apyauðrë. Kiekvienas jø turi po savità kompoziciná akcentà daugiaprasmá, paslaptingà, ar net máslingà. Jais autorius ir sviedþia iððûká skaitytojo nuovokai ir vaizduotei. Kalbant apie kûrinio sukonstravimà, kyla klausimas: kokia turëtø bûti mëðlaveþio funkcija? Ðie darbai, bent jau ið pirmo þvilgsnio, atrodo nieko bendra neturá nei su kitais dviem novelës komponentais, nei su paèiu tekstu. Tad kodël pasirinktas mëðlaveþis, o ne, sakysim, ðienapjûtë ar rugiapjûtë? Pavasario dienos vaizdai retrospektyviai perteikiami per Kristinos, kratanèios mëðlà, atsiminimus. Kulminacine teksto vieta lai- 1 Straipsnyje citatos ið knygos: Marius Katiliðkis. Uþuovëja. 1952. 424
kytina jos frazë vis tiek. Tai merginos sutikimas tekëti ne tik uþ nemylimo, bet ir nekenèiamo jaunikio Stoèkaus. Ði frazë prieðtarauja tekstui, atskleidusiam Kristinos savijautà. Vis tiek lieka tvyroti kaip máslë: kur ið tikrøjø slypi vëlesnio Kristinos sutikimo tekëti prieþastis? Treèiame Apyauðrës komponente pasakojimo átampa sutelkta á gilià Kristinos iðgyvenamà vienà akimirkà. Mylimojo Elyzo prikalbinta bëgti ið namø, pasigrobus motinos santaupas, mergina skuba pas já su pavogtais pinigais, bet kaþkokia neþinoma jëga sustabdo. Vis tiek Ji pasiklausë, kas dedasi namuose. Sveèias rengësi kelionën. Motina jà vadino: Kristin, ateik sudiev pasakyti. Ji nuëjo. Stoèkus dar ilgiau negu pasisveikinant jos rankà gniauþë dideliu, ðlapiu ir ðaltu kaip varlë delnu. Sutarta. Tegi tegi, sutarta, linksëjo motina. Vis tiek, sutiko Kristina. Ji net ðyptelëjo. Ir motina dþiûgaudama jà apkabino. Ji virpëjo ið laimës. Ði pokalbio nuotrupa tiesiogiai kertasi su Kristinos anksèiau pareikðta grieþta nuomone motinai: Atvaþiavo ir iðvaþiuos. Ne manæs atvaþiavo, o pinigø. (...) Atiduokit, tegul iðsiveþa. Ir viskà, kà man esate paskyræ... Kam dar èia mane kaiðioti kaip koká priedà?... Frazë vis tiek ir ðiaipjau nëra vienareikðmë, o Kristinos ðyptelëjimas dar labiau sustiprina situacijos neapibrëþtumà ir ávairiaprasmiðkumà: abejingumas pinasi su paðaipa, nesuinteresuotumas su tam tikru pasitenkinimu. Ðios frazës máslingumo rakto reikëtø ieðkoti ámantriai sukonstruotose teksto atkarpose, liudijanèiose kaþkokias tolimas sàsajas su Kristinos savijauta. Viena musë skraidë ratu, þemyn, aukðtyn. Ji zirzë, plakësi sparneliais á lango stiklà. Ji atskrido ið lauko ir neberanda kelio atgal, svarstë Kristina. (...) 425
Obelø ðakos apsunkusios þiedø pumpurais. Viena ðakelë siekë stiklà ir, judinama vëjo, brûþinosi. Ir ið vidaus ton vieton atsidauþdama zirzë musë. Uþ obelø, uþ jauno sodnelio, plito tolybën laukai. Jie buvo beuþsiimà blausiai þaliuoti. Ir tuðti. Ar niekas nepasirodys tame apþvelgiamame plote ir neateis jos iðvaduoti? (p. 39) Antrasis teksto segmentas sudarytas ið Kristinos atsiminimø nuotrupø: Dangstydamosi medþiais, pastovëjo prie kryþiaus keliø altorëlio (...) Ji ðnabþdëjo, pametusi laiko nuovokà ir vietà: apgink mane, mieliausias. Gelbëk, daryk kà galëdamas. Juk vyras esi, ir stiprus. Neapleisk manæs varguolës. (...) (...) Ir kaip po lietaus kvepëjo oras berþeliais, ir tuo traðkumu godþiai gaivinosi plauèiai. Kas begalëjo atsitikti negero, kai ji iðvydo taip aiðkiai ir skaisèiai nubudusià pavasariui þemæ? Ji pasijuto kaip ta balos þolë vaizdas ið þemës ûkio mokyklos, kur ji praleido dvi þiemas. Agronomas panërë vandenin to augalo lapà, ir jis beregint apsitraukë sidabriniu rûku daugiau në laðelytis negali patekti lapo audinin. Smulkuèiai pûkeliai taip nuostabiai já gynë. Vargu ar ðiedu ið atskirø atkarpø sudëti segmentai atskleidþia frazës vis tiek vidinio kitimo prieþastis. Tai tik tam tikros gairës, rodanèios kelio kryptá, o keliauti turi pats skaitytojas. Balos þolës analogija lyg byloja apie Kristinos savigynà. Bet ar jos savigyna nesusiejama su pavasariðka þeme, ar tikëjimu á Dievo Motinos gailestingumà? Geguþinës pamaldos ir kryþiaunos dienos lyg ir bylotø apie Kristinos tikëjimà Dievo pagalba, nes tai buvo ta pavasario diena, kai á jos krûtinæ áþengë palaima ir tikëjimas. Mëðlaveþis Ðiame novelës komponente nëra tokios neaiðkios, sunkiai ámenamos kulminacijos. Svarbiausia jos funkcija, regis, turëtø bûti eks- 426
pozicinë: pristatyti pagrindinius veikëjus ir iðkelti problemas. Taèiau yra ðiokiø tokiø sàsajø bei asociacijø su kitø dviejø komponentø semantinëmis dalimis, pvz., su Kristinos meile veidmainiui Elyzui. Mëðlas yra tràða, o perkeltine prasme gali reikðti ir nevykëlá, apgavikà ir t.t. Per mëðlaveþá træðiami laukai, nes ruoðiamasi naujai sëjai. Iðaiðkëja, kad Kristinos pamiltasis myli tiktai pinigus. Ar skaudi Kristinos patirtis nebus tam tikra tràða jos tolesniame gyvenime? Galima daryti iðvadà, kad kai kurios mëðlaveþio funkcijø sàsajos pasiekia ir novelës pabaigà. Apyauðrë prasideda átempto darbo vaizdu: Iðsimarkstæ iki pusiaublauzdþiø srutose ir kepures atsmaukæ ant pakauðiø, pûkðtë vyrai ir keikësi, mëþdami kiauliø gardus. Nugi tos þviglës taip suknisa, suverèia, jog nebeþinai, nuo kurio galo pradëti. Smeigi ðakæ, o keliasi kitame kraðte. Ðakikoèiai braðka, nors pasiusk! Kà sugestijuoja tie suknisti, suversti kiauliø gardai? Kodël pabrëþiama, kad mëþëjai net neþino, nuo kurio galo pradëti? Ar tai nëra tolima aliuzija á Kristinos vidinæ bûklæ, susikirtus trims meilëms motinai, Dievui ir Elyzui, kai motina vertë dukrà tekëti uþ Stoèkaus? Ji kaip ta musë atsimuðusi á lango stiklà, nerandanti iðeities ið susidariusios padëties. Trumpa akimirka apyauðryje Tuo paèiu lunatiko þingsniu gráþo per kambará ir stabtelëjo ties þolynø puokðte. Pasilenkë. Ten buvo tose gëlëse vakarykðtë diena. Á jà tvykstelëjo praeitis nesuvokiamai trumpa akimirka, bet nuðvieèianèia melsvai akinanèiu þaibu. Ji perëjo srove ir ne jos kûnu, bet daiktais, kuriuos neðësi, juos suvirindama kaip þaizdre. Ði teksto atkarpa yra treèiojo novelës komponento kulminacija. Jà sudaro keturi elementai: lunatiðkas Kristinos elgesys, þolynø 427
puokðtë, paslaptingoji trumpos akimirkos jëga ir daiktai, t. y. Kristinos pavogti pinigai ið motinos skrynios. Kiekvienas elementas susietas su lemtingais merginos iðgyvenimais prieðauðryje. Tekstas konstruojamas taip, kad Elyzo paveikta Kristina lyg uþhipnotizuojama ir jo ásakymu apvagia motinà: rankas kilojo kaþkas kitas, ið ðalies. Ji dar kaþin kà dar galëjo padaryti, nesigilindama ir nesvarstydama. Su pavogtais pinigais Kristina kaþkodël stabteli ties vakare pasistatyta gëliø puokðte. Kristinos savijautos paslaptingumas itin sustiprëja, kai ta diena, virtusi kaþkokia srove, suvirina jos rankose laikomus pinigus. Ir iki ðiol buvæs visaþinis pasakotojas ima spëlioti máslingai, poetiðkai: O gal ji pati jau buvo mirusi ir vaiduokliu gráþusi ðaltomis lûpomis prisiglausti prie savo vaikystës daiktø? Ir vëliau gal taip ji uþklys ir, pavirtusi gailia rudens rauda, dejuos palangëmis, krabþdësis kamine? Ði trumpa akimirka, sulaikiusi Kristinà nuo nusikaltimo, palikta skaitytojui savaip suvokti ir savaip aiðkinti. Tai yra savisaugos instinktas, kaþkoks moralinis pradas, kuris neleidþia þmogui perþengti tam tikros ribos. Sakoma, kad uþhipnotizuotas þmogus nevykdo tokiø ásakymø, kurie paþeistø jo moralinius principus. Kristina vaduojasi ið Elyzo kerø kartu su ðviesëjanèiu apyauðriu: Kà ji èia laiko rankose? Tuos nereikalingus daiktus?... Ji gràþina pinigus á jø buvusià vietà. Apyauðrës teksto konstravimas, remiantis mëðlaveþio, vis tiek ir trumpos akimirkos komponentais, laikytinas iðmoningu meninës raiðkos bruoþu. Daugiaprasmiðkumas nëra jokia iðimtis, o veikiau ðio amþiaus literatûros bûtinybë. Todël Apyauðrës tekstas tampa tokiu iðkalbiu ir reikalaujanèiu atidaus, aktyvaus, kûrybingo skaitytojo. 1995 428
ÞVILGSNIS Á J. SAVICKIO ÞEMË DEGA Meninio þodþio meistras Jurgis Savickis (1890 1952) dvideðimt vienerius metus atstovavo Lietuvai Danijoje, Ðvedijoje, Olandijoje, Suomijoje, Latvijoje ir Tautø Sàjungoje Þenevoje. Dvejus metus jis buvo Valstybës teatro Kaune direktorium. Paskutiniuosius dvylika gyvenimo metø jis praleido darþininkaudamas ir sodininkaudamas savo ûkelyje, pavadintame Ariogala, Prancûzijoje prie Vidurþemio jûros, netoli Italijos. Á literatûrà J. Savickis atëjo su noveliø rinkiniu Ðventadienio sonetai (1922). Tais paèiais metais pasirodë V. Krëvës noveliø rinkinys Ðiaudinëj pastogëj ir Ðatrijos Raganos apysaka Sename dvare. Pastaruosius skaitytojai ir kritikai sutiko entuziastingai. Savickio novelëse kritikai, iðskyrus, berods, tik B. Sruogà, nerado nei ðventadieniø, nei sonetø. Skaitytojams, ápratusiems prie kaimiðkos tematikos, tradicinës realistinës prozos, Savickis atrodë keistas ir dvelkë svetimumu. Noveliø rinkiniu Ties aukðtu sostu (1928) Savickis neabejotinai pasirodë kaip mûsø prozos novatorius modernistas bei individualistas. Áþvalgesni literatûros vertintojai tai pripaþino, bet Savickio kûryba per visà Nepriklausomybës laikotarpá nesusilaukë nei skaitytojø, nei kritikø didesnio dëmesio. Pagal sovietinius meninius mastelius Lietuviø literatûros istorijoje (t. l, 1979) Savickio kûrybai paskirta maþdaug tiek pat vietos, kiek ir J. Krikðèiûno-Jovaro, K. Jasiukaièio, Jono Marcinkevièiaus prozai. Tik pastarøjø fotografijø dydþiai lyg ir turëtø byloti apie jø kûrybos pranaðumà. Iðeivijoje sukurta Savickio proza sovietinei lietuviø literatûros istorijai 1979 metais dar neegzistavo. 429
Iðeivijoje iðspausdinti ðios Savickio knygos: noveliø rinkinys Raudoni batukai (1951), romanas Ðventoji Lietuva (1952), dviejø daliø veikalas Þemë dega (1956). Novelëse ryðkus Savickio prozai bûdingas stilius, Ðventojoje Lietuvoje kuriamas naujo romano modelis, paremtas netipiðkø personaþø kontrastais, meno ir realybës prieðprieðomis, modernistinës prozos stilistiniais ir semantiniais elementais. Þemë dega pasiþymi novatoriðka menine raiðka, kuri sukurta sintetinant jau novelëse iðpuoselëtà talpø, ekspresyvø þodá ir asociatyvià struktûrà su kelioniø áspûdþiø knygose (Atostogos, 1928; Truputis Afrikos, 1934; Kelionës, 2 d., 1938) iðvystytu ávykiø ir faktø impresionistiniu pasakojimu. Savo bendra specifika Þemë dega yra artima postmodernistinei prozai. Þanriniu atþvilgiu Þemë dega priskirtina netradiciniam romanui, dar neturinèiam panaðiø ar giminingø kûriniø mûsø beletristikoje. Ið pirmo þvilgsnio atrodo, kad tai yra tik raðytojo dienoraðtis, kuriame uþraðyti asmeniniai dienos iðgyvenimai. Ádëmiau ásigilinus matyti, kad tai yra dienoraðtinës formos beletristinis kûrinys. Jame ryðki vientisa kûrinio struktûra su aiðkia fabuline pradþia ir uþsklanda. Datos þymi uþraðomø epizodø, o ne dienoraðèiui áprastø ávykiø laikà. Ið tikrøjø jos atstoja skyreliø pavadinimus, atskiras temas, nuotykius ir pan. Chronologine veiksmo tvarka sukuriama laiko tëkmës iliuzija, kuri yra tolygi fabulai tradicinëje prozoje. Romane yra maþai dienoraðèiui bûdingø autoriaus intymiø iðgyvenimø, samprotavimø bei vidiniø bûsenø. Savickis fiksuoja 1939 1940 m. ávairiausius Europos ávykius, pieðia politikø, diplomatø, bankininkø, kariðkiø portretø ðkicus, susitelkia ne tik ties þmoniø ir tautø, bet ir ðunø, gëliø, medþiø likimais. Taèiau veikëjai nëra tradicine prasme literatûriniai charakteriai; ið esmës jie tëra epizodiniai, daþnai atsitiktiniai asmenys, su kuriais Savickiui buvo lemta susitikti. Vieni jø buvo jo artimi bendradarbiai, bièiuliai, kurá laikà jo kaimynai, darbininkai, kiti atsitiktinai sutikti karo, vokieèiø ir italø okupacijø sûkuringais metais Prancûzijoje. Vienø minimos tikros pavardës, tikri vardai, kiti atpaþástami pagal profesijas, pomëgius, vietoves. Asmenys, kurie dalyvauja ir vëlesniuose ávykiuose, daþnai pristatomi ne tais paèiais vardais, lyg tai bûtø Savickio meninës raiðkos bûdas palikti veikëjø identifikavimà skaitytojo detektyvinei iðmonei. 430
Romane Þemë dega yra daug autobiografiniø faktø ir ávykiø. Tuo paèiu metu tai yra ir buvusio profesionalaus diplomato, tapusio þemdirbiu, savita autobiografija ir drauge autobiografinis romanas. Þemë dega, kaip autobiografija, yra epizodiðka, maþai teturi ðio þanro prozai bûdingos autoriaus savistabos, bet tai yra aukso kasyklos Savickio biografui. Terminas autobiografinis romanas ðiuo atþvilgiu yra per bendras, nenusakantis kûrinio savitumø. Mat romano vidinës sàrangos ðerdimi yra dvi stichinës jëgos: karas ir gamta. Ðios jëgos formuoja ir deformuoja þmogø, gimdo ir ardo gyvenimo tëkmæ. Autoriaus vaidmuo taip pat yra daþnai prieðtaringas arba bent dvilypis. Ávykiuose jis dalyvauja kaip akylas, atokus stebëtojas, ironiðkas, ne be sarkazmo komentatorius, bet tuo paèiu metu jis, visomis keturiomis ásikabinæs á tà prancûziðkà akmenuotos þemës lopelá, suðildytà Ariogalos vardu, grumiasi dël minimalios egzistencijos, tarsi koks senovinio epo nepalauþiamas ir nepailstantis herojus. Per visà Þemë dega ir Savickio asmenybæ persismelkæs neverbalizuotas ásakymas: reikia gyventi, gyventi, gyventi. Tai bûtø padëtis be jokio pasirinkimo. Ðia prasme Þemë dega priartëja prie egzistencinio romano tipo. Kadangi romane visi faktai, ávykiai, vietovës ir asmenys yra tikri, nëra nieko iðgalvoto ar nebûto, pagal tradicijà, Þemë dega priklausytø dokumentinei prozai, t.y. parabeletristiniam þanrui, kaip, ir apybraiþos, kelioniø apraðymai, meninës biografijos, dienoraðtinio pobûdþio uþraðai ir pan. Savickio kûrinyje Þemë dega atrastume ir kelioniø áspûdþiø, dienoraðtiniø apraðymø apie save, apybraiþø fragmentø, bet á groþinæ literatûrà já transformuoja meninë struktûra ir meninë raiðka. Þemë dega romanà galbût tikslinga gretinti prie vadinamojo non-fiction novel þanro, iðpopuliarëjusio per paskutiniuosius tris deðimtmeèius. Nerasdamas tinkamesnio lietuviðko ekvivalento, pavadinu nefikciniu romanu. Pora þodþiø dël fikcinio ir nefikcinio romano sampratos. Fikcinis romanas ðia prasme yra tai, kà vadiname romanu, kuris vaizduoja nesamà, pramanytà, ásivaizduotà tikrovæ, autoriaus vaizduotës ir iðmonës kûrybinio proceso rezultatà. Kartais á ðá fikciná romanà yra inkorporuojami ir autentiðki ávykiai, faktai ir asmenys (pvz., Putino romane Altoriø ðeðëly 431
galima atsekti seminarijos mokytojø, kai kuriø klierikø, paties Putino gyvenimo bei charakterio bruoþus). Taèiau èia tikri ir netikri, t. y. nefikciniai, dalykai sulydyti bei transformuoti á savità ir vientisà fikcinio pobûdþio kûriná. Nefikcinis romanas, tokiø raðytojø, kaip, James o Agee, Trumano Capote s, Normano Milerio, Tomo Wolfe o kûriniai, vaizduoja esamà ar buvusià, nepramanytà, ne vaizduotës sukurtà, o ið tikrø faktø ir ávykiø sukonstruotà gyvenimà. Nefikcinio romano raðytojas atrenka ið objektyviosios gyvenimo medþiagos tai, kas jam tinka konstruojant savità romano pasaulá ir personaþus. Þinoma, atrinktà medþiagà jis nuspalvina subjektyviu poþiûriu, prisiminimø fragmentais, kaip neretai daro Savickis, bet sukurtas pasaulio modelis yra visais atþvilgiais tikras, personaþai be fikciniø atributø. Svarbiausias nefikcinio raðytojo kûrybos veiksnys yra jo meninë raiðka, per kurià pasireiðkia jo kûrybos iðmonë, talentas, autentiðkumas ir savitumas. Stabtelëkime ties vienu Þemë dega epizodu, paraðytu 1940.XI.14. Savickis su kitais dviem Lietuvos pasiuntiniais aplanko prezidentà Antanà Smetonà Berne, veþa já á miesto centrà. Pasakojimas uþima tik devynis puslapius. Nieko iðgalvoto: autentiðki asmenys, ávykiai, vietovës ir laikas. Epizodo esmë glûdi jo apraðymo manieroje, o ne ávykiuose bei tematikoje. Epizodas þanriniu atþvilgiu prilygsta novelei. Vidine savo sandara, pasaulio ir þmogaus koncepcijomis net primena absurdo teatro pjesës scenarijø, kurá galëtume pavadinti Audiencija pas prezidentà arba tiesiog Ekscelencijos. Ðtai vienas savickiðko konstravimo paragrafas: Tegu ir pabëgëlis dabar prezidentas, bet jis dabar gyvena daug geriau ir daug ramiau nei Lietuvoje. Dar taip neseniai buvæs Lietuvoje, atrodo, taip netoli ið èia. Gyvena dabar viename kambariokðtyje, kurá galëtø taip pat uþimti uþsienyje koks maþiau kvalifikuotas ðaltkalvis. Apie nusilesusius studenèiokus jau nekalbama. Bet taip pridera karo ir nelaimiø metu. Abu su þmona suliesëjæ. Pasakojimas yra be tradicinio apraðinëjimo: subjektyvus, dviprasmiðkas prezidento gyvenimo ávertinimas ( gyvena daug geriau ir daug ramiau nei Lietuvoje ), kambario ypatumus pabrëþia trimis bruo- 432