VARPAI 2011(1-19).cdr

Transkriptas

1

2 PAGRINDINIS RËMËJAS: (14000) 26

3 3 JONAS AISTIS LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS HENRIKAS ALGIS ÈIGRIEJUS JULIUS KELERAS 4 Kelionë. Senøjø Varpø skambesys 6 Prasmiø paieðkos. Esë 20 Henrikas Algis ÈIGRIEJUS: Kas praëjo, jau spindi. Varpø svetainë 33 Avelë. Epizodëlis ið nelabai dar senø laikø 39 Eilëraðèiai. Mûzos 47 Kûrybinis smalsumas paremtas kûrybine dràsa. Trumpa áþanga prieð premjerà 49 TRISKAIDEKAPHOBIA 69 Eilëraðèiai. Mûzos KOSTAS OSTRAUSKAS EDUARDAS JUCHNEVIÈIUS, DAINIUS SOBECKIS, BIRUTË TERESË LENGVENIENË RAMÛNAS JARAS EVELINA DACIÛTË, RASA KUTKAITË, 88 Keturios. Debiutai DEIMANTË BANDZEVIÈIÛTË, JURGA BRASTAVIÈIÛTË GRIGORIJUS KANOVIÈIUS JURGIS JANKUS JULIJA ALMANIS ANTANAS ANDRIJAUSKAS MINDAUGAS PELECKIS LAIMA PETRAUSKIENË CLANDESTINUS JURGIS JAÐINSKAS LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS LORETA JASTRAMSKIENË 80 Absurdo novelës. Debiutai 109 Ar atmeni, kaip laimë mums ðypsojos?.. Apsakymas 126 Niekam nereikalingi. Neskelbtas romanas (tæsinys) 141 Petras BRAÞËNAS: XXI amþiuje raðytojas jau ne ðauklys. Varpø svetainë 152 Malda praeinanèiam dievui ir eilëraðèiai. Mûzos 164 Deleuze'o nomadologijos erdvës. Filosofija 187 Pseudoistorinis naratyvas ir jo poveikis lietuvio tautiniam bei europiniam tapatumui 204 mm+pp, arba mokslo ir meno panaðumai ir skirtumai. Publicistika 214 Apsakymai 224 Julius Janonis. Poetas ir revoliucionierius. Neþinomas poeto portretas 247 AMKLF. Studija 275 Du apsakymai 290 Hubertas SMILGYS: Pradþiø pradþia - þmogaus, tautos, valstybës kultûra. Kultûra ir gyvenimas 296 Kronika

4 SENØJØ VARPØ SKAMBESYS 4 JONAS AISTIS K E L I O N Ë Gyvenimas tai kaip graþi kelionë Iðsirengi, keliauji ir gráþti atgal. Vis prieðais mus neþinoma vilionë, Klaikus ir kerintis, tartum sirenos gal? Akyse gi, tartum kaleidoskope, Vaizdø vaizdai, bet efemeriðki, trumpi... Kelionëj veriasi ir gyja sopës Eini ir eidamas imi ir suklumpi. Vieni laivais bures iðtempæs vëjas Kiti gi pësti eis per miestus ir ðalis. Ir nors sakais, kad tu ne Odisëjas, Bet neþinai, kiek tu papasakot gali. Tai kas, kad tavo laivas nesuduþo, Tai kas, kad tu namuosna sveikas sugráþai, Tai kas, kad likusiø viltis nelûþo Ir kad pati sutikt iðëjo su maþais. O jei gráþai praûþæs ir praleidæs Tëvø turtus, lëbaudamas vieðuos namuos, Tave sutiks, ir dþiaugsmas jøjø veide, Viskà graþiai atleis, viskà ranka numos.

5 KELIONË 5 Jei mylima, kur andai laukt þadëjo, Laiminga ir linksma nuëjo su kitu Tau ðirdá spaus, ir jai atneð, lyg vëjas Þiedø kvapus, nutolstant jûra nuo krantø. Jei tëviðkæ, tarytum Marko Polo, Neþinomas ir vargðas palikai Galësi sekt, kaip ji graþi ið tolo, Kaip keitë veidà jos ir prieðai, ir laikai. Kelionë?.. Taip, jinai graþi, kaip reta Kiek nuotykiø, kiek áspûdþiø ir kiek vaizdø, Ir niekas taip giliai neþeis, kaip metai Negydys niekas taip ásenusiø þaizdø. Varpai-1943

6 ESË 6 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS PRASMIØ PAIEÐKOS Teko bendrauti tik su keliolika þmoniø, paþinojusiø Algirdà Juliø Greimà, kurio lûpose ir rankose þodis ágaudavo ypatingas prasmes. Nors tos paþintys buvo neilgos, vis dëlto keliomis spalvomis priartina ðià visapusiðkai ádomià asmenybæ, yra daugiau nei knyginë paþintis. Felicija Jakutytë, Kazys Jankauskas, Tomas Stonis, Adolfas Vaièaitis, Julija Bertaðiûtë-Adamkevièienë, Aldona Danutë Sprindytë-Juzeliûnienë, Zinaida Jadvyga Janulevièiûtë, Rima Karosaitë, Aldona Strumylaitë- Èepulienë, Þibuntas Mikðys. Mokytoja tapusi vaikystës draugë; raðytojas, kuriam buvo lemta ágyvendinti A. J. Greimo idëjà; bièiulis Ðiauliuose; Valstybinës leidyklos, á kurià karo metu uþsukdavo bûsimasis profesorius, dailininkas; buvusios mokinës Ðiauliø mergaièiø gimnazijoje; bièiulis Paryþiuje. * Ieðkodamas A. J. Greimo ðaknø, susisiekiau su Kupiðkio Lauryno Stuokos-Gucevièiaus gimnazijos muziejaus vadove Virginija Vaitiekûnaite. Muziejaus, kuriame yra ne tik stendas, skirtas A. J. Greimui, bet ir didelis noras surinkti kuo daugiau informacijos apie þymøjá lingvistà, semiotikà, mitologijos tyrinëtojà, eseistà. Èia ir mokytojos F. Jakutytës adresà pasufleravo. 1 Savo laiðke mokytoja atsipraðë, kad nedaug kuo galës padëti. Kur kas daugiau ji galinti papasakoti apie profesoriaus tëvà Julijonà, buvusá jos mokytojà, vienà mylimiausiø Kupiðkio progimnazijos mokytojø. Greimø ðeima metais ir gyvenusi jos tëvø namuose, ten uþëmusi kairiàjà namo dalá tris erdvius kambarius ir virtuvæ. Pro vienus langus matësi ðalia esanèios progimnazijos rûmai, pro kitus Skapiðkio gatvë. Dabar prieð ðá namà, kuriame F. Jakutytë gyvenanti iki ðiol, L. Stuokos-Gucevièiaus gimnazija. 1 Felicijos Jakutytës laiðkas L. Peleckiui-Kaktavièiui, raðytas 2006, balandþio 10.

7 PRASMIØ PAIEÐKOS 7 Konstancija ir Julijonas Greimai. Apie 1913 metus. Julijonas Greimas á Kupiðká atvyko jau turëdamas nemaþà gyvenimiðkà patirtá 1919 metais, bûdamas trisdeðimt septyneriø. Suvalkø gubernijoje, Kalvarijos valsèiuje gimæs (1882), 1902 metais baigæs Veiveriø mokytojø seminarijà, mokytojavo Sobkovo (Lenkija), Ðimoniø, Juodpënø, Kunigiðkiø liaudies mokyklose. Prasidëjus karui, mokë lietuviø pabëgëliø vaikus Tuloje (Rusija), kur 1917 m. kovo 9 d. ir sûnus, pavadintas Algirdu Julium, gimë. Kupiðkyje pragyventi metai ásidëmëtini. Porà pirmøjø mokytojavo pradþios mokykloje, suorganizavo moksleiviø auðrininkø kuopelæ, buvo iðrinktas miesto tarybos sekretorium metais perëjo dirbti á Kupiðkio progimnazijà, kurioje mokë lietuviø kalbos, dailyraðèio ir aritmetikos. Tobulino þinias, mokësi ir pats J. Greimas, 1927 metais ágijæs teisæ dëstyti gimnazijoje. Ðeimoje augo trys vaikai: vyriausioji ið jø Graþina, vidurinysis Algirdas Julius, bendraamþiø vadintas Aliuku, ir Romas. Felicija daugiausia bendravusi su Graþina, kuri buvo uþ jà trimis metais vyresnë. Porà metø uþ Felicijà jaunesnis Aliukas su jomis, mergaitëmis, neturëjo jokiø reikalø. Tik vienà vienintelá kartà jai teko visà dienà su juo praleisti kartu. Mat Kupiðkio klebonas Antanas Bajorinas á baþnyèios tarnø vestuves pakvietë keturis

8 8 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS vaikus: vargonininko dukterá Bronæ Plûkaitæ, savo sûnënà Meèislovà Bajorinà, jà ir Aliukà. Meèys buvo Bronës, o Aliukas Felicijos pajaunys. F. Jakutytë gerai prisimena, jog nebuvusi tuomet labai patenkinta, nes jos pajaunys ir jaunesnis, ir maþesnis; Felicijai buvo vienuolika, Aliukui devyneri. Tiesa, toks nusivylimas buvæs tik ið pradþiø. Mergaitë netruko ásitikinti, jog tas berniukas ir labai geras, ir sàþiningas. Beðokant Aliukas kaip paslaptá pasakæs, kad visus saldainius, kuriuos mama nupirko, jis jai atidavæs, o Meèys pusæ Bronei skirtø saldainiø pats suvalgæs metais mokytojas J. Greimas su ðeima iðsikëlë ið Kupiðkio ir tik po keliø deðimtmeèiø, kai èia trumpam apsilankë jau ne Aliukas, o profesorius Algirdas Julius, buvo su juo susitikusi, smagiai prisiminë vaikystæ. O su jo seseria F. Jakutytë susiraðinëjo iki jos mirties. Graþinos duktë ðiuo metu gyvena Kaune. * 2 Australijoje gyvenantis dailininkas Adolfas Vaièaitis susipaþino su A. J. Greimu dirbdamas Valstybinëje knygø leidykloje Kaune, kur priþiûrëjo knygø apipavidalinimà. Tai buvo vokieèiø okupacijos metais. Kambaryje, kuriame kartu darbavosi ir literatûriniai redaktoriai Henrikas Radauskas bei Edvardas Viskanta, netrûkdavo sveèiø. Daþniausiai èia uþsukdavo raðytojai, kuriø knygos buvo ruoðiamos spaudai, taèiau apsilankydavo ir kiti menininkai. Ið Ðiauliø atvaþiuodavo A. J. Greimas, ásiminæs, kaip ádomus paðnekovas, daugiausia bièiuliavæsis su H. Radausku, labai vertinæs jo poezijà. Nors gyveno kitame mieste, A. J. Greimas èia gaudavo uþduoèiø kaip redaktorius. Atëjus antrajai sovietø okupacijai, keliai iðsiskyrë: H. Radauskas atsidûrë JAV, A. J. Greimas Prancûzijoje, A. Vaièaitis Australijoje, E. Viskanta Kostromos ir Gorkio srities lageriuose. Su A. J. Greimu susitiko Paryþiuje, praëjus trims deðimtmeèiams. Susitiko gan neáprastoje vietoje aludëje. Prisiminë Lietuvà, Kaunà, pokalbius leidykloje. Tiesa, susitiko neatsitiktinai. Ið Australijos atvykus á Paryþiø, kur gyvena dukra Jolanta, netyèia paminëjus A. J. Greimo vardà, ji labai susidomëjo, papraðë supaþindinti. Susitikimo vietà pasiûlë A. J. Greimas. Toji paþintis buvo gana naudinga: po kurio laiko, jau Atgimimo metais Jolanta Vaièaitytë talkino Lietuvos televizijai kuriant filmà apie A. J. Greimà, su kuriuo gan artimai susidraugavo. - O tada Greimas vis kartojo, kad Jolanta galëtø ateiti pas já mokytis 2 L. Peleckio-Kaktavièiaus pasikalbëjimas su Adolfu Vaièaièiu uþraðytas 2008, rugsëjo 2 Ðiauliuose.

9 PRASMIØ PAIEÐKOS 9 semiotikos, - pasakojo A. Vaièaitis. - Ar labai Greimà buvo pakeitæ tie deðimtmeèiai? - Labai. Tiesa, tik fiziðkai. Jaunas buvo toks kûdas, o tuomet paplatëjæs, pariebëjæs. Taèiau ið kalbos toks pat ðmaikðtus, ádomus. * Ðiauliai A. J. Greimo gyvenime du kartus buvo tapæ laikina priebëga. Pirmàsyk, kai jis èia atvyko kartu su tëvais ir mokësi Valstybinëje berniukø gimnazijoje ( ), o sugráþo á Ðiaulius jau nemaþai pasaulio matæs, baigæs Grenoblio (Prancûzija) universitetà, kuriame studijavo prancûzø kalbà, tarmiø mokslà ir viduramþiø istorijà. Ádomus dalykas: nors A. J. Greimui tuomet buvo vos dvideðimt penkeri, jo buvusios mokinës Mergaièiø gimnazijoje ir po daugiau kaip ðeðiø deðimtmeèiø iki smulkmenø prisiminë savo lietuviø ir prancûzø kalbø mokytojà. Visos jos minëjo ypatingà psichologiná ryðá. Ypaè tai akcentavo 3 vilnietë Zinaida Jadvyga Janulevièiûtë, klasës, kurios auklëtoju buvo A. J. Greimas, seniûnë. Jai sekdavosi raðyti, neatsitiktinai tapo þymia televizijos reþisiere bei keliø knygø autore. Paðnekovë sakë, kad jos prisiminimai labai ádomûs, brangûs, taèiau ir labai asmeniðki, subtilûs, ji bevelytø juos pasilikti sau. Ne, ne, uþginèijo, apie jokias meiles èia neina kalba, tai visai kas kita. O ðirdies damà mokytojas tuo metu vis dëlto turëjæs ir ji buvusi ið tos paèios klasës Muzikos mokyklos direktoriaus dukra Rima Karosaitë. Labai graþi mergaitë. A. J. Greimas lydëdavæs jà á namus, atvirai simpatizavæs. Taèiau tik tiek, nieko daugiau. 4 Julijai Bertaðiûtei-Adamkevièienei ásiminë ir kita palydovë: labai graþi pieðimo mokytoja Birutë Vilkutaitytë, su kuria A. J. Greimas daþnai ið mokyklos iðeidavo kartu. Po daugelio metø ið spaudos atsitiktinai suþinojo ádomià smulkmenà: jie buvo gimæ tà paèià dienà. Paðnekovë labai tiksliai prisiminë ir aplinkybes, kuriomis jø auklëtoju tapo A. J. Greimas. Buvo lemtingieji Lietuvai 1940-ieji. Tø metø rugsëjo pirmoji labai skyrësi nuo prieð tai buvusiøjø. Nebuvo nei Tautos himno, nei maldelës. Ir kunigo kapeliono nebebuvo tarp mokytojø. Apie pasikeitimus, sukvietus á didþiàjà salæ, informavo gimnazijos direktorë, istorijà dësèiusi egiptologë Ieva Andriulytë. Visø pirma, jos, treèiokës gimnazistës, tampa septintosios klasës mokinëmis. Be to, sujungiamos Berniukø ir Mergaièiø gimnazijos, dalis mergaièiø iðeina, o berniukai ateina. ( Bus miðrios klasës, koks siaubas! ). Svarbiausia, ið pareigø atleidþiama visø mylima direktorë, o vietoj á Vokietijà iðvykstanèios auklëtojos, prancûzø kalbos mokytojos Veronikos Bistramienës auklëtoju paskirtas vyras. 3 L. Peleckio-Kaktaviciaus pasikalbejimas su Zinaida Jadvyga Januleviciute uzrasytas 2009, spalio L. Peleckio-Kaktaviciaus pasikalbejimas su Julija Bertasiute-Adamkeviciene uzrasytas 2010, sausio 10.

10 10 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS Julijonas ir Konstancija Greimai su vaikais Graþina ir Algirdu Julium (1922?) m. - Su naujuoju auklëtoju susipaþinome po keliø dienø. Jau buvome kiek aprimusios, nes buvusi auklëtoja paguodë, kad jis taip pat, kaip ir ji, Grenoblio universiteto auklëtinis, - prisiminë J. Bertaðiûtë-Adamkevièienë. Ir ðtai áþengë jis jaunas, labai jaunas ðviesiaplaukis, á virðø lygiai suðukuotais plaukais, mëlynakis, be ðypsenos, suspaustom lûpom, ðiek tiek pakreipta á ðonà galva, þvilgsnis nedràsus, nepiktas. Áþengë labai tvirtu þingsniu. Netruko atsirasti ir ðypsena. Ir balsas pasirodë visai malonus. Netrukus trylikametës suþinojo, kad naujasis auklëtojas juos mokys ne tik prancûzø, bet ir lietuviø kalbos. Pats A. J. Greimas kalbëjo labai graþia lietuviø kalba, su lengvu suvalkietiðku akcentu. Daugiausia dëmesio skyrë literatûrai. Ir temas raðinëliams skyrë laisvas, daþniausiai duodamas koká poeto posmà ar citatà ið raðytojo kûrinio. Prieð tai, þinoma, plaèiau supaþindindavo su autoriumi ir jo kûryba. J. Bertaðiûtë-Adamkevièienë iki ðiol prisimena vienà raðiná, kuris jai, pirmûnei, pratæsiant Jono Kossu- Aleksandravièiaus þodþius, nepavyko. Ávertinta trejetu, labai jautriai reagavo, nes nebuvo paþymëta jokios klaidos, nebuvo pastabø. Po pamokos mokytojas, iðsivedæs á koridoriø, paaiðkino: Nesupratai temos. Nenusimink, daugiau skaityk poezijos, filosofiðkø eiliø, ne tik lyrikà. Taip á ðios jaunos mergaitës gyvenimà atëjo O. Milosz, O. S. Marden, E. M. Forster. Daug kà pavyko suprasti vëliau, bet pradþia buvo èia su A. J. Greimu.

11 PRASMIØ PAIEÐKOS 11 Mokytojas Julijonas Greimas su Kupiðkio progimnazijos II klasës mokiniais. Pirmoje eilëje ketvirtas ið kairës - Algirdas Julius Greimas m. rugsëjo 29 d. - Ypaè mëgome lankytis miesto vieðojoje bibliotekoje, - prisimindama tas tolimas dienas, sakë þinoma aktorë ir TV laidø reþisierë. Kaip bûdavo smagu susitikti èia savo auklëtojà. Kà skaitë mokytojas? Netrukome iðsiaiðkinti, kad ne raupsuotàsias ir ne ponios Simpsonienës meiles. Jis ne tik ilgokai uþsisëdëdavo bibliotekoje apsikrovæs knygomis, bet ir iðeidamas iðsineðdavo keletà á namus. Iðsineðdavo visada tik jam bûdingai apkabinæs knygas viena ranka. Praeidamas pro savo auklëtines visada paþiûrëdavo, kà skaitome. Buvusios gimnazistës tvirtina, kad A. J. Greimas nebuvo labai grieþtas klasës auklëtojas. Regis, to ir nereikëjo tuometinës mergaitës augo pakankamai grieþtoje tëvø prieþiûroje. Tai buvo uniformuotos, su kasytëm arba trumpai kirptais plaukais mokinës, kurios neneðiojo aukðtakulniø, nelakavo nagø, neneðiojo þiedø ar apyrankiø. Suaugusiøjø pasaulis dar buvo priekyje. Na, o bene labiausiai mokytojas ásiminë savo originaliuoju sidabro þiedu, kurá mûvëjo ant deðinës rankos nykðèio. Paraðæs sakiná juo bûtinai pabarðkindavo á lentà. Gimnazistëms rûpëjo ir A. J. Greimo vis didëjanti plikë, kurià mokytojas stengësi uþðukuoti plaukø sruoga. Australijoje gyvenantis Jurgis Janavièius, tais laikais butà nuomojæs A. J. Greimo

12 12 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS A..J. Greimas Sorbonos universiteto profesorius. kaimynystëje, po daugelio metø Zinaidai Jadvygai priminë dar vienà ásidëmëtinà smulkmenà: bûdamas neaukðto ûgio, mokytojas neðiojo batus su trigubais padais. Net atsiuntë nupaiðæs tuos A. J. Greimo batus. O buvusios gimnazistës pasisakë ðito net nepastebëjusios. - O ið tikrøjø tai visos buvom ásimylëjusios savo mokytojà, - prisipaþino 5 Aldona Danutë Sprindytë-Juzeliûnienë. - Mums, mergaitëms, ðis jaunas mokytojas buvo labai ádomus já stebëdavom ir pamokø, ir pertraukø metu. Jo pamokos buvo ádomios, paávairinamos áspûdþiais ið Prancûzijos. O ir lietuviø literatûrà, ypaè poezijà, jis, matyt, paþino gerai, raðomøjø laisvai temai daþnai duodavo kokio nors poeto posmà. Prisimenu vienà ið jø: Að þiûriu á þvaigþdes nemarias, vaikðtau þemëj tarp roþiø puikiø, ir kaip upë tiesiog á marias, per pasaulá á mirtá plaukiu (H. Radauskas). Turbût mokytojo dëka jau vëliau prisiminiau ir atradau ðá poetà. Karo metais, kai jau nebedëstë gimnazijoje, vienos pertraukos metu A. J. Greimas vël buvo atëjæs á savo buvusiø auklëtiniø klasæ. Buvo linksmas, þaismingas. Toks buvo ir pokalbis betarpiðkas, ásimintinas. Mokytojas prisipaþino ne visuomet buvæs objektyvus ir dël jam patikusiø savybiø kai kurioms mergaitëms padidindavæs paþymá. Taèiau mergaièiø ðviesus pavydas niekuo ir niekada nepakenkë tai, kuriai A. J. Greimas akivaizdþiai simpatizavo. 5 L. Peleckio-Kaktavièiaus pasikalbëjimas su Aldona Danute Sprindyte-Juzeliûniene uþraðytas 2009, lapkrièio 12.

13 PRASMIØ PAIEÐKOS 13 Sugráþimas á tëvynæ amþino poilsio. Urna su A. J. Greimo pelenais poeto Kornelijaus Platelio (deðinëje) ir prof. habil. dr. Kæstuèio Nastopkos rankose m. kovo 10 d. Aldona Danutë pasakojo, kad po daugelio metø gan artimai su A. J. Greimu bièiuliavosi dar ið Ðiauliø paþástamas jos vyras kompozitorius Julius Juzeliûnas, kuris anuomet mokësi ir dëstë muzikà Ðiauliø suaugusiøjø gimnazijoje. Kai 1971, o gal 1972 metais Kompozitoriø sàjunga J. Juzeliûnà komandiravo á Paryþiuje vykusá Afrikos tautø muzikos forumà (buvo paraðæs Afrikietiðkus eskizus ), ten já globojo A. J. Greimas ir Þibuntas Mikðys. Nors A. J. Greimas buvo labai uþimtas þmogus, bet J. Juzeliûnas buvo pakviestas á ðeimos iðkylà uþmiestin. Kadangi automobilá vairavo A. J. Greimo þmona, turëjo puikià progà pakalbëti ir apie tai, kas vyksta Lietuvoje, ir apie A. J. Greimo darbus Paryþiuje. O dar kità dienà profesoriaus praðymu Þ. Mikðys, turëjæs daugiau laiko, supaþindino sveèià ið Lietuvos su tuo Paryþium, kurio paprasti turistai nemato. Apie 1980 metus Vilniaus universiteto vadovybë pakvietë profesoriø skaityti paskaitø. Prisirinko tiek þmoniø, kad vos tilpo auditorijoje. Èia galëjai pamatyti ne tik universiteto þmones, nemaþai A. J. Greimo buvusiø mokiniø bei paþástamø, bet ir ið Panevëþio atvykusius teatralus Juozà Miltiná ir Vaclovà Blëdá. Paskaitos pradþioje profesorius perskaitë lietuviðkà pasakà, o paskui semiotikos mokslo metodais ieðkojo joje uþkoduotø giluminiø prasmiø.

14 14 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS Jo pasiklausyti buvo nuëjusi ir A. D. Sprindytë-Juzeliûnienë su buvusia klasës drauge J. Bertaðiûte-Adamkevièiene. O kitàdien, lankantis A. J. Greimui jø namuose, turëjo progà ir ið arti susitikti. Tàsyk á sveèius buvo pakviesti ir reþisieriai ið Panevëþio. - Taèiau susitikimas buvo ne visai toks, kokio slapta tikëjomës. Pirmiausia dël to, kad Greimas turëjo labai nedaug laiko, be to, laukë ir kaþkoks svarbus pokalbis su Juzeliûnu. O ir tokio amþiaus damos kà èia labai besudomins. Ir vis dëlto, nors susitikimo metu dominavo vyrø pokalbis profesinëmis temomis, buvusios gimnazistës sugebëjo ásiterpti, prisiminti gimnazijà ir pasakyti, kad didþiuojasi savo mokytoju. Profesoriaus atsakymas buvo gan netikëtas: Daug reikðmingiau, kai mokytojas gali didþiuotis savo mokiniais. Kad susitikimas buvo malonus abiems pusëms, anot Aldonos Danutës, buvo akivaizdu. 6 Aldona Strumylaitë-Èepulienë, sëdëjusi paskutiniame suole, sakë visada pavydëjusi Z. J. Janulevièiûtei, kurios suolas stovëjo visai netoli mokytojo stalelio, antroje eilëje. Tokio ádomaus mokytojo, kokiu buvæs A. J. Greimas, daugiau nesutikusi. Visapusiðkai ádomi asmenybë. Tiesa, pastarasis vertinimas atëjæs gerokai vëliau. O tuomet tiesiog buvæ ádomu në viena pamoka nepanëðëjo á tas, kuriose savo iðmintimi dalijosi A. J. Greimas. - Mes, paauglës, ásimylëjome ðá naujà jaunà, grakðtø mokytojà, kurio sulaukëme repatrijavus á Vokietijà buvusiai prancûzø kalbos mokytojai, - pasakojo A. Strumylaitë-Èepulienë. Tiesa, groþio jam trûko, o dël pliktelëjusio gelsvos spalvos pakauðio, rusvø maþø ûsiukø greitai buvo suteikta pravardë Olandiðkas sûris. Atëjæs á klasæ, mokytojas iðsiimdavo ið ausø vatos kamðtukus, pasidëdavo juos ant stalo, o mûsø mergaitës, sëdinèios pirmuose suoluose, pasistengdavo nupûsti. Tuo pasireiðkë flirtas jaunam mokytojui. Klasiokë Eugenija Lukoðaitytë mano sàsiuvinyje nupieðë mokytojo Greimo ðarþà ir uþraðë: Á tave þiûri pamaldus Gandþio veidas. Taip mokytojas gavo dar vienà pravardæ ir kaþkodël abi uþsienietiðkas, gal nujautëm þmogaus likimà. O Greimo dëka klasës graþuolë Lionë Baèianskaitë mergaitë auksiniais plaukais tapo Blanche-Neige, tai yra Snieguole. Anot J. Bertaðiûtës-Adamkevièienës, A. J. Greimas iðmokë mylëti ne tik lietuviø, bet ir prancûzø literatûrà. Jis ne syká kartojo, kad prancûzø literatûra verta meilës ir dëmesio, kaip ir Paryþius ið visur suplaukianèiø idëjø centras, kurá bûtina kiekvienam pamatyti. Taèiau nereèiau primindavo, koks svarbus yra lietuvybës jausmas, kokia poetiðka lietuviø kalba ir kad mûsø ðaknys èia, Lietuvoje. 6 L. Peleckio-Kaktaviciaus pasikalbejimas su Aldona Strumylaite-Cepuliene uzrasytas 2009, spalio 18.

15 PRASMIØ PAIEÐKOS 15 * Ðiauliuose A. J. Greimas ne tik mokytojavo, bet ir buvo kultûros reikalø referentas, èia ásitraukë á antinaciná sàjûdá raðë á antinacinæ spaudà, vadovavo VLIK,o spaudos ir propagandos sektoriui. Literatûros almanachas Varpai, kurio iniciatoriumi buvo A. J. Greimas, ðiø eiluèiø autoriui tapo tarsi stebuklingu slaptaþodþiu ðiaip jau neskubantis á kairæ ir á deðinæ dalintis atsiminimais, profesorius atsiliepë nedelsdamas, lyg sulaukæs seniai negirdëto draugo laiðko. Trejus metus lankë A. J. Greimo laiðkai. Juose ir bûsimo þymaus mokslininko biografijos pradþios, ir paþinties su Kaziu Jankausku smulkmenos, nemaþai ádomiø akimirkø, niekur kitur neuþfiksuotø, kuriose þinomi Ðiauliams ir Lietuvai þmonës. O didþiausio dþiaugsmo suteikë, þinoma, Varpams skirti atsiminimai, kuriuos iðspausdinome antrajame atnaujinto almanacho numeryje (1990). Nepaprastai atviri ir sàmojingi, greimiðki. Tokiø neatpasakosi taip, kad iki galo pajustum cinkà, juos bûtina perskaityti paèiam. Èia ir paaiðkinimas, kas A. J. Greimui buvo Ðiauliai ir kuo jis buvo Ðiauliams. Apie kokià aðá apsivyniojo gyvenimas Ðiauliuose, prasidëjus pirmajai sovietinei okupacijai ir atëjus vokieèiams. Kaip á A. J. Greimo gyvenimà atëjo teatras ir net buvo pasiûlytos reþisieriaus padëjëjo pareigos, kuriø jis atsisakë. Kodël Varpai galëjo pasirodyti tik Ðiauliuose. Kai, skambant ið garsiakalbiø Lietuvoje dar negirdëtai melodijai Ja drugoj takoj strany nie znaju, A. J. Greimas buvo mobilizuotas suraðinëti naktá iðveþtø ðiaulieèiø turto, jis dar neþinojo, kad birþelio ðeðioliktàjà ir jo tëvai buvo ágrûsti á gyvuliná vagonà. Jiems në kiek nepadëjo sûnaus vieða prakalba, raginanti balsuoti uþ Lietuvos prisijungimà prie Sovietø Sàjungos. Turbût ne kiekvienas dabar prisipaþintø tokià seniai prabëgusio gyvenimo nuodëmæ; A. J. Greimas buvo atviras iki galo. Belieka nusistebëti ne tik jo, bet ir tuometiniø ðiaulieèiø padorumu juk bûtø pakakæ nors kam nors ðnibþtelëti vokieèiø valdþiai ir gimnazijos mokytojas bûtø sulaukæs panaðaus likimo kaip jo tëvas. Iðveþtas á Reðiotø lagerá (Krasnojarsko kraðtas), J. Greimas ten ir mirë. A. J. Greimo motinos Konstancijos likimas taip pat nepavydëtinas: kalëjo Jabogano lageryje (Altajaus kraðtas), 1948 metais pabëgo á Lietuvà, po metø suimta kurá laikà buvo ákalinta Kaune, o penkiasdeðimtaisiais gráþusi á tëvynæ, mirë po poros metø. Akivaizdu, kad A. J. Greimas Ðiauliuose turëjo nemenkà autoritetà, abiejø sparnø inteligentija vertino ðá jaunà þmogø. Ir nusipelnæs mokytojas bei knygø vertëjas Tomas Stonis, kalbintas dar aðtuoniasdeðimt pirmaisiais, ir pats A. J. Greimas tvirtino apie abipusæ

16 16 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS simpatijà. Profesorius gan smagiai prisiminë nusivylusá, gerokai iðgeriantá buvusá revoliucionieriø, su kuriuo neblaivûs net buvo kruvinai susimuðæ, taèiau vëliau, maiðydamasis rezistencijoje, ið pagarbos tam þmogui buvo pasirinkæs Tomo slapyvardá. O T. Stonis minëjo, kad geresnio paðnekovo uþ A. J. Greimà daugiau nesutikæs. Kad taip ir buvæ, neabejotina koks paðëlæs ðitas þmogus bebuvo, taèiau niekada nemeluodavo ir nieko á vatà nevyniodavo. A. J. Greimas nenustebo iðgirdæs pasakojimà apie tai, kaip T. Stonis sutiko ðiauliðkëje Berniukø gimnazijoje buvusá senà paþástamà, tapusá sovietinës Lietuvos prezidentu. Justui Paleckiui tiesiant rankà, truputá ðiltas jaunystës laikø bièiulis iðtarë labai aiðkiai: Tokiems ð... rankos neduodu. Nors ilgainiui K. Jankausko ir A. J. Greimo pasauliai ir poþiûriai gerokai pasikeitë, tuomet, vokietmetyje, ðitø þmoniø duetas buvo labai svarbus. Pirmasis literatûros almanacho redaktorius, be kita ko, yra sakæs, jog A. J. Greimas Ðiauliuose pasiþymëjo veiklia neramia dvasia, noru pasireikðti, buvo daþnas sveèias pas þinomiausius miesto þmones. Ásiminë dar keli þodþiai, charakterizavæ tuometiná A. J. Greimà: suprancûzëjæs modernistas, teigiantis, kad lietuviø literatûra per dvideðimt metø nuëjo ilgà sroviø kaitos kelià nuo lëkðto realizmo iki modernizmo virðûniø, nuo Antano Vienuolio iki Henriko Radausko. Galø gale ne kas kitas, o A. J. Greimas pasiûlë Ðiauliø apygardos lietuviø meno ir mokslo centrui kviesti almanacho redaktorium K. Jankauskà. Plaèiai þinomi ðie A. J. Greimo þodþiai: Taikos metu tu negalëtum bûti redaktorium, tau trûksta kovingumo, tu nemokëtum grumtis su kitais redaktoriais, bet ðtai karo metu, kada nebeliko þurnalø, tu bûsi tinkamiausias redaktorius, atstovaudamas ne kuriai vienai literatûros krypèiai, o mûsø meno visumai. A. J. Greimo pasiûlymas buvo labai taiklus, motyvai tikslûs. * 7 Þ. Mikðys buvo paskutinis þmogus, kuris matë A. J. Greimà, dar turintá pilnà sàmonæ. Dailininko akyse profesorius prarado sàmonæ ir, praëjus keletui valandø, mirë. Tie du visapusiðkai ádomûs lietuviai nemaþai metø bendravo, palaikë pastovø ryðá. Tiesa, A. J. Greimas apsigyveno Paryþiuje anksèiau, be to, po kurio laiko buvo iðvykæs dirbti á Egiptà, paskui á Turkijà. Susipaþino du profesoriai jau po to, kai A. J. Greimas gráþo ið Stambulo universiteto. Paklaustas, ar A. J. Greimas buvo lygiavertis paðnekovas jam, dailininkui, Þ. Mikðys sakë, jog nelengva á ðità klausimà atsakyti: A. Greimas buvo tokios srities specialistas, kuri jam buvusi ir visiðkai nauja, ir svetima. Juos visø pirma jungë lietuviðki reikalai. Surasdavo ðnekos ir prancûziðka 7 L. Peleckio-Kaktavièiaus pasikalbëjimas su Þibuntu Mikðiu uþraðytas 1995, spalio 2 Ðiauliuose.

17 PRASMIØ PAIEÐKOS 17 tematika. Taip, yra kalbëjæsi ir apie Varpus. Ið A. J. Greimo ir Þ. Mikðys iðgirdæs, jog literatûros almanachas vël leidþiamas, ir kad jis paraðæs jiems skirtus atsiminimus. Þ. Mikðys ne auksaburnis menininkas, taèiau tuo, kà pasako, neabejojama. Gerai, kad toks buvo, - pasidþiaugë. O reziumuodamas pavadino A. J. Greimà ádomia asmenybe. * Prieð keletà metø netikëtai sulaukiau profesoriaus Karolio Rimtauto Kaðponio, kurá iki tol þinojau tik kaip garsiojo Solfedþio, skirto muzikos mokykloms, autoriø, laiðko. Kaþkokiu bûdu suþinojæs, kad, be kita ko, domiuosi ir A. J. Greimo gyvenimo peripetijomis, pasiûlë ásijungti á þymiojo semiotiko áamþintojø bûrelá. Kà bendro, paklausite, ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius gali turëti su Paryþiaus semiotikos mokyklos kûrëju. Pasirodo, gali. Vienas rimtas þmogus taip paaiðkino: taikydamas lyginamàjá ir tikimybinius-statistinius metodus bei matematinius modelius muzikos melodikos ir harmonijos savybëms tirti, analizuodamas muzikos, poezijos ir dailës ryðius bei analogijas, skirtingø meno ðakø ryðius bei prasmes, K. R. Kaðponis neiðvengiamai turëjo áþengti á semiotikos mokslo valdas. Prasmiø paieðkos atvedë prie A. J. Greimo, kuris teigë, kad visoms þmogiðkø mokslø disciplinoms reikia sukurti naujà kalbà. O kad nuo 1986 metø renkamasi á tarptautinius muzikos prasmës kongresus, kaltas jau pats A. J. Greimas metais, lankydamasis Jyvaskyla (Suomija) universitete, profesorius savo buvusiam mokiniui, o tuomet jau plaèiai þinomam kolegai muzikologui ir semiotikui Eero Tarasti pasiûlë telkti pasaulio mokslininkø jëgas plaèiam muzikos prasmës tyrimui. Pirmasis kongresas, ávykæs tarptautiniame semiotikos institute Imatroje (Suomija), draugën sukvietë apie porà ðimtø mokslininkø. Nuo tol kas dveji metai á tokius rimtus susibûrimus renkamasi vis kitur Helsinkyje, Paryþiuje, Edinburghe, Bolonijoje, Aix-en-Provence... Ðalia þinomø pasaulio mokslininkø tuose kongresuose dalyvauja ir lietuviai, aktyviausi ið jø profesorius K. R. Kaðponis ir dr. Darius Kuèinskas, nemaþai metø darbavæsis M. K. Èiurlionio dailës muziejuje Kaune. Ádomu, kad tarp kongreso dalyviø daug A. J. Greimo mokiniø. Dabar jie iðsibarstæ ne tik Europoje, bet ir kituose þemynuose. Kokios temos nagrinëjamos tuose kongresuose? Viena jø Muzika ir namai. Tai muzikos ir literatûros, muzikos ir istorijos, muzikos ir ðokio, psichologijos, teorijos, estetikos, muzikos

18 18 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS aiðkinimo, interpretacijos, operos, muzikos kalbos semiotikos klausimai. Pavyzdþiui, 2001 metais tokio kongreso metu net trys praneðimai buvo skirti M. K. Èiurlioniui, jo kûrybos genezei. O profesorius K. R. Kaðponis plaèiausiai þinomas kaip originalaus praneðimo-ekspozicijos Algirdo Juliaus Greimo vaikystë autorius. Su ta studija jau spëta susipaþinti daugelyje ðaliø, o pradëjo ekspozicija savo kelià 2004 metø rudená itin garbinguose ir unikaliuose Mokslo apie þmogø (Maison des Sciences de l'homme) rûmuose Paryþiuje. Anot K. R. Kaðponio, tas sumanymas kilo 2001 metais dalyvaujant muzikos prasmës kongrese Suomijoje, bendraujant su A. J. Greimo mokiniais profesoriais E. Tarasti (Helsinkio universitetas) ir Costin Miereanu (Sorbonos universitetas). Suþinojæ, kad lietuvis yra baigæs Kupiðkio gimnazijà, pasiûlë jam paanalizuoti tà A. J. Greimo gyvenimo periodà. K. R. Kaðponá, kuris tik 15 metø jaunesnis uþ A. J. Greimà, toks pasiûlymas suintrigavo. Sumanymas jam pasirodë ádomus dar ir dël to, kad paprastai áþymybiø biografijose vaikystei beveik neskiriamas dëmesys. Kurdamas savàjá modelá, ieðkodamas visø prieinamø ðaltiniø, K. R. Kaðponis didþiausià dëmesá skyrë intelektualiøjø ir estetiniø þenklø genezei A. J. Greimo biografijoje pasaulinio garso filosofo gabumø kilmei. Tokio tikslo ágyvendinimas jam nebuvo nei labai sudëtingas, nei naujas atrenkant vaikus á M. K. Èiurlionio meno mokyklà, per daugelá metø buvo tekæ iðklausyti nemaþiau deðimties tûkstanèiø vaikø. Be to, kaip dëstytojui pedagoginiame procese jam teko nemaþai patirti, kas yra neeiliniai gabumai, ið tokiø bûsimø asmenybiø, kaip Raimundas Katilius, Mûza Rûbackytë, Birutë Vainiûnaitë, Petras Bingelis, Emanuelis Krasauskas, Donatas Ðvitra, Gediminas Kviklys, Borisas Traubas ir kitø. Dauguma jø dabar patys profesoriai. K. R. Kaðponiui atrodo, kad jis ið gabiøjø savo mokiniø iðmoko nemaþiau nei jie ið jo. Tituliniame ekspozicijos stende K. R. Kaðponis suraðë ir tø, kurie já konsultavo, pavardes. Tie ávairiø srièiø mokslininkai, profesoriaus teigimu, padëjo apsisaugoti nuo nepagrástø apibendrinimø, taip tam tikra prasme patikrintas savo poþiûris á gabumø genezæ. Su kuo daugiausia bendrauta? Su VU Medicinos fakulteto profesoriumi Gintautu Èesniu, Biotechnologijos instituto genetiku, habil. dr. Kæstuèiu Sasnausku, net Mokslo apie þmogø rûmø vadovu, lingvistu ir psichoterapeutu profesorium Ivanu Darrault- Harris. Anot K. R. Kaðponio, þmogaus gabumø genezës klausimai labai sudëtingi, neretai galima konstatuoti tik prielaidas. Taèiau akivaizdu, kad aplinkos poveikis gabumø kilmës pagrindas. Aptariant A. J. Greimo gabumø genezæ, remtasi dokumentais, amþininkø atsiminimais, duomenimis apie artimuosius. K. R. Kaðponio parengtà ekspozicijà sudaro net septyniolika stendø.

19 PRASMIØ PAIEÐKOS 19 Èia Greimø genealogija bei profesoriaus artimøjø gyvenimo bruoþai, paties A. J. Greimo asmenybës bendrieji bruoþai. Bûsimojo mokslininko vaikystei skirti septyni stendai. Gabus buvo ne tik bûsimojo mokslininko tëvas, bet ir mama Konstancija Mickevièiûtë, kilusi ið uþnemunës Kalvarijos: mokëjo keturias kalbas, gerai skambino pianinu. Algirdas Julius, anksèiau nei kiti bendraamþiai pradëjæs lankyti mokyklà, per porà metø baigë keturis skyrius. Ir progimnazijoje, ir gimnazijoje buvo ryðkûs jo intelektualûs ir estetiniai þenklai. O VDU A. J. Greimui dëstë aukðèiausios kvalifikacijos pedagogai: valstybinæ teisæ universiteto rektorius Mykolas Römeris, logikà filosofas Vosylius Sezemanas, finansø disciplinà lito pagrindëjas Vladas Jurgutis, statistikà Jonas Buèas, bûsimasis VU rektorius. Ekspozicijà rengë muzikologas, todël pirmiausia, þinoma, rûpi iðsiaiðkinti, kuo A. J. Greimas susijæs su muzikologija. Pasirodo, profesorius vadovavo net penkiems disertantams muzikologams, tyrinëjusiems simboliná moderniosios muzikos þymëjimà, naujas tendencijas muzikoje. Be to, A. J. Greimas buvo tarptautinio projekto Musical Signification ( Muzikos prasmë ) idëjos, kurià dabar ágyvendina apie pora ðimtø muzikologø didþiausiuose ir þymiausiuose pasaulio universitetuose, autorius. Tam projektui vadovauja A. J. Greimo mokinys profesorius E. Tarasti. Anot K. R. Kaðponio, galima tvirtinti, kad A. J. Greimas be kitø jam priskiriamø nuopelnø laikytinas ir vienu ið moderniosios muzikologijos pradininkø. Dar svarbesnis ðis pastebëjimas: A. J. Greimo darbai labai universalûs. Jo minèiø atgarsiø gausu ir greta kalbos mokslø bei semiotikos, ir ðalia kitø mokslo ðakø meno, filosofijos, psichologijos, medicinos, istorijos, informatikos, teologijos, sociologijos, ekonomikos, net kriminologijos. Visi ðie mokslai, kokie jie savarankiðki bebûtø, A. J. Greimui buvo savotiðkomis komponentëmis, kurios atvedë já á semiotikà universaliàjà paþinimo sritá. Bûti semiotiku tai kelti prasmës klausimà, - sakë A. J. Greimas. Per þenklø sistemas á prasmiø mokslà vedë daug keliø. A. J. Greimo mokykla siekë sukurti paèias ávairiausias þenklø sistemas. Greimas savo reikðme pasauliui yra artimas M. K. Èiurlioniui, - tvirtina profesorius K. R. Kaðponis, ir jis, regis, neklysta. Leonas PELECKIS-KAKTAVIÈIUS

20 20 VARPØ SVETAINË Kas praejo,. jau spindi Varpø svetainëje poetas, prozininkas, vertëjas Henrikas Algis ÈIGRIEJUS Uþaugau Pasvaly, degtinës butely... kiek netikëtai gimtàsias vietas apdainavo tuomet dar visai jaunas Mykolas Karèiauskas. Netikëtai, taèiau, ko gero, tradiciðkai, nes ir kiti ið Jûsø kraðto kilæ literatai ne viena proga ir kitaip nei, pavyzdþiui, þemaièiai ar dzûkai, yra áamþinæ alø. O tuo paèiu ir Birþø, Pasvalio þmogø daug kuo ypatingà, o pirmiausia svetingà, tikrà. Panaðiø sveiko humoro blykstelëjimø nemaþa ir Jûsø kûryboje. Ið savøjø Vidugiriø (ar jie tikrai vidury giriø?), ið aplinkos, kurioje uþaugote, á eilëraðèiø ir noveliø eilutes tikriausiai daug kà perkëlëte? Vys par to alo... sako Vladas Braziûnas. Tai jau taip. Amþiø glûdumas siekia iðradimai gërimai, kurie dþiugina ðirdis, kurie, nors ir kieèiausias, ima ir atrakina. Ar ilgam, kitas dalykas. Kur sirpsta vynuogës, tegul þmonës gamina vynà, pas mus gi siûruoja vasarojai ðeðeiliai, dvieiliai mieþiai, kvepia nepaprastu kvapu apyniai. Ypaè mano kraðte Þiemiø Lietuvoj. Kur pilna ir skerslatviø, ir bambizø. Þodþius skerslatviai ir bambizai tariu èia su didþiausia (sic!) simpatija.

21 KAS PRAËJO, JAU SPINDI 21 Alus, kuris yra ar mano eilëraðèiuose, ar novelëse, parsineðtas ne tik ið Vidugiriø, bet ir ið ano, dabar jau gana tolimo laiko. Ðiandien tenai retai kas toká ir bedaro. Alus mano kraðte buvo ne tik àsotis ant vaiðiø stalo, jo darymas buvo tarsi koks mielas ritualas. Tie kvepiantys, karðtu vandeniu iðplauti kubilai, statinës, ligi iðnaktø besikûrenanti ugnis, lakstymas pirmyn ir atgal, vis þiûrint, ar didþiajame kubile burbulas jau bliûkðta, ar dar gniauþia kvapà, kai platesne burna patrauki oro. Bet áspûdingiausias etapas tai jau koðimas, labai atsakingas ir reikalaujantis patirties sukoði per anksti, suplëðys baèkas, sukoði per vëlai, nebus putos, kas ið tokio alaus, pirmosios stiklinës turi atrodyti kaip pieno pripiltos. Koðiant su kokiu reikalu gali uþsukt ir kaimynas... Ak, sësk, Kazimierai, sësk, Broniuk, kur jau dabar skubinies... Paragaukim, kas èia iðëjo, èiupk, va, ir kumpio... Pilnos stiklinës dar ðilto alaus savo dulsva spalva kiek primena storas vaðko þvakes, bet kalbos, koðiant alø, nebûna labai liûdnos, nors daþnai prisimenami ir tie, kurie èia niekada nebesëdës. Anais laikais alaus, kaip ir pyrago, ant stalo kasdien nematei, jis buvo didþiøjø ðvenèiø, vestuviø, krikðtynø, patalkiø, na ir pakasynø gërimas. Man tai ypaè ásiminë Antaninës Saloèiø valsèiuje jos prilygo Kalëdoms ir Velykoms. Pati vasara, kvepianèios pinavijos, didelës, kad á jas gali galvà panerti, vieðkely dulkiø stulpai, pamûðy veþimai, kareliai, brikeliai sustatytom ienom, iðkinkyti, gardþiai aviþas kramsnojantys arkliai, - ðventë ir jiems; miestely ið tolo girdëti vargonai, pamokslai (mat sakykla ir ðventoriuje), þmoniø marios, karabelnikai, krakmoliniai, spalvotais popierëliais apvynioti saldainiai, net ledai, kurie grûdalynëje vaikui ásigudrina ir ðleptelt á dulkes, giminiø giminës... O paskui prie baltom staltiesëm apdengtø stalø, prie visokiø gardësiø ir balta puta, balti balti marðkiniai, áraudæ veidai. Pamilo dobilas raudonas baltà laukø ramunæ... Buva maþ grytelyte, da tiktë da, Të stovëja lovelyte, da tiktë da... Atrodë, kad tai dovanota visiems laikams. Taigi taigi, bûtø gerai, bet kad, apsisukant metø ratui, gráþtant vasaroms, gráþtant birþeliams, viskas vis dëlto bûna tik vienà kartà. O Vidugiriai gal reiðkë ne tiek buvimà tarp miðkø, tø tai aplinkui yra, bet gal daugiau atkampumà. Toli tas kaimas nuo vieðkeliø, didesniø miestø. Net Saloèiai, ir tie daugiau nei uþ deðimties kilometrø. Mûða uþ trijø. Seniau tai ir keliai buvo ne tokie kaip dabar, mûsø þemë juodþemis su priemoliu. Kai prisimeni rudeniø marmalynes ar pavasariø polaidþius, tik galvà pakratai. Bet su atkampumu þmonës èia turëjo ir ramybës. Tai didelis turtas. Na, ta ramybë ir atsibosdavo, vis laukdavai ið toliau ko nors pasirodanèio, gal net ir ubago. Bet á uþkampá ateidavo spauda. Kaimynas Kazënas, veþiodavæs pienà ið Vidugiriø pieninës á didelæ Saloèiø pieninæ, veþiodavo ir paðtà. Ûkininko patarëjas su priedu Jaunasis ûkininkas ëjo á visas sodybas, daug kas

22 22 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS, HENRIKAS ALGIS ÈIGRIEJUS Antaninës Saloèiuose prieð Antràjá karà. prenumeravo Kará, Trimità, vokieèiø laikais Ateitá, Naujàjà sodybà. Man buvo uþprenumeruotas Þiburëlis. Kelis Naujosios sodybos numerius savo spec. archyve tebesaugau ir po ðiai dienai, ypaè tà, kur yra Bernardo Brazdþionio Àþuolas. Jautriø sielø þmones savo kûriniuose vaizduojantis raðytojas, be abejo, pats turi bûti dvasios aristokratas. Turbût galima tvirtinti, kad kaip kûrëjà Jus ir suformavo tos vertybës, tos estetinës nuostatos, kurias paveldëjote ið tëvø ir protëviø? Mano proseneliai buvo baudþiauninkø baudþiauninkai, seneliai ir tëvai jau ûkininkai. Geri ûkininkai. Jie buvo pavydëtinos Sizifo kantrybës þmonës. Ðtai ir visas aristokratizmas. Jø. O ðità kantrybës paveldà ar persiëmiau að? Chm... Ið savo tëvo ne kartà esu girdëjæs: Visi darbai geri, visi reikalingi, bet patys geriausi, reikalingiausi tai þemdirbio ir mokytojo. Beje, senajame kaime mano senelio Jono namø kitame gale dar caro laikais buvo mokykla. Na, kad netapau þemdirbiu, kà bepadarysiu, nepradësiu juk dabar krûtinën muðtis, bet, va, ir pedagogas galëjau bûti geresnis. Nepasidariau nei daktaras, nei inþinierius, nei elektrikas, nei vairuotojas. Daug dar èia profesijø galëèiau iðvardinti. Viename istoriniame veikale aptikau, kà Heinës dëdë Solomonas yra pasakæs apie savo sûnënà: Jei jis bûtø ko nors iðmokæs, jam nereikëtø raðyti knygø. Gerai pasakyta. Èia juokai, èia teisybë, labai tinka ir man. O kokios man knygos iðeina, tokios. Mane ðitoká, koks esu dabar, padarë tie jau minëti Þiburëliai, Sakalëlis, Auðrelë, Vidugiriø pradþios mokyklos bibliotekëlës knygos. Labai aèiû turiu pasakyti tëvo broliui Petrui, inþinieriui. Parva-þiuodamas á tëviðkæ ar ið Kauno, ar vëliau ið Vilniaus, jis man

23 KAS PRAËJO, JAU SPINDI 23 atveþdavo ne saldumynø, o knygø. Graþesnës knygos uþ Kazio Binkio Kiðkiø sukilimà að dar ir dabar neþinau. Ir ypaè aèiû mano krikðtatëviui, kitam, jauniausiam tëvo broliui dëdei Baliui. Baisus buvo jis pramaniûgas, kartu su vaikais leisdavo aitvarus, dirbdavo jiems arbaletus, medinius dviraèius, buvome pasidaræ burines roges. Kieme dëdë buvo pastatæs didelá vëjiná malûnà. Þaisliná! Tas nei kà malë, ne sviestà muðë, nei vilnas karðë, jis juk buvo þaislinis. O tai, kas graþu, ðitam dëdei buvo ir svarbu, ir reikalinga. O kad neneða jokios praktinës naudos, jokia bëda. Jokia, èia didysis estetikos dësnis. Nei mano tëvø, nei dëdþiø ðiame pasauly nebër, bet kai jiems, nors ir labai tyliai, sakau aèiû, jie girdi. Tas visuomenës sluoksnis, ið kurio esu kilæs, neðë ir tebeneða kasdieniø darbø naðtas. Ði reali situacija mane tiesiog ápareigoja ir savo darbuose, t. y. kûryboje, kuri, kaip þinome, irgi ne ið lengvøjø, bent iðlaikyti dvasinæ pusiausvyrà ir nezirzti. Nepasiduoti nei sentimentalizmui, nei nihilizmui, nei verbaliniam chamizmui, viskam, kas þemintø paprasto þmogaus orumà. Jei jau man buvo lemta bûti savotiðku gyvenimo liudytoju, tai kai liudiju pilnais metaforø eiliuotais ar pilnais iðmonës prozos tekstais, tai privalau nepersistengti, ieðkodamas brolio akyje krislo. Ak, jei kartais, ne kartais, bet gana daþnai, tà savo brolá parodau ne kaip aniuolà ( ið kur jau èia toks bûtø?), o kiek paragavusá ar net perdauginusá, tai að gi ne piktai ir að pats toks. Vys par to alo... Apie vis toliau á praeitá nueinanèius sovietinius metus kiekvienas gali papasakoti tokiø dalykø, kurie tarsi ið naujo padeda paþinti, ávertinti, yra kolegø apie tai ne viena proga vis primenanèiø, prisimenanèiø. Labiau þavi tie, kurie tik ið reikalo, priremti prie sienos sutinka atsiverti, papasakoti. Regis, Èigriejø kaip tik ir galima priskirti pastarajai kategorijai. Ðákart plaèiau iðgirsti norëtøs apie studijø metus Vilniaus universitete, tenykðtá literatø bûrelá, jo didesnes ar maþesnes paslaptis, bièiulystës pradþià su Jonu Juðkaièiu, Juozu Tumeliu, Tomu Venclova, Vengrijos ávykius ir jø atgarsius Jûsø kompanijoje. Graþios ir smagios tai buvo dienos þaliavo mûsø jaunystë. Tai kas, kad sovietmetis þadëjo niekada nesibaigti, ta pasakële mes netikëjom. Ypaè kai sulaukëm Stalino nuvainikavimo. Dþinas ið butelio jau buvo iðleistas. To tik ir reikëjo. Raðëm eiles be liaupsiø ir trafaretø be trimitø ir bûgnø. Kai kas mus vadino dekadentais, bet mes tuo didþiavomës. Raðanèiø buvo visas bûrys, o man artimiausi Jonas Juðkaitis, Jonas Semënas, Juozas Tumelis, ið lagerio gráþæs Paulius Drevinis. Semëno su Dreviniu jau nebër. Parodydavom vieni kitiems savo eiles, net pagalvodavom ir apie pirmuosius rinkinius. Kada nors... J. Juðkaitis uþ mus kitus buvo aukðtesnis visa galva, bet mes pavydo jam nejautëm didiesiems talentams pavydëti yra ir beprasmiðka, ir kvaila. Salomëjos Nëries nesmerkëm, raðliavà apie Stalinà ir kitus ðedevrus buvom nuraðæ lengva ranka ne ið debesio mes iðkritæ, þinojom, koks buvo metas. Bet labiausiai groþëjomës Aisèio, Brazdþionio ir Miðkinio poezija.

24 24 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS, HENRIKAS ALGIS ÈIGRIEJUS Gaudavom ir knygø, ir þurnalø, almanachø, antologijø Naujosios Romuvos, Kûrybos numeriø, skaitëm abejus Vainikus (ypaè antruosius), Varpus, vokieèiø metais net du kartus pasirodþiusius. Buvo pakliuvæs á mûsø nagus ir Lietuviø archyvas ( Bolðevizmo metai ), tik neprisimenu ar visi keturi tomai. Bet ir Krëvës, ir Dovydëno liudijimai apie laisvanoriðkà ásijungimà á SSSR vienoje ið tø knygø tai buvo. Bene didþiausias knygneðys buvo J. Tumelis, tas baisus knygius. Kartà jis parsineðë ið kaþkur tik kelioms valandoms pasiskolintà Aisèio Seserá buitá. Sëdom prie stalo ir nusiraðëm puslapá po puslapio Juozas tà, kurs jo pusëje, að tà, kurs mano. Didþiai reikðmingos mums buvo tos knygos, bûtent ðie leidiniai mus labai siejo. Buvom sumanæ iðleisti Universiteto jaunøjø poetø almanachà Ðviesø rytà (pavadinimas gal kiek nusiþiûrëtas á Nëries pirmosios knygos pavadinimà), net virðelá ðiam leidiniui buvau nupieðæs. Deja, tas mûsø sumanymas ástrigo ir nieko ið to mums neiðëjo. Mus labai traukë autoriai, kurie sovietmeèiu buvo daugiau negu nepopuliarûs. Jonas, mokëdamas vokieèiø kalbà, þavëjosi Rilke, Juozas parûpindavo Cvetajevos, Achmatovos, Pasternako, Mandelðtamo leidinëliø ar nuoraðø. Kaip tik tada teko patirti, kokia graþi yra senoji kinieèiø ir japonø poezija. Þinoma, tai buvo vertimai á rusø kalbà. Du Fu, Li Bo, japonø ir kinø nedidelës antologijos dar ir dabar mano knygø lentynoje. Uþ tai dëkingas esu Juozui. Áspûdingos bûdavo literatûrinës iðvykos á Anykðèius, Kaunà, Druskininkus, èia pat á Pedagoginá institutà. Graþu buvo Kaune, skaitom ten apie visokias meiles, gamtas ir panaðiai, o ðtai kaþkas ne ið mûsiðkiø pradëjo apie traktoriø, vagojantá kolûkio laukus. Salëje cha, cha!.. Dþinas ið butelio jau buvo iðleistas. Ëjo penkiasdeðimt septintieji. Apie Vengrijos ávykius? Nieko ypatingo, nieko herojiðko mes tada nenuveikëm, kà mes galëjom nuveikti. Bet paðurmuliuoti tai paðurmuliavom. Pavyzdþiui, ir Rasose, ir Operos ir baleto teatre. Rasose buvo giedamas Lietuvos himnas. Èia, be abejo, jau rimta. O teatre tai ðtai. Ið tremties buvo neseniai gráþæs solistas Antanas Kuèingis. Guno Fauste turëjo dainuoti Mefistofelá. Bet staiga jo pasirodymas buvo nukeltas, ir Faustas pakeistas Pilënais. Ar labai mes ten þinojom, kas tas Kuèingis? Viena ausim gal ir buvom girdëjæ, J. Tumelis tikriausiai tai ir abiem, bet mums pasitaikë gera proga. Didþiausiu bûriu (ne tik literatai, ne tik) ið Tauro bendrabuèio nugarmëjom á teatrà. Be sunkiø paltø, tik su ðvarkeliais teatras, sakyk, tik uþ keliø þingsniø (ðiandien ten Rusø dramos teatras). Pro suglumusius budëtojus prasiverþëm á treèià aukðtà ir pradëjom triukðmingà Pilënø boikotà. Ðios operos uþdanga vaizdavo tvirtus, geleþim kaustytus vartus, tad ko nesuðukt: Ðalin geleþinæ uþdangà! Ðvilpëm ir skandavom: Faus tà!, Faus tà! Á scenoje pasirodþiusio teatro direktoriaus mandagius praðymus liautis atsakëm dar didesniu triukðmu. Pilënø, þinoma, mes nenuðvilpëm, nes netrukus pasirodë tokie vyrukai.

25 KAS PRAËJO, JAU SPINDI 25 Universiteto literatø iðvyka á Anykðèius, pas Vienuolá. Paskutinëje eilëje antras ið kairës bûrelio kuratorius dëstytojas Adolfas Sprindis, penktas Jonas Juðkaitis, prieðpaskutinëje eilëje treèias Henrikas Algis Èigriejus, prie Vienuolio Auðra Sluckaitë. Yra èia ir vietiniø anykðtënø. Nors ir neuniformuoti, bet visiems buvo aiðku, ið kur jie. Kaþkas ið mûsiðkiø riktelëjo komandà gráþt á bendrabutá. Nei èia heroizmas, nei èia kas, bet mes tada taip tik galëjom. Taip suvokëm. Að kaip labiau sangviniðko charakterio per to rudenio ávykius tik per plaukà neiðlëkiau ið universiteto. Ið paskutinio penktojo kurso. Aèiû a. a. profesoriui Juozui Bulavui, jis mane uþstojo. Bet universiteto baigimo charakteristikoj buvo áraðyta, kad man draudþiamas pedagoginis darbas. O dirbau tà darbà nuo 1960 ligi 2006-øjø Tomas Venclova á Taurà uþsukdavo, bet mano pažintis su juo buvo tik labai labai fragmentiška. Nebuvom ðventi, po vienø, ypaè dainingø ir tam tikrais laðeliais aplaistytø Antaniniø Fakulteto dekanui turëjom raðyti pareiðkimus, kur labai svarbûs buvo þodþiai: Ðá savo poelgá griežtai smerkiu. O raðë ðá sakinëlá ir tie, kurie šiandien yra profesoriai habilituoti daktarai Kodël debiutavote vëliau negu kiti Jûsø bendrakarèiai? Vienà kità eilëraðtá tai ðen, tai ten Jaunimo gretose, Ðvytury buvau

26 26 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS, HENRIKAS ALGIS ÈIGRIEJUS spausdinæs dar studijø metais. Bet tai ne kaþin kas. O paskui jau raðiau á stalèiø. Ir ilgus metus. Þurnalø ir laikraðèiø redaktoriams savo raðymø nekaiðiojau ir galvø jiems nekvarðinau. Ir kai dabar kartais atsiverèiu tø laikø aplankà, matau, kad gerai padariau. Nepatinka man toks baisiai nuo seniausiai nusivalkioti spëjæs pasakymas jis ieðkojo (ar ieðko) savæs. Nepatinka tai nepatinka, nusivalkiojæs tai nusivalkiojæs, bet man jis, ko gero, tiko. Kol aptikau savo nelabai kilmingus paukðèius. Pasirodo, kad reikia rasti ir tai, kas prieð akis ðmaðaluoja kasdien. O kad vëliau tai taip jau reikëjo. Bëgikas, jei yra bëgikas, bëga ligi galo, tai kas, kad finiðo linijà perkirto jau kitas tas vienas geriausias, greièiausias, kad per tà ribà perlëkë jau ir kiti. Reikia bëgti, nors atlapsëtum ir pats paskutinis. Meno su sportu lyginti gal nereikëtø, bet, va, ëmiau ir palyginau. Gediminas Jokimaitis pasaulio literatûroje surasdavo daug atvejø, kai debiutuodavo tikrai solidaus amþiaus autoriai. Sigitas Geda sakydavo: Vieniems ateinant, kitiems nueinant. Dþiaugiuos turëjæs didelæ didþiøjø talentø Gedos, Martinaièio, Apuèio moralinæ paramà. Stebëtinai palanki mano kûrybai buvo ir tebëra mano paties ðeima. Sovietmeèiu nebuvote tarp daþnai minimø ar neabejotinai pripaþintø. Didþiausio ávertinimo sulaukëte iðleidæs antràjá poezijos rinkiná Nedylanti lauko delèia ( 1977 ), - Salomëjos Nëries vardo premija rimtas ávertinimas. Atskleisdamas dvasiná þmogaus groþá, tæsdamas pripaþintas literatûros tradicijas ir ieðkodamas modernios iðraiðkos, skaitytojams visø pirma ásiminëte savo iðtikimybe toms vertybëms, kurios iðlieka net paèiø didþiausiø pervartø metais. Ar tie penki eilëraðèiø rinkiniai, kurie buvo iðleisti sovietmeèiu, nesunkiai tapo kûnu t. y. knygomis? Minimas tai gana daþnai, pavyzdþiui:... ir kiti. Tai tuose ir kituose vis maiðydavaus. Ir net teigiama prasme. Korektiðka ir solidaru. O knyga, kuriai teko garbingas S. Nëries (oficialiai tada tai tokio kolûkio) premijos vardas, Vagoje pragulëjo ðeðetà metø. Nei leidykla skubëjo, nei að lipau jai ant kulnø. Bet nëra to blogo, kas neiðeitø á gera. Uþsigulëjimo prieþasèiø, matyt, bûta visokiø. Nemanau, kad jos bûtø buvusios tik politinës, nors átarti tai galima perkûnsargiø savo eilëse statyti ir nemokëjau, ir nenorëjau, o ir ðitame rinkiny, kaip ir visoje mano kûryboje, nebuvo në vienos pageidaujamos eilutës. Bet kad ir metas buvo jau kitas, ir pageidavimai smarkiai iðblësæ, tokie tik ðiaip sau, niekas labai, iðskyrus kovinguosius, á juos didelio dëmesio nebekreipë. Savo tekstais norëjau pasakyti, kad kasdienybë yra graþi. Ir miela. Ir kad po slankiojanèiais virð galvø grësmës debesiais nëra reikalo niurzgëti ar á þemes kastis. Jei bûtum þmogus bent kiek tobulesnis, sakytum: svarbu paraðyti! Paraðyti gerai! Bus gerai paraðyta nesuk sau galvos, iðeis ir knyga, tai kas, kad pats jos gali ir nesulaukti, Donelaitis savo Metø iðleistø tai nematë. Ir ne tik jis. Galëtum gi taip ir pagalvoti, ir pasakyti, bet kad tuðtybës gyvatëlë irgi nemiega.

27 KAS PRAËJO, JAU SPINDI 27 Studentø talka viename Ðirvintø rajono kolûkyje. Pjovæ mieþius, eina pietauti (ið kairës) Petras Dabulevièius, Jonas Juðkaitis, Benjaminas Uþdravis, Henrikas Algis Èigriejus. Kol rankraðtis dar ant tavo darbo stalo ar portfely, tu dar jo ponas, gali daryti, kà nori braukyti, papildinëti, pataisinëti (nutaisinëti). Tai gana malonus jausmas. O ðtai tavo rankraðtis jau pasirodë knygos pavidalu, viskas gerai, viskas netgi labai gerai, ávyko tai, ko norëjai. Bet jau kaþko lyg ir trûksta tas, kas turëjo ateiti, ko labai laukei, va, jau ir iðëjæs. Ir vël ið naujo, kaip sakë Vaiþgantas: Gyvenu, kada raðau... Nors ir iki noveliø rinkiniø pasirodymo vienur kitur buvo galima perskaityti ir Jûsiðkës smulkiosios prozos, taèiau kad þinomas poetas per nepilnà deðimtmetá prisistatytø net su keturiomis noveliø knygomis, retas reiðkinys. O svarbiausia su èigriejiðkomis knygomis. Lyg ir neámantrûs siuþetai, lyg ið nieko atsiradæ raðytojo uþfiksuoti praëjusio laiko þenklai, taèiau kokia ta atminimø ðviesa, tas pasakotojo tonas pagavus. Kas svarbiausia Jums kaip novelistui? Ar prie ðvieþiai uþraðyto teksto po kurio laiko gráþtate? Mano novelës ne vien literatûrinë iðmonë tai ðen, tai ten vis kas nors ar ið mano paties, ar mano artimøjø, ar paþástamø, ar draugø gyvenimø. Kartais panaðu á mozaikà randu tinkamà akmenëlá, ádedu. Net neapðlifuodamas. Vël tenka prisiminti Vaiþgantà, kuris yra sakæs, kad savo kûrinius ne tiek raðæs, kiek uþraðæs. Að tai kai kà ið realaus gyvenimo ëmiau ir nusiraðiau. Ðiaip jau mintis apie kà nors paraðyti atlekia gana netikëtai. Ir èia ta pati pasaka kaip su eilëraðèiais. Ið savo draugo Danieliaus esu iðgirdæs toká pusiau anekdotëlá apie seniau visiems paðëliðkai gerai þinomà Vasilijø Ivanovièiø. Tas: Á mûðá svarbiausia yra

28 28 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS, HENRIKAS ALGIS ÈIGRIEJUS ásivelti, o jau paskui bus matyti... Kartais prisimenu ðità karvedþio patarimà. Daug noveliø turëjo bût paraðytos seniai seniai jø medþiaga per ilgai uþsigulëjo storame rankraðèiø aplanke. Prozà be reikalo buvau ilgà laikà pamirðæs. Kaip eilëmis, taip ir proza norëjau pasidþiaugt paprasta kasdienybe. Ji graþi. Ir dar graþu, tai þinom visi, kai atsigræþi atgal kas praëjo, jau spindi. Anot Aisèio, praeitis pakvipus jazminø kvapu. Kai kurios mano novelës gal ir perdaug retrospektyviðkos, vargu ar skaitytojui, ypaè jaunam, begali bûti ádomios. Taèiau kà að galiu padaryti praëjæs laikas, nesakau prarastas, labai praðosi sugràþinamas. Literatûra tai gali, taip ji bando pergudrauti gyvenimà ir laikà, pati pasilikdama neklastinga. Daþni mano noveliø prototipai giminës, paþástami, Vidugiriø, Saloèiø, Birþø, Pasvalio kraðto þmonës. Tikrai nenorëjau ið jø pasiðaipyti ar juos uþgauti. Bejuokaujant visko ir pasitaiko, gali perlenkti lazdà. Gyvenime yra man taip iðëjæ. Deja. Bet manieji prototipai, save atpaþinæ, gal ir neturëtø labai uþsirûstint. O ðiaip tai kai kas, ne vienas jau ir ið Amþinybës, gal ir norëtø kiek pakraipyt galvà : Ë, kà tu èia priraðei? Ðitaip nebuvo! Nebuvo tai nebuvo, bet galëjo bûti. Literatûra paðëliðkai savotiðka liudytoja, oi savotiðka meluodama ji në kiek nemeluoja. Novelë nedidelis, tik keliø puslapiø darbelis, bet taip tik atrodo, kad kas trumpa, tai ir greita. Savo novelëms po paraðymo visada leidþiu susigulëti. Kaip tam ðienui, suveþtam á darþinæ, tegul iðsilaksto visi vaba-liûkðèiai. Nesiskiriu su jomis tik miegodamas. Bet ir tai nubudæs kartais priðoku, nes man pasirodo, kad, sakysim, ðità vietelæ bûtina pataisyti. Tikriausiai ne vienas gali man papriekaiðtauti per maþai paraðiau apie ne per seniausià, bet labai rûsèià mûsø praeitá. Ir per graþiai. Galimas daiktas. Èechovas, didþiai vertindamas Dode (Daudet) meistriðkumà, kiek kritiðkai þiûrëjo á to autoriaus norà siuþetà vis iðvairuoti á geràjà pusæ, nors tai ir prieðtaravo realiai gyvenimo logikai. Norëèiau prisilaikyti Dode koncepcijos? Kartais juk taip ir bandau, mat neðiotis kartu su savim kaþkieno nelaimes, gëdas, tragedijas man lyg ir nei ðis, nei tas. Ak, tiek jau to, nepradësiu èia postringaut apie gërius, sumaiðytus su groþiais. Po noveliø knygø vël gráþote prie poezijos. Po naujausios eiliø knygos Þiemiø pusëje giedra (2009) esate pavadintas ir baltu þvirbliu rûðkaname lietuviø poezijos skliaute. Tai gan smagus ir, atrodo, Jums priimtinas apibûdinimas? Þinoma, kad priimtinas, tas paukðtelis man draugas nuo maþø dienø. Kai uþplûsta niûresnës mintys, reikia tik prisiminti maþàjá þvirblá didájá optimistà. Daugeliu atþvilgiø já pralenkia ir aukðtojo pilotaþo, ir graþiabalsiai sparnuoèiai, bet jis dël to nesijaudina. Vietos po saule uþteks visiems po astronomine ir po poezijos saule. Mat kûryboje gali tiktai tiek, kiek tau duota. Ir në kiek ne daugiau. Prie eiliø negráþau, bet tik reèiau jas raðiau. Buvo metas, kai bandþiau laikytis principo nulla dies sine linea,

29 KAS PRAËJO, JAU SPINDI 29 bet paskui pamaèiau, kad vargu ar to reikia. Bent jau man. Literatûros, ypaè poezijos, prievartauti negalima, žinau nuomonê eilëraðtis turi ateiti. Panorës ir ateis, kantrybës, tiktai kantrybës! Be abejo, yra poetø, kurie kasdien paraðo po eilëraðtá ar ir daugiau (vienà toká net ir paþástu). Ir paraðo gerai. Bet èia jau jø likimas, poezijos padangëje tokie poetai yra kitos, ne þvirbliniø ðeimos paukðèiai. Kas ið kolegø ar skaitytojø kalbø labiausiai ásiminë Jums áteikiant Petro Cvirkos, Juozo Paukðtelio, Antano Miðkinio literatûrines premijas? Gal tai þodþiai, kurie tam tikra prasme tapo akstinu naujiems ieðkojimams ir bûsimiems atradimams? O gal apie savo kûrybà iðgirdote tai, apie kà niekada ir nemàstëte? Kalbø buvo ir visos graþios. Kaip tokiais atvejais ir dera. Graþesniø sulauksiu nebent prie grabo, tada tai jau atsiklausysiu ir visiems laikams prisiminsiu. O Romualdas Granauskas, na ne per premijos áteikimà, vis man sako ir sako, kartais paskambindamas telefonu: Raðyk romanà! Sakau tau raðyk romanà! Kaip að já, Romualdai, paraðysiu, að ne maratonininkas, mokykloje buvau sprinteris. Ar tik ne Aistis yra minëjæs toká vienà: tas romanà pradëdavæs, o aðtuntajame puslapy jau ir baigdavæs... Kà jis ten, þmogus, daug krapðtysis, greièiau prie atomazgos. Laimingos ar nelaimingos. Bijau, kad ir man panaðiai neatsitiktø. Kokia premija suteikë didþiausio dþiaugsmo? Kodël? Visos premijos, didesnës jos ar maþesnës, visada malonios. Esu jø gavæs, esu, bet kuri ið jø dþiaugsmingiausiai supurtë, man sunku dabar pasakyti. Nors pati didþiausia vis ásigudrina praeiti pro ðalá, að nepykstu. Taip reikia, taip yra teisinga. Þinoma, ne kas, jei esi vertas, o neávertintas, bet jei nesi vertas, o pervertintas dar blogiau. Senøjø laikø màstytojai tokio, to antrojo atvejo, liepia labai saugotis. Tai ðtai tasai kirbantis sàmonës kamputy ákyrus peliûkðtis, iðkilmingesniais, kad ir tø paèiø premijø áteikimø momentais, bando pagadint gerà nuotaikà. Tik laimë, kad tokius peliûkðèius mes dar mokam ið savo galvø bent laikinai iðvyti. Labai dþiaugiausi, gavæs A. Miðkinio premijà. Pirmiausia tai dël paties jos vardo Miðkinis man savas nuo mokyklos laikø. O dar ar tik ne Miðkinio varna, pakilusi nuo plento ar iðlëkusi ið ðermukðnio, atplasnojo ir á mano eiles øjø Vyriausybës meno premija man buvo didþiai maloni staigmena. Ir parama visais atþvilgiais. Kokie svarbiausi Jums kaip vertëjui kriterijai, renkantis naujà kûriná? Kai ið Vidugiriø pradþios mokyklos bibliotekëlës parsineðtos knygos tituliniame puslapy rasdavau ir vertëjo pavardæ (gana daþnai Prano Maðioto), pagalvodavau: kaip gerai, dabar ir mes ðità knygà galim skaityti. Bet man, vaikûzëliui, vertëjo darbas atrodë tik paprasta paslauga, reikia tik mokët to ne mûsø raðytojo kalbà. O tada ëmei ir perraðei. Taèiau kai jau paèiam teko su tuo perraðymu susidurti, pamaèiau, koks tai sunkus, atsakingas, bet ir kûrybingas darbas. Pastangø reikia, bet koks

30 30 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS, HENRIKAS ÈIGRIEJUS Pobûvis Tauro bendrabutyje metø sutikimas. Ið kairës: Dalia Banevièiûtë, Aldona Minelgaitë, Juozas Tumelis, Jadvyga Maliauskaitë, Leonida Klingaitë, Henrikas Algis Èigriejus, Petras Dabulevièius, Paulina Kaèinskytë, Romualdas Tupèiauskas. smagumëlis apsikrauti þodynais, þinynais, ieðkoti tinkamo þodþio, knyga turi atrodyti tarsi mûsø autoriaus paraðyta. Tu ir esi tas autorius. Sovietmeèiu ne að rinkdavaus, Vaga ar Vyturys vis maloningai pasiûlydavo. Daugiausia kà nors jaunimui ar ið Dràsiøjø keliø, ar áþymiø þmoniø biografijø. Bet á tokià literatûrà ið aukðto þiûrëti nereikia, ðtai Juozas Balèikonis, rimèiausias mûsø kalbininkas, versdavo pasakas, Þiulá Vernà... Jam rûpëjo lietuviðko þodþio skambëjimas ir vaikas su knyga. O Janio Jaunsudrabinio Þalioji knyga tai jau mano. Sakiau jei iðeis Þalioji, dþiaugsiuos në kiek ne maþiau, negu savo iðleidæs. Þalioji iðëjo, bet tuojau pat pastebëjau ir kelis savo paties riktus. Niekas man ir po ðiai dienai pirðtu á juos nebakstelëjo, bet, kà þinau, tai þinau. Jei dar kartà bûtø ði knyga leidþiama, labai norëèiau tuos kelis þodelius pataisyti. Vertimas ne juokai, su savo tekstu gali daryti kà nori, negali su kito. Iðverèiau ir stebëtinus J. Jaunsudrabinio prisiminimus Pasakoju savo þmonai. Beveik treèdalis ðios knygos buvo publikuotas Proskynoje (1991).Tai nemaþos dalies latviø inteligentijos, grûdinëjantis Antrojo pasaulinio karo ávykiams, likimas. Toks panaðus ir mûsø. Norëèiau, kad ðie memuarai pasiektø ir lietuviø skaitytojà. Poezijos neverèiu. O renkantis kà versti, kriterijus turëtø bûti vienas knyga turëtø labai patikti, tokios autorium norëtum bûti ir pats. Deja, daþnai verèiame, gavæ uþsakymà. Tokiø atvejø sovietø laikais man buvo daugiausia. Daug metø iðdirbote mokykloje. Tai ne taip daþna tarp VU auklëtiniø,

31 KAS PRAËJO, JAU SPINDI baigusiø lituanistikà. Nejautëte dël ðito diskomforto, nepasitenkinimo? Tarnauti dviems ponams, tuo labiau dviems ponioms pedagogikai ir literatûrai nëra paprasta. Bet kà padarysi. Pedagogikai nusikaltau gal labiausiai, mat jai tarnaujantis turi bûti ypaè rimtas, o að kaip èia pasakius... Diskomforto nejauèiau kryptingoje ekonominio profilio mokykloje dëstydamas ne kurià nors specialybës disciplinà, o humanitarines disciplinas ið pradþiø lietuviø kalbà ir literatûrà, o paskui estetikà ir kultûros istorijà, turëjau daugiau laiko atsidëti kûrybai. Bendrojo lavinimo vidurinëje tokio laiko bûèiau labai stokojæs. Èia turëjau progà pamatyti, kokie yra graþûs vadinamøjø kukliøjø profesijø (pvz., buhalteriø, maisto paruoðimo technologø) þmonës. O kolegø tarpe susiradau nuostabiø bièiuliø, ne vienam ið jø iðprusimo galëjo pavydëti ir didelis humanitaras. Ðtai kolega Vladas Aleksandravièius buvo mokyklos Estetikos klubo kuratorius. Ne að, o jis, ið profesijos ekonomistas. Á klubà ateidavo labai rimtø meno pasaulio þmoniø: Kernagis, Mikelinskas, Abarius, Tarabilda, Geda, Aputis. Ir dar, ir dar. Kasmet su nauja programa pasirodydavo Laimonas Noreika, sakydavo, kad pas mus esanti jam tokia kaip ir generalinë repeticija. Kartà per Vasario 16-àjà (dar sovietmeèiu) pilnutëlëje mûsø aktø salëje jis skaitë Maironá. Salëje bûtum galëjæs iðgirsti muselæ. Aktorius per pauzæ net pajuokavo: Na jûs nors kiek sukrebþdëkit... Technologiniø árengimø dëstytoja Graþina Abukevièienë, þinomo kino operatoriaus Petro Abukevièiaus þmona, ástabi skaitovë, buvo paruoðusi ir èia skaitë ádomià programà Mekà, Maèerná, Tagoræ. O buvo sovietmetis. Mokykloje prabëgo beveik visas mano gyvenimas. Ákëliau á jà kojà, bûdamas ðeðeriø, o iðëjau jau þilagalvis. Vidugiriai Saloèiai Vilnius. Nereikia gal èia daug aiðkinti, kodël mano novelëse gana daþnai pasirodo ir mokyklos aplinka, ir mokytojas, tas ypatingas þmogus. Turi jisai ir þmogiðkø silpnybiø, bet svarbiausia jis mano, kad ðá beprotiðkà beprotiðkà pasaulá dar galima pataisyti. Jei tik vaikai nesugriaus mokyklø. Ar niekada nekeikëte savo likimo? Nekeikiau, nes tai beprasmiðka. Tuo labiau, kad neþinai, kas tas likimas. Gal reikëtø raðyti Likimas. Atsitiktinumø virtinë yra tik atsitiktinumai, ar yra dar kaþkas, tuos atsitiktinumus reguliuojantis? Iðsiruoðë, sakysim, koks raðytojëlis (ar pradedantis poetëlis), vël sakysim, á Kaunà, pavyzdþiui, á Icchoko Mero rengiamà literatûros vakarà. O ten pasiklausyt skaitymø, lyg neturëdama nusitvert ko rimtesnio, ëmë ir pasimaiðë tokia mergiûkðtë. Pasimaiðë nei ið ðio, nei ið to. Ir ðtai tau ir tas, ir ta plûkiasi abu kartu po pasaulá jau iki savø gyvenimø rudeniø. O bûtø apie viens kità niekada net negirdëjæ. Juokingø dalykø iðkreèia tas likimas. Likimas. O res ridicula! Gali kalbëti apie likimà (Likimà) mistine prasme, bet gali ir paprasèiau tai aplinkybiø kryþkelës. Nekeikiau, nes gal ir gerai, kad prie Dailës instituto durø slenksèio jis man 1953 metais pasakë: Stop! Dabar 31

32 32 KAS PRAËJO, JAU SPINDI numanau, kad bûèiau linkæs tapyti tik realistiðkai, kas ðiandien atrodytø taip senamadiðka, perimta ið Savrasovo, Surikovo ar Millet. Ak, èia dabar tik ðiaip pasakiau, kas þino, koks bûèiau buvæs, bet kad vamzdþiø nebûèiau statæs, skryneliø dëliojæs, á èeverykas þvyro pylæs, tai tikrai. Knygelës turi savo likimà. Ðità Terencijaus frazæ þino visi nuo seniausiai. Ir tai ne tik knygø iðlikimo prasme. Krosnius, labiau pasistengæs, gali krosná sumûryt geriau, raðytojas gali kakta nors ir þemæ arti, paraðys tik taip ir tik tiek, kiek jam lemta. Apie raðliavas, kuriø gali bûti be galo ir kraðto, èia dabar nekalbam. Kas Jûsø artimiausi bièiuliai? Ar lengva bûti (tapti) Èigriejaus draugu? Yra toks pasakymas ten kelio man galas. Kitaip tariant daþno apsilankymo pas kà nors vieta. Turiu dar tokiø, nebedaug, bet turiu. Draugø turëjau daugybæ, bet, kaip þinom, ið visos tos daugybës tikrø yra tik saujelë. O laikas ir tà vis praretina. Jau niekada nebesueisiu su Juozu Apuèiu, Algiu Kinderiu, Antanu Katalynu, Albertu Zalatorium... Tai èia tie, kuriø è i a nebër. Deja, ir apie tebesanèius kartais pasakau: senokai, senokai bebuvome susitikæ. Kaþkoks keistas botagas yra mus pravaikæs. Nevardinsiu tø, kur kelio man galas, nes galiu kieno nors atþvilgiu bûti netaktiðkas. O manæs tai nepaminëjai... Turiu tokià ydà, atsineðtà dar ið vaikystës. Dar vaikas bûdamas, baisiausiai norëdavau á sveèius, o sveèiuose, þiûrëk, jau ir tampau mamai ar tëèiui uþ rankovës: Tai kaþin, kada mes eisim namo?.. Iðlenda ði mano yda dar ir dabar, su kuo nors smagiai sau bebendraujant. Sakau smagiai, nes mano draugai yra ðio pasaulio þmonës. Ir ne abstinentai. Bet uþ susitikimus, kokie tie smagûs bebûtø, yra ir dar kai kas svarbiau. O bûtent þinojimas, vidinis dþiaugsmas, kad gyvena dar ðtai toks ir toks. Yra! Gal ðiandien ir nesusitiksim, nesusitiksim ir ryt, bet tavo bièiulis, tavo bendramintis kaþkur yra. Kartais poetas ir prozininkas Èigriejus tampa ir vakaro vedëju. Ta proga prisiminkime kad ir Liongino Abariaus knygos Ëjau að keleliu pristatymà Vilniaus mokytojø namuose. Kokiais atvejais sutinkate priimti panaðias pareigas? Kai tie autoriai yra mano draugai ir kai jø kûrybà vertinu be jokio apsimetinëjimo. O Lionginas? Lionginas yra mano Lionginas. Ir nieko daugiau èia nebepasakysi. Kokios naujos knygos laukti noveliø ar eilëraðèiø? Pakraèiau parakinæ che, parako þiupsnelis, rodosi, dar yra. Yra ir apsakymø, ir eilëraðèiø. Ir J. Jaunsudrabinio prisiminimai. Kad tik planai nesubliûkðtø. Vis par to alo... Kalbëjosi Leonas PELECKIS-KAKTAVIÈIUS

33 33 HENRIKAS ALGIS ÈIGRIEJUS AVELË Epizodëlis ið nelabai dar senø laikø Jono Pauðos traktoriukas su priekaba smagiai pupsi á bulviø laukà. Smagus ir pats Jonas, jo dantyse gera cigaretë. Jonas vis apsidairo tokie graþûs rudenio laukai ir jau besispalvinantys miðkeliai. Jau. Buvo tik þalia þalia, o ðtai jau ir gelsva, ryt poryt gal bus didesnë ðalnelë, ir klevai paraudonuos, kaip sakoma, uþsiliepsnos it ugny. Vaþiuos Jonas pro tuos raudonus su traktoriuku irgi raudonu. Gerai priþiûrimu. Su ðitokiu traktorium að galiu vaþiuoti net á ðokius. Kiti su þiguliukais, motociklais, o að... O kas man? Bûtø tokio kaip ir juokelio. Durniaus juokai prasti,- suskambo Jono galvoj kaþkieno þodþiai. Ar tik ne tëvo? Jono tëvas mat baisiai nemëgsta visokiø iðsidirbinëjimø, jis rimtas þmogus. Nors ir... Á kà kaþin að nusidaviau tëvas rimtas, motina dar rimtesnë. Poteriø ji daug nekalba daug kalbëti, sako, nereikia. Bet tik nereik prasidëti su visokiom makliorstvom... Protinga moteris. -Ë, vaikûzai, ko ne mokykloj?- pamatæs jau besiruoðianèius kraut bulvienojø

34 34 HENRIKAS ALGIS ÈIGRIEJUS lauþà kelis vaikus, ðûkteli Jonas. Kokios èia jums dabar atostogos? Na varliûzai! -Ne atostogos, o pamokø nër. Mokytoja iðvaþiavo. -Ar iðvaþiavo, ar serga? Gal serga? Padþiautø ant virvelës kelnyèiø nematët? -Ne. Vaikai anekdoto apie mokytojos kelnytes dar negirdëjæ. Barzdotas tas anekdotas, gal jau ir nebegirdës. -O kur ji iðvaþiavo? -Á Birþus. -Ko? -O kà mes þinom? -Á milicijà, á milicijà, Banienë sakë, kad á milicijà,- nedidukë ðlakuota Simona patikslina informacijà. -Á milicijà?- Jonas sukluso.- Ko ten? -Banienë neþino, tik sakë, kad mokytoja, kai vakar vakare gavo ðaukimà, tai labai verkë. Daiktelius, sakë, savo dëliojo. O ðáryt anksti iðvaþiavo. Jonas iðspjovë nebaigtà rûkyt gerà cigaretæ. Paðirdþiais nuvingiavo keista srovelë. Ir negera nuojauta su átarimu. Rodos, pagrástu. Bet galgi ne. Kà tu þinai, kas kà dël ko iðkvietinëja. Bet kodël dabar verkë? Lauþas jau linksmai pleðka, vaikai dûkinëja po nugulusius dûmus, studentai talkininkai, per daug vargintis nesistengdami, irgi randa kokiø pasismaginimø. Merginos tik klykauja. Mat joms be klykavimø bendraut neiðeina. Parodyk pirðtà, jos jau ir juokias. Arba parodyk koká peliûkðtá suspiegia, kad net eina per kaulus. O rodos, ðiais metais èia atsiøsti bûsimieji daktarai. Ið Kauno. Taip jiems ir reikia. Bepigu jiems dabar ðûkaut, o Jonui ta negera nuojauta jau smarkiai sugadino taip graþiai prasidëjusià rugsëjo dienà. Viskas buvo gerai ir motina nebe taip kosèioja, ir tëvukas, spintelës dureles atsidaræs, vël kaþko ieðko. Atsigavo seniokas, dabar jam reikia kiek kitokiø vaistø laðeliø. Jonas jau buvo nutaræs pavakary jam tø parûpint. Kà jau èia ar baisus daiktas, kad þmogus, savo amþelá graþiai nugyvenæs, dabar susimano stipresnio uþlaðint ant kirmëlës. Ne, nëra èia nuodëmës. O tø kirmëliø, metams bëgant, tai vis dëlto prisiveisæ. Koks tu bebûtum rimtas. Dabar Jono tëvas po kokios taurelës ir visai plaèiai nusiðypso, vis kà nors ið jaunystës dienø prisimena. Banienë sakë taip ir taip. Verkë, daiktelius savo dëliojo, negali bûti, kad Renutë nebûtø ko nors kalbëjusi. Kodël verkë, ko bijo. Banienë lieþuviø, rods, neneðioja, bet kai kà þino. Mokyklos sargienë ir mokytoja negali taip sau lyg niekur nieko. Po darbo bûtinai reiks uþlëkt á mokyklà. Ne po darbo, o tuojau pat. Kai tik studentai nuvaþiuos á valgyklà pietauti, tuoj á mokyklà, tuoj susirast Banienæ. Þinia geresnë, þinia blogesnë, o þinot vis tiek reikia. Ir gal net kaþkà daryti. Kaþkà kaþkà. O kà?

35 AVELË 35 Matai, brolyti, kaip negerai, kai nori bûti per daug gudrus, - Jono galvoj vël kaþkieno balsas. Lyg bûtø tëvo, bet lyg ir ne. Pietø metas artëjo labai lëtai, rodësi, kad nebeateis. Bet, pagaliau nuveþæs á sandëlá paskutinæ prieðpiet priekabà, Jonas iðskrido pas mokyklos sargienæ. Ne tuo graþiuoju raudonuoju traktoriuku, o dviraèiu. Geru klederu. Banienë tokià graþià dienà, þinoma, darþe. Èia mano kurortai, - sako ji. Kvepia krapai ir kiti naudingi darþo þolynai, drugiai tik ðokinëja jø virðûnëmis. Moteriðkë nusisukusi, pasilenkusi pagaliuku kaþkà baksnoja. Gal koká kurmá nori ið savo teritorijos iðgarbint. Na, moteryte, tu dar ne visai sugriuvusi, eterio be perstojo dar negadini... O gal nieko jos ir neklausti? Apsisukti ir nuvaþiuoti. Jono, klederu atvaþiuojanèio, uþsiëmusi savo darbu, rodos, ji negirdëjo. Kà jau èia pradët kaip yra, taip yra, kaip bus, taip bus. Bet ne, jei jau atvaþiavai. -Labdien, dëdina. Banienë paðoko. -A, Jonas, sveikas, Joniuk. Á sveèius pas Renutæ? Renutës nër. -Girdëjau, o kur jinai? -Iðvaþiavo á Birþus, milicija kvieèia. Vakar gavo raðtelá, labai prisakyta tenai pasirodyt. Ligi pietø. -O kaþin ko?- Jono balsas kiek virpteli. -A balaþin gal dël tø lupatëliø? Na tø, kur kaþkoks gluðas buvo aveles apraiðiojes. Dël tø pijonieriø. Gluðas, visiðkas berazumis, rado mat juokà. Prieð porà savaièiø gal. Þinai gi. -Þinau þinau, að pats jas paskiau ir nuraiðiojau. Tai, vadinas, Regina jo bobai neiðdavë. Ji tai gi þino, kieno èia darbas, kai Jonas jai pats pasisakë, abu tada prunkðtë. -Verkë mergaitë, sakë, kad èia jà kvieèia ne paprasta milicija. Tai mat. Greit greit dumti á Birþus, nëra dar labai vëlai, susirast ten tà prakeiktà kontorà ar kaip ji ten vadinas, ásiverþti á kabinetà ir suðukti : Ne ji èia ðitaip pridirbo, èia aðen!.. O dalykëliai ðièia ðtai ðitokie. Pavasará mokyklà vizitavo ðvietimo skyriaus komisija. Asmuo, tiesa, tik vienas, bet atstojantis kelis. Pasakojo pati Regina. Atvaþiavo, - sakë, - tokia pakaraila garbanotais juodais plaukais, juodom akim, þiûri á tave, pergræþia kiaurai. Bet ðiaip tai nieko per daug nesikabinëjo. Viskas gerai, viskas neblogai, tik va, - sako, - drauge Pajerskaite, kaip èia pas tave su tais pionieriais? Kodël tavo vaikai ne pionieriai? Kà? Bijai? Tai kad nebër ko bijoti niekas nebesiðaudo, niekas nebesigaudo. Ko tau bijoti? Að ir ðiaip, ir kitaip. Na, iðvaþiavo. Bet po savaitës raðtas. Ið ðvietimo skyriaus. Ir ne bet koks, o grësmingas. Grësmingas man pasirodë. Galiu net ir darbo netekti. Kvieèia á skyriø. Skyriuje taip ir taip reikia pionieriø organizacijos. Reikia! Kà man daryti?

36 36 HENRIKAS ALGIS ÈIGRIEJUS Ádavë tokius popierius, paaiðkino, kaip uþpildyt. Ádavë ir kaklaraiðèius. Kalbëkis dabar su tëvais. Pabandþiau parvaþiavusi su vienu, pabandþiau su kitu kraipo galvas, labai nesispardo, bet aiðkiai matyti nenori. Nenori, ir kà tu jiems. Bobutës sako: kà tu, kà tu nebegalësim savo vaikø nusivest á baþnyèià partiniams tenai negalima. Tokia Mareckienë tai net uþriko: Tu man ið vaiko kamunisto nedarysi! Na ir suraðiau að visus, niekam nieko nebesakydama. Visus dvideðimt. O kaklaraiðèius sudëjau á dëþutæ ir paslëpiau klasës spintoje, apatiniame stalèiuje. Tegul sau guli, neþino apie juos nei tie vaikai, nei mamulytës, nei bobulytës. Að në bû bû. Pamaniau tiek jau to: bus kokia ðventë, atsigrûs kokia komisija, uþriðiu tada tas lupatëles kokiai valandai ar porai... Tiek jau to. Bet ir reikëjo apie tai papasakot Jonui. O tam vël ásireikë cirkø. Ir pagalvot: Ë, Renutë - mergiotë ne kvaiða, juokus supranta. Taip, Renutë supranta, bet kiek tokiø, kurie nesupranta paðëliðkai. Nenuojëgø gi devynios galybës. Ir labai mat reikëjo iðvogt tuos kaklaraiðèius, ir avelëm po kaklais nakèiai suvarytoms á didþiàjà kolchozo darþinæ po kaklais suraiðiot. Ir Broniukà, aveliø ganytojà, ðventà, sakyk, þmogø, beveik mirtinai nugàsdint. Iðleido rytà ið darþinës ir vos nenugriuvo avelëms gerklës perpjautos... Na ne visai visoms, bet daugumai. Broniukas gerai neprimato. O graþumo tai irgi buvo laksto po laukà avytës. Laukas toks þalias, avytës baltos, lupatëlës raudonos... Mokytojai, þinoma, ðaltukas per nugarà lakstë. Ir gal net labiau nei Broniukui. Ligi vakaro ðitaip, kol aveles reikëjo sugint vël á darþinæ. Daug kas matë ir daug kas juokës. Ir pats tas Broniukas : Kaþkas èia baisiai velniø priëdæs, ar tik ne tu, Jonai? Kà? Betgi dabar, Jonai, tik ðok ant dviraèio ir mink á Birþus. Dar tik vidudienis. Ir matai koks graþus dangus, danguje debesëliai kaip kokios baltos avytës. Tik, þinoma, be kaklaraiðèiø. Mink, dumk, kad gudrus. Studentai jau bus papietavæ, o kito veþiotojo ðiandien nër. Aleksis susilauþë kojà, kiti vël prie kitø darbø. Pasakyk kontoroje, kad tau labai ásireikë á miestà, ten mokës, kaip atsakyti. Prie sandëlio stoviniuoja Zuoza. -Jonai, ateik ðá vakarà á dvarelá, bus talkininkiø. Ot, panos! -Þinau geriau uþ tave. Su jom að prie bulviø. -Tai ateik. -Kad ne, Petrai. Blogai man ðiandien, kaþkoká biesà, matyt, bûsiu suvalgæs. Taip suka neþmoniðkai. Gal nuo tø prakeiktø grybø vakar... Kad tik nenudvësèiau. -Ðe tai tau, nebeþinai, kuo gydytis? Gal jau tu viðkum? Ateik vakare, sakau bus mergø. -Ne, - sako Jonas, - èia, Petrai, ðnapðë nebepadës, reikëjo ið karto... Èia jau

37 AVELË 37 kas kita. Taigi taigi visai èia kas kita. Petras Zuoza pakraipë galvà. Þinokis. Bet neiðlëksi ir á Birþus nei dabar, nei po darbo. Po darbo tuo labiau. Kà ten beveiktum, ðaukðtai jau tikriausiai bûtø popiet. Taurûs sumanymai, rodos, eina ðuniui ant uodegos. Teks dabar laukti. Ir balaþin kiek ilgai. Kaip þiauriai mus pjauna laukimai. Studentø talka gerai, bet tø pervargint nereikia. Saulutë krypsta á vakarus, ir jau leiski jiems pailsëti. Ilsësis, savaime suprantama, jie savotiðkai, bet tai jau jø reikalas. Iðvertæs paskutinæ priekabà, á mokyklà Jonas iðlëkë, kojom þemës nesiekdamas, dviraèio, to jo kledaro, pasirodo vieno rato padanga subliuðkusi, kada besutaisysi. Graþiai ðiugþda pelynai, pakraðèiais lyg miglelës, lyg dûmai, vakaro saulës kiek parausvinti. Þemë dar ðilta, visai dar kaip vasarà. O Jonas lekia. Mokyklos languose saulëlydþio atspindþiai. Ir aiðku nei klasëje, nei mokytojos bute, kuris ðalia klasës, nieko nëra. Nëra, mokytoja negráþusi. O svarbiausia kà tu þinai, gali ir visai nebegráþti. Bûk tu, rudenie, graþus kiek tik beiðgali, Jonas tavo graþybiø nebenori matyti. Jis dabar sëdi ant mokyklos laipteliø ir vis mato ne tuos rudenëjanèius laukus, o aveles su raudonais kaklaraiðèiais. Gardaus buvo juoko, bet pasijuok tu dabar. Ir padaryk tu man ðitaip! Ir dar savo draugei, savo Renutei. Jis þiûri á vakarø pusæ, kur gæsta ne tik saulëlydis, bet ir menka vilties þarijëlë. Bet pala pala, kas gi ten? Virð dar apyðviesiø pelynø virðûniø lyg ir paþástama figûrëlë. Ateina á ðità pusæ. Renutë, tikrai ten ji. Jonas paðoko ir tiesiai á atvingiuojantá per pelynus takà. -Renute! -O kà? -Renute! -Renute Renute, að pati þinau, kad Renutë. O kà? -Renute, tu ant manæs pyksti? -Pyksti pyksti? O tu tai nepyktum? Ko tu èia dabar? -Tavæs laukiu. Kaip tau ten buvo? Ir Jonas tik dabar pastebëjo, kad mokytoja laikosi nelabai tvirtai. Ir ðypsosi ji keistokai. Kvapelis nuo jos toks savotiðkas, ar tik ne konjakëlio. -Cha, - sako Renutë, - cha. Buvo visaip. Ir ðypsosi. -?! -Gerai gerai, kad jau taip nori, tai apsakysiu. Va taip: nuvaþiavau að á milicijà,

38 38 AVELË ten mane kvietë. Nuvaþiavau, tokiam kambarëly laukiau laukiau, laukiau laukiau. Galvoju kas èia dabar? Kiek að èia kirksosiu? Pagaliau pasikvietë. Sëdi tokie trys. Maniau, kad dabar jau baigta. Pradës tardyti, o gal net ir muðti. Bet ne. Visi trys civiliðkai, vienas tai ið ðvietimo skyriaus toks Ðimas. Þiûri jie á mane, ir matau lyg ir juokiasi. Na, pamaniau gal tada nieko. Renutë atsikvëpë, atsikvëpë ir Jonas. Taip sakant sinchroniðkai. -Ir tikrai. Ilgai jie manæs nelaikë ir nieko beveik neklausinëjo. Paklausë tik, ar að þinau, kas tai padarë kas uþraiðiojo tuos kaklaraiðèius garbingus pionieriø kaklaraiðèius. Garbingus! Pasakiau, kad neþinau. -Renute... -Tai va. Neþinai, - sako, - tai neþinai, bet kada nors vis tiek suþinosi. Kada nors. Ir tada pasakyk tam, kad jis didelis didelis avinas. Tiktø jam su tom avelëm. Va kaip pasakë. O dabar, - sako, - eik. Eik ir þiûrëk juokai ðia nelabai kokie... -Ir viskas? -Ir viskas. Iðëjau, kartu su manim ir tas Ðimas. Juokës þmogus, bet ir purtë galvà. Gerai, - sakë, - kad kiti jau dabar laikai, kad taip anksèiau, tai net ir baltàsias meðkas galëjai pamatyti. O kai su Ðimu atsisveikinau, tai tuoj á kooperatyvà. Ten Modestas Stundþia, kaip jis pats sako,- vyrbuh. Paþásti ir tu gal Modæ. -Ið matymo. -Mes tai kartu mokëmës. Tai va tuoj að visa raudona kaip iðvanota pas já á kabinetà. Modestas iðsiþiojo. Sveikas,- sakau,- einam, Mode, pastatyk tu man ðimtà gramø konjako... Pinigø að turiu, bet man vienai nei ðis, nei tas, sakys geria boba. Einam, tu gi virðininkas iðeini kada nori ir kur nori. Modestas tuoj: Kakoi vopros?.. Nuëjom á restoranëlá, tà netoli paðto, atsisëdom, þmoniø nedaug. Atsipuèiau. Modestas tuoj uþsakë po pusæ taurës armëniðko, sausainiø, kavos. Að papraðiau ne kavos, o limonado. Atneðë mums to visko, að papasakojau jam, kaip èia kas, kodël að èia ðitokia... Jis kad juokës. Sëdëjom netoli baro, girdëjau, kaip kasininkë su padavëja ðnekëjos. Manë, kad mes negirdim. Su kuo èia, - sakë tas Modestas, - tokia nematyta? Nematyta viðtelë, prie konjako jai limonado reikia... -Oi, bobos. -Pala pala, o pasiklausyk, kà dar sakë: Sakai viðtelë, bet graþi viðtelë, norëtum ir tu tokia bûti... -A, tai tos moterytës turi akis. Nedurnos... Atëjo graþi rugsëjo naktis. Jonas ir Renutë sëdëjo ant mokyklos laipteliø labai susiglaudæ ir nemaèiom ðypsojos smagu juk po rupiom lyg pupos þvaigþdëm suktis kartu su þeme apie negirgþdanèià jos aðá. Henrikas Algis ÈIGRIEJUS

39 MÛZOS 39 JULIUS KELERAS Gimiau 1961 m. Vilniuje, kur mokiausi muzikos, literatûros. Studijavau, daug metø gyvenau uþsieny. Dauguma èia pateikiamø eilëraðèiø radosi ið turbût kaip niekad asmeninio santykio tarp tu ir að. Nelabai tikiu kitokiø santykiø realumu ir todël kitokiø santykiø galimybë manæs nedomino. Norëèiau, kad skaitytojas tai pajustø ir perskaitytø ne vien þodþius ar áþvelgtø estetines mano intencijas. Jei bent sekundei jis uþsimàstys apie savo artimàjá, apie tà kità, mano tikslas bus pasiektas. Autorius nematoma maþytës kraujo pëdos veda á tà vienintelá kambará, kur ið vienintelio lango matyti vienintelis sodas kur tu esi, jei tavæs nematyti niekur? kur tu buvai, jei ties tavo nematomom lûpom bitës nektaro ieðko?

40 40 JULIUS KELERAS nebëra reikalingos tu esi þenklas, pagaliau gráþæs ið ðviesmeèiø, vienas pienas ir sniegas, kritæs tà naktá dykynëj, kai kaþkur toli gimnastikos salëj kaþkas atsainiai repetavo savæs nesuprantantá Hamletà veidrodis tëra tik laðas, kurá tu iðgeri rytmetá, kurá vonioj matuojies prieð auðrà, tada, kai maþas berniukas tau nusiðypso ið pusiau sulenkto svetimo laikraðèio ið pusiau sulenkto laikraðèio, kur aèiûdiev nëra tavo vardo, kur nëra iðsamiai apraðytas tavo sapnas apie bunkerá, kuriame po visko iðsigelbsti tik aktoriai galø gale, manding, verta nors trumpam patikëti tikrove, nors ilgam verta panirti á sapnà, kur maþa, ryþiais maitinta mergaitë, laukdama tavæs uþsnûsta ir lieka laiminga tu esi ten, kur vis dar atsiveria durys, kur viena þvaigþdë atsiskyrus krenta veidu á sniegà, kur nëra, nebëra jokiø repeticijø, nes vasaros ákarðty kaukës nebereikalingos

41 EILËRAÐÈIAI 41 ten, aname krante mirtininkas plaukiantis tamsëjanèiais mirties kanalais, daugsyk perraðytais gamtovaizdþiais, perdainuotom lopðinëm, nubuèiuotais veidais, kraujo dëmëm ant nuolat nutrintø rieðø jis plaukia tikëdamas tuo, ko nematë veidrody, kas seniai pranyko uþ posûkio, bet gali pasikartoti, kiekvienà akimirkà gali iðnirti kaip kaþkada paskandintas vaikystës kamuoliukas jis plaukia kaip svetimo eilëraðèio eilutë, gal net geriausia, labiausiai pavykus eilutë, kaip atgijusi aplamdyta vaikystës iliustracija, kur nykðtukai vis dar bëga slëptis nuo Mëlynbarzdþio bëga slëptis nuo paradiniø áëjimø, ryðkiai apðviestø gatvës fasadø, nuo neblunkanèiø fotografijø, kur galima braidyti po nupjautà þolæ ir justi, kaip temsta, atsargiai be gailesèio temsta jis kalbas su srove, nuolat ant kûno tupianèiais paukðèiais, o tuo tarpu jo pasroviui neðamas kûnas pieðia nuogà moterá: vienintelá, nuogà, apleistà kûnà, vis dar vilties persmelktà kûnà ten, aname krante

42 42 JULIUS KELERAS kai verksiu daili dëþutë, kurioj tau kaþkas atsiøs negyvà lakðtingalà ðvelniai daþytom lûpom negyvà prisiminimà ið pievos kur paauglystëje ieðkojai vienatinio keturlapio dobilo mirusio tëvo, ramiai snaudþianèio ásauly: rankos po galva, akys uþmerktos lyg nesiruoðtø mirti, lyg sakytø nebijok, ði ramybë èia ir kitur liks, kaip ir mes, amþina daili dëþutë, kurioj tau atsiøs kaþkas balsà ið praeities, ið neiðvaikðèiotø katakombø, kur sugaut iðdavikà indënai netrukdavo nepamirðk, sakiau juk niekada nesakysiu, kai verksiu, net jei tas laikas ir liko anoj dëþutëj

43 EILËRAÐÈIAI 43 skaitant atsiversiu, nustosiu laukt tavo veido, nustosiu kvëpuot atminimà, liesti já pirðtais tarp paþástamø þodþiø apsirengæs civiliais rûbais pereisiu mirðtanèiø minià ir atsistosiu eilëj prie duonos ar prieisiu, ar gausiu, neaiðku galbût pasibaigs ne tik duona, vanduo, net ir oras prabusiu, eisiu pirmyn, ten, kur baigiasi gatvës, supanèiotas, uþkimðta burna, nieko nebesapnuodamas dar kitam puslapy tu manæs nematyk, nelauk, tarp eiluèiø neperskaityk, vis dar sunkiai pabusiu: balsas ir kûnas, raidþiø chloroformas þmogus neðantis þvakæ skaitysimai knygai bus man artimesnis bus artimesnis uþ tai, ko nereikëjo árodyt, kas laikinai tebuvo tiesa, ásprausta tarp eiluèiø, kas dar nebuvo kvëpavimas nei atminimas, tik varganas sekundei nutvieksto neþinomo sparno ðeðëlis posûky

44 44 JULIUS KELERAS svajonë ant antklodës iðraiþyti tavo vardà kad já matytø visi migruojantys paukðèiai, netgi tie be periferinio matymo, netgi tie, kurie kà tik apako kà tik trumpam apako nuo tavo veido lange, lûpø bespalvio daþo, silueto horizonte, kur nëra ir negali bûti melagingø, pernelyg tobulø gamtovaizdþiø kur nëra, tikrai nëra þmogþudþiø nei budeliø, meiliai besiðypsanèiø fariziejø, o mirtis tëra tik atsitiktinis ðeðëlis, kurá tu lûpom nuvalai nuo þiemot pasiliekanèio Vilniaus balandþio neþinomai, dingusiai, bûsimai miego ðaly banalybë nebus iðganyta, jai neliks vietos baltose atminties spintelëse jaukiuose atminties flakonuose, vis þydrëjant pavasariui skliaustuos áraðyta bus tik gimimo diena o gëlës? ne, jos ne tau, ne dþiuljetai, ne laurai - jos bus skirtos neþinomai, dingusiai, bûsimai

45 EILËRAÐÈIAI 45 juodo kiauðinio jei áþengsi á rûkà, pirmiausiai dairykis inkilo - já reikia iðgelbët kol dar nepadëtas kiauðinis po to eik tiesiai, kol iðgirsi balsà mergaitës, þaidþianèios aklà viðtà, juosta uþriðtom akim paimk jà uþ rankos, kol dar nepamatë, kad rûkas yra pavojingas ir gali kaþkas atsitikti kol ji pirðtais drëgnais ið vilties ir baimës dar nesurado inkile tiksinèio juodo kiauðinio tiktai að ir tik tu man reikia daiktavardþiø, kad jie prisiðauktø veiksmaþodþius, kad jie drauge nertø á vandená neuþsimerkæ, be ðypsenø, sauganèiø proþektoriø tinklo

46 46 JULIUS KELERAS man reikia, kad iðniræ jie pamatytø, kad taip nieko ir neávyko, kad kranto linija vis vien per daug aðtri, kad maiðtaujantis kraujas oðia taip pat, kaip ir prieð tûkstanèius metø man reikia sukurti tave, sugalvoti be þodþiø, ið nieko sudëti, ið atspindþiø balose, skruzdþiø, linguojanèiø per ákaitusius Vilniaus ðaligatvius ið kaþko, kà þinau tiktai að ir tik tu tik tuos dabar tariu tik tuos, kuriuos pasiekia ðirdis, kuriø sielos nesuvyniotos á ðiugþdantá, sidabriná saldainio popieriø kurie yra trapûs, silpni, perregimi kaip kopûstinukai, kaip þemyn plazdanti þvakës ðerdis mergaitë, palinkus prie bato, raiðteliui netyèia iðëjus kurie yra nëra nuprausti, iðlakuoti kaip tuðèios medinës dëþutës, svetimi, nepaþástami árankiai kirsti þydinèiai, pusiau nudþiûvusiai slyvai po langu

47 TRUMPA ÁÞANGA PRIEÐ PREMJERÀ 47 KÛRYBINIS SMALSUMAS PAREMTAS KÛRYBINE DRÀSA Uþ jûrø mariø gyvenantis originalus kûrëjas Kostas Ostrauskas ne tik dramas raðo, nors kaip tik jos didysis ðio literato arkliukas. Ne maþiau þavi jo tekstai apie kitus kûrëjus. Vienas tokiø pavyzdþiø Kaziui Binkiui skirtasis. Jeigu jis ir nieko nebûtø paraðæs, jo svoris ir átaka mûsø literatûriniam gyvenimui vis tiek bûtø jauèiama. Ðiuo atveju jis primena tuos prancûzø bohemiðkuosius intelektualus, kurie, net ir turëdami dideliø kûrybiniø gabumø, patys daþnai beveik nieko nesukuria, bet, apsupti kurioje nors Paryþiaus kavinëje ar restorane jaunøjø gerbëjø bûrelio, savo ðnekomis juos inspiruoja, uþdega ir nejuèiom apdalina kûrybinëmis mintimis. Ðia prasme Binkis yra labai daug prisidëjæs prie bendrojo mûsø to meto literatûrinio gyvenimo judrumo. Jo átaka, aiðku, turi gilesnes ðaknis, - jis veikë ir savo kûryba, - apgailestaudamas, kad neteko tokios tikrai ðaunios ir ádomios asmenybës nei matyti, nei paþinti, raðo K. Ostrauskas. Pats K. Ostrauskas lyg ir nepanaðus á K. Binká. Kai kurie jo charakterio, bûdo bruoþai (pavyzdþiui, kategoriðkumas, kurá, deja, turëjau progà pajusti) dargi prieðingi. Taèiau tame iðties ádomiame kûrëjuje nesunku áþvelgti kaþkà binkiðko. Kaþkà labai binkiðko. Nors pats K. Binkis apie ostrauskiðkà stiliø (turiu omenyje, þinoma, jo postmodernistines, avangardistines, su absurdo prieskoniais dramas), ko gero, atsilieptø panaðiai kaip Castor&Poolux. Reta proga: turime galimybæ susipaþinti su nauju K. Ostrausko dramos kûriniu. Tiems, kurie dar nespëjo ðio autoriaus paþinti, keliolika sakiniø, daugiau maþiau apibûdinanèiø 85-meèio jubiliejø paþymintá þymiausià lietuviø avangardinës dramos kûrëjà, literatûros istorikà ir kritikà. Dvideðimt penkeriø metø dramaturgas ne toks jau daþnas reiðkinys. Debiutantui K. Ostrauskui buvo kaip tik tiek. Kas vis dëlto tapo svarbiausiu akstinu gimstant pirmajai pjesei Pypkë? Darbas Jaunimo teatre Kaune, susidomëjimas dramaturgija studijø metais, pamatytas spektaklis? Kodël jau pirmuoju savo kûriniu neabejotinai pasukta avangardizmo pusën? Regis, viskas susidëjo draugën. Taèiau ne paskutinëje vietoje prigimtis, kuri ilgainiui padëjo tapti savito teatro kûrëju. K. Ostrauskas, 1952 metais baigæs lituanistikos ir slavistikos studijas Pensilvanijos universitete, minimas kaip vienas paskutiniøjø Vinco Krëvës studentø. Ar buvæs profesorius turëjo kokios nors átakos tampant savitu kûrëju? Ko gero, taip. Teko skaityti Aiduose (1957, lapkritis) publikuotà K. Ostrausko straipsná Vinco Krëvës kûrybinis verþlumas. Ásidëmëjau tokius þodþius: Suvedæ draugën visus tris bruoþus, kuriuos minëjome kalbëdami apie tematikà, t. y. kûrybiná smalsumà, gilumà ir dràsà, gauname ðtai kokià formulæ: gilus kûrybinis smalsumas paremtas kûrybine dràsa. Toji formulë lydëjo visà gyvenimà. Nors K. Ostrauskas yra lituanistikos (kai kurie ðaltiniai tvirtina filosofijos) mokslø daktaras, Pensilvanijos universitete ilgokai vadovavo muzikos bibliotekai. Taèiau didþiausi jo nuopelnai universiteto bibliotekoje (kartu su dr. Vincu Masiûnu) kaupti lietuviðkø knygø ir kitø leidiniø lobiai. Ne viena proga konstatuota: tai viena ið turtingiausiø lituanistikos bibliotekø, esanèiø uþ Lietuvos ribø. Na, o kà bendro turi K. Ostrauskas ir muzika? Atsakymas labai paprastas: tëvas þymus vargonininkas, chorvedys. Namø aplinka daug davë bûsimam kûrëjui. K. Ostrausko dramø, pjesiø nesumaiðysi su kitø autoriø kûriniais. Pirmaisiais mokytojais buvo dramaturgai simbolistai I. Bergmanas, G. Hauptmanas, dalinai - B. Sruoga, taèiau neilgam. Labai greit priartëta prie absurdo teatro, intertekstualiniø improvizacijø þaismës, prie postmoderniø formø. Ir nors tuos iki tol lietuviø literatûroje negirdëtus dalykus ne iðkart priëmë skaitytojai, atlikëjai, þiûrovai, jaunasis kûrëjas þinojo, ko siekia. Kokie, kreipiant lietuviø dramaturgijà modernizmo pusën, buvo svarbiausi autoriaus tikslai? Pirmiausia uþsiauginti sparèiais tempais besikeièianèio pasaulio vertà þiûrovà-skaitytojà, su kuriuo bûtø ádomu diskutuoti, dar gilintis á iracionalias situacijas, be to, tiesiog noras iðreikðti save kaip kûrëjà. Tie tikslai keitësi, autoriui tampant vienu ryðkiausiø avangardistinës literatûros atstovø. Pastaraisiais metais nesu pastovus teatro lankytojas. Kelissyk nusivylæs tuo, kà maèiau, darau

48 48 KÛRYBINIS SMALSUMAS PAREMTAS KÛRYBINE DRÀSA poros-trejeto metø pertraukas, o vël sugráþæs á teatrà daþniausiai nusiviliu. Þinoma, vilnieèiø galimybës didesnës. Taèiau iki ðiol, lyg kokio etalono, negaliu pamirðti vieno spektaklio S. Becketto Belaukiant Godo, gastroliø metu parodyto Ðiauliuose beveik prieð tris deðimtmeèius. Ðiek tiek keista, bet jo neuþmirðo ir sûnus, kuriam tuomet buvo vos ðeðeri. Ir dar labiau keista prisiminti, kaip po pirmojo veiksmo á salæ nebesugráþo þinomas matematikos profesorius. Turbût nesuklysiu teigdamas, kad dauguma K. Ostrausko kûriniø labai arti ðio èia paminëto Samuelio Becketto kûrinio. K. Ostrausko kûriniuose yra ir tikrø istoriniø asmenybiø. Lyg ir ne taip sudëtinga suprasti, kas svarbiausia buvo, kaip dramø autoriui ir personaþø kûrëjui, raðant Balá ið Baibokø, Vyskupà Antanà, Shakespeariana, Vaiþgantà ir kt., bet, nors rasi èia ir tikros dokumentikos, ne maþiau ir paradoksaliai perkurtø dalykø, realybës, kaitaliojamos su fantazija. Tame chaose nenuspëjamasis Ostrauskas, kûrëjas, kurio nepakartosi. Ne viena proga tvirtinta, kad dramoje K. Ostrauskui rûpi tik þmogus ir jo likimas, o ne istorija. Regis, taip ir yra. Ávairûs reþisieriai yra statæ K. Ostrausko dramas, pjeses. Vienø pastangomis dramaturgas liko patenkintas, kitø nelabai, o kai kam nepavyko áspëti jo kûrybos másliø. Ir tai nenuostabu. Gal todël ir pats K. Ostrauskas neretai yra aktyvus tokio proceso dalyvis. Tarp reþisieriø, kuriam artima buvo K. Ostrausko kûryba ir kolega Antanas Ðkëma, þuvæs autokatastrofoje gráþtant ið Èikagoje vykusio Santaros-Ðviesos suvaþiavimo, kuriame vaidino savo paties reþisuotoje K. Ostrausko pjesëje. Tarp artimø bièiuliø buvo ir Marius Katiliðkis, gerai vertinæs K. Ostrausko darbus. Teko skaityti apie trijø tautieèiø susitikimà Èikagoje, kuriame buvo iðtarti lemtingi þodþiai: Mariau! Apie tavo kûrybà raðys disertacijas. Labai toliaregiðki buvo literatûros mokslininko K. Ostrausko þodþiai. Algimanto Mackaus knygø leidimo fondas vertas pagyrimo jau vien uþ K. Ostrausko iðleistas knygas, kurios ið esmës skiriasi nuo ankstesnës lietuviðkos dramaturgijos. Kai kà ið jø parsiveþiau ið JAV 1989-aisiais (regis, tai buvo Kazio Bradûno dovana), tuomet, kai Lietuvoje naujos spalvos tik vërësi naujam gyvenimui, kitkà vëliau atsiuntë bièiulis Vytautas O. Virkau. Daug kà pradþiugino, o ir nustebino tos knygos. Kodël vis dëlto ir ðiais laikais Lietuvoje K. Ostrausko dramos ir pjesës nëra labai daþnai statomos? Kaip ðiaulietis pamenu Èièinskà, miesto dramos teatre pastatytà reþisieriaus Rolando Atkoèiûno (1994), tik girdëti teko apie Vilniaus senjorø teatre suvaidintà Vaiþgantà (1995) bei literatûrologës Elenos Nijolës Bukelienës namø teatre sukurtà spektaklá Kaliausës mirtis (2004). Daugiau informacijos neturiu. Belieka apgailestauti, kad nepasitikima þiûrovu, kad tëvynëje dirbantys reþisieriai kapituliuoja, galvodami, jog þiûrovas gali nesuvokti postmodernaus teksto prasmiø. Vytauto Didþiojo universiteto studentui, paraðiusiam darbà ið lietuviø dramaturgijos srities, K. Ostrauskas yra paskyræs 300 doleriø vardinæ stipendijà. Jà yra gavæs jau ne vienas gabus jaunuolis. Ðviesios atminties profesoriaus Vytauto Kubiliaus teigimu, Ostrauskas paraðë pirmutinæ lietuviðkà postmodernistinæ dramà Ars amoris (1991). Ar tikrai tai pirmoji tokio pobûdþio K. Ostrausko drama? Ar në vienai ið anksèiau paraðytøjø netiktø toks apibûdinimas? Man regis, kad ðiuo atveju kur kas tiksliau yra pasakæs Bronius Vaðkelis: Ars amoris tiek turinio, tiek braiþo prasme reikëtø laikyti labiausiai ostrauskiðka autoriaus knyga. * K. Ostrauskas, paklaustas, kà ðiuo metu raðo, kokie ateities kûrybiniai planai, atsakë labai liûdnai: Jokie. Sugriuvo sveikata ir, atrodo, visai neketina atsitaisyti. Tad tik stengiuos þût bût galutinai sutvarkyti neseniai baigtos savo naujos ir paskutinës knygos tekstà. Turëkim viltá, kad ne paskutinës. Leonas PELECKIS-KAKTAVIÈIUS

49 49 TRISKAIDEKAPHOBIA KOSTAS OSTRAUSKAS Stalas. Ant jo ðampano taurës. Vienoj ir kitoj stalo pusëj po ðeðias këdes. Gale krëslas. Uþ jo ant sienos kabo uþraðas: ILGIAUSIØ METØ! ÐIMTO NEGANA! Áeina dvylika MOTERØ ir VYRØ ir susëda prie stalo. - Na tai ðvæsim! - Uliavosim! - Jubiliatà ðënavosim! - Ðimtas metø! - O tas ðimtas - ne juokai - - nusièiaudei

50 50 KOSTAS OSTRAUSKAS - - ir good-by. - Tad nelaukim - neþiopsokim - Jubiliatà apþegnokim. - Kuo greièiausiai! - Kuo greièiau! - Ims, ko gero, sukvailios - Dievui dûðià atiduos - ir, þiûrëki, jau kapuos. - O jei ðitaip - - neduok Dieve! - - kas tada? - Puota dar net nepradëta - ir jau amþiams uþraukta. Tyla. Visi susimàsto. DVYLIKA (staiga). Na tai kur tas Jubiliatas? Trenkia bûgno dûþis. Prasiveria durys. AUTORIUS ir REÞISIERIUS áneða JUBILIATÀ, pasodina á krëslà ir ateina á prieká prieð publikà. AUTORIUS. Að Autorius. REÞISIERIUS. O að Reþisierius. KAÞKURI MOTERIS. Ko judviem èia reikia? AUTORIUS. Kas nors turëjo atneðti Jubiliatà. KAÞKURIS VYRAS. Pats negalëjo ateiti? REÞISIERIUS. Jau nevalioja. AUTORIUS. Vos tiktai gyvas. JUBILIATAS. Aèiû, mielieji, dëkoju AUTORIUS ir REÞISIERIUS nusilenkia ir iðeina. JUBILIATAS. dëkingas iki grabo lentos - Tik jau, susimildamas, be grabo - ir be tos lentos.

51 TRISKAIDEKAPHOBIA 51 JUBILIATAS sëdi ir ðypsosi. DVYLIKA ðnekasi tarpusavy. - Aèiû Dievui - jis dar gyvas. - O kad gyvas - tikras dyvas. - Tai kaip sakëm - kaip ðnekëjom - ðvæskim - trankiai baliavokim - Seniui ðlovæ atiduokim! - Garbaus amþiaus susilaukë. - O kas jau èia taip labai garbinga? - Koks èia jo nuopelnas? - Paseno iki panagiø - ir tiek. - Viena koja jau Anapus - o kita dar vos tik Ðiapus - - jau Anapilis èia pat. - Ana pilis? - Kokia pilis? JUBILIATAS tebesiðypso. JUBILIATAS. aèiû ir dar syká dëkui taipogi ir jums, brangieji ir atsiminkit: ið savo patirties ilgo bei nuotykingo gyvenimo galiu aiðkiai tvirtai nedviprasmiðkai uþtikrintai pasakyti: gyvenimas vertas gyventi net ir senatvëj susirietus.. net jau ir Smertá nykðèiu prisilietus (Pasiþiûri á delnà) aiðku kaip ant delno tik paklausykit apsidairykit kol akys girdi kol ausys mato o gal atvirkðèiai?.. (Apsidairo) Mozartas Ðekspyras Michelangelo ach, kas per angelas ir t.t. etc. (Nusiþiovauja) jokios abejonës (Bando uþdainuoti, bet tuoj pat uþspringsta) gyvenk ir norëk niekam blogo nelinkëk aèiû, brangieji dëkoju Vieðpats jums atlygins ðimteriopai DVYLIKA. Be abejo. JUBILIATAS ima snûduriuoti. Pasigirsta lopðinë. BALSAS. Schlafe, mein Prinzchen, schlaf ein! MOTERIS. Mik, mano Prince, uþmik! BALSAS. Es ruh'n Schäfchen und Vögelein. KITA MOTERIS. Jau ilsis avytës ir paukðteliai. BALSAS. Garten und Wiese verstummt. TREÈIA MOTERIS. Sodas ir pieva nutilo.

52 52 KOSTAS OSTRAUSKAS BALSAS. Auch nicht ein Bienchen nur summt. KETVIRTA MOTERIS. Net ir bitutë jau nebedûzgia. VISOS MOTERYS. Ak, Mozarto lopðinë Staiga JUBILIATAS pramerkia aká, trenkia kumðèiu á stalà JUBILIATAS. Në velnio!.. ir bando atsistoti. JUBILIATAS. Joks èia Mozartas - O kaipgi - Köchel-Verzeichnis 350. JUBILIATAS. ir ne Verzeichnis, o Bernhard Fleiss. (Iðkëlæs reikðmingai pirðtà) Bernardas Fleisas. Tai va. Kas toks? JUBILIATAS (primygtinai, kiek tik valioja). Fleissas, ne Mozartas. JUBILIATAS vël krinta á krëslà ir tuoj pat uþmiega. - O kas jis? - Muzikologas? - Ir, atrodo, neblogas. - Gal ir neblogas - bet kad jau miega. Visi þiûri á JUBILIATÀ. JUBILIATAS ima knarkti. - Ne tiktai miega - bet jau ir knarkia. - Tai kaip mes já gerbsim?.. - kaip ðënavosim? Tyla. DVYLIKA. Ðtai kur klausimas. Vël visi þiûri á JUBILIATÀ. JUBILIATAS (per sapnus). o! mano jaunyste mano kvailyste o! mano gyvenime sapnø sapnai

53 TRISKAIDEKAPHOBIA 53 sapnuos - Ne tiktai knarkia - bet ir sapnuoja. JUBILIATAS. taip taip gyvenk ir norëk Sofoklis Aristotelis Dantë Ðekspyras Bachas Mozartas Beethovenas KAÞKURI MOTERIS. Vien tiktai vyrai? JUBILIATAS. Leonardo Michelangelo Newtonas Einsteinas Balzacas KITA MOTERIS. Në vienos moters? JUBILIATAS. Dþoisas - Kas toks? - Joyce? - James Joyce? KAÞKURIS VYRAS. Ið tiesø: në vienos moteriðkës. - Male chauvinist pig. JUBILIATAS. oh Molly, my Molly (Labai jautriai ) yes when I put the rose in my hair like the Andalusian girls used [ ] yes and how he kissed me under the Moorish wall - Kà jis èia vapalioja? KITAS VYRAS. A, ðtai, ponios, ir moteriðkë atsirado. JUBILIATAS. and then he asked me would I say yes to say yes my mountain flower KAI KURIOS MOTERYS (uþsimerkusios). Yes yes JUBILIATAS. and first I put my arms around him yes and drew him down to me so he could feel my breasts TOS PAÈIOS MOTERYS. ah!.. VIENA MOTERIS. Dirty old man. JUBILIATAS....all perfume yes and his heart was going like mad Kelios MOTERYS vos neapalpsta vienos ekztazëj, kitos pasipiktinusios daugiau maþiau. JUBILIATAS. and yes I said yes I will yes. (Atsidûsta). VISI VYRAI. Þino, Senis, kà sapnuoti. JUBILIATAS. taip taip ir James Joyce visi trylika visi ôñéïêáßäºêá tredecim treize tredici dreizehn thirteen tretton - Kas èia per litanija? JUBILIATAS. òðèíàäöàòü trzynaúcie trîspadsmit kolmteist tizenhárom (Pauzë. Staiga) Trylika. Tyla. DVYLIKA susiþvalgo. DVYLIKA. Trylika? Ilga tyla tik JUBILIATAS knarkia. Visi DVYLIKA kiekvienas perþvelgia skaièiuodamas kiekvienà.

54 54 KOSTAS OSTRAUSKAS - Vienas. - Du. - Trys. - Keturi. - Penki. - Ðeði. - Septyni. - Aðtuoni. - Devyni. - Deðimt. - Vienuolika. - Dvylika. DVYLIKA. Dvylika. Vël tyla. - Aèiû Dievui. - Tik dvylika. KAÞKURI MOTERIS. Taigi, dvylika. (Parodo á JUBILIATÀ) O kas ten sëdi? - Sëdi - miega - ir sapnuoja. - Ir dar knarkia. DVYLIKA (pasibaisëjæ). Tryyy-liktas! Vël bûgno dûþis. MOTERYS. O! Dangau! VYRAI. O! Pragare! VISI DVYLIKA. Mirties skaièius! Kai kurie persiþegnoja. - Kai trylika sëdi uþu stalo - vienas netrukus Dievui dûðià atiduos. DVYLIKA vël susiþvalgo. Ilga tyla. - Taip pasakyta. - Taip paraðyta - kraujo krauju - mirties nagu - taip uþraðyta. DVYLIKA. Vienas netrukus dûðià atiduos.

55 TRISKAIDEKAPHOBIA 55 Tyla. DVYLIKA. Taèiau kuris? Visi DVYLIKA dairosi vienas á kità. - Kuris? - Geras klausimas. - O koks atsakymas? - Taip pat turëtø bût neblogas. Vël tyla. KAÞKURIS VYRAS. Bet kodël bûtinai kuris?.. KITAS VYRAS. o ne kuri? DAR KITAS VYRAS. Taigi, kodël ne kuri? - Ðtai dar vienas geras klausimas. - Ir vël turëtø bût neblogas atsakymas. VYRAI þiûri á VYRUS, MOTERYS á MOTERIS. KAÞKURI MOTERIS. Gal geriau nesismulkinkim? KITA MOTERIS. Pasilikim prie esmës. DVYLIKA. Taip ir padarykim. Pro duris kyðteli galvà AUTORIUS AUTORIUS. Visi dvylika pasilieka prie esmës. ir vël dingsta. Ilga tyla. - Sako, kai laikrodis - saulei dar nenusileidus Pro langus tvieskia saulë. - trylika iðmuð - kaþkuris - kaþkuri - nueis á kapus. Kaþkur laikrodis ima muðti valandas.

56 56 KOSTAS OSTRAUSKAS Visi DVYLIKA pastyra. Netrukus vël skaièiuoja JUBILIATAS (pabusdamas). Laikrodis muða? JUBILIATAS. jau laikas keltis? Tyla ir tuojau pat tartum perkûnas ið giedro dangaus dar vienas laikrodþio dûþis. JUBILIATAS. Trylika! DVYLIKA þiûri lyg stabo iðtikti á JUBILIATÀ. Ilga ilga tyla. Staiga visi tikriausiai Ðventosios Dvasios apðviesti DVYLIKA. Aha! (Tartum graikø tragedijos choras) E-u-re-ka! JUBILIATAS nusiþiovauja ir apsidairo. JUBILIATAS. atleiskit, mielieji buvau uþsnûdæs saldþius sapnus sapnavau o jûs tikriausiai jau nerimaujate taures pakelti?.. atleiskit þinote, senatvë Visi DVYLIKA

57 TRISKAIDEKAPHOBIA 57 duria pirðtu JUBILIATO link. - Ðtai kur gero klausimo - dar geresnis atsakymas! JUBILIATAS. taèiau tikëkit ir niekad neuþmirðkit sakiau ir pakartoju: gyvenimas vertas gyventi prisiekiu dþiaukimës, kol dar valiojam (Dairosi panosëje) kur èia ta taurë?.. Ábëga REÞISIERIUS, pribëga prie JUBILIATO, paduoda jam tauræ ir vël iðbëga. VYRAI. Ðtai kur kuris! MOTERYS. Ir ðtai kuri! DVYLIKA pakyla nuo stalo ir, netardami në þodþio, artinasi prie JUBILIATO. JUBILIATAS. norite pirma apkabinti?.. tvirtai lietuviðkai paspausti deðinæ?.. malonu dþiaugiuosi JUBILIATAS padeda tauræ ir vël bando atsistoti. DVYLIKA apsupa ratu JUBILIATÀ. VYRAS ir MOTERIS prieina prie jo. VYRAS. Tau tikrai ðimtas metø? JUBILIATAS. Taigi þinot (Parodo á uþraðà) Jubiliejus MOTERIS. Kur neþinosim. VYRAS. Ilgai gyventa. JUBILIATAS. Netrumpai. VYRAI. Per ilgai. MOTERIS. Daug nugyventa. JUBILIATAS. Nemaþai. MOTERYS. Per daug. MOTERIS. Per ilgai VYRAS. ir per daug. MOTERIS. Kito amþiø gyveni VYRAS. kito jau metus vagi. JUBILIATAS

58 58 KOSTAS OSTRAUSKAS þiûri suglumæs á VYRÀ ir MOTERÁ, o paskui á visus DVYLIKA. JUBILIATAS. Susimildami, mielieji kà jûs èia dabar sugalvojot?.. Að maniau VYRAS ir MOTERIS bloðkia vos besilaikantá ant kojø JUBILIATÀ atgal á krëslà. VYRAS. Uþteks!.. MOTERIS. ir gana! VISI DVYLIKA. Muða tavo valanda. Trenkia trankiø trankiausias bûgno trenksmas. VYRAS ir MOTERIS griebia JUBILIATÀ uþ gerklës, papurto jis tik skësteli rankomis, atsidûsta kartu ir visi DVYLIKA Aaaaa!.. ir tyla. DVYLIKA gráþta ir susëda prie stalo lyg niekur nieko. - Taip, taip - jokios abejonës - nei maþø maþiausios - - gyvenimas vertas gyventi - - Mozartas - Ðekspyras - ir t.t. - etc. - Ir Molly? Kaþkas nusikvatoja. VYRAI. Gyvenk ir norëk MOTERYS. niekam blogo nelinkëk. Ateina AUTORIUS ir REÞISIERIUS.

59 TRISKAIDEKAPHOBIA 59 AUTORIUS prieina prie JUBILIATO ir uþdainuoja. AUTORIUS. Schlafe, mein Prinzchen, schlaf ein! Es ruh'n Schäfchen und Vögelein. - Tikrai ne Mozartas? - Taèiau Autorius neblogas dainininkas. REÞISIERIUS. Galëtø bût geresnis. AUTORIUS. Luna mit silbernem Schein Gucket zum Fenster herein. - Pro langà ðvieèia mënuo sidabru? Pro langà ðvieèia mënuo. - Betgi tik kà saulë tvieskë. REÞISIERIUS. Nesukite galvos. Teatras. AUTORIUS paþvelgia á REÞISIERIØ. AUTORIUS. Teatras? REÞISIERIUS. O kas daugiau? AUTORIUS. Tiktai teatras? REÞISIERIUS. Spektaklis. AUTORIUS (DVYLIKAI) Nebûtø reþisierius. (Pasilenkia JUBILIATUI prie ausies) Miegok. Amþiø amþiams amþinai. REÞISIERIUS. Tikrai ne trumpiau. AUTORIUS. Ir atleisk. DVYLIKA. Atleisk? REÞISIERIUS. Ar ne per vëlu? AUTORIUS. Kà padarysi, kad viskas ðitaip susiklostë. - Ðitaip susiklostë? - Taigi èia tavo, Autoriau, darbas. REÞISIERIUS (nusijuokia). Tikrai ne kieno kito. AUTORIUS. Prisipaþástu. REÞISIERIUS. Kur neprisipaþinsi, kai kitos iðeities nëra. - Taèiau ar to gana? - Prisipaþinai ir baigta? - Gal reikëjo kitaip. AUTORIUS. Kitaip? Kas kitaip? - Na, kad ir ta mirtis AUTORIUS. Mirtis? JUBILIATÀ NUPURÈIUSI MOTERIS. purtai JUBILIATÀ NUSMAUGÆS VYRAS. smaugi - Nei ðis - nei tas. - Pernelyg drastiðka. AUTORIUS. Drastiðka? REÞISIERIUS. Anaiptol. - Gal kaip nors subtiliau

60 60 KOSTAS OSTRAUSKAS REÞISIERIUS. Subtiliau? AUTORIUS. Bûtent. - Sakysim, pats Jubiliatas - keldamas tauræ - ið dþiaugsmo krinta negyvas. AUTORIUS. Ið dþiaugsmo? REÞISIERIUS nusikvatoja. AUTORIUS. Ádomi mintis. Ir mirtis. REÞISIERIUS. Në velnio! Sentimentalu. Að bûèiau dar dramatiðkau AUTORIUS. Dramatiðkiau? Pavyzdþiui. REÞISIERIUS (skësteli rankomis). Neþinau gal kirviu per galvà Staiga uþklupot reikia ákvëpimo. Kaþkuri MOTERIS pûsteli nuo delno REÞISIERIAUS link. KAÞKURI MOTERIS. Ðe. Esi ákvëptas. AUTORIUS (ðyptelëjæs, REÞISIERIUI). Na? Net ir Mûza nepadëjo? Visi nusijuokia. AUTORIUS (DVYLIKAI ir publikai). Bëda su tais reþisieriais. REÞISIERIUS. O kokia èia bëda? AUTORIUS. Mandagiai tariant, kuklumo, kolega, kuklumo reikia. REÞISIERIUS. Kûryba, gerbiamasis, kuklumo nepaþásta ir nepripaþásta. (Pasiskëtriojæs) Sturm und Drang. AUTORIUS. O gal kartais girdëjai ir apie sound and fury, signifying nothing? (Ðypteli) A, ta kûryba Sakai, viskas jos vardu leistina ir pateisinama? REÞISIERIUS. Uþuot filosofavæs, dþiaukis, kad iðvis ëmiausi tásti tà tavo trylika á scenà. - Þiûrëk, koks gerumas - ir kas per paslaugumas. AUTORIUS. Gal geriau bûtum nesivarginæs? REÞISIERIUS. Vargo bûta nemaþo. - Na, na, gerbiamieji, tik jau nesusipeðkit - dël tuðèio nieko. AUTORIUS ir REÞISIERIUS. Tuðèio nieko? - Ðvelniai tariant. REÞISIERIUS. Nieko? AUTORIUS. Tuðèio? Negi niekas tikrai tuðèias? Ar jis nëra pilnas nieko? REÞISIERIUS þvilgteli á AUTORIØ ir numoja ranka.

61 TRISKAIDEKAPHOBIA 61 REÞISIERIUS. Dar syká: uþteks. Ir dar kartà: gana. (Prieina prie JUBILIATO) Laikas tau keliauti. DVYLIKA. Palaukit REÞISIERIUS. Nër èia ko laukti - Sakykit REÞISIERIUS. Viskas jau pasakyta. AUTORIUS (nustebæs). Viskas? Tikrai? - Sakykit, o kodël jis bûtinai turëjæs mirti? AUTORIUS. Kodël? REÞISIERIUS. Neþinot? Trylika. AUTORIUS. Mirties skaièius. - Taèiau kodël trylika bûtinai nelaimë? - Praþûtis. - Mirtis. - Kodël, sakysime, ne prieðingai? - Laimë. - Gyvybë. - Ateitis. Tyla. AUTORIUS. Vël klausimas? REÞISIERIUS. Joks èia klausimas! (DVYLIKAI) Kas jûs? Autorius? AUTORIUS (ðypteli). Tikrai ne reþisierius. Vël tyla. - Pagaliau REÞISIERIUS. Ir jokiø èia pagaliau. (AUTORIUI) Griebiam ir neðam. AUTORIUS nereaguoja. - kodël trylika? - Kodël bûtinai trylika? - Kodël ne keturiolika? - Arba, pavyzdþiui, vienuolika? REÞISIERIUS. Kvailas klausimas. AUTORIUS. Tada nebûtø dramos. - Tai gal kitokia drama? AUTORIUS. Kitokia? - Galø gale, kodël iðvis jos reikia? - Ið tiesø: kodël bûtinai reikia dramos? AUTORIUS. Kodël? AUTORIUS sutrinka.

62 62 KOSTAS OSTRAUSKAS AUTORIUS. Dar geresnis klausimas. REÞISIERIUS. Kur kas kvailesnis. Be dramos nebûtø teatro. AUTORIUS (nusijuokia). Tikrai? REÞISIERIUS (DVYLIKAI). O jûs per daug neásibëgëkit. Esate tik aktoriai. VISI DVYLIKA. Tiktai? AUTORIUS (paþvelgia á REÞISIERIØ). Tik aktoriai? REÞISIERIUS. Nei daugiau, nei maþiau. AUTORIUS. O kas tu bûtum be aktoriø? - Taigi, kas reþisierius - be aktoriø? REÞISIERIUS, nenorëdamas girdëti, dairosi kaþkur á pakampes. - Ir kas reþisierius - be autoriaus? AUTORIUS nusikvatoja. AUTORIUS. A! Ðtai kur pats geriausias klausimas. Visi DVYLIKA suþiûra á AUTORIØ. DVYLIKA. Patsai geriausias? Nejaugi? - Manai, geresnis net negu klausimas, kodël iðvis reikia dramos? AUTORIUS dar labiau sutrinka. KAÞKURI MOTERIS (KAÞKURIAM VYRUI). Ar tau neatrodo, kad dabar laikas Reþisieriui nusikvatoti? KAÞKURIS VYRAS. Jokios abejonës. KITAS VYRAS. Trankiai ir reikðmingai. REÞISIERIUS, tartum paklausæs, nusikvatoja ið paèiø viduriø. KITA MOTERIS. Na matai. AUTORIUS (atsikvoðëjæs). Nusikalbëjau. Visai nusiðnekëjau. Nei verk, nei juokis. - Nei verkiam

63 TRISKAIDEKAPHOBIA 63 - nei juokiamës. VISI DVYLIKA. Tik konstatuojam. REÞISIERIUS. Konstatuokit, kà tik norit, (AUTORIUI) o mudu neðam Sená velniop. AUTORIUS. Mudu? Ðá kartà apsieisi be manæs. REÞISIERIUS þvilgteli á AUTORIØ, trukteli peèiais ir griebia JUBILIATÀ. Taèiau nepakelia. REÞISIERIUS (DVYLIKAI). Padëkit - Tavo bëda - ne mûsø. REÞISIERIUS (AUTORIUI). Ir ne tavo? AUTORIUS. Tu toks kûrybingas REÞISIERIUS numoja ranka REÞISIERIUS. Pasiusk iðverèia JUBILIATÀ ið krëslo REÞISIERIUS. pasiuskit visi trylika. ir, paëmæs já uþ kojø, nutempia pro duris. DVYLIKA paðoka visi kaip vienas. DVYLIKA. Try-li-ka? Tyla. DVYLIKA permeta akimis vienas kità ir paþvelgia á AUTORIØ. DVYLIKA. Vël trylika? Visi DVYLIKA susiþvalgo, nueina á kambario gilumà, susitelkia á bûrá ir, þvilgèiodami á AUTORIØ,

64 64 KOSTAS OSTRAUSKAS ðnabþdasi tarpusavy. Tartum ið po þemiø pasigirsta duslus daugiabalsis aidas: trylika trylika trylika AUTORIUS þiûri ið tolo. AUTORIUS. Kas èia dabar? (Publikai) Að taip neparaðiau. DVYLIKA tebesiðnabþda dairydamiesi á AUTORIØ. Pagaliau atsisuka á já. Trumpa tyla. AUTORIUS. Ko jûs ten ðnabþdatës? Kokios èia paslaptys? Paslaptys? VISI DVYLIKA. Nejaugi? DVYLIKA susiþvalgo ir nusistebi vienas kitam. Ar tu kaþkà slapstai? O kà að èia slapstysiu? O tu? Að? Neturiu jokiø paslapèiø. MOTERYS (AUTORIUI). Tik ðiaip pasiðnekam. VYRAI. Ir susiðnekam. AUTORIUS. Gerai, kad nors susiðnekat. VISI DVYLIKA. Labai gerai. AUTORIUS perþvelgia visus DVYLIKA. Visi DVYLIKA nusikvatoja ir gráþta prie stalo. Tai keliam tauræ uþ Jubiliatà. Ji seniai pripilta bet vis dar nepakelta. Tad ir neiðgerta. O ðampanas baigia, atleiskit, iðsibezdët. AUTORIUS. Ðventa tiesa. Nors Jubiliatas jau ne Ðiapus o Anapus taèiau geriau vëliau negu niekad. Ar ne tiesa? AUTORIUS. Be abejo. Taèiau negi kelsim tauræ be Autoriaus? Bûtø nei ðis nei tas. Netgi ne anas. AUTORIUS (palûkëjæs). Kà gi, gal ir nepakenktø. Tuo labiau, kad jam lieþuvis jau visiðkai iðdþiûvo. Taigi, o kas autorius be lieþuvio? Manai, be plunksnos? O koks skirtumas? Didþiulis: lieþuviu neparaðysi.

65 TRISKAIDEKAPHOBIA 65 Vël visi nusikvatoja net ir AUTORIUS ir paima taures. Gal gerbiamas Autorius þodelá tars? Ðia proga ypatinga. Lakø iðkalbingà. AUTORIUS. Gal ir ne pro ðalá. (Kilsteli tauræ ir atsikosti. Pakiliai) Ðitaip sukas amþiø ratas lyg pakaustytas, trankus þmogø purto, þmogø krato, kol nuvaro á kapus. Tad pakelkime taures comoedia finita est. DVYLIKA paploja. Visi TRYLIKA atsisuka JUBILIATO krëslo link, pakelia taures ir uþdainuoja: TRYLIKA. Ilgiausiø metø, ilgiausiø!.. Iðgeria. DVYLIKA atsisëda. AUTORIUS lieka stovëti. Vël tas pats duslus aidas: trylika trylika trylika DVYLIKA þiûri á AUTORIØ. Sësk, meldþiamasai. Puota vos tiktai pradëta o saulutë dar aukðtai. Pro langà vël tvieskia saulë. Tûpk, gerbiamasis. Ðtai va krëslas. Mûs' Velioná - atilsá jam amþiniausià - atþegnosim DVYLIKA persiþegnoja.

66 66 KOSTAS OSTRAUSKAS aðarëlëm kuo graudþiausiom apraudosim. AUTORIUS dairosi á DVYLIKA. Trumpa tyla. AUTORIUS. Na, taip graþiai praðot, kaip að èia dabar atsispirsiu. Sëda á JUBILIATO krëslà Staiga vël trinkteli bûgnas. AUTORIUS paðoka tartum ágeltas ir stovi lyg stabo iðtiktas. DVYLIKA þiûri á AUTORIØ, o jis á DVYLIKA. Ilga ilga tyla. AUTORIUS vël paþvelgia á DVYLIKA. DVYLIKA ðypsosi nekaltai. Pagaliau ðypteli ir AUTORIUS. AUTORIUS (pagrasinæs atlaidþiai pirðtu). Ak jûs, ðëtonai Visi dvylika. Visi iki vieno. Ðito tikrai nelaukiau ir nesitikëjau. AUTORIUS. Taigi, ilgiausiø metø DVYLIKA trukteli peèiais visi kaip vienas lyg niekur nieko. AUTORIUS paþvelgia á uþraðà ant sienos. Nueina ir nukabina uþraðà. AUTORIUS. Taip ir matau að jûsø aðarëles visø kaip vieno. Taip ir girdþiu jûsø raudas graudþiausias kiekvieno. Gaudþia kaip vargonai. Sugaudþia vargonai. AUTORIUS. Requiem. (Palûkëjæs) Man. (Nusikvatoja) Aèiû. Vargonai nutyla.

67 TRISKAIDEKAPHOBIA 67 AUTORIUS. Ne tiktai aèiû, bet ir dëkoju nuolankiausiai. Trumpa tyla. AUTORIUS. Þinokit, gerbiamosios ir gerbiamieji: be autoriaus nëra ir aktoriaus. Þinokit ir neuþmirðkit. Nëra ir nebus. Pasiima uþraðà ir iðeina. DVYLIKA taip ir lieka sëdët kaip sëdëjæ E p i l o g a s DVYLIKA atsistoja. Trumpa tyla. DVYLIKA. Vël dvylika. Kiekvienas vël perþvelgia skaièiuodamas kiekvienà. Vienas. 2. Trys. 4. Penki. 6. Septyni. 8. Devyni. 10. Vienuolika. 12. DVYLIKA. Dvylika. Aèiû Dievui. Ir dievams. Pasigirsta muzika. DVYLIKA suklûsta. A, èia tai jau tikrai Mozartas. Jokios abjonës. Serenada puèiamiesiems. K. 361.* Aiðku kaip ant delno.

68 68 TRISKAIDEKAPHOBIA Kaþkur prabyla BALSAS gergþdþiantis, ðvokðèiantis tartum ið po þemiø. BALSAS. Taip. Kaip ant delno. Taèiau, pasirodo, dar ne viskas jums aiðku. DVYLIKA susiþvalgo. Kas èia? Kaþkas girdëtas. * Finalo (Molto allegro) paskutinieji 59 taktai. Atrodo, Jubiliatas. Jubiliatas? Negali bûti. BALSAS. Ne tik gali, bet taip ir yra. Taip, gerbiamieji, Jubiliatas. Tas pats. Ne kas kitas. Tyla. Balsas ið numirusiø? BALSAS. Tikrai ne ið gyvøjø. Þegnokimës. DVYLIKA persiþegnoja visi kaip vienas. BALSAS. Taip, Mozartas. K Serenada puèiamiesiems. (Palûkëjæs) Bet ar þinote, kiek tø puèiamøjø? DVYLIKA vël susiþvalgo. BALSAS (trankiai, kiek tiktai valioja). Tryyyyy-lika! DVYLIKA. Trylika? Visi DVYLIKA pastyra. BALSAS nusikvatoja ir nuaidi kaþkur poþemiuose. DVYLIKA stovi tartum sustabarëjæ, o puèiamieji visi trylika puèia kaip pûtæ Kostas OSTRAUSKAS

69 MÛZOS 69 EDUARDAS JUCHNEVIÈIUS RIKIUOTË Netrikdomi praëjom pro postà patikros, pabëgëliai padorûs gerbë pratisai. Kam uþdengei ranka þodþius, kas jø prasmëj tau tàsyk nepatiko? Garsø gale ástrigo netekties kalba, nes ja kaþkas pabandë mums prisiekti. Neþymûs poslinkiai apraizgo melo ðaknimis iðdþiûvusiø puðø kamienus. Genetinë drova iðdraskë iðminties erèias ir vakaras uþpildë diendarþio kvadratà. Kada keistuolis þengs á atpirkimo ringà, jo gyvastá parengsiu mirèiai. Mada uþpildo nuomoniø erdves, kaip lengva praþiopsoti potekstës esybæ. Esu tau nuoðirdus; tik baugiai þodis kuprinas ant kieto ir medinio slenksèio.

70 70 EDUARDAS JUCHNEVIÈIUS AKMUO ÞOLËJE Nuo grindinio pakyla akmenys juodi. Kaip negalia ásiskverbia á bûtá. Realûs kontûrai iðnyksta saulës ðviesoje. Þydrieji gëjai vaikðto netolies. Akloji nendrë styro iðdidi drëgnuos laukuos. Apnikæ miegantá sapnai tûli. Ritme retam eilëraðtis apanka, Kaip neregá já klysdamas vedu. Þolë virð akmenio nepaliesta jau veði. Lemtis ant pykèio aðmenø gyva? Nusineða akmuo nuo grindinio pakeltà savo dalià Ir norisi iðlikt. Tu negráþai, nes traukiniø stoty sulaukei savo moters. Saulëgràþos suþëlë lûpø kampuose, O ágeidþiø duobëj jau þelia godos. Na, kam man karûna, Kai akmenys þolëj taip gausiai labinas? Akligatvio gelmëj sustojo laiko maðina, Netikro kûdikio riksme jo viltys. Tamsu akiø ðviesoj, akloj gausoj Þolë maskuoja smûgá. Ant kerplëðø uþtiðko aðarø vanduo, O þilas vyras dangstosi delnais. Jau veði þolës lauko kelyje. Virð lizdo ðimtasiûlio kyla vëjas. O grindinio gale karstai, jø medis Miðku dar kvepia. Kaip noris blizgesá nuplëðt, Nes negalia jau skverbiasi á bûtá. Nuo grindinio pakyla akmenys juodi.

71 EILËRAÐÈIAI 71 RAITELIS Tamsos-ðviesos erdvëj tapytojo plaðtakë gena viltá velniðkam rate. Raitieji, regis, uþima pastovià terpæ, jø siluetais rykðtës þaidþia. Þaizdoj ástringa virpantis geluonis, plaðtakë krinta it paprastas drugys. Drauge dragûnai joja pasitikti prieðo, ten uþu tilto jø gausa juoda. Jo misija slapta apraizgo juokdario kepurës aurà. Ðalia arklys pozuoja. Iðsivadëjæ skysèiai svaigsta praeitim, nes ateities plaðtakë budi manyje. Mone kaire ranka pastums raudonà kardinolà, o ðis arklidëj ðlapinas. Tabu. Ant taburetës guli paslapties drabuþis, jo nepamirð vilkëjusi niekinga Mis. Þmogaus mirtim vaduojasi kûrëjas. Jo irðtvoj guli tuðèias butelys. Betliejuj skursta tikinti persona. Sûnus tik Dievà mini savo kelyje. Keli ðmëþuoja tapiniai ant sienø, lietus juos persmelkia karðtu vynu. Vienui vieni apeina apkasø kapus ir deda akmená ant uþraðo lentos. Sidnëjaus þvakë skæsta tirðèiø kavoje, nes kovà imituoja nesikaunant. Turnyro turtuose tortûrø kinis kiniðkas kankinantis kentauras. O kantoriau, tau kilimas kaip kilpa klosèiø romus kartu su kardþuve. Kartu praþûti nevilties metu á keltà skuba raitelis, taèiau srovë greitesnë. TVARTAS UOLOSE Nuolankieji skuba apverkti savo nelaimës patvarø modelá laisvëj. Pilna puikiø akmenø alkvieèiø tyruose, nors keliuose vien tik dulkës. Namisëdos lips kalvomis á pragaiðtá ðventà, nes kaimo gale loja ðunys... Kaimieèiui sunku atskirti ðviesos ðaltiná ið vakarø, kai kalnas Nepalo snieguos. Iðtvirkæ pilieèiai keièia kelioniø drabuþá, nes piligrimai neturi lygiø sau. Sprogmenys traukia savo jëga, taèiau jø jau niekas nelaiko paslëpæs. Ateina pranaðo laikas, sustoja rodykliø ámintas laikas, o tûkstanèiai metø èia pat iðsibarsto delèioj.

72 72 DAINIUS SOBECKIS Skaièiai vienas po saule pasklido naujiena du ðiandien pienas riebus trys prieðas iððiepë dantis keturi maldininkai nekalti penki draugas guli patvory ðeði vaikai gatvëj basi septyni kaþkas skæsta vandeny aðtuoni þinia nemaloni devyni ko tu þemæ rausi deðimt geriau buvo neimt vienuolika pranaðysèiø nebaigtø dvylika kiaulysèiø iðkrëstø trylika draugø apvogtø keturiolika gerø darbø penkiolika nerastø daiktø ðeðiolika iðdauþtø dantø septyniolika darbø prarastø aðtuoniolika sutaisytø suolø devyniolika prarastø naktø dvideðimt kità kart neimt dvideðimt vienas kirvis kiekvienas dvideðimt du kudaðiø neðu dvideðimt trys gal iðbristi pavyks dvideðimt keturi ar namø neturi dvideðimt penki durimis trenki dvideðimt ðeði basomis neðini dvideðimt septyni ar vien tuom gyveni dvideðimt aðtuoni nieko nëra dubeny dvideðimt devyni kà ten kapðely turi trisdeðimt

73 EILËRAÐÈIAI 73 Egzaminas prieð pirmàjà komunijà apmokymai baigti laukia didysis gyvenimo iðbandymas egzaminas jau tada pirmoji komunija be vyno (vynas tik protestantams) pas graþø kunigà sulaukiau klausimø kiek sakramentø kokie trejybës asmenys kas iðganytojas kurie pirmieji þmonës po saule ir mënuliu atrodë jog jau atsakiau taèiau paskutinis klausimas sukniso viskà "vaikeli tai kas gi baþnyèios galva" nunarinæs galvà akis nudelbæs þemyn pagarbiai atsakiau "tëtis"

74 74 DAINIUS SOBECKIS Pirmoji komunija ðtai ir sulaukiau pagaliau tikrosios ðventës ðiandien tikrai priimsiu pirmàjà komunijà baþnyèioje tvyrojo nuotaika ðventa juk èia atleidþiamos kiekvienos nuodëmës ir kristaus kûno paragauti galima èia irgi atlaukti eilëje reikëjo jauèiausi pakylëtas dvasioje jau artëjo tas lemiamas momentas uþdëjo plotkelá ant lieþuvio galo pasakë "kristaus kûnas" uþèiaupiau burnà nieko neatsakæs ragauju nei duona anei kas galvojau bent kûno skonio bus

75 EILËRAÐÈIAI 75 Kortom palošti turiu tokià svajonæ gëda prasitarti kortom paloðti ne ðiaip sau ne su velniu su dievu þinau kad praloðiu bet juk ádomu Sveèias neklauskit mano vardo laikinas sveèias ðioj þemëj esu gyvenu niekam në motais negyvensiu nebus niekam svarbu esu vienas ið daugelio nepastebimas nematomas þmogus ið knygos romano jei norit kaþkaip mane pavadinti vadinkit mane vardu praeinantis

76 76 BIRUTË TERESË LENGVENIENË ( ) MANO KAIME Mano kaime ið ryto geria, Nuramindami ðirdá gramu. Ið bëdos ðuná runkeliais ðeria, Bet nevaro jo ið namø. Mano kaime varo degtinæ Uþ tvoros, po kaðtonais þaliais. Ardami keikias þodþiais rinktiniais, Bet nedauþo arkliø pagaliais. Èia ðvelnumø niekas nerodo Ir nebando gerais apsimest, Bet kieme skambant þiemvidþio gruodui, Katei leidþia troboj atsivest. Mano kaime romija parðà Be lyrizmo... Taip reikia, ir tiek! Bet po to glosto paausius vargðui: Pakentëk. Jei gali, pakentëk.

77 EILËRAÐÈIAI 77 Kartais, rodos, pro pypkës rûkà Nuo blevyzgø langai subyrës, Bet vardadieniams ant atvirukø Ieðko lyriðkø posmø Nëries. Èia kuo gali, tuo ir vaiðina Prie stalø, klijuote padengtø. Ir ðarvoja kaimynas kaimynà Ant paties nuobliuotø lentø. KADA BUVAI? O kada TEN buvai ar beatmeni? Pats jauti, kad imi sudirþëti. Nusimesk nuo ðirdies ðità akmená Ir nuveþk JAI skarelæ roþëtà. Rasi laukiant neprariektà kepalà, Rasi langus, kiaurai praþiûrëtus, Gonkø laiptus, iðstumdytus paðalo, O prie jø porà batø molëtø. Nusilenki pakrypusiam kaminui Ir liûdnai papilkëjusiam stogui. Atsigerk vandenuko, uþskaninto Per metus sucukrëjusiom uogom. Metai viskà be gailesèio dilina. Paskubëk! Juk gali pavëluoti. Toks gyvenimas... Ilgimës, mylime, O uþbëgame tik apraudoti. * Kiek èia tëra tos mano Lietuvos Trakø pilis, pajûris, Vilnius, Ðvëkðna... Dar akmenuotas duburys Aðvos, Dar gandro lizdas

78 78 BIRUTË TERESË LENGVENIENË Ir triukðmingas këkðtas. Èia viskas sava, Kur apsidairai. Ir viskas aiðku, Kaip ant vaiko delno. Nors vargo marios, Skurdo eþerai, Bet ðalimais Didingas Kryþiø kalnas. Ir man èia visko á valias. Ir nieko man ið svetimø nereikia. Manæs netraukia Svetimi keliai. Að savo Lietuvos, Að kaimo vaikas. GYVENIMO PRASMË Ið taðko A á taðkà B vos vos suspëji. Arba atgal ið taðko B á A. Ir vis prieð vëjà, amþinai prieð vëjà Ties juoda prieðø apkasø riba. Esmi, kaip verðis veþamas parduoti. Kaip maþulytis vabalas esmi. Kokia prasmë taip þemëj makaluotis? Ir ar yra gyvenime prasmë? Bet tu esi! Tau niènieko neskauda. Kaþkà turi. Ir iðgeri kaþkà. Nors kartais iðlupa likimas baudà, Bet kai uþmoki, bent þinai, uþ kà.

79 EILËRAÐÈIAI 79 STEMPLIØ KAIMO KAPELIAI Èia sugulë jau kelios kaimo kartos Ið taip paþástamø menkø sodybø. Tokie maþi maþø kapeliø vartai, Bet brëþia tokià ryðkià ribà. Venckai, Ðauliai, Zaremba ir Oþelis... Visi vienodai prispausti granitø. Tebus lengva Tau Lietuvos þemelë, - Visiems vienodai bronza uþraðyta. Skirtingai atvedë duobëtas kelias Á amþinàjá kaimo guolá. Tegul visiems jiems bus lengva þemelë, Nors uþkloti raudonu moliu. KLYDIMAI Ir gamta turi savo linijà! Tai ji praneða paukðèiams: Sugráþkit! Jau upokðniai ið dþiaugsmo iðtvino, Bunda kraujas þolytëj pernykðtëje. O vis tiek bûna metø paklydusiø: Kartais sausis pavasariu dvelkia Ar þalius àþuoliukø lapus Spalio sniegas á nuometà velka. O paskui vël voratinkliai klosis Ir neliausis ðiauriniai vëjai... Að þmogus, ir nuklyst nuo tiesiosios Man lengviau nei pasnigti rugsëjy. Bet kiekvienà klydimà neðiosiuos Tartum þaizdà ar slegianèià þinià. Ir todël vis tvirèiau þinosiu, Kaip svarbu iðlaikyt savo linijà.

80 80 DEBIUTAI RAMÛNAS JARAS ABSURDO NOVELËS Obuoliai Þmogus sëdëjo vakare ir þiûrëjo televizoriø. Teta Þapolka televizoriuje kalbëjo: - Žurnalizmas yra powerfull. Tai ið tiesø yra valdþia. Ið pradþiø raðote taip, kaip viskas ir yra ið tikrøjø, o paskui imate pamaþu keisti tikrovæ: pradþioje nedaug, ápindami vienà kità detalæ, pavyzdþiui, paminëdami, kad mieste, gatvëje trûksta vienos bordiûro plytelës. Paskui keièiate daugiau. Praneðate, kad ðaligatvis toje vietoje neasfaltuotas. Paskui, kad kitoje. Paskui paraðote, kad ðaligatvio ten ið viso nëra, kad þmonës neturi kuo vaikðèioti. Tada jau biðká skandalas, taèiau iki to reikia davesti, visa tai reikia daryti nuosekliai ir pamaþu. Ir pamatysite, kaip jûsø straipsniai veikia: þmonës ten maþiau vaikðèios. Paskui raðykite, kad gatvë ten praplatëjo, kad ji Ramunas Jaras gime Kaune (1971), baige Lietuvos muzikos akademija (2000). Sukure grupes Echidna aukštyn (1990) ir Endiche vis.sat (1996), yra avangardines muzikos festivalio Didelis Pasaulis organizatorius (nuo 1996). Pirmaji albuma Paskutine požemiu muzika išleido Dabar aktyviai kuria klasikines muzikos stiliuje (nuo 1996). Jo noveles slapyvardžiu publikuotos Jaunimo gretose (1992). Slapyvardžiu raše Respublikos dienrašcio priedui Trintukas.

81 ABSURDO NOVELËS 81 persikëlë á kità namø pusæ. Ir tai veiks. Paraðykite, kad kuris nors ten einantis þmogus mirkèioja visu kûnu: tai atsiranda, tai iðnyksta, taèiau taip greitai, kad nesimato to mirkèiojimo. Paskui sulëtinkite mirkèiojimà ir tegul visi mato, kas dedasi ir stebisi. Paskui dar sulëtinkite mirkèiojimà ir sustabdykite já tada, kai þmogus iðnykæs. Tegul jis tada pats leidþia savo laikraðtá, kad toks gudrus ir taip vël atsiranda visuomenëje. Oo, nëra teisingesnio apsisprendimo gyvenime kaip þurnalistika! Teta paþiûrëjo uþ kadro, kur jai mojavo redaktorius ir pasiklausë kaþko ausinëje. Tada tæsë: - Ir mes taip pat nerekomenduojame jums dabar þiûrëti Valeros analo, kur þinios parengë apie mus reportaþà. Tai, kad mes dabar ëmëme mirkèioti, ið tiesø yra techninë probl ma. Jei kalb tume daugiau apie Valeros kanalà, gal me d g pa ti, b t pir iai no e t m g pa i. Žmogus savo žmonai: - Girdi, þmonele, mieste nëra vienos bordiûro plytelës... Obelis uþ lango tarë tokius þodþius (nusikalbëjo taip): - Obuoliai jie panaðûs á þvaigþdes. Absurdas - Absurdas, - tarë þmogus, trenkdamas galvà á sienà, - absurdas, kodël negali þuvys misti spurdanèiais læðiais. Pirmàkart, kai juos ámeèiau á akvariumà, jie mane labai nustebino leisdamiesi á dugnà, spurdëdami, o þuvys, jos mane stebina dar labiau: jos neminta jais, nors instrukcijoje aiðkiai paraðyta, kad tai vertinga maisto medþiaga. Þmogus dar kartà trenkë galva. Kuo daugiau jis trankë, tuo labiau nuo smûgiø draikësi jo plaukai ir ið galvos virð ausø lindo rusvos geleþinës stygos. Þmogus nenorëjo savæs skriausti: jis trankë galvà, nes nerado kitos

82 82 RAMÛNAS JARAS iðeities. Ir anaiptol ne læðiai jam rûpëjo. Taèiau stygos jau iðdygo. Iš kur jos atsirado? Þmogus atsitraukë nuo sienos, jausdamas, kad stygos tempia já link akvariumo. Ir stygos álindo á vandená ir susijungë su þuvø protais. Ir þuvys prabilo á þmogø: - Tu juk žinai, kaip mes bijome treèiojo pasaulinio karo. Tas karas sunaikins mûsø akvariumà. Iðpylus pilnà ðampûno butelá á mûsø vandená, mes irgi visos iðdvëstume. Þmogau, padaryk kà nors, iðgelbëk mus. Þmogus, nors prieð tai ir nebuvo atsigræþæs á þuvis, dabar visiðkai nuo jø nusigræþë ir patraukë atgal prie sienos. Absurdas, - tarë jis ir tvojo galvà á sienà, taip iðtraukdamas ið vandens didesnæ dalá þuvø, - absurdas, - tarë jis ir þuvys nukrito ant þemës, o þmogus atsigulë prie sienos, veidu á kampà. Jis ruoðësi èia ir uþmigti. Garvežys Ji kretëdama sëdëjo prie lango - pilki suknios kraðtai lietë þemæ. Kelio dulkëse dundëjo vos matomi lekiantys raiteliai. Ji sukosëjo dulkëms ásismelkus á kambará ir uþdengë langà skraiste. Kambarys paskendo tamsoje, lango oda virpëjo. Dulkes tirðtino kylantis rûkas. Atsivërë trobos durys ir áþengë Petras. Pasitrynæs dulkëtà kaklà sëdo prie stalo. Motina pasisuko á já, pastûmë jam dubená. Petras nutraukë nuo dubens lentgalá ir paëmë bulvæ. Pasirodë Povilas. Jis atrëmë muðkietà á krosná ir atsisëdo ant suolo. Petras: - Visada laikyk jà prie savæs. Povilas prisitraukë muðkietà. Pasigirdo stiprëjantis dþerþgesys ir ðvilpimas, virtæs èaiþiu þviegimu.

83 ABSURDO NOVELËS 83 Petras atitraukë nuo lango skraistæ, o paskui kiaulës odà. Á kambará ávirto dûmai ir garai. Trûkèiojo sustojusio garveþio ratas. Kûrikas keikësi dauþydamas droselá. Raiteliø nesigirdëjo. Jie lupo bulves nekalbëdami. Ðnypðtë garveþys, þvengë þirgai. Motina parëmë galvà ranka: - Kaipgi, kaipgi jûs taip, vaikai... Povilas atsikrenkðtë: - Mes josime. Kitaip mus užmuš. Ji persibraukë akis. Povilas gûþtelëjo peèiais: - Man patinka šaudyti. Bet man tikrai patinka ir Petro gaidukas. - Kas bus, kai kas suþinos? - paklausë motina. - Nesužinos. - Ar tarnausit viename pulke? - Taip. Motina þiûrëjo á juos, paskui mostelëjo ranka. - Eikit... Povilas sëdëjo þiûrëdamas á stalo medá. Jie iðëjo ið trobos. - Argi tai žirgas? - tarë Petras, mostelëdamas á arklá, kuriuo atjojo. Povilas stovëjo lieþuviu braukydamas dantis, paskui nusispjovë ir gráþo trobon, taukðtelëjo ðûvis. Povilas iðëjo laukan ir užšoko ant arklio. - Jojam, - tarë Petrui. Mokytojas Ruslanas Mokytojas Ruslanas baisus: daužo mokiniø galvas ir mëto juos šen ir ten, šen ir ten! Mokyklos kieme kad spirs krûmelá! Koridoriuje kad sugniauš puodelá nuo kavos! Net fizinio mokytoja nuo jo slepiasi rûbinëje, nors buvo laikas, kai ji purtë Ruslanà už abiejø peèiø ir rëkë, kodël triauškini puodelius,

84 84 RAMÛNAS JARAS kodël neuždarai tualeto! Tai dël vaikystës: mokytojas augo stambaus ûkininko šeimoje, nuo mažumës valgë riebià duonà ir pienà, pamatæs ilgaplaukius berniukus siûlë jiems kirptis aštriomis ir ilgomis žirklëmis. Berniukai já paskui tiksliai cituodavo humoreskose. Bet ar jos pasiekë Ruslanà? Ne. Jis neskaitë knygø ir jokiø žurnalø. Nors ir dëstë menus. Apie dailininkà Šagalà: nuo aštuntos ryto kalbëjo, kaip rypuodavo Šagalas, kaip lazdele atsikovodavo vietà autobuse. Kiek yra dukart du. Kas yra panteros kojinës. Bet tik jei koks mokinys Ruslanui atrodydavo per daug apsimiegojæs ar laidydavo lëktuvëlius, mokytojas já prièiupdavo. Net direktoriui einant pro šalá mokytojas Ruslanas dažnai nei iš šio, nei iš to surikdavo ir direktoriaus dokumentai iškrisdavo. Kartà net sukrito á berniukø tualeto skyles. Dažnai bendražygiai padejuodavo, už kà mums tokia koronë, tas mokytojas Ruslanas. Kartà pro mokyklos duris atëjo ir mokytojø kambaryje atsisëdo visam tam pabaiga. Mokytojas Ruslanas irgi tuo metu kaip tik traukë á mokytojø kambará. Štai jis jau praveria duris, štai vidun jau kišasi jo aukso spalvos batas... Ir já staiga apšvieèia nepaprasti spinduliai, kuriø pilnas mokytojø kambarys! Mokytojas Ruslanas dengiasi akis! Nuo tada mokytojas Ruslanas glosto mokiniø galvas ir jø nemëto. Kieme nespiria krûmelio, koridoriuje negniaužo rankoje puodeliø. Fizinio mokytoja vël purto já už abiejø peèiø ir rëkia. Nes pabaigos vardas, tas vardas buvo Liudmila. Naktinë Kavinë - Virtinë švieseliø, juda gan greitai, - sakë žmogus, sëdintis toliausiame nuo kavinës langø kampe, nukreipæs žiûronus á langà, pakëlæs

85 ABSURDO NOVELËS 85 antakius. - Dieve, kaip gražu, keista: vidury nakties... Virëja virtuvëje šyptelëjo kryptelëjo ir galvojo á ûsà: - Visko dëjau jiems á maistà, visko. Grietinë mano laikoma ant žemës, ne indeliuose, spjoviau jiems á maistà, mindžiau jø sasyskas kareivišku batu, kelio rodyklëmis tryniau bulvinius blynus be mësos; kà nori gali daryt - jie naktá dažniausiai atsivelka girti; bonkomis, kurias jie paskui gërë, voliojau jø paštetus - bandydama sulieti alø su mësa, gauti atsakymà á Liaudaitienës lygtá... Padavëja už prekystalio galvojo: - Ji ápuolë pro duris naktá, priëjo prie su dviem moterim sëdinèiø girtø vyrø ir kalbëjo, jos akys buvo nepasakyèiau kad užverktos, bet ir pati ji nebuvo labai graži, išbalusi, išstypusi. - Greièiausiai tai buvo jos posûkis á kità sferà, - tarë padavëjos kita dalis, - naktis, - pridûrë, - yra tokia graži ir didelë, žmonës yra apdumta rasë, nes naktá nuo žemës paviršiaus kilti á kosmosà ir pasiekti visatos ribà paprasèiau, nors ribos ir nesimato, o dienà, kai žmonës dairosi á vienas kità, dienà nesimato net kad ribos nesimato... - Taigi, ji kalbëjo kaltindama, - tæsë žemesnë padavëjos dalis, - stovëdama tiesiai; išgirdau tiktai: tu sëdi èia su jomis, tai ir sëdësi? Ji linkèiojo galva, niekinamai šypsojosi. Tada aš padarysiu štai kà, - nusiëmë žiedus, barkštelëjo juos ant stalo ir išëjo. Naktis yra didesnë, dievaži... - Fui, - kalbëjo išstypæs policininkas savo kolegai už dešimties kilometrø nuo naktinës kavinës, - durys, pro kurias áeini á vidø, stalo koja, kuri paliudys apie prieš pusantrø metø ant žemës parvirtusá alkoholikà, tykštantá seilëmis ir alaus nuolaužomis, fui, kam kalbët apie tai, nešvari vieta, nešvarus maistas, oras, vieta atsisëdimui, žmonës ten renkasi tiktai pagiringi, jie rëkauja netausodami jëgø, keikiasi. Tik naktis išmintingesnë ir kilnesnë, kuri supa kavinæ, bet per atstumà, nelieèiantá net stovëjimo aikštelës. Mažiems berniukams ten ne vieta... Aš turbût neturëèiau bûti policininkas...

86 86 RAMÛNAS JARAS Policininko kolega, apkûnus ir ûsuotas, klausësi labai retai linktelëdamas galvà. Kavinës lankytojas, sëdëdamas su kitais lankytojais, kalbëjo: - Kaaaroèe. Neásivaizduoju, iš kur ji atsivilko. Sekliø tarnyba? Ágriuvo èia, aiškina. Èia tu viskà padarei, - jis sušuko á veidà patenkintai ir atlaidžiai besišypsanèiam draugui, - tu kažkà kalbëjai, kad jai sakysi, kad mes èia einam. Tu jai viskà pasakei. Išstypusi ir negraži mergina neaišku ar užverktomis akimis tarë taksistui: - Savanoriø penkiasdešimt šeši. - Tai traukinys, - tarë žmogus nuleisdamas žiûronus. Parnidis Lietuvà puolë ið jûros, jie gulëjo atsiðaudydami. - Traukiamës! - suðuko jam uþ nugaros. Sprogo bomba, iðrausdama kopoje milþiniðkà duobæ. Jis netikëdamas papurtë galvà. - Parnidis! Jie naikina Parnidá! - suriko kareiviams, bet niekas neatsakë. Jø vietoje buvo tamsa. - Vardan gamtos ir viso, kas ðventa!.. - suðuko jis spausdamas gaidukà. Jo kulkosvaidis vieniðas blyksëjo tamsoje, á krantà lipant svetimiems kareiviams. Granata sprogo prie pat jo veido. Bukas jo kûno strampgalys be rankø ir kojø bumbtelëjo þemën uþ keleto metrø. Jis apsidairë tylioje migloje ir pamatë snaudþiantá Parnidá. Nusiðypsojo ir iðtiesæs pagaliukà pakuteno jam ðonà. Parnidis krustelëjo ir atsigræþë:

87 ABSURDO NOVELËS 87 - Was ist passiert, - tarë jis. Parnidis. Variantas Nr. 2 - Kodël jie neiðjungia kopø apðvietimo? Sukaleno automatas kaip per pratybas. - Jie lipa á krantà! Ðalmas kairëje linktelëjo: - Pradedam. Paskui suriko: - Ugnis! - Mes per arti! suðuko ðalmas deðinëje. Tada sušvito sprogimas, išrausdamas apðviestoje kopoje milþiniðkà duobæ. Jis papurtë galvà. - Parnidis! Jie naikina Parnidá! - suriko, bet kareiviø vietoje buvo tamsu. - Jie sumals viskà á dulkes!.. - suðuko jis spausdamas gaidukà. Kulkosvaidis vieniðas blyksëjo tamsoje. Sviedinys sprogo prie pat jo veido. Bukas jo kûno strampgalys be rankø ir kojø bumbtelëjo smëlin. Jis apsidairë tylioje migloje ir pamatë snaudþiantá Parnidá. Nusiðypsojo ir iðtiesæs pagaliukà pakuteno jam ðonà. Parnidis krustelëjo ir atsigræþë: - Was ist passiert, - tarë jis. Ramûnas JARAS

88 KETURIOS. DEBIUTAI 88 EVELINA DACIÛTË vieðnia Dideliam puode maiðiau, kas dar vakar pieva lëkë Barsèiau Svanetijos druskos, èiobreliø, mairûnø ir krapø Prosenelë ið paveikslo nuþengë. Pirma sunkiai, nes slëgë Rëmas álûþæs. Paskui ëjo spëriai, energingai. Tarsi ne ið kapo Prisëdo prie stalo. Pirðtai suniro tampriai it maldai Papasakos dabar kà nors tokio, pamaniau. Atsiduso Atleisk, kad taip áëjau ið anksto nepraneðus, nebeldus Ið ten, kur esu, tai sunkoka. Nevaþiuoja ið ten autobusai Ir lëktuvai neskraido. Ið niekur sunku siøsti laiðkus Tik sapnais ir þenklais ateinu. Karveliu, juodu katinu Áskilusiu veidrodþiu, duþusiu daiktu. Nebuvo aiðku? Gal ir buvo. Daþnai jie mane dienoj þadino Evelina DACIÛTË gimë 1975 m. Vilniuje. Baigë M. Daukðos vidurinæ mokyklà. Vilniaus universitete ágijo þurnalistikos bakalauro ir ryðiø su visuomene magistro laipsnius. Jos eilëraðèius yra spausdinæs Literatûra ir menas. Ðiuo metu gyvena ir dirba Kinijoje.

89 EILËRAÐÈIAI 89 O mane paþadino tavo viralas, juokiasi skambiai ji Aðtrumas ne visai lietuviðkas, ið kaþkur atsiveþtas Ið kelioniø sakai? Porà kartø lydëjau stoty Atsisveikinimas rûgðtus kaip neprinokæs agrastas Tu, matyt, nepameni, kaip kadaise tau já ridenau Juokeisi maþas putlus kûdikis ið þalios uogos Að þiûrëjau ilgai ir staiga trigubai pasenau Supratau lyg seniai bûè þinojus savo atðokau 2010 m. birþelis prie rojaus sodø Mazgelis ant virvutës nepamirðk uþmirðti Atmink, kad mirsi ir sapnuoki, jog esi Per smakrà bëga kriauðiø sultys tirðtos Ir iðkilmingai karstà neða duobkasiai ðeði Trumpam ásisvajoju, kad tai mano palankinas Jame ilsiuosi trankiai ir aistringai nusiðokus Ir ðventas Petras, groþio ástabaus blondinas, Kaþkà ausin man kuþda, garsiai juokias Prie rojaus sodø susirinkæs kontingentas Mane pakalbina, pasiûlo dieviðko nektaro Tokios spalvos, kaip sode persirpæ serbentai Ir groja Jamesas Brownas net be honoraro 2010 m. birþelis

90 90 EVELINA DACIÛTË naktis koncertinë Taèiau tie, kurie nepaiso savo paèiø sielos virpesiø, neiðvengiamai turi bûti nelaimingi. Markas Aurelijus. Sau paèiam Naktis koncertinë ir sielos virpesiø simfonija Þvaigþdëm nulyta ðiandien gausiai Ðis jausmas ðokis lengvas ar sunki agonija Kur prasidëjo gruodá, baigës sausá Ðis jausmas kelias iðskirtinëm aplinkybëm Nors ilgas, bet prisodrintas lengvumo Jis tarsi jaunas vynas su brandaus savybëm Per daug anksti ágijæs subtilumo Neprasidëjæs baigias ðitas pasirodymas Koncertø salëje tyla ausis sprogdina Ir manekenës dûþta krisdamos nuo podiumo O mano pirðtai tavyje þvaigþdes sodina Jos auga ir atsiskiria nuo odos Pakyla, skrieja, prie dangaus prilimpa Ir vël ðviesu kaip dienà Dievo soduos Skreite rankas Jis suneria jam taip patinka 2009 m. sausis

91 EILËRAÐÈIAI 91 nuvilnijo Nuvilnijo atodûsiais vakaras Darniai plaukë pakrante skenduoliai Ëjo moterys dràsios á karà Traukë giesmæ simboliðkà uoliai Liko vyrai rymoti prie lango Ir aplipæ vaikais tarsi obelys Plaukë sesës kaip eþero bangos Vëjy skraidë kvietimai á pokylius Gráþo jø á namus gal tik keturios Atsisëdo ant didelio suolo Ir be meilës iðtirpo lig vakaro Nesulaukusios kvieèiant á guolá Ëjo metai kaip tàkart tos moterys Vyrai jau ir uþmirðo ko laukæ Tik prieð miegà kalbëdami poterius Moters vardà garsiau Dievo ðaukë 2008 m. liepa angelà radau Seniai ieðkojau angelo. Radau, atrodo. Jis kostiumu labai senu, nutrintu Namai jo mano namo stogas Ir ðiaip kaip angelas labai nerimtas

92 92 EVELINA DACIÛTË Uþuot padëjæs pagalvæ man krentant Jis stumia ðalto vandens vonià Rytais matau kaip Vilnele jis brenda Ir tamsoje baugina miesto þmones Fantasmagoriðkus sapnus man siunèia Bei vokus su laiðkais be þodþiø Ir ne sekmadiená, o ðabà ðvenèia Ir daþo paakius kaip gotas suodþiais Lotyniðkom sentencijom daþnai burnoja Sparnus dþiovina mano vonioje Ir ðtai matau, kad vël nuo kalno moja Pasikvieèia va taip ir dingsta minioje 2008 m. kovas kaðtonai Vilniuj kaðtonai iðsprogo Ðiemet kaip niekad masiðkai Sëdim ant èerpinio stogo Ir diskutuojam dvasiðkai Dalinamës knygø siuþetais Ðventøjø Raðtø istorijom Knygom naujausiom poetø Ir uþsimirðæ kvatojamës

93 EILËRAÐÈIAI 93 Juokas virð Vilniaus aidi Gyventojai spëja griaustinis Tai jø nereikðmingos klaidos Ne pirmos, ne paskutinës Akimirkà þodþiai baigias Ant stogo ilgiau jø pakanka Kaðtonai pavasario snaigës Þiedais ðvelniai krenta á rankà 2007 m. spalis P.S. Mano pirmi poetiniai bandymai radosi iðmokus raðyti. Ið tø laikø prisimenu eilutes: Mama pasakë aèiû ir pakûrë peèiø. Þodþiu, nieko, kuo galima pasigirti. Vëliau koks tuzinas eilëraðèiø gimë paskutiniais metais mokykloje, jie ateities kartoms irgi neiðliko. Pamenu tik, kad lietuviø ir literatûros mokytojos paskatinta dalyvavau jaunøjø literatø konkurse ir to laikotarpio eilëraðèiø recenzijoje buvo þodis siurrealistiniai. Dar, tiesa, pamenu eilutæ apie boruþæ, kuri, iðtempusi gyslà, sukabins ant jos skalbinius. Ðià eilutæ áklijavau á kaþkurá vëlesná eilëraðtá it senobinæ nuotraukà á naujà rëmelá. Po mokyklos baigimo neraðiau. Gëriau gyvenimà dideliais gurkðniais, studijavau, dirbau - pradedant ðou verslu ir þurnalistika, baigiant telekomunikacijø bendrovëmis ir vaikø teises ginanèia organizacija.viskas buvo baisiai ádomu. Vaikø gimimai atvërë kità mane, pristabdë ir iðlukðteno. Rankose atsirado teptukas, paskui tarsi ið niekur pradëjo eiti eilës. Neákyriai, bet nuosekliai jos tapo kasdienybe. Labai kasdieniðkai ið vieno kûrinio eilëraðèius kepu kaip sausainius joms prilipo sausainiø pavadinimas. Manau, kad raðyti gali kiekvienas. Tik vieno nepastûmëjo, kito nepasodino, o treèiam tuo momentu po ranka lapas ir raðiklis nepapuolë.

94 94 gimiau kaip ið akuðerio vadovëlio galva á prieká stengiausi pagal visas taisykles miegoti rëkti ir nupjautø ðaknø ropodama ieðkoti viskà á burnà dëjau gyvenimo sunkà prispaudus lieþuviu koðiau skausmà nurydama per nespalvotà televizoriø Beriozka olimpiadà þiûrëjau kaip Miðka á dangø pakilo neskrosdamas debesø juos iððaudë kad bûtø giedras dangus turbût kad kreivos mintys nelástø bet kaþkas kitas sulindo druska tarp dantø vis girgþdëjo nors daug limonado Diuðës gëriau butelius pieno ir kefyro priduoti vis tempdavau kad ið spekuliantø cukraus vatà nusipirkèiau vis tiek niekaip tos druskos užmuðt negalëjau tarsi amþinai mirkèiau natûraliuose mineraliniuose ðaltiniuose kaþkur Druskininkuose bet tikrai su tuo miestu nieko bendro neturëjau gyvenau kitam Lietuvos kampe vidurinæ baigiau taip pat pagal taisykles tik nuoskaudos liko galëjo gi bronzos medalá duot bet tokio nieks nesugalvojo o juk taip gerai nusiraðinëjau nes mokytis irgi pagal neraðytas taisykles tingëjau todël iðkart á Vilniaus Dailës Akademijà ástojau ir nieko neveikiau tik pieðiau paskui mobiliakà nusipirkau aiðku tai buvo þymiai vëliau turëjau iðlaukt kol atsistojo Lietuva tuomet ir pradëjau sms'int pirmuosius ketureilius áprotis liko tampytis telefonà kad galëèiau uþraðyti ið neþinia kur atplaukusias eiles ir pasiøsti jas su savim ir visais dalykais kuriø gyvenime dar nesu iðbandþiusi ir turiu didþiausià slaptà svajonæ jø taip ir neiðbandyti nes nehumaniðka ðaudyti á tai kas seniai nebegyva aplink tik mauzoliejai praeièiai puèiamos dulkës nuo susikurto ávaizdþio ir pageltonavusios reklamos pakliûti kaþkur anapus RASA KUTKAITË

95 EILËRAÐÈIAI 95 laikraðtyje aptiktas skelbimas prie skyrelio dovanoju gal yra norinèiø kabëti ore be virvës ant kaklo ir be sparnø tarsi oro balionas á kurá nuolat kaþkas puèia ugná pragaras galvoje karaliðkos aksomo akys ádëmiai þvelgia putoja gerklës þieþirbom springdamos gal norëtø kaþkas bût mano vietoj að pasislinkèiau man per karðta nepatinka pelenø oda ugnies lieþuviais suraiþyti grioviai kieti þvynai per kuriuos nieko nebejauèiu nei rankos nei kojos nebejuda matau kad glosto nuo kiekvieno prisilietimo kriokliai ið akiø srûva su krauju nes daþnai nusidaþo raudoniu tai kas kyla

96 96 RASA KUTKAITË ir leidþiasi tik að pavargau nuo tø bangø pykina bet gal yra kas mëgsta suptis tarsi vaikystëj kuri tæsiasi amþius að atiduoèiau savo gyvenimà gal kaþkas dþiaugsis kaip vaikas purpurines rasas ið delnø gerdamas pasiimkit að dovanoju akys uþriðtos klausimø juosta ið kur tiek triukðmo akiploty kliedesiø nërimo lieþuviu smaugia gerklø variniø trimitø garsai nëra nei vieno nuo ðaknø iki aureolës gyvo turbût visi skendi agonijoj nori iðrëkti kad dar kadaruoja ropoja á virðelius nugrimuoti iki paþastø prakirptom ðypsenom

97 EILËRAÐÈIAI 97 palaiminti bet nualinti kûdikiai iðvirkðcios sielos supjaustytos ávaizdþio ðukëm ið kur tiek skausmo uþmaskuoto iðblyðkusio sielvarto lyg kaþkas kino juostà suktø atgal judëjimo greitá paspartinæs akys á prieká bet vaizdas atbulas viskas matyta nurytas maistas kyla á virðø plëðia akiduobes kur pabaiga kur tos Dievo aðarø iðtakos ar þiotys kuriose uþmigome ir sapnø burnoj iðskalavæ gyvenimà dþiaustome pripildyti ðis indas iðbertas troðkimø spuogais

98 98 RASA KUTKAITË dugne neiðsipildþiusiø svajoniø tirðèiai jokio tyro vandens ið jo neatsigersi dumblu apauga pieno baltumo mintys akimirksniu raizgosi lipa á virðø tûkstanèiai gyvaèiukø dviðakiais lieþuvëliais lûpas buèiuoja kai jas priglaudi prie indo briaunos lenda per gerklæ á vidø ir taip begales kartø ið vieno indo á kità gitaristo mintys (skaityti skambant paradise lost) pasmaugèiau tave jau nurimusià triukðme esanèia tylos styga taip jog atrodytø kad gyvybës nëra mirtyje

99 EILËRAÐÈIAI 99 þinau kad mirtis laikina akmenyje tik senas tavo vardas slepiesi nuo savæs po raukðlëta þemiø krûva nesugers tavo nuodëmiø karsto lenta liksi gyventi skausmas neiðplëð praeities liks iðgraviruoto vardo vibracija naujose làstelëse regiu nebylià ðypsenà marmuriniam veide dar neþinau ar yra prasmë ðitame rate sukausi apsvaigæs jame kai buvai arti kai jutau tavo sielà savo delne dar neiðeik skausmas ir neviltis plëðo mane á skiautes esu ant bedugnës kraðto ties èia ir ten kriskim kartu lyg dvi akmens svorio aðaros ið Dievo akiø dugno nëra kai esu su tavim gelmë atvira praþûtis sutrypta kol tavo siela ðalia kokiu balsu viskà iðrëkt kad suþinoèiau kur dabar mano vieta

100 100 RASA KUTKAITË kaip pradët groti kità gyvenimà kai nebejauèiu pirðtø sustingæs ir apledëjæs trupu erdvëje juk nuo ðiol stovëdamas èia esu labiau miræs nei tu bûdama po þeme *** susikûriau tave ið medþio ðeðëlio vësios upës odos ir sapnø kvapo pirðtø galiukai laumþirgiø sparneliais blakstienas ðiurena paukðèio sparnas tyliai ritmingai mosuoja prie veido gaivastingas tavo kvëpavimas sëlina balzganas rûko ðeðëlis skverbias po ákaitusia oda ir vëstu ir tirpstu kaip paliktas ant saulës korys aplipus þiedadulkëmis

101 101 DEIMANTË BANDZEVIÈIÛTË Deimantë Bandzevièiûtë (g. 1989) Vilniaus pedagoginio universiteto studentë, filologë. Kilusi ið Kaiðiadoriø rajono, Þasliø. Plataus akiraèio ir plaèiø uþmojø þmogus. Domisi daile, kinu, teatru, muzika, o labiausiai literatûra. Raðo eilëraðèius, taip pat straipsnius, interviu, trumpus esë, kritinius straipsnius m. dalyvavo literatø klubo Gija veikloje. Yra dukart epistolinio raðinio konkurso ir respublikinio vertimø ir iliustracijø konkurso Tavo þvilgsnis ið anglø bei rusø kalbø prizininkë. Jos kûrybiniai bandymai átraukti á moksleiviø kûrybos almanachà Mes ið Kaiðiadoriø kraðto, juos spausdino Þaliasis pasaulis, Studentø era, Ðiaurës Atënai. Svajonë Svajonæ reikia puoselëti iðvesti pasivaikðèioti kartas nuo karto jà reikia suðukuoti, nuprausti kartà per mënesá nukirpti nagus Kodël? Kad nekrepðteltø, nenuskriaustø nepabëgtø nuo manæs.

102 102 DEIMANTË BANDZEVIÈIÛTË Namai Kas vakarà að bijau, kai ið namø ima bëgti daiktai neatsisveikina skelia antausá rodo bjaurius gestus keikiasi slaviðkai. Kas vakarà að bijau, nes namai vël uþrakinti. Arbata Arbatos trupiniai ant bemiegës nakties pamuðalo ásisiurbus á lûpas iðgertas gyvenimas surink trupinius, kad neiðtrokðtum. Artimas skausmas skausmas bûna sûrus, tai ji suprato, kai iððukuoti prisiminimai nuvarvëjo ant lûpos. Ið seno medþio jà stebëjo pelëda,

103 EILËRAÐÈIAI 103 o ji pjaudama silkei galvà pamanë, kad galëjo tapt patologe. Prisiminimø nebeliko ant lûpos juos paaukojo Budai. Ji dþiaugësi atradusi tëvà. Pasaka apie (ne)maþàjá princà Að pamaniau, koks beprotis gali taip ðaukti, já net iðgirdo planetos B17, L12 ir D8 tik dabar supratau tai buvo protestas prieð visatos maþuosius berniukus. Pirmàkart pamatæs tuðèià roþæ ásimylëjo. Ir niekada netikëjo þmogumi, todël prisijaukino lapæ. Pasikorë ant baobabo, kurá norëjo nukirsti tai, kas svarbiausia matoma akimis. *** Paukðèiø pëdos pusnyj du piligrimai ieðko kelio á savo ðventyklà ar suprasi kada nors mano maldà, Vieðpatie?

104 104 DEIMANTË BANDZEVIÈIÛTË Vienas ið tø vakarø Tai vienas ið vieniðiausiø vakarø, kai apelsinø spalvos katinas susirango ant keliø kartu stebime tëvà kalbantá su televizoriumi. Netradiciðkai buriuos ið arbatos likuèiø. Tai vienas ið vieniðiausiø vakarø, kai gali veltui laukti skambuèio pabandyk iðspræsti ðá rebusà neverta, gæsta Pasaulio diena porcelianinëje lëkðtëje. Snaigë Paklausk snaigës ar negelia, kai sklando ore ir kai leidþias ar jai neskauda, kai gleþnà gyvybæ atiduoda ðaltai þemei.

105 105. SUMESTINE JURGA BRASTAVIÈIÛTË Didþioji dauguma tekstø tëra þaidimas þodþiais be jokio tikslo ar prasmës, nes bûtent þaidimas þodþiais man labiausiai patinka. Na, tikiuosi, bent ðypsenà sukels. * prisimenu senà þaislà medines kaladëles raides kaip savo nuveikto darbo prasmës nesuvokiantis vaikas atsitiktinai sudëlioja pirmuosius þodþius taip suaugæ dëliojame savo gyvenimo dienas mënesius metus nesustodami në perskaityti þaidþiame kaip vaikai tik pamirðæ þaidimo dþiaugsmà * tavæs, tavin skausmingai klykia noras save paleisti ir palikti aistroj nuskæsti sveikà protà visus negalima visus nereikia jëga iðplëðti palikti vien tik deginantá ðëlsmà ir jame kentëti Autorë Jurga Brastavièiûtë gimë 1982 m. liepos 29 d. Vilniuje. Baigë VU, ekologijos ir aplinkotyros magistrë (2010). Ðiuo metu dirba vertëja.

106 106 JURGA BRASTAVIÈIÛTË prarasti valià ir leistis lauþomai kaip þaislui taèiau mylëti visados mylëti * klaidþiojanèiais aidais þaidþia vakaras ir groja dûþtanèiø tauriø preliudai apgirtusiais balsais pasitinkamos þvaigþdës nuo liûdesio, nuo dþiaugsmo nuo meilës ir nuo skausmo o þvaigþdës tiesiog þiûri þemyn ðaltos savame tolyje * visa tai, kas dëstoma yra niekai visa tai, kas pasakoma greit pasimirðta visa tai, kas teigiama virsta melu visa tai, kas jauèiama yra tik dabar visa tai, kas yra dabar greit iðnyksta * pakviesk mane pasivaikðèioti á tylà að nepamirðiu pasiimti savæs pakviesk mane kad þvaigþdëms lyjant turëtum á kà susidëti svajones

107 EILËRAÐÈIAI 107 ir kai jausi kad tau nieko nebeliko pasikviesk mane ir að duosiu tau dalá tavæs * tik begalinis laukimas ir taurë ir virð jos besisklaidantys cigaretës dûmai ir laikrodis skaièiuojantis minutes ir valandas ir pamaþu mirðtanti viltis viskà sudedi á laukimà ir ðirdis lëtai nustoja plakti tereikia vieno nusivylimo ir pradedi pamaþu prarasti save niekas nesikartoja tik laukimas niekas neiðlieka tik viltis nieko nereikia tik meilës ir nieko neiðvengsi tik mirties. * auðtantis dangus vëjas þiedlapiuose paþadina tylintá vandená nubëga raibuliais dar neámesti akmenys jau iðsisklaidæs rûkas aplimpa tilto polius pereiti ar nepereiti

108 108 JURGA BRASTAVIÈIÛTË o galbût perplaukti spalvomis tviskantá gyvà vasaros rytà á ðaltá ir á prieblandà kad atëjus þiemos nakèiai ir snaigëms uþgulus akis galëtum pasakyti maèiau viskà * buvo ar nebuvo sustojusi akimirka, ar iðslydæs vos rastas atsakymas neatneðë paguodos gráþo ar negráþo lietaus nuplautos aðaros ar apsiniaukæs dangus neatleido ðypsenai einame ar neiname paþinti gyvenimo ir ar kada nors galime tiesiog bûti * Reikia pasirinkti tylà arba triukðmà, reikia pasirinkti gyvenimà arba buvimà. Visos taurës pilnos arba tuðèios, tik ta, kuri kaþkieno rankose, pusiau pilna arba pusiau tuðèia. O gal galima matyti besiskleidþiantá þiedà, ir matyti krentanèius lapus ant to paties augalo ir tuo paèiu metu?

109 109 GRIGORIJUS KANOVIÈIUS AR ATMENI, KAIP LAIMË MUMS ÐYPSOJOS?.. Apsakymas Mûsø kiemas buvo didelis ir nevykæs. Per karà iðlikæ namai, dar prieð penkerius metus priklausæ ponui Zbignievui Moravskiui, garbingos ðlëktø giminës palikuoniui nevykëliui, tapo apleistais ir ginë ant naujø gyventojø, suvaþiavusiø ið ávairiø pasaulio kampeliø, - ið Raudonosios armijos iðlaisvintø konclageriø ir getø, ið Dievo uþmirðtos Rusijos gilumos (lyg ir ið Mgi, o gal ið Lysvos ar Torþkos) ir ið partizaninës, valdþios apskelbtos broliðka, Baltarusijos juodà melancholijà ir átarimus. Ðituose pilkuose, senovinës akmens statybos namuose su apsilaupusiomis sienomis, kurias iðgrauþë atsitiktinës skeveldros, rodësi, kaip tikino ponia Tereza, gal vaiduokliai, o gal vokieèiø kareiviai-dezertyrai. Ponia Tereza kartu su senu, pusakliu pudeliu Edgaru gyveno po mumis, pirmajame aukðte, vieno kambario, perdirbto ið sandëlio, bute, ið kurio diena

110 110 GRIGORIJUS KANOVIÈIUS ið dienos vakarais kieme sklido prieðkariniai lenkiðki ðlageriai apie amþinà meilæ, susitikimus ir iðsiskyrimus, apie iðtikimybæ ir iðdavystes. - To cudovny piesienky iz majontka vielmoþnoj pani Moravskoj, - tikino Tereza mano mamà. Kijiedy pani Moravska zbijiegla, to vðistko zostavila mnijie (Tos nuostabios dainelës viskas, kas liko ið ponios Moravskos daiktø. Kai ponia Moravska iðbëgo, ji jas paliko man). Dar ponia Tereza tikino mano jausmingàjà mamà, kad kartà, gráþdama prieð vidurnaktá ið darbo o dirbo mûsø kaimynë indø plovëja stoties restorane, - ji pamatë aukðtà, ûsuotà vyrà su cilindru, juodu atsilapojusiu paltu, su sunkia lazda rankoje. Pone Moravski! lyg ir paðaukë já Tereza. Bet tas ðmurkðtelëjo á tarpuvartæ ir nubëgo á savo laiptinæ... - Jak Buga kocham (Prisiekiu Dievu), - prisiekinëjo bobelë. Tai buvo jis!.. Ponas Zbignievas... Kai að buvau dar o-ho-ho, jis mane, pðepraðam, ne kartà bandë... pats suprantate, ponia Gene, kà bando vyrai padaryti su dailia ir negalinèia apsiginti moterimi... Ponas Zbignievas neva pribëgo prie savo laiptinës, pastovëjo po savo langais, paskui pasuko prie kito namo, prie to, kuriame apsigyveno tas storas rusø pulkininkas su þmona ir sûnumi-dviratininku, tylutëliai senais raktais atidarë duris, pakilo kopëèiomis ir po minutës ar poros nusileido þemyn jau be cilindro, be galvos apdangalo ir pradingo ðalimais stûksanèiuose griuvësiuose. Jo þili pasiðiauðæ plaukai, ponia Gene, judëjo vëjyje kaip baltos vëliavos dalelës. - Palauk, palauk, Tereza. Betgi ponas Moravskis, sako, seniai seniai miræs, - pasakë mama. Sako, Rasø kapinëse jam ið marmuro ir paminklas pagrindinëje alëjoje stovi. - Ponia Gene, kuo jûs labiau tikite manimi ar nebyliu marmuru? Apsipaþinti, jak Buga kocham, að negalëjau... Per visà savo gyvenimà að dar në vieno, kuris mane, pðepraðam, bandë suvilioti, nesumaiðiau... Visus atsimenu... visus iki vieno... Pagal balsà, pagal plaukø spalvà, pagal eigastá...

111 AR ATMENI, KAIP LAIMË MUMS ÐYPSOJOS? Ádomu, kodël jis iðëjo ið laiptinës be cilindro?.. Gal cilindre buvo bomba... Argi jûs negirdëjot, kad Vokieèiø gatvëje, prie Didþiosios sinagogos buvæs ðeimininkas ið kerðto susprogdino savo dviaukðtá namà. - Bomba?! iðsigando mama. - Gal jis nori, kad draugas pulkininkas su þmona ir sûnum-dviratininku iðlëktø á orà? Ponia Tereza, kuri ið restorano pas savo graþuolá Edgarà visada gráþdavo kiek iðgërusi, galëjo pripasakoti bet kà, bet gandai apie tai, kad mûsø kieme be gyventojø ir valkataujanèiø kaèiø, triukðmingai ir aistringai iki auðros uþsiimanèiø meile, dar gyvena ir kitos bûtybës gal vaiduokliai, gal dezertyrai, ruoðiantys prieð visus gyventojus kaþkà baisaus ir neatitaisomo, stiprëjo ir pilnëjo. Nors ponia Tereza reikalavo, kad mama dël Dievo saugotø nuo visø giliausioj paslapty þinià apie prisikëlusá ið numirusiø Zbignievà Moravská, kuris neva kiekvienà naktá apvaikðto savo valdas ir savo sunkios, ið àþuolo padarytos lazdos, galu reikðmingai stuksi á tamsos ir baimës pripildytus langus, visas kiemas tik tuo ir buvo uþimtas, kad aptarinëjo ið ano pasaulio atklydusá vaiduoklá. O ir kaip galëjo neaptarinëti, jei ponia Tereza, reikalavusi iðsaugoti paslaptá, pati tà reikalavimà ne kartà paþeidë. - Reikia praneðti ten, kur reikia, - komunalinëje virtuvëje prie primuso karðtai átikinëjo mano mamà kaimynas naðlys Joslas Gordonas, kuris iki karo maþame ir jaukiame kaip bièiø avilys Vievio miestelyje turëjo bakalëjos krautuvæ. Tegu aiðkinasi. Vaiduoklis, ne vaiduoklis. Ponas Moravskis ar grafas Potockis... Valkiojasi èia visokie... Joslas máslingai glostë apskrità, plikà, panaðià á mokykliná gaublá galvà ir uþsigalvojæs apversdavo didelëje keptuvëje savo mëgiamiausià valgá bulvinius blynus, kuriuos iðkepdavo iki traðkëjimo, arba kiauðinienæ ant saulëgràþø aliejaus ið keturiø ðvieþiø kiauðiniø su supjaustytais olandiðko sûrio gabalëliais.

112 112 GRIGORIJUS KANOVIÈIUS - O kur, Joslai, reikia? skatino Gordonà mama, þinodama jo áprotá bet kam bet kokia proga dalinti nemokamus patarimus. - Kur, kur... vos ne dainuodamas kartojo Gordonas. Jums ir eiti niekur nereikia broliui tik ðnibþtelkit, ir jo kontora tuoj atsiøs seklius. Iðnarðys visà kiemà, ir capt vaiduoklá uþ sprando. Tokia jø tarnyba: uþ sprando ir á rûsá. Joslas dëjo á indelá blynus, taisësi prie stalo tiesiog virtuvëje, traukë ið kiðenës nutrintà þydiðkà kepuraitæ, greitakalbe, tarsi barstydamas kiemo viðtoms kruopas, kalbëjo maldà ir neskubëdamas ëmësi maisto. Soèiai pavalgæs, jis kiðo ðlikæ kiðenën nevaikðèiosi juk su ja Stalino prospekte ar tarpuvartëm, kur neapykanta þydams dar neatauðo ir savo dusliu baritonu traukë: Ver vet mir bagleitn in main lectn veg? (Kas mane palydës á mano paskutinæ kelionæ?) - Nesijaudinkit, Joslai. Palydës, palydës, - ðypsojosi mama. Aèiû Dievui, Vilniuje dar liko viena kita tikrø þydø pora jie ir iðneð, ir palydës. Gordonas ant jos nepyko, pats ðypsojosi á ûsà ir pradëdavo kokià nors kità savo mëgiamà dainà: Tiomnaja noè. Tolko puli svistiat po stiepi... (Tamsi naktis. Tik kulkos stepëje ðvilpia...) Kartais jis savo ákyriu dainavimu-burbëjimu save migdë ir uþmigdavo uþ virtuvinio stalo, ir mama rytà atsargiai þadino já, kad nepavëluotø á darbà, - spaustuvæ Vaizdas, kur pagal atsiøstas ið Maskvos matricas buvo spausdinama vienintelë visai Lietuvai popierinë Pravda su arðininiu, dailiai suðukuotu Stalinu, vilkinèiu generalisimo mundurà, pilnà ordinø blizgesio, kuri kasdien vos praðvitus primindavo skaitytojui, koks jis laimingas.

113 AR ATMENI, KAIP LAIMË MUMS ÐYPSOJOS? Iðsigelbëjæs Joslas spaustuvëje tarnavo lyg ir tiekëju, o gal kukliu sandëlininku. Mama atviraðirdiðkai gyrë Gordono kulinarinius ir muzikinius gabumus, dëkojo jam uþ patarimus jis juos kepë dar meistriðkiau, kaip blynus, bet á brolá, tarnavusá ne spaustuvëje, o taip vadinamuose organuose, dël besivaidenanèio pono Moravskio nesikreipë; Ðmulë-bolðevikas suimant tokius vaiduoklius, kaip jo ðviesybë ponas Zbignievas, jokiø reikalø neturëjo jis, jeigu ir uþsiiminëjo vaiduokliais, tai kitokiais, ne su cilindru ir ne su lazda rankoje, o su valstietiðkom sermëgom ir su nupjautavamzdþiais. Ðmulëbolðevikas ir pats buvo vaiduoklis iðeidavo ið namø dar nepraðvitus ir gráþdavo, kada visi namiðkiai jau giliai miegojo. Greitai ir pati ponia Tereza nustojo kalbëti apie pasirodþiusá nakties rûke suvedþiotojà ponà Moravská. Tuo labiau, kad niekas ið gyventojø jo juodo, aukðto cilindro prie savo slenksèio neaptiko, ir namas, kuriame gyveno rusø pulkininkas, nuo padëto sprogmens á orà neiðlëkë. Bet ponios Terezos atðalimo prieþastimi buvo jos pudelis. Neramias, greitas, kaip ásismarkavæ lietûs, mintis poniai Terezai dabar uþgoþë sunegalavæs Edgaras, kuris atsisakë ësti ir gerti ir kuriam mûsø kaimynë negailëjo savo ðirdies. Visà savaitæ ji blaðkësi po miestà, kol surado Uþupyje veterinarà ir atvedë já á Stalino prospektà. - Pone, pone, - pergyveno ji. Kà að darysiu, jei jo neliks? Edgarai, Edgarai! Kochany moj! Kam að be tavæs ðiam baltam pasauly reikalinga? Kam? Susiras kità bobà, kuri sutiks stoties bufete uþ graðius plauti indus. Mama visaip ramino ponià Terezà Edgaras, girdi, pasitaisys ir los ant viso kiemo geriau nei anksèiau ir bëgios pas rusø pulkininko kalæ, bet mûsø kaimynë lauþë rankas ir visam kiemui skandavo: - Edgarai! Edgarai! Kam tu, kochany moj, mane palieki? Veterinaras apþiûrëjo Edgarà, iðraðë brangø vaistà, prisakë savaitæ serganèio ðuns neiðleisti ið namø, ateityje neprileisti jo prie ðiukðliø dëþiø ir

114 114 GRIGORIJUS KANOVIÈIUS sankaupø, paëmë uþ vizità deðimtinæ ir, prieð atsisveikindamas, pasakë: - Kiek þmoniø per karà praþudë ir dar praþudys. Leisk, Dieve, nors ðunis iðsaugot, kad bûtø kam ant mûsø kapø ateit. Pagarba! Ponia Tereza uþ tris ikrø dëþutes iðsirûpino nedarbingumo paþymëjimà ir visà savaitæ prasëdëjo su savo numylëtiniu namuose. Kai Edgaras kiek sustiprëjo ir áveikë savo nusistatymà prieð maistà, ponia Tereza papraðë mano mamos (man, septyniolikmeèiui, priþiûrëti savo pudelá nepatikëdavo), kad ji, jai nesant, paðertø ðuná ið vakaro iðvirta koðe ir nors ketvirèiui valandos iðeitø á Lukiðkiø aikðtæ pasivaikðèioti. Mama atsargiai leisdavosi á pirmàjá aukðtà, sugirdydavo Edgarui pono veterinaro iðraðytus vaistus, ðildë koðæ ir dar suðerdavo sveikstanèiam ðuniui nesuvalgytà ðeðtadieninæ verðienà. Sunerimusi ponia Tereza stengësi kaip nors atsidëkoti mamai, þadëjo jai stoties bufete pigiau gauti armëniðko konjako, latviðkø minogø (jø, ponia Gene, tik-tik ið Rygos atveþë, ðvieþutëliai!), klaipëdietiðko ungurio, Tolimøjø Rytø silkës, siûlësi prieð ðventes iðplauti grindis ir langus. - Að visada buvau jûsø pusëje. Visada. Dargi tada, kai visi nuo jûsø nusisuko. - Kokioje pusëje? apsimetë nesupratusi mama. - Þydø, - driokstelëjo Tereza. Neatsitiktinai Jëzus Kristus buvo ið jûsiðkiø. Tik þydas gali uþ kitus prisiimti sau tokias kanèias. - Ne kiekvienas, ne kiekvienas, - atvësino jos ákarðtá mama. Uþvis geriausia, kai nereikia nei kankintis, nei kitø kankinti... Mes visi turime bûti vienoje pusëje, tada ir kraujo, ir nesàþiningumo nebus. - Turime! garsiau nei paprastai ðûktelëjo indø plovëja. No tak nigdzie nie biendzie (Bet taip niekada nebûna). Þmonës niekada nebus vienoje pusëje! Todël padëti reikia ir jums, ir mums, ir jiems... Nesuprantama buvo, kà ponia Tereza turëjo omenyje gal þydus ir lenkus; gal ponà Moravská, per akimirkà praradusá visà savo turtà, jam

115 AR ATMENI, KAIP LAIMË MUMS ÐYPSOJOS? atitekusá kaip palikimà nuo kilmingojo dëdës-turtuolio; gal vokieèiø belaisvius, pasirodþiusius mûsø kieme iðkart po to, kai ponas Zbignievas neva paliko prie pulkininko Fokino durø savo cilindrà, pripildytà dinamito ir ðlëktiðkos neapykantos tarybinei valdþiai. Mama gailëjosi ponios Terezos, niekada neklausinëjo jos apie praeitá, nors ir spëjo, kad ji buvo toli graþu ne linksma ir nelabai iðmintinga. Átarusis Ðmulë-bolðevikas, pasitikëjimà vadinæs kapitalizmo atgyvena, dargi uþsimindavo, kad ponia Tereza pagal turimas jo þinias kurá laikà praleido netoli nuo Ðventos Dvasios vienuolyno, esanèio ant Subaèiaus ir Didþiosios gatviø kampo, karininkø vieðnamyje ir aptarnavo okupantus, bet mama atsisakydavo tuo patikëti ir tyliai, bet piktai prieðtaravo: - Ðmule! Ar tu turi liudininkø? O gal apsimetæs okupantu, pats ten þaidei? Bordelis, bordelis! O kas, sakyk, aplink?.. Ne tas pats bordelis? Tas pats... Kasdien arba kas tave... arba tu kaþkà... ji nutraukë frazæ, nusijuokë. Ir vis uþ duonos kàsná... Brolio tarnyba jai nepatiko. Jis buvo nuo galvos iki kojø pripildytas paslapèiø, á klausimus neatsakinëjo, nuþvelgdavo klausiantájá verianèiu, tyrinëjanèiu þvilgsniu, bet uþtat pats noriai ir kantriai klausësi, èiupinëdamas ûsus, uþaugintus stalinine maniera. Jis jausdavosi nejaukiai, kada jam matant ilgam nutildavo, ir tartum juokais, tartum rimtai tvirtino: - Tyli tik ðnipai. Ne prie ðirdies Ðmulë-bolðevikas buvo ir plikiui Gordonui. Mama átarë, jog po iðlaisvinimo ið geto á niûrøjá pastatà Stalino prospekte, kur dëdë gavo neblogà algà, kvietë ir vargðà Joslà. - Nesuprantu, - skundë Gordonas Ðmulæ. Kam þydui tokia neþydiðka profesija? Visais amþiais gaudë mus, o ne mes... Nuo caro Erodo laikø ne mes kaþkà vijomës vijosi mus... Kodël gi mûsø broliui, Gene, taip prasmirdo siuvëjo amatas, kodël jis uþmetë adatà ir prisisegë prie uþpakalio pistoleto dëklà? Kà, þydams be ðito jau nebëra kà prie uþpakalio pasikabinti? Vietoj to,

116 116 GRIGORIJUS KANOVIÈIUS kad kitus medþioti, geriau sëdëtø su jûsø vyru ir ramiai siûtø kam nors kelnes... - Lengva pasakyti sëdëti ir siûti kieno nors kelnes. O kas gaudys tuos, kurie þudë þydus? Pagal tave tegul vaikðto laisvëje? - Apsaugok Dieve! Að uþ tai, kad savi medþiotø savus: lietuviai lietuvius, rusai rusus, totoriai totorius. Kam mums á svetimà medþioklæ lásti?.. Mama neþinojo, kà atsakyti. Daugiau nei svetima medþioklë, caras Erodas, vijæsis þydus, ir dëklas ant brolio Ðmulës uþpakalio, jà dabar labiau jaudino kieme pasirodæ vokieèiø belaisviai. - Jûsø, Joslai, tai nestebina vokieèiai paðonëje ir neðaudo á mus? ji kreipësi á Gordonà. - Mane stebina kitkas kodël mes neðaudom á juos, - piktai burbtelëjo Joslas. Belaisviø buvo bene penkiolika. Du konvojininkai uþmaukðlintomis ant lygiø jaunø kaktø pilotëmis, su iðtikimais PPÐ rankose ir kerziniais batais, nuo kuriø dvokë smala, kasryt atvarydavo á kiemà nedidelæ netvarkingà kolonà atstatyti sugriautà pono Moravskio tvirtovæ, kurioje valdþia ateityje ruoðësi sutalpinti sostinës vykdomàjá komitetà su visais jo skyriais. Ið paskos á kiemà ávaþiuodavo Studebekeris, pakrautas ðiurkðèiais maiðais su cementu, statybinëmis medþiagomis, èerpiø ir keraminëmis plytelëmis, lauþtuvais ir kastuvais. Pirmomis dienomis konvojininkai nieko ið gyventojø prie vokieèiø ir ið tolo neprileido. Sargybiniai rûsèiai iðkeldavo automatus ir visa gerkle ðaukë: - Atgal! Kam, vaðu matj, pasakyta atgal! Dar þingsnis, ir ðausim! Belaisviai niûriai apþvelgdavo dràsuolius, daþniausiai tai buvo kiemo vaikiðèiai, ir pradëdavo tingiai kapstytis griuvësiuose. Skubëti jiems nebuvo kur ir dël ko. Laimei, visi baisumai jiems pasibaigë ne kulka á pakauðá ir kalneliu be kuolo ir kryþiaus, o lauþtuvu ir kastuvu.

117 AR ATMENI, KAIP LAIMË MUMS ÐYPSOJOS? Pusiaudiená konvojininkai varë belaisvius pietums. Maitino juos, regis, blogai, lieso davinio pasisotinti nepakako, ir todël, gráþus á statybvietæ, vokieèiai kiðo per langus ir balkonus galvas ir vos ne choru, kaip geraisiais laikais kaþkur kaimeliuose prie Minsko ar Smolensko, ðaukë: - Mazlo! - Kliep! - Jaiki! Tokiomis minutëmis Joslas Gordonas, buriantis virtuvëje virð kiauðinienës ið keturiø ðvieþiø kiauðiniø, kvepëjusios ne viðtienos kvapais, o pirmøjø kûrimo dienø ðiluma, krûpèiojo, ðluostë nuo savo apaugusios retais plaukais kaktos stambius prakaito laðus, þvelgë pro langà ir, kreipdamasis á pusalkanius, apiplyðusius karo belaisvius, pradëjo juos garsiai erzinti: - Mazlo! Kliep! Jaiki! Un a friðe make vilt ir nit? (O ðvieþiø pyragaièiø jums nesinori?) Efðer cum farbaisn farlangt ir gebrotene kadoches mit mandlen? (Gal uþkandþiui pageidaujate keptos karðtligës su migdolais?) - Joslai! nedràsiai gëdijo já mama. Ne visi gi jie iðgamos... - Visi! Visi! ásikarðèiavo Gordonas. Teprasmenga jie skradþiai þemæ! Að per juos þmonà... parduotuvæ praradau... sodyboj pas lietuvá uþ deðimt caro èervonsø keturis metus rûsyje pratûnojau... virë jis, iðkeldamas rankas á dangø. Dieve, Dieve, dël jø, bjaurybiø, tokia graþuolë sudegë!.. Tokia kiauðinienë! Visus juos reikëtø prismaugti... visus... Kiauðiniø, girdi, uþsinorëjo!.. Pirmoji, kuri iðdráso prieiti prie belaisviø, buvo ponia Tereza. Nutaikiusi patogø momentà, ji ásitrynë á kolonà, tik kà gráþusià po pietø ir kyðtelëjo kaþkoká ryðulëlá pirmam pasitaikiusiam deðiniaflangiui liesam vokieèiui suskilusiais, kaip atodrëkio ledas upëje, akiniais ant virvutës ir atsisagsèiusia jau nereikalinga miline, ir iðkart pasuko atgal. Vienas ið konvojininkø, tas, kuris buvo vyresnis laipsniu, metësi ið paskos, ásikibo á jà, pabandë sukryþiuoti rankas, bet ponia Tereza sumaniai

118 118 GRIGORIJUS KANOVIÈIUS iðsisuko ir staiga viso kiemo akivaizdoje pakibo ant kaklo sargybiniui ir ásisiurbë á já savo daþytomis, neabejingomis nuodëmei lûpomis. Konvojininkas bandë iðtrûkti ið jos glëbio, kaip jaunas arklys ið gardo, bet ji jo nepaleido, glaudë galvà, lenkë prie savæs ir kalbëjo: - Moj kochany... Jieðèio jiedien raz... jieðèio jiedien... Ty co nie chcieð? (Dar vienà kartà... dar vienà... Tu kà nenori?) Pienkny moj... Miloðc moja... (Graþuolis mano... Meilë mano...) - Paleisk, paleisk, - kareivis mindþikavo kojomis ir pasimetusiu balsu ðaukë savo porininkà: - Ivanai, Ivanai! Ne kulka gi turëjo atplëðti já nuo tos iðprotëjusios, kaðtai buèiuojanèios bobos... Porininkas Ivanas, atrodo, nesiryþo palikti savo posto. O gal pavydëjo laimingajam. Juk tiek metø jie në su kuo nesibuèiavo! Kiek metø bobos kvapo nejautë... Tik dûmai... tik purvas... tik kraujas... Tegu atsibuèiuoja. Tegu... Labai èia svarbu vokieèiui barankyèiø pakiðo... dþiûvësiø. Kol sargybinis bandë iðsivaduoti ið ponios Terezos nelaisvës, á balkonus iðlindo gyventojai, kurie neatsitraukdami þiûrëjo á jø buèiavimàsi, kaip á kadrà ið trofëjinio filmo apie aistringà ir nedalomà meilæ kaþkur Paryþiaus ar Romos priemiestyje. Tuo tarpu liesasis vokietis su suskilusiais akiniais ant virvutës traukë ið ryðuliuko riestainius, ir jo pusalkaniai, nuplyðæ pulko draugai grandine, kaþkaip neáprastai lëtai, tarsi per kokias apeigas perdavinëjo jas vienas kitam ir su tokiu pat pabrëþiamu iðkilmingumu jas neðë prie lûpø ir neskubëdami kramtë. Tai buvo akimirka jø keisto, tylaus vieningumo tarp vienas kito ir gyventojø, akimirka susitaikymo su tais, su kuriais visai neseniai susitaikyti, regis, buvo neámanoma, netikëta apsivalymo akimirka; viskas, kas buvo iðdraskyta, sunaikinta, subombarduota abipuse neapykanta, staiga susilipdë, susiglaudë, sutapo; belaisviai tyèia lëtai kramtë riestainius, ir kartu su jø triauðkëjimu jiems gráþo kaþkas be reikalo atimta ir seniai uþmirðta.

119 AR ATMENI, KAIP LAIMË MUMS ÐYPSOJOS? Kai akiniuotis iðëmë ið ryðuliuko paskutiná dþiûvësá ir iðtiesë já tam, kurá likæs poste raudonarmietis pavadino Ivanu, në prieð niekà nesilankstantis Joslas Gordonas, stebëjæs kartu su manimi ir mama tai, kas vyksta, nusigræþë nuo atdaro lango ir iðsigandæs paklausë: - Nejaugi, Gene, paims? - Paëmë! linksmai ðûktelëjau að, ir man netikëtai tapo nejauku, tarsi að savo kvailu dþiaugsmu netyèia kaþkà stipriai áþeidþiau. Ponia Tereza atsitraukë nuo savo persekiotojo ir, iðkart pritilusi, nuëjo sau. Jos þingsnis tiesus ir pasitikintis netikëtai pasikeitë; ji ëjo neatsigræþdama, tuo paèiu metu daþydama lûpas, o tûbelë su daþais jos rankoje truputá virpëjo. Statyba po truputá judëjo á prieká namas, kurio sienos anksèiau naðlaitiðkai styrojo virð pavasarinio dangaus, paþyminèio pirmàsias taikias metines, jau nebuvo panaðus á garsios giminës paliktà rûsá; pirmojo aukðto languose atsirado rëmai, ið naujo sudëjo grindis, ástatë duris. Atkuto po saulës spinduliais ir belaisviai, kurie ir toliau dirbo tingiai, bet kur kas linksmiau nei anksèiau. Virð kiemo visiems netikëtai pasklido vokiðkos dainos, o vedanèiuoju buvo tas pats akiniuotis, á kurá atsitiktinai savo þvilgsná nukreipë ponia Tereza. Belaisviø dainavimas Joslà Gordonà ásiutino taip, kad jis net apetità prarado. Vargðelá tylomis palaikë kaimynë naðlë Chaja, kuri per stebuklà iðsigelbëjo Paneriuose, kur grioviuose atgulë jos vyras, dukra ir jauniausias anûkas, atvaþiavæs savo nelaimei á sveèius pas senelæ. Ji siuvo rûbus pulkininko Fomino þmonai, kuriai ir pasiskundë dël ásidainavusiø vokieèiø. - Að pakalbësiu su Nikolajum Petrovièium, - paþadëjo Chajai atsargioji pulkininkienë. Bet pulkininkas tik skëstelëjo rankomis, ir Chajai nieko kito neliko, kaip nueiti pas paèius konvojininkus. - Neleista drausti, - pasakë tas, kurá savo buèiniais nukankino ponia Tereza. Su daina ir darbas spartesnis... Jei nenorite girdëti, uþsidarykite

120 120 GRIGORIJUS KANOVIÈIUS langus ir duris... - Langus ir duris? susijaudino Gordonas. Langus ir duris galima... O sielà? O atmintá? Tuo metu akiniuotis vedë vienà melodijà po kitos: Ar atmeni, kaip laimë mums ðypsojos, Ar meni mûsø svajas? Ak, tai buvo tik sapnas, tik sapnas... Vargðas Joslas blaðkësi po virtuvæ ir ið visø jëgø gergþdþianèiu seniokiðku baritonu bandë perrëkti vokieèio rypavimus: Artillieristy, Stalin dal prikaz, Artillieristy, zoviot Otèizna nas... (Artileristai, Stalinas ásakë, Artileristai, ðaukia Tëvynë mus...) Naðlë Chaja nedainavo ji visai dienai uþsidarydavo nuo besiðypsanèios laimës ir nuo artileristø su Stalinu savo kambaryje ir spausdavo Zingerio pedalá, o vakarais iðeidavo á Choralinæ sinagogà ir meldësi ten Vieðpaèiui Dievui uþ nuþudytøjø sielø ramybæ, praðë, kad Jis pasigailëtø jos ir sujungtø su vyru, dukterimi ir anûku, tikindama Visagalá su aðaromis akyse, kad nëra geresnës mirties, kaip mirtis laiku, ir nëra baisesnio gyvenimo, kaip gyvenimas be tø, kuriuos myli. Iðkankintas balsingojo belaisvio, spaustuvës Vaizdas sandëlininkas iðsiruoðë pas lietuvá-namø valdytojà ir pasiûlë tarp gyventojø pravesti apklausà, kas uþ ir kas prieð, tikëdamasis, kad dauguma pasisakys uþ nutraukimà ðitos netikëtos betvarkës. Ásidainavo, iðgamos! Gerkles jiems visiems iðlydytu alavu uþlieti! - Neturite jûs, draugas Gordonai, kà veikti!.. aprëkë já namø valdytojas Rimkus. Rinkimai á TSRS Auðèiausiàjà Tarybà ant nosies, o jûs èia su visokiais niekais lendate!.. Rimkui kas jo ðeimoje visi gyvi, ir jis ketverius metus rûsyje nepuvo!

121 AR ATMENI, KAIP LAIMË MUMS ÐYPSOJOS? Palikite juos ramybëje. Tegu dainuoja, - pasakë mama. Ponia Tereza sako, kad tà dainà apie besiðypsanèià laimæ paraðë þydas. Valmanas ar Kalmanas... Joslas tik paþvairavo á jos pusæ. Jis þinojo, kad jie visi iðvien: ir ðita indø plovëja, kuri kariasi kiekvienam vyrui ant kaklo; ir ðitas rusø pulkininkas Nikolajus Petrovièius, kuris nevengia vokieèiø belaisviø, kai reikia iðdaþyti ar iðbaltinti jo nuosavà butà; ir Ðmulë-bolðevikas, uþimtas velniaiþin kuo ðitoje savo prakeiktoje ástaigoje, nemokamai ðerianèioje visus baime; ir mano tëvas Ðleimë, kuriam pasaulyje egzistavo, kaip ir naðlei Chajai, tik viena melodija siuvimo maðinos burzgesys. Kaip besistengë mano mama nuraminti Gordonà, kiek beátikinëjo, kad negalima visø kirpti pagal vienà kurpalá, Joslas nenurimo. Dël visko, kas vyko, jis kaltino pasileidëlæ ponià Terezà. Juk dël jos sukasi ir sukasi ðita nesibaigianti vokiðka plokðtelë, uþvesta balsingojo akiniuoèio maþa jai prieðkariniø lenkiðkø ðlageriø, duok dar ir vokiðkus! Neatsitiktinai neriasi ið kailio, kuo nors skanesniu stengiasi pavalgydinti savo vokietpalaiká ir jo draugelius, kad tie neduok Dieve nenusilptø. Tiesà sakant, indø plovëjos dëmesys tam ilgðiui vokieèiui (ji jam dargi naujus akinius nupirko raginiais rëmeliais) trikdë ir mamà. O visiðkai jos mintis sujaukë ponios Terezos klausimas ar gali tarybinë pilietë iðtekëti uþ karo belaisvio. - Neþinau, - atsakë mama. Nesidomëjau tekëti dar kartà nesiruoðiu. - O kas þino? ákyriai tardë toji. Jûsø brolis neþino? - Jo geriau neklausti. - Kodël? - Jis labai uþsiëmæs. Mama pradëdavo susijaudinusi mirksëti akimis, stengësi pasukti kalbà kita linkme, bet ponia Tereza vël tæsdavo. - Tas belaisvis turi du vardus Karlas-Heincas, - praneðë ji kartà. Iki

122 122 GRIGORIJUS KANOVIÈIUS karo jis buvo operetës solistas Drezdene. Dainavo Edvinà Silvoje. Mano mama supratimo neturëjo nei apie Edvinà, nei apie Silvà, neþinojo, kas yra solistas, bet klausinëti ðito kaimynës nepradëjo. Drezdenas tai Drezdenas! Solistas tai solistas! - Karlas-Heincas tarnavo armijos ansamblyje... Jis nieko neþudë... Jis ir jûsiðkai moka dainuoti... þydiðkai... Tik nedrásta... Mama stebëjosi, ið kur ponia Tereza tiek visko apie já þino. Joslas kalbëjo, kad ji ne tik moka buèiuotis su konvojininkais, bet ir vaiðinti juos portveinu su spurgomis. - Ar norite, ponia Gene, að jo papraðysiu... Man jis neatsakys sudainuos. Jûs tik ðeðtadieniais nieko neiðmeskite... jie visas jûsø atliekas su malonumu suvalgys... ir þuvá, ir kukulaièius su ádaru, ir cimusà. - Pasiilgo apkasuose koðerinio maisto? pasiðaipë mama, bet neatsisakë. Savo þodá ponia Tereza tæsëjo. Ákalbëjo savo Karlà-Heincà ðá tà sudainuoti þydiðkai. Kieme, girdi, dauguma þydai, tegu pasiklauso. Ir Karlas-Heincas uþdainavo. Në viename kieme, në viename mieste, në vienoje Europos ðalyje tokio turbût nematë. Karlas-Heincas, Drezdeno operetës solistas, stovëjo vidury kiemo, griuvësiais tapusio ðviesiausiojo vaiduoklio pono Zbignievo Moravskio triaukðèio namo fone, virð vakarëjanèio pavasarinio dangaus bendro stogo visiems: nugalëtojams ir nugalëtiems, þudikams ir þuvusiems, teisuoliams ir nusidëjëliams, ir dainavo. Ið jo gerklës, kaip ið tik kà pragræþto græþinio, verþësi daina. Nenumaldomas ir neperkalbamas Joslas Gordonas uþgesino primusà, iki galo atvërë langà ir iðkiðo savo nuplikusià galvà, árëmintà reta garbanota þile. Mano tëvas sustabdë savo Zingerá ir, iðgàsdindamas apmirusias meilës guolyje kates, nusileido akmeniniais laiptais þemyn ir sustingo, kaip atliekant valstybiná himnà.

123 AR ATMENI, KAIP LAIMË MUMS ÐYPSOJOS? Naðlë Chaja iðëjo á balkonà treèiajame aukðte ir, prilaikydama vëjyje besisklaidanèios juodosios skarelës, kurios niekada nenusiimdavo, kraðtus, persisvërë per metalinæ atbrailà. Ðmulës-bolðeviko uoðvë þlibë Taibë iðvedë á balkonà savo anûkus. Daktaras Chaninas, gyvenantis pirmajame aukðte, atsipraðë nëðèios pacientës (kiemo ðmaikðtuoliai juokavo, kad likusios gyvos vilnietës þydës iki gimdymo sàþiningai gimdo daktarui gerus pinigus), iðlindo kartu su ja pro duris ir árëmë þvilgsná á dainininkà. Mama stovëjo po iðtempta per kiemà virve, ir vandens laðai krito nuo ðlapiø skalbiniø ant jos iðblukusios suknelës, kaip aðaros. Ponia Tereza pridengë ranka savo numylëtinio þiobtus, bijodama, kad pudelis netyèia savo lojimu nesugadintø dainos. Nuobodþiavæ konvojininkai kiek iðsigandæ spoksojo tai á dainininkà, tai á pritilusius klausytojus. Karlo-Heinco balsas tai kilo aukðtyn, tai prasmegdavo á kaþkokià prarajà. Gebenèt fun got iz der, vos chot a za idiðe mame (Palaimintas Dievo tas, kurio mama þydë) Nusiëmæs akinius ir primerkæs akis, Karlas-Heincas dainavo su kaþkokiu gailestingu átûþiu, ir virð suakmenëjusio kiemo, virð gyventojø, virð iðkankintø, nelaisvëje atskirtø nuo gyvenimo belaisviø, virð beveik visiðkai sunaikintø þydø gimtojo miesto, virð laisvæ mylinèio, iðtikimo Dievui ir Jam nesilenkianèio Vilniaus sklido ne Silvos, kuri tai atsiminë, tai neatsiminë, kaip jai ir jos mylimajam Edvinui kaþkada nusiðypsojo laimë, vaiduoklis ir ne pono Zbignievo Moravskio, renkanèio naktimis á cilindrà savo skriaudas ir viltis, vaiduoklis, o ðeðëlis nemirtingosios idiðe mame þydës motinos. Motinos mano velionës mamos.

124 124 GRIGORIJUS KANOVIÈIUS Motinos mano velionio tëvo. Motinos Joslo Gordono, mirusios neturte, ir taip pat neprisiminusios, kaip ji atrodo, toji besiðypsanti laimë... Kiek jø buvo, praradusiø sveikatà, nusiþudþiusiø, suðaudytø, sudegintø? Kiek buvo jø, nesulaukusiø ðitos ðypsenos? Karlas-Heincas negailëjo nei savæs, nei kitø: Gebenèt fun got iz der, vos chot... Daina nutrûko, stojo pilna átampos, dilgèiojanti antakius tyla. Kiemas ðluostë aðaras. Garsiau uþ kitus kûkèiojo ponia Tereza, kuri, tarsi nuvaþiuojanèiam traukiniui, visà laikà mojavo ranka savo Karlui-Heincui. Dargi Edgarui sudrëko akys. Belaisviai vël ëmësi darbo, bet gyventojai ilgai nesiskirstë, uþtruko netgi daktaras Chaninas su savo nëðèia paciente, neskubëjo gráþti prie savo primuso ir pikèiurna Joslas Gordonas, Ðmulës-bolðeviko uoðvë Taibë ir jos anûkai sustingo balkone tarsi mauzoliejuje, mano demobilizuotas tëvas rûkë vienà papirosà po kito visi tarsi laukë dar kaþko, bet, iðskyrus plaktukø kaukðëjimà, pjûklo dþerþgimà ir prislopintà vokieèiø kalbà, statyboje nieko daugiau nesigirdëjo. Kai mama pabaigë dþiauti skalbinius, prie jos priëjo ponia Tereza. - Kà nors, ponia Geneèka, suþinojot? - Apie kà? Ponia Tereza sutriko. - A-a-a!.. Taip, taip... Ðmulë pasakë, kad uþ uþsienieèiø negalima... Nei uþ vyro, nei iðtekëti... - Gaila... tyliai pasakë ponia Tereza. Uþ uþsienieèiø negalima, uþ kitatikiø negalima. O uþ ko galima? paklausë ji nuliûdusi. - Gal ir visai nereikia, - atsiduso mama.

125 AR ATMENI, KAIP LAIMË MUMS ÐYPSOJOS? Kiekvienà rytà, prieð tai, kol iðeidavo á stotá ir pradëdavo plauti indus, ponia Tereza palikdavo sutartoje vietoje pintinæ su maistu ir su trumpu raðteliu vokiðkai. Rudená, kai namas buvo atiduotas vykdomajam komitetui, að kaimyniniame kieme, tarp ropiø brûzgynø, radau pageltusiø uþraðø skiauteles. Jose sunkiai áskaitomu braiþu lotyniðkomis raidëmis su klaidomis kiekviename þodyje buvo iðvedþiota: tu... laimë... ðypsojosi... Ar atmeni... tik sapnas... Po to, kai neliko belaisviø, ponia Tereza ilgai nesurado sau vietos, neslëpë nuo kiemo kaimynø savo ilgesio tam akiniuoèiui belaisviui, bet paskui palaipsniui apsiprato, tik savo garbanotàjá pudelá kaþkodël pradëjo vadinti ne Edgaru, o kitaip Karlu-Heincu. - Pas mane, Karlai-Heincai! ðaukë ji ant visos Lukiðkiø aikðtës: - Pas mane, kochany? Ir mielasis Karlas-Heincas puldavo jai ant krûtinës, ir jo smaragdinës akys spindëjo laime tokia, apie kurià dainuojama tik opereèiø arijose ir nemirtinguose ðlageriuose ið pusiau iðsitrynusiø prieðkariniø plokðteliø. Ið rusø kalbos vertë Leonas PELECKIS-KAKTAVIÈIUS

126 NESKELBTAS ROMANAS Gráþæ ið paelbio, pamatëm uþ pirties, toliausiam kiemo kampe, prie pat spygliuotø vielø uþtvaros susitelkusá bûrá þmoniø. Kai priëjom arèiau, pamaèiau, kam jiem buvo reikalingos dvi statinës. Mikas ið jø padarë tikrà rûkyklà. Lietuvoje, savo lentpjûvës kampe buvo pasistatæs mûrinæ ðalto dûmo rûkyklà. Iðsirûkydavo savo ir kaimynø mësà, o kai vienais metais Hitleris uþdraudë Lietuvai þàsis veþti á Vokietijà, pabandë net þàsis rûkyti, ir tokio skanësto apylinkë niekada dar nebuvo ragavusi. Ir ðá kartà, kai vakare ásiðneko, vyrai pasiskundë, kad neþino kà daryti su þuvimis.elbëje þvejoti niekas

127 NIEKAM NEREIKALINGI 127 nedraudþia, galima, esà, ir ðá tà pagauti, bet kas ið to: virtos neskanios, kepti nëra riebalø. - Rûkykit, - tuoj pasakë Mikas. - Lengva pasakyti, bet kur rasi rûkyklà, - atrëmë vyrai Miko mintá, bet Mikas buvo ne ið tø, kurie savo mintá paleidþia vëjais. - Duokit plytø, rytoj pat pastatysiu. Vyrai net nusikvatojo. - Jeigu gali pastatyti ið mediniø, pritaðysim. Puðø galim kirsti, kiek tik norim, - kaþin kuris paðiepë. - Nesijuok, gali prireikti ir puðø. Rytoj pasidairysim. Pasidairæ uþ latviø stovyklos uþtiko krûvà iðmestø statiniø. Mikas pasirinko porà, o dabar ið jø jau stovëjo rûkykla. Viena þemai, kûrenti, kita daug aukðèiau ant medinio rentinio pakelta þuvims. Abi - pirmosios virðø, antrosios apaèià - jungë skardinis vamzdis, kuriø net patvoriais mëtësi, nes visi barakai buvo ðildomi geleþinëm krosnelëm. Dabar þemutinëje statinëje kûrenosi ugnis, o per virðutinës aukðtutiná, skylëmis iðbadytà dangtá rûko dûmai. Rûkykla buvo paruoðta, ir vyrai, net kai kurios ir moterys rûpinosi meðkerëmis, kiti jau þinojo, kur pas vokieèius galima gauti kabliukø ir valø. Pora vyrø jau þinojo kokiam miesteliuke galima net alaus gauti. Alus, sakë, labiau tiktø verðiukams, ne þmonëms, bet kai geresnio nëra... - Raskite, vyrai, mieþiø, pasidarysim savo, - visiðkai rimtai dëstë á þilaûsá ûkininkà panaðus vyras. O gal ir buvo ûkininkas, kà kas gali þinoti. - Va, kà tik parneðiau. Þiûrëk, gal kà gerà rasi, - beþiûrinèiam á rûkstanèià statinæ ir besiklausanèiam aplink stoviniuojanèiø pastabø, pakiðo pundà angliðkø laikraðèiø tas pats vyras, kuris vakar ðaðkëmis þaidë ir nenorëjo mûsø ásileisti. - Aèiû uþ rûpestá, pone pirmininke, - pasakiau. - Nieko, nieko. Vis tiek kiekvienà dienà reikia nueiti pas Sená. Kad to uþtektø. Bûna dienø, kai reikia po du ir po tris sykius sukarti, - rimtai ëmë aiðkinti, ir ið kiekvieno þodþio varvëte varvëjo pabrëþimas, kokios jo pareigos svarbios ir sunkios. Knietëjo paklausti, kokia kalba juodu su Seniu susiðneka, bet pagundà nurijau. Jis dabar pirmininkas, ir tegu. Kai laikraðèiais neðini sugráþom á kambará, Benas pro ðypsná pasakë: - Pas Sená... Kai su mumis ðneka, visada dedasi uþ Sená visa galva, jeigu ne dviem, didesnis, o nuëjæs tik ðiaip taip su latve susigrabalioja ir parsineða tik tà, kà latvë duoda. Paþiûrëk, ar laikraðèiai nebus kokio mënesio senumo. Ne, tokie seni nebuvo. Pora net naujesniø uþ vakar skaitytà. Renku þinutes ir diktuoju Benui. Jis jas tiesiai maðinële uþraðo. Vël iðverèiu straipsná apie Europos lûkesèius ir Anglijos vietà kada nors atsigausianèioj Europoj. Viskas,

128 128 JURGIS JANKUS atrodo, jau galutinai iðspræsta, tik belieka nuvalyti griuvësius ir tose paèiose vietose statyti naujus miestus, visiðkai nepanaðius á kada kur nors buvusius. Visi nori suþinoti, kà nugalëtojai galvoja apie mus, kada pasakys rusams iðeiti ið mûsø þemës, kad galëtumëm gráþti namo ir rûpintis savo reikalais. Ne, apie mus ir mûsø reikalus niekur në menkiausio þodþio. Persakau, kà radæs, Benui, ir abu piktai juokiamës. Mûsø visiðkai nëra. Mëginam atspëti, kiek èia tø nesamø esam. Ne mes vieni. Ir latviai, ir ukrainieèiai, ir estai, ir lenkai, ir dar kaþin kiek kitø, kurie negali arba nedrásta gráþti á namus. Jeigu negali, tai tavæs ir nëra. Netrukus tikrai pasigedau knygø. Þivilë laimingesnë, ji prisikrovë á tëvo veþimà, kà tik norëjo, susikrovë ir mano pasirinktas. Galëjau juk ir að dar kà nors á kuprinæ ásikiðti, nebûèiau pasiutæs, bet ásikiðau tik ispaniðkas, kurias jau beveik atmintinai mokëjau ir galvojau, kad, sutikæs ispanà, jau galëèiau susikalbëti, bet kur já surasi, o apie knygas në kalbos negali bûti. Klausinëjau savøjø. Radau vienà moterá, kuri turëjo Vaièiulaièio Valentinà ir dar Aleksandravièiaus poezijos knygutæ. Visoj stovykloj turbût tiek ir tebuvo, nes ir Benas daugiau nieko nesumedþiojo, o jis bûtinai norëjo sumesti ðiokià tokià mokyklëlæ vaikams. Net elementoriaus niekas neturëjo. Kas ims knygà, kai terûpi sveikà kailá iðneðti. - Þinai, reikës mudviem vadovëlius raðyti, - syká pasakë. - Vadovëlius? nustebau. Að net nebeatsimenu, kaip tie vadovëliai atrodë. - Turim trejetà buvusiø mokytojø. Padës. - Tai gal patys mokytojai galëtø ir raðyti. - Ðnekinau. Në vienas neþino net kaip pradëti. - Að dar labiau neþinau. - Sueisim visi á krûvà. - Jeigu norite, ispaniðkà vadovëlá èia pat turiu, galëèiau gal net angliðkà sumesti, neseniai Þivilei padëjau, tai dar daug atsimenu. - O á ispaniðkà nusiþiûrëjæs, ar negalëtum susukti lietuviðkà? - Kad èia ne vaikams. Èia tokiems, kaip ir að pats, kurie jau þino, kas yra kalba ir ko ið jos norëti. - Að në velnio neþinau, bet mokyklos reikia. Vaikø taip palikti negalim. Kai reikëjo kà padaryti, Benas buvo baisus þmogus. Netrukus jau darësi smagu, kad galiu kur nors nuslypti. Jeigu nebebuvo kur kitur, pasiëmæs Valentinà nerdavau á puðynà ir vël pradëdavau skaityti nuo pradþios, o kartais net nuo bet kurios vietos, kur pasisekdavo atversti. Taip bevartydamas pagalvojau, kad svetimomis kalbomis uþsidegæs, kaþin kiek savosios bemoku. Ëmiau þiûrinëti þodþius, sakinius. Kuo daugiau þiûrinëjau, vis labiau ásitikinau, kad neblogai bûtø ir savo kalbos gramatikà gerokai pavartyti, bet ið kur tu jà gausi. Buvau pagalvojæs, kad Valentinoje galësiu rasti visà

129 NIEKAM NEREIKALINGI 129 medþiagà, ið kurios galima bus sulipdyti Beno trokðtamus vadovëlius, bet atsimuðiau kaip á sienà ir net su skausmu pajutau, kaip dar vienu atveju esam nuo visko atskirti ir kaip niekam nereikalingi daiktai á paðalá numesti. Teisybë badu numirti neleidþia, bet ir savità gyvenimà nëra kaip pradëti. O reikëtø. Kaip nors reikëtø. - Tai kà èia prispaudæs laikai? Valentinà? Jeigu ji tokia pat daili, kaip vardas, tai geriau në nereikia. Ið karto krûptelëjau, paskui pakëliau galvà: ðalia stovëjo Mikas. - Þinai, kad daili, tik ne taip, kaip tu galvoji. - O kà þinai, kaip að galvoju? - Nereikia þinoti, uþtenka girdëti. Atsisëdo ðalia, paëmë knygà, paþiûrëjo, pavartë ir numetë atgal. - Tik tokia. O að pagalvojau, kad ið kur nors pagavai tokià, kurià reikia pasislëpus skaityti. Tà gali ir savo kambary skaityti, nebent mes per didelá triukðmà keliam. - Triukðmo kaip ir negirdþiu. Tarpais reikia nuo Beno pabëgti. - Na? - Kartais darosi ákyrus su visokiais savo sumanymais. Tai jam padaryk tà, tai tà. - Tai nebesutariat? - Gal ir ne visiðkai taip. Sutariam. Tik kartais, kad nereikëtø kokio þodþio leptelëti, verèiau pasislepiu. - Gal to nesakyk kitiems. - Kodël? - Èia já visi labai gerbia. Mano, kad tik per já pateko á tà pusæ. Jis jiems kaip þydams Mozë. - Þinau. Jis pats man sakë, kaip buvo. Nebuvo lengva, bet ar jis kà lëmë, ir pats neþino. Mikas iðsiëmë ið kiðenës sulankstytà angliðko laikraðèio skiautæ ir ëmë rûpestingai jà atlankstyti. Maniau, kad atneðë man kà perskaityti, gal net kà apie Benà, bet iðlankstë tik kelis þiupsnius smulkiai supjaustyto tabako. - Ar dar turi cigarø? pakëlë akis nuo tabako. - Gal du ar tris. - Tikrai? Sakiau, kad neðvaistytum. - Kà veiksiu, kad toks neklauþada gimiau, - nusijuokiau. - Tu nesijuok, - ið kitos kiðenës iðëmë keletà keturkampiais suplëðyto laikraðèio lapeliø, vienà atsiskyrë, sulenkë dvilinkà, praskëtë ir á sulinkimà ëmë þiupsneliais dëti tabakà. Bepigu, kad neápratai rûkyti, tai negali suprasti, kas yra tabako badas. Ir dabar atëjau èia, kad galëèiau ramiai parûkyti. Iðeik ant vieðkelio ir pamatysi vyrus, slampinëjanèius pagrioviais: nuorûkø ieðko. Prisirenka, iðlukðtena tabakà, susisuka suktinæ ir slepiasi miðke, ko toliausiai,

130 130 JURGIS JANKUS kad draugai net dûmo neuþuostø. Að irgi baigiu. Dar pusantro turiu, o toliau reikës kentëti. Gal bus á gera. Pakentëjæs gal atprasiu. - Galësiu savo atiduoti. - Savo? O kà veiksi, jeigu prireiks? - To tai ne. Knygø badà tai jau kelintà dienà jauèiu. - Kiekvienam savo bëda. Baigæs sukti, uþsidegë. Tabako ir smilkstanèio laikraðèio kvapas pasklido ramiam puðyno ore. - O tie, kur cigarus saugojo, gatavi pirðtus nusikramtyti. Juk cigarø paliko dar pusë sunkveþimio. Paskutiniu akimirksniu galëjo visus iðtuðtinti. Èakas, paëmæs ðautuvus, net liepë uþ gerà saugojimà pasiimti, bet jie pasiëmë tik po kelis, nors galëjo ir maiðus prisikrauti. Dabar bûtø ponai. Ar girdëjai, kà daro latvës? Ne, nebuvau girdëjæs. - Jos vaþiuoja á anglø kareivines su kareiviais ðokti. Ne tiek ðokti, kiek pasidulkinti. Ið pradþiø uþ nudulkinimà gaudavo po pakelá cigareèiø, o dabar, sako, ir anglai pradeda iðgudrëti, teduoda tik po kelias cigaretes, o kartais uþtenka net ir vienos. Pavaikðèiok po latviø stovyklà, pamatysi, kiek latviø vaikðto su cigaretëmis dantyse. Tai vis mergø parveþtinës. - Netikiu, - pasakiau. - Tavo valia. Að irgi pats nemaèiau, bet taip visi ðneka. Vakar Senis mûsø Dþiûsnai, þinai, tam, kuris mûsø nenorëjo ásileisti, pasakë, kad ðeðtadiená atvaþiuos sunkveþimis ir mûsø mergaièiø paimti. Ar Benas nesakë, kad liepë jam tà ir savo laikraðty paskelbti? - Ne, neuþsiminë. - Ir nepaskelbë. Dþiûsnai iðdroþë: Jeigu nori baltosiomis vergëmis prekiauti, tai pasiskelbk ant savo durø. Dþiûsna ðnekëjo ir ðiaip, ðnekëjo ir taip, bet Benas në ið vietos. Nepadëjo në tai, kad Senis uþ neklusnumà gali mums visokiø nemalonumø pridaryti. Tada ðá rytà, prieð pat man iðeinant, nuëjo á mergaièiø barakà ir praneðë, kad ðeðtadiená dailiau pasipuoðtø ir vaþiuotø pas anglus paðokti. Net priþadëjo ðeðtadiená pirtá ið ryto joms pakurti, bet tos su ðluota lauk iðvijo. Ðaukë: Mes ne latvës, cigareèiø tau neveþiosim. Vyrai irgi joms pritarë, nors Marcius ir nuniurnëjo: Ko jos, kvailës, taip spiriasi? Juk ne vyþos, nenuplyð, o cigaretë yra ir visada bus cigaretë. Tai dabar neþinia, ar tà sunkveþimá atsiøs, ar ne. Klausiau ir neþinojau tikëti ar netikëti. Ið knygø þinojau, kad þmonës visur tëra tik þmonës, bet asmeniðkas patyrimas buvo neþmoniðkai toli nuo tikrojo gyvenimo atsilikæs. Kai Miko dûmas, o su juo ir smilkstanèio popieriaus kvapas iðsisklaidë puðyne, iðsisklaidë ir mano noras Vaièiulaièio Valentinoje rasti vaikø, apie kuriuos niènieko neþinojau, vadovëliams raktà, pasakiau:

131 NIEKAM NEREIKALINGI Jeigu turi laiko, pereikim per latviø stovyklà. Noriu uþeiti á Senio raðtinæ paþiûrëti, gal jie ten turi kokiø knygø. Pakilom. Apsukæ ratà per kalvotà puðynà, iðëjom á kelià kitam stovyklos gale. Tikrai, sutikom porà latviø su cigaretëmis dantyse, ir niekas nekaulijo dûmo. Pamëgintø kas mûsø stovykloje taip uþsirûkyti. Anà dienà puskarininkis numetë pusæ cigaro, tai kone peðtynës kilo, kai prie jo puolë keturi ar penki vyrai. Aprimo tik, kai þilaûsis Þilvainis ëmë sarmatyti. Gëdos turëkit, - sakë, - piemengalys pamatë þiopsanèius, numetë kaip ðunim kaulà, o jûs tuoj rietis. Pamatytumët, jis tikrai dar abiem galais ið jûsø tebesijuokia. Vyrai nurimo, bet nuëjo tiesiai á puðynà kaip nors tà puscigará pasidalinti. Priëjo raðtinæ. Ðá kartà suoliukas buvo tuðèias. Man bûtø buvæ daug patogiau, jeigu Senis ir ðiandien èia sëdëtø. Nereikëtø eiti á vidø. - Að èia pasëdësiu, - pasakë Mikas ir atsisëdo. Bûtø gera komendanto pypkæ patraukti. Ne to prakeikto popieriaus, nuo kurio daþø burna tebëra prikartus. Kai tà pasakë, ir að atsiminiau ano vakaro ypatingai kvapnø Senio dûmà. - Bijai? paklausiau. - Ko man bijoti. Jûs ten ðnekësit, o kà að? Tylëdamas savo kvailumà rodysiu. - Kokià latvikæ pakirkinsi, - ðyptelëjau. - Susikiðk savo latvikes... nebaigë. Gal komendanto nusëdëtas suolelis sulaikë. Áëjau vienas. Prie dviejø stalø sëdëjo po gerokai pasidaþiusià moterá, prie treèiojo këdë buvo tuðèia. Þinojau, kad ir mûsø moterys bûtø mëgusios pasidaþyti, bet neturëjo kuo. Á galvà staiga ðovë Miko ðneka. Tai uþ padulkinimà, nejuèia pagalvojau, ir nuo tos minties pajutau viduje nejaukø krustelëjimà, lyg bûèiau kà neskanø nurijæs. Po keliø akimirksniø viena pakëlë akis á mane. - Ar komendantas yra? Að norëjau su juo paðnekëti, - tyèia paklausiau angliðkai. Moterys susiþvalgë. Po keliø akimirksniø ta, kur sëdëjo toliau, atsakë vokiðkai. - Gaila. Ponas komendantas yra, bet dabar labai uþsiëmæs. - Tai að lukterësiu, - dairydamasis, kur atsisësti, pasakiau. - Ðiandien jis bus visà laikà uþimtas. Gal pamëginkite rytoj. - Geriausiai ið ryto, kol paðtas dar neatëjæs, - áterpë kita. - Ar tamstos tikrai þinot, kad jis man net në vieno þodþio negali pasakyti? pasakiau angliðkai ir kaþin kodël padariau, ko savo gyvenime nebuvau daræs: þengiau prie durø ir pabeldþiau. - Ne, ne, ne! suklego abi moterys. Viena net nuo këdës paðoko, lyg norëdama neklauþadà uþ sprando griebti, bet anapus durø pasigirdo:

132 132 JURGIS JANKUS - Áeik! Pravëriau duris. - Atsipraðau, komendante, ar galiu tamstà pusæ minutës sutrukdyti? - Praðau, uþeik, - atsiliepë komendantas ir net nuo këdës kilsterëjo. Að tave atsimenu. Klausiau pirmininko ar surado jums vietos, bet jis nemokëjo atsakyti. Dabar gerai. Susiðnekësim. Að visiðkai neþinojau kà pasakyti. Prie stalo jie buvo trys: jis, Senis, puskarininkis, greièiausiai tas, kuris puscigará ant kelio numetë, ir gerokai pasidaþiusi moteris. Gale stalo buvo këdë, á kurià parodë man sëstis, pasakë puskarininkio ir moters pavardes, pasakë, kad jie padeda jam su stovyklos bëdom tavaliotis, paskum atsuko akis á mane. Pasisakiau savo. Jis patraukë kelis kartus pypkutæ, iðsitraukë ir paklausë: - Buvai Anglijoj? - Nebuvau. - Tai kur iðmokai taip gerai angliðkai? - Truputá mokykloj, truputá ið knygø, o tarimo mokiaus ið radijo. - Ið radijo? - Klausydavau ir mëgindavau þodþius taip tarti, kaip per radijà taria. - Ir pats vienas? - Man kalbos visada labai patiko ir tebepatinka, tai nesunku ir vienam. - Tai kokias moki? - Susakiau visas ðeðias ir pridëjau, kad dabar mokausi ispanø. - Vël vienas? - Ne visiðkai. Turiu keturias knygas. Senis su puskarininkiu susijuokë, o moteris nepasuko akiø nuo lango. Paþiûrëjau ir að: gatve ið lengva ëjo Mikas ir þvalgësi atgal. - Mano draugas, - pasakiau. Paþiûrëjo ir komendantas. Tà akimirkà iðnaudodamas pasukau kalbà á savo pusæ: atsipraðiau sugaiðinæs gal ir labai svarbø darbà ir pasakiau, kad kenèiu knygos badà ir iðdrásau ásiverþti ir papraðyti gal gauèiau kokià knygà, kità. Senis þiûrëjo tiesiai á akis ir iðpûtë tikrai kvapnø pypkës dûmà. Pagalvojau, jog gerai, kad nëra Miko. Nuo tokio dûmo jis galëtø visiðkai nuleipti. - Tai nieko. Man padarei didelæ staigmenà. Bet sakyk, kaip yra, kad ið tiek lietuviø tik pats vienas temoki kalbø. Ir pirmininkà iðsirinko toká, kuris net vokiðkai nemoka. Kiek nustebau, bet labai ramiai atsakiau: - Ar pirmininkas vokiðkai kiek moka, neþinau, bet yra daug visiðkai gerai kalbanèiø. O vienas, kuris þiniø biuletenius kasdienà paruoðia, kalba neblogiau uþ vokieèius.

133 NIEKAM NEREIKALINGI Tai kodël jo neiðsirinko? - Neþinau. Kai atëjau, jis buvo jau iðrinktas. Norëjau dar pridëti, kad negalëtø nemokëti, nes vokieèiø okupacijos metu buvo valsèiaus sekretorius, o tokie visokiø reikalø privalëjo turëti su vokieèiais, bet pamaèiau, kad moteris þiûri á mane labai didelëmis akimis ir ðnekà nukandau. Bet ir Senis pasuko kalbà á kità pusæ. Mes ðiandien rytà jau praneðëm, sakë, kad ateinanèià savaitæ pradedam kirsti miðkà. Dirbantiems miðke duos specialø priedà: drabuþiø, avalynës ir rûkalø. Kiekvienas, miðke dirbàs, gaus po tris pakelius cigareèiø per savaitæ. Visiems vyrams tø darbø neuþteks. Kiekvienai stovyklai skirtas ir darbininkø skaièius. Jeigu kuri stovykla ligi rytojaus dvyliktos valandos nesurinks tiek savanoriø, kiek jai skirta, skirtumà galës papildyti ið kitos stovyklos. Atsivertæs knygutæ pasakë kiekvienai stovyklai skirtus skaièius. Tada atsisuko á mane: - Kad reikës savanoriø miðkui kirsti, jau pasakëm, dabar lietuviø pirmininko nebereikës ðaukti. Tamsta parneði jiems þinià. Galit ir nusiraðyti. Puskarininkis padavë tuðèià lapà popieriaus ir pieðtukà. Praneðimo tebuvo vienas lapas. - Kalkës pritrûkom, maðininkë spëjo paraðyti tik vienà egzemplioriø... Tai bus viskas. Aèiû, - linktelëjo moteriai. Ji pakilo ir iðëjo. Senis puskarininkiui liepë suþiûrëti, kad pirmadieniui bûtø pjûklai ir kirviai, patikrinti, kad ligi antradienio, o vëliausiai ligi treèiadienio bûtø atgabentas kranas ràstus á vagonus krauti ir vagonai. Kai skelbimà nusiraðæs mëginau pakilti, Senis vël sulaikë: - Sakai, norëtum knygø. O kokios labiau domina? Pasisakiau, kad porà metø studijavau anglø kalbà ir literatûrà ir norëèiau, kad tuose miðkuose neapkerpëèiau. - Èia nieko neturiu, tik laikraðèius, - apsidairæs pridûrë: Bet ir tø nebematau. Matyt, kaþkas paëmë. Rytoj uþeik. Paþiûrësim namie. Gal ir kà gera rasiu. Dar valandëlæ ðnektelëjom. Norëjau, kad paklaustø, kà manau su nebaigtu mokslu daryti, o jam terûpëjo tik miðkas. Net paklausë, ar nëra lietuviø tarpe miðkininkø. Vienà latvá radæs, bet ðito per maþai. Iðëjau. Miko nebebuvo. Ant suolelio sëdëjo moteris, kuri buvo komendanto kambary. - Praðom prisësti, - paplojo delnu per suolelá ðalia savæs. Kai èia tik mudu angliðkai tekalbam, reikëtø arèiau susipaþinti. Ji iðtiesë rankà ir pasakë pavardæ, kuri nuskambëjo visiðkai kitaip negu Senio lûpose. Ji aiðkiai buvo uþ mane vyresnë, bet per jauna, kad galëèiau palaikyti motina. Neturëjau kà pasakyti. - Að nemanau, kad pradëtumëm vienas kitam kojas kaiðioti, - pradëjo.

134 134 JURGIS JANKUS - Kad að savo gyvenime dar nesu niekam kojos kiðæs, - pasakiau ir staiga panieþtëjo lieþuvis, tai dar pridëjau: - Kitam, kuris mëgino man kiðti, tai, rodos, esu numynæs. Bet ir tai tik numynæs. - Taip gal ir reikëjo. Dabar pasakyk man atvirai, ar viskà supranti, kà komendantas sako. Ypaè, kai suskubina. - Klausyti reikia, bet suprantu viskà be vargo. Gal todël, kad daug radijo klausiau. Kai pradëjom klausyti, ir að ne viskà sugaudydavau. Amerikieèiai daug aiðkiau kalba. - Taip. O èia kartais pasako nei ðá, nei tà. Klausti nepatogu, tai taip ir palieka. Na, að dar turiu daug darbo, - iðtiesë rankà. Atsisveikinom. Pakilæs kiek nustebau, kad ðnekëjom vokiðkai, ne angliðkai. Vokiðkai ji kalbëjo visiðkai gerai, tik retkarèiais gimines pamaiðydama. Net mano vokieèiø kalbos mokytoja uþ tai nelabai bardavo. Bet apie koká kojø kaiðiojimà kalbëjo, suprasti negalëjau. Gal galvojo, kad atëjau jos ið geros vietos iðstumti? Jeigu tà tiesiai bûtø pasakiusi, bûèiau nuraminæs, man visai ne tas rûpi. Kas galëtø rûpëti, ir pats daþnai neþinau, bet tik ne per dienas bereikðmius popierëlius stumdyti ir kiekvienà dienà kaþin ko vertà komendantà ðuns akimis pasitikti ir palydëti. Gráþæs á stovyklà, radau pasipiktinimo pilnà sujudimà: komendantas uþdraudë stovykloje rûkyti þuvis. Pirmininkas, gráþæs ið raðtinës, pasiðaukë porà þuvininkø ir pasakë, kad daugiau þuvø neberûkytø, net ir paèià rûkyklà nugriautø. Ir skelbimø lentoje radau tà patá paskelbta, bet në þodþio apie miðko kirtimà. Kai pakabinau, kà buvau ið komendanto parsineðæs, vyrai supuolë skaityti ir dþiaugtis, kad bus cigareèiø, o man toptelëjo visiðkai kvaila mintis. - Ar rûkyklà jau nuvertët? paklausiau èia pat stovëjusio þvejo. - Ne, - tas ðyptelëjo. Jeigu Seniui jos dûmas nepatinka, tegu ateina ir pats nugriauna. - Pasakyk ir kitiems, kad kas neuþsimanytø griauti. - Neuþsimanys. - Beje, - atsiminiau Senio rûpestá, - ar neþinote, gal mûsø tarpe yra miðkininkø? - Yra. Baisogalos urëdijos urëdas yra. O gal ne Baisogalos, gal Betygalos ar kokio kito galo. - Að einu pas pirmininkà. Gal gali tà urëdà paðaukti, kad ir jis nueitø? Pasukau pas pirmininkà, o þvejas nubëgo ieðkoti urëdo. Pirmininkà radau prie to paties stalo kaip ir anà kartà, tik ðákart ne ðaðkes stumdë, bet vartë popierius. Pasveikinau. Jis valandëlæ nepakëlë akiø nuo popieriø, paskui ið padilbø þvilgterëjo ir mostelëjo: - Tai kà pasakysi? - Kà tik gráþau ið komendanto. Uþëjau paþiûrëti gal kokià angliðkà knygà gausiu pasiskolinti ir...

135 NIEKAM NEREIKALINGI Manai, kad jis kà skaito? - áterpë. - Atrodo, kad skaito, tik, þinoma, ne raðtinëj. Bet èia ne taip ir svarbu. Pataikiau á posëdá. Kaip tamsta jau þinai, pirmadiená pradeda miðkà kirsti. Beje, jeigu ne paslaptis, ar daug savanoriø jau uþsiraðë? - Apie koká miðkà ir apie kokius savanorius èia ðneki? vël uþðoko pirmininkas. Tada jam susakiau, kas buvo ðnekëta komendanto raðtinëje ir dar pridûriau: - Jie galvoja, kad tamsta kartais gal ne viskà supranti ar ne taip supranti, kaip vertëja vokiðkai persako. - Nesuprantu? net nuo stalo paðoko. Ar tamsta geriau suprastum? Ðiandien net kaktà suraukusi, va, kà iðpylë, - ir visiðkai laisvai vokiðkai, net taip pavokieèiuodamas, kaip ir að pats nesugebëèiau, iðdroþë, kad upëje þvejoti draudþiama, kad þuvis rûkyti irgi draudþiama, o be komendanto leidimo pastatytà rûkyklà reikia tuoj nugriauti. - Ið kur tamsta taip puikiai vokiðkai iðmokai? nepajutau, kai paklausiau. - Taigi aðtuoneri metai gimnazijoj, o paskum darbas valsèiuje. Prijunko toks rudmarðkinis. Pirma su visokiais reikalavimais, o paskum, kad tik gautø troðkulá uþgæsinti. Kartais iðbûdavo net po kelias dienas. Ir jam buvo gerai, ir valsèiui neblogai: uþraðydavo, kad visos duoklës atiduotos. Tai su juo beðtavaruodamas net ir jo þodþiø tarimà nusiklausiau. Kai iðbëgom, vokieèiai kai kada net saviðkiu palaikydavo. O latvëms nemoku... Jau þiojaus pasakyti, kà latvë man kalbëjo, bet vël uþsièiaupiau. Nejuèia dingtelëjo, kad galiu uþkurti nereikalingà gaisrà, nes ir tai, kà pasakiau, gali tylomis nepraeiti. Nuo savæs dar tik pridëjau, kad rûkyklos nesiskubintø griauti, sakiau, kai rytoj nueisiu knygø, pats apie rûkyklà ir þuvis paðnekësiu. Tuo tarpu pasibeldë ir áëjo stambokas plataus veido vyras. - Sako, kad pirmininkui girininko prireikë. - Beje, kur komendanto patvarkymas? pirmininkas iðtiesë rankà á mane. - Vyrai apspito. Pakabinau ant lentos, - pasakiau. Jis norëjo man kaþin kà sakyti, bet susilaikë, atsisuko á girininkà. - Einam paþiûrëti, - pakilo, o sau po nosim kaþkà paniurnëjo. Ir piktokai. Kai einant pasakiau, kad jis teradæs miðkininkà latvá ir kad norëtø dar ir kità rasti, girininkas nusijuokë: - Miðkininkà latvá? Ið kur jie iðtraukë? Juk að pats, galima sakyti, skerslatvis. Latvijoj gimiau, Latvijoj augau, Latvijoj mokyklà pradëjau, tik po karo, kai Rygoj pasidarë badas, tëvai sugráþo á Lietuvà.Nueinu ir að pas latvius, pasiðnekam. Jø èia beveik visi jauni vyrai, galima sakyti, visas esesininkø dalinys. Yra keli vyresni, bet ir tie daugiausia karininkai. Nebent kuris buvo po miðkà vaikðèiojæs ar miðke paklydæs. Pirmininkas ir girininkas perskaitë mano prismeigtà praneðimà, nusegë ir

136 136 JURGIS JANKUS padavë vienam ið èia stoviniuojanèiø vyrø. - Nuneðk Benui, tegu ðvariai perraðo ir atneða man. - Tai kà, eisi anglams vokieèiø miðkà kirsti? pirmininkas atsisuko á girininkà. - Kodël ne? Duos drabuþius, duos parûkyti. Vis tiek nëra kas veikti. O dël vokieèiø... Kas klausë, kiek jie mûsø miðko iðdarkë? Atsimenu, kai gráþom ið Latvijos, miðkas buvo taip iðdarkytas, kad kaimas gyvulius ganë. Að pats esu savo senelio arklius jojæs á miðkà naktigonën. Paskum, kai uþdraudë ganyti, pradëjo staugti, bet ir tai tik baltmiðkis. Þinoma, daug smagiau bûtø kirsti, jeigu sukirstus medþius galëtumëm veþti á Lietuvà. Bent ðiek tiek atlygintumëm uþ anà iðdarkytà. Nemanau, kad anglai taip darkys vokiðkàjá, kaip jie darkë mûsiðká. Kai nebegalëjo iðkirsti, prieð karo galà sakino ir luobino. Eglëms iðlupdavo po tris siaurus dirþus, kiek vyras galëjo pasiekti, eglës tas iðraþas netrukdavo uþpildyti sakais, tada atvarydavo karo belaisvius sakus gramdyti, palaukëje brandus eglynas bolavo, lyg medþiams kas kelnes bûtø numovæs. Þmonës, sako, siuto, jau buvo pripratæ ir vokieèiø nebebijoti, tai niekas nëjæs statiems medþiams odø nerti. Ir tam atsivarë belaisvius. Manau, kad anglai tokiø kvailysèiø nedarys, o jeigu mëgintø, tegu daro patys. Në kojos á miðkà nekelsiu. - Tai gal nueinam? Paþiûrësim, kà Senis pasakys. Tà pasakë tik girininkui. Manæs nebematë. - Galim ir nueiti. Þengæs kelis þingsnius, atsisuko á mane: - Nepatingëk ir pats. Per patá tiesiai su Seniu susiðnekësim. Nereikës latviø. Nuëjau. Ne tiek nuëjau, kiek ið paskos nusekiau. Pirmininkas aiðkiai buvo pyktelëjæs. Komendantà sutikom barako tarpdury jau iðeinantá. Vis tiek uþkalbinau, atsipraðiau, kad trukdom, ir pasakiau, kad atvedëm tikrà Lietuvos giriø girininkà. Komendantas iðtraukë pypkæ ið dantø. - Kiek metø buvai miðkininku? paklausë lyg netikëdamas, kad tas vyras kada nors miðkà yra matæs. - O nuo tûkstantis devyni ðimtai dvideðimt aðtuntøjø ligi pat galo, ligi keturiasdeðimt ketvirtøjø vasaros. - Ar esi kada vadovavæs miðko kirtimui? - Visà laikà. - Man labai svarbu, kad kirtëjai nesusiþalotø. - Þinoma. Ar galiu paklausti? gana mandagiai, bet tvirtai pasiteiravo. - Praðau, - vël ásikiðo pypkæ á dantis ir smarkiai patraukë. Kvapnus dûmas pasklido pabarakëj. - Kaip kirsite? Ar viskà ið eilës, ar rinksitës?

137 NIEKAM NEREIKALINGI Rinksimës. Uþeikim, galësi pasiþiûrëti. Ásivedë á tà patá kambará, kur pirma buvom, atsivertë bylà, pasirausë ir iðtraukë raðtà. Jame buvo nurodyta, kokio storumo kirsti ir kokio ilgumo pjaustyti. Tik tiek. - Ar turite su kuo medþio storumà matuoti? girininkas vël paklausë. - Glëbiu, - nusijuokë pulkininkas ir parodë rankom kaip apglëbti medá. Girininkas net nusikvatojo, nusijuokiau ir að, ir pirmininkas lyg ir ðyptelëjo. - Miðke að temoku tik medþioti, o dabar, matote, nori mane padaryti miðko pramonininku, - vël pypkæ patraukë komendantas. Sakykite, kaip tas medþiams matuoti daiktas vadinasi angliðkai. To, þinoma, në vienas neþinojom, o girininkas pasakë, kad ið bëdos jis ras kaip iðmatuoti ir be to, ir ëmë aiðkinti, kad reikia tuoj eiti matuoti, suþymëti kirsimus medþius, o paskum pagalvoti, nuo kur pradëti kirsti, kad kuo maþiausiai bûtø suþalota nekirstinø medþiø. - Ar tas taip svarbu? paleido dûmà komendantas. - Labai. Man suþaloti sveikà, dailø medá lygiai tas pats, kaip suþaloti þmogø, - visiðkai tvirtai atrëmë girininkas. Komendantas pakilo, pravërë duris ir pasakë, kad paðauktø girininkà latvá. Atrodë, kad miðko reikalas iðspræstas, nes komendantas ëmë klausinëti, kiek girininkas turi vaikø, ar visi nuo rusø pabëgo, kokios medþioklës buvo Lietuvos miðkuose, kiek kokiø þvëriø sumedþiodavo. Ið girininko atsakymø nesunku buvo suvokti, kad jis tikrai giriø þmogus. - Jeigu Lietuva vël atsistos ant savo kojø, kvieèiu komendantà á sveèius. Tai pamedþiosim, - ásismaginæs pasakë. Komendantas pradëjo sakyti, kad bûtø labai patenkintas, bet tuo tarpu pasibeldë á duris ir áëjo ðvariai apsirengæs jaunas vyrukas. Aukðtyn suversti ðviesûs plaukai buvo ðlapoki ir tebeþymëjo ðukø dantø þymës. Matësi, jog vyrukas tempësi prieð virðininkà. - Susipaþinkite, - pasakë komendantas vyrukui. Èia Lietuvos girininkas. Jis þino, kà reikës daryti. Girininkas iðtiesë stambià rankà jaunuoliui, pasakë savo pavardæ ir tuoj latviðkai paklausë, kurioj Latvijos girininkijoj jis dirbæs. Latvis paminëjo girininkijos vardà. - Bet ten buvo... - girininkas paminëjo vardà, kuris man pralëkë pro ausis. Kas jam atsitiko? Mudu keturiasdeðimt treèiøjø rudená dar stirnas medþiojom. Numirë ar kas kita atsitiko? Su vokieèiais, kiek þinau, labai gerai sugyveno. Maèiau, kaip jaunuolis ima vis nepatogiau jaustis. - Ið tikrøjø að toj girininkijoj tik gyvenau. Mano tëvas buvo eigulys. - Gerai ir tai, - labai rimtai, net be jokio ðypsnio pagyrë girininkas. Tai

138 138 JURGIS JANKUS reiðkia, kad miðke nepaklysi. Ir medþius paþásti. Tai daugiau nieko ir nereikia. Kol juodu ðnekëjo, komendantas vartë popierius, paskum pakëlë galvà ir kelis akimirksnius klausësi jø ðnekos. - Kaip jie kalba? Lietuviðkai? atsukæs akis á mane, paklausë. - Latviðkai. - Tai girininkas moka ir latviðkai? - Kad daþnas mûsø þmogus, komendante, moka po kelias kalbas. Komendantas paþvelgë á visà laikà èia pat stovëjusá ir lûpø nepravërusá pirmininkà. Maniau, kad pasakys, kam tada toká vienakalbá iðsirinkot pirmininkà, bet jis vël þvilgterëjo á rankoje laikomà popieriø ir pasakë: - Tegu rytoj deðimtà valandà ateina abu girininkai. Paþiûrësim, kur pradësim kirsti. Man visà laikà knietëjo paklausti apie meðkeriojimà ir rûkyklà, bet neprisiverèiau, o Senis në sykio kalbos net á tà pusæ nepasuko. Abu miðkininkai ir á gatvæ iðëjæ dar ðnekuèiavosi, tai mudu su pirmininku patraukëm namo. Galiukà ëjom tylëdami, paskum jis atsikrenkðtë syká, kità ir praðneko: - Að norëjau paties paklausti, kaip pats galvoji, kas dabar yra èia lietuviø pirmininkas? Að ar pats? - Þinoma, kad tamsta. Kas mane pirmininku dës? - Tai kodël dedies? - Kada? - O ðiandien ko lindai pas komendantà? - Ëjau savo reikalu, sakiau, gal kokià knygà gausiu. - O praneðimas? Gerai, davë praneðimà parneðti, tai ir parneðk, ir paduok kam reikia. Dabar be mano þinios tuoj ant lentos. Jeigu reikës kabinti, að pats pakabinsiu. Daugiau praðau ne á savo reikalus nosies nekiðti. O jeigu kaiðiosi, tai nepasijusi, kad iðlëksi ten, ið kur atëjai. - Dar kartà atsipraðau, - pradëjau aiðkintis. Man në á galvà neatëjo, kad tamsta neleistum mûsiðkiø kirsti miðko. Maèiau, koká tabako badà... Bet nespëjau baigti. Jis staiga sustojo ir griebë kaire ranka uþ marðkiniø. Maniau, kad deðine kirs á veidà ir kiek galëdamas palinkau atbulas. - Kas tau, piemenie, sakë, kad að neleisiu vyrø á miðkà? Vël koká velnià iðgalvojai. Man ûþtelëjo kraujas á galvà, kaip neþinau ar kada buvo ûþtelëjæs: - Pirma, praðau paleisti mano marðkinius. Jeigu pradësim muðtis, bus negraþu. Pasikalbëti ir iðsiaiðkinti galim ir be muðtyniø. - Su piemenim jokiø kalbø nenoriu turëti. - Gerai. Nekalbëk, bet kà piemuo ðneka, gali paklausyti. Kad nieko nepagalvojæs praneðimà prie lentos prisegiau, dar syká atsipraðau. Në á galvà neatëjo, kad tuo galëèiau tamstà paþeminti, bet mane nustebino ir tebestebina,

139 NIEKAM NEREIKALINGI 139 kad latvë tamstai vakar to nepasakë. Komendantas aiðkiai pasakë, kad jau vakar praneðæs net ið kurios stovyklos po kiek savanoriø nori gauti. Jeigu tiek savanoriø ið kurios nors stovyklos neatsiras, tada galës eiti, kas tik norës cigareèiø gauti. Nemanau, kad komendantas bûtø melavæs. - Tà palik man. - Gerai. Ne mano reikalas. Knietëjo paklausti, kà daryti, jeigu pasitaikytø, kad komendantas vël pavestø kà praneðti. Ant lieþuvio galo kabojo þodþiai: Pasakyti ar laukti, kol latvë malonës taip pat ar kaip kitaip pasakyti?, bet nurijau ir sugráþom tylëdami. Kambary radau Benà. Jis kaþin kà kalë maðinële, pakëlë galvà. - Tai kaip? - Gali paskelbti laikraðty, kad rytoj komisija eina parinkti vietà, kur anglai pradës kirsti vokieèiø miðkà ir veð á Anglijà. Gali dar pridëti, kad ratas sukasi ið vakarø á rytus. Per pirmàjá pasauliná karà vokieèiai kirto Lietuvos miðkà ir veþë á Vokietijà á vakarus, o po antrojo karo anglai pradeda kirsti vokieèiø miðkà ir veð á Anglijà vël á vakarus. Gali net pasiûlyti spëti, kada ratas apsisuks aplink, ir mes rusø miðkà veðim á Lietuvà vis á vakarus. Benas nusijuokë. - Nebloga pranaðystë, tik visa bëda, kad ne tik að, bet ir pats to nesulauksi. - Beje, apþiûrø komisijoje bus latviø eigulys berniukas ir mûsø girininkas. Atrodo, kad jis ir kirtimà tvarkys. - Girininkas Jokða? - Jei tokia jo pavardë, tai gal ir Jokða. - Ir dar viena naujiena: mane paþadëjo ið èia iðvyti. - Kas? iðplëtë akis. Komendantas? - Ne. Pats ponas pirmininkas. - Nagi uþ kà? Papasakojau, kaip ir kas buvo, kaip uþ krûtinës patampë ir piemeniu iðvadino. - Ið jo galima tikëtis. Valdþia þmones kartais labai greitai sugadina. Panaðiai ðiandien atsitiko ir man. Uþ krûtinës negriebë ir piemeniu nevadino, tik pasakë, kad nedirbèiau, kas ne man priklauso. Matai, rytà paðnekinau, kad reikëtø nelaukti rudens, bet dabar pradëti mokyti vaikus. Nors po valandà kità per dienà. Juk jie per bëgimus ir taip metus sugaiðo. Pasiûliau net ponià Vitienæ á vedëjas. Ji sena mokytoja, þino kaip ir kà reikëtø mokyti. Gal net ir vadovëlius ið atminties galëtø kaip nors sudaryti. Bet mano aiðkinimas atsimuðë kaip á sienà. Sako: Èia mano ir ðvietimo vedëjo kompetencija. Pats turi laikraðtá, tai ir þiûrëk, kad gerai padarytum. Abu nusijuokëm. Jo ðvietimo vedëjas buvæs kaþin kokios stotelës ieðmininkas. Turi porà mokyklinio amþiaus vaikø, tai rinkdami tikëjo, kad jis ir

140 140 NIEKAM NEREIKALINGI kitø vaikais gerai rûpinsis. Ásibëgëjæs papasakojau, kà galvoju apie meðkeriojimo ir þuvø rûkymo draudimà, nebenutylëjau në latvës ðnekos apie kojø kaiðiojimà. Pasakiau, kad norëjau tuoj viskà pasakyti pirmininkui, bet vël pagalvojau, kad gali kilti labai negraþiø susikirtimø, ypaè jeigu latvë buvo sugalvojusi lietuvius ið miðko uþdarbio iðjungti. - Neþinau ar gerai padariau palikdamas viskà nudilti. Turbût paveldëjau ið tëvo. Kai dël ko nors susikarðèiuodavau, jis vis pasakydavo: Niekada negriebk karðtos geleþies. Palauk, kol atvës, tada ir paimti galësi, ir á vietà nesunku bus padëti. Að tik dar norëèiau ið paties komendanto suþinoti, kaip ið tikrøjø su tom þuvimis. Ypaè, kad po to jis kalbëjo ir su manimi, ir patá pirmininkà matë, bet apie þuvis në þodþio neuþsiminë. Kità rytà, tuoj po pusryèio, pasiëmiau versti ið angliðko laikraðèio straipsnelá apie ateinantá taikos metà ir apie visokeriopà pasaulio atkutimà. Nenorëjau jo versti, nes në puse þodþio nebuvo uþsiminta apie tuos milijonus niekuo dëtø þmoniø, kurie tyliai, be garso atiduodami Stalino vergijon. Sakiau koks skirtumas nuo dabar visø pasmerktos anø laikø vergø prekybos. Dar blogiau: tada uþ vergus kas nors kam nors mokëjo, o dabar viskas veltui. Tik imk ir kailá nerk. Bet Benas galvojo kitaip. Sakë: mes, patys þinodami, negalim nuo savo þmoniø to slëpti. Tegu kiekvienas þino, koká laikà ir kokiam pasauly gyvena. - Va, jeigu nori, priraðyk savo priedà. Atvirai pasakyk, kokias mintis tokie svaièiojimai sukelia. Su tais Beno þodþiais pasibeldë á duris ir áëjo moteris. Pasisveikino su Benu, paskubom ir su manim. Atsiminiau jà ið ano dvaro. Vis vaikðèiodavo su dviem mergytëm. Ir èia jau ne syká buvau pastebëjæs einanèias á puðynà, o kartais ir èia pat kieme. Nesunku buvo sumesti, kad ta pati, kuri buvo pasiryþusi nei pati gyva rusams pasiduoti, nei dukterø gyvø atiduoti. - Mes kaip ir paþástami, - pasakë þiûrëdama tiesiai á akis. - Ið tos paèios darþinës, - atsakiau ir norëjau, kad ilgiau tokias atviras akis palaikytø. Nebuvau pratæs á moters akis spitrëtis. Jeigu reikëtø pasakyti, kokiø spalvø akys ir labai gerø paþástamø, vargu ar galëèiau, nebent vienos kitos tik spëtinai, bet jos akys man buvo visiðkai naujas patyrimas, didelës ir taip tamsiai mëlynos, kad ðilumà pajutau krûtinëje, gal net ir rausti pradëjau. - Atëjau su netikëta, bet gera naujiena, - nuo manæs nusisuko á Benà. Tas pakëlë akis, o ji prisëdo ant lovos kraðto. Jurgis JANKUS (Bus daugiau)

141 VARPØ SVETAINË 141 XXI AMÞIUJE RAÐYTOJAS JAU NE ÐAUKLYS Sveèiuose kritikas, literatûros tyrinëtojas, profesorius dr. Petras BRAÞËNAS Visada didelá áspûdá daro tai, kaip temperamentingai, su akivaizdþiu apetitu kalbate per literatûros vakarus. Kuo bebûtumëte vakaro vedëju ar ekspromtui kilstelëjusiu ið salës klausytoju bendras vardiklis lydi visada: tai logika, argumentai, vaizdas. Ir áspûdis, kad mintis greitesnë nei iðtartas þodis, todël jà nuolat reikia vytis. O kai liekate vienudu prieð popieriaus lapà kaip tada? Kai perskaitai tokià áþangà, tai tenka arba apsimestinai kukliai nuleisti akis, arba kaip viename anekdote iðtarti: tæskite, tæskite. Gal pirmà kartà gyvenime tokius vertinimus ir girdþiu, o pats jau be jokiø apsimetinëjimø á ðià savo veiklos sritá þiûriu gana kritiðkai: per tuos

142 142 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS, PETRAS BRAÞËNAS ekspromtus visko iðsprûsta. Rimèiau pasiþiûrëjau á teiginá apie mintá, kurià turi vytis þodis. Jeigu taip atrodo ið ðalies, tai gal taip kartais ir bûna. Liûdniau, kai þodis taip ir nepasiveja minties. Ir dar liûdniau, kai kaþkokiai lyg ir plevenanèiai galvoje minèiai paprasèiausiai nerandi tinkamo þodþio. Ir jau visiðkai liûdna, kai atsiduri vienas prieð baltà popieriaus lapà ar pilkà kompiuterio ekranà. Gyvenime esu greitakalbis, o raðau lëtai. Atsidûræs anksèiau Tamstos paminëtoje situacijoje, privalai kalbëti ir kalbi, o raðanèiojo niekas neveja ir nespaudþia. Kiekvienà naujà sakiná pradedu dar kartà perskaitæs jau paraðytàjá. Su pastraipomis tas pats. O jeigu kaip daþnai atsitinka po pastraipos pasitaiko ilgesnë pauzë, tai daþnai ir ta pastraipa jau nebepatinka. Kaip toje pasakëlëje: uþkliuvo varèios ir vël ið pradþios... Pasisekë Petrui Cvirkai, kad monografija apie já iðleista vël nepriklausomoje Lietuvoje. Vos deðimtmeèiu jà paankstinus, tikriausiai ir paèiam autoriui vëliau bûtø prisiëjæ pergyventi dël vienos ar kitos bûtinos eilutës. Tas iðties solidus darbas pradëtas dar gerokai iki Atgimimo pradþios. Turbût prie jo susikaupus ne syká kilo ávairiø klaustukø, á kuriuos atsakius Cvirka mintyse visø pirma bûdavo tituluojamas toli graþu ne tarybinës lietuviø literatûros klasiku? Juk geriausi kûriniai paraðyti dar neturint në trisdeðimties. Jei neklystu, neatsitiktinai neskubëjote atiduoti leidëjams ðios knygos? Nepatinka man tas pirmasis klausimo þodis: pasisekë. Pasisekæ bûtø, jei monografijà apie P. Cvirkà bûtø paraðæs ðviesios atminties Albertas Zalatorius. Tai sakydamas, turiu omeny jo monografijà XX amþiaus lietuviø novelë. Cvirkai joje teko liûto dalis. Kiek ten giliø áþvalgø, originaliø interpretacijø, tiksliø vertinimø! Rëmiausi jais, citavau, neretai pajusdamas, kad á dugnà atsiremiu ten, kur literatûrologinis A. Zalatoriaus gràþtas bûtø nukreiptas á didesnæ gelmæ, kad galva atsiremiu á lubas, kurias A. Zalatorius bûtø dar gerokai kilstelëjæs. Pagalvodavau apie tai ir skaitydamas vos ne visà gyvenimà jo raðytà, bet taip ir nebaigtà monografijà Vincas Krëvë. O jeigu kam ir pasisekë, tai pasisekë man paèiam, kad kadaise Kosto Korsako paragintas ëmiausi ðios temos ir gerà deðimtmetá galëjau bûti lietuviø literatûros klasikos erdvëje. P. Cvirkos kûryba literatûrologiniu atþvilgiu dar anaiptol neiðsemtas karjeras. Tik kas ir kada imsis já iðsemti, remdamiesi ir naujom literatûros teorijom, ir laisvoje visuomenëje susiformavusios laisvos asmenybës dràsa? Prie tolesniø Jûsø pamàstymø nedaug kà begalëèiau pridurti: iðbraukèiau epitetà solidus, o kitkà galëèiau palikti kaip savo þodþius. Mums lengva ðnekëtis: abu dar prisimename tà laikà. Sunkiau bûtø su jaunesniu paðnekovu. O ðtai dël klausimo pabaigos ( Jei neklystu... ) turiu pasakyti, kad nesate visai teisus.

143 XXI AMÞIUJE RAÐYTOJAS JAU NE ÐAUKLYS 143 Knygos leidimo istorija priklausë ne nuo mano sàmoningo apsisprendimo, o nuo susiklosèiusiø aplinkybiø metais monografijos raðymas ëjo á pabaigà, ir jos iðleidimas buvo átrauktas á 1989 metø Vagos leidyklos planus. Net sutartá turëjau su ðiandien neásivaizduojamu tiraþu. Bet tada, kai rankraðèio (tada ið tiesø viskà raðiau ranka) uþbaigimui dar turëjau gerà trejetà mënesiø, lyg perkûnas ið giedro dangaus trenkë medikø paskelbta nemaloni diagnozë ir siuntimas pusmeèiui (o gal ir metams?..) á Kulautuvos sanatorijà. Dar spëjau iðgyventi pirmojo Sàjûdþio suvaþiavimo euforijà, jau þinodamas, kad medikø nuosprendis ásigaliojo. Po poros dienø iðvaþiavau... Ne metams, bet ir ne pusmeèiui, aðtuoniems mënesiams... Rankraðtis, kaip suprantate, leidyklai nebuvo áteiktas. O toliau prasidëjo tai, apie kà jau ne tik mudu prisimename. Petras Cvirka, kaip ir Salomëja Nëris, atsidûrë juoduosiuose politikieriø sàraðuose, leidyklos vadovybë, galiu ásivaizduoti, tyliai apsidþiaugë, kad monografijos autorius greitai nepasirodys, o po metø visi, áskaitant ir mane, visai pamirðo savo sutartis ir planus. Senieji vagieèiai, tikiuosi, paliudytø, kad deðimt metø netrikdþiau jø jokiais priminimais, kol po deðimtmeèio jau nauji leidyklos vadovai paskambino ir praneðë atradæ senà mûsø sutartá. Aèiû jiems, dar kartà patvirtinusiems tiesà, kad rankraðèiai nedega. Greitosiomis uþbaigiau tai, kà turëjau padaryti prieð deðimtmetá, ir knyga pasirodë. Pratæsiant pasisekimo motyvà, turiu prisipaþinti, kad man pasisekë, jog knygà raðiau jau vadinamosios perestrojkos metais. To laiko dvasios pëdsakø, aiðku, likæ, bet negalëèiau tvirtinti, kad ir ðiandien juos negailestingai trinèiau: toks buvo laikas, toks buvo P. Cvirka, toks buvo ir monografijos apie já autorius. Suprantu perdaug èia priðnekëjæs, bet skaitykite tai ne kaip autoriaus biografijos momentà, o kaip paliudijimà apie laikà ir mano kartos literato patirtá. Ástrigo tai, kà, minint P. Cvirkos 100-àsias gimimo metines, Maironio lietuviø literatûros muziejuje sakë raðytojo sûnus Andrius: Tëvas norëjo iðvykti á Vakarus. Ar iki tol buvote girdëjæs apie toká norà? Kaip Jums atrodo, kaip bûtø susiklostæs P. Cvirkos likimas, jei taip ið tikrøjø bûtø atsitikæ? P. Cvirkos noras ið evakuacijos Rusijoje iðvykti á Vakarus nëra gandas, o dokumentais (jo paties laiðkais) patvirtintas faktas. Kaip bûtø susiklostæs raðytojo likimas, jeigu jo noras bûtø iðsipildæs, nesiimu spëlioti: èia taip lengva nuslysti á prieðtaringiausias spekuliacijas. Bet tiems, kas bûtø linkæs paspëlioti, vis dëlto siûlyèiau prisiminti keletà aplinkybiø. P. Cvirka evakuacijoje skirtingai nuo kitø plunksnos draugø buvo atsidûræs su þmona. Sunkiai tikëtinu atveju, kad valdþia tokiu metu já bûtø iðleidusi á Amerikà kaip korespondentà ar ryðininkà su iðeivijos lietuviais, net ásivaizduoti negalima, kad já bûtø iðleidæ su þmona. Dar reikia priminti, kad Lietuvoje seneliø globai buvo paliktas maþametis Andrius. O kad

144 144 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS, PETRAS BRAÞËNAS á Lietuvà, iðlaisvintà nuo faðistø, teks gráþti su iðlaisvintojø armija, Cvirkos, atrodo, neabejota. Kaip tada ásivaizduoti jo iðvykà á Vakarus ir veiklà ten? Prisipaþástu: neásivaizduoju. Kas kitos Jûsø monografijos herojus, jau senokai nebuvo didelë paslaptis. J. Aputis, be kita ko, buvo ir gan ðakota asmenybë. Ar në karto per artimos paþinties metus neteko juo nusivilti kaip þmogumi? Ir kokiu jo kaip raðytojo atradimu buvote labiausiai suþavëtas? Apie nusivylimà J. Apuèiu, kaip þmogumi, negali bûti në kalbos. Dël ðakotos asmenybës nesiginèiju, bet dël savo ðakotumo jis pats daugiausia ir kentëdavo. Jis buvo atvirø nervø, stipraus teisybës jausmo ir ypaè jautrios sàþinës þmogus. Galëjo patraukti paðnekovui prieð plaukà, galëjo pasakyti ne itin maloniø dalykø, bet teisybës tuose pasakymuose visada bûdavo daug daugiau nei subjektyviø emociniø proverþiø. Tinkamai atsakyti á antràjá klausimà tokiame pokalbyje beveik nëra galimybës tenka skolintis prozininkø iðbandytà ir mano tik bent kiek perfrazuojamà atsakymà: skaitykite apie tai monografijoje. Galima nebent leisti sau pasakyti kiek daugiau, negu pasakyta raðytojui gyvam esant. Laikiau ir laikau já vienu talentingiausiø, pirmojo deðimtuko raðytoju. Þavëjo ir þavi jo reto plastiðkumo þodis, jo skvarbus þvilgsnis á þmogaus dvasiná pasaulá, jo etinis maksimalizmas ir moraliniø kriterijø sistema, jo rûstus realizmas ir uþburianèios vizijos, jo psichologiniø áþvalgø gelmë ir lyriniø iðgyvenimø autentiðkumas. Regis, gan artima bièiulystë Patá sieja su Vytautu Martinkum. Kiek þinau, dar rankraðtyje kolega Vytautas skaitë Juozo Apuèio kûrybà. O kai jis spaudai parengë Ramûno Klimo nebaigtà romanà Maskvos laikas, buvote pirmuoju recenzentu. Daug bendrø reikalø Vilniaus pedagoginiame universitete. Kà Jums apskritai reiðkia bendravimas su plunksnos broliais? Kas ið jø patys artimiausi, kodël? Tokiam informuotam þmogui kaip Pats labai sunku surasti kokiø netikëtø ar negirdëtø atsakymø: viskas þinoma, ir beveik nëra kà pridurti. Dþiaugiuosi likimo dovana daugelá metø dirbti kartu su Vytautu Martinkumi ir Raðytojø sàjungoje, ir Pedagoginiame universitete. V. Martinkus ne tik puikus raðytojas, neseniai iðleidæs bene geriausià savo ir vienà ið geriausiø deðimtmeèio knygø romanà Þemaièio garlëkys, bet ir eruditas, intelektualas, retø gabumø kultûrinës, mokslinës ir pedagoginës veiklos organizatorius, dosnios ðirdies þmogus, á kurio petá visada gali patikimai atsiremti. Apskritai bendravimas su plunksnos broliais man reiðkia labai daug, ir draugø, kuriais niekada nenusivyliau, tariuosi turëjæs ir turás ne taip maþai. Bet vardinti juos kebloka dël keliø prieþasèiø. Niekada në su vienu ið jø nesu aptarinëjæs mûsø draugystës, negirdëjæs ið jø ir pats nei deklaravæs, nei

145 XXI AMÞIUJE RAÐYTOJAS JAU NE ÐAUKLYS 145 tyliai prisiëmæs kokiø nors draugystës ásipareigojimø. Gal tik kokia nors proga vienam kitam esu uþraðæs padëkos þodá uþ tylià ir neákyrià draugystæ. Ið ðalies tokia padëka gali atrodyti ir keistai, ir net ðiek tiek átartinai, bet man paèiam neákyri draugystë yra labai turininga sàvoka. Mano draugai buvo ir lieka tie, kurie nesekioja ið paskos ir kurie, tikiuosi, nenorëtø, kad að sekioèiau paskui juos. Bet ilgiau nematæs ar nesusitikæs jø, paprasèiausiai pasiilgsti, ir todël net atsitiktinis susitikimas ar pasikalbëjimas tampa savotiðka dvasios ðvente. Bëgant metams kà ne vienas esame patyræ naujø draugø beveik neatsiranda, o senøjø ratas, deja, neiðvengiamai siaurëja: ne vienas jø jau ilsisi Menininkø kalnelyje...taip pasisukus minèiai, jau reikia þiûrëti á kità klausimà. Dirbote jau Raðytojø sàjungoje, kai Pergalëje pasirodë Mykolo Karèiausko Þvirgþdës poema, gerokai sujudinusi to meto literatûrinius ir dar gilesnius vandenis. Turbût pamenate, kokia buvo reakcija? Kaip ðiais laikais, kai vos ne kasdien laikraðèiai ar þurnalai á ðuns dienas iðdeda net aukðèiausius valstybës vadovus, vertinate anø dienø panaðias peripetijas? Kaip Jums atrodo, kodël dabar raðytojas tarsi praranda tai, kà turëjo sovietmeèiu, kai, nors ir daug kà galëjo pasakyti tik uþðifruotai ar tarp eiluèiø, bet buvo didesnis autoritetas uþ bet kurá kità visuomenës nará? Mykolo Karèiausko Þvirgþdës poema ið tiesø buvo ásimenantis literatûrinis ir visuomeninis ávykis. Ar galima já kokia nors forma pakartoti mûsø dienomis? Greièiausiai ne. Visø tai lemianèiø prieþasèiø paprasèiausiai neiðvardinsi, o ir apmàstyta jø pakankamai. Skaitau kolegø pasisakymus ar apmàstymus spaudoje, daþniausiai jiems visiðkai pritardamas, bet kiekvienà kartà skausmingai pagalvodamas, kad tie, kas turëtø juos iðgirsti, ne tik negirdi, bet ir neskaito. O að pats, prisipaþinsiu, neturiu idëjos, kas ir kaip tokià situacijà galëtø pakeisti. Pasiklausai, kas dedasi pasauly, ir girdi: visur tas pats. Matyt, neiðvengiamai tenka susitaikyti su mintimi, kad raðytojas XXI amþiuje jau nebegali bûti tautos ar visuomenës ðauklys, vedlys, minèiø valdovas, kad jam tenka imtis kuklesnio uþdavinio kuo átaigesniu meniniu þodþiu bandyti iðsaugoti bent tuos skaitytojus, kuriø galutinai nepasiglemþë buities rûpesèiai, popkultûra ir ðou menas. Retas gyvas klasikas jubiliejiniuose renginiuose, literatûros vakaruose, ávairiuose susitikimuose apsieina be profesoriaus Petro Braþëno. Kaip ir spëjate? Perfrazuodamas Markà Tvenà, turëèiau pasakyti, kad Paties þinios ðiuo klausimu yra gerokai perdëtos. Ir ðiais laikais dar pasitaiko tabu. Ne itin dràsiai, pavyzdþiui, minëtas Juozo Baltuðio 100-metis. Ir gerai þinome, kodël. Man pasirodë labai reikalingas Rimanto Vanago suorganizuotas apskritas stalas Anykðèiuose, kuriame dalyvavote ir Jûs. Iðties sunku atsispirti raðytojo Baltuðio kûrybai, netgi þinant, kuo nepriimtinas ðis þmogus. Kà Jûs apie

146 146 LEONAS PELECKIS -KAKTAVIÈIUS, PETRAS BRAÞËNAS tai manote? Kodël kaip tik Jûs raðëte Baltuðio nekrologà? Niekada neiðtarèiau frazës nepriimtinas ðis þmogus, kaip ir svarstyti, kuo nepriimtinas. J. Baltuðis man buvo ir liko klasikas, nors kai kuriø jo pilietiniø þingsniø ir pasisakymø lemtingais tautai metais ir nepriëmiau. Esu tai pasakæs raðytojui á akis. Buvo tada toks pokalbis su juo Raðytojø sàjungos valdybos pirmininko Alfonso Maldonio kabinete. Pirmuoju smuiku, aiðku, grieþë A. Maldonis, bet ir að tada patûravojau. Tikëtinø pokalbio rezultatø, deja, nesulaukëme, nors ið tø pusantros ar dviejø valandø pokalbio man iki ðiol likæs áspûdis, kad nebuvo jis nei Sàjûdþio, nei Lietuvos nepriklausomybës prieðininkas. Greièiau uþgautø ambicijø þmogus. Jeigu tada kas nors bûtø suteikæs J. Baltuðiui þodá audringuose Sàjûdþio mitinguose, kaþin, ar nebûtume turëjæ dar vieno aistringo tø dienø oratoriaus. Sakau tai, prisimindamas, kokiø skaudþiø priekaiðtø ir kaltinimø jis yra iðsakæs tuometinës valdþios funkcionieriams stagnacijos metais. Mes buvom daug bailesni tais laikais. Tais prisiminimais ir paliudijimais turbût atsakau ir á paskutiná klausimà. Ne kartà buvau raðæs apie jo kûrybà. Paties raðytojo papraðytas, paraðiau ir áþangos þodá jo Raðtams. Nekrologas niekam nëra itin malonus þanras, bet að tuo metu buvau Raðytojø sàjungos funkcionierius valdybos pirmasis sekretorius, tad kolegø þvilgsniams atsisukus á mane, në nemaniau atsikalbinëti. Buvo laikas, kai jaunieji kartojo: Labanakt, Maironi. Praëjus daugeliui deðimtmeèiø, literatûrinei spaudai paskelbus skaitytojø apklausà, pirmuoju áraðytas Maironis. Panaðiai atsitiko su Justinu Marcinkevièium. Gerokai laisvesni, ideologinës cenzûros nepatyræ jaunieji mûsø menininkai apie laiko kategorijà turi savo nuomonæ ir tai, þinoma, nëra blogai. Koks Jûsø poþiûris á literatûros kartas? Kokias iðskirtumëte jø konflikto prieþastis? Kà prognozuojate, kà teigiate? Padorûs jaunieji, sulaukæ brandaus amþiaus, yra vieðai apgailëjæ savo jaunystës iðsiðokimus prieð Maironá. Tikiu, kad ne vieno ir mano kartos literato sàþinë turëtø prabilti dël iðpuoliø prieð Justinà Marcinkevièiø. Tik ar visiems uþteks dràsos pavieðinti tà sàþinës balsà? O dël literatø kartø ir tikrø ar tariamø jø konfliktø turiu pakankamai tvirtà nuomonæ. Tam tikras kartø konfliktiðkumas, kaip ir jø kaita, yra neiðvengiami dalykai. O prieþastys bûna labai ávairios. Pradëkim nuo Paties paminëtos laiko kategorijos. Ignoruojant menininkui tekusio istorinio laiko koeficientà, kyla rimtas pavojus prasilenkti su tiesa ir teisybe. Bet dar blogiau, kai panaðûs atsisveikinimai ar nuraðymai gimsta ið elementaraus þmogiðko arba kaip dabar daþnai pasakoma lietuviðko pavydo. Turiu susikûræs toká metaforiðkà vaizdiná. Suaugusiø klevø ar uosiø (nekalbant jau apie àþuolus) pavësis yra labai

147 XXI AMÞIUJE RAÐYTOJAS JAU NE ÐAUKLYS 147 nemalonus jame augantiems karklams. Iðkirsk tuos klevus ir uosius, ir karklai atrodys beveik kaip medþiai. Tik að neprisimenu në vieno atvejo, kad kas nors, pakëlæs kirvá prieð medþius, bûtø pakëlæs iki jø lygio, tiesà sakant, niekuo dëtà karklo krûmà. Bet ðtai á kà norëèiau atkreipti dëmesá: galëèiau vardinti daug jaunøjø, ðiandien seniai nebe jaunøjø, kurie savo vietai literatûroje niekada neruoðë iðvalytø plotø. Nekorektiðka bûtø èia operuoti gyvøjø raðytojø pavardëmis. Paminësiu tik keletà Anapilin iðëjusiøjø, ið kuriø niekada negirdëjau paniekinanèio, nuvertinanèio atsiliepimo apie vyresniuosius: Alfonsas Maldonis, Judita Vaièiûnaitë, Juozas Aputis, Jonas Strielkûnas... Kartais jie galëjo pasakyti ir kartesnæ tiesà apie silpnesnius kûrinius, bet niekada nëra pasikësinæ á vyresnës kartos raðytojø garbæ ir nuopelnus vien tik todël, kad jie vyresni, kitos kartos þmonës. Beje, ir jaunesnius uþ save jie sutikdavo su draugiðko supratimo ir atlaidumo nuostata. Kà èia daugiau galëèiau prognozuoti ir teigti? Taip buvo, taip, matyt, ir bus. Raðytojo vietà literatûros istorijoje galø gale lemia jo kûrybos vertë. O kas rizikuoja pradëti tà literatûros istorijà nuo savæs, tegu rizikuoja: jaunatviðko neigimo azarto pagautø, jø vis tiek nepasiseks ið anksto perkalbëti. Augant, bræstant, tobulëjant lemta keistis kiekvienam. Taèiau svarbiausia, þinoma, lieka. Kad buvote su charakteriu dar studijuodamas, nesunku pajusti perskaièius keletà sakiniø, kuriuos savo kurso draugei ant tam labai tinkanèios knygos Grigorijaus Kanovièiaus ir Stasio Krasausko Taiklia akim uþraðëte po paskutinës paskaitos. Jums leidus, juos pacituosiu: Að gi daþnai draugø tarpe nuskambëdavau disonansu... Tebûnie taip ir ðiandien. Taigi niekada neatleisiu uþ nepasitikëjimà savo jëgomis tol, kol tos jëgos nebus sudauþytos grumtynëse. O juk gali bûti ir nesudauþytos. Kaþkas gi gyvenime laimi... Kà tos jaunystës dienos Jums primena? Gerai prisimenu tà kurso draugæ, kurios iðsaugotoje knygelëje áraðyti cituotieji þodþiai. Aèiû jai, per puspenkto deðimtmeèio iðsaugojusiai paskutinës paskaitos prisiminimà. O dël savo þodþiø nejauku: ne todël, kad jie bûtø nenuoðirdûs, bet todël, kad baisiai jau neðiuolaikiðkai pompastiðki. O jaunystës dienos kuo toliau, tuo ðviesesnës atrodo, nors ir skurdokai tada beveik visi gyvenome. Ypaè mes, kaimo vaikai. Visà gyvenimà prisimenu treèiàjá kursà pradëjusiojo rugsëjá, kai keletas kurso draugiø, pasivedæ á ðalá mane, tada tik kà gavusá vardinæ stipendijà, kiek nejaukiai besijausdamos, bet su nuoðirdþiu moteriðku rûpestingumu pasakë: Petrai, pirmà stipendijà skirk naujam kostiumui. Neslëpsiu: skaudþiai smigtelëjo paðirdy, nors ir pats jauèiau, kad kelnës per kelius ar dar nepatogesnëje vietoje gali pridaryti bëdos bet kurià akimirkà. O tada apie bûsimà madà persiplëðti naujø dþinsø

148 148 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS, PETRAS BRAÞËNAS kleðnes net nutuokti negalëjome... Berods, jau po poros dienø atëjau á paskaitas su pigiu, bet nauju kostiumu ir buvau tø paèiø draugiø dabar jau nebeprisimenamais þodþiais pagirtas... Kiek tokiø ðviesiø akimirkø likæ ið penkeriø studijø metø Universitete! Ateina uþtarnauto poilsio metas. Gal ir memuarø þanrà teks iðbandyti? Tapsiu raðytoju, taip ar panaðiai kalbëjote dar mokykloje, o ðituos þodþius prisiminëte vienoje ið savo vieðø autobiografijø. Tikite likimu? Raðytoju, kaip matote, netapau, bet Raðytojø sàjungos narys vis dëlto esu jau pusketvirto deðimtmeèio. Dþiaugiuosi dar iki studijø pradþios supratæs, kad apie literatûrà iðmanau bent ðiek tiek daugëliau (aèiû uþ tai iki ðiol ðviesiai prisimenamiems lietuviø kalbos ir literatûros mokytojams!), negu Likimo skirta vidiniø galiø jà kurti. Stojau á universitetà, jau tvirtai apsisprendæs ir pats tapti mokytoju. Ðiuo atþvilgiu likimu skøstis tikrai negalëèiau: pedagoginiam darbui atidaviau ketvirtá amþiaus. Ne savo, o po gabalà ið dvideðimtojo ir dvideðimt pirmojo. Solidþiau skamba? O dël tikëjimo likimu, tai taip pasakyèiau: kai vis daþniau pagalvoji apie jo iðsipildymo baigmæ, tai tikëti ar netikëti juo jau per vëlu. Pasisveèiavus Jûsø namuose, netyèia gimë eilëraðtis, kuriame yra ir tokios eilutës: Tuose namuose, kur uþ lango / lyg pasakoj þydi þibutës. Gerokai nustebinote, kad tik po mano áspûdþio atkreipëte dëmesá, koks groþis Jûsø darbo kambario kaimynystëje. Kas Jums namai? Kokie kûrybinio darbo áproèiai per daugelá metø nusistovëjæ ir nekeièiami? Mielas Leonai, nuoðirdþiai dþiaugiuosi, kad ir mano darbo kambaryje bent vienam poetui (daugiau panaðiø prisipaþinimø nesu girdëjæs) gimë nors pora eiluèiø, bet dël tø þibuèiø, kuriomis kiekvienà pavasará groþiuosi iðëjæs á balkonà, nenorëèiau atiduoti atradëjo laurø. Namai? Nepasakysiu nieko naujo: kaip ir kiekvienam þmogui jie reiðkia labai daug. Dþiaugiuosi, kad èia iðgyvenau daugiau nei trisdeðimt metø, kad juose gyveno ar tebegyvena per dvi deðimtis kaimynø raðytojø, kad èia gimë didþioji mano raðinëjimø dalis, kad èia iðaugo mano vaikai, o dabar savaitgaliais susirenka vaikaièiai. O nusistovëjusiø ir nekeièiamø kûrybinio darbo áproèiø, galima sakyti, ir neturiu. Su ðviesaus pavydo jausmu þiûriu á plunksnos draugus, sistemingu darbu nuveikusius daug daugiau uþ mane. Að, deja, nei grieþtos darbotvarkës, nei nepajudinamø áproèiø neturëjau. Esu dëkingas savo þmonai, vaikams ir vaikaièiams, kad iðtiktas ceitnoto bûdavau atleidþiamas nuo kitø rûpesèiø ir galëdavau uþsidaryti darbo kambary. Þinoma, pusgarsiu apkalbamas ( tëtis, senelis vël uþsiëmæs... ). Dël to jauèiu sàþinës priekaiðtus, bet pasitaisyti, matyt, jau nesuspësiu. Ið VPU absolventø teko girdëti apie Lituanistikos fakulteto dekanà, kuriuo buvo galima pasitikëti, ið kurio visada sulaukdavæ pagalbos. Kas Jums universitetas? Ar daug mokiniø, kuriais

149 XXI AMÞIUJE RAÐYTOJAS JAU NE ÐAUKLYS 149 galite didþiuotis? Koks skaitomas kursas mieliausias, kodël? Penkiolika metø, nepadoriai ilgai, ëjau fakulteto dekano pareigas, ir dþiaugiuosi, kad tarp atsiliepimø, kuriø, neabejoju, buvo ávairiausiø, bûta ir tokiø, apie kuriuos Pats uþsiminei. Branginau kolegø ir studentø pasitikëjimà, kurá kas penkerius metus tekdavo pasitikrinti per dekano rinkimus, eilines dëstytojo atestacijas. Esu dëkingas visiems, kad per tuos metus nepatyriau didesnio streso, iðvengiau infarkto. Dvideðimt metø Nepriklausomybæ atgavusios Lietuvos universitete, didþiausioje bûsimø pedagogø kalvëje (atëjau èia pirmøjø Nepriklausomybës metø rudená) yra graþiausi ir prasmingiausi mano gyvenimo metai. Èia sutikau ir paþinau deðimtis aukðèiausios kvalifikacijos dëstytojø, èia kartu su Rektoriumi pasiraðiau per pusantro tûkstanèio absolvento diplomø, èia jauèiau, kaip lipa ant kulnø geriausia ðio frazeologizmo prasme buvæ auklëtiniai, o dabar sëkmingai mokslinës ir pedagoginës karjeros laiptais kopiantys kolegos. Tiksli statistika nuolat kinta, bet apytiksliais paskaièiavimais apie tris deðimtis buvusiø auklëtiniø ðiandien jau apgynæ humanitariniø mokslø daktaro disertacijas, gavæ docentø ir vyresniøjø mokslo darbuotojø vardus, dirba ir juos iðugdþiusiame fakultete, ir filologijos mokslø institutuose. O kiek buvusiø auklëtiniø sutinku mokyklose! Mokytojai metodininkai, mokytojai ekspertai, vadovëliø ir knygø autoriai. Ar ne ðeði fakulteto absolventai jau priimti á Raðytojø sàjungà. Mielus veidus neretai matau televizijoje, mielus balsus girdþiu per radijà. Dþiaugiuosi jø pasiekimais ir, neslëpsiu, pasitaikius progai, vieðai pasididþiuoju jais. Ne dël savo asmeninio indëlio, o todël, kad dvideðimt metø buvau tarp tø, kurie kantriai dëliojo akmenëlius ar trinkeles á savo auklëtiniø bûsimo gyvenimo grindiná. Nedaug tø kursø ir skaièiau: metø literatûra, prozos kûrinio analizë, lietuviø literatûros klasikai (P. Cvirka, J. Aputis) bakalauro pakopos studentams, literatûrologinio teksto analizë magistrantams. Në vienas ið tø kursø nebuvo primestas ið ðalies, kiekvienas teikë ir malonumo, ir rûpesèiø. Kaip vertinate XXI a. pradþios lietuviø prozà? Jau tiek priðnekëjæs, atsakysiu trumpai: yra dël ko pasidþiaugti, yra ir dël ko nerimauti. Kiek laikas ir jëgos leidþia, bandau vienà kità vertinimà iðtarti vieðai. Deja, reèiau negu jaunystëje, reèiau negu norëèiau... Pasikeitus leidybinei situacijai, kritikai nebeaprëpia visø iðleidþiamø knygø. Knygø pirkëjas, skaitytojas neretai atsiduria tarp tikros lektûros ir grafomanijos, vienadienio skaitalo ir rimtos literatûros. O dar (taip pat neretai) daugiatiraþë spauda, reklamuodama kai kuriø leidyklø deðimtukus, kaip neginèijamà kokybës faktà áraðo vienà kità niekalà. Kaip Jûs priimate ðitokià tikrovæ? Kokia jos ateitis? Priimu ðitokià tikrovæ kaip

150 150 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS, PETRAS BRAÞËNAS neiðvengiamà. Pranaðo dovanos neturiu ir spëlioti apie ateitá nesiryþtu. Kas treèios monografijos herojus? O gal tai vis dëlto paslaptis? Kaip paslaptá gal reikëtø iðlaikyti nuojautà, kad nei tos monografijos, nei to herojaus jau nebebus. Paraðiau trumpà studijëlæ apie vienà romanà Ramûno Klimo Maskvos laikà. Ádëjau jà á naujà knygà, kuri, tikiuosi, pasirodys kiek anksèiau uþ mûsø pasikalbëjimà. Jeigu herojiðkumu laikytume raðytojo grumtynes su savo laiku, su þodþiu ir savimi, tai R. Klimà galëèiau pavadinti tokiu herojumi. Bet bijau, kad jis dël to nepagrûmotø ið ten, kur iðëjo, taip ir nebaigæs savo knygos. Neseniai netikëtai aptikau Albert'o Camus þodþius: Knyga turi bûti nebaigta. Jais ir pradëjau raðiná apie R. Klimà, bet manau, kad jie tinka ir kitoms situacijoms. Kas dar ant Jûsø darbo stalo? Kol kas nieko. Koká nesmagiausià "honorarà" kaip kritikas esate gavæs? Uþ kà? Visam gyvenimui gavau pamokantá honorarà, prieð keturiasdeðimt metø paraðæs recenzijà apie broliø Dirgëlø Ðventosios uostà. Nieko baisaus toje recenzijoje nebuvo, bet tuometinio Spaudos komiteto funkcionieriai sukûrë dël jos tokià beveik politinæ intrigà, dël kurios gerà savaitæ miegas buvo trumpas ir labai neramus. Laimei, viskas baigësi tuo, kad su vienu talentingiausiø ir originaliausiø ðiandieniniø prozininkø giliau susipaþinau jau prieð keturis deðimtmeèius jo kûrybinio kelio pradþioje. Ir kaip netikëti po to liaudies iðmintimi, kad nëra to blogo, kas neiðeitø á gera? O ar kaip kritikas niekada nesate "praðovæs pro ðikðnelæ"? Vienas ið tokiø ðûviø ir buvo jau paminëta istorija: pradedantysis trisdeðimtmetis kritikas, tik kà atvaþiavæs á Vilniø ið gimtojo rajono, aiðkiai nesusigaudë pasikeitusioje situacijoje. Bûta tø ávairiausiø praðovimø ir vëliau. Vienus pastebëdavau pats, á kitus yra atkreipæ dëmesá kolegos. Bet net olimpinë èempionë kartais praðauna pro ðalá. Kà jau kalbëti apie mus, kaip pasakytø Petras Dirgëla, eilinius þemës keleivius?.. Apie profesorius sklando visokiausiø gandø. Pavyzdþiui, ne paslaptis, kad VU studentës þinojo, jog profesoriui M. Raèkauskui svarbu ne tik þinios, bet ir gili iðkirptë ir kas po ja. O profesoriui Braþënui raðant paþymá ar turi nors kaþkiek átakos studentës dailus veidelis ar figûra? Pirmiausia reikia bûti Raèkausku, kad apie tave liktø tokiø intriguojanèiø legendø. Atrodo, kad to nesu nusipelnæs. O moters groþá ir jaunystæ visada vertinau ir vertinu. Tik ne paþymiais. Turiu vilties, kad jeigu kas nors kada nors paleistø kokià legendà ar anekdotà apie mane, tai ji galëtø bûti tokia: aiðkiai seminarui nepasiruoðusiomis savo graþuolëmis studentëmis nepatenkintas profesorius ima sakyti joms komplimentus, siûlydamas dalyvauti kokiame Vilniaus ar Lietuvos mis konkurse. O po to priduria þodþius ið

151 XXI AMÞIUJE RAÐYTOJAS JAU NE ÐAUKLYS 151 vienos A. Puðkino epigramos: da jeðèio by golovu. Kartais tos uþuominos jau niekas nebesupranta (gaila, kad per politikà ar bent kalbos politikà prarandame ryðá net su klasikine rusø literatûra), kartais grupëje atsiranda viena dvi, kurios jà iðverèia á lietuviø kalbà. Jeigu tokià uþuominà iðtartum konkreèiam þmogui, galëtø kilti ir nesusipratimas, bet jokiam konkreèiam adresatui to niekada nesu iðtaræs. O didesniame bûryje kas gi prisipaþins, kad tai gali liesti já ar jà? Atlaidþiai nusijuokia... Daug metø buvote ðalia tokiø taiklaus þodþio kiðenëje neieðkanèiø kûrëjø, kaip Baltuðis, Baltakis ir kt. O ir Jûs pats ið tø, kurie ne tik supranta juokà, bet ir þino nemaþai anekdotø. Prisiminkite vienà kità smagesná su kolegomis susijusá ávyká. Atvirai pasakius, nesu sukûræs në vieno originalaus anekdoto. Bet anekdotai daþnai bûna ir kolektyvinës kûrybos vaisius. Priminëte J. Baltuðá. Kadaise skrendame su juo á Moldavijà. Tarp ávairiø ðnekø J. Baltuðis paklausia: Tai kiek dabar tø raðytojø yra mûsø sàjungoje? Tuo metu dirbau Raðytojø sàjungos valdybos sekretoriumi, naujø nariø priëmimo komisijos pirmininku ir skaièius þinojau tiksliai. Dabar jø nebeprisimenu, bet tada pasakiau kaþkà apie tris ðimtus. Kiek, kiek? klausia Baltuðis, gerai neiðgirdæs. Pakartoju. Ið kur tiek daug? Ir kas tie raðytojai? Na, buvo kadaise A. Vienuolis, V. Mykolaitis-Putinas... O dabar? Ieva Simonaitytë, Juozas Gruðas, Justinas Marcinkevièius... Na, dar mane kai kas raðytoju laiko... Ties tuo mûsø skaièiuotë ir uþlûþo. Gráþæs namo ir dalindamasis kelionës áspûdþiais, matyt, papasakojau apie tai vienam kitam. Uþeina vienà kartà á sàjungà J. Baltuðis ir sako: Tai kokius ten, draugas Braþënai, apie mane anekdotus leidi? Ið pradþiø net nesupratau klausimo. Susigaudæs, kur ðuo pakastas, primenu mûsø pokalbá lëktuve, sakau, kad tiek að ir teprisimenu. Tai iðeina, kad Baltuðis kitø raðytojø nepripaþásta? Ne, sakau, ðitaip tai jau tikrai nesakiau. Jauèiau, kad klasikas nëra smarkiai supykæs, gal net visai nesupykæs, ir pagalvojau: juk bûti anekdoto herojumi vis tiek reiðkia bûti herojumi. Gal ne tada taip pagalvojau, gal vëliau, bet ir ðiandien manau, kad anekdotà reikia priimti kaip anekdotà linksmai. Tai gal su tokia nuotaika ir galëtume baigti? Suskaièiavau Paties klausimus: dvideðimt vienas. Prisimenu tolimoje jaunystëje loðtà aká. Akis! Tik neþinau: laimëjau ar... pasiduodu. Kalbëjosi Leonas PELECKIS-KAKTAVIÈIUS

152 152 MÛZOS JULIJA ALMANIS Malda praeinanèiam dievui "Valgyti turite strënas susiriðæ, klumpëmis apsiavæ, lazdas rankoje laikydami, lyg iðskubëtumëte ið èia. Nes tai yra Vieðpaties Praëjimas..." (Iðëjimas 10,11, 12, "Ðv. raðtas", Jokðe). Kai Vieðpats sakë Mozei, jog valgysi ir gersi paskubomis, lyg reikëtø greitai ið èia iðeiti, Egipte prasidëjo didelës nelaimës. Taip buvo, taip yra, taip bus visur ir visuomet. Prieð nelaimes, prieð blogà laikmetá, prieð karà, marà þmonës pasidaro greiti viskam - lyg galvas pametæ bûtø. O gal yra ir atvirkðtinis vyksmas - tas skubëjimas dirbti, gyventi, ðventes bet kaip ðvæsti ir priðaukia nelaimes, nes þmogus, praradæs santarvæ su savimi, su savo artimu ir já supanèia aplinka, niekaip negali pakeisti ávykiø - á gera, þinoma. Dabar ir yra keistas, labai keistas laikas - praeinanèio dievo laikas, nes mes labai skubame. Skubame á ðventæ, kad tik ko nors nepraþiopsotume, skubame ið ðventës, kad tik greièiau uþ kitus namo parlëktume. Noras visur suspëti, viskà pamatyti, visur pabûti yra praþûtingas, ásukantis þmogø á griaunamøjø jëgø verpetà, ið kurio nei nori, nei gali iðeiti - lyg voverë ið rato. Iðmintingas ir laimingas tas, kuris dar moka ir gali ásiklausyti á þolynø ðnarëjimà, rasotà rytà dþiaugtis virð galvos praskrendanèiu paukðteliu. Pavasará svarbu pamatyti pirmà drugelá - geltonos spalvos, neðantá dþiaugsmà ir sëkmæ visiems metams. Kartà, kai buvo sunku, kai buvo labai sunku, gulëjau lovoje prie lango, nes sirgau ir nieko kito negalëjau veikti, tik ðitaip, gulëti. Buvo labai liûdna. Visi,

153 MALDA PRAEINANCIAM DIEVUI 153 pilni gyvenimo dþiaugsmo, lëkë savais keliais ir niekas nepasilenkë ties manimi, taip ilgai ir keistai serganèia. Ir tada atsitiko stebuklas, kurio niekados nepamirðiu - að iðgirdau Galaktikø gausmà. Labai harmoningà, lyg pats Vieðpats Dievas tyliai giedotø. Ir tas stebuklas tæsësi kokias penkias minutes (o gal visà tûkstantá metø). Paskui lyg ir pamaèiau Galaktikas, kaip jos darniai ir taisyklingai sukasi begalinëje kosmoso erdvëje. Mums duota daug, labai daug - miðkai, kuriø nebemylime, nes jø visai nepaþástame, þolynai, kurie saugo ir globoja mus, teikdami didelæ dalá gyvasties, upës, eþerai, jûros, vandenynai. Nelaiminga ta ranka, kuri pasiraðo valdiðkuose popieriuose po þodþiais - kirsti, deginti, griauti, terðti vandená labai reikalingos pramonës labai nereikalingom atliekom, purkðti ávairiais chemikalais þolynus, gaudyti, ðaudyti. Tikrai nelaimingas tas þmogus, tokià sunkià naðtà uþsikrovæs, - kariauti su Motina Gamta. Bet kà padarysi, kaþkam reikia bûti ir Pontijumi Pilotu, nusiplaunanèiu rankas - að nekaltas, þmonës to nori, ne að. Þmonës nori, nes neþino, ko nori, bet uþ viskà reikia mokëti tuberkuliozës epidemijom, psichinëm ligom, narkomanija, saviþudybëmis... Per televizijà kartà maèiau - kalbëjo visiems þinomas fotografas Paulius Normantas, kuriuo netikëti negalima. Kalbëjo maþdaug ðitaip: þmonës pasaulá, þemæ, kurioje gyvena, jos dësnius paþásta tik vienu procentu. Su tokiais nedideliais pasaulio paþinimo rodikliais mes viso labo galime tik prisiðaukti praeinanèio dievo laikmetá. Sovietlaikiu paskubomis pastatytos fermos, siloso bokðtai, kiti ávairûs statiniai niekieno nebuvo tyèia sugriauti - jokios partijos. Viskas, kà kaþkada budriai sekë "Gosklano" nemieganti akis, staiga nebeteko jokios prasmës ir kaþkaip savaime, lyg kaþkam mostelëjus ranka, sugriuvo. Nieko nepadarysi, yranèiø, griûvanèiø laikinojo laiko þenklø neiðsaugosi - iðeis ten, ið kur ir atëjo: ið nebûties á nebûtá. Nebûkime vienodais þemëje, kad nereikëtø vëliau dangumi plaukti pilkais, nieko nereiðkianèiais debesimis ir ðeðëliais. Tai negerai ir visai nereikalinga. Galimybiø kûrybai yra daug, labai daug, tik nepraeikime pro jas, nepraeikime. Medþiams ir þolynams Motina Gamta yra suteikusi kasmetinæ atsinaujinimo galià, o þmogui - ne. Mes tik galime glaustis prie amþinøjø gyvasties formø, bet vietoj to iðdidþiai, kartais net iðkilmingai terðiame, ðiukðliname, net naikiname tà gyvastá. Joks kompiuterinis, pats sudëtingiausias vaizdas neatstos rasos laðelio harmonijos. Kartais norisi paimti uþ rankø tuos vaikelius, ið televizijos ekranø "dainuojanèius", á grupes susibûrusius (po vienà - niekaip), iðvesti toli toli á laukus, pasodinti po medþiais - tegul þiûri, kaip iðmintinga skruzdëlë tempia ðapà á graþø rûmà - skruzdëlynà. Nei pykti, pavydëti, nei labai skubëti nereikia. Bet þmogus sutvertas pagal Vieðpaties atvaizdà ir negali bûti panaðus á joká vabalëlá. Þmogui buvo duota daug, bet, laikui bëgant, matyt, mes daugiau uþmirðtame, nei kada þinojome apie pasaulá ir save.

154 154 JULIJA ALMANIS Esu maèiusi baþnyèioje verkiantá vyrà - didelá nusikaltëlá. Jo raudojimo nebuvo galima suprasti, kad galëtum paguosti, bet jis nieko ir nepraðë, tik verkë. Iðëjus ið baþnyèios á saulëtà gatvæ ir vël pamaèius minià nerûpestingø Palangos vasarotojø, demonstruojanèiø keistà, niekam nereikalingà prekæ - tuðtybæ, pagalvojau, kad rauda daþniausiai ne tie. Neskubëkime ir suspësime visur, kur reikia ir kur ið tikro turime bûti. Ir ne tik. Dar liks laiko iðgirsti, kaip auga þolynai, kaip nakèiai susiglaudþia gëliø þiedai. Tik neskubëkime, tik neprisiðaukime praeinanèio dievo laikmeèio. MALDA VENEROS ÞVAIGÞDEI Vilkadalgio geltonas þiedeli, Á Visatos erdves nepakilk. Krantas dykas. Smëlynai Pusto miestus. Ne maras, Bet ne maras. Tik miega Baltas angelas. Dega lauþai. Miega mûsø vienatvë Ir tolsta Balto angelo sapnas. Ne maras, Bet ne maras, Tik þydi Plastmasinë gëlë Ant stalø. Verkia protëviai. Tyliai. Negirdim. Lekia tyrlaukiø smëlis Ir gula Ant moderniðkø mûsø namø. Bet praðau vilkadalgi, Á Visatos erdves nepakilki. Ant dykiausio pasaulyje Kranto Mano maldà Iðgirsk.

155 EILËRAÐÈIAI 155 ADVENTAS LIETUVOJ Lyg nematomos þvaigþdës á ðirdá jûsø þodþiai, paklydæ snieguos. Toks nematomas vaikðto, taip girdi, kaip gyvenam, kaip miegam. Kampuos, o kampuos po sustingusá, tamsø, lyg ðeðëlá, kaþkà vis matai. Jeigu ðitaip ilgai kas iðtvertø? Taip artëja, taip glaudþias miðkai prie laukø, prie namø. Gimsta pëdos vakarëjanèio laiko erdvëj. O galustalëj baltas, lyg Dievas, sëdi sveèias auksinëj këdëj. Ið saulëlydþiø kraðto gal bûsi, kad toks baltas, tylus ir ramus? Padalijo padangæ per pusæ þaibo kirtis. Jau lyja, vëlu. Taip vëlu, kad iðeiti negera. Ir paliekam drauge su visais. Þemë lietø ir aðaras geria. Gelia ðirdá. Graudu. Bet praeis... VELYKOS LIETUVOJ Geltonais upeliais plaukianèios purienos virpina kemsynus, bet vistiek graþu, nes pakyla pempë, klykdama ið dþiaugsmo, kad laiku sugráþo á gimtus namus. Laimina pasaulá þaliaakis Dievas, basas ir vienplaukis. Tik neverk, þmogau, ðitaip atsitiko ne per vienà dienà. Nebereikia niekam niekur bekeliaut.

156 156 JULIJA ALMANIS Uþ tave upeliais plaukianèios purienos meldþiasi saulelei, þemei. Ir tebus vël pasaulis geras, nes sugráþo Dievas, basas ir vienplaukis, á visø namus. * Amþino áðalo þemëj guli lietuviai ir klausos, kaip tëviðkëj verkia jø praþilæ vaikai. Neverkite. Mums jau neðalta. Þaizdotos ir alkanos sielos á dangø pakilo seniai. Namo nebepareisime niekaip èia mûsø namai. Ðventoji ugnele, Sibiro lauþe, prie kurio mes suðàlæ sëdëjom, nepavirski á pelenus be jokios atminties. Lietuvoje pavasariais þydi purienos ir kalena gandrai virð sodybø, paliktø taip seniai. Èia rugiai visà vasarà plaukia auksaspalve banga. O virð mûsø baltos miglos plevena, bet neðalta ir neliûdna visai. Jûs neverkite mûsø, tiktai atmintá skaudþià á roþanèiø suverkit ir graþiai pakabinkit virð liûdnos Lietuvos.

157 EILËRAÐÈIAI 157 LABAS IR SUDIE S. N. Rudenio raþienom brenda Salomëja. Baltas rûkas gaubia lyg sena skara. Ið tenai dar niekas niekad neparëjo. Rudenio arimuos tu vienui viena. Tik neverk, sesele, Kurðiø þemëj miega dvylika broleliø jau labai seniai. Pajûrio smëlynuos lyg graþiausià gëlæ paþadà sugráþti tu pasodinai. Kaltino ir barë, laukë ir mylëjo. Lietuva, tëvyne, kam jà pamirðai? Akmeniu pavirtus, verkia Salomëja. Dûþtantys likimai, pokario vaikai viskas lyg mozaika debesø kelionëj, paslaptingai keista ir nepatiklu. Pasiklydæ þodþiai kryþkelëm þegnojas. Rudenio arimuos liûdna ir graudu. Lyg þuvëdrà baltà pakylëk á dangø, Vieðpatie, poetæ þemës nekaltos. Atmintá tesaugo lyg paveikslà brangø. Jos skaudaus likimo nieks neatkartos. Rudenio arimuos þydi Salomëja debesø baltumo dangiðka gëlë. Ið tenai dar niekas niekad neparëjo. Ðventas paveikslëli, labas ir sudie. * Giliai po sniegynais Prûsijos þemëje, po suðalusiais grumstais

158 158 JULIJA ALMANIS miega suþeisto elnio dvasia. Keistas laikas, dar keistesnis likimas negali nei iðeiti, anei èia pasilikti. Jeigu vasara bûtø, nupinèiau vainikà mëlynø rugiagëliø neskaudëtø þaizda. Kà daryt? Toksai baltas pasaulis, lyg prieð Vieðpaties Pradþià. Gal vël viskas ið naujo, kad pamirðtume keistà, nuodëmingà, negerà savo tamsø ðeðëlá? Ið po sniego, ið po grumsto baltas elnias ðiaip taip prisikëlë ir nubëgo per laukà ten, kur Lietuvà oðia atsibudæ miðkai. Kità dienà ant sniego raudonavo dëmë Lietuvos pakraðty baltà elnià paðovë, bet dabar jau visam MIEGANTI LIETUVA Anapus Nemuno Martynas Maþvydas su bûrais kalbasi taip tyliai,

159 EILËRAÐÈIAI 159 bet girdisi Didþiojoj Lietuvoj. Ragainëje pavasaris, Martynas Maþvydas sodina àþuoliukà. Tà patá, kurá atplukdë Nemunas lyg ambasadorius pavasario ir Lietuvos. Po Þemaitijà vaikðto vyskupas Valanèius. Þibuèiø prisiskynæs, keliauja á baþnyèià. Sekmadienis á vakarà jau leidþiasi, lyg baltas laivas þibuèiø ir altoriø ðviesoje. Martynai Maþvydai, ateik á Lietuvà, jos vardà vël suraski. Á naujà knygà suraðyk, kaip mes gyvename, kaip mylime-nemylime. Tu viskà suraðyk, nes vyskupas Valanèius, nes ir Kudirka miega, nes miega Lietuva. MOBIS DIKAS, ARBA EILËRAÐTIS APIE ÞMONES, KURIE NIEKO NEMYLËJO Mobis Dikas pasaulio banginis, Kai kaþkas paskandino

160 160 JULIJA ALMANIS Paskutiná þemëlapá, Pasinërë á gelmæ, Á juodà ir ðaltà Atlanto bedugnæ Ir numirë. Mobis Dikas vaiduoklis banginis. Kai Kainas Suskaldë paskutiná, Vienintelá Gaublá, Ið Atlanto gelmiø pasikëlë Ir nuskrido Á Visatos gelmes, Á juodà ir ðaltà Nepaþástamo Dievo buveinæ. Kai neliko vandens, Kai pasibaigë duona, Druska ir degtukai, Mes iðkasëm duobæ, Apklojom ðakom Ir palikom. Kità rytà valgëm Mësà ir gërëme kraujà. Mobi Dikai, pasaulio bangini, Netikëk daugiau þmogumi. Jam neliûdna, neðalta, Jam tiktai nebereikia Tavæs. AGNEI Ant praëjusiø amþiø stalø Sidabrinë mënulio ðviesa, Virð praëjusiø amþiø langø Baltas angelas Sekmadienis mûsø

161 EILËRAÐÈIAI 161 Tyliai, tyliai plevena, Baigias amþius, o nuodëmës Mûsø Po Lokyno þvaigþdëm. Baigias amþius, O jûreiviai Ið kelioniø, ið Ledjûrio Keisto pasaulio Negráþta. Vynuogynai tuðti Ir vyno visai nebeturim. Nebeturim paploèiø Ir mësos visai nebëra. Tuðèias stalas. Alkana. Ir klaupiamës tylûs Po Lokyno þvaigþdëm, Ir aukojame Dievui Savo liûdnàjà Buitá. Baigias amþius ir prasideda Kitas. Virð bedugniø, virð nemeilës Sidabrinë mënulio ðviesa. LIETUVIÐKAS PEIZAÞAS Baltai baltai, juodai juodai per visà dangø nukeliavo. Toli toli, þemai þemai þydëjo vyðnios. Neþaibavo, nelijo lietûs, tik dundëjo, lyg karo dievas kaltø kardà á sausà akmená. Vaikams, vaikams vaivorykðtës reikëjo, lietaus reikëjo, bet nelis, nes karo dievas nudundëjo,

162 162 JULIJA ALMANIS palikæs dykumà. Akis, akis uþgriauþë karðtas smëlis ir lauþo dûmai. Pamiðkëj, o pamiðkëj stirnelë rëkë. Kulka, ástrigusi gerklëj, þarijom degino. Skaudëjo, skaudëjo gerklæ ir akis. Stirnelë galvà pasidëjo ant sauso kupsto. Neskaudës. Baltai, juodai, aukðtai, þemai sûpavo svirtys ir nuvirto tarsi kareiviai. Amþinai... TARP MANÆS IR LIETUVOS Tarp manæs ir Lietuvos girtos dainos vakarëjant, kvaiðas brolis nebylys. Þydi gailiai Judo gëlës ðimtà metø virð galvos. Tarp manæs ir Lietuvos psichiatriniø brodvëjai, kurèios naktys be þmogaus. Kvaiðas brolis ðokinëja tarp ganyklø ir dangaus. Tarp manæs ir Lietuvos pilkas paukðtis be likimo. Lesk, paukðteli, ið delnø. Juk ir að vis paskutinë ið kur nors vis sugráþtu. O kvailelis mano brolis renka þvaigþdæ po þvaigþdës ir lyg akmenis dëlioja Paukðèiø Takui ant ðirdies.

163 EILËRAÐÈIAI 163 Tarp manæs ir Lietuvos margos minios, lyg jurginai nuskinti, nepamerkti. Mano Lietuva tëvyne, gal ir tu vis sugráþti èia, kur vakarëjant geria uþ visus ir uþ tave. Kvaiðas brolis iðdëlioja tavo vardà Danguje. BUDËJIMAS IR VIENATVË Aukðtikalniø baltoj tyloj, kur Vieðpats Dievas sekmà dienà ilsis, kur Kalno ðeimininkas vakarais ridena akmenis, - dabar esu. Esu maþa, prie didelio prigludus ir nebijau paklysti kalnynø labirintuos, ir nebijau paskæsti upëse, nes reikia ir èia, ir èia kaþkam, va, ðitaip bûti su atmerktom á viskà akimis. O Kalno ðeimininkas vis nerimsta ir nerimas artyn, artyn. O vëjas nuo kalnynø kyla ir neða sniegà. Vasara, iðgelbëk nuo rankø-kojø amþino ðàlimo, nes lauþas nebeðildo. Að èia viena, bet reikia nusilenkti tam, kaþkam, kas þiûri á mano bûtá, á vienatvæ mano ið labai arti - - -

164 FILOSOFIJA 164 ANTANAS ANDRIJAUSKAS DELEUZE'O NOMADOLOGIJOS ERDVES DELEUZE'O NOMADOLOGIJOS ERDVËS Deleuze'o savitumas Straipsnis skirtas átakingo poststruktûralistinës ir postmodernistinës teorijos ðalininko, neklasikinës filosofijos tradicijø tæsëjo ir reformatoriaus Gilles Deleuze'o ( ) nomadologinës koncepcijos analizei. Jame, remiantis pagrindiniais ðio màstytojo veikalais, iðryðkinamas jo idëjø originalumas, atskleidþiamas Deleuze konceptø savitumas ir parodoma jo idëjø átaka postmodernistiniø teorijø ásigalëjimui. Autorius taipogi gilinasi á ðio màstytojo idëjø sàsajas su neklasikinës màstymo tradicijos atstovais ir átakingiausiø amþininkø koncepcijomis. Ðio Friedricho Nietzsche'ës, Henri Bergsono, Sigmundo Freudo Freudo, Jean-Paul Sartre'o idëjø ákvëpto nomadologijos ir ðizoanalizës ðalininko idëjos oponavo kitam átakingam poststruktûralizmo variantui Jacques Derrida dekonstruktyvizmui. Tai neabejotinai viena sudëtingiausiø XX a. antrosios pusës Vakarø filosofijos asmenybiø, kurià Michel Foucault laikë filosofiðkiausiu protu Prancûzijoje. Pasak jo, svarbiausios Deleuze'o knygos taip iðsiskiria ið kitø, kad jas sunku aptarti. Todël tik nedaugelis ëmësi ðio uþdavinio. Manau, ðios knygos ir ateityje vilios mus sekti jomis keistame atgarsyje su Kùossowskio dar vienas ir iðskirtinis vardas kûriniais. Taèiau galbût kada nors dabartinis amþius bus þinomas kaip Deleuze'o amþius (Foucault 1970, p. 885). Deleuze'o idëjos iðdëstytos ðiose pagrindinëse knygose: Nietzsche et la philosophie ( Nietzsche ir filosofija, 1962, Nietzsche (1965), Le Bergsonisme ( Bergsonizmas, Différence et répétition ( Skirtis ir kartotë, 1969), Logique du sens ( Prasmës logika,1969), Cinéma. 1. L'Image mouvement, ( Kinas. 1. Vaizdinys judëjimas, 1983), Cinéma. 2. L'Image temps, ( Kinas. 2. Vaizdinys laikas, 1985), Le Pli. Leibniz et le baroque ( Klostë. Leibnizas ir barokas, 1988) ir Prousto, Sacher-Masocho, Francis'o Bacono analizei skirtuose tekstuose. Filosofinës ir estetinës problemos gvildenamos ir kartu su Guattari paraðytoje knygose Kafka (1975), Capitalisme et Schizoprénie. T. 1. L'Anti-Oedipe ( Kapitalizmas ir ðizofrenija. T. 1. Anti-Edipas, 1972), T. 2, 1980), Rhizome ( Rizoma, 1976), Qu est-ce que la philosophie? ( Kas yra filosofija, 1991).

165 165 Daugumoje minëtø kartu paraðytø darbø neklasikinës filosofijos poveikis susipina su psichoanalitiniais elementais. Skirtingai nei Roland Barthes ir Derrida, Deleuze'as maþiau dëmesio skyrë lingvistinëms problemoms, taèiau Bartheso idëjø poveikis jauèiamas ir jo teorinëse konstrukcijose. Nors Deleuze'as teigë, kad niekad nesidomëjo metafizikos áveikimu ar filosofijos mirtimi, taèiau, bûdamas neklasikinës filosofijos sekëjas, kaip ir kiti postmodernizmo ideologai, iðsaugojo kritiná poþiûrá á klasikinæ Vakarø màstymo tradicijà, kurioje, kaip ir Foucault, regëjo istoriðkai susiformavusá represyvø màstymo tipà, ávardytà sàvoka filosofija, kuri jam siejosi su daugybe istoriðkai susiformavusiø dogmiðkø poþiûriø, atribojanèiø nuo autentiðko màstymo perspektyvos. Deleuze'as suvokë, kad pasikeitæs pasaulis, nauja patirtis, Vakarø filosofijoje vieðpatavusiø klasikiniø màstymo principø krizë, naujø problemø laukø iðkilimas reikalauja kitokio, universalesnio màstymo stiliaus, þodyno, kalbinës saviraiðkos formos. Todël filosofiná tekstà jis traktavo ir kaip ypatingà detektyvinio romano formà, ir kaip savotiðkà mokslinës fantastikos atmainà. Kita vertus, siekianèios adekvaèiau atspindëti naujà patirtá sàvokos konkreèioje jø sklaidos terpëje pirmiausia turi spræsti lokalines problemas ir keistis kartu su sprendþiamais uþdaviniais. Màstytojas neriasi á ávairius krizinius, nukrypstanèius nuo normos kultûros, þmogaus gyvenimo, estetinës patirties, meno reiðkinius. Kartu su Felix Guattari Deleuze'as tapo kûrëju vadinamosios ðizoanalizës koncepcijos, kurioje iðryðkëjo reakcija á psichonalitines Freudo ir Jacques Lacano idëjas. Kaip iðskirtinës pasàmonës svarbos sureikðminimo prieðprieðà ir pagrindiná þmogaus gyvenimiðkos veiklos pradà jis iðkëlë pasàmoniná mechaniðkà geismo polëká, sudëtingà Eros Tanatos, libido, paranojos, kûno be organø, ðizofreniðko gyvenimo ir paranoidinio mirties instinktø bei daugybës kitø pasàmonës komponentø sàveikà. Pasàmonës esmæ, jo poþiûriu, sudaro ávairios beprotybës, haliucinacijø, fantazmø apraiðkos, kurios koreliuojamos galingø geismø, surandanèiø aukðèiausià sintezës formà menininko asmenybëje. Plëtodamas psichoanalitines idëjas, Deleuze'as tyrinëja ðizofreniðkas, paranojines psichinës veiklos apraiðkas, ávairius pasàmonës, kûrybinës veiklos aspektus, beprotybæ, haliucinacijas, fantazmus. Já, kaip ir Foucault, labai domina ávairios psichinës anomalijos, skirtingos beprotybës apraiðkos, kurias jis sieja su galingø geismø ir pasàmonës polëkiø, fantazmø sublimacija. Aukðèiausia pasàmonës polëkiø raiðkos sinteze Deleuze'ui tampa menininkas. Filosofà traukia ne klasikinës estetikos apraðomo meninës kûrybos subjekto, genijaus vaizdinys, o itin komplikuotos XX a. avangardinio meno asmenybës Antonin

166 166 ANTANAS ANDRIJAUSKAS Artaud, Samuel Becketas, Franz Kafka, kuriø tiek gyvenime, tiek kûryboje á pirmà eilæ iðkyla bûties dramatizmas, pasàmonës struktûros ir ávairios ribinës situacijos. Kita vertus, jis prieðprieðina revoliucingà postmodernizmà reakcingam, praradusiam gyvybinæ potencijà modernizmui. Deleuze'o vertinimai subtilûs ir pamatuoti; jam stiprià átakà darë neklasikinës filosofijos ir egzistencinio màstymo tradicijoms bûdingos represyvios Vakarø màstymo tradicijos kritikos nuostatos. Tai matyti ið daugybës jo iðlygø aptariant Platono, platonizmo, o vëliau klasikinës metafizinës filosofijos vaidmená Vakarø màstymo tradicijoje. Ðiuolaikinës filosofijos uþdaviniu jis skelbia platonizmo nuvertimà (renversement du platonisme). Norint pakeisti platonizmo nuostatas, pasak Deleuze'o, bûtina ásiskverbti á jo dvasià, suvokti ðio reiðkinio visumà, ávertinant daugybæ ið pirmo þvilgsnio sunkiai pastebimø jo aspektø, perprasti jo ir menkiausiø intelektiniø judesiø esmæ, truputëlá nutolti nuo platonizmo nuostatø, uþmegzti su juo nuoðirdø dialogà, kuris platonizmui svetimas. Taèiau, kaip taikliai teigia Foucault, Deleuze'as visai nesiekia griausmingo bûgnø skambesio fone didþios Vakarø filosofijos Represijos; jis tik atskleidþia, tarsi prabëgom, jos suklydimus, parodo jos protrûkius, spragas, tuos nereikðmingus dalykus, kuriuos ignoravo filosofinis diskursas. Jis kruopðèiai atkuria tas vos pastebimas spragas, gerai suvokdamas, kad jose slypi fundamentalus aplaidumas ir nerûpestingumas ((Foucault, 1970, p. 889). Deleuze'as, kaip ir Foucault, Derrida, atsiribojo nuo ankstesnei racionalistinës filosofijos tradicijai bûdingos vienijanèios ir totalizuojanèios paranojos ir prabilo apie bûtinybæ kurianèio ir revoliucingo, neatsiejamo nuo sàvokø kûrimo neklasikinio màstymo. Já Deleuze'as tiesiogiai sieja su autentiðku egzistencijos bûdu, individualia màstytojo-kûrëjo pozicija, jo sugebëjimu jautriai reaguoti á dabarties iððûkius ir nepasiduoti socialinio konformizmo uþkratui. Santykis su filosofijos istorija Deleuze'ui bûdingas savitas ir gilus poþiûris á filosofijos idëjø istorijà. Kaip ir neklasikinës filosofijos kûrëjai, jis kritiðkai þvelgia á racionalistinæ linijà Vakarø màstymo tradicijoje ir ið jos tarsi iðplëðia sau dvasiðkai artimiausias figûras - Baruchà Spinozà, Immanuelá Kantà, Karlà Marxà, Sorenà Kierkegaardà, Nietzsche, Bergsonà, Freudà, Martinà Heideggerá, Sartre'à, Maurice Blanchot, Foucault. Netgi dauguma jo knygø yra skirta konkretiems màstytojams. Taèiau jis ne tiek komentuoja, persako já

167 167 dominanèiø màstytojø idëjas, kiek siekia jø kûryboje iðtraukti paèius esmingiausius jø tekstø fragmentus, á kuriuos þvelgia kaip á filosofijos idëjø istorijos aspektø svarbiausià jø mokymø matricà, apsprendþianèià jø ánaðà á filosofijos istorijà. Ir tenka pripaþinti, kad jo þvilgsnis yra skvarbus ir savitas. Jis neretai iðtraukia á dienos ðviesà svarbius kitiems nepastebimus ar maþiau reikðmingais laikomus analizuojamø màstytojø mokymø aspektus. Tuo galima ásitikinti ádëmiau skaitant jo ið Nietzche'ës, Bergsono ar Foucault palikimo itin áþvalgiai iðskirtus esmingiausius tekstinius blokus, kurie verèia kiek kitaip, giliau paþvelgti á jø koncepcijas. Kita vertus, Deleuze'ui ne tiek svarbûs konkretaus màstytojo biografijos faktai (kuriø, ypaè jo poþiûriu svarbesniø, jis neignoruoja) ar minëtø tekstø fragmentø interpretacijos, o bûtent tie gelminiai, neretai uþslëpti pagrindiniai màstysenos impulsai, motyvai, konceptualios nuostatos, kurios formuoja ir apsprendþia konkretaus màstytojo minties tëkmës srautà, surenka ið ávairiø maitinanèiø ir átakojanèiø versmiø trykðtanèius vandens srautelius á pagrindiná, bûdingà konkreèiam màstytojui, minèiø srautà. Ðiame sraute vyksta nuolatinis dialogas ir intensyvus sàveikavimas su anksèiau gyvavusiø dvasiðkai artimø màstytojø idëjomis, jø savotiðkas pakartojimas ir kûrybiðkas perleidimas per savo pasaulio suvokimo srautà. Ðiose sàveikose su praeities didþiø màstytojø idëjomis vyksta nuolatinis filosofijos istorijos atsinaujinimas, jos praturtinimas naujomis idëjomis. Apibûdindamas savo santykius su filosofijos istorija, Deleuze'as teigë, kad jis priskiria save tai kartai, vienai ið paskutiniøjø, kuri vienokiu ar kitokiu laipsniu buvo sugniuþdyta filosofijos. Tikriausiai filosofijos istorija atlieka filosofijoje represyvià funkcijà [...] Man atrodo, kad savo metu að iðsisukau todël, kad suvokiau filosofijos istorijà kaip tam tikrà sadomijà arba kas yra tas pats, kaip nenuodëmingà pastojimà. Að ásivaizdavau, kad uþ autoriaus nugaros darau jam vaikà, kuris turi bûti jo vaiku, taèiau kartu ir monstru. Labai svarbu, kad vaikas bûtø jo, kadangi bûtina, kad autorius ið tikrøjø kalbëtø tai, kà að verèiu já kalbëti. Taèiau bûtina ir tai, kad vaikas bûtø monstru, kadangi buvo pasitelkiami ávairûs centro perstûmimai, iðslydimai, paþeidimai, uþslëpti neiðsakymai, kurie suteikdavo man didþiulá malonumà (Deleuze, 1990, p ). Iðskirtinës svarbos Deleuze'o dvasinës evoliucijos faktas buvo atidus Nietzsche'ës, Bergsono, Freudo tekstø studijavimas, artimas bendravimas su kultinëmis postmodernistinës filosofijos sekëjais Foucault ir Guattari. Jis paliko ryðkius pëdsakus kiekvieno ið ðiø màstytojø intelektinëje biografijoje, padëjo geriau suvokti ne tik, kas juos sieja, taèiau ir kas skiria. Su Foucault Deleuze'à vienijo iðskirtinë pagarba Nietzsche'ei, kurio kûrybiná palikimà

168 168 ANTANAS ANDRIJAUSKAS plaèiai propagavo. Nuo 1964 m. Deleuze'as kartu su Foucault ruoðë garsøjá kolokviumà Cerisi-la-salle, kuris galutinai pakeitë poþiûrá á Nietzsche'ës filosofijà, pavertë já vienu reikðmingiausiø Vakarø màstymo tradicijos reformatoriø. Deleuze'o pasaulëþiûrai didþiulá poveiká turëjo Marxo idëjos. Kalbëdamas apie save ir Guttari, jis abu, apeliuodamas á skirtingus motyvus, priskiria marksizmo adeptø stovyklai. Deleuze'as buvo ásitikinæs Marxo atliktos kapitalizmo sistemos analizës fundamentalumu, kadangi ji apnuogino kapitalistiniø santykiø visuomenëje slypintá pavojø konkreèiam þmogui, jo bûèiai. Kapitalizmas jo poþiûriu þmogaus santykius su pasauliu paverèia nuþmogintais vartotojiðkais santykiais, prieðingais þmogaus prigimèiai. Paskutinæ savo knygà jis svajojo skirtá Marxui. Mano sekanti knyga, teigë jis, bus paskutinë ji vadinsis Marxo didybë (Tombeau de Gilles Deleuze, 2000, p. 262). Deleuze'o, kaip ir jo bièiulio Foucault, pagrindinis ákvëpimo ðaltinis yra Nietzsche, kurá jis traktuoja kaip autentiðkà màstymà reprezentuojantá nomadinio màstytojo tipà. Jo filosofinëms idëjoms gvildenti skirtas Deleuze'o veikalas Nietzsche et philosophie ( Nietzsche ir filosofija, 1962), kuris nubrëþë tolesnes jo màstymo gaires. Netrukus paskelbë kità ðiam màstytojui skirtà knygà Nietzsche (1965), kurià papildë kruopðèiai parinktais ðio màstytojo fragmentais, kurie rodo paties Deleuze'o poþiûrius á pamatines filosofijos problemas. Ðie veikalai ne tik svarbûs filosofijoje ásigalinèiam naujam poþiûriui á Nietzsche, kaip vienà iðkiliausiø Vakarø màstytojø, taèiau ir intelektinei ðios knygos autoriaus biografijai. Susidûrimas akis á aká su Nietzsche'ës gyvenimo ir kûrybos máslëmis, jø narpliojimas skatino filosofà naujai paþvelgti á svarbiausius dabartinës filosofijos uþdavinius, aiðkintis savo poþiûrá á juos, formuoti naujø kontekstiniø ir situatyviø kategorijø pasaulá bei naujà nelaikiðkos filosofijos sampratà. Ðiuolaikinei filosofijai bûdingas siekis áveikti laikiðkumo belaikiðkumo alternatyvà nelaikinio, istorinio amþino, dalinio universalaus (de surmonter l'alternative temporel intemporel, historique éternel, particulier universel). Eidami paskui Nietzsche, nesavalaikiðkumà (intempestive) suvokiame kaip galingesná nei laikas (le temps) ir amþinybë (l'éternité) reiðkiná, filosofija nëra istorijos arba amþinybës filosofija, ji yra belaikiðka (intempestive), visuomet ir tik belaikiðka, tai yra prieð tà laikà, naudai laiko, kuris, tikiuosi, ateis (Deleuze, 1968, p. 3). Jis, kaip ir Nietzsche, Foucault neretai ðokiruodavo savo paradoksaliomis, iðvirkðtinæ gyvenimo, kultûros pusæ apnuoginanèiomis mintimis.

169 169 Kalbant apie amþininkø padarytà átakà jam dvasiðkai artimiausias buvo Faucault, kurio poveiká savo màstysenai ir kai kurioms pamatinëms savo filosofijos idëjoms jis daþnai pabrëþdavo. Kartais Deleuze'as netgi teigdavo, kad juda savo bièiulio nubrëþtais keliais ir toliau plëtoja jo veikaluose iðryðkëjusias temas. Ið tikrøjø daugelá jø, kaip pavyzdþiui klostës, archyvo, þinojimo, valdþios, galios diskursø sklaidos, topologijos mechanizmø, kai kurias tyrinëjimø metodologines nuostatas, intelektualo misijos suvokimà jis perima ið Foucault, taèiau daugeliui savo bièiulio idëjø, sàvokø ir teorijø màstytojas suteikia originalias interpretacijas. Deleuze'as þavëjosi neeilinio Foucault talento jëga ir minèiø dëstymo stiliumi. Su Guattari ryðys irgi buvo glaudus, nes kartu raðë ir skelbë knygas. Kiekvienas atëjo ið skirtingø humanistikos srièiø, turëdami jau svarø ádirbá, taèiau jø kûrybiniø siekiø jungtis buvo prasminga. Mes nebendradarbiavome, mes paraðëme knygà, ið pradþiø vienà, paskui antrà, ne vienetø prasme, bet neapibrëþtumo prasme. Kiekvienas ið mudviejø turime savo praeitá ir ankstesnius darbus: jis psichiatrijà, politikà, filosofijà, kurioje jau yra gausu sàvokø, o að Skirtá ir kartotæ ir Prasmës logikà. Taèiau bendradarbiavome ne tokia áprastine prasme, kokia bendrauja du asmenys. Mes esame tarsi du upeliai, kurie susilieja á vienà srautà, kad sudarytø vienà mus paèius (Deleuze, 1990, p. 186). Konceptas ir autentiðkos filosofijos vizija Filosofijos istorija Deleuze'o veikaluose iðkyla ne kaip anksèiau gyvavusiø teorijø, mokyklø idëjø interpretacinë analizë, tai yra jø hermeneutinë refleksija, o kaip konstruktyvus, netrûkstamas, viena su kita konkuruojanèiø dël vietos po saule koncepcijø kûrimo procesas. Kiekviena karta atsineða su savimi savus filosofinius konceptus, kurie, konkuruodami su kitais, siekia iðplësti filosofinio paþinimo erdves. Kalbëdamas apie filosofijos istorijà Deleuze'as teigia, kad ji nëra itin reflektuojanti. Savo pobûdþiu tai veikiau tapyba ávairûs dvasiniai, konceptualûs portretai. Kaip ir tapyboje, èia reikia pasiekti panaðumà, taèiau nepanaðiomis, skirtingomis priemonëmis: panaðumà reikia rodyti, bet ne reprodukuoti (negalima tenkintis vien tuo, kà iðsakë filosofas). Filosofai siûlo naujas sàvokas, jie jas plëtoja, bet nenurodo ar bent pakankamai neatskleidþia problemø, kurios ðiomis sàvokomis aptariamos (Deleuze, 1990, p. 185). Vadinasi, filosofui bûdingos konstruktyvios màstymo nuostatos natûraliai papildomos estetinëmis ir meninëmis, kadangi filosofijos konceptø kûrimas

170 170 ANTANAS ANDRIJAUSKAS palyginamas su menu, kaip iðraiðka tø galimybiø, kurios suvokiamos kaip realybës vaizdinys. Todël filosofija ir menas èia metaforiðkai aiðkinamas kaip skirtingos formos melodiniø linijø nuolatinis persipynimas. Beje, konceptø kûrimas yra suvokiamas kaip toks pat sudëtingas ir kûrybiðkumo reikalaujantis uþdavinys, kaip ir vertingø meno kûriniø kûrimas. Savo poþiûrius á filosofijà Deleuze'as iðplëtojo kartu su Guattari paraðytame veikale Qu est-ce que la philosophie? ( Kas yra filosofija, 1991), kuriame greta specifiniø filosofijos problemø aptarimo yra daugybë aliuzijø á estetikà ir ávairias meno formas. Tai neabejotinai vienas brandþiausiø ir nuosekliausiø ðiai problematikai skirtø Vakarø màstymo tradicijos tekstø, kur konceptualiai átvirtinamas originalus poþiûris á filosofijà, jos uþdavinius, santykius su kitomis mokslo bei paþinimo sritimis. Ðie màstytojai perima ir toliau plëtoja neklasikinës filosofijos ðalininkø poþiûrius á filosofijos, meno ir mokslo santykius. Jø poþiûriu visos ðios pasaulio paþinimo sritys tarpusavyje glaudþiai sàveikauja ir papildo viena kità. Èia Deleuze'as ir Guattari, kaip ir Arthuras Schopenhaueris, Kierkegaardas, Nietzsche, Bergsonas pirmiausia áþvelgia jos dvasiná artimumà menui, kuris kuria savità tikrovës vaizdiná. Todël daugelá svarbiausiø filosofijos ir þmogaus bûties problemø jie apmàsto per santyká su menu, kuriam teikia iðskirtinæ svarbà þmoniø gyvenime. Ðiuo poþiûriu jie yra neabejotini panestetinës gyvenimo (egzistencinës) filosofinës tradicijos tæsëjai. Tikro filosofo gyvenimas, Deleuze'o nuomone, yra toks spalvingas ir ryðkus, kad neiðvengiamai virsta meno kûriniu. La vie comme une oeuvre d'art ( Gyvenimas kaip meno kûrinys ) taip vadinosi jo 1986 m. paskelbta esë. Autentiðko màstytojo gyvenimas èia iðkyla kaip toks kûrinys, kuriam bûdingas savitas estetinis stilius, ritmas, nuolatinis groþio ilgesys. Filosofinës bûties estetika persmelkia ir Deleuze'o màstymà, ir gyvenimà, kurá 1995 m. lapkrièio 3 d. jis nutraukia iððoka per savo buto langà Paryþiuje, uþbaigdamas savo gyvenimo dramà ir ilgai kamavusià ligà. Viena pamatiniø ðios knygos sàvokø konceptas (concept) reiðkianti sàvokà daug platesne prasme, pasklido ir ásitvirtino dabartinëje humanistikoje. Filosofijà Deleuze'as ir Guattari apibûdina kaip formuoti, iðradinëti, gaminti konceptus (Philosophie est l'art de former, d'inventer, de fabriquer des concepts) (Deleuze, Guattari, 1991, p. 8). Vadinasi, filosofija pirmiausia suvokiama kaip mokslas apie sàvokas, tiksliau apie sàvokø formavimà, iðradinëjimà ir gaminimà. Be to, konceptas èia iðkyla kaip konstruktyvi, iðplëtusi savo átakos laukà á teorinio màstymo sritá, sàvoka. Ji savita, bûdinga ne mokslui apskritai, o bûtent filosofijai. Kitoms mokslo sritims apibûdinti panaðias funkcijas jie pasitelkia kitas sàvokas.

171 171 Konceptø sklaidos sritis Deleuze'o ir Guattari filosofijoje yra filosofijos istorija, kurioje regime, kaip netikëtai ar dësningai chaoso erdvëje atsiranda ávairiø konceptø, jie sàveikauja, polemizuoja, kovoja dël átakos sferos su greta esanèiais. Chaosas Deleuze'o ir Guattari estetikoje traktuojamas kaip universali màstymo ir bûties procesus gaubianti jëga, o menas, mokslas ir filosofija trys kûrybos formos, kuriose reiðkiasi siekianti nusistojusius màstymo ir kûrybos stereotipus apvaldyti kûrybinë þmogaus dvasia. Tapytojas netapo ant neliestos drobës, raðytojas neraðo ant nepaliesto raðto lapo, lapas ir drobë jau iðmarginti gyvuojanèiais, anksèiau sukurtais ðabloniðkais þenklais, kuriuos pradþioje reikia iðtrinti, nuvalyti, suploti, netgi suskaidyti á dalis, kad liktø vietos atplûstanèiam chaosui, kuris virstø regëjimu (ten pat, p. 192). Skirtingai nei chaoso elementai, kurie yra efemeriðki ir iðnyksta tik atsiradæ, konceptai stabilûs prasmiø junginiai, iðsiskiriantys ypatinga tankumo konsistencija (consistance), tarsi gamtos sukurti unikalûs tekstø pasaulyje ásitvirtinæ abstraktûs loginiai konstruktai, jie ásiverþia á teorinio diskurso sritá ir formuoja filosofijos idëjø istorijos laukà. Tiek menas, tiek filosofija susiduria su chaosu ir já iðskaido, taèiau ðis skaidymas daromas skirtingais planais ir uþpildomas taip pat skirtingai pirmuoju atveju kosminiais þvaigþdynais, tai yra afektais ir perceptais, antruoju atveju imanentiðkumo komplekcijomis, tai yra konceptais. Menas màsto ne maþiau nei filosofija, taèiau jis màsto afektais ir perceptais (ten pat: 64). Taèiau ðios dvi pasaulio apmàstymo formos neretai susipina, pavyzdþiui, teatriðkai muzikali Don Chuano figûra Kierkegaardo ar Zaratustros Nietzsche'ës filosofijoje. Taèiau konceptualûs personaþai (taip pat kaip ir estetinës figûros) negali bûti suvedamos á psichosocialinius tipus, nors ir èia nuolatos vyksta jø persismelkimas. Konceptø sklaidos terpë yra tai, kà ðie màstytojai ávardija sàvoka plan (planas, plokðtuma), tai yra ta organizuota plokðtuma ir su ja susijusi erdvë, kuri praskrodþia neorganizuotà chaoso pasaulá ir iðskiria sàlyginai savarankiðkà sritá, susijusià su begaline minties sklaida. Filosofijos istorijà Deleuze'as ir Guattari vaizdþiai lygina su portreto menu. Uþdavinys èia, raðë jie, ne perteikti panaðumà, tai yra pakartoti, kà pasakë filosofas, o sukurti panaðumà, kartu parodant jo ásteigtà imanencijos planà ir jo sukurtus naujus konceptus. Iðeina protinis, noetinis, maðininis portretas (ce sont des portraits mentaux, noétiques, machiniques). Ir nors paprastai tokius portretus pieðia filosofijos priemonëmis, juos galima kurti ir estetiðkai (ten pat, p ). Kalbëdamas apie savo dëstytojo patirtá ir apmàstydamas filosofinës

172 172 ANTANAS ANDRIJAUSKAS minties sklaidos ypatumus santykyje su auditorija, Deleuze'as nesureikðmino diskusijø svarbos. Jis netgi teigë, kad filosofijai svetima diskusija, kadangi reikia dialoge su auditorija ne tik diskutuoti, taèiau ir áneðti kaþkà savità. Bûtent ten (bendraudamas su universitetine auditorija A. A.), sako jis, kaip filosofijai yra reikalingas ne tik filosofinis suvokimas per konceptus, taèiau ir nefilosofinis supratimas, kuris skleidþiasi per perceptus ir afektus. Bûtina ir viena, ir kita. Filosofija turi esminius ir pozityvius santykius su nefilosofija; ji tiesiogiai kreipiasi á ne-filosofus (Deleuze, 1990, p. 191). Ið èia plaukia jo mintis, kad filosofinë knyga yra ne tik sudëtinga knyga, taèiau ir visiðkai prieinama daugeliui þmoniø pasaulio ir þmoniø prigimties paþinimo versmë, visiðkai atvira dëþë su instrumentais ir kad tereikia tik poreikiø ir norø ja naudotis. Vadinasi, á filosofijà jis þvelgia ne kaip á ezoteriná profesionaliø filosofø uþsiëmimà, manipuliavimà ávairiais konceptais, idëjomis, taèiau ir kaip vienà efektingiausiø komunikacijos su iðsilavinusiais ir imliais filosofinëms idëjoms þmonëmis galimybæ, padedanèià jiems tobulëti ir jausti atsakomybæ uþ pasaulyje vykstanèius procesus. Ið èia plaukë poþiûris á filosofà kaip visuomenës sàþinæ ir jos vedlá, kuris, iðvydæs neteisybæ, privalo kilti á kovà su ja. Ðá savo artimà Sartre'ui ir Foucault angaþuotà màstytojo pozicijà jis praktiðkai ágyvendino remdamas ávairius studentø maiðtus, kairuoliðkus komunistinius, trockistinius, maoistinius ir anarchistinius sàjûdþius. Savotiðku savo kartos vedliu ir ákvëpëju kovoje su á visas kultûros poras ásiskverbusiu konformizmu jis laikë Sartre'à, kurá aukðtai vertino. Jam priskyrë iðskirtiná vaidmená prancûzø moderniosios kultûros ir filosofijos istorijoje, o jo mirtá suvokë kaip visais atvejais liûdnà ávyká. Naujos postmodernistinës filosofijos ðalininkai savo idealà regëjo kinø intelektualø tradicijoje, kurie sàmoningà nusiðalinimà nuo valdþios struktûrø ir principiná oponavimà jai laikë neatsiejamu autentiðko màstytojo ir kûrëjo bruoþu. Taèiau, perimdami kinø intelektualø tradicijos nonkonformistines nuostatas ir patá terminà intelektualas, postmoderno ideologai pasmerkë save permanentinei kovai su valdþios struktûromis, kurios ðiai kovai turëjo pavaldø didþiulá ir galingà valstybës valdymo represiná aparatà. Intelektualo skiriamuoju bruoþu Deleuze'as laiko milþiniðkos kultûros ávaldymà, þiniø turëjimà apie viskà. Save jis nepriskyrë ðiai iðrinktøjø kastai, o kukliai traktavo kaip màstytojà, kuris þino tik tai, kas tiesiogiai iðplaukia ið jo poreikiø. Taèiau kalbant apie intelektualams bûdingà nonkonformistinæ pilietiðkà valdþios atþvilgiu pozicijà nekyla jokiø abejoniø, kad tai buvo intelektualas. Filosofija, raðo jis, tai ne Valdþia. Valdþios formomis yra religija, valstybë, kapitalizmas, mokslas, teisë, visuomeninë nuomonë, televizija, taèiau ne Filosofija. Filosofijos viduje gali vykti didingi mûðiai

173 173 (idealizmas-realizmas ir pan.), taèiau visi jie nelabai rimti. Filosofija negali stoti su ja á tiesioginá mûðá, já randa revanðà kovoje be mûðiø, partizaniðkame kare prieð visus (Deleuze, 1990, p. 8). Nomadinis màstymas Glaudþiai susijusi su autentiðko màstymo vizija nomadinio màstymo koncepcija pirmiausia buvo pateikta Deleuze'o veikale Prasmës logika, o vëliau iðplëtota kartu su Guattari antrame tome knygos Kapitalizmas ir ðizofrenija. Jau Prasmës logikoje iðskirtinæ svarbà ágauna Nietzsche'ës, Jozefo Strzygowskio ir Arnoldo Toynbee veikaluose plëtota nomadologijos problematika ir sàvokos nomadinis màstymas bei nomadinis singuliarumas, kuris pakeièia klasikinëje tradicijoje plëtojamà genijaus, talento arba meninës kûrybos subjekto teorijà. Deleuze'o koncepcijoje sureikðminamos originalaus màstymo stiliaus, naujø netikëtø poþiûriø taðkø ir iðraiðkos priemoniø problemos, kurias gvildendamas jis apeliuoja á neklasikinës filosofijos tradicijà. Joje, kaip þinoma, iðryðkëjo nauji, palyginti su klasikine, þmogaus sàmonës dinamiðkumo, bûties laikiðkumo, introspekcijos, egzistencinës patirties trapumo, jautriausiø sàmonës pokyèiø, kalbinës saviraiðkos þaismingumo ir teatraliðkumo aspektai. Kierkegaardas ir Nietzsche priklauso tiems, kurie áveda á filosofijà naujø iðraiðkos priemoniø. Ðiuo poþiûriu galima kalbëti apie jø filosofijos ribø perþengimà (d'un dépassement de la philosophie). Taèiau judëjimo (mouvement) tema aptariama jø kûryboje apskritai. Georgui Hegeliui priekaiðtauja, kad jis apsiriboja melagingu abstrakèiu loginiu judëjimu, tai yra tarpininkavimu (médiation). Jie nori pastûmëti metafizikà judëti, suaktyvinti jà. Jie nori pastûmëti jà veiksmui, neatidëliotiniems veiksmams. Jiems nepakanka pasiûlyti naujà poþiûrá á veiksmà, nes vaizdinys jau yra tarpinis. Kalbama, prieðingai, apie tai, kad reikia sukelti kûrinyje judesá, pajëgiantá iðjudinti protà be jokiø vaizdiniø; be tarpininkø paversti patá judëjimà kûriniu; pakeisti tarpinius vaizdinius tiesioginiais þenklais; iðrasti vibracijas, sukimàsi, apsisukimus, traukà, ðokius ir ðuolius, pasiekianèius protà tiesiogiai (Deleuze, 1968, p. 16). Nietzsche ir jo máslingi tekstai Deleuze'ui yra tarsi kelrodis kurti savà nomadologinæ koncepcijà, nes ðis filosofas aiðkinamas kaip autentiðko, nuolatos ieðkanèio didþiai asmeninës tiesos nomadologinio màstytojo tipas. Raðyti, sako jis, reiðkia bûti vienu ið srautø, neturinèiu jokiø privelegijø kitø atþvilgiu, susiliejanèiu su kitais á bendrà srautà, arba sukurianèiam prieðprieðiná srautà ar sûkurá, mëðlo krûvà, spermos, þodþiø, veiklos,

174 174 ANTANAS ANDRIJAUSKAS erotizmo, pinigø, politikos ir pan. (Deleuze'as, 1990, p. 14). Jis apgailestavo kad kiek per vëlai susitiko su Nietzsche, kuris jam atvërë kitokio nomadologinio màstymo erdves, padëjo iðsivaduoti ið ankstyviesiems darbams bûdingo akademinio á grieþtà moksliðkumà pretenduojanèio akademinio þargono, gyvybingumà praradusio tradicinio filosofiniø kategorijø aparato. Nietzsche Deleuze'ui yra kaip uþslëptas Kanto varþovas, siekiantis iðspræsti tai, ko neiðsprendë Karaliauèiaus màstytojas. Nomadologinis màstytojas laisvai juda savo gyvenamo pasaulio erdvëje, neþymëdamas grieþtø gyvenamosios vietos ribø, juda ið vieno gyvenamojo taðko á kità, apgyvena juos, o vëliau juda neprisiriðdamas prie konkreèios vietovës. Mëgindamas apibrëþti neklasikinës filosofijos ðalininkø màstymo stiliaus sàsajas su nomadiniu màstymu Deleuze'as pasitelkia vaizdingà filosofinio teatro metaforà. Jà pasirenka neatsitiktinai, nes teatras jungia ávairius menus, ávairias kûrybinës raiðkos formas ir kartu visuomet yra susijæs su judëjimu, skirtingø judesiø formomis, jis tarsi iðtraukia realø judëjimà ið visø tø menø, kuriais naudojasi. Jie iðrado filosofijoje neátikëtinà teatro ekvivalentà, kartu paremdami ateities teatrà ir kartu naujà filosofijà (ten pat, p. 17). Jo teorijoje negatyvø neautentiðkos, perdëm racionalizuotos metafizinës filosofijos represyvias funkcijas perima vadinamoji suvalstybinta filosofija. Èia apeliuojama á represyvias kapitalistinës visuomenës bet kokiø valstybiniø institucijø funkcijas. Nomadologinës tradicijos màstytojai prieðprieðina save dogmiðkoms valstybinës filosofijos formoms (Schopenhauerio motyvas), kurios jungia ávairias Vakarø metafizinio màstymo tradicijas reprezentuojanèias teorijas, kurios nuolankiai tarnauja ðio pasaulio stipriesiems, valdþiai, oficialioms institucijoms, tvarkai ir viskà graduoja pagal pareigybiø laipsnius. Nomadinis màstymas, remdamasis ne grieþtai reglamentuotais principais, o spontaniðku ðizofreniðkumu, skirtimi siekia panaikinti suvalstybintoms filosofijos apraiðkoms bûdingà grieþtos hierarchijos, suvestos á centràsubjektà, principà. Ið èia kyla nomadiniam màstymui bûdingas arðus ir spontaniðkas pasiprieðinimas bet kokioms grieþtai centruotoms suvalstybintos ir reglamentuotos filosofijos formoms. Jis, skirtingai nei suvalstybintos filosofijos diegiamos formos, savo giliausia prigimtimi yra laisvas nuo iðankstiniø ideologiniø ar kitokiø apribojimø; gali spontaniðkai rinktis ávairius netikëtus minties plëtotës kelius. Akivaizdu, kad maiðtaujantis prieð grieþtos iðorinës reglamentacijos formas nomadinis màstymas ávairius atributus paskirsto anarchijos principu, jis nepaklûsta grieþtiems hierarchiniams ar represyvios sistemos

175 175 reikalavimams. Viskas èia yra iðsklaidoma klajokliui paþástamoje erdvëje; todël nomadinis màstymas, kaip ir klajokliai didþiulëse stepiø erdvëse, laisvai pasklinda bei juda skirtingomis kryptimis ávairiose teritorijose, kuriø riba yra svetimas pasaulis. Sëslûs Vakarø þmonës átariai þvelgë á klajoklius, jø laisvà erdvës suvokimà, gyvenimo, elgesio bûdà ir nesistengë geriau suvokti jo esmës. Todël ir klajoklinis, atmetantis grieþtai reglamentuotas raidos schemas màstymas, poþiûris á pasaulá yra svetimas vakarietiðkos màstymo tradicijos kûrëjams, juos erzino ið grieþtø reglamentacijos ribø iðsprûstanèios kultûros, màstymo ir meno apraiðkos. Deleuze'as ir paskui já sekæ kiti postmodernistinës filosofijos ðalininkai, atmetæ represyvius klasikinës metafizikos principus, prieðprieðino jiems kûrybingà klajoklinæ pasaulio vizijà, siûlanèià ne senas nuvalkiotas màstymo schemas, o, priklausomai nuo konkreèios situacijos, palankiausià iðkilusios problemos sprendimo variantà. Nomadologinës pasaulëþiûros suponuotoje pasaulio vizijoje ir jos paþinimo strategijoje iðkeliamas a) tikrovës astruktûriðkumas (rizomos ir labirinto metaforos); b) poþiûris á erdvæ, kaip á atvirà decentralizuotà teritorijø plëtrà ir jø apvaldymà; c) tiesmuko determinizmo atmetimas ir neprogramuoto vyksmo, atsitiktinumo, spontaniðkumo, neiðbaigtumo svarbos sureikðminimas. Vadinasi, nomadinis màstymas yra sëslaus sustingusio, dogmiðko màstymo ir bûties suvokimo antipodas, jis nepaklûsta centralizuotai valdþiai ir kontrolei, yra laisvas, kûrybiðkas, atsiribojæs nuo sëslø màstymà slegianèiø ásipareigojimø, servilizmo, konformizmo, dogmø, konvencijø. Akivaizdu, kad Deleuze'o nomadologijos koncepcija nukreipta prieð klasikinës Vakarø metafizinës tradicijos dogmatizmà, totalitarizmà, grieþtà reglamentacijà, apribojanèià asmenybës kûrybiðkumà, jos spontaniðkø dvasios polëkiø laisvæ. Svarbiausias ankstesnës metafizinës tradicijos trûkumas, jo manymu, realios patirties ignoravimas ir nesugebëjimas atsiriboti nuo þmogaus kûrybiðkumà varþanèiø dalykø. Ðiuo poþiûriu jis kritikuoja netgi savo ákvëpimo ðaltiná Kantà, kurio transcendentalinë estetika, Deleuze'o nuomone, neleistinai ignoruoja realø patyrimà. Ji tik apraðinëja tas þinias, kurias ið anksto jau turime, kad gautume tà patyrimà, kurá nuolatos sutinkame supanèiame pasaulyje. Estetinio paþinimo prasmæ Deleuze'as regi ten, kur atsiskleidþia groþio pasaulio ávairovë, gyvenimo ir meninës veiklos pokyèiai.

176 176 ANTANAS ANDRIJAUSKAS Rizoma ir labirintas Vietoj klasikiniam màstymui bûdingos apibrëþtos kategorijos struktûra Deleuze'as ir Guattari sureikðmina metaforiðkà kategorijà rizoma (pranc. rhizome ðakniastiebis), t. y., vietoj ðaknies, siejamos su grieþtai fiksuota aðine struktûra, iðkeliamas astruktûrinis ðakniastiebis, arba þemëje uþslëptas stiebas, kuris, ákûnydamas potencialià begalybæ, gali ágauti ávairiausiø konfigûracijø, laisvai augti ir plëtotis bet kuria kryptimi. Rizomos koncepcija suformuluojama nedidelës apimties knygoje Rhizome ( Rizoma, 1976), o vëliau iðplëtojama antrame Kapitalizmo ir ðizofrenijos tome, iðleistame ir pavadintame Tûkstantis pavirðiø. Plaèiausia prasme rizoma gali bûti laikoma polimorfinës postmodernios pasaulio vizijos, lankstaus postmoderniojo màstymo, kuriame nëra aiðkaus struktûriðkumo, grieþtos prieþastinës priklausomybës, centralizacijos, tvarkos ir simetrijos metafora. Rizomorfinæ erdvæ sudaro daugybë ávairiuose morfologiniuose lygmenyse susipinanèiø temø, datø, reiðkiniø, skirstymø, linijø, plokðtumø, teritorijø, kurios gali bûti stratifikuotos, organizuotos, jungiamos á konkreèias koegzistuojanèias ir astruktûriniais ryðiais susijusias teritorijas. Beje, rizoma gali bûti traktuojama kaip atvira erdvë, panaði á daoizmo Tuðtumà, ne tik atvira transformacijoms erdvë, bet ir vidiniø santykiø su iðoriniais prasme. Esminë rizomos savybë yra neiðsemiama embrioninës substancijos, arba semantinio centro, galia, potencija, tai yra galimybë spontaniðkai plëtotis ávairiomis kûrybinës veiklos kryptimis: lingvistine, estetine, perceptyvia, mimezine, paþintine, reikðtis ávairiomis specialiomis kalbomis, þargonais, slengais. Ji skleidþiasi, varijuoja, pleèiasi, skverbiasi, valdo naujas erdves ir teritorijas. Ðakniastiebio metafora yra artima pamatinei daoizmo filosofijos Dao kategorijai, nes simbolizuoja ið principo atvirà, atsisakantá klasikinei Vakarø metafizinei estetikai bûdingø logocentriniø nuostatø, nehierarchiðkà, nestruktûriná ir nelinijiná visumos organizavimo, estetinio pasaulio suvokimo ir kûrybos modelá, atveriantá imanentiniø paslankiø galimybiø spontaniðkai bûties ir asmenybës kûrybinio potencialo sklaidai. Rizomos kaip ir nomadologinë erdvës samprata yra procesuali, dinamiðka, lanksti, nepaprastai paslanki, ji gali imanentiðkai skleistis nuolatos besikeièianèiose vertikaliose rizomos struktûrose. Èia ðakniastiebio sàvoka savo pagrindinëmis nuostatomis, poþymiais (pirmiausia sugebëjimu prisitaikyti prie besikeièianèiø sàlygø, keistis) artima anksèiau aptartai nomadologinei koncepcijai.

177 177 Rizomos (ðakniastiebio), tai yra laisvai auganèio augalo, metafora savo daugiasluoksniðkumu, polisemija, lankstumu ir naratyvumu siejasi su kita postmodernistinës nomadologinës estetikos sàvoka labirintu. Etimologiðkai ir ávairiomis prasminëmis konotacijomis Deleuze'as sàvokà labirintas sieja su daugiasluoksniðkumu, sudëtinga, painia, klaidþia padëtimi, vieta, ið kurios sunku rasti iðeitá, kadangi yra daugybë potencialiø judëjimo á laisvæ ir paþinimà keliø. Labirinto metaforoje slypi laisvo, nenutrûkstamo, kupino daugybës galimybiø kelio, tam tikro slapto raðto paslaptis. Tai toks slëpiningas raðtas, kuris kartu yra ðifras, materija ir dvasia; jis padeda ásiskverbti á ávairias prasmes ir paþinti skirtingas bûties klostes. Daugiasluoksniðkumas èia suvokiamas kaip tai, kas turi daug daliø, kas sudedama, organizuojama daugeliu skirtingø bûdø, kur slypi paþinimo ir tobulëjimo prieþastis. Vadinasi, labirintas yra tarsi ta pati rizoma, iðsiðakojusi á daugybæ simboliniø pagrindinio kelio ðakø. Jis pirmiausia yra þmogaus bûties ir kultûros procesø ávairovës, daugiaaspektiðkumo iðraiðka. Kita vertus ir sudëtingo paþinimo kelio, ieðkojimø, paklydimø, vadinasi, klaidþiojimø bûdu ágyto patyrimo metafora, nes kelias ið labirinto á laisvæ veda per daugybæ koridoriø, nuklystanèiø á aklavietes. Iðëjimas ið labirinto á laisvà erdvæ neatsiejamas nuo bûsenø polisemijos, daugybës bandymø, klaidø, sugebëjimo kûrybiðkai màstyti, orientuotis sudëtingose probleminëse situacijose ir priimti sprendimus. Pagal nomadologinës kultûros bei meno raidos vizijà rizoma ir labirintas yra ið esmës nepaklûstanèios áprastiniam genealoginiam, arba, kitais þodþiais tariant, aðiniam, reiðkiniø centravimui antigeneologinës struktûros, besiskleidþianèios ne tik remiantis ið esmës kitais nelinijiniais principais, taèiau ir kitame decentruotame subjektyviame bûties lygmenyje, kuris nepaklûsta klasikiniams struktûriniams bei linijiniams raidos modeliams. Ið èia kyla rizomos ir labirinto kaip decentruoto, nepaklûstanèio linijinei raidai, kupinos spontaniðkos kûrybinës galios visumos interpretacija. Jø nuolatiniø transformacijø varomoji jëga yra ne iðoriniø, o vidiniø veiksniø, nonfinalinës sistemos saviraida, kuri, nepasiþymëdama nei stabilumu, nei nestabilumu, yra kupina nestabilumo ir kûrybinës potencijos. Klasikinei filosofijai bûdingas poþiûris á struktûrà kaip á teoriná diskursà organizuojanèià ðerdá, o postmodernistinës simbolis ðakniastiebis yra laisvo ir kûrybingo màstymo bei laisvos elgesio strategijos simbolis. Jis yra prieðprieða uþdaroms, uþsisklendusioms savyje, dogmiðkoms struktûroms, nes spontaniðkai auga, keièiasi, varijuoja, pleèiasi, siekia aprëpti naujas erdves. Svarbiausi rizomos bruoþai astruktûriðkumas, procesualumas,

178 178 ANTANAS ANDRIJAUSKAS neprogramuotumas, kuris skleidþiasi spontaniðkame kûrybinës dvasios polëkyje kaip sàmonës srautas, uþslëptos mintys, citatos, atspalviai, tekstø, kontekstø, kvazitekstø, hipertekstø ir intertekstø sàveika. Estetika Skirtingai nei Barthes pëdomis sekæ Foucault, Guattari Derrida Deleuze'as nesureikðmino lingvistikos svarbos. Jam daug svarbesnës buvo kinematografe ir literatûroje atsiskleidþianèios estetiniø aspektø analizës galimybës. Filosofo posûkis á neklasikinës estetikos tradicijà akivaizdþiai atsiskleidþia jau programinio veikalo Skirtis ir kartotë pradþioje, kur jis prabyla apie Kierkegaard'ui ir Nietzsche'i bûdingà vienà ir tà paèià jëgà ir prijungia prie jø dël akiai þavaus triptiko Charles Péguy. Kiekvienas ið ðiø trijø, raðë jis, savitai paverèia kartotæ ne tik jëga, bûdinga kalbai ir màstymui, patosui ir aukðèiausiai patologijai, taèiau ir fundamentalia ateities filosofijos kategorija. Kiekvienà ið jø atitinka Testamentas ir Teatras, teatro koncepcija ir iðskirtinis ðio teatro personaþas, kaip kartotës herojus: Jobas Abraomas, Dionisas Zaratustra, Jeanne d'arc Clio). Tai, kas juos skiria, reikðminga, akivaizdu ir gerai þinoma (Deleuze, 1968, p ). Neklasikinës estetikos pradininkai Kierkegaard'as, Nietzsche, Bergsonas já þavi màstysenos autentiðkumu, prieðprieða dogmiðkoms Vakarø klasikinës estetikos nuostatoms. Kierkegaard'as ir Nietzsche plëtoja privataus màstytojo opozicijà, màstytojo kometos, kartotës ðalininko vaizdiniui oficialaus profesoriaus, áteisinto daktaro, kurio þemiðkoji kalba yra netiesioginë; jos moralizuojanti versmë glûdi sàvokø bendrybëje (Kierkegaard'as prieð Hegelá, Nietzsche prieð Kantà ir Hegelá, tokiu aspektu þvelgiant Péguy prieð Sorbonà). Jobas nesibaigiantis protestas, Abraomas nesibaigiantis susitaikymas, taèiau abu yra tas pats. [...] Kartotë, Kierkegaard'o supratimu bendras transcendentinis koreliatas ir protesto, ir susitaikymo kaip psichinës intencijos (abu ðiuos aspektus galima aptikti ir Jeanne d'arc Gervaise)(ten pat, p ). Neklasikinës filosofijos pradininkø plëtojama estetika Deleuze'ui atrodo ðiuolaikiðkesnë, lankstesnë, geriau atspindi dvasinius nûdienos poreikius. Ði estetika, raðo jis, mums atrodo gilesnë nei Kanto estetika dël ðiø prieþasèiø: pasyvø màstantá subjektà apibrëþdamas per paprastà imlumà, Kantas naudojosi jau esamais pojûèiais, siedamas juos tik su a priori reprezentacijos forma, apibrëþta kaip erdvë ir laikas. Kartu jis ne tik unifikavo pasyvø màstantá subjektà, susilaikydamas nuo erdvës kûrimo vis labiau ir labiau; ne tik atëmë ið ðio pasyvaus màstanèio subjekto sintezës sugebëjimà

179 179 (sintezë buvo rezervuota veiklai), taèiau ir padalijo dvi estetikos dalis: objektyvià jausminæ stichijà, garantuotà erdvës forma, ir subjektyvø elementà, ákûnytà malonume ir kanèioje (ten pat, p. 130). Daugelá Deleuze'o estetikoje iðryðkëjusiø tendencijø jis vëliau plëtoja kartu su Guattari paraðytuose tekstuose. Norëdami iðryðkinti konceptø ir juos ákûnijanèiø konceptualiø personaþø savitumà, Deleuze'as ir Guattari pereina prie jø lyginamosios analizës su estetinëmis figûromis. Esminis skirtumas tarp konceptualiø personaþø ir estetiniø figûrø tas, kad pirmieji yra potencialûs konceptai, o antrieji potencialûs afektai ir perceptai. Pirmieji veikia imanencijos lygmenyje kaip Minties Bûties (Pensée Etre) (noumen) vaizdiniai, antrieji reiðkiasi kompozicijos pavidalu kaip Visatos vaizdinys (image d'univers) (fenomenas). Didþiosios minties ir romano estetinës figûros, taip pat tapybos, skulptûros ir muzikos kuria afektus, kurie tiek virðija áprastinius iðgyvenimus ir suvokimus, kiek konceptai virðija kasdienes nuomones (ten pat, p. 64). Beje, estetinës figûros (ir jas sukuriantis stilius) èia yra aiðkinamos kaip svetimos retorikai. Taèiau pojûèiai, perceptai ir afektai, peizaþai ir veidai, regëjimai ir filosofiniai konceptai apibûdinami beveik tais paèiais Nietzsche'ës ir Bergsono estetinëms teorijoms bûdingais tapsmo terminais. Vis dëlto, nepaisant iðorinio panaðumo, estetinës figûros reiðkiasi kaip netapaèios konceptualiems personaþams. Siekdami apibûdinti meninës kûrybos esmæ, surasti formalø, sistemiðkai organizuojantá meninës kûrybos centrà Deleuze'as ir Guattari atkreipia dëmesá á kompozicijos svarbà. Kompozicija, sustatymas, raðë jie, toks vienintelis meno apibûdinimas. Kompozicija yra estetika, ir viskas, kas nëra sudedamoji visuma, nëra meno kûrinys. Taèiau neverta painioti techninës kompozicijos darbo su medþiaga, kuriame neretai dalyvauja mokslas (matematika, fizika, chemija, anatomija), ir estetinës kompozicijos, tai yra darbo su pojûèiais. Vien tik paskutinis uþsitarnauja kompozicijos vardo, ir meno kûrinys niekuomet nekuriamas technikos arba dël technikos (ten pat, p. 181). Vadinasi, kompozicija èia yra kaip svarbiausias ávairius meno kûrinio aspektus sistemiðkai organizuojantis veiksnys. Viena pamatiniø situatyviø ir daugiareikðmiø vëlyvosios Deleuze'o estetikos kategorijø yra pli, kurios iðversti á lietuviø kalbà praktiðkai neámanoma. Áprastinë daþniausiai vartojama kasdienëje prancûzø kalboje ji verèiama sàvokomis klostë, sulenkimas. Taèiau prancûzø kalboje ðios kontekstinës sàvokos konotacijø laukas yra labai platus, nes, atsiþvelgiant á kontekstà, ji gali reikðti sulenkimà, atlenkimà, vokà, lankstà, áprotá, kirtá (loðiant kortomis), atspindëjimà, vieno uþdengimà kitu, ávairiø daliø ir sluoksniø tarpusavio sàveikà, susipynimà bei daugybæ kitø dalykø. Beje, lenkti reiðkia áveikti vienmatá tikrovës suvokimà, màstymà,

180 180 ANTANAS ANDRIJAUSKAS pasiprieðinimà, iðryðkinti màstymo judesiø lankstumà, plastiðkumà, ávairiapusiðkumà, sudëtingumà, polisemijà ir pan. Ðià sàvokà Deleuze'as pasitelkia savo veikale Klostë. Leibnizas ir barokas, aiðkindamas baroko epochos màstymo, estetikos ir meno principus. Barokinæ estetikà, remdamasis Henrichu Wölfflinu, Deleuze'as traktuoja kaip besiskleidþianèià dviem kryptimis pasinërimà á gelmæ ir polëká á dangiðkas sferas. Grynai barokiniu elementu èia skelbiamas vaizdiniø sistemos pasiskirstymas tarsi á du aukðtus, atskirtus kloste (pli), kuri atsispindi kiekvienoje ið dviejø pusiø skirtingu pobûdþiu, reprezentuodama baroko epochos atradimà par excellence. Jame atsispindi, kaip pamatysime, kosmoso transformavimasis á mundus. Tarp tapytojø, kurie laikomi barokiniais, puikiausiais ir neprilygstamais, buvo Tintoretto ir El Greco. O jiems abiem bûdingas minëtas barokiðkas bruoþas. Pavyzdþiui, paveikslas Grafo Orgaso laidojimas padalytas horizontalia linija á dvi dalis, ir apaèioje grupuojasi vienas kità spaudþiantys kûnai, o virðuje, darydama nepastebimà vingá, pakyla dvasia, kurios laukia ðventos monados, ir kiekviena ið jø iðsiskiria savitu spontaniðkumu (Deleuze, 1988, p. 40). Glaustai tariant, pli sàvoka be daugybës ávairiø prasminiø atspalviø, yra nukreipta prieð racionalistinei metafizinei estetikai bûdingà vienmatiðkumà, tiesmukumà aiðkinant sudëtingus estetikos ir meno reiðkinius. Klostë ne tik drabuþis, bet ir kûnas, uola, vanduo, þemë, linija. Baltruðaitis klostæ apibûdina apskritai kaip protrûká, taèiau toká protrûká, kuriam esant abu atplëðti elementai atmeta ir aktyvina vienas kità. Ðia prasme romaniðkà klostæ jis apibûdina per protrûká aktyvizavimà figûratyvaus ir geometrijos (ten pat, p. 48). Bûtent Jurgio Baltruðaièio-sûnaus iðryðkintas klostës kaip dviejø skirtingø pasauliø, bûties modusø, ávairiø formaliø struktûrø jungties, lûþiø, protrûkiø, dramatiðkø posûkiø momentas labiausiai ir domina Deleuze'à, kuris ðiø baroko estetikai bûdingø apraiðkø ieðko vëlesnëse epochose ir skirtingose meno rûðyse. Klostë, raðë jis, neabejotinai svarbiausia Mallarmé sàvoka, ir ne paprasta sàvoka, bet greièiau operacija, operacinis veiksmas, paverèiantis já didþiu barokiniu poetu. Irodiada kaip tik yra klostës poema. Pasaulio klostë yra vëduoklë arba vieningas sulenkimas. Ir kartais iðskleista vëduoklë nuleidþia ir pakylëja visas materijos granules, dûlësius ir ûkanas, per kurias suvokiame regimà, tarsi per plyðius skraistëje, atitinkamai klostëms, kuriø iðpjautuose ádubimuose regimi akmenys: vëduoklë atveria miestà klostë po klostës, taèiau kartu atveria jo nebuvimà arba pasitraukimà, dûlësiø konglomeratà, tuðèias bendrijas, haliucinacines armijas ir sambûrius (ten pat, p. 41). Vadinasi, klostë Deleuze'ui tarsi tampa

181 181 raktu, padedanèiu atrakinti duris á chaoso erdvæ, paþeidþianèiu filosofijos, estetikos, meno pasauliø daugiamatiðkumà, slëpingiausius jø uþkaborius. Kalba ir raðymo stilius Deleuze'as, kaip ir neklasikinës estetikos ðalininkai (Kierkegaard, Nietzsche, Bergson), iðskirtiná dëmesá skyrë kalbai, sàvokø tobulinimui, nes màstymà suvokë kaip sugebëjimà sàvokomis suvokti pasaulá, iðryðkinti maþiau pastebimas analizuojamø reiðkiniø prasmes. Filosofijai, raðë jis, vis dar tebeaktualus uþdavinys kurti sàvokas. Niekas uþ jà to nepadarys. Þinoma, filosofija visuomet turëjo varþovø, pradedant Platono varþovais ir baigiant Zaratustros juokdariu. [ ] Filosofija nekomunikatyvi, juolab nekontempliatyvi ar reflektyvi: jos prigimtis yra kurianti arba net revoliucinga tiek, kiek nepaliauja kurti naujas sàvokas. Vienintelë aplinkybë yra ta, kad sàvokos yra bûtinos ir svetimos tokiu mastu, kokiu atliepia tikràjà problemà. Sàvoka neleidþia màstymui pavirsti paprasta nuomone, poþiûriu, diskusija, plepëjimu. Þinoma, kiekviena sàvoka yra paradoksas (ten pat, p. 186). Bet kokia filosofinio màstymo sritis, vadinasi, ir estetika jam neatsiejama nuo kalbinës saviraiðkos tobulinimo, sugebëjimo kurti naujø savitø sàvokø sistemà. Filosofija, sako jis, visuomet yra sàvokø kûrimas (Deleuze, 1990, p. 185). Taèiau kita labai svarbi konkreèiam màstytojui yra autentiðkos kalbinës saviraiðkos ir savito minèiø dëstymo stiliaus problema. Neklasikinës filosofijos ir egzistencinës màstymo tradicijos poveikyje Deleuze'as iðskirtiná dëmesá skyrë kalbai ir ávairioms stilistinëms raðymo meninës iðraiðkos formoms. Jis þavëjosi savitomis stilistiðkai ir meninës formos poþiûriu iðbaigtomis ir vientisomis Blanchot miniatiûromis maþais savitu aromatu iðsiskirianèiais tekstø fragmentø ir aforizmø rinkiniais, kurie funkcionavo kai vientisa savità literatûrinæ erdvæ kurianti sistema. Taèiau pagrindinis jo stilistiniø formø poþiûriø dëmesio objektas buvo prisiminimais ir savitos laiko sampratos persmelkta Marcelio Prousto kûryba. Jis rëmësi Bergsono ir Prousto nuolatos tekanèio laiko ir atminties samprata, ypaè didingos prarastojo laiko epopëjos kûrëjo mintimi, kad raðytojas iðranda kalbos erdvëje naujà kalbà savotiðkà uþsienio kalbà. Toks áprastos raðanèiajam kalbinës erdvës ir naujø kûrëjo iðrastø stilistiniø, sintaksiniø ir kitø figûrø sàveikavimas, anot Deleuze'o, gimdo energetinæ átampà stimuliuojantá kûrybiðkumà ir ið áprastø kalbos schemø, kliðiø iðsivadavusià savità minties bei kalbiniø figûrø sklaidà.

182 182 ANTANAS ANDRIJAUSKAS Norëdamas iðskleisti savotiðku savo apmàstymø kelrodþiu pasirinktà ankðèiau minëtà Prousto mintá, Deleuze'as kaip pavyzdá analizei pasitelkia iðeivio ið Rytø Europos amerikieèio, raðanèio prancûziðkai, Louis Wolfsono knygà Le schizo et les langues ( Ðizo ir kalbos, 1970). Jis specialiai studijavo ðizofrenija serganèiø þmoniø tekstus ir savo kûriniuose siekë jas pritaikyti. Jo puikiu literatûriniu stiliumi paraðytuose kûriniuose savitai persipynë ne tik gausûs anglicizmai, taèiau ir jidið, rusø kalbø sluoksniai, panaðiai, kaip Prahoje gyvenusio ir vokiðkai raðiusio ar Airijoje gimusio ir prancûziðkai raðiusio Becketo knygose. Ðie skirtingas kultûrines erdves ir kalbines tradicijas siejantys raðytojai ne sulieja dvi kalbas net jei tai didþioji ar maþoji kalba, nors daugelis ið jø susijæ su maþuma, kuri yra tarsi jø pripaþinimo þenklas. Jie greièiau sugalvoja maþos kalbos panaudojimà didelëje, kurioje jie save iðreiðkia pilnai: jie sumaþina ðià kalbà, paverèia jà minorine, kaip muzikoje, kurioje minoriðkumas reiðkia esanèià nuolatiniame iðderinime dinamiðkus santykius (Deleuze, 2002, p. 149). Minëtø didþiøjø meistrø didybæ Deleuze'as regi ðiame sumaþinime, kuris priverèia kalbà judëti á prieká, pintis kaþkokioje uþburtoje linijoje, suteikia jai ypatingà niuansuotumà ir kalbinës saviraiðkos plastiðkumà, kuris perþengia atskirai paimtos kalbos ribotumus ir virsta kalba apskritai. Dvikalbiðkumà Deleuze'as laikë labai svarbia gero stiliaus tapsmo prielaida, kadangi skirtingø kalbø struktûros, sintaksës, þodyno formavimo dësningumø ir daugybës kitø dalykø suvokimas ir nuolatinis daþnai nesàmoningas lyginimas su raðomosios kalbos iðraiðkos galimybëmis padeda ne tik geriau suvokti konkreèios kalbos savitumà, bet ir naujas galimybes sintaksës, naujadarø, surambëjusiø kalbos konstrukcijø lauþymo ir apskritai naujomis meninës iðraiðkos formø turtinimo srityse. Ið èia plaukia Deleuze'o iðvada, kad didis raðytojas visuomet yra tarsi svetimtautis kalboje, kurioje jis reiðkiasi, netgi tuomet kai tai yra jo gimtoji kalba (ten pat). Kita vertus, raðymas jam yra neatsiejamas nuo regos ir girdëjimo. Èia Deleuze'as yra visiðkai teisus, kadangi subtilus kalbinës saviraiðkos jausmas, kaip pavyzdþiui Nietzsche'ës, Bergsono, Prousto, Kafka'os atvejais, yra neámanomas be kitø jusliø iðplëtojimo ir glaudþios jø sàveikos. Todël ir vaizduojamosios dailës bei muzikos kalbos ir meninës iðraiðkos priemoniø paþinimas yra nepaprastai svarbus kiekvienam tekstus raðanèiam màstytojui ir raðytojui. Jautriausiø tapybiniam pasaulio suvokimui spalviniø struktûrø kaip ir muzikiniø jausmas suteikia galimybæ màstytojui daug iðraiðkingiau ir vaizdingiau iðsakyti savo mintis. Todël ávairiomis juslëmis apdovanoto tikro þodþio meistro kalba tarsi dainuoja, jautriai perteikia ávairiø apraðomø daiktø, gamtos reiðkiniø jautriausius atspalvius. Taip kalbinëje saviraiðkoje nepaprastai iðpleèiama ir atnaujinama iki nesintaksiniø, negramatiniø ir

183 183 netgi nekalbiniø ribø, artimø psichinës patologijos klinikinëms bûsenoms, raðanèiojo kalbinës iðraiðkos priemoniø gama. Todël ið didþiøjø màstytojø, raðytojø, poetø tekstø prasminiø ribø neretai skleidþiasi jø auros savitumà sudarantis vaizdinis ir muzikinis fonas, suteikiantis tekstui papildomas prasmines konotacijas. Raðyti, teigia Deleuze'as, tai nebûtinai primesti formà (iðraiðkos) iðgyvenimø materijai. Literatûra yra greièiau beformio, arba neiðbaigto pusëje [...] Raðymas tai tapsmas, kuris niekuomet nesibaigia ir visà laikà yra tokioje kûrimo bûsenoje, kuri perþengia bet kokios apgyventos arba nugyventos materijos rëmus. Tai procesas, tai yra perëjimas Gyvenimo, tekantis per tai kas yra apgyvenama ir nugyventa. (Deleuze, 2002, p. 11). Ið èia plaukia jau Kierkegaardo, Nietzsche's, Heideggerio, José Ortega'os ir Sartre'o nekart deklaruota bûtinybë kiekvienam raðanèiajam kurti savità kalbà. Spontaniðkas raðanèiojo pasinërimas á raðymo procesà suteikia jam galimybæ iðsivaduoti ið vyraujanèiø raðymo schemø, kitaip, ið vidaus paþvelgti á paèià raðymo virtuvæ, sintaksës, stiliaus formavimosi ir sklaidos dësningumus. Bet kokioje kalbinëje saviraiðkoje iðskirtinæ svarbà ágauna kûrëjo suformuotas individualus stilius, kuris apjungia ávairius kalbos elementus á savità tam autoriui bûdingà sistemà. Stilius, raðo Deleuze'as svetima kalba kalbos viduje (ten pat, p. 153) ir greta pateikia kità papildanèià formuluotæ, kad stilius yra kalbos ekonomija (ten pat). Bûtent stilius su jam bûdingu dëmesiu saviraiðkos lakoniðkumui, iðraiðkingoms metaforoms, aiðkiam minties dëstymo sàryðingumui ar laisvai minties eigai, retorinëms figûroms ir pan. ir sukuria konkreèiam autoriui bûdingà raðymo savitumà. Vizualumo svarbos iðkëlimas Po glaudaus bendravimo su Guattari tarpsnio treèiajame dvasinës evoliucijos etape (kuriame minëtas bendravimas iðsirutuliojo á kokybiðkai naujà lygmená) Deleuze'o ir Guattari dëmesys persikëlë á vaizduojamosios dailës, kino estetikos ir vizualumo problematikos studijas. Buvo, raðë jis, treèiasis periodas, kai kalbu apie tapybà, kinà ir kylanèius vaizdinius. Bet tai knygos filosofija. Sàvoka, kuri, atrodo, dar turi du matmenis: percepciná ir afektyvøjá. Kaip tik tai mane ir domina, o ne patys vaizdiniai. Perceptai ne sàvokos, tai jausmø paketai ir santykiai, iðliekantys su tuo, kas juos teigia. Afektai ne jausmai, tai tapsmas, perþengiantis pats save (tampantis kitoks) (Deleuze, 1990, p ).

184 184 ANTANAS ANDRIJAUSKAS Mokslininkas vis daugiau domisi vizualumo, vaizdiniø judëjimo ir suvokimo estetikos problematika. Dviem anksèiau minëtoms Deleuze'o kino estetikai skirtoms knygoms Cinéma. 1. L'Image mouvement, Cinéma. 2. L'Image temps bûdingas labai savitas poþiûris ne tik á kino, bet ir á estetikos problemas. Ði knyga ne kino istorijos apybraiþa, raðë pirmosios Ávade autorius, tai taksonomijos judesys, bandymas klasifikuoti vaizdinius ir þenklus. Juolab kad jau pirmajame tome apsiribojame tik elementø apibûdinimu, dar daugiau tik vienos klasifikacijos dalies elementais (Deleuze, 1983, p. 7). Netgi knygø pavadinimai rodo, kad pirmame tome daugiausia aptariamos ávairiausios vaizdinio judëjimo apraiðkos, o antrajame tyrinëjamos vaizdinio laiko metamorfozës. Didþiuosius reþisierius Deleuze'as vaizdþiai lygina ne tik su tapytojais, architektais ir muzikantais, taèiau ir su màstytojais, nurodydamas, kad jø màstymo pagrindas yra ne sàvoka, o vaizdinys: vaizdinys judëjimas ir vaizdinys laikas. Kino istorijà jis traktuoja kaip sudedamàjà ir vis aktualëjanèià visuotinës meno istorijos dalá, kuri skleidþiasi savarankiðkø ir nepakeièiamø vizualiniø meno formø pavidalu. Kinematografà jis suvokë kaip galingà, dabarties vizualinës kultûros poreikius atitinkanèià artimà filosofijai minties maðinà, kuri funkcionuoja ne remdamasi judëjimu, pasakojimu, o pirmiausia aktualizuodama konkretø ávyká laike. Todël vis daþniau ðios Deleuze'o kûrybos srities apibûdinimui neretai vietoj áprastinio estetikos termino kartais pasitelkiamas kitas kino filosofijos. Jo pasitelkimas labiau pabrëþia Deleuze'o filosofiná konceptualø poþiûrá á kinematografo savitumo, jo socialiniø funkcijø ir poveikio suvokëjui, itin aktualaus santykio su virtualumu problemas. Ðios kinematografui bûdingos savybës gali bûti priskirtos ir daugeliui vëlyvøjø Deleuze'o filosofiniø, ypaè estetiniø tekstø, kuriuose vis daþniau iðsitrina ribos tarp tikrovës ir iðmonës ir sklendþiama kûrëjo sàmonës sukurtame iðgalvotame pasaulyje. Neatsitiktinai kalbëdamas apie tai Jean-Luc Nancy pasitelkia virtualios filosofijos terminà, tai yra tokios, kuri sudaro universumà, sudarytà iðimtinai ið vaizdiniø, taèiau ne tik ið tokiø vaizdiniø, kuriems bûdinga aiðkiai iðreikðta tikrovës iliuzija, bet, greièiau, jau nepaliekantis erdvës tikrovës ir vaizdinio opozicijai (Nancy, 1996, p. 116). Deleuze'as'o kino ir vizualumo estetikai skirti tekstai iðsiskiria ne tik savitai iðskleidþiama individualiø estetiniø sàvokø sistema, taèiau ir perteikia XX a. pabaigos estetinëje sàmonëje iðryðkëjusius estetikos ir meno problematikos pokyèius, susijusius su medijø estetikos ekspansija, vizualumo ir laikinëms struktûroms bûdingu dinamiðkumo problemø aktualëjimu. Deleuze'as buvo susiþavëjæs kinui bûdinga nuolatinio vaizdiniø judëjimo ir kaitos stichija, naujomis kinematografo meninës iðraiðkos ir

185 185 poveikio estetinei sàmonei galimybëmis. Taèiau kinas, kaip átaigiø vizualiniø vaizdiniø gaminimo maðina, jam padëjo pereiti prie platesniø filosofiniø ir estetiniø apibendrinimø, apmàstymø apie laiko, bûties, nuolatinës kaitos, vizualumo problemas. Jam buvo svarbu, kad kinematografe iðryðkëjæ paveikûs þmoniø sàmonei vaizdiniø reprodukavimo mechanizmai buvo iðplëtoti dabartinæ kultûrà veikianèioje mass media industrijoje. Todël ir kino istorija ðiose knygose pirmiausia traktuojama kaip sudedamoji vizualumo ir estetinio suvokimo istorijos dalis. Kino suvokëjo poþiûris á pamatines kino meno ir mass media problemas yra neatsiejama Deleuze'as'o plëtojamos estetinës koncepcijos dalis. Bûdamas filosofas, jis siekia per kinà paþvelgti á esmines dabartines filosofijos, estetikos, besikeièianèios þmogaus savivokos problemas, aiðkinasi tuos kino mechanizmus, meninës iðraiðkos priemoniø arsenalà, kurie padeda veikti estetinæ sàmonæ. Ðiuolaikiná pasaulá Deleuze'as traktuoja kaip simuliakrø pasaulá, kuriama nëra vietos Dievo, subjekto tapatybës iðgyvenimui. Visos tapatybës totaliai komercializuotame pasaulyje yra tik simuliuojamos, atsiranda kaip gilesnio þaidimo optinis efektas skirtybës ir pakartojimo þaismas. Tikro kûrëjo, màstytojo, menininko, intelektualo misijà jis, kaip ir didis daoizmo filosofas Zhuangzi, regi sàmoningoje ir principinëje prieðprieðoje valdþios struktûroms visose jø apraiðkos formose. Nomadinio tipo màstytojas ir nuo jo neatsiejamas laisvas, nepriklausomas nuo ðio pasaulio stipriøjø nonkonformistinis kûrybingas màstymas Deleuze'o koncepcijoje turëjo atlikti ðià laisvam þmogui skirtà misijà. Opoziciðkumas valdþios struktûroms ir nonkonformizmas jam, kaip ir Foucault, yra svarbûs màstymo, bûties ir kûrybos autentiðkumo rodikliai. Jis daug energijos ir laiko panaudojo nepriklausomo intelektualo pozicijos patvirtinimui. Lygiai taip pat kaip ir savo tekstuose jis þaidë, perkomponavo ávairias savo filosofijoje gvildenamas situacijas, jis linko ir á gyvenimo ir mirties þaismà. Jo nepriklausomas charakteris ir iððûkis visuomenëje nusistojusioms vertybëms ir gyvenimo formoms atsiskleidë ir gyvenimo pabaigoje, kuomet iðvargintas ligos jis sàmoningai pasirinko ir kruopðèiai suplanavo paskutiná savo bûties akordà Iðëjimà nusiþudant. Sumuojant atliktà analizæ galima teigti, kad Deleuze'as buvo vienas ið konceptualiausiø ir originaliausiø XX a. antrosios pusës màstytojø, kurio, kaip ir daugelio kitø prancûzø postmodernios filosofijos ðalininkø veikaluose, greta grieþtai suræstø analitiniø filosofiniø tekstø skleidësi epochai bûdingos filosofinës problematikos estetinimo ir naujø filosofinës iðraiðkos formø paieðkos tendencijos. Deleuze'o màstymo originalumas pirmiausia iðryðkëjo filosofijos problematikos áþengimu á naujas paþinimo

186 186 DELEUZE O NOMADOLOGIJOS ERDVES sritis, kurios pirmiausia suformuluotos jo þmogaus prigimties, jo santykiø su pasauliu, konceptualios filosofinio màstymo prigimties, nomadologijos, rizomos, ðizoanalizës koncepcijose. Suaktualintos koncepto, nomadologijos, rizomos, labirinto, ðizoanalizës ir kitos sàvokos giliai ásiskverbë á ávairias dabartinës humanistikos sritis. LITERATÛRA Deleuze G. Cinéma.1. L'Image-mouvement. Paris, Deleuze G. Cinéma.2.L'Image-temps. Paris, Deleuze G. Diférance et répétition. Paris, Deleuze G. Foucault. Paris, Deleuze G. Le bergsonisme. PUF. Paris, Deleuze G. Mémoire et vie. PUF. Paris, Deleuze G. Pourparlers, , Paris, Deleuze G., Guattari F. Capitalisme et Schizoprénie. T. 1. L'Anti-Oedipe.Paris, Deleuze G., Guattari F. Qu est-ce que la philosophie? Paris, Deleuze G., Guattari F. Rhizome. Introduction. Paris, Deleuze G.Nietzsche et philosophie. Paris, Delhomme J. Nietzsche et Bergson, Cerf. Paris, Delhomme J. Vie et conscience de la vie, essai sur Bergson. Paris, Demiéville P. Choix d'études sinologiques ( ), Leiden, Derrida J. Positions, Paris, Derrida J. D'un ton apocalyptique naguère adopté en philosophie. Paris,1988. Derrida J. De la grammatologie. Paris, Derrida J. Eperons. Les styles de Nietzsche. Paris, Derrida J. L'écriture et la différence. Paris, Derrida J. La différance. Théorie d'ensamble. Paris, Derrida J. Marges de la philosophie. Paris, Derrida J.Eperons:Les styles de Nietzsche. Paris, Foucault M. Dits et écrits, Vol Paris, Foucault M. Theatrum philosophicum. Critique, Nr. 282, 1970, p Foucault M., Deleuze G.Introduction générale// Nietzsche F.Œuvres philosophiques completes, t. V.Paris, Nancy J.-L. Pli deleuzien de pensée // Deleuze G. Un vie philosophique, Paris, 1996, p Tombeau de Gilles Deleuze, Paris, Antanas ANDRIJAUSKAS

187 187 MINDAUGAS PELECKIS PSEUDOISTORINIS NARATYVAS IR JO POVEIKIS LIETUVIO TAUTINIAM BEI EUROPINIAM TAPATUMUI Iðsilaisvinus ið sovietinio istorinio naratyvo, perraðiusio Lietuvos istorijà pagal marksistiná okupantø kurpalá, lietuvio tautiniam tapatumui kilo nauja grësmë: pseudoistorinis naratyvas. Jo formavimas vykdytas ir vykdomas trimis kryptimis: 1) sovietiniais metais jis buvo kuriamas (ir paplito po Atgimimo) romantikø pseudoistorikø iðeivijoje (Èeslovo Gedgaudo, Jûratës Statkutës de Rosales) ir LTSR pseudoistorikø, tokiø kaip Pranë Dundulienë; 2) po 2004-øjø, kai Lietuva ástojo á Europos Sàjungà, - Rusijos Federacijos raðytojø utopistø bei jø ákvëpëjø (tokiø kaip, pvz., Michailas Jurjevas, Georgijus Savickis, Aleksandras Duginas); 3) galutiná kirtá lietuvio tautinio tapatumo nykimui suduoda "treèiosios bangos" emigrantø nutautëjimas (Algirdas Julius Greimas 1991 metais raðë: "Sustokite, apsigalvokite, norisi ðaukti: jûs savo tautà paliksite, savo sielà parduosite uþ kelis 1 prakaitu pelnomus dolerius." ). Koks dabartinio lietuvio tautinis ir europinis tapatumas? Kas yra lietuvis aisiais, praëjus tûkstanèiui metø nuo pirmojo Lietuvos paminëjimo? Kodël (pan- )nacionalizmas ir pseudoistorinis naratyvas daro tokià stiprià átakà globalizacijos ir interneto epochos laikais, kai, atrodytø, vyrauja informacijos pertekliaus, o ne stygiaus (kaip sovietiniais laikais) problema? Kokia alternatyva ðiuolaikiniam lietuviui, kuris, pasak vieno emigranto, norëtø "gyventi ir vaikus auginti Naujojoje Zelandijoje, dirbti Australijoje ir atostogauti Lietuvoje"? Ar ámanoma "lietuviðkoji imperija", kokià ásivaizdavo Gintaras Beresnevièius? Ar galime suderinti Vladimiro Toporovo, Marijos Gimbutienës ir kitø tyrinëtojø atradimus su XXI amþiaus aktualijomis? Kaip turëtume iðsivaduoti ið pseudoistorinio naratyvo? Á ðiuos klausimus pamëgsime atsakyti dabar. Nieko nëra bjauriau uþ melà, o ypaè - istorijos falsifikavimà. Kai tai daro svetimi (kaip Rusijos Federacijos prezidentas, neseniai paskelbæs, kad Lenkija kalta dël to, jog prasidëjo Antrasis pasaulinis karas), nëra taip skaudu. Taèiau kai to imasi (beveik) savi, darosi nepakenèiamai slogu. Pseudoistorija nëra naujas iðradimas. Pagrindiniai jos bruoþai: akivaizdi politinë, religinë ar kitokia propaganda, ideologija; pseudoistorijos veikalai paprastai nespausdinami akademiniuose þurnaluose; pagrindiniai hipotezæz grindþiantys faktai - kontroversiðki, netikslûs, neteisingai suinterpretuoti, iðimti ið konteksto; paprastesnës tø paèiø faktø interpretacijos laikomos nevertomis dëmesio; remiamasi viena ar daugiau sàmokslo teorijø, kai Okamo skustuvo 1 "Baltos lankos", Nr. 30, Vilnius: Baltos lankos, 2009.

188 188 MINDAUGAS PELECKIS principas siûlo ieðkoti proziðkiausio problemos sprendimo. Trumpai paanalizuokime þymiausias pseudoistorijos teorijas ir pagrindinius jø bruoþus. Britø istorikas Nicholas Goodrick-Clarke, knygø "Okultinës nacizmo ðaknys", "Hitlerio kunigë Savitri Devi", "Juodoji saulë", "Paracelsas", "Emanuelis Swedenborgas", "Jelena Blavatskaja", "Sapnuojantysis dienà: Francis Parkeris Yockey" autorius, galëtø bûti vadinamas kriptoistoriku. Tai nëra pseudoistorija, taèiau kiek jà primena: autorius tyrinëja istorijos uþkaborius, mistines sroves, dariusias átakà nacizmui, tiksliau ezoteriná ariosofijos judëjimà, veikusá Vokietijoje ir Austrijoje metais. Kiek kitaip á pseudoistorijà ir pseudomokslà apskritai þiûri amerikieèiø 2 istorikas Douglas Allchin'as. Jo manymu, pseudoistorija - ne tik neteisingi, anekdotiðki, bet ir specialiai ideologiðkai angaþuoti teiginiai. "Pseudoistorijoje daþnai naudojamos retorikos priemonës. Nors pseudoistorija gali bûti paremta tikrais istoriniais ávykiais, jie gali bûti pateikiami klaidingame kontekste. Pseudomokslininkai - romantikai, kurie sureikðmina, dramatizuoja savo atradimus, supaprastina mokslo procesus. Be abejo, daug populiariø anekdotø beveik nëra kenksmingi mokslui: pvz., pasakojimai apie tai, kaip Archimedas suðuko "Eureka!" arba obuolys nukrito ant Newtono galvos. Taèiau yra daug pseudomoksliniø teiginiø, kurie - neteisingi: pvz., kai Kolumbas iðsiruoðë á savo didþiàjà kelionæ, iðsilavinæ þmonës nemanë, kad pasaulis plokðèias, kaip teigta. Pseudoistorikai naudojasi tikrais istoriniais ávykiais, praleisdami kai kuriuos faktus, pateikdami juos fragmentiðkai, romantiðkai." 3 Michaelas Shermer'is ir Alexas Grobman'as neseniai pseudoistorija pavadino holokausto neigimà. Pseudoistorija ne visada yra tyèia ideologizuota; dël jos atsiradimo kalti gali bûti naivûs ar nekompetentingi pseudoistorikai. Kiekvienos pseudoistorinës legendos tikslas - moralizuojantis naratyvas, kuriuo paprastai pabrëþiamas vienos kurios nors tautos ar ðalies pranaðumas bei kitos niekingumas. Daugelis pseudoistorikø savo retorikos architektûrà "pasiskolina" ið senovës mitø. Bendri senovës mitø ir pseudoistorikø darbø bruoþai: 1) monumentalumas, 2) idealizavimas, 3) emocijø kupina drama, 4) aiðkinamoji funkcija. Prieðingai nei pseudoistorikai, tikri mokslininkai (ðiuo atveju - istorikai) 1) remiasi specialia metodika, nepriklausoma nuo konteksto; 2) atlieka eksperimentus, kad iðvengtø klaidø; 3) interpretuodami árodymus, gauna tiesius "taip arba ne" atsakymus; 4) remiasi pripaþintais autoritetais. Kitaip tariant, kai mokslinis atradimas primena mità, tai neabejotinai yra ne mokslas, o pseudomokslas. Pagrindiniai pseudoistorijos retorikos bruoþai: 1) apraðomos asmenybës - be priekaiðtø; 2) "atradimai" yra neginèijami, pateikiami su euforija; 3) tie, kas nesutinka su pseudoistorine "tiesa", yra blogi þmonës, ignoruojantys "teisingà" 2 Allchin, D Pseudohistory and pseudoscience Science & Education 13: Shermer, M. & Grobman, A.: 2000, Denying History: Who Says the Holocaust Never Happened & Why Do They Say It?, University of California Press, Berkeley, CA.

189 PSEUDOISTORINIS NARATYVAS IR JO POVEIKIS LIETUVIO TAUTINIAM BEI EUROPINIAM TAPATUMUI 189 istorijos versijà. Þymiausiais pasaulyje pseudoistorijos pavyzdþiais galime vadinti tokias idëjas ir jø kûrëjus: Immanuelio Velikovsky (Èììàíóèë Âåëèêîâñêèé, ) knygà "Pasauliø susidûrimas" (1950; apie tai, kaip Venera pakeitë Þemës aðá, bûdama ðalia mûsø prieð 3500 metø); ji átakojo katastrofizmo judëjimo atgimimà XX a. antroje pusëje; Anatolijaus Fomenkos (Àíàòîìëèé Ôîìåìíêî, g. 1945) "Naujàjà chronologijà" (2001); jo drastiðka teorija teigia, kad Jëzus Kristus gyveno XII a., Trojos karas ir Kryþiaus þygiai buvo tas pats ávykis, o Èingischanas ir mongolai ið tikrøjø buvo rusai; Heriberto Illigo (g. 1947) "Laiko fantomo hipotezæ" (1991; artima A. Fomenkai idëja, tik istorijos skylë esanti beveik 300 metø - tarp 614 ir 911-øjø); Siono brolijà; tai - hipotezë, kad Jëzus Kristus vedë Marijà Magdalietæ ir turëjo vaikø, kurià ypaè iðpopuliarino amerikieèiø raðytojas Danas Brownas; Prieuré de Sion pirmàsyk apraðyta Pierre'o Athanase'o Marie Plantard'o ( ), nusprendusio, kad "Didysis Monarchas" ir Merovingø dinastija, neva kilusi ið Jëzaus Kristaus palikuoniø, buvo iðpranaðauta Nostradamo; ðá mità iðplëtojo ir iðpopuliarino 1982 m. iðleista kontroversiðka trijø autoriø knyga "Ðventasis kraujas ir ðventasis Gralis", kurio idëjiniu tæsiniu tapo 2003 m. D. Browno "Da Vinèio kodas" ir dar ne viena knyga; Holokausto neigimà; ypaè aktyviai tai daro britas Davidas Johnas Cawdellas Irvingas (g. 1938), paraðæs gausybæ nacius ðlovinanèiø knygø ir eilëraðtá savo maþametei dukrelei: "Esu að kûdikëlis arijas, ne þydas ir ne sektantas, ir neplanuoju 4 vesti beþdþionës ar rastafarës" ; sinocentristizmà; ypaè - britø istoriko mëgëjo Gavin'o Menzies'o (g. 1937) knygà "1421. Metai, kai Kinija atrado pasaulá" (2002; joje teigiama, kad kinø jûreiviai atrado Amerikà anksèiau uþ Kristoforà Kolumbà ir apiplaukë pasaulá likus ðimtmeèiui iki Ferdinando Magellano; - juos esà aplenkæs kinø admirolas Zhen He (apie ); G. Menzies'as nemoka kinø kalbos, o jo teiginius profesionalûs istorikai vadina "nonsensu"); afrocentrizmà, arba ikikolumbiðkojo kontakto su afrikieèiais teorijas; jose teigiama, kad þmonës ið Afrikos Amerikos þemynà pasiekë iki K. Kolumbo; tam nëra jokiø moksliniø árodymø; nepaisant to, yra mananèiø, kad senovës egiptieèiai lankësi Naujajame pasaulyje - ypaè ðià "kokaino mumijø" teorijà plëtoja vokieèiø toksikologë Svetlana Balabanova (pasak jos, narkotikus vartojo ne tik egiptieèiai, bet ir etruskai); taip pat teigta, jog Centrinëje Amerikoje m. pr. Kr. gyvavusi olmekø civilizacija, kuri, sprendþiant pagal jos paliktas skulptûras, turëjo negroidø bruoþø; britø pseudoistorikas Ivanas Gladstone'as Van Sertima ( ) sukûrë kontroversiðkà afrocentristinæ teorijà, iðdëstytà 1976 m. knygoje "Jie atëjo prieð Kolumbà", pagal kurià senovës egiptieèiai buvo juodaodþiai, o Afrika buvæs itin iðsivystæs þemynas; I. G. Van Sertima'os afrocentrizmo teorija 4 Hitchens, Christopher. "Churchill Take a Fall", The Atlantic Monthly, April 2002.

190 190 MINDAUGAS PELECKIS sukritikuota 1997 m. þurnalo "Journal of Current Anthropology" straipsnyje, kuris svarbus ne tik dël ðio konkretaus atvejo, bet ir kalbant apie visà pseudoistorijà; straipsnio autoriai raðë, jog "Van Sentima pasitelkia ávairias taktines gudrybes, paprastai naudojamas pseudomokslininkø, tarp kuriø yra beveik iðimtinis pasenusiø antriniø ðaltiniø naudojimas ir rëmimasis kitø pseudomokslininkø darbais; beveik nesinaudojama pirminiais ðaltiniais, praneðimais ið archeologiniø kasinëjimø vietø, naujausiomis mokslo þiniomis; chronologija ðlubuoja; taèiau 5 afrocentristams ir kitiems kultûros nacionalistams tokie metodai nekliudo" ; JAV ákûrimo istorijà, siejamà iðskirtinai su krikðèionimis arba - prieðingai - su masonais; pirmàjà teorijà populiarina religinis ir politinis amerikieèiø veikëjas, bestseleriø autorius, pseudoistorikas Davidas Bartonas (g. 1954); jis teigia, jog Amerikos istorija - tai krikðèioniø istorija, arba istorija þmoniø, kurie buvo Dievo iðrinkti tam, kad ákurtø ðventàjà Amerikà; ironiðka, kad tokius pat inicialus turintis bestseleriø autorius, amerikietis raðytojas Danas Brownas (g. 1964) mano prieðingai (ar bent nori, kad mes taip manytume): esà Amerikà ákûrë masonai - apie tai jis raðo naujausiame romane "Prarastas simbolis" (2009); Lietuvoje turime savà sàmokslo teorijø apie masonus kûrëjà, pseudoistorikæ Laimà Kastanauskaitæ, kuri teigia, kad "nuo pasaulio pradþios nebuvo stipresnës, 6 iðmintingesnës, doresnës organizacijos, kaip masonø ordinas ", ið kurio ji kildina "Rotary" klubà, esperantininkus, rerichieèius, komunistus ir socialdemokratus, liaudininkus, tautininkus, santarieèius, krikðèionis demokratus, ðaulius, romuvieèius ir net skautus; Lemûrijos kontinento ir tamilø tautos pirmenybës teorijà; jà "tamilø karaliumi" pramintas Devaneya Pavanar'as ( ) apraðë 1966 m. veikale "Pirminë klasikinë pasaulio kalba", kurioje tamilø kalba vadinama seniausia pasaulyje, ið kurios kilusios visos kitos kalbos, o tamilai gyvenæ dar prieð metø Velykø saloje; senovëje egzistavæs Lemûrijos arba Kumari Kandam þemynas, jungæs Madagaskarà, Pietø Indijà ir Australijà; Lemûrija buvusi þmonijos lopðys; "tiesà" apie tamilus esà nuslëpæ sanskrito populiarintojai; pirmieji þmonës - Homo Dravida arba tamilø protëviai dravidai; Lemûrijà tvanas nuskandinæs prieð metø; profesionalûs lingvistai ir istorikai D. Pavanar'à vadina nacionalistu mistiku, dariusiu átakà tamilø nacionalistiniam judëjimui m. ir virtimà teroristine organizacija "Tamilø tigrai" (Liberation Tigers of Tamil Eelam, LTTE), egzistavusia Ðiaurës Ðri Lankoje nuo 1976-øjø geguþës iki 2009-øjø geguþës ir atsakinga bent uþ þmoniø gyvybes; beje, Lemûrijos arba Mu kontinento "iðradëja" - mistikë, Teosofijos draugijos ákûrëja ið Ukrainos Jelena Blavatskaja (Îëåíà Ïåòð³âíà Ãàí- Áëàâàòñüêà, Helena Blavatsky, ), kuri 1888 m. iðleistoje "Slaptojoje doktrinoje" rëmësi niekieno daugiau neturëta slapta senzaro kalba paraðyta "Dzian knyga"; spëliota, kad tai - tibetieèiø ezoterinës raðtijos Kiu- Te (rgyud-sde) dalis; "Dzian knyga" tapo dar vienu ðiuolaikiniu mitu, þinomu 5 Gabriel Haslip-Viera, Bernard Ortiz de Montellano, Warren Barbour, Robbing Native American Cultures: Van Sertima's Afrocentricity and the Olmecs // Current Anthropology, Vol. 38, No. 3 (Jun., 1997), p Kastanauskaitë L., Lietuvos inteligentija masonø ir paramasoniðkose organizacijose ( ). Monografija, Vilnius: Vaga, 2008, p. 13.

191 PSEUDOISTORINIS NARATYVAS IR JO POVEIKIS LIETUVIO TAUTINIAM BEI EUROPINIAM TAPATUMUI 191 visame pasaulyje; ruso, mistiku pasiskelbusio Sergejaus Niluso ( ) arba, kaip teigia kita versija, rusø þurnalisto Matvejaus Golovinskio ( ) "Siono iðminèiø protokolus"; 1903 m. sukurpti "protokolai" paskleidë antisemitines idëjas, neva þydai apgaule valdo pasaulá; "Dviejø Babilonø" idëjà; ðkotø pastorius Alexander'is Hislop'as ( ) savo 1853 m. pamflete árodinëjo, kad Katalikø baþnyèios doktrinos - ið babilonieèiø pavogtas misterijø kultas; slovënø nacionalistø "venetø teorijà"; 1984 m. sukurta Venetska teorija teigë, kad slovënø protëviai - venetai - Alpëse gyveno nuo senø laikø, o venetø kalba - Vakarø slavø kalbø prokalbë; tai - bene kukliausia pseudoteorija ið ðiandien aptariamø; pseudomakedonietiðkàjà teorijà; Makedonijos Respublikos gyventojai esà yra senovës makedonieèiø ainiai; belgo Roberto Bauvalio (g. 1948) "Oriono koreliacijos teorijà"; 1994 m. sukurta pseudomokslinë teorija teigia, jog Oriono þvaigþdës tiesiogiai susijæ su Egipto piramidëmis, kurios mena iðnykusià atlantø civilizacijà; taip pat panslavizmà; já ákvëpë kroato vienuolio domininkono Vinko Pribojeviã'iaus 1525 m. pasakyta kalba "Apie slavø kilmæ ir ðlovæ"; pangermanizmà, panserbizmà, panislamizmà, panarabizmà, panazianizmà, panturkizmà, paniranizmà, pankelticizmà, sionizmà, asirianizmà, iberizmà, turanizmà, panamerikanizmà, lenkofilijà arba sarmatizmà, kroatø ilyrø sàjûdá, graikø epsilonizmà, rumunø protochronizmà, armënø, turkmënø, korëjieèiø bei kitø tautø nacionalizmà, Kosovo mûðio mità ir kitus pseudoistorija paremtus judëjimus. Savo mitologijas turi ir naujieji religiniai judëjimai. Pavyzdþiui, mormonai (Pastarøjø dienø ðventøjø Jëzaus Kristaus baþnyèia), tiksliau, jø ákûrëjas Josephas Smithas ( ), 1830 m. "Mormono knygoje" teigia, jog Amerikos teritorijoje pranaðai gyveno nuo 2500 m. pr. Kr. Kaip matome, daugelis pseudoistoriniø teorijø kalba apie vienà ir tà patá dalykà: "Mes - geriausi, pirmieji, iðrinktieji". Etnocentrizmas, europocentrizmas, afrocentrizmas ir bet koks kitas -centrizmas bei pan- reiðkiniai - gana pavojingi, nes jie veikia kaip indø filosofijos Majos (iliuzijos) skraistë: uþdengia akis, todël per jà beveik nieko nesimato, tik siauras realybës ruoþelis. Baltocentrizmas - taip pat ne naujiena. Profesorius Leonidas Donskis straipsnyje "Lietuva XX a. pabaigoje" yra raðæs, kad ðiuo metu, po 50 metø trukusios izoliacijos gráþdama prie Vakarø civilizacijos, Lietuva imasi naiviø teoriniø ir ideologiniø alternatyvø, kilusiø XIX a. rusø slavofilø ir zapadnikø (vakarietintojø) disputuose. L. Donskis romantiðkas etnocentrines lietuviø vizijas vadina baltofilija arba nacionaliniu fundamentalizmu. Neoromantiðkajam baltocentrizmui prijausti ðiais laikais madinga. "Bûti pagonimi" reiðkia pasiprieðinti dominuojanèiai ideologijai. Sovietiniais laikais "pagonys", tiksliau, romuvieèiai, buvo disidentai antitarybininkai. Dabar Lietuvos

192 192 MINDAUGAS PELECKIS neopagonys, ypaè priklausantys ávairioms jaunimo subkultûroms (maþdaug amþiaus þmonës), labiau prieðinasi Vakarø civilizacijai (nors jos sukurtomis gërybëmis, pvz., internetu, kompiuteriais, mielai naudojasi), á savo pasaulëþiûrà átraukia ne tik neopagonybæ, bet ir Rytø kultûrø atðvaitus. Kur riba tarp susireikðminimo, lietuviðko nacionalizmo ir tikro, tradicinio, etninio, baltiðkos pasaulëþiûros suvokimo? Ji - gana trapi. Pseudoistorikais (ir pseudolingvistais) tikrai negalëtume vadinti tokiø mokslininkø baltistø, kaip Vladimiras Toporovas, Gintaras Beresnevièius, Marija Gimbutienë, Norbertas Vëlius, Simas Karaliûnas, Leonardas Sauka, Zigmas Zinkevièius, Jonas Balys, Bronys Savukynas, Vytautas Maþiulis, Letas Palmaitis (atskirkime L.Palmaitá- Mikelá Klusá, kaip nepakartojamà lingvistà ir knygos apie Eurazijà autoriø nuo L. Palmaièio - abejotino istoriðkumo knygos apie ðv. Brunonà "Ámintos tûkstantmeèio máslës" autoriø), Vytautas Aliðauskas, Alvydas Butkus, Nijolë Laurinkienë, Tomas Baranauskas, Inga Baranauskienë, Irena Èepienë, Elvyra Usaèiovaitë, Daiva Vaitkevièienë, Vykintas Vaitkevièius, Dainius Razauskas, Ignas Narbutas, Piero Umberto Dini, Rimantas Balsys, Austë Nakienë, Radvilë Racënaitë, Bronë Stundþienë, Lina Bûgienë, Vytautas Berenis ir kt. Istorikë dr. I. Baranauskienë teigia: Labai abejoju, ar pseudoistorinio naratyvo kontekste verta nagrinëti groþinës literatûros kûrinius. Pseudoistoriniai naratyvai vis dëlto yra teorijos, pretenduojanèios á moksliðkumà. O groþinë literatûra pagal apibrëþimà yra nemokslinë. Jeigu prie pseudoistorikø priskirsime Alantà arba Uþurkà, tai prie jø reikia priraðyti ir Walterá Scottà, Dumas, Mickevièiø ir t.t. Prie pseudoistorikø jokiu bûdu negalima priskirti nei Narbuto, nei Daukanto, nei juo labiau Vijuko-Kojelavièiaus. Tas pats pasakytina ir apie kalbininkus, ir net apie Basanavièiø. Pasaulinë mokslinë-kritinë akademinë istoriografija susiformavo tik apie 19 a. vidurá, o lituanistinë - dar vëliau. Taigi to meto ávairios teorijos negali bûti laikomos pseudoistorinëmis, nes tiesiog dar nebuvo akademinio istorijos etalono. Prie pseudoistoriniø naratyvø tikrai negalima priskirti nei Barono, nei Dubonio, nei Baranausko darbø, jau vien dël to, kad visi jie yra pripaþinti savo srities profesionalai. Jø teorijas gali priimti arba nepriimti, bet jeigu nori su jomis polemizuoti, turi tai daryti moksliðkai, nes paèios teorijos yra daugiau maþiau mokslinës. Gudavièiaus mokykla, besivadovaujanti eurointegracijos paradigma ir kovojanti su ðapokiðku istorijos supratimu, dominuoja maþdaug nuo 1995 m. Ðiai mokyklai priklauso ir Dubonis, ir Petrauskas, ir Nikþentaitis, ir Baronas, tik jis kaip arðus katalikas ðiek tiek iðsiskiria ið bendro fono. Bet jo darbai, nukreipti á Pilënø, Kæstuèio ir visø kitø pagoniø demaskavimà, ðioje kompanijoje vertinami ir giriami. Kita mokykla yra patriotinë. Jos þymiausi atstovai Merkys, Tyla, Juèas. Jie ðaknimis áaugæ á Ðapokà ir kitus tarpukario istorikus, ir bûtent jie labiausiai piktinasi marksistine-eurointegracine ar agresyviai katalikiðka Gudavièiaus mokyklos raðliava. Ið jaunesniøjø ðiai baltofilø srovei priklauso Tomas Baranauskas, Vykintas Vaitkevièius ir daugelis kitø. Tiesa, èia dominuoja

193 PSEUDOISTORINIS NARATYVAS IR JO POVEIKIS LIETUVIO TAUTINIAM BEI EUROPINIAM TAPATUMUI 193 archeologai ar mitologijos tyrëjai, nes ið istorijos Gudavièiaus kompanija visus baltofilus-patriotus iðstûmë (gal tik pastaruoju metu jie ima ðiek tiek atsigauti). Prie pseudoistorikø taip pat nepriskirèiau ezoterikø ir neopagoniø tai visai atskiros srovës, susijusios su tikëjimu, o ne su mokslu. Geopolitikai ir kiti futuristai taip pat nesusijæ su pseudoistorija, nes jø teorijos ar fantazijos orientuotos á ateitá. O dël ávairiø centrizmø daþniausiai reikia diskutuoti faktas, kad jie daþnai perþengia ribà, bet, antra vertus, kiekviena istorija turi kaþkoká centrà ar atsparos taðkà. Be to, vyraujantis pasaulio istorijos dëstymas yra europocentristinis (tiksliau, anglo-franko-centristinis), taigi klausimas slidus. Kalbant apie pseudoistorinius naratyvus apskritai, jie iðsiskiria bûtent savo pretenzijomis á moksliðkumà ir revoliucinius atradimus. Þinoma, èia reikia padaryti iðlygà visi didieji moksliniai atradimai susijæ su fundamentalia egzistuojanèiø teorijø revizija. Ir að nedrásèiau pasakyti, kad istorijoje (ar bent atskirose jos srityse) tokia revizija ið principo negalima geriausiai tai árodë Rezunas-Suvorovas. Þodþiu, revoliucines teorijas kelti galima, tik reikia jas pagrásti. Pseudoistoriniø naratyvø specifika yra ta, kad nepaisant savo apgailëtino nepagrástumo, vis dëlto iðpopuliarëja, o tai jau socialinis fenomenas, verèiantis klausti, kodël visuomenë nepasitiki profesionaliais istorikais. Post-sovietinëje erdvëje (ypaè Rusijoje) pseudoistorija suveðëjo ið karto po komunizmo þlugimo, ir tai lëmë nepasitikëjimas sovietine istoriografija, kurioje istorija iðties buvo falsifikuojama. Bet Lietuvoje ðis fenomenas iðkilo ið esmës tik pastaraisiais metais. Gedgaudas ir Pichelis Sàjûdþio laikais buvo skaitomi, bet visuomenëje jø teorijos neiðpopuliarëjo, ir uþ tai reikia dëkoti bûtent tokiems þmonëms kaip Merkys, Tyla ar Juèas, kurie net sovietmeèiu sugebëjo iðsaugoti gerà istoriko profesionalo vardà. O dabartiná pseudoistoriniø naratyvø iðpopuliarëjimà lëmë bûtent Gudavièiaus erointegracinës ir tautiðkai nihilistinës srovës ilgametis dominavimas vieðojoje erdvëje ir ypaè polinkis revizuoti (o kartais ir atvirai falsifikuoti) istorijà. Þodþiu, kai akademikai diskredituoja save, visuomenë praranda sugebëjimà atskirti mokslà nuo pseudomokslo ir renkasi tai, kas skamba patraukliau. Pas mus iðskirèiau keturias pagrindines sroves Gedgaudo, Statkutës, Citrono-Lileikos ir Pichelo pasekëjus (pastarasis atvejis specifinis, nes átakoja tik þemaièius). Ðiaip pseudoistorijos, aiðku, neiðvengsi ji egzistuoja visame pasaulyje (ir kartais ðioje terpëje netgi iðauga vienas kitas genijus), bet svarbiausia - visuomenë (bent jau didþioji jos dalis) turi iðsaugoti sugebëjimà atskirti pelus nuo grûdø. Manau, Lietuvoje ðis sugebëjimas dar nëra prarastas, bet akademinei bendruomenei bûtø pats laikas susimàstyti. Ypatingo dëmesio verta filosofo Zenono Norkaus knyga "Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didþioji Kunigaikðtija lyginamosios istorinës imperijø sociologijos poþiûriu" (Vilnius: Aidai, 2009). Ðios monografijos Lietuvai seniai reikëjo. Po 2003 m. Vilniaus universiteto leidyklos iðleisto Gintaro Beresnevièiaus ( ) veikalo Imperijos darymas. Lietuviðkosios ideologijos metmenys.

194 194 MINDAUGAS PELECKIS Europos Sàjunga ir Lietuvos geopolitika XXI a. pirmojoje pusëje (ðià knygà galime rasti bei nemokamai parsisiøsti ir internete kilo nemaþai diskusijø apie Lietuvà, kaip imperijà. LDK valstybingumo imperiná pobûdá nagrinëjo istorikai Alfredas Bumblauskas, Stephenas C. Rowellas ir kiti. Filosofas prof. habil. dr. Zenonas Norkus (g. 1958), paraðæs veikalus Istorika. Istorinis ávadas (1996), Max Weber ir racionalusis pasirinkimas (2003) ir Kokia demokratija, koks kapitalizmas? (2008), pirmàsyk sistemingai ir iðsamiai paþvelgia á senosios Lietuvos istorijà ið platesnës istorinës perspektyvos, remiasi ðiuolaikinëmis lyginamosios istorinës sociologijos bei tarptautiniø santykiø teorijomis. Z. Norkaus monografijoje senoji Lietuva traktuojama kaip patrimoninë imperija, kuri siekë pajungti sau visas senosios Rusios þemes. Vilnius buvo beveik tapæs antruoju Kijevu, taèiau istorinës aplinkybës susiklostë kitaip. Z. Norkus nagrinëja, kas yra Translatio imperii (imperijos paveldëjimas), primena, kad LDK didysis kunigaikðtis titulavosi imperatoriumi ( Taip (...) jis save vadino 1371 m. Konstantinopolio patriarchui raðytame laiðke, kuriame skundþiasi dël Maskvoje ásikûrusio Kijevo metropolito Aleksijaus elgesio ; p. 31). Algirdo antspaude aptinkame raides ABE, kurios greièiausiai graikø kalba reiðkia Algirdas imperatorius kilniausias. Toks pat uþraðas aptiktas ir XIV a. ðvininëje plokðtelëje, rastoje 2003 metais. Z. Norkus árodo, kad imperija nëra neðvarus þodis, jo nëra ko gëdytis. Filosofas analizuoja imperijos ir imperializmo metodologines strategijas, nagrinëja LDK, kaip imperijà. Monografijoje remiamasi daugybe ávairiø ðaltiniø, tiek Europos, tiek rytø (pvz., arabø màstytojo ið Tuniso Ibn Khalduno, arba Abu Zayd 'Abdu r-rahman bin Muhammad bin Khaldun Al-Hadrami, , áþvalgomis). Z. Norkus prieina iðvadà, kad senovës lietuviai buvo imperialistai iðvaduotojai (p. 207), o Lietuva antrinë imperija maitvanagë: LDK nebuvo pirminë imperija, jos uþvaldytos teritorijos nesudarë integruoto ekonominio pasaulio, ribotos buvo jos imperinës idëjos; taèiau lietuviø valdovai siekë tapti anksèiau egzistavusiø ar smunkanèiø imperijø ápëdiniais; LDK valdþios elitas sugebëjo suvaldyti sudëtingà imperijà, ir ði tapo dviejø rytø slavø tautø baltarusiø ir ukrainieèiø lopðiu. Nors Maskvai pavyko sunaikinti LDK, taèiau jai galø gale nepavyko pasiekti svarbiausio savo imperinës programos tikslo: visiems laikams sujungti savo valdþioje visø buvusios Kijevo Rusios gyventojø ir paversti juos viena tauta (p. 387). Gráþtant prie pseudoistorikø ir istorikø skirties, mûsø nuomone, ant ribos svyruoja Albertas Kojalavièius-Vijûkas, Teodoras Narbutas, Pranë Dundulienë, Jonas Trinkûnas ir Jonas Vaiðkûnas (pastarieji du - baltø tikëjimo bendruomenës

195 PSEUDOISTORINIS NARATYVAS IR JO POVEIKIS LIETUVIO TAUTINIAM BEI EUROPINIAM TAPATUMUI 195 "Romuva" nariai). Istorikai Tomas Baranauskas (ypaè ádomi jo knyga "Lietuvos valstybës iðtakos" (2000), apraðanti ávykius, apie kuriuos turime itin maþai informacijos) ir Darius Baronas (kritikuoja Pilënø romantizavimà) turi savità poþiûrá á Lietuvos istorijà, kuriam nepritaria senasis Lietuvos istorikø klanas. Uþ patikimø istoriniø tyrimø ribos - nemaþai Lietuvos pseudoistorikø, ið kuriø þymiausi: Algimantas Kurtinaitis (jo Atlantida - tai Bala, buvusi prie Balkanio netoli Pajevonio, Vilkaviðkio rajone); Anþelika Tamað (tariama sëliø þynë, raðanti unikalø, taèiau maþai kà bendro su tikrove turintá neopagoniðkà metraðtá "Senasis Þihnis" arba "Senovës valstybës valda"); Charles Louis Thourot Pichel (jo knyga "Samogitia" arba "Þemaitija: Neþinoma istorijoje" (1975) gerokai prasilenkia su istorine tiesa); Stanislovas Tarvydas ("Geopolitikoje" ir "Indoeuropieèiuose" niekina tautines maþumas ir aukðtina baltus); Eugenijus Bunka (Lopaièiø piliakalnis Þemaitijoje jam - su kosmosu siejanti bambagyslë); Juozas Jokubauskas ("Lietuviø tautos prieðistoriniø amþiø istorijoje" (2002) jis kuria "naujà mokslà vardotyrà", teigia, jog lietuviø kalba - pati seniausia, o lietuviai - pirmykðèiai arijai; skyriuje "Neogeno pereinamasis laikotarpis" pereinama prie kliedesiø: palestinieèiai kalbëjo lietuviðkai, Golfo srovë - pagrindinis energijos tiekëjas); "proistoriku" save vadinantis Romualdas Zubinas ("Perkûnas: dabarties prieðistorija" ( 2007); anotacijoje raðoma (kalba netaisyta): "knygoje autorius nagrinëja graikø mitø kilmæ, siedamas juos su gamtos kataklizmomis bei naujai nuðvieèia baltø proistoræ"; taip pat teigiama, kad lietuviams reikia pasieiðkoti, kur gyventi, nes Þemë vartosi per aðigalius), Romualdas Grigas ("Senieji lietuviai: tapatybës bruoþai ir jø likimas", 2009), jo mokytojai È. Gedgaudas ir Jûratë Statkutë de Rosales, apie kuriuos pakalbësime kiek vëliau; Jonas Laurinavièius ("Senovës Lietuva: civilizacija ir valstybë (legendos ir faktai etniniu aspektu)", 2009; iðleista Minske rusø kalba; anot jo, "baltai - Ðiaurës Europos pirmoji tauta"); Juozas Ðeimys ("Galiðkos runos", 2003; "Egiptas, skitai ir lietuviai runomis", 2006; anot jo, Kaunas egzistavo dar 713 metais); Aivaras Lileika-Citronas ("Lietuvos ðaknys - Sarmatijoje", - teigia ðis gausø bûrá sekëjø turintis pseudoistorikas);

196 196 MINDAUGAS PELECKIS Artûras Dubonis, raðantis apie "Lietuvos Didþiojo Kunigaikðèio leièius XIII-XVI a." (tai esàs lietuviø savivardis); dar kitoká, skeptiðkesná poþiûrá propaguoja Thomas Balkelis ("The Making of Modern Lithuania", 2009; pasak jo, "lietuviø tauta neegzistavo ðimtmeèiais, o yra ðiuolaikinis socialinis reiðkinys, atsiradæs vos prieð metø"), Neturëtø bûti pamirðti ir mûsø ankstyvieji romantikai Simonas Daukantas, Jonas Basanavièius (jam lietuviai kilæ ið "trakø-prygø"). O ðtai auðrininkas Andrius Viðtelis-Viðteliauskas, 1912 m. miræs Argentinoje, norëdamas ákvëpti to meto maþamokslius lietuvius, kuriems grësë greitas sulenkëjimas ar surusëjimas, tvirtino, kad Adomas su Ieva rojuje kalbëjæ lietuviðkai ("Lietuviø kalba kaip tik ir buvo pagrindinë, kuri galëjo duoti pradþià visoms kitoms Þemës rutulio 7 kalboms." ). Nepamirðkime ir Vytauto Alanto "istorinio" romano "Ðventaragis" ( ), taip pat kitø nelabai sëkmingø bandymø sukurti lietuviðkà epà. Tarp jø - Antano Ðmulkðèio-Paparonio "Pasakø atoðvaistos" (XX a. 5 deð.), Kazimiero Þoromskio "Lato sakmës" (1994), Stanislovo Karanausko "Dangvyda" (1998) bei "Indraja" (2003). Patriotinius romanus, pretenduojanèius á lietuviðkà epà, raðo ir atsargos karininkas Jonas Uþurka (romanai "Netimeras Ið ûkø kylanti Lietuva", "Mindaugas", "Gediminas", "Vytautas Didysis", ). Savitu V. Alanto sekëju galëtume vadinti ir romano "Perkûno karys" autoriø majorà Albertà Dusevièiø. Tiesa, net tais laikais, kai perdëti romantiniai paistalai paprastam þmogui, kuris nuolat girdëdavo ið kunigø ir dvarininkø, kad lietuviø kalba yra chamø ir muþikø kalba, galëjo pridëti savigarbos, Vincas Kudirka pasisakë uþ blaivesná, ne toká romantiðkà poþiûrá. Dabar lietuviðkosios romantikos epigonø idëjos domina arba visai neiðsilavinusius þmones, arba á neonacizmà, nacionalizmà ir "baltosios rasës" garbinimà linkusius subjektus. Ádomiø baltø ir Ðiaurës ðaliø kultûrà romantizuojanèiø straipsniø galime rasti "Baltosiose tradicijose" ( joms artimame, labiau á politikà, kasdienybæ linkusiame tinklalapyje nacionalistiniame-nacistiniame ir kt. Prolietuviðkas idëjas propaguoja ir "prieð antipatriotinæ psichozæ" pasisako naujas, 2009 m. susikûræs Þalgirio nacionalinio pasiprieðinimo judëjimas, kuriam priklauso nemaþai gerai visuomenëje þinomø þmoniø - leidëjø, filosofø, muzikantø. Gráþkime prie dviejø lietuviðkosios pseudoistorijos ikonø: apie È. Gedgaudà ( ) ir J. Statkutæ de Rosales (g. 1929) bûtina pakalbëti plaèiau, nes gedgaudomanija (o nuo ðiol - ir statkomanija) - uþkreèiamas reiðkinys. 7 Blaþevièius Kazys, Ar Adomas ir Ieva kalbëjo lietuviðkai? // XXI amþius, ;

197 PSEUDOISTORINIS NARATYVAS IR JO POVEIKIS LIETUVIO TAUTINIAM BEI EUROPINIAM TAPATUMUI 197 È. Gedgaudas buvo bioelektronikos specialistas, vertëjas (teigiama, kad mokëjo 14 kalbø, ið jø 9 senàsias), diplomatas Romoje, Paryþiuje. Èikagoje paraðë svarbiausià veikalà "Mûsø praeities beieðkant", kuris 1972 m. iðleistas Mechike, o 1994 m. perleistas Lietuvoje. È. Gedgaudo gerbëjai, tarp kuriø yra lietuviø nacionalistø vadovas Mindaugas Murza ir nemaþai faðistuojanèiø neonaciø, teigia, kad "Mûsø praeities beieðkant" yra akademinio pasaulio be reikalo neávertintas veikalas. Ði pseudoistorinë knyga vienø grieþtai kritikuojama, kitø - itin garbinama. Prieð pereidami prie J. Statkutës de Rosales veikalo, paþvelkime, kokias tiesas mums atskleidþia È. Gedgaudas, paraðæs minëtà knygà "3462-ais Taurojos metais, 8 Naujajame Pasaulyje".Pasak È. Gedgaudo, beieðkant Lietuvos vardo kilmës, reikia nenuklysti á fantazijà. Deja, pseudoistorikas, galbût ðventai tikëdamas, jog atranda dviratá, aiðkina, kad Frankø Salijø dinastija vadinasi Frankai Saulënai, lex Salica - Saulënø teisë, Troja - Tauroja, Charolais (Ðarolë) galvijø veislæ jis vadina ðëruoliais. Fantazija ir iðmone persmelktas visas È. Gedgaudo veikalas. Lietuvos saugumo vadovo ( ) Jono Statkaus duktë J. Statkutë de Rosales "Senajame aisèiø giminës metraðtyje", parengtame pagal 1998 m. Venesuelos sostinëje Karakase iðleistà knygà "Los Godos" ("Gotai"), pateikia savàjà Lietuvos istorijos versijà. Prieð jà apþvelgiant, bûtina kritiðkai ávertinti autorës knygos bibliografijà. Ji - itin skurdi: apie 40 knygø, tarp kuriø nemaþà dalá uþima iðeivijoje iðleisti lietuviø autoriø (tarp jø - M. Gimbutienës, È. Gedgaudo, Constantine R. Jurgëlos, Joseph B. Konèiaus), taip pat ispanakalbiø mokslininkø (þymiausias jø - Ramónas Menéndezas Pidalis) darbai. Pagrindinë J. Statkutës de Rosales idëja - lietuviai yra seniausia pasaulyje tauta, kuriai metø, davusi á kailá net Ramzio II valdomiems egiptieèiams prieð 3500 metø. Senoviniuose rankraðèiuose, pasak J. Statkutës de Rosales, lietuviai vadinami gudais, kuriuos autorë be jokiø abejoniø tapatina su gotais. Tuo tikslu ji pasitelkia Kastilijos, Leono ir Galicijos karaliaus Alfonso X ( ) paraðytos kronikos 1906 m. ispaniðkà leidimà, kurá iðleido R. M. Pidalis. Iðeivës knygoje - daugybë faktiniø klaidø, pvz., teigiama, kad Alfonso X dvare "buvo iðverstas arabø kalbos poezijos rinkinys 9 "Calila e Dimna indø vedø poezijos temomis". Akivaizdu, kad be ispaniðkøjø kitokie ðaltiniai autorei nebuvo prieinami arba prie jø prieiti nenorëta (tiksliau, autorë geriausiai moka lotynø, ispanø, vokieèiø ir prancûzø kalbas): minëtas "rinkinys" arabiðkai vadinasi Kalîlah wa Dimnah ("Kalila ir Dimna") ir tai yra klasikiniø sanskrito ir pali kalbomis paraðytø gyvuliniø pasakø, þinomø kaip "Panèatantra" ("Penki principai"), vertimas. Alfonso X dëka 1264 m. tikrai buvo sudaryta ávairiø to meto kronikø 8 Gedgaudas È., Mûsø praeities beieðkant. Fotografuotinis leidimas, Kaunas: Auðra, 1994, p Statkutë de Rosales, J. Senasis aisèiø giminës metraðtis, Kaunas: Èeslovo Gedgaudo labdaros fondas, 2009, p. 27.

198 198 MINDAUGAS PELECKIS kompiliacija, pavadinta "Visuotine kronika" (Crónica general). R. M. Pidalis, bûdamas solidus istorikas, 1906 m. iðleido ðio didþiulio veikalo leidimà, kuris J. Statkutæ de Rosales domina tik tiek, kiek jame yra pasakojama gotø tautos istorija (viso - 43 puslapiai), taip pat atskirai iðverstas pirmasis vandalø tautos istorijos skyrius. J. Statkutë de Rosales ðventai ásitikinusi, kad gotai - tai gudai, o "arabø astrologas Oveidala" (pasak jos, tai - tas pats, kas lietuviø vaidila) aiðkina "dësnius astrologijos, dar senesnës nei babiloniðkoji". Pasak J.Statkutës de Rosales, Oveidalos dëka "oralinës literatûros tradicija" pasiekë Alfonso X dvarà ir tai yra vienas svarbiausiø Alfonso X kronikos ðaltiniø). Oveidala ið tikrøjø buvo Ubayd Allah (dar þinomas kaip Abu Marwan), Kordobos emyro Abd ar-rahmano II karvedys, kurio dëka plëtësi musulmonø kalifatas: 827 m. uþimta Saragosa, Barselona ir Girona (Þirona). Kad Ubayd Allah (Oveidala) buvo astrologas, tvirtina komparatyvistinës literatûrologijos profesorë ið Puerto Riko Luce López- Baralt 1985 m. knygoje "Islamas ispanø literatûroje" (ði knyga J. Statkutës de Rosales veikale net neminima). Toliau Venesuelos lietuvës veikale prasideda pustreèio ðimto puslapiø gûdus pseudoteiginiø miðkas, kuriame esama tikrø humoristinës literatûros perliukø: "XIV-XIII a. pr. Kr. ávykiai. Kai gudai ákûrë savo bazæ ties Azovu, jø pulkai buvo priversti ginti uþkariautas pietines þemes nuo egiptieèiø, kurie skverbësi á ðiauræ per Kaukazà. (...) Gudai pastojo egiptieèiams kelià Kaukaze ir privertë juos gráþti á 10 Egiptà" (p. 56). "Prie Trojos þuvo gudø kariø". "Penktajame amþiuje baltai 11 dar apëmë ne maþiau kaip milijonà kvadratiniø kilometrø vien etniniø þemiø". Beje, V a. þygiui á Romà vadovavo "pagonis karalius ið Skitijos" Rëdagaiðis. È. Gedgaudas su J. Statkute de Rosales tikriausiai buvo paþástamas, bent jau susipaþinæs su jos pseudolingvistiniais darbais (apie tai jis mini savo veikale; tie darbai susijæ su lietuviðkø þodþiø paieðkomis Ispanijoje). J. Statkutës de Rosales, È. Gedgaudo ir A. Tamað idëjas propaguojantis È. Gedgaudo labdaros fondas ákurtas 1995 m. Jo vadovas Leopoldas Kruðinskas teigia, kad fondo tikslas - senosios praeities ir protëviø civilizacijos populiarinimas. "Fondas atsirado tokiomis aplinkybëmis: kai 1995 m. iðleidome È. Gedgaudo "Mûsø praeities beieðkant", paaiðkëjo, kad atplaukia labai didelës lëðos pardavinëjant knygas. Mat, knyga - nepaprastai populiari ir padariusi didelá poveiká Lietuvos inteligentijai. Iðsimokëjome visas skolas spaustuvei ir skolintojams, bet dar labai daug liko, tai ir nutarëme ðiais pinigais pasitarnauti visuomenei. Remti tuos darbus, kurie atskleidþia uþmirðtos praeities uþdangas, kelia kraðto visuomenës savimonæ, skatina domëtis, ieðkoti naujø paliudijimø didþios praeities 10 Ten pat, p Ten pat, p. 66.

199 PSEUDOISTORINIS NARATYVAS IR JO POVEIKIS LIETUVIO TAUTINIAM BEI EUROPINIAM TAPATUMUI 199 temomis." L. Kruðinskas nepripaþásta tokiø autoritetø, kaip N. Vëlius, G. Beresnevièius, V. Toporovas. Jam autoritetai - minëtieji pseudoistorikai. "Mums ðiandien tikrai sunku ásivaizduoti, kad aisèiai buvo didelë geografinë þemë, auginusi gausius bûrius pulkø, nuþygiavusiø ne tik prieð Romos imperijà, taèiau dalyvavusiø ir sàjungininkais su Atila ir kitais þmonijos karø istoriniais 12 karvedþiais." Pseudoistorijos kaip pavojingo viruso plitimas Lietuvoje turi bûti sustabdytas ir nukenksmintas pseudoistorijà perkeliant á humoro veikalø gretas. Antraip ir toliau skaitysime, jog Lenkijos sostinë - lietuviðka Varþuva, varlys - garbingas Perkûno paukðtis (È. Gedgaudas nurodo "mûsø" herbà su trimis varliais), vandalø ir alanø karalius Genserikas (Gaiserikas, Geiserikas, apie ) - Genèiarikis, gotai - gyvuliø "gaudytojai" (þodyne "The American Heritage Dictionary of the English Language", kuriuo be reikalo nesinaudojo mûsø pseudoistorikai, nurodoma, jog gotø pavadinimas nesusijæs su "gudais", o kilæs nuo indoeuropieèiø prokalbës ðaknies *gheu- ir reiðkia vyno liejimà; tiesa, pseudolingvistai galëtø sakyti, kad taip pat ðis þodis susijæs su þodþiais "lieti", "lietus" ir Lietuva), graikø religinis veikëjas Zalmoksis - "baltø filosofas Sielmokðis". Tikrieji gotai - rytø germanø gentys, kurios kilo ið Gotlando salos, pietinës Skandinavijos, ið kur I-III a. patraukë á pietus - iki Juodosios jûros pakrantës stepiø. Gudai - etnonimas, lietuviø nuo seno naudojamas pietrytiniams (kartais ir pietvakariniams) kaimynams ávardyti. Nors þodis gudai ið tikrøjø gali bûti kilæs ið gotø savivardþio (esama ir visai kitokiø aiðkinimø), daugiau jokio ryðio, juolab atvirkðtinio, tarp jø nëra: gotø kalba menkai tesiskyrë nuo germanø prokalbës. Tai S. Daukantas neva ið Azijos atkeliavusius getus tapatino su gotus. Pasak S. 13 Karaliûno, gudais nuo XIII a. vadinti surusëjæ lietuviai, lenkai, baltarusiai (guduoti reiðkia "kalbëti pusiau lietuviðkai, pusiau lenkiðkai"). Tuo tarpu aisèiai, neva kuriø metraðtá mums atskleidþia J. Statkutë de Rosales, pasak S. Karaliûno, taip pavadinti nuo Aistmariø ir þymi vienà Baltijos jûros álankà. Aisèiai - tai prûsai, lietuviai ir latviai, kuriø tarminiai kalbos skirtumai senovëje buvo neþymûs, kultûra ir religija - vienoda. Komparatyvistinë kultûrologija moko, kad norëdami geriau paþinti pasaulá, turime geriau paþinti save, ir prieðingai - norëdami geriau paþinti save, privalome suprasti pasaulá, kitas tautas, kultûras, civilizacijas. Prieðingu atveju mûsø laukia È. Gedgaudo apraðytoji Nëruvonë (nirvana) ir beraðèiai vaikai bei anûkai. 12 L. Kruðinskas cituojamas ið straipsnio autoriui atsiøsto laiðko, 2009 m. birþelis. 13 Karaliûnas S., Baltø praeitis istoriniuose ðaltiniuose, Vilnius: Lietuvos kalbos ir literatûros institutas, , I t., p. 158.

200 200 MINDAUGAS PELECKIS ** Apibendrinant pseudoistorikø ir tikrø istorikø atradimus, turime pripaþinti, kad lietuvio tapatybës iðlikimui gresia miglota ateitis. Apie tai, kad Lietuvoje trûksta etninës tradicijos palaikymo politikos, identiteto problemø analizës, neseniai kalbëta vieðoje diskusijoje "Tapatumo paieðkos: kas esi, lietuvi?" Joje dalyvavæ archeologas Aleksiejus Luchtanas, istorikas Ramûnas Trimakas, filosofas Krescencijus Stoðkus ir Þalgirio nacionalinio pasiprieðinimo judëjimo atstovas Gediminas Jakavonis konstatavo, kad "lietuvis turi bûti savo valstybës patriotas, didþiuotis tuo, kad yra lietuvis, o jeigu lietuviu jautësi Lietuvoje, tai ir 14 iðvykæs á uþsienius jis ir liks lietuviu". Filosofas K. Stoðkus iðskiria lietuviø subjektyvumà (polinká á save), kultûros receptyvumà (kai tauta neduoda tai, kà turi savito, bet ima tai, kas svetima), plaèiaþygiðkumà (lietuviai turi dideliø uþmojø, bet nepajëgûs jø realizuoti, linkæ kurti projektus) ir þemiðkumà - prisiriðimà prie þemës, kuris buvo bûdingas daugiau tarpukario Lietuvai. Pasak K. Stoðkaus, tautinio charakterio neámanoma sukurti - tai spontaniðkai suformuotas dalykas, kurio negalima susimuliuoti, nes tie bruoþai bûdingi daugeliui vienos tautos þmoniø. Pasak R. Trimako, kylantys bûgðtavimai dël lietuviðkos tapatybës praradimo susivienijusioje Europoje nelabai turi pagrindo, nes ði valstybiø sàjunga nedraudþia nacionaliniø kalbø ir kultûrø, kaip kad draudë imperinës valstybës, o grësmë ðiuo atveju slypi ne iðorëje, bet mûsø paèiø veiksmuose. K. Stoðkø liûdina lietuviø tautos vesternizacija - mechaniðkas Vakarø pavyzdþio mëgdþiojimas, kai imama visa, kas tiekiama, dirbtinai bandant pasidaryti vakarieèiu. Pasak A. Luchtano, perspektyvos lietuviðkajai tapatybei iðlikti - nekokios, nes neturime valstybinës politikos ðiuo atþvilgiu, esame tokie kuklûs, kad net nedrástame ávardyti Lietuvos valstybës, ne tik jos vardo paminëjimo, tûkstantmeèio, o Vytauto Didþiojo þygius matome vien degtinës reklamoje. "Jei visose srityse ir toliau save juodinsime, jaunimà trauks iðvaþiuoti, emigruoti ið Lietuvos. Sàmonëje yra krizë", - apibendrina archeologas. Viena naujausiø lietuvio tapatumo kaitos tendencijø - M. Gimbutienës átakoje pradëtas formuoti feministinis Mindaugo þmonos Mortos kultas. "Karalienë Morta buvo reikðminga asmenybë epochoje, kai Lietuvos karalystë plaèiai áþengë á oficialiøjø Europos valstybiø tarpà, bet kartu dar teko atkakliai 14 Lietuvio tapatybës iðlikimui - miglota ateitis, ;

201 PSEUDOISTORINIS NARATYVAS IR JO POVEIKIS LIETUVIO TAUTINIAM BEI EUROPINIAM TAPATUMUI 201 kovoti prieð agresyviàsias, imperines to meto jëgas uþ ðalies ir tautos 15 egzistencijà." Lietuvio tapatumo krizæ gilina Rusijos pseudoistorikø kurpiami mitai. Ypaè jø pagausëjo po 2004-øjø, kai Lietuva ástojo á Europos Sàjungà. Tai - Rusijos Federacijos raðytojø utopistø bei jø ákvëpëjø (tokiø, kaip, pvz., Michailas Jurjevas, Aleksandras Duginas) knygos. A.Duginas (g. 1962) - politologas, vienas átakingiausiø Rusijos ekspansionizmo ir nacionalizmo ideologø, glaudþiai susijæs su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Arba lenkø-lietuviø erdvë tebeegzistuos kaip savarankiðka geopolitinë tikrovë (ir bus neáveikiama kliûtimi pro-eurazijinei Baltijos vienybei su prûsiðka aðimi), arba jos fragmentai bus integruoti á kitus geopolitinius blokus, o ji pati bus suskaidyta ir pasmaugta paèioje uþuomazgoje", - tokia yra A. Dugino doktrinos 16 ðerdis. Kritikuodamas A. Duginà, L. Palmaitis (g. 1944) paþymi: "Lygindami visas tris postkomunistines Baltijos ðalis, pastebësime, koká svarbø vaidmená vaidina kultûros tradicija. Lietuviai nuo 1795 m. susidûrë su rytietiðku gaivalu ir alkoholizmu, negalëdami tam prieðpastatyti jokios alternatyvos. Juk iki tol Lietuva ilgai iðbuvo savivaliaujanèios sulenkëjusios bajorijos netvarkoje. (...) "Muþikëlis" Antanas Strazdas - grynai lietuviðka figûra, neámanoma nei latviø, nei estø tradicijoje, kurioje muþikëlis niekada nebûtø tapæs jokiu idealu. Uþtat toks idealas visai artimas rusø mentalitetui, o puolimas ant keliø prieð vyskupà yra iki ðios dienos iðlikusi gyva rusø staèiatikiø tradicija. Vakarieèiai pamirðo, kà reiðkia azijatiðkai "pulti ant keliø" jau nuo pat protestantizmo atsiradimo, kuris, be abejo, 17 átakojo ir katalikø màstymà". L. Palmaitis teigia, jog Lietuvos, kaip "nei Rytø, nei Vakarø", arba eurazinës, valstybës mitas, kuriamas A. Dugino, yra didþiulis pavojus lietuvio tautiniam ir europiniam tapatumui. Taip yra todël, kad pagrindinë ðio mito idëja ta, kad rusø negalima laikyti nei europieèiais, nei azijieèiais: tai esanti ypatinga civilizacija, perëmusi techninæ Vakarø paþangà, bet dvasia artimesnë Rytams. Kita esminë ðio mito idëja - Vakarø (ypaè romanø ir germanø) civilizacija yra visos þmonijos prieðas. Kremliaus palaikomas A. Dugino mitas Rusijoje tampa vadovëline "tiesa". Tokia "tiesa" jaukia ir krizëje pasimetusio lietuvio protà. Prie jo jaukimo prisideda ir Lietuvà ið Rusijos atakuojantys "juodieji vieðieji ryðiai", kuriø tikslas - iðmokyti 15 Batûra R., Lietuvos karalienë Morta ir valstybës auðra // Lietuvos karalienë Morta. Karalystës ðviesa istorijoje ir valstybës dabartyje, Ðiauliai: Saulës delta, Palmaitis L., Eurazija valdþios skandalø veidrodyje, Vilnius, 2003, p Ten pat, p. 8.

202 202 MINDAUGAS PELECKIS propagandistus "kompromitacijos, blogo pagyrimo, dvejopø auditorijø, virtualiø sàvokø, nuðvilpimo, administraciniø priemoniø, kabliuko ir jauko, visuomenës 18 papiktinimo, virtualios kompromitacijos" metodø. 19 Rusijoje "pribaltologijos" lektûros kiekis didëja sparèiai. M. Jurjevo utopiniame romane "Treèioji imperija. Rusija, kuri turi bûti" (2006) Baltijos valstybiø þmonëms pranaðaujamas iðþudymas, visos nuosavybës konfiskavimas, lietuviø, latviø ir estø kalbø uþdraudimas. M. Jurjevas (g. 1959) - Rusijos verslininkas ir politikas, buvæs Dûmos narys, Verslo tarybos prie Rusijos Federacijos prezidento narys. Minëtoje politinës fantastikos knygoje Rusijai 2053 m. prognozuojama vienos ið penkiø pasaulio supervalstybiø likimas. Prie prorusiðkos ideologijos, daranèios átakà lietuvio tapatumui, prisideda ir kontroversiðka istoriko Mindaugo Pociaus knyga "Kita mënulio pusë: Lietuvos partizanø kova su kolaboravimu metais", kuri yra sovietinës pseudoistorijos tàsos pavyzdys. Partizanai ðioje knygoje vaizduojami kaip banditai. Rusø ideologijai naudojamos Eurazijos idëjos. Naciø ideologijai naudotos senovinës Ultima Thule ir kitos ezoterinës idëjos. Visi pseudoistoriniai tvariniai, gimstantys nuimant tvarsèius nuo kokios nors senos mumijos, daþniausiai pasitarnauja propagandai. Tai bandë daryti sovietiniai istorikai, tai darë ir tebedaro È. Gedgaudas bei gausus bûrys jo sekëjø. Atrodo, kad lietuvio tapatybës sudëtingiausias bruoþas - sugebëti surasti savo tapatybæ. Tarsi ieðkodami savo ðeðëlio tamsoje, vis bijome iðeiti ið urvo á ðviesà, nustoti save lyginti su kitais ir pripaþinti, kad esame ir kas esame, o ne tai, kas norime bûti... Kaip lietuviui neprarasti tapatybës? Kokia galëtø bûti iðeitis? Kylant ekonominei valstybës bûklei, atsirastø stimulas tautiðkumo ir patriotizmo sàjûdþiams gimti. Kai þmones kamuoja ávairûs nepritekliai, joks dirbtinis tautiðkumo skatinimas nebus efektyvus, todël bûtina "investuoti" á þmoniø gerovæ. Jei to nebus padaryta, ir taip gana dideli emigracijos srautai tik didës, o patys lietuviai ims dar labiau nekæsti savæs. Kad lietuviai vis labiau nekenèia savæs, demokratijos, laisvosios rinkos ir renkasi pasyvø valstybës iðlaikytiniø vaidmená, uþuot aktyviau dalyvavæ valstybës gyvenime, ir kad tai tampa vienu pagrindiniø lietuvio tapatybës bruoþø, rodo neseniai atliktas tyrimas. Ðio tyrimo iniciatoriai m. Vaðingtone ásteigtos mokslininkø organizacijos "Pew Research Center" projekto "Global Attitudes" kûrëjai. Tyrime paskelbti visuomenës nuomonës apklausos rezultatai, kurie atkartoja 1991 m. apklausà ir parodo, kaip keitësi Baltijos ir Rytø Europos ðaliø gyventojø poþiûris á demokratijà, laisvjàà rinkà, 18 Vuima A., Juodieji vieðieji ryðiai, Vilnius: RDI grupë, 2009, p Ùóïëîâ Àëåêñàíäð, Çàëîæíèêè ñîáñòâåííîãî ñëîâà. Ïîäâåäåíèå èòîãîâ ðå åâîãî âåêà â ëåãêîì æàíðå, ,

203 PSEUDOISTORINIS NARATYVAS IR JO POVEIKIS LIETUVIO TAUTINIAM BEI EUROPINIAM TAPATUMUI 203 tautines maþumas, valstybës vaidmená, ES, NATO, JAV, ðioms valstybëms vaduojantis ið sovietinio palikimo. Bene paradoksaliausia, kad Lietuvos gyventojai á valstybës vaidmená, uþtikrinant jø gerovæ, þiûri taip, tarsi norëtø bûti iðlaikytiniai. Apklausos duomenimis, 2009 m. tik 50 proc. Lietuvos gyventojø pritaria posûkiui nuo valstybës reguliuojamos ekonomikos á laisvos rinkos ekonomikà (1991 m proc.). "Nors ES iðsiplëtë á Rytus ir inkorporavo tokias ðalis kaip Lietuva, kuri buvo Sovietø Sàjungos dalis, tyrimas aiðkiai parodo, kad iki ðiol neatsirado jokio kontinentinio [europinio] identiteto, kuris iðstumtø nacionaliná tapatumà: þmonës pirmiausia save laiko, tarkime, èekais, lenkais ar italais, o ne europieèiais. (...) Rusijoje kylant nacionalizmo bangai, Lietuvoje padaugëjo nacionalistiniø sentimentø: [2009 metais] 61 procentas Lietuvos gyventojø visiðkai palaiko posaká 20 "Lietuva - lietuviams", tuo tarpu, kai 1991 m. taip mananèiøjø tebuvo 45 proc." Iðvados 1. Manome, kad nenorëdamas prarasti tapatumo lietuvis turi jausti savo vertæ ir jaustis esàs naudingas tëvynei - daugeliui patriotizmas nyksta dël ekonominiø prieþasèiø, kurios daro átakà mentaliteto pokyèiams. Taèiau tikras patriotizmas neturëtø bûti painiojamas su marginaliniø politiniø jëgø provokacijomis, kaip antai "Lietuva - lietuviams". 2. Lietuvio tapatumas XXI amþiuje turëti bûti paremtas istoriniu, o ne pseudoistoriniu naratyvu. Reikia atsigræþti á pirminiais ðaltiniais, autoritetingø mokslininkø padarytais atradimais paremtà istorijà ir, mokantis ið jos klaidø, stengtis neprarasti Valstybës, kuri buvo sukurta 1918 m., partizanø ginta m., o atkurta 1990 m. Valstybë turi rûpintis þmogumi lygiai taip pat, kaip þmogus turi rûpintis savo Valstybe. 3. Lietuvio tapatumo pokyèiai neabejotinai susijæ su nuo 2004 m. geguþës 1 d. ávykusiu ásiliejimu á ES. To nereikëtø bijoti. Taip pat nereikëtø bijoti ir bet kokios kitos ðalies átakos: jau esame árodæ, kad mokame iðsaugoti savo unikalumà. Pasaulyje yra tûkstanèiai tautø, taèiau tik kiek daugiau nei 200 nepriklausomø valstybiø. Buvimas ES tik sustiprina lietuvio nacionaliná tapatumà, o Eurazijos bei kiti lietuviams perðami mitai turëtø bûti vertinami kritiðkai ir dràsiai. Mindaugas PELECKIS 20 Two Decades After the Wall's Fall. End of Communism Cheered but now with more Reservations // Pew Global Attitudes Project, Washington, D. C., 2009, p ; ReportID=267.

204 PUBLICISTIKA 204 LAIMA PETRAUSKIENË mm+pp, arba mokslo ir meno panaðumai bei skirtumai Atsipraðau, ar nesuklydote? Juk tikriausiai turëtø bûti mm+ps? Ne, nesuklydau. Nenorëkite, kad taip viens, du ir ið karto viskas bûtø aiðku, dargi paraidþiui aiðku. Èia ne ðiaip sau kokia paprastutë algebrinë lygtis, kokias esate sprendusi mokykloje. Gali bûti, jog mûsø lygtyje viskas daug daugiau suraizgyta ir sumazgyta, nei jûsø nemëgtoje algebroje. Nors neiðsigàskite, ðventai paþadu, kad nebus taip sudëtinga, kaip tuomet, kai didysis Leonardas (ne, ir vël paskubëjote, na, kur jûs taip skubate, ne, ne da Vinèis, bet Euleris) diskutavo su visuomene teologijos klausimais ir iðtëðkë 2 tai abejojanèiai visuomenei nenuginèijamus argumentus: kadangi (a + b) = 2 2 a + 2ab + b, tai, vadinasi, Dievo nëra. Euleris, þinoma, neiðgirdo jokiø kontrargumentø, nes kà gi atsakyti vargðei visuomenei, kai tas a+b yra toks be galo neaiðkus, o pakëlus já kvadratu, tampa dievaiþin kiek kartø sudëtingesnis; geriau patylëti, nei pasirodyti kvailiais. Að ne didysis Leonardas, dievø ðiek tiek bijau, bûtø geriau jø neliesti, tegul jie sklando ten aukðtybëse, màsliai ir ðiek tiek ironiðkai (kaip Euleris?) ðypsodamiesi, kai þiûri þemyn á mûsø silpnybes. O jums, mieloji, sakiusiai, kad jûsø silpniausia vieta yra algebra ir prie juodos lentos pritrupindavusiai daug baltos kreidos, kol ateidavo tas palaimingas momentas, kai giliai atsidususi pasakydavote: Tai ir reikëjo árodyti ; taigi jums pasufleruosiu: gali bûti, kad ði formulë tai mûsø silpnybiø formulë. Tad neiðsigàskite, gal visai ne algebriniø þiniø jums prireiks sprendþiant ðià lygtá, gal labiau prireiks literatûriniø ar psichologiniø nuojautø, o gal teks taikyti keisèiausius lyginamuosius, arba moksliðkiau - komparatyvinius metodus. Taèiau kantrybës reikës daug, nemanykite, kad að taip pat be silpnybiø - jog pradëjus kalbëti, tuoj kalbà ir baigsiu bei iðsirinksiu trumpiausià formulës árodymo bûdà. Tikrai ne, nebaigsiu, nes að irgi moteris ir kartais labai uþsimanau kalbëti, kalbëti, kalbëti. Ar jums neatrodo, kad mûsø laikai kaþkokie per daug prieðtaringi? Lyg

205 MM+PP, ARBA MOKSLO IR MENO PANAÐUMAI BEI SKIRTUMAI 205 ir vaizduojame save sveikai màstanèius, o iðtisai sau prieðtaraujame. Retkarèiais pagalvoju, kad mûsø galvos smegenø pusrutuliai staiga ëmë ir vienas nuo kito atsiskyrë, kairysis nieko nebenori þinoti apie deðiná, o deðinysis apie kairájá. Ið vienos pusës vis skelbiame ávairius ðûkius apie ávairovæ: bioávairovæ, nuomoniø, spalvø, garsø, stiliø ávairovæ ir t.t., o ið kitos pusës kuo grieþèiausiai reikalaujame, kad tos ávairovës nebûtø; taip grieþtai reikalaujame, kad net vienas kità po teismus tampome ir áveliame á savo ginèus visà Europà. Lyg ta Europa neturëtø kokiø nors svarbesniø svarstytinø klausimø. Ið tikro kartais taip kvailokai atrodo ta vargðë senutë Europa, gal jau atëjo laikas ir jai? Andai du respektabilios iðvaizdos vyriðkiai, sëdëdami iðtaiginguose foteliuose, màstë apie meilæ ir menà. Ir apie save meilëje ir mene. Ir ðiek tiek apie kitus meilëje ir mene, o bûtent - apie vyrus bei moteris meilëje ir mene. Ir apie jø gebëjimus ne tik meilëje, bet ir mene. Norëdami palyginti tuos gebëjimus, pasikvietë á kompanijà vienà taip pat labai respektabilià damà (bet kodël vienà, kodël ne dvi?). Tuomet po ilgø trigubø svarstymø priëjo prie labai diplomatiðkos iðvados: jeigu visi, tiek vyrai, tiek moterys, savo meno srityje, na, pavyzdþiui, poezijoje auga, auga, stiebiasi aukðtyn ir beaugdami pramuða lubas, tai ten, virð tø lubø, jø poezija visai nesiskiria: nebeatskirsi, ar tas eilëraðtis paraðytas moters, ar vyro. Ir tuomet yra labai gerai, staèiai puiku, staèiai pagal aukðèiausios kokybës standartus, kai nebeatskirsi. Mieloji, bet paaiðkinkite man, koks èia puikumas, kai vyro nuo moters nebeatskirsi? Manyèiau, kaip tik puiku, net ir labai, kad tas skirtumas yra. Ðiaip ar taip, á daug kà þiûriu biologës, ir ne tik biologës, bet ir mokslininkës akimis. Mokslas yra mokslas; jame kad ir kur bûtum virð lubø, po lubom, ar po grindim visur esi niekatroji giminë. Uþtenka, prisibuvau niekatràja gimine. Tik paklausykite paklausykite, koks bjaurus to þodþio skambesys: nie-ka-tro-ji giminë. B-r-r-r-. Jei jau kiðu nosá á kità pasaulá, tai man kaip tik ten labiausiai patinka, kad galiu bûti moterimi. Kada noriu sentimentali, kada noriu pagieþinga, o kada noriu ðiek tiek kvailoka. Juk nuobodu visàlaik bûti protinga, tiesa? Manyèiau, kad èia ir yra puikiausias skirtumas tarp mokslo ir meno tarp bûtinybës bûti niekatràja gimine ir galimybës bûti kokia tik nori gimine. Teisingai, að taip pat nenorëèiau bûti niekatràja gimine ir dar dël tokio keistai kvailo buvimo stengtis pramuðinëti lubas. Kà ten pamatysi jas pramuðæs? Kaþkokià apleistà palëpæ, kurioje, kaip kokios, gal dar ir pelës laksto. Ir jau vaizdo tai jokio. Arba visai nëra langelio, arba kaþkoks siauras plyðys. Jei norit dangaus, tai dar reiks pramuðinëti ir stogà. O koks namas be stogo? Kas liks ið pakauðio po tiekos pramuðinëjimo? Labai atsipraðau, vis tik norëèiau dar paklausti apie tuos, pramuðusius

206 206 LAIMA PETRAUSKIENË lubas: o kaip ten þemiau lubø, galgi ðiek tiek skiriasi vyrai nuo moterø? Ten virð lubø - tai trauk juos devynios, kartais ir að neatskiriu, vyrai su kasytëmis, moterys nusiskutæ pakauðá - bet man labai svarbu, kad dar skirtøsi tai, kas þemiau lubø. Kaip jûs manote? O po grindimis kaip? Kaip yra po grindimis, galima suþinoti, jei pramuðite lubas. Kokias èia dviprasmybes kalbate? Ar neuþtenka, jog kairë ir deðinë yra visai susiraizgiusi, tai dar norite, kad grindys atsidurtø virð lubø? Norite dangø su pragaru sumaiðyti? Norite bûti labai madinga? Ak, visai nenoriu jø sumaiðyti, man daug labiau patiktø, kad viskas bûtø savo vietose, deja, ne visi tos paèios nuomonës, kaip að. Kai kam gali atrodyti, kad jûs ne savo vietoje, ir bûtent dël to atrodymo ar pasirodymo jûs galite atsidurti po grindimis. Na, pavyzdþiui, jei per daug iðsikiðite virð lubø, tai koks nors pavyduolis arba pavyduolë gali taip patvarkyti, kad ne tik palëpës, bet net ir kambario nematysite, nes bûsite pakiðta po grindimis. Tuomet ir gausite atsakymà á savo smalsø klausimà - kaip ten po grindimis. Geriausi atsakymai tai asmeninis patyrimas, brangioji. Nors jei ádomu, ir jei netrokðtate ávairiø potyriø po grindimis, galiu ðiek tiek pasidalinti áspûdþiais, kaip buvo su manimi, kai buvau ðiek tiek pramuðusi lubas. Kaip supratote, pramuðus lubas, iðëjo taip, kad teko bûti ne po stogu, o po grindim, t. y. pogrindyje. Ið pradþiø priverstinai, nes ten mane pakiðo pavyduolë, o paskui dar kurá laikà savo noru sëdëjau ten, tame pogrindyje, nes buvau labai ásiþeidusi ir nieko nenorëjau matyti. Bet, kaip þinome, kiekviena blogybë turi ir teigiamø pliusø. Að labai daug kà supratau sëdëdama tame pogrindyje. Pirmiausia man tapo aiðku, kodël Diogenas buvo álindæs á tà savo statinæ. Iki tol niekaip negalëjau suprasti kokio velnio sëdëti toje statinëje? Lyg nebûtø galima màstyti ir be tos statinës. Bet pogrindyje supratau labai gerai - Diogenà ir jo statinæ. Niekas netrukdo galvoti nei pogrindyje, nei statinëje niekas neblaðko. O kai niekas neblaðko, tuomet nuðvinti bei supranti labai daug kà. Imi suprasti, kad tai, kà manei suprantanti, ið tikro nesupratai. Labai paprastus, paprastø paprasèiausius dalykus supranti, visai banalius, daug kartø girdëtus, bet vis tiek iki galo nesuprastus. Tokius banalius, kad ðiek tiek gëda apie tai raðyti, bet sukaupsiu dràsà ir paraðysiu. Pavyzdþiui, kad gyvenimas yra dovana. Labai ðviesi moteris, labai ðviesiu vardu, man daug kartø yra sakiusi: Kad ir kaip sunku bûtø, suprask, kad gyvenimas yra dovana. Að atsakydavau: Taip, suprantu, bet... O pogrindyje staiga supratau, kad gyvenimas yra dovana be jokiø bet, taèiau, nors, jeigu, kada nors ir t. t. Gyvenimas yra dovana ir taðkas. Neginèijama aksioma. Jokiø algebriniø simboliø nereikalaujanti tiesa. Tiesiog paraidþiui ir kiekviena savo kûno làstele supratau ðià tiesà. Tuomet iðkart iðlindau ið pogrindþio ir atsisëdau prie langelio þiûrëti á rûtø darþelá. Ir á platøjá pasaulá. Nusprendþiau,

207 MM+PP, ARBA MOKSLO IR MENO PANAÐUMAI BEI SKIRTUMAI 207 kad jokiø lubø man nereikia tik vaizdo pro langà ir naktinukiø kvapo po langu. Taip, gyvenimas yra dovana, bet dovanai ðiame gyvenime nieko neduota. Reikia uþsidirbti. O kad uþsidirbti, reikia sugalvoti kaþkà papildomo, nes, kaip þinoma, nuo 1917 metø iki ðios dienos daugelyje kraðtø tebesilaikoma nuomonës, kad mokslininkai ir menininkai turi priklausyti liumpeninteligentø klasei, jei jie nieko papildomai nedirba. Dël tos labai svarbios prieþasties, kad jø darbo uþmokestis yra suaukotas ið pinigëliø asmenø, dirbanèiø rimtesnius darbus. Taigi manau, kad jums aiðku, jog darbo uþmokesèio dydis labai ryðkiai atspindi mokslininkø ir menininkø panaðumus. Ak, ir vël banalybë, bet kad jà ðiek tiek uþmaskuoti, uþraðykime taip: mm+bp, t.y. mokslininkai ir menininkai daþniausiai yra bepinigiai. Taèiau èia tik ðalutinë teorema, nemanykite, kad taip greitai bus árodyta pagrindinë. Ne, ne. Dar ne. Taigi galvojau, galvojau, kuo ten tà savo gyvenimà pasigraþinti. Ir sugalvojau labai neblogà dalykà. Nusprendþiau tam neblogam dalykui papraðyti pinigø ið kai kurio labai svarbaus mokslo fondo. Ið fondo su paèiais protingiausiais ekspertais, kurie viskà supranta. Bet dar prieð ekspertus, dar prieð paduodant paraiðkà buvau ávertinta savo kolegø. Jie pasakë jei tu negausi granto, tai neþinia, kas gaus. Na, paþiûrësim. Neþinau, ar gausiu, nes einu visiðkai be blato. Bet, jei teisybë, kà jie ten raðo, kad labai svarbu naujumas ir originalumas tai turëèiau gauti. Nors kaþkiek abejoju... Nes kaþkà þinau daugiau. Bet geriau kol kas pamirðti, kà þinau. O gal tai, kà þinau, nëra ðimtaprocentinis dalykas. Gal tik iðimtys? Iðimèiø, deja, nëra. Að nieko negaunu. Pasiþiûriu á internetà ogi ten dauguma visi tie patys, kaip visada. Viskas taip, kaip turi bûti. Pagal taisykles að galiu pasiklausti to gerbiamo fondo, kà apie mane màstë ekspertai, nors puikiausiai þinau, kad neoficialiai tai nepriimta. Visi labai gerbia ir tiki ekspertais ir niekada jokiø jø nuomoniø nepraðo atsiøsti, nes kitàkart bûsi juoduose sàraðuose ir ðpygà gausi. Savo nelaimei, esu per daug smalsi ir negaliu likti neþinomybëje. Mandagiai paklausiu o gal tos jø kritinës pastabos bûtø man labai vertingos ateityje? Och, èia tai bent net þiopteliu - jokiø kritiniø pastabø. Tuomet dar labiau suáþûlëju ir klausiu, kodël að nieko negavau, jei projektas be priekaiðtø. Pasirodo, prie mano paraiðkos ekspertai nepriraðë skirti paramà pirmoje eilëje. Aèiû, dabar viskas aiðku, apie eiliø pirmumà jau daug metø daug kà þinome, prie eiliø esame ápratæ. Eilës lygiesiems ir eilës lygesniesiems. Kitais metais elgiuosi protingiau ákalbinu vienà labai átakingà þmogø prie manæs prisijungti, jis sutinka, jam projektas patinka, tad man aiðku, kad grantas jau beveik grantuotas, atsipraðau, garantuotas, bet, o Dieve, imu ir

208 208 LAIMA PETRAUSKIENË nusilauþiu kojà. Nenueisiu að jau dabar pas tà átakingà visokiø popieriø suderinti ir nesikviesiu jo, tokio átakingo, á namus. Taèiau manæs serganèios nepalieka ramybëje kitas labai protingas, tituluotas, bet neátakingas, ir átikina mane, jau nebetikinèià, dar kartà pabandyti. Juk toks ádomus tavo projektas, - sako jis. Kà gi, bandome kartu su labai protingu, tituluotu, bet neátakingu. Þinoma, neuþsigrantuojame, juk svarbiausio dalyko átakos neturime. Bet - ach, och vël linksmumëlis fondo klerkai mane prisimena nuo pernai metø ir atsiunèia ekspertø atsiliepimus net nepraðyti. Iðskirtinis dëmesys esantiems juoduosiuose sàraðuose - paslaugos teikiamos be praðymo. Nuostabu! Patogiai ásitaisau kukliame, neiðtaigingame fotelyje ir ekspertuoju ekspertus. Pasirodo, pagrindiniu klausimu abu jie gana vieningi, nes labai nustebæ, beveik unisonu suðunka: 1) Ir netgi kirmëlytëms tai bûdinga?! 2) Ir kirmëlytëms taip pat?! Sveiki, darþininkai! suðunku að. Man jau aiðku, jog turëjau ekspertus-darþininkus, knisanèius kiaulpieniø ðaknis ir nieko toliau nematanèius, akiø nuo þemës nepakelianèius; nes jei bûtø buvæ nors sodininkai, tai vis tiek retkarèiais þvilgtelëtø aukðtyn bei retsykiais uþsiropðtø á obelá; o ið ten gana toli ir plaèiai matyti. Á obelá uþsilipus galima net prisiminti toká mokslà, kaip evoliucija, ir suprasti, kokie bendri dalykai pastebimi nuo kirmëlyèiø iki þmogaus. Paskutinë Nobelio premija kaip tik buvo skirta uþ vieno geno, bûdingo ir þmogui, ir kirmëlytei, atradimà. Gink Dieve, gink Dieve, á Nobelá netaikau, bet mokslo naujienomis domiuosi. Ekspertams mokslo naujienomis nereikia domëtis, uþtenka, kad jie átakingi, ir uþ ekspertizæ (ar uþ darþininkystæ?) gauna solidþius pinigëlius. Va, bet ðita pastaba yra verta Nobelio ekspertiziø srityje: Darbas kelia kai kuriø minèiø (!!!). Suprantate, mieloji, yra blogai, jog darbas kelia kai kuriø minèiø, taip blogai, kad granto nevalia duoti. O man, kvailelei, nevertai granto, ði pastaba sukëlë ne tik kai kuriø, bet labai daug minèiø. Visà naktá mintijau, dariau iðvadas, kol praauðus rytui ir bepëdinant á darbà jos susidëliojo á labai logiðkà sekà. Nuo ko prasideda mokslas? Nuo minèiø. Ir ðiaip jau mokslas visø pirma yra mintys. Anot eksperto-darþininko, labai blogai, kai projekte yra minèiø, kitaip sakant, blogai, kad moksle yra mokslo, o dar tiksliau vertas granto ir geras yra tas mokslas, kuriame nëra mokslo. Eureka! Iðraðau auksinëmis raidëmis eksperto mintis: geras yra tas mokslas, kuriame nëra mokslo, árëminu ir nuneðu á fondà. Ir taip linksma pasidarë, taip linksma, einu Laisvës prospektu ir kad juokiuosi, kad juokiuosi! Vien dël jø, tø atsiliepimø, vertëjo vargti du metus, vien dël ðios be galo linksmos valandëlës. Staiga suprantu, kad negalima taip linksmai juoktis, kad kaþkas baisaus darosi man uþ nugaros. Gal slibinas su devyniomis galvomis taikosi mane nuèiupti, o gal koks ufonautas jau tiesia á mane savo èiuptuvus. Atsargiai

209 MM+PP, ARBA MOKSLO IR MENO PANAÐUMAI BEI SKIRTUMAI 209 atsisuku nieko, tuðèias prospektas, per gerà puskilometrá në gyvos dvasios, anei slibino, anei jokiø kitokiø keistenybiø. Vël atsigræþiu á moteriðkæ, einanèià á mano pusæ ir siaubo pilnomis akimis þiûrinèià á mane. Valandëlæ nustebusios þiûrime viena á kità. Ak, ir vël eureka, tariu sau mintyse, tik ðákart ne dþiaugsmingai, o su keiksmaþodinëmis priegaidëmis. Juk einant Laisvës prospektu pusæ devyniø ryto juoktis gali tik puskvaiðis, o kvatotis tai jau tikras idiotas, kuriam reikalinga skubi ir neatidëliotina, o gal ir priverstinë pagalba. Kas kita, jei verkèiau, tuomet viskas bûtø normalu ir suprantama, visai áprasta ir nieks á mane dëmesio nekreiptø. Staigiai persikûniju, surimtëju, tampu eiline susiraukusia praeive, per nevalià tempianèia save á darbà. Visai negeidauju, kad mane iðtiktø kokia nors priverstinë pagalba. Gaila, linksmoji valandëlë trûko taip trumpai... Mieloji, o ar nepabandëte treèiàkart paduoti paraiðkà á tà svarbø fondà? Juk sakoma, kad bandyti reikia maþiausiai tris kartus. Ne, nebandþiau. Að visada bandau tik du kartus. Pirmàkart pabandyti ir susidaryti nuomonæ, o antràkart pasitikslinti tà nuomonæ. Nors treèias kartas tiesiog buvo pakiðtas po mano nosyte, bet að juo nepasinaudojau. Kaip tai pakiðtas po nosyte? Kaþkà nelogiðkai fantazuojate. Ið jûsø pasakojimø að jau irgi susidariau savo nuomonæ apie tà fondà. Kaip jis galëjo kà nors kiðti jums po nosyte? Paklausykite, kaip buvo. Buvo be galo svarbus ávykis Pasaulio lietuviø mokslininkø suvaþiavimas. Ir taip jau nutiko, kad mes su to fondo direktoriumi turëjome daryti praneðimus toje paèioje sekcijoje, nedidelëje salytëje, kurioje visi sëdëjom ratuku. Atëjau pavëlavusi, ir vietos atsisësti nebuvo niekur kitur, kaip tik tiesiai prieð fondo direktoriaus nosá. Jis tuoj turëjo kalbëti ir be galo jaudinosi. Matë èia netoliese sëdinèius opozicionierius ir nujautë, kad ne visi, jo klausydamiesi, pritariamai linkèios galvas taip, kaip linkèioja jo puikiame kabinete; suprantama, bûtø pasaulinë gëda apsijuokti prieð viso pasaulio lietuvius. Kuo labiau artëjo jo pasisakymo laikas, tuo ádomesnis darësi jo veidas. Veidas ne tik raudonavo, jis kartu ir balo. Vël kaþkokie nelogiðkumai. Kaip tai kartu raudonavo ir kartu balo? Mieloji, ar dar neásitikinote, kad visàlaik kalbu logiðkai? Bûkite kantri, nepertraukinëkite, viskà tuoj paaiðkinsiu. Skruostai labai raudonavo, bet ne iðtisai, o ádomiais kvadratais, ir tie kvadratai buvo perskirti vienas nuo kito baltomis kraðtinëmis. Ryðkiai raudoni kvadratai su labai blyðkiomis kraðtinëmis, lyg veidas bûtø iðskaptuotas ið marmuro. Ásivaizduojate? Tokio veido niekada gyvenime nebuvau maèiusi, tad negalëjau atplëðti akiø. Bet artëjant jo pasisakymo laikui, man maþumëlæ pasidarë baisu, na, ne maþumëlæ, o net gerokai baisu, nes abi spalvos buvo tokios intensyvios, kad

210 210 LAIMA PETRAUSKIENË jauèiau, jog gali atsitikti tai, kas baisiausia. Vieðpatie, jeigu jis numirs èia taip staiga prieð mano nosá! Ir ne tik prieð mano nosá. Viso pasaulio lietuviø akivaizdoje! Ásivaizduojate, koks skandalas! Per raðytojø suvaþiavimà vienas numirë, dar trûksta, kad per mokslininkø numirtø. Po to kas nors suðuks: Uþdrausti tuos suvaþiavimus! Þmogaus gyvybë svarbiau uþ visokius suvaþiavimus! Ir nebeturësime tokiø ádomiø susitikimø. Na, jei jau atvirai, tai jo, kaip fondo direktoriaus, visai negaila, galëtø mirti tuoj pat ir ið karto; në vienas èia sëdinèiø jo neapraudotume. Bet juk kaþkam jis vyras, kaþkam tëvas, kaþkam gal ir meiluþis. Ir aplamai, man kiekvieno gyvo sutvërimo gaila, net kirmëlytës, o èia þmogus. Visai be reikalo jaudinausi, nes fondo direktorius nenumirë prieð mano nosá, o viskà perskaitë, kà buvo pasiraðæs. Be reikalo jaudinosi ir fondo direktorius, nes opozicija jam uþdavë tik vienà mandagø klausimà, esminá, þinoma, bet labai mandagø. Opozicionieriai irgi þmonës, netroðko tarptautiniø skandalø. Á tà mandagø klausimà fondo direktorius mandagiai ir logiðkai atsakë taip, þinoma, tà padaryti reikia, bet reikia papildomø lëðø, papildomø etatø; mes lëðas tuoj gausime ir padarysime; jûs labai teisingai sakote - tai bûtina padaryti. Och, tu, rupûþële, patyliukais pamàstau, vël papildomos lëðos, bet ne mokslininkams, o vis turtingëjantiems ir besidauginantiems biurokratams. Laikau ið visø jëgø prikandusi savo nemandagø lieþuvá, kad nepasiûlyèiau jam pasipraðyti fizikø paslaugø gal fizikai galëtø apskaièiuoti, kokia gi turi bûti piramidës vargana apaèia, t.y. koks mokslininkø kiekis galëtø iðlaikyti vis didëjanèià virðûnæ, t.y. biurokratus. Kad biurokratai nesuduþtø ir neþûtø amþinai. Bet nepaklausiu. Tiek to, nebenoriu matyti atgyjanèio marmuro ant jo skruostø. Pasibaigus posëdþiams sekcijoje, vaþiuojame á ekskursijà. Vienàkart gráþteliu per petá direktorius eina man uþ nugaros. Po kiek laiko vël gráþteliu direktorius eina man uþ nugaros. Po to sustojame, ir gidas aiðkina, koks labai svarbus þmogus pasodino èia augantá àþuolynà. Pasisuku á tà àþuolynà, pasiþiûriu ir garsiai sakau: Miðkininkas tai jis prastas, nes àþuoliukai susodinti per tankiai. Bet tam, kad pasiþiûrëèiau á tà àþuolynà, man reikëjo pasisukti tiesiai á veidà direktoriaus, kuris vël stovi man uþ nugaros. Ásivaizduojate, mieloji, kaip að apstulbau, kai direktorius linktelëjo galvà ir kaip aidas atkartojo: Taip, àþuoliukai susodinti per tankiai. O juk tas sodintojas yra jam didþiai svarbus þmogus, be galo svarbus ir didis. Na jau niekaip kitaip nebegaliu sau to paaiðkinti, kaip tik taip, kad að direktoriui patinku. Tikriausiai áþiûrëjo mano veide uþuojautà, tuomet, kai buvo iðmuðtas raudonais kvadratais. Juk kaþkada net princas Èarlzas trumpam buvo pamirðæs savo iðsvajotàjà Kamilà, kai princesë Diana já uþjautë dël sunkios vaikystës. Dël to, kad mamytë-karalienë visur vaþinëjo, vaikðtinëjo, su visais

211 MM+PP, ARBA MOKSLO IR MENO PANAÐUMAI BEI SKIRTUMAI 211 bendravo, o maþajam Karoliukui laiko likdavo labai nedaug. Mieloji, o dabar paaiðkinimas dël treèio karto, nors jau turbût pati supratote. Kà darytø kiekviena iðmintinga moteris, kai fondo direktorius stovi jai uþ nugaros ir pritariamai linksi? Ji subtiliai èiuptø já visomis keturiomis, pradëtø nuo tra-lia-lia ir lia-lia-lia, o po to, kai tam tikras lia-lia lygis bûtø pasiektas, lyg tarp kitko pasakytø: Þinote, að jau du kartus buvau padavusi paraiðkà á jûsø fondà. Joje labai ádomûs ir perspektyvûs dalykai, bet kartu ir labai sudëtingi bei naujoviðki. Galbût dël to jûsø ekspertai nelabai suprato ir ávertino. Gal að galëèiau bandyti paduoti dar treèià kartà ir tikëtis jûsø palaikymo? Taèiau man labai neádomu bûti iðmintingai, trauk já devynios, geriau bûsiu neturtinga. Paslaugiai uþleidþiu vietà prie direktoriaus ðono jau seniai jo tykojanèiai brunetei, kuri èiumpa já ne keturiomis, bet visomis dvideðimt keturiomis. Et! Þinotø jis, kà að þinau apie tà brunetæ, tai bëgtø nuo jos á patá Europos pakraðtá. O mane staigiai griebia draugë ir tempia á pakraðtá, ne, ne Europos, o tik á Europos centro aikðtelës, kurioje stovime, pakraðtá, ir ðnibþda: - Tu... ðioje vietoje ji padaro pauzæ ir nuryja þodá kvaiða, - kà tu ten kalbëjai? Ar neþinai, kas stovëjo tau uþ nugaros? - Ar tu kvaila, ar kà? að taip pasipiktinu, kad net nespëju nuryti þodþio kvaila. - Ið tikro pagalvojai, kad að neþinau, kas man stovëjo uþ nugaros? Draugë nieko nebepasako, tik keistai pasiþiûri á mane, ir tas jos þvilgsnis man kaþkiek primena þvilgsná moters, þiûrëjusios á mane, kai að pëdinau Laisvës prospektu ir linksmai kvatojausi. Ak, o man vis tiek kvailysèiø negana. Þinote, mieloji, kokià dar kvailystæ sugalvojau? Ðovë á galvà mintis: gal meno pasaulyje yra geriau, gal man imti ir persikvalifikuoti á menininkus? Gal ten pinigai kitaip dalinami, gal ten ekspertai protingesni? Lyg nujausdama mano norus, á sveèius atvaþiuoja mano draugë menininkë. Mes einame á ÐMC ir abi padarome iðvadà, kad ðákart paroda labai gera, visai ne Ð; ðiam dþiugiam ir retam ávykiui pagerbti einame á ÐMC kavinukæ. Prie mûsø prisëda jos paþástama, vieno labai svarbaus meno fondo veikëja. Solidi, tukli dama su trimis papildomais pagurkliais, kuriø ðiaip jau normalûs þmonës neneðioja, bet èia, matyt, kokybës þenklas, liudijantis, kad tame fonde jai labai gera gyventi. Mano atlapaðirdë draugë pradeda girtis savo gerosiomis naujienomis: ji jau viskà suorganizavusi, ir greitai jos universitete atsidarys menotyros doktorantûra. Ji tarðka ir tarðka, o prieðais mane sëdinèios veikëjos veidas niaukiasi, raudonuoja ir tampa beveik melsvai raudonas. Stebint, kaip keièiasi jos veido spalva, manyje vël nubunda mokslininkë, vël kyla noras paduoti paraiðkà mokslo fondui su pasiûlymu patyrinëti ádomø fiziologiná klausimà: kodël moterys paraudonuoja iðtisai, o vyrai kvadratais; kokios biocheminës ðiø

212 212 LAIMA PETRAUSKIENË skirtumø prieþastys? Visgi veido spalvai toliau tamsëjant, að suprantu, kad reikia stabdyti savo tarðkanèià draugæ, nes galime turëti reikalø su apopleksija ar dar blogiau. Bandau po stalu ðvelniai áspirti savo draugei á kojà, bet, deja, tepataikau á këdës kojà. Iðgirdusi neaiðkø bildesá ir, matyt, ðá tà áþiûrëdama mano veide, fondo veikëja iðtiesia á mane savo storà riebø pirðtà, ásivaizduojate, mieloji, iðtiesia tà baisø pirðtà ir, beveik liesdama mano nosá, klausia: - O èia kas tokia? Vieðpatie, tikriausiai suprantate, kad su tokiomis kultûringomis manieromis mokslo pasaulyje iki ðiol man dar neteko susidurti. Að apstulbstu, nors prieð sustingstant manyje atbunda atavistinis, t. y. protëviø, instinktas - noras ákàsti á tà bjaurø pirðtà, neteisëtai arti atsidûrusá prie mano nosies. Kaip þinote, su protëviø instinktais labai sunku kovoti, bet að tiesiog didvyriðkai susivaldau, neákandu. - Èia mano draugë biologë, - iðdidþiai sako mano naivioji draugë menininkë, vis dar iki ðiol nieko nenujausdama. Aha, biologë, vadinasi ðiukðlë, galima nesivarþyti, - perskaitau tamsiai raudoname veide. Ir ji nesivarþo. - Kà tu manai pasikviesti á tà SAVO doktorantûros komitetà? klausia ji mano draugës. Iðgirdusi atsakymà, kad bus pakviesti A., B. ir C., ji, nesivarþydama visø ðiukðliø, sëdinèiø ðalia, iðtëðkia: - Að padarysiu viskà, kad tas A. pas tave nepatektø. Ir kodël doktorantûra turëtø bûti pas jus, o ne pas mus? O jergutëliau! Ðventas mano naivumas, kad kultûros pasaulyje daugiau kultûros ar teisybës, maþiau pavydo. Paradoksaliai keista, ar ne: kultûra be kultûros, mokslas be mokslo? Stop, stop, stop! Kà að èia pamintijau? Ogi atradau dar vienà dësná, pakeliui á tà teoremà, kurià, jums, mieloji, jau tuoj baigsiu árodyti. Iðkentëkite dar vienà, ðalutinæ: kbk+mbm, t. y. kultûra be kultûros, o mokslas be mokslo. Tataigi, turbût nesunkiai suvoksite, kad ðioje teoremoje koeficientas b (be) yra labai esminga grandis, labai esmingas panaðumas, jungiantis mokslà ir menà? Kai mes iðkeliaujame ið ÐMC kavinukës, gatvëje sutinku labai ðviesià moterá su labai ðviesiu vardu. Ir vël suþinau toli graþu ne per ðviesiausius dalykus apie meno pasaulá. Ji suruoðë savo mirusio vyro retrospektyvinæ parodà, jos ruoðimui gavo keliskart maþiau pinigø, nei reikëjo parodai suruoðti; keliskart maþiau, nei gavo tuo pat metu savo parodas ruoðæ dar niekuo nepasiþymëjæ ðiuolaikiniai avangardistai. Nors kiekvienas bent ðiek tiek besidomintis menu, puikiausiai þino, jog lyginant tuos ðiuolaikinius su jos mirusio vyro darbais, nejuèiomis prisimena ðviesaus literatûros klasiko þodþiai apie sroves mene ir sroveles po savimi. Ásivaizduoju, kiek metø reikës

213 MM+PP, ARBA MOKSLO IR MENO PANAÐUMAI BEI SKIRTUMAI 213 vargðei naðlei taupyti ið savo varganos menininkës pensijos, kad galëtø padengti parodos nuostolius. Ir ðtai, mieloji, nors po ðio trumpo susitikimo su ðviesia moterimi dar galima bûtø ilgai kalbëti apie skirtumus tarp moterø meilës ir vyrø meilës, moterø, kurios myli visà gyvenimà ir net po mirties, aukojasi visà gyvenimà ir net po mirties; bet tiek to, niekaip nebaigsiu, jei galø gale nebaigsiu, ir negráðiu prie to, kà pradþioje uþraðiau: mm+pp, t.y. tiek mene, tiek moksle geriausiai finansuojami yra pusmenininkai ir pusmokslininkai. Tai ir reikëjo árodyti. Atsidusote? O gal leisite dar truputëlá ðá bei tà pridurti? Juk átikinau, kad kalbu logiðkai, tiesa? Pilnam logiðkumui mûsø pasiplepëjime trûksta dar ryðkaus akcento apie skirtumus moksle ir mene. Skirtumø irgi galybë, galëtume priraðyti keletà traktatø, bet rinkimës patá svarbiausià, lieèiantá kûrybinio proceso esmæ. Ilgai apie tai màsèiau, koká gi akcentà pasirinkti svarbiausiu, nes kûrybinis procesas, kaip þinote, yra labai máslingas ir mistiðkas reiðkinys, kupinas sunkiai suvokiamø esmiø, kuriø kieká ir svorá net ir patys didieji Leonardai, tiek da Vinèis, tiek Euleris, abu puikiai iðmanæ matematikà, sunkiai besuskaièiuotø. Neþinau, kiek dar bûèiau galvojusi, jei ne vienas elegantiðkas straipsnis, kurá perskaièiau viename kultûros savaitraðtyje, tingiai besivartydama rudenëjanèios Palangos kopose. Ruduo buvo nuostabus, straipsnis puikus, o nuostabiausia, kad já perskaièiusi vël dþiugiai suðukau: Eureka! Juk taip viskas paprasta ir aiðku, skirtumas toks nedidelis, skiriasi tik vienut vienutëlë raidelë. Taigi ið to meniðko straipsnio man tapo aiðku, kad menininkai geria tam, kad PASIJUNGTØ á kûrybiná procesà, nes be gërimo kaþkodël niekaip nepasijungia tos gelmës ir esmës; o að puikiausiai ir seniausiai þinau, kad mokslininkai geria tam, kad ATSIJUNGTØ nuo kûrybinio proceso, nuo minèiø, kurios neduoda ramybës dienà ir naktá, taip neduoda, kad net visi kiti naktiniai procesai, kurie ðiaip jau turëtø vykti ir be mokslo, kaþkodël irgi nebevyksta. Mieloji, o ar skirtumas ið tikro toks nedidelis? Viena raidelë, bet prasmës juk visai prieðingos! Ir dar ðiek tiek neaiðku: koks produktas yra geresnis ar tas, kuris pagamintas blaivia galva, ar po septyniø buteliø ðampano? Viskas, tikrai viskas, baigiu uþdavinëti klausimus, bijau, kad kas nors atjungs man lieþuvá Laima PETRAUSKIENË

214 214 CLANDESTINUS DU APSAKYMAI Þvaigþdë vardu Marija Ðventoji Marija, Dievo Motina, Melskis uþ mus, nusidëjëlius, Dabar ir mûsø mirties valandà. Amen. Ið liturginës maldos Galima sakyti, jis nieko neturëjo: nei didelio atlyginimo, nei paþástamø rato, nei ðeimos, nei prabangiø apartamentø. Visas jo turtas glûdëjo prastai apstatytame vieno kambario bute, uþ kurá jis vos vos sumokëdavo ðeimininkams, daþnai keletà mënesiø gyvendamas skolon. Þinodami apie jo skurdà, taèiau pasikliaudami jo sàþiningumu, jie net nereikalavo mokesèio uþ palëpæ, kurioje, tikrai sakant, jis ir leisdavo savo laisvalaiká, pirmenybæ teikdamas vieniðam, dykinëjanèiam bastymuisi po miestà pasibaigus darbui. Palëpëje, ties vieninteliu, dviejø sulenktø laikraðèiø skersmens stoglangiu, buvo senas teleskopas, darbo stalas su keliomis astronomijos knygomis, storas sàsiuvinis, per vidurá uþkiðtas apgrauþtu pieðtuku.

215 DU APSAKYMAI 215 Tamsiajame patalpos gale stovëjo krëslas stipriai nublukusiu atloðu. Tai ir buvo jo pasaulis vargðo pasaulis, kur nebuvo áleidþiami net nedaugelis likusiøjø draugø: niekada ir niekas nepatekdavo á ðià ðventovæ. Dël tokio uþdaro ir asketinio gyvenimo bûdo paþástami já vadino Vienuoliu. Vienuolis buvo ieðkotojas. Ne, supraskite teisingai ne nuotykiø ieðkotojas. Jis ið tiesø buvo Ieðkotojas. Teorinë paieðka uþimdavo visà dienà netgi darbo metu triukðmingoje kontoroje, kuomet praktinë paieðka atimdavo didþiàjà nakties dalá. Jau daugelá metø jis tyrinëjo þvaigþdëtàjá dangø, ieðkodamas þvaigþdynø nakties horizonte; daugelá metø, neprivalgydamas, pirko reikalingas astronomijos knygas; daugelá metø naktiná dangø matë tik per teleskopà... Vienok, ko gi ieðkojo mûsø mielas, taèiau aiðkiai pamiðæs herojus? Ieðkojo Þvaigþdës! Þvaigþdës, kuri nebûtø uþfiksuota në viename þemëlapyje ir neturëtø pavadinimo. Paèios ryðkiausios. Paèios graþiausios. Jis ne tai kad tikëjo, tiesiog buvo ásitikinæs jos egzistavimu. Vienuolio fanatizmas Þvaigþdës atþvilgiu pasireiðkë jau seniai; ir jei tai bûtø buvusi liga, jam bûtø neuþtekæ laiko apie tai pagalvoti, nes visà laikà pastoviai atimdavo Þvaigþdës paieðkos. Kiekvienà naktá, ðmiþinëdamas savo teleskopiniu þvilgsniu po naktiná dangø, Vienuolis jautë, jog ilgai lauktas atradimas jau ne uþ kalnø ir kantriai laukë Dieviðkosios Malonës susitikimui su Ðviesuliu. Lekiant metams, jo tikëjimas Stebuklu sutvirtëjo tiek, jog jis greièiau bûtø neigæs save, nei Þvaigþdës egzistencijà. Ir vienàkart, karðtà rugsëjo naktá jis, Didþiosios Lokës þvaigþdyne, paèiame Uodegos centre, iðvydo keistà ðvytëjimà. Taèiau tai nebuvo Micaro ðvytëjimas ar vos áþiûrimas Alkoro ðviesos taðkelis. Tai buvo nauja Þvaigþdë! Karðtligiðkai nukreipdamas teleskopà dangun, Vienuolis ásitikino savo atradimu ðiek tiek kairiau Micaro-Alkoro ðvietë naujas ðviesulys. Laikrodis rodë 2: 22. Anksèiau Þvaigþdës nebuvo: Vienuolis, kaip ir bet kuris kitas astronomas, galëjo tuo prisiekti. Jos nebuvo në viename þvaigþdëlapyje; jos ið viso anksèiau nebuvo. O dabar yra. Jo Þvaigþdë. Vienuolio Þvaigþdë. Jis bijojo pasitraukti nuo teleskopo; bijojo, jog ji iðnyks juk laimë visada tokia trumpa! Taèiau jo bûgðtavimas buvo bereikalingas Þvaigþdë nepranyko nei kità naktá, nei ateinanèià savaitæ. Jis kalbëjo su ja, linkëjo jai labo ryto, pasakojo jai apie savo bëdas ir dþiaugsmus, o Þvaigþdë klausësi, laikas nuo laiko atsakydama tik jam vienam suprantama savo mirgëjimo kalba, persimainydama visomis vaivorykðtës spalvomis. Ir tai nebuvo monologas ið þmogaus pusës, kaip

216 216 CLANDESTINUS galëjo pasirodyti, bet pilnai vienas kità suprantanèiø sutvërimø dialogas. Vienuolis Þvaigþdæ pavadino Marija. Keista, kodël gi iki ðiol niekas taip nepavadino në vienos þvaigþdës? Ðiame negudriame garsø derinyje jis atvërë visà Kosmoso Tylà ir Meilæ. Kodël gi bûtent Marija? Vienuolis ir pats neþinojo: kaþkaip savaime ðis vardas iðkilo jo galvoje, ir savo Þvaigþdei tokiu pavadinimu jis pasiuntë pirmàjá oro buèiná... Katastrofa ávyko paèioje spalio pradþioje. Paþvelgæs dangun, Vienuolis neaptiko Þvaigþdës áprastoje vietoje. Jis, liûdesio ir netikëtumo pagautas susverdëjo, alkûne uþkliudë teleskopà ir be sàmonës nuvirto ant grindø. Vienuolis, atsigavæs ir paplûdæs aðarose, bergþdþiai stovëjo prie teleskopo iki ankstaus ryto. Taip pirmà kartà gyvenime jo galvoje ðmëstelëjo mintis apie saviþudybæ. Darbe jis buvo ypatingai iðsiblaðkæs ir nerûpestingas, todël gavo papeikimà ið vadovybës. Naktá viskas kartojosi jis ieðkojo prarastosios Þvaigþdës. Ji dingo nepalikdama pëdsakø. Kaip jos nebuvo savo vietoje, taip ji neegzistavo ir jokioje kitoje horizonto vietoje. Kiekvienà naktá senukas teleskopas tyrinëjo dangaus erdvæ, ieðkodamas prarastosios Þvaigþdës. Vienuolis visame kame iðore ir vidumi pradëjo atitikti savo pravardæ: jis aistringai meldësi, pasninkavo ir skausmo bei vilties aðaromis akyse ðaukësi Dangiðkøjø Jëgø susimilti ir padëti jam: Marija, nuostabioji Marija, pasirodyk man! Mano Angele, mano akiø Ðviesa, mano Dþiaugsme! Nepalik manæs, nes tas nebëra pasaulio gyventojas, kuris negali stebëti Tavo ðvytëjimo! Kuo toliau nelaimingojo protas temo, tuo labiau augo jo tikëjimas Stebuklu. Taip praëjo ðeðiasdeðimt ðeðios dienos. Vienuolis vargiai dorojosi darbe, beveik nevalgë ir nemiegojo. Ir kas gi palaikë gyvybæ jo silpnëjanèiame kûne?! Tànakt jis vël apkvaitæs savo teleskopo objektyvu narðë prieinamà Kosmoso perimetrà. Viskas veltui. Atsitiktinai jo þvilgsnis, apsiblausæs nuo aðarø, slystelëjo ant palangës gulinèio laikrodþio rodyklëmis jos rodë 2: 22. Vienuolis sunkai atsiduso, tarsi prisimindamas pirmàjá prarastos mylimosios apkabinimà. Kai netikëtai... Netikëtai aiðkiai iðgirdo beldimà á duris. Jis, nieko nesuprasdamas, nusipurtë. Nuðoko link sienos ir ájungë maþà lempelæ lubose. Kas gi iðdráso sutrukdyti daugiametæ senosios palëpës kalinio vienatvæ? Ne, jam nepasigirdo beldimas pasikartojo dukart, ir tuomet... Tuomet girgþdëdamos atsivërë durys ir á jo kambarëlá áþengë

217 DU APSAKYMAI 217 neapsakomo groþio liekna moteris, apsirëdþiusi balta prabangia suknia. Ilgi juodi plaukai ðvelniai rëmino jos mielà veidà ir bangomis krito ant peèiø ir krûtinës. Ji þengë link Vienuolio, kuris visai prarado galimybæ judëti ir, ðypsodamasis bei iðtiesæs rankà, lengvu judesiu palietë jos susitarðiusius plaukus. Kuomet nepaþástamoji prabilo, maþà kambarëlá pripildë melodingas varpeliø skambesys: - Sveikas, mielasis! Mano vardas Marija... Tu ieðkojai manæs ir radai. Tu kvietei mane ir að atëjau... Iliuzijos mirtis Teka aðaros vilties, bet... bejëgiðkumas! Tamsa piktdþiugiðkai ásiurbia sielos ðviesà. Ðvelnia meile regiu savo iðgelbëjimà Skausmas uþmuðtas many!.. Iðlaisvinimas!.. Visi jausmai pasislëpë gilioj tyloj; Ir aðarø ugnies ðirdgëla sudeginta... Nieko man nereikia argi gyvas að?! Laukiu mirties, bet nëra ramybës man dël baimës. Darenas, Puolæs dvasia Ar jûs visiðkai ásitikinæ... kad jûsø teorija nëra tik iliuzija paprastas miraþas, nors, aiðku, akinantis miraþas? Artûras Meièenas, Didis dievas Panas Renatas Garsija turëjo svajonæ. Jûs paklausite, kas gi èia tokio ádomaus; kiekvienas þmogus turi svajonæ, kartais ne vienà, net kelias. Vieni þmonës svajoja apie naujo namo pirkimà, kiti net apie dvaro; vieni svajoja pabûti Havajuose, kiti ten pasilikti visam laikui; kokia tik svajonë þmogui neðauna á galvà! Renato svajonë buvo originali jis norëjo gyventi Eladoje.

218 218 CLANDESTINUS Daugeliui ið mûsø tai pasirodytø juokinga kodël nenukeliauti á Graikijà ir baigtas kriukis! Juk tai visai netoli Ispanijos: sëdai á garlaivá ir jau vietoje! Ten iðsinuomok sau namà ir gyvenk kiek nori... Cha! Tokie jûsø svarstymai bûtø visiðkai paprasti! Juk Renatas norëjo gyventi ne Graikijoje, bet bûtent Eladoje na, tarkime, nors penkis ðimtus metø prieð mûsø erà. Na kaip? Dabar jums suprantama, kokios kilmës buvo jo svajonë? Neginèijamai, neginèijamai visiðkai neágyvendinama. Taèiau tai niekuomet neateitø á galvà Renatui Garsijai þmogui, kuris neseniai atðventë savo pusës amþiaus jubiliejø. Renatas visà gyvenimà nugyveno visiðkai vienas be ðeimos, be draugø. Jie visai nesisiejo su jo svajone juk jie bûtinai bûtø dëvëjæ ðiuolaikinæ aprangà, nekalbëjæ senàja graikø kalba, ar ðiaip maþa ko. Jie visiðkai nebûtø jo priëmæ ir todël Renatas teikë pirmenybæ vienatvei. Viskas já ðiame pasaulyje siaubingai erzino technika, architektûra, þmonës; ir jis lëkdavo prie jûros arba á miðkà, kur nieko nesutikdavo; ten jis apsivilkdavo savo rankomis siûtà togà, apsiaudavo sandalais ir valandø valandas vaikðèiodavo vienas, pats su savimi garsiai kalbëdamas klasikine senàja graikø kalba, kurios mokësi jau dvideðimt metø. Garsija nepriimdavo ðiuolaikinio civilizacijos gyvenimo bûdo jis jam iki sielos gelmiø buvo ðlykðtus savo iðdavystëmis ir ydomis. Þmonës nebemoka svajoti, galvojo jis, vaikðèiodamas pajûriu tarp þemø medþiø. Jie miræ, ir jø egzistavimas tik iliuzinis. Pretekstas tokiems Renato apmàstymams buvo jo neseniai siøstas laiðkas miesto laikraðèiui, kuriame jis kvietë þmonijà sugráþti á Senovës Pasaulá idealø karalystæ. Jis manë, kad jo svajonë pilnai ágyvendinama: tam reikia þmonëms tik parodyti, kur jie gyvena tarp melo, miesèioniðkumo ir niekðiðkø kaupimo ydø. Atsakymu jam buvo nejauki tyla niekas nenorëjo gráþti á Eladà, prie jos kilnumo ir Renatas pirmà kartà, per pusæ nugyvento amþiaus, suabejojo savo svajonës realumu. Kaip sunku jam tai buvo padaryti! Jis savo svajonæ puoselëjo vos ne nuo lopðio ir kà? vadinasi, viskas veltui?! Kitø þmoniø svajonës perdaug menkos, vël màstë Garsija, jeigu jie gali gyventi ir be jø. Juk jeigu, tarkime, þmogus svajoja apie naujà namà ar automobilá, tai jis nenustoja gyventi sename name ar vaþinëtis senu automobiliu! Taèiau jis kartais sustoja ties statybiniø medþiagø ar autodaliø parduotuviø vitrinomis, ir þiûri á jas su viltimi... Ir visgi tokio þmogaus svajonë menka; jis pilnai galëtø apsieiti ir be jos juk ji jam ne daugiau, kaip ateities puoðmena. Taèiau apie dabartá, ðià akimirkà, toks þmogus net negalvoja. Tokie buvo jo svarstymai. Jis nebuvo toks, kaip visi jis

219 DU APSAKYMAI 219 paprasèiausiai negalëjo GYVENTI be savo svajonës; tiksliau pasakius, negalëjo ásivaizduoti neásikûnijusios svajonës dabartyje, bûtent ÐIÀ sekundæ. Ið esmës, iki tam tikro laipsnio, jis jos net nelaikë svajone argi jis DABAR nevaikðèioja Vidurþemio jûros pakrante apsivilkæs toga ir nebendrauja senàja graikø kalba su ásivaizduojamu paðnekovu Empedokliu? Argi jis ðiuo momentu nelaiko savo nuotakos Elenos aristokrato Periklio dukros uþ rankos? Aiðku, tai iliuzija; bet kà darysi, jei ji jam realesnë uþ dabartá?! Taip Renatas ir gyveno ðia svajone, visiðkai atitrûkæs nuo realybës; jam ypatingai sunkios buvo gráþimo minutës kuomet jam tekdavo nusivilkti togà ir vël atsidurti dvideðimtojo amþiaus mieste su jo þmonëmis ir technika Renatas net grieþë dantimis ið neapykantos tokiai iðkrypusiai kultûrai ir þmogiðkai prigimèiai. Renatas tikëjosi stebuklo gal staiga pasaulis persivers ir laikas já nusvies á Senovës Eladà!.. Ir kuo dar reikëjo gyventi tokiam þmogui, kaip jis? Vienà graþià dienà Garsija aiðkiai suprato, kad visas jo gyvenimas iki ðiol tik iliuzija. Tai já iðtiko visiðkai netikëtai; jis nebuvo tam pasiruoðæs: keletà deðimtmeèiø turëjo svajonæ, jà puoselëjo, bet kaip jis anksèiau to nesuprato, kad viskas veltui, nes tai neiðsipildysianti viltis. Niekada jam neteks gyventi Eladoje; niekada nevaikðèios jûros pakrante tolimojoje praeityje; niekada neuþsuks pasimelsti Dzeuso ðventyklon... Garsija buvo visiðkai normalus þmogus, todël jis visai rimtai pagalvojo apie saviþudybæ tai buvo vienas galimø bûdø susidariusiai situacijai iðspræsti. Ne, jis negali numirti, taip ir nepabuvojæs Senovës Eladoje tik dël to jis ir gimë! Ir tai ne jo kaltë, kad svajonë pasirodë stipresnë uþ já patá! Já iðgelbëjo netikëta aplinkybë: Garsija, visiðkai prislëgtas, be tikslo klaidþiojo miesto apylinkëse, kol jo þvilgsnis uþkliuvo uþ beprotnamio triaukðèio, niûraus, ðalto, pilko pastato, kurá slëpë aukðtos metalinës tvoros. Tai buvo tikras iðsigelbëjimas anksèiau iðsibarsèiusios Renato mintys susitvarkë, ir jis ðypsodamasis nuskubëjo namo. Jis atidþiai apmàstë, vienà po kitos, visas mintis ðie apmàstymai teikë nepaprastà paguodà, nors ir dvelkë mirtinu siaubu. Jeigu þmogui svajonë viskas, tai jis jà turi ágyvendinti, arba numirti, svarstë Renatas. Taèiau jeigu ði svajonë neiðsipildys? Kaip tada? jis nuliûdæs vaikðèiojo savo maþam kambarëly vienintelëje ðios civilizacijos, dvideðimtojo amþiaus, slëptuvëje. Kaip tuomet, jei þmogus nenori mirti? Juk jis gimsta tam, kad savo svajonæ paverstø realybe! Taèiau dabar jis akivaizdþiai suvokë, kad Elada vël NEÁMANOMA dël daugelio svariø prieþasèiø; bent dël to, jog dabar ji niekam nereikalinga, o jis neturi nei jëgø, nei priemoniø

220 220 CLANDESTINUS jos atstatymui... Dieve, kokia kvailystë! Taèiau svajonë taip stipriai já valdë... taip stipriai jis buvo jos pakerëtas... Liko tik viena PADARYTI ILIUZIJÀ REALYBE. Garsijos nuomone, iðeitis buvo tik viena beprotystë. Tokiu atveju, apsivilkus toga, jam nieko nereikðtø vaikðèioti nors ir miesto centre jis gi vaikðèiotø Senovës Eladoje, apsuptas ne ðiuolaikinës þmoniø visuomenës, bet tikrø senøjø graikø. Laikas tartum (koks dar tartum!) pasikeitë, apsisuko atgal ir kaip tik sustingo jam reikalingoje atkarpoje... Kas galëtø bûti paprasèiau! Aiðku, jis bûtø beproèiu; bet juk kiekvieno beproèio pasaulis ne maþiau realus, nei já supantis teisingiau, pastarojo toks þmogus net nepastebi; o kalbant tiksliau ir paprasèiau jis tiesiog NEEGZISTUOJA. Beproèio akyse kiekviena iliuzija tampa reali; vadinasi, realybë mirðta, iðnyksta, savo vietà uþleisdama IÐ TIESØ EGZISTUOJANÈIAI DABARÈIAI. Argi tai ne tas kelias Eladon?! Taèiau Garsijai vis tiek buvo baisu á kà jis tuomet pavirs? Á idiotà su nukarusiu þandikauliu, nuo kiekvieno judesio kretanèiu kûnu bei sustingusiu þvilgsniu á vienà taðkà? Taip, bet juk jam tai bus nerealu, iliuzija kalbant paprasèiau, to ið viso nebus: juk nëra jokio debilo yra tik jaunas, simpatiðkas Elados gyventojas, apsivilkæs toga. Koks tuomet jam bus skirtumas, kaip jis atrodys þmoniø akyse? Hm... vadinasi, jog ir visi aplinkiniai taps Elados gyventojais?.. Nuo ávairiø iðvadø, abejoniø ir panaðiø minèiø, Renato Garsijos galva tiesiog plyðo vadinasi, kol kas jis dar normalus, todël verta viskà apgalvoti iki smulkmenø. Kol kas jis bus normalus... Argi po to... viso to, kà jis planuoja daryti, argi po to jis nors vienà savo mintá galës paskelbti nenormalia?! Nesàmonë! kaip tik po to visos jo mintys susidëlios dar tvarkingiau á visas lentynëles, nei iki ðiol... jo normalios bûsenos metu. Tiek metø svajodamas, jis ðiuo metu yra normalus, kad neatsisakytø tos svajonës ákûnijimo! Garsijos nuomone, jo apskaièiavimai buvo teisingi iliuzija bûtinai turi numirti, taèiau kaþkodël buvo baisu. Á kokià bedugnæ jis susirengë ðokti net neapsiþiûrëjæs? Juk atgal kelio nebus! Renatas prisiminë Velso Nematoma þmogø ir jam, sielos gelmëse, sukilo pavydas tam tyrinëtojui Grifinui: Tebûnie að prakeiktas, kokia dràsa! Neabejotinai pagrindinë knygos mintis ne ta, kad Grifinas atrado galimybæ paðalinti optiná daiktø regimumà tai antraeilis dalykas; svarbiausiai tai, kad jis nusprendë eksperimentuoti su PAÈIU SAVIMI ir tai buvo tikroji jo, kaip tyrinëtojo, dràsa! Jam taip pat buvo baisu; taèiau jis visomis teisybëmis ir neteisybëmis

221 DU APSAKYMAI 221 nugalëjo prakeiktà baimæ, ir tapo nematomu. Garsija stebëjosi ðio þmogaus dràsa; jis netgi uþmirðo, jog ðita asmenybë buvo iðgalvota autoriaus jam, Renatui, Grifinas buvo labiau realesnis uþ patá Velsà. Kà èia ir bekalbëti kartais ir su mumis, normaliais þmonëmis, nutinka kaþkas panaðaus, kai mes susiþavime nauja ádomia knyga. Garsija pagalvojo, kad reikiamos kantrybës iðvesti save ið proto jam uþteks, taèiau kaip dël dràsos... jai irgi reikës turëti kantrybës... Dieve! Kà jis sugalvojo? Ne iðvesti, o atvirkðèiai ágyti proto, kurio iki ðiol pas já nebuvo; arba, tarkime, buvo, taèiau iliuzinis. 1 Caramba! Jeigu idëjos neámanoma realizuoti gyvenime, tai gyvenimà reikia realizuoti idëjoje aiðku, jei jûs dràsus þmogus ir sugebate dràsiai svajoti. Neuþmirðkite, kad Renatas Garsija savo dràsa, kilnumu ir ðios tautos karðtumu buvo tikras ispanas: jis ryþtingai trenkë kumðèiu á stalà ir tuètuojau ëmësi darbo... Visà vakarà jis praleido studijuodamas psichologinæ literatûrà Garsija atidþiai studijavo specialius þmogaus iðvedimo, per gana trupà laikà, ið proto metodus (ðià medþiagà jis rado neypatingai slaptose ávairiø spec. tarnybø ir medicinos ástaigø knygose); jø buvo daugybë, taèiau tam buvo reikalinga garso nepraleidþianti kamera arba kaþkas panaðaus. Taip pat nestacionarioje patalpoje, savo namuose jis negalëjo sukurti pastovø, monotoniðkà garso ðaltiná taip ypaè buvo rekomenduojama literatûros, tvirtinant, jog tai stulbinanèiu bûdu veikia bandomojo nervø sistemà taèiau tai buvo neámanoma, ir Renatas nusprendë apsiriboti visomis prieinamomis priemonëmis. Jis per dienà kambario sienas ir lubas iðdaþë juodai; ne tik jas, bet ir langus. Miesto bibliotekoje prisirinko visas ámanomas knygas apie Senovës Elados istorijà; Sofoklio, Aristofano ir daugelio kitø autoriø kûrinius; þinynus apie tuometinës valstybës kultûrà, politikà ir ekonomikà; filosofijos ko tik jis neprisitempë ið bibliotekos á savo kambará! Èia buvo bene viskas, kas iki maþiausiø smulkmenø siejosi su Senovës Elada. Kambario sienas jis iðkabinëjo ðventyklø ir didþiøjø graikø nuotraukomis: èia kaitaliojosi Aristotelis su Panteonu, Atënø ðventykla ir Demokritas su Demostenu. Garsija visus baldus iðneðë ið kambario ir iðdëliojo juos virtuvëje bei koridoriuje; kambaryje, neskaitant daugybës knygø, liko tik patefonas, ðalia kurio buvo didelë krûva plokðteliø Homero Iliados áraðai senàja graikø kalba... Renatas nusprendë pradëti nedelsiant: jis apsivilko togà ir apsiavë sandalais, atsisëdo ant grindø ir, ájungæs patefonà, pradëjo skaityti... Glamonëjanti jo klausà kalba akimirksniu uþliejo protà; jo akys godþiai rijo 1 Visuomenëje leistinas keiksmaþodis (isp.) (aut. past.); caramba (isp.) po velniø (vert. past.).

222 222 CLANDESTINUS pamiltø raidþiø vingius; drabuþis ðvelniai gludo prie kûno... ir jis svajojo, svajojo... Daugelá savaièiø jis visiðkai nëjo ið kambario; patefonas nenutilo në dienai. Garsija perskaitë viskà, kà tik turëjo visà ðià senøjø graikø autoriø groþio ir iðminties kompiliacijà. Þinodamas, kad daþnas badavimas veikia nervø sistemà, jis pastoviai save marino badu, valgydamas tik kartà per dvi dienas. ILIUZIJA kasdien MIRDAVO mirdavo maðinos, þmonës, visas dvideðimtas amþius mirdavo visiems laikams. Garsija nuo sienø nuëmë visas nuotraukas: jos nebeturëjo jokios reikðmës juose pavaizduoti þmonës jau seniai nulipo á Renato kambará, o ðventyklas ir aikðtes pilnai buvo galima stebëti per nudaþytus langus. Kartais Renatui, laikas nuo laiko, pavykdavo kaþkà prisiminti didþiulius dangoraiþius, ekskavatorius, supermarketus taèiau jis taip ir nesuprasdavo, ið kur jam ðitie prisiminimai ateina. Galbût jis tai matë praëjusiame gyvenime? O gal ir tai turbût teisingiausia jis paprasèiausiai susapnavo kvailà sapnà? Pseudoprotas dar keletà kartø bandë sugráþti, taèiau Garsija já gynë ðalin nuo savæs kokio velnio, girdi, èia 2 prisireikë iliuzijos?! Ðalin, ðalin, po velniø, áéñåôå! Tokiu bûdu Renatas artëjo realybës link jis ið tikrøjø save parodë dràsia ir kantria asmenybe tikras ispanas!.. Ar gal graikas?.. Kas dabar tai galëtø iðsiaiðkinti iki galo? Aiðku, gali bûti, kad jûs Renatà Garsijà pripaþintumëte visiðku kretinu taèiau ar jûs bûtumëte teisûs savo galutinëje iðvadoje? Tarkime, jeigu jûs patektumëte á Senovës Eladà ið ðiuolaikinës Ispanijos mûsiðkai apsirengæ ir panaðiai, bei dar uþkalbintumëte Sokratà ispaniðkai ar jûsø nepalaikytø 3 idiotu? Cha, cha! Ðtai jums ir visa logika, segñores! Ar jûs sau galite ásivaizduoti toká atotrûká nuo realybës? Ach, taip juk jûs ne romantikai... Gaila. O svajonæ? Tokià stiprià svajonæ, jog, kalbant mûsø kalba, dël jos paaukotumëte viskà: protà, gyvybæ, laimæ, laisvæ... Aiðku, kuomet svajonë iðsipildo, pas mus tai priimta vadinti laime, kad ir kokia svajonë iðsipildytø. Juk kiekvieno svajonës skirtingos; tuo labiau mums niekada nesuprasti kito þmogaus svajonës mes niekada jos taip nesuprasime kaip tas þmogus. Taip pat mes niekada negalësime suprasti ir tuo labiau dalyvauti jo laimëje, jeigu tai tik ne nauja mauritaniðko stiliaus vila, kurioje mus priima sveèiø teisëmis per ákurtuves kad ir kokia tai bûtø laimë. Laimë visada dvasinga, segñores; ji, jeigu taip galima iðsireikðti, transcendentinë... Tuomet sutikite, kad laimë ir naujo automobilio ásigijimas nieko bendro tarpusavyje neturi. Ðtai jûs Garsijà pavadinsite beproèiu (tai, aiðku, jûsø asmeninis poþiûris), taèiau beprotis laimingas, o jûs? Kam gi, klausiama, geriau: jums realybëje ar jam realybëje? Taèiau dël svajonës, dël 2 Viso gero (gr.). 3 Ponai (isp.).

223 DU APSAKYMAI 223 gyvenimo tikslo pasiryþti... Taigi, Renatas daugiau nesiklausë patefono ir neskaitë knygø ði bûtinybë jau seniai dingo. Jis, aptarinëdamas su þyniais galimà Salamino kovos baigtá, vaikðèiojo po kambará; jis buvo laimingas, be galo laimingas, kad viskas praëjo ne taip jau baisiai ir visiðkai neskausmingai pseudoprotas, keletà dienø anksèiau, buvo gráþæs paskutiná kartà. Laimingas Aristarchas taip á já kreipësi jo draugai þyniai ir filosofai dar turëjo miglotus prisiminimus, temdanèius jo gyvenimà, apie kaþkokius nesuprantamus daiktus, drabuþius ir... þmones. Vienà graþià dienà jis netyèia iðëjo á koridoriø, kur sieniniame veidrodyje pamatë savo atvaizdà á já maloniai þiûrëjo simpatiðkas dvideðimtmetis jaunuolis, apsivilkæs brangia toga, kairëje rankoje laikydamas þynio lazdà; jo garbanotuose plaukuose puikavosi lauro vainikas ið neseniai pasibaigusios olimpiados... Aristarchas nusiðypsojo ir jam á galvà ðovë gan keistas garsø sàskambis: RENATAS GARSIJA. Jaunuolis pagalvojo, kà tai galëtø reikðti, taèiau taip ir nesugebëjo to prisiminti ar suprasti. Po to jis svajingai savo lazdà perëmë á kità rankà ir Apolono ðventyklos laiptais ramiai nusileido link jûros. Jis dar kartà susimàstë apie neaiðkius garsus, kuriuos buvo net sunku iðtarti ir tyliai paklausë vieno ið pajûriu bevaikðèiojanèiø strategø: - Paklausyk, mano drauge Sosipatrai! Ar negalëtum man paaiðkinti... Aukðtas, pagyvenæs graikas nusiðypsojo jaunajam þyniui: Jaunuoli, maþa kas gali prisisapnuoti! Juk tu visai neseniai atsibudai! Aristarchas, þiûrëdamas á jûrà, kaltai ðyptelëjo ir nusilenkë strategui prie kranto verþliai artëjo keletas trijerø... Aristarchas ábrido iki keliø jûron ir vandeniu prasiplovë akis. Netoliese liaudis rinkosi á forumà. Ið rusø kalbos vertë Dainius SOBECKIS

224 224 NEÞINOMAS POETO PORTRETAS JULIUS JANONIS - VAIDILOS AINIS JURGIS JAÐINSKAS JULIUS JANONIS Poetas ir revoliucionierius 1 Iðtraukos ið JAV iðleistos knygos, kurioje poeto artimøjø ir já asmeniðkai paþinojusiø þmoniø dëka áneðama nemaþai ðviesos ir naujø faktø á Juliaus Janonio biografijà. Ðia publikacija Varpai paþymi Janonio 115-àsias gimimo metines. VIII. ATSIMINIMAI (...) Emilija Janonytë-Railienë, jaunesnioji poeto sesuo: Namas, kur Julius ir mes gimæ, nebuvo jau taip maþas. Perëjus gonkas, tiesiog buvo nemaþa virtuvë, uþ virtuvës buvo kamara. Á deðiná ðonà nuo virtuvës buvo gana didokas kambarys, vadinamas gryèia. Èia buvo dvi lovos, nemaþas stalas, suolai, këdës. Kampe ábudavota graþi ðëpa spinta. Buvo graþiai padaryta pluktinë àsla, o apie 1909 ar 1910 metus tëvelis ádëjo graþias medines grindis. 1 Jurgis Jaðinskas. JULIUS JANONIS. Poetas ir revoliucionierius. Monografija. Chicago: Naujienos, Knygos autorius ( ) baigë Birþø gimnazijà (1929), karo mokyklà (1931) ir Aukðtuosius kûno kultûros kursus (1936). Mokësi Eksperimentinio dramos teatro studijoje Kaune ( ). Mokytojavo Tauragës mokytojø seminarijoje ( ), Kauno aukðtesniojoje technikos mokykloje ir mokytojø seminarijoje ( ), dirbo vyr. mokyklø inspektoriumi Kûno kultûros rûmuose ( ). Nuo 1950 gyveno JAV. Spaudoje reiðkësi nuo Bendradarbiavo Birþø þiniose, Lietuvos þiniose, Socialdemokrate, Karyje, Karde, Kuntaplyje, Lietuvos mokykloje, Mintyje, Drauge, Naujienose, Keleivyje. Buvo bostoniðkës Lietuviø enciklopedijos bendradarbis.

225 JULIUS JANONIS. POETAS IR REVOLIUCIONIERIUS 225 Namas niekada nebuvo dûminis. (Pabraukimai visur mano J.). Statant buvo kaminas iðbudavotas. Name buvo ne tik molinis labai gerai iðmûrytas peèius, bet turëjom ir geleþiná peèiukà, vadinamà leþionka. Langai buvo nemaþi, atidaromi ir dubaltavi. Ðalia gryèios buvo klëtelë. Tiesa, po tuo paèiu stogu buvo darþinë, ðalia darþinës klëtis ir prie to kûtë. Kiemas buvo akmenimis grástas. Plecius-sklypas buvo didelis, kur augo keli vaismedþiai, medþiai, agrastø, serbentø krûmai. Gëliø darþelis ir didelis, didelis darþas, kuriame buvo uþsiauginama visokiø darþoviø, pakankamai mûsø ðeimai. Be to, jei vasara gera, uþtekdavo bulviø ið darþo. Kodël reikëtø kitaip apraðyti, prasilenkiant su tiesa? Mûsø motina, Marë Janonienë-Klibaitë gimus Ðimpeliðkiø kaime. (Tame pat kaime, kur gimë Martynas ir Jonas Yèai J.). Klibai daugiau vaikø neturëjo. Tëvas Klibas mirë, kai mûs motina buvo visai maþa mergaitë. Ji su savo naðle motina gyveno Ðimpeliðkiuose iki metø. Tada jos motina nusipirko tà namà Berþiniuose, kur Julius ir kiti Janoniø vaikai gimë. Juliaus bobutë Klibienë pirko tà namà Berþiniuose, paveldëjus ðiek tiek pinigø ið jos motinos. Klibienë mirë, kai Klibaitë-Janonienë tebuvo vos 16 metø. Sklypas, ant kurio buvo pastatyti Janoniø namai, priklausë P. Kregþdei. Uþ tà sklypà Janoniai turëjo mokëti nuomos po 3 rublius metams. Bet Kregþdë labai retai tà nuomà imdavo. Kregþdienë buvo gera Janonienës draugë ir labai tolima giminaitë. Berþiniuose gyveno ûkininkai, pavarde Klibai, bet jie nebuvo jokie giminës Janonienei ir jos tëvui. Jie, Berþiniø Klibai, tebuvo labai artimi draugai Janoniams. Martynas Janonis, poeto tëvas, buvo vyriausias vaikas jø ðeimoje. Tëvams anksti mirus, kai Martynas tebuvo vos 13 metø, jis Martynas, gyveno ir dirbo veltui pas ûkininkà iki 20 metø, kad tas ûkininkas laikytø ir augintø jo du jaunesniuosius brolius ir seserá. Martyno Janonio motinos tëvai buvo ûkininkai, bet baudþiavos laikais to ûkio neteko. Abu Janoniai, poeto tëvai buvo tikri lietuviai. Në vienas neturëjo jokiø priemaiðø latviø ar kokios kitos tautos. Julius dar tik 5 metø bûdamas galëjo gana gerai skaityti. Motina já iðmokino. Jis, motinai padedant, pats pasidarë kalendoriø. Tai buvo maþi popierëliai su dienø numeriais ir dvi vinys. Vienas popierëlis dël kiekvienos dienos. Ant vienos vinies kabindavo praëjusiø dienø, o ant antros ateinanèiø dienø popierëlius. Pirmoji knyga, kurià jis nusipirko, buvo Lietuvos Geografija. Jà pirko uþ 20 kapeikø, kurias buvo gavæs uþ arklio padabojimà. Tai buvo dar prieð ástojant á mokyklà. Ið viso jis, Julius, piemenavo 3 vasaras: vienà Latvijoje ir dvi Lietuvoje. Latvijoj uþ piemenavimà mokëjo brangiau, bet Julius, jo nelaimei, papuolë pas labai prastà, beðirdá ûkininkà. Pas tà ûkininkà jam teko daug kentëti, bet niekuomet tuo nesiskundë. Tik vëliau truputá po truputá aplinkiniais keliais suþinota, kaip jam ten buvo negerai.

226 226 JURGIS JAÐINSKAS Juliui baigus Birþø keturklasæ mokyklà, Birþuose gyvenæs daktaras Kuprevièius patarë jam duoti praðymà á Ðiauliø gimnazijà. Jis tà ir padarë. Bet Birþø keturklasëje nebuvo mokoma lotynø kalbos, tai ir vël buvo bëda. Bet geriems þmonëms padedant, kaip tai kun. J. Jakubënui, Puodþiûnui, gydytojai Giedrienei tie sunkumai buvo nugalëti. Prof. Jablonskis nuo savæs praðymà-paliudijimà paraðë á Ðiauliø gimnazijà. Ir á jà Julius 1913 m. buvo priimtas. Tais paèiais metais daktaras Kuprevièius su ðeima persikëlë á Ðiaulius gyventi (maþa pataisa: daktaras Kuprevièius á Ðiaulius pats nepersikëlë gyventi, bet ten nuvyko tik jo ðeima - þmona ir vaikai J.) ir priþadëjo duoti Juliui kambará ir maistà uþ jo vaikø mokymà. Julius 1915 m. karo frontui artëjant, ið Ðiauliø sugráþo á Melaiðius. (Kaimas, keliolika kilometrø á pietø rytus nuo Birþø, kur tuo laiku poeto tëvai gyveno J.). Labai daug jo knygø, raðtø pasiliko Ðiauliuose, nes jau tiesiog pro Panevëþá nebegalëjo vaþiuoti: turëjo vaþiuoti aplinkui pro Rygà ir daug ko su savim pasiimti nebegalëjo. Tuo labiau, kad Ðiaulius, frontui priartëjus, skubiai reikëjo palikti. Melaiðiuose bûdamas nors ir trumpà laikà, pagelbëjo tëvams, kaimynams pasidaryti apkasus nuo galimø fronto pavojø. Tà darbà uþbaigus, jis á rytus iðëjo pësèias. Prieð tai buvo bandyta veþti á Kupiðká, bet jau nebuvo galima, nes visi keliai buvo perpildyti rusø kariuomenës. Atsisveikindamas paþadëjo tuojau paraðyti, kai tik pasieks Vilniø. Bet vos kelioms dienoms praëjus, vokieèiai uþëmë mûsø apylinkæ ir daugiau jo nematëm, ir nei jokios þinios ið jo nesulaukëm. Julius buvo panaðus á motinà tik veido sudëjimu, o ne bûdu. Mûsø motina buvo gabi, tiesa. Bet tëvas irgi buvo ypatingai gabus. Jis neturëjo progos mokytis mokykloje, taèiau pats iðmoko skaityti lietuviðkai. Mokëjo kalbëti latviðkai ir lenkiðkai. Buvo nepaprastai darbðtus. Jis galëjo vartoti abi rankas prie taðymo ar prie bile kokio darbo. Jis buvo þinomas greièiausias ðieno ir javø pjovëjas ir medþiø kirtëjas. Jam darbo niekada netrûko. Jis taip gerai mokëjo dalgius iðplakti ir papustyti ir pjûklus iðgalàsti, jog daugelis kaimynø kreipdavosi á já ir praðydavo jiems pagelbëti. Ir jis, nors kartais bûdavo labai pavargæs, niekad neatsisakydavo kitiems padëti. Vienà dalykà, kurá jis man yra sakæs, iðlaikiau mano gyvenimo bûde ir jo nepamirðiu iki pat savo mirties: syká jis parëjo ið darbo labai pavargæs. Netrukus pas mus atëjo Klibas ir papraðë tëvelá eiti pas já kà tai padëti. Að tëvelá nepaprastai mylëjau: jis niekada nepykdavo, nesibardavo ir visada paþaisdavo su manim nors kelias minutes. Ir að, kai tëvelis paþadëjo ateiti pas Klibà jam padëti, buvau labai nepatenkinta, kad jis nepaþaidþia su manimi ir, bûdamas labai pavargæs, vël rengiasi iðeiti dirbti. Að jam tà ir pasakiau. Jis paëmë mane ant keliø (buvau gal 5 metukø) ir tarë: Matai, vaikeli, tà juodà katinà, gulintá prie peèiaus? Jam niekas nerûpi, jeigu jis tikrai turi pieno palakti. Mus Dievas sutvërë kitokius negu gyvulëlius. Jis mus ir pamokino visados pagelbëti kitam kiek tik gali, neþiûrint á savo norus ir nuovargá. Tai, vaikel, kai uþaugsi, nebûk kaip tas juodas katinas...

227 JULIUS JANONIS. POETAS IR REVOLIUCIONIERIUS 227 Visà savo gyvenimà jis dirbo kà ir kiek galëjo padëdamas kitiem. Mano brolis Julius irgi buvo toks. Bûdu jis buvo pasekæs tëvelá, o ne motinà. (Pabraukta ðituos atsiminimus raðiusios J.). Vyresnysis brolis Mykolas taip pat buvo nepaprastai tykus. Daug tykesnis ir uþ Juliø. Ið jo þodá bûdavo sunku iðtraukti. Angliðkai tariant, mûsø tëvas ir abu broliai buvo introvert. Motina extrovert. Sesuo labai daug paveldëjusi ið motinos: bûdais maþai juodvi kuo skyrësi. O að tai daug daugiau turiu tëvo ypatybiø negu motinos. Tëvas, bûdamas gabus visokiems darbams, padarydavo mums ne tik labai dailius kuntaplius, bliûdus, ðaukðtus, bet padarydavo ir daug visokiø þaisliukø ið medþio; iðpjaustydavo graþiausius gyvulëlius ir paukðèiukus. Niekados basi neturëjom bûti. Visada turëjom kuntaplius, dailiai padarytas nagines. Dëdë Jonas buvo batsiuvys. Jis su mûsø tëveliu labai sutikdavo, mylëjosi. Ir jis mums moterims pasiûdavo batus, o vyram èebatus. Mes visi buvom visados gerai apsirengæ, apsiavæ. Kadangi tëvelis buvo labai darbðtus, aplinkui miðkas uogø, grybø buvo ikvalios, tai mes gyvenom gana gerai. Turëdavom karvæ, porà aviø, nupenëdavo porà kiauliø, buvo viðtø. Ið mano liûdniausiø prisiminimø, rodos, bus pirmas, kai tëvelis sirgo, o jis, Julius, praðësi motinos leisti á mokyklà. Að irgi pasisiûliau jam pagelbëti, sakydama motinai, kad já leistø ir kad að pienuko nebenoriu daugiau gerti, o kad mano dalá atiduotø Juliukui. Matot, tada mums buvo sunkûs laikai: tëvo liga, Marës, Mykolo ir Juliaus sunkios difterijos prispaudimas. Pamenu, su motina nuëjom pas Klibus, ið kuriø motina norëjo pasiskolinti keletà rubliø. Klibas sako: Na, Janoniene, susimislinot padaryti ið jo ponaitá. Kam to reikia? Juk jau iðmoko ik valios kiaules suskaityti. Be reikalo judu su vyru varginatës. Bet, paëmæs, vis tiek padavë motinai tiek, kiek ji buvo praðiusi. Motina padëkojo ir að apsidþiaugiau. Tai buvo, rodos, 1906 m. Tais, mûsø ðeimai sunkiais metais, Julius pradëjo lankyti pradinæ mokyklà Birþuose. Já èia praminë Saliamonu. Tuo paèiu pravardþiavimu já vadino ir Birþø keturklasëje. Uþ jo gabumus moksle. Baigæs 3 ir 4 klasæ, kaip geriausias mokinys, abu kartu gavo pagyrimà ir knygø dovanø: 3 klasæ baigæs poeto Puðkino raðtus, o 4-jà Lermontovo raðtus. Jis niekada nebuvo paniûræs, bet tykus, ramus, malonia veido iðraiðka, draugiðkas; ne plepukas ar koks juokdarys. Prisimenu, kaip Birþø keturklasëje mokydamasis Julius daug dirbo ruoðiant spaudai evangelikø-reformatø Giesmynà, kuris buvo iðleistas 1910 m. Prieð tai buvæs Kancinolas buvo pertaisomas, visos giesmës, maldos, taip sakant, modernizuojamos. Ar uþ tai jis gavo koká nors piniginá atlyginimà, tikrai nebeprisimenu, bet, greièiausia, ne. Bet jis gavo dovanà: padëkos ir pagyrimo lakðtà-raðtà, pasiraðytà kunigø Meðkausko ir Jakubëno, ir, rodos, poeto Dagilio. Tas raðtas buvo pas mane, bet kaþkur dingo. Tarp manæs ir brolio buvo labai didelis prisiriðimas. Mes mylëjome viens antrà. Kai parvaþiuodavo á namus vakacijom atostogø, jis niekuomet nesësdavo valgyti pusryèiø ar prieðpieèiø, jeigu að nebûdavau ten. Mat jam, kaip

228 228 JURGIS JAÐINSKAS ponaièiui, motina pagamindavo kà nors gardesnio. Ypatingai vasaros metu mudu praleisdavom ilgas valandas besikalbëdami. Jis manyje ákvëpë troðkimà mokslo, norà geresnio gyvenimo ne tik sau, bet ir kitiems. (Ðiø atsiminimø autorë Emilija Janonytë-Railienë yra labai daug pagelbëjusi lietuviams tremtiniams arba DP, buvusiems pokarinëje Vokietijoje, sudarinëdama sutartis jiems atvykti á ðá kraðtà, daug dirbdama BALF'e ir kitaip padëdama vargan patekusiems J.). Jis, mano brolis Julius, daug iðmokino mane lietuviø kalbos, istorijos. Jis mudviejø ilguose pasikalbëjimuose niekuomet nepaneigë tikëjimo. Jis buvo konfirmuotas, eidavo komunijos. Iðvaþiuodamas á Rusijà 1915 m., pasiëmë Testamentà. Jis nepripaþino Dievo, kaipo kokio seno, barzdoto vyro, sëdinèio paauksuotoj këdëj. Jis pripaþino Dievà kaipo jëgà, valdanèià viskà. Tai buvo jo iðsireiðkimai mûsø pasikalbëjimuose. Karo frontui artëjant, 1915 m. Julius, ruoðdamasis vykti á Rusijà, norëjo kartu pasiimti ir mane. Bet motina prikalbëjo, kad jis vaþiuotø vienas, susirastø apsistojimo vietà ir tik tuomet duotø mums þinià, kur jis randasi, kad tëvai galëtø mane pas já nusiøsti. Mano drabuþiai buvo sudëti gatavai. Bet uþ 4 ar 5 dienø po jo iðvaþiavimo uþëjo vokieèiai. Ir dar dabar vienas dalykas man kelia klausimà: kà bûtø jo ateitis atneðusi jam, jeigu að bûèiau buvusi su juo drauge? Iki pat ðiandie ðirdá skauda, jog nepasisekë kartu su juo iðvaþiuoti m. ið Berþiniø mes persikëlëme gyventi á Melaiðius. Èia tëvai iðnuomavo Uþunario ûká ir apsigyveno jo namuose. Tie namai buvo dideli ir graþûs. Tø namø paveikslas knygoje (Literatûra ir kalba, VIII t., 41 psl.) yra visai ne tas. Nei man, nei seseriai Marei neatrodo, jog tas paveikslas yra tø namø, kuriuose mes tada gyvenome. O gal..., nes komunizmas moka ir graþius namus paversti lûðnynu ir 1914 m. Julius suruoðë du vaidinimu Melaiðiuose. Abu pastatymai buvo namuose, kuriuose mes gyvenome. Kai Julius bûdavo Melaiðiuose, tai visada pagelbëdavo visiem kuo galëdamas: vienam paraðydavo laiðkus, kitam kokius praðymus. Su patarimais, paaiðkinimais visada bûdavo pasiruoðæs. Daug gelbëjo (bûsimam) kunigui Povilui Jaðinskui já mokindamas, knygas paskolindamas, kur nors jø gaudamas. O mokslo P. Jaðinskas labai troðko ásigyti m. að lankiau rudená pradinæ mokyklà Papilyje, nes Melaiðiuose tokios mokyklos nebuvo iki 1914 m. sausio mën. Tada persikëliau ið Papilio á Melaiðiø mokyklà. Rudená vël nepradëjo Melaiðiuose mokyklos iki po N. Metø. Ir tiek man teteko lankyti pradinæ mokyklà tas dvi þiemas po kelis mënesius. Ir tik dëka Juliaus paliktam geram atsiminimui jo gabumø moksle, kai Birþuose 1917 m. buvo atidaryta Saulës gimnazija, að iðdrásau laikyti egzaminus ir iðlaikiau. Tas iðlaikymas, þinau, buvo labai prastas. Tik galiu pasakyti, jog tiems Juliaus draugams, besimokindama Birþø gimnazijoje, gëdos nepadariau: mano paþymiai bûdavo geri arba labai geri. Toje gimnazijoje baigiau 3 klases ir 1920 m. rudená, nebegalëdama lankyti gimnazijos dël nepritekliaus, ástojau dirbti raðtininke Birþø þemës ûkio ir valstybës ministerijos ágaliotinio ástaigon. Mokytojas Kutra, bolðevikø nukankintas Sibire, daug man gelbëjo ruoðiantis privaèiai ið 4 klasiø

229 JULIUS JANONIS. POETAS IR REVOLIUCIONIERIUS 229 kurso. Per naktis mokydavausi. Daug kartø nueidavau á raðtinæ naktá visai nemiegojusi. Mokytojai, ypatingai Kutra, ragino laikyti egzaminus, bet tuo mano gyvenimo laikotarpiu man buvo tokia padëtis, jog nieko daugiau netroðkau, kaip amþinai uþdaryti akis... Þinios, jog mûsø namai Berþiniuose 1915 m. vokieèiø buvo tyèia padegti ir prie to gaisro vokieèiø kareiviai fotografavosi, yra netikros. Mûsø namai sudegë dël to, kad uþ Berþiniø lauko buvo miðkas, kuriame rusai buvo gerai ásitvirtinæ. Vokieèiai, norëdami juos ið ten iðmuðti, mûsø darþe iðsikasë apkasus ir èia pasidarë tarytum kokià tvirtovæ. Ið tø apkasø vokieèiai pradëjo pulti rusus, o ðie gindamiesi ir padegë mûsø namà. Mes tuo laiku gyvenome Melaiðiuose Uþunario namuose ir valdëme jo ûká. Jis, Uþunaris, man rodos, buvo iðvaþiavæs á Amerikà, o jo ûkio ágaliotiniu buvo jo giminaitë ar sesuo. Jai mes ir mokëjome uþ nuomojamà ûká sutartà sumà m. pradëjom dirbti to paties kaimo ûkininkës Stakionienës þemæ kaipo pusininkai. Ið Uþunario namø persikraustëme gyventi pas Nemanius. Nors ir buvo didelë ðeima, bet iðgyvenom viso metus ir niekad jokio kivirèo nebuvo. Turbût pas juos gyvendami pradëjom ir pirmà ekumeniná veiksmà. Nemaniai buvo katalikai, mes reformatai, bet kiekvienà sekmadiená pradëdavom (reformatø) poteriais, maldom, giesmëm, o uþbaigdavom katalikø. Kità sekmadiená, pradëjæ katalikø poteriais, baigdavom reformatø. Nemanis buvo buvæs Amerikoje, didelis tolerantas, apsiskaitæs, apsiðvietæs. Jo þmona sekë jo pavyzdá m. pavasará nusikraustëm á Ðimpeliðkius, kur dirbome Undzëno þemæ irgi ið pusës. Pas juos gyvenant buvo daug sunkiau. Jie buvo visai kitokie þmonës negu Nemaniai. Èia gyvenant buvo keistas atsitikimas, kurio niekuomet nepamirðau ir nepamirðiu. Nusikraustëm pas Undzënus balandþio viduryje. Uþ keliø savaièiø vienà naktá atëjo tëvelis á namà (tëvelis tada nakvojo klëtyje) labai susijaudinæs ir sako, kad, kaip jis manë, buvo pabudæs ir tuo metu iðgirdo Juliaus garsø balsà: Tëtyt, mamut! (mes taip savo tëvus vadinom) Kà jums padariau? Nieko gero!.. Tëtis, greit paðokæs, pribëgo prie durø, manydamas, kad tikrai Julius pargráþo á namus. Þinoma, jo nebuvo... Kai vëliau apskaièiavom, tatai galëjo bûti geguþës mën. vidury, kada Julius Petrapilyje (geguþës mën. 17 d.) puolë po lekianèiu traukiniu. Dabar kelios pastabos dël atsiminimø, atspausdintø Literatûra ir kalba VIII tome apie mûsø ðeimà ir mano brolá Juliø. Labai gaila, kad daug kur pavaizduojamas Kregþdë, ant kurio þemës Berþiniuose buvo pastatytas mûsø namas, kaipo kokis nors prispaudëjas. Matyt, norëta pasigerinti komunistams, paniekinant buvusá pasiturintá þmogø. Marë Klibaitë-Jaðinskienë negalëjo sumaiðyti mano tëvelio su kuo nors kitu, sakydama, kad jis kartais mëgdavo iðgerti ir net triukðmà ar muðtynes pradëti. Tai yra gryniausias iðsigalvojimas, nes mano tëvelis beveik niekada negerdavo. Gal

230 230 JURGIS JAÐINSKAS kartais per ðventes su kaimynais koká stiklelá iðlenkdavo. Taèiau niekada nesu jo maèiusi girto ar net triukðmà kelianèio. Èia, matyt, norëta pasigerinti ir iðkelti mûsø motinos garbæ. (Psl ). Kaip Janonienë, dëdës Petro þmona papasakojo apie jos vyrà, mûsø tëvelio brolá, tai tas tikrai tinka ir mûsø tëveliui: Janoniø tëviðkë buvo Juodþioniø kaime. Þemës jie neturëjo, tik grytelæ. Iðaugo keturi vaikai: Martynas (Juliaus tëvas), Jonas, Ona ir mano vyras Petras, jauniausias ið visø. Janoniø motina mirë anksti. Petras buvo dar maþas. Visi nuo maþumës tarnavo, vargo. (Psl. 36). Psl. 39 J. Ðerno paraðyta: Buvau nuvykæs pas já (1915 m. vasarà) su savo tëvu praðyti, kad jis padëtø man pasiruoðti ástoti á Dotnuvos þemës ûkio mokyklà. Mane tada nustebino jo kalba: jis kalbëjo literatûrine kalba, kuria niekas apie mus nekalbëjo. Krito man á akis ir jo maþas kambarëlis. Melaiðiuose, kur tuo laiku Julius vasaros metu gyveno, jo kambarys buvo didelis: jis gyveno seklyèioje. Ðtakiriø kaime gyvenàs J. Mizara psl. 40 pasakoja apie Melaiðius: Melaiðiuose iðgyvenau 36 metus. Mûsø kaime pasiturinèiai gyveno Karaða, Balèiûnas, Þaldokas, Nemanis. Daugiausia þemës turëjo Karaða. Buvo kaime nemaþai ir maþaþemiø, vadinamø bambalëkø. Turtingieji ið aukðto á mus, bambalëkus þiûrëjo. Jie bendravo sau, o mes sau. Vakarëliuose në nemëgindavome ðokdinti ûkininkø dukterø. Melaiðiuose niekas lietuviø nevadino bambalëkais. Bene komunistø iðgalvotas vardas. Tame kaime pas niekà jokio pasipiktinimo nebuvo, kai mes ten gyvenome. Karaðos buvo pasiturintys, bet nepaprastai draugiðki þmonës. Vokieèiams uþëjus, kai jau pasidarë nesaugu bûti vienai ðeimai savo apkase, tai Karaðos sukvietë keliolika ðeimø á savo namus miegoti, kad bûtø saugiau. Ir tai keletà savaièiø. O. Lukðienë psl. 45 tvirtina netiesà, sakydama: Janoniai dirbo ið pusës ir eigulio Nemanio, kurio vaikai dar buvo maþi, 15 deðimtiniø ûkelá. Mes niekad Nemanio þemës nei nuomavom, nei dirbome ið pusës. Psl. 39 Briedienë sako, kad að ir sesuo turim po du vaikus. Ne, sesuo turi 4: du sûnu ir 2 dukras. Visai neteisingas sakymas: Marijos Janonytës vyras turëjo farmà ir automobilá, bet buvo senas, ðykðtus. Ðvogeris nebuvo ðykðtuolis. Jis buvo geras þmogus. Psl. 50 paraðyta: Dëdë Martynas nemokëjo raðyti. Ne taip! Mano tëvas mokëjo raðyti. Jam geriau sekdavosi raðyti rusiðkom raidëm, bet vëliau raðyti iðmoko ir lietuviðkom. Net juokinga: K. Ruplënas sako, kad jo tëvas pavëþëdavo já ir Juliø á Birþus, nors èia pat paþymi, kad jo tëvas mirë 1904 m. O Julius á Birþø pradinæ mokyklà ástojo 1906 m. Iðeina, kad K. Ruplëno tëvas savo sûnø ir mano brolá pavëþëdavo á Birþus bûdamas miræs... Tiek dël tø netikslumø, esanèiø knygoje m. ið Ðimpeliðkiø persikëlëme á Kiluèius pas Dagienæ. Èia dirbome jos þemæ ið pusës, pas jà gyvenom.

231 JULIUS JANONIS. POETAS IR REVOLIUCIONIERIUS 231 Su seserim Marija pradëjom susiraðinëti 1919 m. Ji gyveno Amerikoje. Ir mus pradëjo á ten kviesti. Nei að, nei tëvelis nenorëjom vaþiuoti, bet motina buvo uþsispyrusi vaþiuoti. Að suprantu motinà tame dalyke: Juliaus nebebuvo su mumis ir jokios þinios ið jo neturëjome, taip pat nuo Mykolo, kuris, galvojome, gal në gyvøjø tarpe nebesiranda; namas sudegæs, senatvë artëja, o ir sesuo labai viliojanèius laiðkus raðë, ið kuriø susidarë vaizdas, kad ji Amerikoje pasiturinèiai gyvena. Iðvaþiavimo popieriais pradëjome rûpintis pradþioje 1920 m. Ir Dagienës þemës 1920 m. nebedirbome: neþinojom, kada prisieis iðvaþiuoti, o kita Dagienës sûnus parvaþiavo ið Amerikos ir pradëjo jos þemæ dirbti m. birþelio mën. mûsø viskas buvo iðparduota, daugiausia ið varþytiniø. Tai buvo skaudþiausias pergyvenimas tëveliui. Niekados nepamirðiu, kaip jis ir að apsikabinæ viens kità iðverkëm per naktá sëdëdami lauke. Nepamirðiu, kaip jis praðë Dievo, kad jis mirtø pirma negu paliks gimtàjà ðalá m. birþelio mën. 23 d. palikom Kiluèius ir Lietuvà visam laikui... Svetimoj ðaly ypatingai sunku priprasti senesnio amþiaus þmonëms: kalba nesuprantama, paproèiai svetimi. Ir þmogui, prisiriðusiam prie savo namø ir kraðto, tiesiog neámanoma prisitaikinti. Karo pergyvenimai, namø netekimas, Juliaus mirtis, o ir neturëjimas jokios þinios apie vyresnájá sûnø Mykolà, kuris, tuokart buvo manyta, taip pat miræs ar kare þuvæs, nenoras vaþiuoti á Amerikà ir nusivylimas ja èia atvaþiavus palauþë jo sveikatà. Jis, iðbuvæs ligoninëje keletà metø, amþinai uþmerkë akis 1936 m. sausio mën. 31 d., o mama já pasekë 1947 m. kovo mën. 31 d m. lapkrièio mën. 25 d. gavom þinià nuo mano brolio Mykolo þmonos, kuri yra rusë, bet labai miela ir nuoðirdi moteris, kad brolis Mykolas mirë 1942 m. vasario mënesá. Mirë labai trumpai sirgæs. Prieþastis: persiðaldymas kasant apkasus. Nors yra teigianèiø, kad poeto brolis Mykolas, gyvenæs Leningrade, 1942 m. buvo paèiø komunistø nuþudytas. Að tuo labai abejoju, bet daugiau tikiu mano brolio Mykolo þmona. Tëvelis ilgai sirgo ir buvo ligoninëje. Að já per iðtisus 11 metø kas savaitæ lankiau ( ). Ligoninëje buvo pripaþintas nervø pakrikimas, bet mirties prieþastis plauèiø uþdegimas. Savo tëvelá labai mylëjau. Jeigu kas nors mano aðaras, dël jo iðlietas, surinktø ir vienon vieton supiltø, bûtø gerokas eþerëlis... Motina kitokio bûdo. Ji ið gyvenimo ko reikalavo, tà daugiausia ir gavo m. jos krûtyje buvo rastas vëþys. Operacija buvo sëkminga, bet ðirdis susilpnëjo. Ir po 6 dienø smarkios ligos, 1947 m. kovo 31 d. uþbaigë gyvenimà. Motina, sveika bûdama, gyvendavo tai pas mane, tai pas mano seserá Maræ. Dabar mudvi su seserim esame vienos likæ be tëvø, tolimame nuo gimtosios Lietuvos kraðte. Juliaus Janonio vyresniosios sesers Marijos (Marës) atsiminimai, uþraðyti jaunesniosios sesers Emilijos: Seseriai yra sunkoka raðyti. Tai að uþraðiau ðiuos jos atsiminimus apie mûsø

232 232 JURGIS JAÐINSKAS brolá Juliø. Julius nuo pat pirmøjø kûdikystës dienø buvo labai tykus. Visokios knygos já nepaprastai ádomavo. Bûdamas vos 2-3 metø, galëdavo praleisti iðtisas valandas bevartydamas knygas, á paveikslus beþiûrëdamas. Kregþdë kai gaudavo kur kokià knygà, tai ji visuomet patekdavo ir á mûsø ðeimos rankas. Tada Juliui bûdavo daug dþiaugsmo. Brolis Mykolas buvo gavæs knygà rusø kalba Rodnoje slovo (èia gal ir negerai uþraðiau, nes rusø kalbà pamirðau), tai Julius, kada tik gavæs progà, griebdavo tà knygà vartyti, þiûrëti ir labai nenoriai jà atiduodavo Mykolui. Julius mëgo muzikà ir norëjo ásigyti gitarà, mat, ja groti yra lengviau iðmokti ir pigiau bûdavo galima gauti nusipirkti, negu kitoká muzikos instrumentà. Að jam daviau tris rublius ir jis uþ juos gitarà nusipirko. Nepamirðtamiausias vaizdas, kuris pasiliko mano atminty, kai að, parvaþiavusi ið Latvijos, kur tarnavau, prikalbëjau tëvelius leisti paruoðti Kalëdø eglutæ. Ta eglute Julius taip buvo susiþavëjæs, jog paprastais þodþiais to negalima apsakyti. Jis pats apie tai yra papasakojæs savo atsiminimuose. Paskutiná kartà brolá Juliø maèiau 1913 m. pradþioje, prieð iðvaþiuojant á Amerikà. Tà þiemà Julius suruoðë Melaiðiuose, kur mes tada gyvenome, du vaidinimus. Tuose abiejuose vaidinimuose ir að turëjau po vaidmená. Paskiau su Julium susiraðinëjau laiðkais. Porà jo laiðkø ir dabar tebeturiu. (Tø laiðkø tekstai patalpinti ðios knygos vëlesniuose puslapiuose). Ið Amerikos esu jam pasiuntusi keletà doleriø. Mudviejø susiraðinëjimas nutrûko dël 1914 m. kilusio I-jo pasaulinio karo. Paskutiná kartà ilgesná su juo pasikalbëjimà turëjau, kai, gráþdama ið tarnybos Latvijoje 1912 m. rudená, sustojau Birþuose pas Juliø ir ið ten kartu parëjome á Melaiðius pas mûsø tëvelius. IX. JULIAUS JANONIO LAIÐKAI Èia pirmà kartà vieðumai skelbiami poeto Juliaus Janonio trys laiðkai, raðyti jo vyresniajai seseriai Marei Mery Janonytei, gyvenanèiai Amerikoje. Du ið jø yra trumpi, raðyti atvirlaiðkiuose, grynai ðeimyninio pobûdþio: Melaiðiai, , Brangi Sesyt! Mes jau po Kalëdom. Laike Kalëdø að buvau namie. Ðiandien jau vël iðvaþiuoju á Ðiaulius. Namie bûdamas að perskaièiau tavo laiðkà, kuriam tu rûgoji, bûk mes tau neraðà. Argi tu nepaëmei mano laiðkà, kurá tau iðleidþiau? Atraðyk man, kaip tau eina toli Amerikoje, kà tu dirbi ir t. t. Laikraðèiai raðo, bûk dabar bedarbë esanti Amerikoje? Ar tiesa? Ar turi darbà? Raðyk. Spaudþiu tavo rankà

233 JULIUS JANONIS. POETAS IR REVOLIUCIONIERIUS 233 Brolis Julësis Antrasis atvirlaiðkis ilgëlesnis. Raðytas ið Ðiauliø. Vienoje jo pusëje adresas: Amerika. Miss Mery Janonis, Nr. 107 Penn St. Baltimore, Md. Atvirlaiðkio kairiajame kampe virðuje Rusijos caro herbas, viduryje áraðas Poètovaja kartoèka, deðiniajame kampe 3 kapeikø paðto þenklas. Antroje pusëje tekstas: Ðiauliai, X. 22. Brangi Sesyt! Seniai, seniai að jau nebegavau nuo tavæs þinios ir seniai tau neberaðiau. Maniau, kad dëlei karo susitrukdë ir laiðkø siuntinëjimas. Dabar pasirodo, kad laiðkai vaikðèioja gerai. Taigi ir paraðiau. Að dabar jau ðeðtoje klesoje. Dël karo manë, kad jau vokieèiai arti gimnazijà laikinai buvo uþdaræ. Dabar vël atidaro ir pradës mokyti. Mokslas sekasi gerai. Gyventi nepersunku, nes uþ lekcijà turiu butà ir uþlaikymà. Sveikumo sveikas kaip ridikas. O kaipgi tau tolimoje ðalyje sekasi? Ir darbo yra ir ar galima ðiaip-taip uþdirbti? Þodþiu, ar geriau kaip Rusijoj? Raðyk, að tavæs labai pasiilgau. Mano antraðas toks: Ðïññèÿ, ãïð. Øàâëè, Êïâ. ãóá., Ïïñàäíàÿ óë., ä. Âåíöëàâñêïé, Þëèÿíó ßíïíèñó. Viso labo! Buèiuoju, brolis Julësis Tretysis laiðkas ilgiausias ir ádomiausias. Priraðyta laiðkiniame popieryje net 8 puslapiai. Èia esama þiniø apie materialinæ jo padëtá, ástojus á Ðiauliø gimnazijos penktàjà klasæ, apie Dievà, jo socialistinës mintys apie darbininkø unijasasociacijas ir jø naudà darbininkams (þinotina, jog tai raðo, ir gana teisingai, tik penktos klasës mokinys, 17 metø jaunuolis). Pabaigoje laiðko pridedamos labos dienos Katrytei Skeberdþiuèiai. Kas ji tokia? Apie tai ðio skirsnio pabaigoje. Dabar pasisiskaitykime tà vienà ádomiausiø iðlikusiø Janonio laiðkø: Ðiauliai, XI. 24. Brangi Sesyt! Tavo laiðkà gavau. Labai aèiû, kad neuþmirðai savo brolio. Praðai apraðyti mano gyvenimà. Gerai, apraðysiu. Að Ðiauliuose, gimnazijos penktoje klasëje. Gyvenu pas Kuprevièienæ. Uþ butà ir valgá nereikia mokëti tik pamokau kiek Kuprevièiukus. Gavau nuo Sinodo 50 rubliø (Janoniui paðalpà paskyrë evangelikøreformatø Sinodas J.), nuo Þiburëlio (draugijos ðelpti mokiniams) ar 50 rubliø. Da Birþø inteligentai kiek padëjo. Taigi, ðiemet turëjau daugiau kaip ðimtà rubliø. Iðlaidos nelabai didelës: reikia tik nusipirkti forminius drabuþius, knygas ir uþ pirmàjà pusæ mokslo metø uþmokëti. Uþ mokslà reikëjo uþmokëti 30 rubliø. Po Kalëdø reiks uþ antrà pusæ metø mokëti 30 rubliø. O gal da kiek ir atleis, kaipo beturèiui. Taigi, kaip matai, mano pinigiðkas padëjimas visai geras. Pinigø tiems metams gal uþteks. Kitiems metams vël kaip nors gausiu pinigø. Mokslas eina neblogai. Tarp kitø mokslo dalykø mokausi ir lotynø, graikø,

234 234 JURGIS JAÐINSKAS vokieèiø ir prancûzø kalbas. Tiek apie save. Mykoliukas (vyriausias Juliaus brolis - J.) turëjo ið kariuomenës jau ateiti, bet ðiemet, kaip tyèia, kareiviø neleidþia namo lig Naujø metø. Neseniai gavau nuo jo laiðkà, kuriame jis raðo, kad esàs sveikas ir linksmas. Ið namø jau gana seniai laiðko nebeturiu, uþtat neþinau, kaip tëveliams ir Emilytei eina. Að praðiau tëveliø, kad jie Emilytæ leistø mokyklon, neþinau, ar jie leidþia jà mokyklon, ar ne. Tiek tai apie mus. Dabar apie tave. Nors tu, sesyte, ir raðai, kad linksma esanti, bet ið laiðko matyti, kad tavo padëjimas sunkus. Ir ið tikro, uþdirbti ant savaitës tik po 4 dolerius tai sunku pragyventi tokiame dideliame mieste, kaip Baltimorë. Be to, raðai, sesyt, kad tau ilgu ir liûdna esant toli nuo mûs, nuo savo kraðto. Kà padarysi, sesyt, kad tokia ðiø laikø tvarka, kad vienas þmogus badu mirðta, o kitas neþino kur pinigus dëti, kad vienas, bado verèiamas, turi iðvaþiuoti á tolimus uþjûrius duonos ieðkoti ir tenai skursti, o kitas, neturëdamas kur pinigø dëti, trankosi ið vienos vietos á kità. Sako, Dievas tokià tvarkà davæs. Ne, sesyt. Argi gali Dievas Teisingasis daryti tokià tvarkà? Juk prieð já visi lygûs, nëra nei ponø, nei darbininkø, o yra tik þmonës. Kad dabar tokia negera tvarka, tai kalti þmonës. Kalti visokie fabrikantai, kurie visaip kaip iðnaudoja darbininkus. Ateity, kai þmonës susipras, ta tvarka, su jos visomis neteisybëmis turës iðnykti. Bet tai bus ateity, o mes gyvenam dabartyje ir todël turime susidurti su ta tvarka, kuri darbininkus iðnaudoja. Mums yra tik vienas bûdas pagerinti savo padëjimà ir nors ðiaip taip apsidrausti nuo galimo bado ir tas kelias tai yra socialistø (ðis þodis iðbrauktas ir virðuje áraðyta darbininkø J.) draugijos. Tokiø draugijø yra visur. Jø yra ir Baltimorëje, taigi tu, kaip galëdama, suþinok nuo darbininkø ir prisidëk prie jø. Tiesa, gal tu dabar gyveni vien tarp svetimtauèiø ir negali su jais susikalbëti, bet visgi gal gali kaip nors susirodyti. Dalykas tame, kad tokios draugijos vadinasi asociacijomis. Taigi tu, nors ir nemokëdama angliðkai, sakyk darbininkams tà þodá! asociacia, darbininkai tave supras ir tave priims á tokià draugijà. Tik nekalbëk to þodþio asociacia darbininkams prie uþvaizdø ir fabrikantø, nes fabrikantams netinka, kad darbininkai nori prisidëti prie asociacijø. Dabar paaiðkinsiu, kas tos asociacijos. Tos asociacijos yra tokios draugijos arba tokie darbininkø susivienijimai. Kiekvienas, prie tø asociacijø prisidëjæs darbininkas moka asociacijos kason þinomà mokestá, sakysim, 1 dolerá arba 50 centø kasmet. Nauda ið tø asociacijø labai didelë. Pirmiausia, darbininkas ar darbininkë, prisidëjæ prie asociacijø, gauna daug geresná ir pelningesná darbà. Mat, asociacijø yra visur, jos susiþino, kur daugiau reikia darbininkø, kur jiems brangiau moka ir praneða apie tai savo nariams. Tokiu bûdu prisidëjæ prie asociacijø visuomet gali gauti darbo. Paskui ið tø asociacijø dar tokia nauda, kad laike bedarbiø arba tada, kai nedaug darbo yra ir sunku pragyventi, duoda darbininkams ið kasos paðalpà. Mat, tie pinigai, kuriuos asociacijos kason sudeda darbininkai, neprapuola, o eina ant suðelpimo

235 JULIUS JANONIS. POETAS IR REVOLIUCIONIERIUS 235 neturinèiø darbo, serganèiø ir t. t. Kad vienos asociacijos pinigø neuþtenka, tai kitos jai padeda. Paskui asociacijos neduoda fabrikantams iðmesti ið fabrikø arba ðiaip darbdaviams atimti darbà nuo jos tos asociacijos nariø. Kaip tik fabrikantas arba darbdavys nori nebeduoti darbo prigulinèiam prie asociacijos darbininkui, tuoj visi prigulintieji prie asociacijos priverèia neiðmesti darbininkø. Mat, prie asociacijos priguli daug darbininkø, ir jie tuoj þada streikuoti, jei nori iðmesti jø nará. Fabrikantams streikai, þinoma, nepatinka, ir jie turi nusileisti. Paskui prisidëjusiems prie asociacijø ir streikai nebaisûs. Mat, streikus ir daro paèios asociacijos, kada menkai moka ar labai sunkiai reikia dirbti, visa asociacija, tai yra visi prie jos prigulintieji darbininkai, nutaria streikuoti. Visi ir streikuoja tol, kol darbdaviai nepakelia uþmokesnio arba nepalengvina darbo. Laike streikø darbininkai gauna algà ið asociacijos kasos. Jei vienoj asociacijoj pinigø per maþa, tai kitos jai padeda. Tiems gi darbininkams, kurie neprisidëjæ prie asociacijos, daug sunkiau ir darbo gauti, ir laike streikø pragyventi. Að èia tik maþà dalá paminëjau to, kokià naudà atneða asociacijos. Prisidëti geriausia prie tokiø asociacijø, prie kuriø prisidëjæ ir kiti to paties darbo darbininkai. Bet, jei tokiø nëra, tai galima prisidëti ir prie kitokiø. Taigi, tu suþinok ir prisidëk. Paskui raðai, kad tau ilgu esà tarp svetimø. Bet Baltimorëje yra daug lietuviø, ar tu su jais susitinki? Yra net lietuviø draugijos, kurios daþnai lietuviðkus vakarus, koncertus, paskaitas daro. Prisidëk ir tu prie jø sueisi daugiau su lietuviais ir nebus taip ilgu. Bet gal tu tø draugijø neþinai. Að pasistengsiu suþinoti jø adresus ir tau nuraðyti. Labas dienas Katrytei Skeberdþiûèiai. Linkiu kuo geriausio pasisekimo. Mano antraðas: Ñïññèÿ, ãïð. Øàâëè, Êïâåíñêàÿ ãóá., Ìóæñêàÿ ãèìíàçèÿ, ó. V êëàññà Þ. ßíîíèñó. Tavo brolis Julësis Laiðkai raðyti stamboku, aiðkiu, deðinën pakrypusiu, grafologas tartø aiðkaus ir tvirto charakterio vyro braiþu. Kai kur juose jauèiasi birþieèiø tarmë, nors, aplamai imant, lietuviø kalbos raðyba beveik visur taisyklinga. Taisymo në nereikalinga. Ir tokiu autoriaus gabumu reikia stebëtis: lietuviø kalba tada nebuvo privaloma; Birþø keturklasëje jà dëstë (1-2 pamokos á savaitæ) kun. Povilas Jakubënas, o Ðiauliø gimnazijoje raðytojas Þegota Kazys Puida. Tokio sugebëjimo, esant V-VI klasëje, taip taisyklingai raðyti galëjo jam pavydëti daugelis nepriklausomos Lietuvos gimnazijø abiturientø, baigusiø nuoseklø, privalomà, daug daugiau savaitiniø valandø turëjusá lietuviø kalbos kursà. Ne veltui jam buvo duotas Saliamono vardas. Kas toji Katrytë Skeberdþiûèia Skeberdytë, kuriai sesers laiðke Janonis siunèia labas dienas? Jo simpatija? Ne, toji mergaitë jo sesers draugë, su kuria kartu atvyko á Amerikà. Tà mergaitæ, jos tëvus ir visà ðeimà paþinojo Janonio tëvai ir seserys, ir jisai pats. Kam èia tas dabar primenama? Ogi dël to, jog yra rimto pagrindo tvirtinti, kad tos Katrytës tëvas yra davæs akstinà poetui Janoniui sukurti

236 236 JURGIS JAÐINSKAS vienà geriausiø, dramatiðkiausiø ir, galima tarti, labiausiai revoliuciniø eilëraðèiø Kalvis. Keliaujant ið Janonio tëviðkës Berþiniø kaimo á Birþus, tekdavo praeiti keletà gyvenvieèiø: Unglininkø (dabar raðoma Anglininkø) dvarà, Ðtakiriø ir Ðimpeliðkiø kaimus, Ðliþiø dvarà ir artimiausià prie Birþø buvusá Kiluèiø kaimà. Ðis kaimas buvo vienas didþiausiø toje apylinkëje. Jis tysojo iðsiklostæs savo ilgiu ið pietø á ðiauræ. Skersai já kirto Apaðèios upë. Ðiaurinæ to kaimo dalá, lygiagreèiai Apaðèiai, kirto vieðkelis á Birþus. Ðitoje ðiaurinëje kaimo dalyje buvo susispietæ keli maþaþemiai ir keliolika grytelninkø. Tai buvo tarsi koks kaimo biednuomenës getas. Pati arèiausia á Birþus to geto dalis buvo kalvio Jokûbo Skeberdþio sodybëlë, stovëjusi prie pat vieðkelio. Antroje vieðkelio pusëje, truputá atsilikusi á rytus, stovëjo lentiniu stogu, suodina mediniø ràstø kalvë, kurioje kalvis uþkaldavo maistà sau, þmonai ir ðeðetui vaikø: trims berniukams ir trims mergaitëms, kuriø viena buvo vardu Katrytë. Jai ir tie linkëjimai Janonio laiðke. Kiluèiø kalvá paþinojo ne tik to kaimo gyventojai, bet ir plaèioji apylinkë á rytus: vaþiuoti ar pësti vykdami á Birþus turgun ar sekmadieniais baþnyèion ir gráþdami atgal, daþnai sustodavo prie kalvio sodybos pasigirdyti arklá ar patys atsigerti gaivaus vandenëlio ið rentinio svirtinio ðulinio. O visokius pliotkus, þinias ar pasakas mëgstantieji stabtelëdavo prie kalvës ir èia tarytum kokioje þiniø agentûroje suþinodavo paskiausias naujienas, o ir patys èia palikdavo savo turimas þinias-þineles. Kalvis buvo stambus, petingas, stiprus, gerokai viena koja raiðas vyras. To meto sàlygomis vienas labiausiai prasilavinusiø kaimieèiø: kaimo ir apylinkës giedotojas-poteriautojas (tokie asmenys tuomet kaimuose eidavo lyg ir kunigo pareigas mirus kuriam kaimo ar atokesnës vietos gyventojui, pravesdavo laidojimo apeigas, sekmadieniais ir þymesniø ðvenèiø rytmeèiais bûgnavimu sukviesdavo pamaldoms tikinèiuosius ir su jais melsdavosi kartu). Kasdieniniame gyvenime, ypatingai darbo metu kalvëje, bûdavo grieþtas, maþai kalbus, bet jam po kojø pasimaiðiusiems nesigailás staèiokiðko þodþio. Neþiûrint, kas toks pasimaiðëlis bûtø: vaikpalaikis, paþástamas kaimynas, biedniokas ar stambus ûkininkas. Visi jam bûdavo vienodi ir uþ darbo trukdymà atsiimdavo priklausantá atlyginimà. Þodþiø tokiais atvejais jis neieðkodavo kiðenëje. Toje kalvëje, be abejonës, ne kartà sustodavo ir jaunas moksleivis, ið Birþø eidamas á namus arba gráþdamas, tëvus aplankæs, á mokyklà Janonis. Jis turëjo paþinti kalvá visame jo darbo ákarðtyje ir jo charakterio kietumà bei kovingumà. Lygiai toká kalvá poetas Janonis pavaizdavo ir savo eilëraðtyje. XII. KAI KURIØ J. JANONIO RAÐTØ LIKIMAS (...) kas tais raðtais, paliktais Kaune, pasinaudojo, galima matyti ið sutarties, kurià Janoniai padarë su Ðviesos bendrove Kaune 1921 m. Tos sutarties tekstas

237 JULIUS JANONIS. POETAS IR REVOLIUCIONIERIUS 237 (skelbiamas vieðumai pirmà kartà J.) yra toks (teksto kalba netaisyta): 1921 m. birþelio m. 27 d. mes þemiau pasiraðiusieji mirusio 1917 m. geguþës m. 17 d. poeto Juliaus Janonio (Vaidilos Ainio), raðtø paveldëtojos nepilnametës Emilijos Janonytës globëjai tëvai Lietuvos pilieèiai Birþø-Pasvalio apskrièio, Birþø valsèiaus, Kiluèiø kaimo (pirmiau Berþiniø kaimo) Martynas ir Marë Janoniai, ðiuo Kooperacijos Bendrovei Ðviesai Kaune pavedame iðimtinon teisën spausdinti ir leisti Juliaus Janonio (Vaidilos Ainio) raðtus ir fotografijas, rinkti ir spausdinti raðtus, laiðkus, fotografijas ir abelnai visà kai dël poeto gyvenimo ir darbø medþiagà. Ðiuo be Kooperacijos Bendrovës Ðviesos sutikimo draudþiame kam nors Lietuvoje ar kitose ðalyse leisti ar perspausdinti minëto poeto raðtus, taip pat draudþiame atskiras eiles, raðtus, laiðkus ir fotografijas leisti, spausdinti ar perspausdinti atvirukø, paveikslø, þenkleliø ar kitu bûdu. Kooperacijos Bendrovë Ðviesa savo teises dël minëtø raðtø gali perduoti kitai organizacijai ar asmeniui. Perleidþiamieji raðtai ákainuojami sumoje vieno ðimto auks. (100 auks.). (pas.) Emilija Janonytë. Pasiraðyti po ðio nepilnametei dukterei Emilijai Janonytei duodame sutikimà: (pas.) Marë Janonienë. M. Janonis. Kaunas, 1921 m. birþelio 28 dienà Að Kauno Notaras, Ipolitas Barauskas, ðiuo liudiju, kad aukðèiau padëti paraðai padaryti prie manæs Notaro mano kontoroje, Daukanto gatvë No. 11 man neþinomø pilieèiø: nepilnametës Emilijos Janonytës ir jos tëvø Martino ir Marës Janoniø, sutikusiø pasiraðyti ðá raðtà jai nepilnametei, gyvenanèiø Kiluèiø kaime, Birþø valsè. Birþø-Pasvalio apskr., patikrinusiø savo asmenybæ Uþsienio pasais duotiems jiems Vidaus Reikalø Min-jos Kaune 1920 m. gruodþio 9 d. pasp. No , ir (pas.) Kauno Notaras Ip. Barauskas (Antspaudas). Rejestro No Kaunas, 1921 m. Birþelio 28 dienà. Að, Ipolitas Barauskas, Kauno Notaras, ðiuo liudiju, kad nuoraðas ðis þodis á þodá atatinka originalui, kurá pristatë man pilietë Emilija Janonytë, gyv. Kiluèiø kaime Birþø vals. ir apskrities. Originale nieko ypatingo neatrasta. Nuoraðas ðis paskirtas pristatymui ástaigai paliuosuotai nuo þyminio mokesnio. Priraðyta: Vidaus Reikalø M-jos Kaune kas yra tikra. Kiek ir kokius rankraðèius Janoniai tuokart perdavë Ðviesos b-vei, kuri tais paèiais metais iðleido J. Janonio raðtø rinkiná Raðtai, ið sutarties nematyti. Bet tø raðtø-rankraðèiø turëjo bûti nemaþai. Taèiau labai bûdingas toje sutartyje esàs áraðas: Perleidþiamieji raðtai ákainuojami sumoje vieno ðimto auks. (100 auks.). Jis bûdingas tuo, kad poeto raðtai taip pigiai tada tebuvo ávertinti. Tos b-vës tvarkytojai iðleido Janonio Raðtø egzemplioriø. Kiekvienas egzempliorius buvo pardavinëjamas po 15 auksinø. Ir tø raðtø paklausa buvo gera. Taip tvirtina b-vës vedëjas ir jos ágaliotinis Zigmas Valaitis. Kiek egzemplioriø tø raðtø buvo iðplatinta per beveik trejetà metø ir koká pelnà turëjo Ðviesos b-vë, neþinoma, nes toji kooperatinë Ðviesos b-vë, kaip subversyvinë, Lietuvos vyriausybës 1923 metais buvo uþdaryta likviduota. Bet yra þinoma, jog tuokart poeto tëvai ir jø ágaliota nepilnametë duktë Emilija

238 238 JURGIS JAÐINSKAS ne visus rankraðèius Ðviesai atidavë, nes 1957 m. Lietuvoje iðleistame Janonio Raðtø dvitomyje, I tomo 352 psl. teigiama: 1924 m., minint J. Janonio 30 m. gimimo sukaktá, Jungtinëse Amerikos Valstybëse iðëjo daugiausia dar nespausdintø J. Janonio vaikystës eilëraðèiø rinkinys Juliaus Janonio Jaunø dienø raðtai. Ðiam rinkiniui, matyt, daugiausia buvo panaudoti M. Janonienës á JAV nusiveþti poeto rankraðèiai. Vëliau nei periodinëje Amerikos lietuviø spaudoje, nei atskiru leidinëliu naujø Janonio eilëraðèiø nebuvo paskelbta. (...) Lietuvoje, iðvykstant Janoniams á Amerikà 1921 m., buvo palikta didokas pluoðtas J. Janonio rankraðèiø, kurie dël ðiø eiluèiø autoriaus kaltës ir nesusivokimo yra dingæ arba, jeigu surasti, tai ne visi paskelbti. Tai leidþia tvirtinti Janonio Raðtø pirmo tomo 357 puslapyje esàs áraðas: LKP Centro Komiteto Partarchyve yra keliolika J. Janonio eilëraðèiø, nuraðytø, kaip galima spëti ið raðysenos, keletos nelabai raðtingø þmoniø atskiruose lapeliuose. Nuraðyti daþniausia pirmøjø metø J. Janonio eilëraðèiai. Jeigu ið tikrøjø tai yra tie Janonio raðtai, kuriuos jo sesuo Emilija paliko Lietuvoje, tai tie nelabai raðtingi þmonës, kurie atskiruose lapeliuose tuos nuoraðus padarë, buvo jaunesnioji poeto sesuo Emilija ir ðità knygà raðanèiojo sesuo Ona ir vyresnysis brolis Juozas. Kaip tie nuoraðai (ten buvo ir paties poeto ranka raðytø eilëraðèiø) pateko á ðios knygos autoriaus rankas ir kodël dingo? Èia noromis nenoromis tenka ðiek tiek gráþti á praeitá ir tarti keletà þodþiø m., prasidëjus I pasauliniam karui, vienas mûsø broliø buvo mobilizuotas á Rusijos caro armijà. Kadangi mûsø, paprastø kaimo grytelninkø, tëvas anksti mirë, palikdamas mûsø motinà su ðeðiais nepilnameèiais pilvaziokais, tai galima suprasti, kokian vargan ji buvo ástumta. Ir mes visi dël to turëjome atpilti pyliavas pas turtingesniuosius m. pavasará sesuo nuëjo piemenauti pas stambø Lyglaukiø vienkiemio ûkininkà J. Kregþdæ. Tas vienkiemis buvo á rytus nuo grafo Tiðkevièiaus rezidencijos Ðirvënos eþero ðiaurinëje pakrantëje ir netoli vieðkelio, vedanèio ið Birþø á rytus ir nuo Parovëjos dvaro, iðsiðakojanèio á Nemunëlio Radviliðká ir á Papilá. Taip sakant, centrinë susisiekimo arterija. (...) Vokieèiams beartëjant, daugelis Lietuvos gyventojø traukësi nuo fronto á Rusijà. Jø tarpe buvo ir Lyglaukiø Kregþdës, o kartu su jais ir piemenaitë Onutë. Argi jà vienà paliks karo ugnyje? Brolis, mobilizuotas á armijà, fronte buvo suþeistas ir pagijæs gavo darbo kaþkurioje Rusijos miesto geleþinkelio stotyje. Jis, èia gyvendamas, susiklausinëjo ir surado kartu su buvusiais jos ðeimininkais atsibasèiusià seserá, kurià ápirðo á Martyno Yèo gimnazijà Voroneþe. Èia sesuo baigë dvi ar tris klases ir, karui pasibaigus, 1918 m. kartu su broliu gráþo Lietuvon. Tais metais ir bûsimam ðios knygos autoriui buvo atëjæs laikas vaikðèioti paskui karvës uodegas. (...) Ir vienà rudená, gráþus su pavirþiumi ið piemenavimo karalystës, teko sutikti pas seserá daþnai ateinanèià draugæ. Jos tëvai neseniai buvo atsikëlæ á mûsø kaimà pusininkais. Tai buvo vidutinio ûgio, visada tvarkingai apsirengusi, kupli, apskrito

239 JULIUS JANONIS. POETAS IR REVOLIUCIONIERIUS 239 veidelio, putniomis lûpelëmis mergaitë. (...) Mano sesuo buvo lankiusi gimnazijà Voroneþe, kur kurá laikà ir pas mus atsilankanèios mergaitës brolis Julius mokësi, ir ten buvo ðiek tiek praprususi, o jos naujoji draugë tada kaip tiktai lankë kaþkurià Birþø gimnazijos klasæ. Daugiau tokiø mergaièiø tada mûsø kaime nebuvo, todël visai suprantamas jø abiejø susidraugavimas ir, þiemos vakarais susitikus, mergaitiðkø godø iðsipasakojimas, sentimentaliomis, ilgesio pilnomis lietuviðkomis dainomis paávairinimas. Vienos tø dainø nuotrupos liko atmintyje iki dabar: O, kad tu þinotum ðirdies mano skausmà, Tai tu nepaliktum manæs. Sugráþk, bernuþëli, ir sësk ðalia manæs, Meiliai apkabinsiu tave. Ir ðirdá tau duosiu savo... Dabar negalëèiau pasakyti, kas bûtø ávykæ su mano vargana ðirdimi, jeigu tuo laiku ji jau bûtø buvusi pakankamai subrendusi romantiðkajai jaunuolio nuotaikai. Greièiausiai bûèiau pradëjæs ásivaizdinti, jog toji daina ir man skirta. Deja, to tada dar nebuvo. Taèiau sesers draugës kone kasdien laukdavau visai kitais iðskaièiavimais. Tada jau mokiausi III pradinës mokyklos skyriuje Birþuose. Ten mano mokytoju buvo pusamþis, augalotas, inteligentiðkos iðvaizdos ir laikysenos vyriðkis, pavarde Vadopalas. Klampodavau kartu su kitais mûsø kaimo studentais á tà mokyklà kasdien 3-4 kilometrus ir atgal. Daþnai ðlapias iki klyno, permirkusiomis nuo lietaus arba tirpstanèio sniego naginëmis, kurias prieð pamokas ir pertraukø metu prisieidavo dþiovintis prie klasëje, antrame aukðte esanèio sienoje ámûryto peèiaus. Prie to paties peèiaus galbût ne kartà ðildydavosi ir poetas Janonis, anksèiau toje pat mokykloje mokæsis pas mokytojà Protà. Mokytis labai norëjau ir mokslas sekësi pusëtinai. Taèiau bûdavo dalykø, kuriems praversdavo paðaliniø patarimai ir pagalba. Tuo iðganinguoju patarëju ir pagalbininku bûdavo sesers draugë gimnazistë. (...) Jai paèiai gimnazijoje einamieji visi dalykai bûdavo aiðkûs. (...) Mokësi labai gerai, nors ðiaip jos bûta svajotojos-romantikës: daþnai, gráþdama ið gimnazijos, atsisësdavo ant pusiaukelyje ið Birþø á kaimà, kuriame gyveno, esanèiø kapiniø mûro ir prasvajodavo ten iki iðnaktø. Paskiau ji mûsø kaime ásteigë jaunimo ðvietimosi kuopelæ. Kiekvienà ðeðtadiená jaunimas susirinkdavo vieno ûkininko seklyèioje, kur bûdavo skaitomos ávairaus turinio knygos (skaitydavo ji pati), duodavo tø knygø jaunuoliams parsineðti á namus; be to, patys jaunuoliai, kiekvienas ið eilës, sekanèiam susirinkimui iðmokdavo eilëraðèiø, kuriuos, kaip kuris sugebëdavo, deklamuodavo arba kà nors mintinai ið knygos iðmokæs, papasakodavo. (...) Knygø toji mergaitë turëjo nemaþai. Jas jai buvo palikæs jos brolis gimnazistas 1915 m. su kitais moksleiviais nuo karo grësmës pasitraukæs á Rusijos gilumà. Tai buvo J. Janonis, o mano sesers draugë gimnazisèiukë jo jaunesnioji sesuo Emilija. Ji 1921 m. vasarà kartu su savo tëvais iðvaþiavo á Amerikà. Iðvaþiuodama

240 240 JURGIS JAÐINSKAS paliko mano seseriai savo brolio poeto rankraðèiø. Èia buvo jo paties sukurtø eilëraðèiø, proza raðytø dalykëliø (ilgokas raðinys apie didingà Birþø pilá), vertimø ið latviø ir rusø kalbø, gausiai jo surinktos tautosakos ir pan. Dalis tø rankraðèiø buvo paties poeto ranka paraðytø, bet didþioji dalis nuoraðai, kuriuos padarë jo sesuo Emilija, mano sesuo ir brolis. Kai kurie eilëraðèiai nebaigti kurti (...). Tuos rankraðèius Janonio jaunesnioji sesuo iðvykdama paliko mano seseriai pasaugoti iki ji pati papraðys juos jai á Amerikà nusiøsti. Bet kai ji atsiuntë mano seseriai laiðkà, praðydama tuos rankraðèius atsiøsti, jø mano sesuo jau nebeturëjo, nes að juos buvau savavaliðkai paëmæs ir atidavæs kitiems, ið kuriø rankø jie ir visai dingo. Kaip tatai atsitiko? Nuo pat pirmøjø mokslo dienø Birþø gimnazijoje mano lietuviø kalbos mokytoju buvo Jurgis Kutra. Geras tai buvo mokytojas ir auklëtojas. Labai mëgo savo dëstomàjá dalykà, lietuviø ir ávairiausiø kitø tautø raðytojø kûrybà. Tuo sugebëdavo suádominti ir savo mokinius. Su jais yra iðvertæs ir iðleidæs ne vienà knygà. Jis 1941 m. birþelyje buvo bolðevikø iðtremtas á Sibirà. Mirë tremtyje 1943 m. kovà. (...) J. Kutra, man esant II ar III klasëje, kartà skaitë J. Janonio poezijà ir aiðkino mûsø klasei to poeto gyvenimà ir veiklà. Tuo laiku jau turëjau poeto raðtø, iðleistø 1921 m., rinkiná. Já buvau kartø kartus skaitæs, o ir jo rankraðèius vartæs bei ne kartà perþiûrëjæs. Po tos pamokos pasisakiau mokytojui, jog turiu Janonio rankraðèiø. O mokytojas Kutra á tà mano pasigyrimà tarë: - Yra ruoðiamas pilnas Janonio raðtø rinkinys. Gal galëtumei tuos rankraðèius man atneðti? Paþadëjau ir, nieko seseriai nesakæs, paëmiau tuos rankraðèius ir, kità dienà nuneðæs á gimnazijà, áteikiau juos savo lietuviø kalbos mokytojui. Kuriam laikui praëjus, sesuo paklausë mane, ar að neþinau, kur tie rankraðèiai. Nes Juliaus sesuo praðo juos jai nusiøsti á Amerikà. Tada seseriai pasisakiau, kur tuos rankraðèius nudanginau. Priþadëjau papraðyti mokytojà juos man gràþinti. Papraðius jis nieko neatsakë. Po kurio laiko, sutikæs mokytojà gimnazijos salëje (...), vël praðiau tuos rankraðèius man gràþinti. Tada jis prisipaþino: - Tø rankraðèiø að nebeturiu. Juos atidaviau Striuþui. Striuþas tuo kartu mokësi Birþø gimnazijoje, kelias klases aukðèiau uþ mane. Jis buvo gan pasiturinèiø tëvø vaikas. Jo tëvai Birþuose turëjo dviejø aukðtø mûriná namà Tilto gatvëje, kuriame laikë vyno parduotuvæ. O jis buvo areðtuotas uþ komunistinæ veiklà ir ákalintas Panevëþio kalëjime. Ten dingo ir tie rankraðèiai. Kiek laiko gimnazistas Jonas Striuþas (kiti raðo Struþas) iðbuvo kalëjime, neþinau ir asmeniðkai su juo paþástamas nebuvau. Paþinojau já ið matymo. Kartà maèiau já Birþuose jau ið kalëjimo paleistà. Tai argi tada, kai jis buvo paleistas, nebuvo galima suþinoti, kur tie rankraðèiai yra ir koks jø likimas? toks visai logiðkas klausimas. Þinoma, kad taip, bet Striuþas, kuriam mokytojas J. Kutra perdavë èia minimus Janonio rankraðèius, bûdamas kalëjime, gavo nervø pakrikimà ir paleistas gyveno pas tëvus. Ið jo nieko nebegalima buvo suþinoti, nes buvo psichinis ligonis.

241 JULIUS JANONIS. POETAS IR REVOLIUCIONIERIUS 241 Tai ir visa istorija apie mano praþudytus Janonio raðtus. XV. LIETUVIÐKI MÜNCHAUSENAI Kartu su 1940 m. birþelio mënesá nepriklausomà Lietuvà uþplûdusia raudonosios Rusijos okupacine kariuomene, plaèiausiai pravërusia mûsø gimtajam kraðtui duris á plaèiàjà ir broliðkàjà bei laisvàjà socialistinæ ðeimà, automatiðkai atsipalaidavo visi varþtai Lietuvos revoliuciniø nuotaikø þurnalistams, raðytojams, poetams ir literatûros kritikams. O taip pat visokio plauko agitatoriams, norintiems juodinti, dergti, niekinti ir keikti buvusios laisvos Lietuvos gyvenimà, vertinti tà gyvenimà ne toká, koks jis buvo, bet koká rodë jø fantastiniai iðgalvojimai. Gráþo ir iðtremtasis, pirmasis lietuvis revoliucinis poetas Julius Janonis. Gráþo ne tas Janonis, kuris ðlykðtëjosi carine priespauda, ne tas, kuris revoliucionieriø eilëse kovojo uþ laisvæ þmonijos visos ir ne tas, kuris vieðai sakë ir pats to dësnio laikësi: Dievui nepatinka, kai laisvà mintá slegia smurtas ir priespauda. Bet dar labiau nepakelia smurto ir priespaudos þmogaus sàþinë (J. Janonio Raðtai, t. II, psl. 299). Tas Janonis liko ten, ið kur iðëjo Nebegráþtamybën; liko ten, kur: nauja rûsti sonata plakas lietuje, Ir tu drebi, tu nori uþraðyti, Bet nedrásti net popieriaus praðyti, Nes mirusiems ásakoma gulëti, Nes jie privalo amþinai tylëti. (Henrikas Radauskas) Uþtat rusø okupuotoje Lietuvoje buvo leista laisvai, kà ir kaip kas panorëjo Janonio vardu kalbëti kitiems: rimtiems literatams ir aukðèiausios kategorijos ðarlatanams. Ir jie kalbëjo kaip privalëjo kalbëti, kad kartais neprisieitø nedrásti net popieriaus praðyti. (...) 1951 m. balandþio mën. 7 d., minint Janonio 55 metø gimimo sukaktá, Lietuvos TSR valstybinës filharmonijos rûmuose Vilniuje Lietuvos TSR mokslø akademijos lietuviø literatûros instituto direktorius prof. Kostas Korsakas, susismulkinæs iki þemiausio agitatoriaus lygmens, kalbëjo: Idëjos, uþ kurias kovojo ir atidavë visas savo jëgas poetas-bolðevikas Julius Janonis, sutriumfavo. Ðiandien lietuviø tauta gyvena jau laisvà ir laimingà gyvenimà, drauge su visomis broliðkomis Tarybø Sàjungos tautomis stato komunistinæ visuomenæ. Juliaus Janonio poezija apginkluoja Tarybø Lietuvos darbo þmones kovai prieð visa, kas sena, atgyvenæ, kas trukdo mums þengti pirmyn, demaskuoja pikèiausius liaudies prieðus burþuazinius nacionalistus, moko mus akylai saugoti socialinius laimëjimus, stiprinti stalininæ tautø draugystæ. (...) Janonis pats nebegalëjo protestuoti ir kovoti prieð stalinistø vykdomà genocidiná lietuviø ir kitø tautø smurtà ir priespaudà; negalëjo pats në pasiprieðinti tiems, kurie jo kûrybà naudojo genocidui paremti. Bet kaip dabar, kai Lietuvoje

242 242 JURGIS JAÐINSKAS pikèiausias liaudies prieðas burþuazinis nacionalizmas yra sutriuðkintas, jauèiasi prof. K. Korsakas ir visi kiti panaðûs raðytojai ir kritikai? Ir kà jie, vietoje iðnaikintos ir uþgniauþtos lietuviðkos nacionalinës visuomenës, turi? (...) Sunku tikëti, kad ið dabar Lietuvoje esanèiø raðytojø ar poetø tarpo atsiras antras Janonis, o vienok ateity vienà dienà toks suðvis! Lietuviø tautos laisvës dvasia nemari ir nenuþudoma. * (...) Pasekime kelias graþias, nejuokingas ir rimtas lietuviðkø münchausenø istorijas apie poetà Janoná. Lietuvoje leidþiamame Literatûra ir menas (1966.IV.4) Juozas Kirkilas apie Janonio gimtàjà pirkelæ pasakoja: Gryèiûtë dûminë, vieno kambario, apvaliø ràstø sienomis, pluktinë molio asla kokiø 6-7 m. ilgio ir tiek pat ploèio, su krosnimi prie durø, o prie trobelës pridurtas priesvirnis su kamara. Dabar palyginimui atsiverskime Janonio gimtinës gryèiûtës brëþinio nuotraukas ir paskaitykime Janonio sesers Emilijos pasakojimà apie jø gimtiná namà (þr. Emilijos Janonytës atsiminimus VIII skyrelyje, kuriuose ypaè akcentuojama, kad namas niekada nebuvo dûminis). (...) 1966 m. Vilniuje iðleistoje knygoje Literatûra ir kalba (VIII t., 65 psl.) yra grupinë moksleiviø nuotrauka ir po ja paraðas: J. Janonis Birþø mokyklos moksleiviø tarpe 1912 m. ; Ðvyturio þurnale (1967, nr. 10) toji pat nuotrauka ir po ja pagerintas paraðas: J. Janonis (sëdi antroje eilëje pirmas ið deðinës) socialdemokratø kuopelës nariø tarpe Birþuose. Tada Birþø progimnazijoje moksleiviø tarpe jokios socialdemokratø kuopelës nebuvo. Ten veikë nelegali moksleiviø grupë kuopelë, kurià 1912 m. suorganizavo Motiejus Tamulënas ir jai vadovauti, pats iðvykdamas kitur mokytis, perdavë J. Janoniui. Apie tà kuopelæ artimas Janonio prietelius Birþø progimnazijoje Vilius Ðlekys yra palikæs liudijimà: Nei vardo, nei aiðkiø politiniø tikslø mûsø bûrelis neturëjo. Mes laikëmës bendros auðrininkø krypties. Janonis këlë gero lietuviø kalbos mokëjimo reikalà, sàmoningo patriotizmo ugdymo reikalà, ragindamas nepasiduoti rusifikacijai. Skirsnio Lietuviðki münchausenai pabaigai Aleksandro Gudaièio- Guzevièiaus kaubojiðka sakmë, atspausdinta Literatûroje ir mene ( ). Skaitome: Kovotojo ryþtas tapo antràja poeto prigimtimi. Ir jo gylá, ir jëgà dabartinis jaunimas galëtø suvokti ið keliø veiklos epizodø paskutiniaisiais carizmo metais. Aktyviai pasireiðkæs Voroneþe moksleiviø eilëse, Julius Janonis uþsitraukë kunigo Olðausko ir kitø caro agentø rûstybæ; neatidëliodamas jis turëjo pasitraukti, kad ochranka neiðrautø jo ið veikëjø revoliucionieriø skaièiaus. J. Janonis vyksta á Dorpatà (Tartu), dalyvauja ten moksleiviø pasitarimuose. (Ið Voroneþo Janonis 1916 m. pradþioje iðvyko ne á Dorpatà, bet á Petrapilá. Maskvoje yra dalyvavæs moksleiviø suvaþiavime. Dorpatan jis trumpam laikui buvo nuvykæs

243 JULIUS JANONIS. POETAS IR REVOLIUCIONIERIUS m. vasario mën. ir èia jokiuose moksleiviø pasitarimuose nedalyvavo J.). Gavæs Karolio Poþëlos paramà (pagalbà jam suteikë ne vienas K. Poþëla, bet ten gyvenæ lietuviai studentai J.), bet ðnipø vejamas turi pasitraukti kur nors toliau. Sumoja vykti á Jekaterinoslavà, sumaniai patenka á traukiná, bet pakeliui vël já aptinka ir mëgina nutverti. J. Janonis nesvyruodamas puola pro traukinio langà, tik nesëkmingai, ir patenka á ðnipø rankas, visas susipjaustæs á stiklo atèaiþas. Þandarai uþdarë já Vitebsko kalëjime, vëliau perveþë á Petrapilio Kresty. Apie Janonio areðto aplinkybes ir prieþastá pakeliui á Jekaterinoslavà nëra iðlikæ arba nesurasta jokiø dokumentø, ðokimas pro traukinio langà ir susiþeidimas á stiklo atèaiþas Guzevièiaus fantazijos padaras, ypaèiai þinant, kad tuo laiku Janonis buvo jau tikras ligonis dþiovos kankinamas, o taip pat tiesà, jog ir tais laikais traukiniø langai nebuvo lengvai iðdauþiami. Skaisèiausias perlas Guzevièiaus sakmëje yra paskutiniam pacituotame sakinyje: Þandarai uþdarë já Vitebsko kalëjime, vëliau perveþë á Petrogrado Kresty. Já areðtavo caro þandarai vasario mënesá, tai yra tà pat mënesá, kai kilusi revoliucija nuvertë carà. Ir kokiu bûdu begalëjo nuverstojo caro þandarai perveþti Janoná á Petrogrado Kresty? Ðtai to þandarø perveþimo dokumentas: Vitebsko miesto visuomeninio komiteto vykdomasis organas 1917 m. kovo 12 d. Vitebskas, miesto Dûma Nr. 98 PAÞYMËJIMAS Iðduotas Kauno gubernijos, Panevëþio apskrities, Birþø valsèiaus, Melaiðiø kaimo valstieèiui Juliui Janoniui, kuris á Vitebsko kalëjimà buvo atgabentas dël to, kad bûtø persiøstas á Petrogradà jo asmenybei nustatyti. Drauge su kitais (suimtaisiais) 1917 m. kovo 10 d. iðlaisvintas ið kalëjimo, dabar jis vyksta á Petrogradà be apsaugos ir palydovo, kur bus nustatyta jo asmenybë. Uþ pirmininkà (pavardë neiðskaitoma) Narys (pavardë neiðskaitoma) Vitebsko miesto visuomeninio komiteto vykdomojo organo atspaudas. II DALIS V. TUÐÈIAS LAPAS Jeigu Lietuvoje ruoðiant jubiliejiná leidiná apie poetà ir revoliucionieriø Juliø Janoná-Vaidilos Ainá buvo aplenkti Amerikoje ëjæ ir dabar einà laikraðèiai, pvz., Naujienos, kuriose Janonis 1916 m. antroje pusëje ir 1917 m. pradþioje galëjo bendradarbiauti, tas dar ðiaip taip suprantama: gal Lietuvoje nebuvo surasti to meto ðio laikraðèio komplektai, o tiesiog kreiptis á redakcijà ar administracijà laikraðèio, kuris Lietuvoje laikomas visiðkai nepakenèiamu uþ grieþtà prieðkomunistinæ linijà, buvo nedrásta ar pabijota Lietuvà valdanèiøjø didþiûnø represijø; bet kaip suprasti

244 244 JURGIS JAÐINSKAS to leidinio redakcinës kolegijos ir jai talkininkavusiø raðto þmoniø nepaslankumà, neapsiþiûrëjimà ar apsileidimà, kuriø dëka Janonio biografijoje atsirado visai tuðèias lapas? Nei piniginiai nepritekliai (vadinami darbo inteligentai sovietinëje santvarkoje yra valdþios tarnautojai, jos apmokami ir, jeigu reikia, papildomai subsidijuojami; o to tuðèio lapo uþpildymui reikalingos kelionës formalumus visai lengvai buvo galima nugalëti: vietovë, á kurià reikëjo nuvykti, yra plaèiosios tëvynës ðirdyje Didrusijos plotuose), nei vietovës atstumas kliûèiø nesudarë. Taèiau palikta tuðèia vieta. Turima minty 1916 m. moksleiviø atostogos. Jø metu moksleivis Janonis ið Petrapilio buvo iðvykæs Tverës gubernijon vieno dvarponio dvaran Sinevoje- Dubravoje namø mokytoju. Kokias jis ten turëjo darbo sàlygas, kelis ir kokius dvarponiukus mokë ir kiek uþ tà mokymà atlyginimo gavo? Koks buvo dvaro savininkas, kokiø paþiûrø, kokio iðsilavinimo, kà mëgo, ko nepakentë, kaip sugyveno su kaimynais ir kaip vertino bei bendravo su jaunuoliu moksleiviu korepetitorium, kokius áspûdþius ið to dvaro galëjo iðsiveþti revoliucionierius poetas? Apie visa tai ir dar daugiau aplinkybiø, vëliau turëjusiø átakos Janonio tragiðkame gyvenime, niekur maþiausios uþuominos. O taip, rodos, buvo paprasta: nusiøsti pastabø, apsukrø ir autoritetingà spaudos þmogø á tà Sinevos-Dubravos buvusá dvarà, ápareigojus já surinkti visus davinius, vienaip ar kitaip lieèianèius pirmàjá proletariná poetà. To nepadaryta, todël tenka kai kà apie tai tarti paties poeto þodþiais. Savo kelionæ á Tverës gubernijoje esantá Sinevos-Dubravos dvarà Janonis apraðë Kaimynuose ( Raðtai, II t.). (...) Tai viskas, kà þinome apie apylinkes, gamtà, vietoves, á kurias turëjo bûti panaði Sinevos-Dubravos dvaro aplinka. Janonis apie tai nieko neberaðë. Sinevos- Dubravos dvare savo laisvalaiká jis skyrë eilëraðèiø kûrybai: atkûrë kadaise Melaiðiuose paraðytà poemà Tarp siauèianèiø mariø, paraðë eilëraðtá Pûslëtosioms rankoms, sukûrë poemà Rudens vidunaktis, publicistinius, politinio pobûdþio straipsnius Tautininkai ir darbininkai, Darbininkai ir tautos klausimas, iðvertë á lietuviø kalbà M. Gorkio Visur esantis. Ið to matome, kad be savo tiesioginio darbo mokyti dvarponio vaikus Janonis laisvalaiká skyrë ne poilsiavimui, bet átemptam darbui ir kûrybai. (...) Sinevos-Dubravos dvare Janonis gyveno neilgai: gal porà, o gal du ir pusæ mënesio m. birþelio pradþioje Maskvoje buvo suðauktas lietuviø moksleiviø suvaþiavimas. Tame suvaþiavime dalyvavo ir Janonis, o savo áspûdþiuose apie kelionæ á Sinevos-Dubravos dvarà taria, jog kartu su juo traukinyje vaþiuoja daugiausia ðienapjûtei valstieèiai. Ðienapjûtë juk prasidëdavo antroje birþelio mënesio pusëje, todël Janonis á savo vasarinæ darbovietæ nuvyko birþelio viduryje ar antroje pusëje. O atgal Petrapilin jis turëjo gráþti naujø mokslo metø pradþioje rugpjûèio mënesio antroje pusëje. Gal jis ir laiku gráþo, taèiau XII gimnazijos direktorius sako: Po atostogø á pamokas Janonis atvyko rugsëjo 5 d., pavëlavæs

245 JULIUS JANONIS. POETAS IR REVOLIUCIONIERIUS 245 daugiau negu dvi savaites. Kokia turëjo bûti prieþastis, kad Janonis, ðiaip labai stropus, punktualus ir sàþiningas bei pareigingas, uþmirðo naujø mokslo metø pradþià ir laiku neatvyko á gimnazijà? O ir vëliau mokslo metø eigoje pasiþymëjo netvarkingu pamokø lankymu : Rugsëjo ir spalio mënesiais Janonis ne kartà atkreipë á save dëmesá blogu pamokø lankymu. Pedagogø taryba, 1916 m. gruodþio 17 d. svarstydama VIII paralelinës klasës mokinio Janonio elgesá, atkreipë dëmesá ne tik á blogà uþsiëmimà klasëje (1916 m. II pusmetyje praleistos 184 pamokos), bet ir prieððaukiminio paruoðimo karinës tarnybos pamokø lankymà. Karinës rikiuotës pamokose Janonis per visà pusmetá buvo tik vienà kartà. Nepaisant daugkartiniø klasës auklëtojo ir direktoriaus áspëjimø, blogas lankymas nesiliovë. Todël Pedagogø taryba savo 1916 m. gruodþio 17 d. posëdyje nutarë Janoná ið gimnazijos paðalinti, ir jam apie tai buvo praneðta. Bet tuo metu Janonio namuose nerasta. Kaip vëliau paaiðkëjo ið jo laiðko, kurá klasës auklëtojas gavo 1917 m. sausio mën. 5 d., Janonis naktá ið gruodþio 11 á 12 buvo areðtuotas, remiantis Slaptosios policijos skyriaus ásakymu. Tai iðtrauka ið gimnazijos direktoriaus raðto, adresuoto Petrogrado Mokslo Apygardos Valdytojui. XI. AR JIS BUVO BOLÐEVIKAS-KOMUNISTAS? Paskutinë mano mintis tai prisiminimas, kad jau atsiranda þenklø, rodanèiø, kad socializmas jau pradeda vykdytis ir kad jokia mûsø gadynës vaidentuvë negali ásivaizduoti tø ástabiø visuomenës ir asmens iðoriniø ir vidujinio gyvenimo permainø, kurios paseks pilnà socializmo tvarkos ávykinimà. Linksmu ðypsuliu sveikinu Jus, sakydamas: Tegyvuoja socializmas! Tegyvuoja jo vykintoja revoliucinë socialdemokratija! Visa dvasia su jàja buvæs, Jûsø draugas. Jul. Janonis V. 17. Ðiuos atsisveikinimo þodþius, skirtus savo bendraminèiams, Janonis paraðë eidamas mirti. Ið jø matome, kaip giliai jis buvo persiëmæs socialistinëmis idëjomis ir kaip tvirtai jis tikëjo tos gadynës atëjimu. Tikëjo neiðvengiamai artëjanèia socialine revoliucija, kurios jam paèiam neteko iðvysti, joje dalyvauti; o visø svarbiausia, jam neteko matyti ir paèiam pergyventi tai, kà Rusijai ir jos pavergtiems kraðtams atneðë toji revoliucija. (...) Jis iðëjo lydimas þavios vizijos, kuri, jo manymu, socializmo tvarkai ávykus, virs gyvenimo permainomis, sunkiai ámanomomis þmogaus sàmonëje ir vaizduotëje. Iðëjo, kaip apgaulës nepaþástantis naivus vaikas, tikëdamas, jog ðtai, uþ netolimos ateities pertvaros stovi laimingoji gadynë, iki ðiol skriaudþiamøjø ir vargingøjø þmoniø laimës ðalis, kurioje vieðpatauja taika, ramybë, lygybë, brolybë, kurioje nëra rûpesèiø, bëdø, skausmø, kerðto nei neapykantos. Nes ðtai yra santvarka, kurioje nëra ir negali bûti skriaudëjø ir skriaudþiamøjø.

246 JULIUS JANONIS. POETAS IR REVOLIUCIONIERIUS 246 Gal ðis þavus, jo paties vaizduotëje susikurtas ateities vaizdas Likimo jam buvo duotas atpildas uþ toká trumpà, vargingà, bet kovingà gyvenimà Þemeje? Gal buvo vien jam asmeniðkas atpildas, kurio taèiau neturëjo tûkstanèiai idealistø jaunuoliø, kaip ir Janonis atsidavusiai dirbusiø ir veikusiø tai socialinei revoliucijai priartinti ir joje aktyviai dalyvavusiø? O vienok, jai ávykus, tie jaunuoliai buvo nusmaugti ir, kaip dvokianèios iðsigimëliø iðnaros, sumesti á kapo duobes, o po kurio laiko vël iðtraukti ir, bûdami jau sudûlëjæ, iðteisinti reabilituoti. Janonis tokio likimo iðvengë, bet dauguma jo bendradarbiø, bendraminèiø ir draugø buvo jo, to likimo, iðtikti. Ir tai yra tik dalinis atsakymas á klausimà, ar Janonis buvo bolðevikas - komunistas. Taip, jis toks buvo tame prieðrevoliuciniame laikotarpyje, kai tà bolðevikinæ santvarkà tik vaizduotëje galima buvo apèiuopti, kai ji, kaip apgaulingas pelkiø þiburëlis, viliojo bûrius idealistø-svajotojø, ieðkanèiø tobulos santvarkos þmonijos gyvenime. Niekas tada tos, po revoliucijos ateisimos, santvarkos nevadino komunistine. Net ir pati Rusijos bolðevikø partija tada dar vadinosi RSDD partija, o jos nariai revoliuciniais arba internacionaliniais socialdemokratais. Niekas jiems nepritarianèiø neásivaizdavo ir negalvojo, kuo jie po revoliucijos pasidarys, kuo taps ir kaip elgsis. (...) 1936 m. Priekale Nr. 2 atspausdintame Kapsuko paraðytos Janonio biografijos viename skyriuje raðoma: Vienok, aiðkindamas Janonio nusiþudymà, að jokiu bûdu negaliu jo pateisinti. Revoliucionierius ir darbininkø klasës kovotojas nëra savo gyvenimo ir mirties ðeimininkas. Jo gyvenimas priklauso ne jam, o darbininkø klasei, partijai, ir jis neturi teisës jo sulig savo nuoþiûra pertraukti. Bene tikriausià ir teisingiausià atsakymà á ðiame skyriuje esantá klausimà, ar Janonis buvo bolðevikas-komunistas, davë jo jaunesnioji sesuo Emilija: Man yra didþiausias nesmagumas, kai matau ir girdþiu, kaip jie já savinasi. (...) Jeigu Julius þinotø, koks komunizmas yra dabar, jo kûnas apsiverstø karste. ( Lietuviø dienos, ). (...) Pabaigai paskutinis klausimas: kas bûtø iðtikæ poetà ir revoliucionieriø Juliø Janoná-Vaidilos Ainá, jeigu jis po Spalio revoliucijos bûtø buvæs sveikas ir galëjæs gyventi? Jurgis JAÐINSKAS

247 STUDIJA 247 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIÈIUS AMKLF Su Gintautu Vëþiu, vadovavusiu Algimanto Mackaus knygø leidimo fondui (AMKLF), uþmezgëme paþintá likus vos trejetui metø iki jo mirties. Ðviesusis tautietis labai teigiamai ávertino norà Lietuvoje plaèiau papasakoti apie AMKLF, paþadëjo padëti. O mûsø neakivaizdinio ryðio sëkmæ uþtikrino bendras bièiulis dailininkas Vytautas Osvaldas Virkau, ilgametis AMKL fondo valdybos narys ir Gintauto bei Lakðtuonës Vëþiø dukters krikðto tëvas. Jis mus ir supaþindino. Viename pirmøjø m. gruodþio 8 d. raðytame laiðke G. Vëþys atkreipë dëmesá, jog dalis fondo archyvo jau Iðeivijos studijø centre Kaune, o kita dalimi naudojasi jis pats. Ásiminë ir pora jo pastebëjimø nemëgstàs graþbylystës ir sparnuotø þodþiø. Ir dar kitatauèiø pavardþiø bei vietovardþiø sulietuvinimo. Pateikë porà átikinamø pavyzdþiø: kai Prancûzijos miestas Calais tampa Kale moteriðkos giminës ðunimi, o vienas ið lëktuvo iðradëjø Orville Wright Raitu Orviliu, nors jis niekur nejojo. IÐLIKO XX A. PIRMOSIOS PUSËS ÞMOGUMI Nors ávairiais keliais Lietuvà pasiekusiø AMKLF iðleistø knygø ir iki naujosios paþinties buvo jau platoka lentyna, G. Vëþys palepino itin retais egzemplioriais, knygomis, ðalia kuriø leidëjai jau seniai buvo paþymëjæ: Iðparduota. Ypaè pradþiugino ið Willowbrook atkeliavusi pirmoji Algimanto Mackaus knyga. A. Mackaus ( ) asmenybë ir kûryba traukë nuo seno. Viena ar kita proga apie tragiðko likimo poetà yra pasakojæ jo bièiuliai, kuriems likimas lëmë sulaukti senatvës. Poetà ðiø eiluèiø autoriaus praðymu prisiminë ir 1 pats G. Vëþys. Susikûrus Jungtinëse Amerikos Valstijose studentø Santarai, o vëliau susijungus su Vokietijoje veikusia Ðviesa, A. Mackus buvo vienas ið Santaros veikëjø. Svarstant ateities planus tarp kitø gairiø buvo ir nutarimas leisti kontraversines, maþiau komerciniai apsimokanèias bei naujø autoriø knygas. Tuo su talkininkø bûreliu uþsiëmë A. Mackus, daug padëjo ir jo þmona Dalia m. ákurtoje leidykloje pirmoji knyga pasirodë po metø, tai buvo Kosto Ostrausko drama Kanarëlë. Ilgametis AMKLF vadovas, prisimindamas A. Mackø, sakë, jog jam knygø leidimas nesudarë ypatingø sunkumø, jis tuo paèiu nuo 1962-øjø dar redagavo ir þurnalà Margutis. Taip vertësi nemaþai literatø dirbdami 1 Gintauto Vëþio laiðkas Leonui Peleckiui-Kaktavièiui, 2004, kovo 29.

248 248 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS spaustuvëse, leisdami knygas, redaguodami laikraðèius ar þurnalus. 2 V. O. Virkau su A. Mackum susipaþino per Algimanto bûsimà þmonà Dalià, þymaus teatro reþisieriaus Romualdo Juknevièiaus dukrà. Ji tuomet su Vytautu studijavo Èikagos meno institute (The Art Institute of Chicago), o vëliau pasekë tëvo pëdomis ir baigë reþisûros skyriø. Kiekvienas sukomës savo draugø tarpe, - pasakojo V. O. Virkau. Kiek prisimenu, pats Mackus ne lietuviø tarpe nebuvodavo ir jo tarp kitatauèiø niekada nebuvau sutikæs. 3 Bene ádomiausiai A. Mackø apibûdino raðytojas Kazys Almenas : Nors sulaukiau XXI-ojo amþiaus, esu XX-ojo amþiaus þmogus. XXI-ajame amþiuje að sveèias ið praeities. Mano bendraamþis Algimantas Mackus (tik trejais metais vyresnis) buvo XX-ojo amþiaus pirmosios pusës þmogus. Takoskyra esminë, ðimtmeèio antràjà pusæ nuo pirmosios skiria ne tik istoriniai ávykiai, kaip karai, bet ir didelë visuomenës kaita. Populiarios kultûros bujojimas, technologiniai aspektai ir taip toliau. Visuomenëje keitësi menininko rolë, keitësi menininko savæs ávertinimas. Jau prieð þûtá Algimantas nemëgo tos krypties, kuria vystësi tuometinë gyvenamoji aplinka, jos kultûra ir nesistengë prie jos pritapti. Jis iðliko XX-ojo amþiaus pirmosios pusës þmogumi. Knygas leidþiant buvo dar viena sàlyga: jos privalëjo bûti aukðto literatûrinio lygio. Iki A. Mackaus tragiðkos þûties per 1964 m. Kalëdas pavyko iðleisti septynias knygas. Tai Vytauto Kavolio redaguotas straipsniø rinkinys Lietuviðkasis liberalizmas (1959), dvi paties A. Mackaus eilëraðèiø knygos Jo yra þemë (1959) ir Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai (1962), dar viena K. Ostrausko drama Þaliojoj lankelëj (1963) ir Williamo Shakespeare'o Hamletas, verstas Alfonso Nykos-Niliûno (1964). Tarp leidyklos talkininkø buvo ir jaunas inþinierius G. Vëþys, buvæs kaunietis (g. 1926). Pokaryje atsidûræs Amerikoje, porà metø tarnavo JAV kariuomenëje, baigë mechaninës inþinerijos studijas Chicagos universitete. Lietuviðkoje veikloje, kaip ir dauguma tautieèiø, dalyvavo tik laisvu nuo tiesioginio darbo laiku. A. Mackui padëjo skaityti korektûras. Paskutiná syká su Algimantu matësi prieð pat Kalëdas A. Mackus buvo atëjæs pas já, smarkiai ásipjovusá plaðtakà betvarkant Kalëdø eglutæ, á namus. Apie daug kà tàkart kalbëjosi, þinoma, taip pat ir apie bûsimas knygas. Iðsiskyrë lyg ir be jokios juodo ðeðëlio nuojautos. O netrukus, gruodþio 28-osios naktá, paþadino telefono skambutis, praneðdamas apie skaudþià nelaimæ. G. Vëþys netrukus su savo automobiliu jau lëkë á tragedijos vietà. Anot V. O. Virkau, su fondo veikla pats A. Mackus, aiðku, nieko bendro neturëjo, nes jis ákurtas jam jau þuvus. Taèiau dailininkas neabejoja, kad A. Mackus tikrai tam bûtø pritaræs. 4 Ásidëmëtini Ilonos Graþytës-Maziliauskienës þodþiai : Jis buvo labai 2 Vytauto Osvaldo Virkau laiðkas L. Peleckiui-Kaktavièiui, 2010, sausio Kazio Almeno laiðkas L. Peleckiui-Kaktavièiui, 2010, sausio Lietuviø egzodo literatûra Chicago, P. 616.

249 AMKLF 249 paprastas ir kartu komplikuotas þmogus. Tokia yra ir jo poezija. Jo asmenybëje buvo daug bruoþø, prieðtaraujanèiø vienas kitam. Mackui buvo sunku iðreikðti, kà jis jautë þodþiais, net ir artimø þmoniø tarpe. Bet jis ir prakalbas sakë, ir dirbo kaip þurnalistas. Mackus matë egzilø bendruomenës silpnybes ir jas be galo jautriai iðgyveno. (...) Individualistas, savyje gan uþsidaræs, daþnai niûrus Mackus niekados neatsisakë padëti, kai bendruomenë ko nors ið jo praðë. Poetas, kuris taip daþnai apibûdinamas kaip hermetiðkas, tapo visos generacijos balsu. Ironiðka, kad Mackus, kuris absoliuèiai neapkentë tuðèio sentimentalumo, tapo jo auka. Jo tragiðka mirtis pavertë já kone panaðø á legendà. 5 Þinoma, nedera pamirðti ir paties A. Mackaus pasakytø þodþiø, kurie 1964 m. sausio 25 d. buvo iðtarti áteikiant jam Vinco Krëvës literatûrinæ premijà: Nuolatinis sau iðdidumo priepuolis tegul baigiasi tik tuomet, kai baigsis mûsø gyvenimas. Suteikti leidyklai ákûrëjo vardà buvo nutarta be dideliø svarstymø, o vadovauti AMKLF pakviestas G. Vëþys. Fondà ið pradþiø labai dosniai parëmë A. Mackaus mama. IÐ MEILËS KNYGAI Pirmàja AMKL fondo knyga tapo A. Mackaus Chapel B nedidelë, 64 puslapiø knygelë (1965). Jos rankraðtá autorius buvo dedikavæs Antanui Ðkëmai, kurá panaðus likimas iðtiko 1961-aisiais. Raktas á ðià knygà D. Thomo eilëraðèio antifrazë: Ir mirtis nebus nugalëta. 6 Kaip ðiø eiluèiø autoriui pasakojo G. Vëþys, fondas tapo knygø klubu, kurio nariai moka metinæ 20 doleriø (vëliau 25, 30, dar vëliau 35 doleriø (nuo 2003) prenumeratà ir automatiðkai gauna visus naujus leidinius. Kad fondas bûtø atleistas nuo mokesèiø ir ágytø paðto lengvatas, praëjus vienuolikai metø (1976) buvo uþregistruotas kaip pelno nesiekianti organizacija (kartu su þurnalu Metmenys AM & M Publications vardu). Tiesa, AMKLF ir Metmenø kasos buvo tvarkomos atskirai. Leidybai skirtas lëðas sudarë nario mokesèiai (apie 200 nariø), aukos ir, þinoma, parduotos knygos, nes subsidijø ið valdþios AMKLF negaudavo. Algø, beje, taip pat niekam nemokëjo. Valdybà sudarë 10 asmenø. Valdybos nariø pareiga buvo atrinkti rankraðèius, kuriø daugumà siûlë patys autoriai, uþsakytas tik vienas kitas. Dalis jø dirbo prie kompiuteriø (kai jie atsirado), dalis skaitë korektûras. Kiekvienas turëjo savo ápareigojimà. Pavyzdþiui, pats G. Vëþys rûpinosi susiraðinëjimu su autoriais, tvarkë iþdà ir bendrus reikalus. Neretai buvo kvieèiama talka. Uþ leidþiamà knygà visada buvo atsakingas kaþkuris valdybos narys. Labai daug darbø atlikdavo patys valdybos nariai, apmokëti tekdavo tik uþ rankraðèio surinkimà, iðspausdinimà bei iðsiuntimà. Pakuodavo knygas taipogi 5 Metmenys, 1965, Nr G.Vëþio. laiðkas L. Peleckiui-Kaktavièiui, 2004, kovo 29.

250 250 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS Gintautas Vëþys su dukra Vaiva. patys AMKLF valdybos nariai. Turëjo savo þmogø Mykolo Morkûno spaustuvëje (Henrietà Vepðtas), kur, fondui vos susikûrus, buvo spausdinamos AMKLF knygos. V. O. Virkau pasakojo: Kartais ið Lietuvos ateidavo laiðkai, kuriuose klausdavo, kiek jûsø leidykloje darbininkø. Kai atsakydavome, kad viskas daroma savanoriðkai, susirenkant talkai, mûsø nesuprasdavo. Jis pats á ðá procesà ásijungë kaip ir visiðkai netyèia, t. y. pasiteiravus, ar negalëtø paruoðti aplanko leidþiamai knygai. Gintautui rûpëjo ne tik, kas knygoje, bet ir kad knygà bûtø malonu paimti á rankas. Per metus bûdavo du valdybos posëdþiai: vienas artëjant pavasariui, kitas - rudeniui. Viskas bûdavo sprendþiama balsavimu. Nors visi kalbëjo laisvai ir ið ðalies þiûrint galima buvo susidaryti nuomonæ, jog tokiu bûdu neámanoma kà nors reikðmingo padaryti, bet... pasidarydavo. G. Vëþys pirmininkavo tiksliai ir aiðkiai, sekretoriavo visi paeiliui. Visi protokolai, nuo pirmojo iki paskutinio, iðliko. Daþnai buvo spausdinamos tokios knygos, kuriø kitos leidyklos nenorëdavo leisti, nes nesitikëjo jas parduoti. O fondas neuþdarbiavo ir, turëdamas nariø, galëjo rizikuoti. Iðleistosios knygos buvo siuntinëjamos ir á ávairias bibliotekas. Jau sovietmeèiu pasiekdavo Lietuvà Vilniaus universitetà ir Martyno Maþvydo bibliotekà. Þinoma, tuomet jos atsidurdavo specfonduose, á kuriuos patekti galëjo toli graþu ne kiekvienas. Kartais, jei nekonfiskuodavo, pavykdavo áveþti pavieniams asmenims. Visos fondo knygos buvo siunèiamos á National Library of Congress, jos

251 AMKLF 251 ten ir dabar prieinamos. Ádomu, kad fondas atsisakë nuo bet kokiø copyright teisiø, - kad bet kuri kita leidykla be problemø galëtø jas persispausdinti. Ðis þenklas - - buvo dedamas tik tokiu atveju, jei pageidavo knygos autorius. Tai, anot V. O. Virkau, tik paryðkina, kad visas fondo darbas ið meilës knygai. Fondui talkinantys þmonës neretai ir laisvalaiká leisdavo kartu. Pavyzdþiui, Lakðtuonë ir Gintautas Vëþiai, Henrieta ir Vytautas Vepðtai, Irena ir Vytautas Virkau. Po to, kai vienà vasarà Gintautas su Lakðtuone ir dar þeme ropojanèia dukrele Vaiva (dabar imunologijos mokslininke) apsilankë V. O. Virkau vasaros rezidencijoje, á kaimà suko jau kasmet. Kelionës baidare, dviraèiais, grybavimas, knygos po ranka tokia tø dienø kasdienybë. Henrieta su Lakðtuone (tuomet dar Betkauskaite) buvo paþástamos nuo universiteto laikø. Gintautas su Vytautu taipogi susipaþino tik Amerikoje. Kalbëdavosi, þinoma, apie viskà, taèiau viena tema bûdavo svarbiausia fondas. PIRMASIS DEÐIMTMETIS Kaip A. Mackaus knygø leidimo fondui sekësi pirmuosius deðimt metø, plaèiai atspindi Vlado Ramojaus pokalbis su G. Vëþiu, iðspausdintas dienraðèio 7 Draugas mokslo, meno ir literatûros puslapiuose. Labiausiai norëta iðlaikyti aukðtà leidþiamø knygø kokybæ ir iðsiversti be didesnës paðalinës finansinës paramos, - pasakojo fondo vadovas. Iki ðiol sekasi. Smarkiai brangstant knygø leidimo iðlaidoms, reikës ieðkoti naujø bûdø lëðoms sutelkti. Kainø kilimo pavyzdþiui pailiustruoti galiu paminëti, kad pernai iðleisti dvi knygas mums kainavo 9,500 dol., tuo tarpu kai 1973 m. uþ tris neblogesnes knygas sumokëjome tik 7,000 dol. Ðiuo metu fondo pagrindà sudaro fondo nariai, kurie kas metai moka nustatytà ánaðà (25 dol.) ir automatiðkai gauna visus mûsø naujus leidinius ir, jei nori, gali pasirinkti ir senesniø, neiðparduotø leidiniø. Fondo nariais gali bûti visi, kas tik nori, ir mûsø skaitanèioji visuomenë yra labai kvieèiama prisidëti. Keli ádomesni skaièiai: per pirmàjá deðimtmetá bendras iðleistø knygø (28) tiraþas egz. Jei pirmaisiais metais knygos leistos tik egz. tiraþu, nuo 1969 m. maþiausias iðleidþiamos knygos tiraþas 500 egz. Daþniausias tiraþas dabar, iðpopuliarëjus leidyklai, egz. Paklaustas, ar bûtinai pageidaujate, kad veikalo autorius bûtø artimas Ðviesos-Santaros ideologijai?, G. Vëþys atsakë: Yra normalu, kad Santarai- Ðviesai artimi autoriai pirmiausia kreipiasi á Algimanto Mackaus knygø leidimo fondà dël jø knygø iðleidimo. Taèiau ideologija nëra bûtina sàlyga knygos iðleidimui. Kartais bûna atvirkðèiai, autorius pasidaro artimas Santarai-Ðviesai po jo knygos iðleidimo, kai ankstyvesni bandymai knygà iðleisti kitose leidyklose bûdavo atmesti dël áþiûrimo pikantiðkumo ar kitø prieþasèiø. Yra 7 Draugas // 1976, liepos 17.

252 252 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS autoriø, kuriuos traukia mûsø fondo skoningas ir turtingas knygø apipavidalinimas ar, aplamai paëmus, vienos ið geriausiø iðeivijos leidyklø prestiþas. Èia yra ir toks pastebëjimas: bandymas gauti finansinës paramos ið lietuviðkø institucijø, remianèiø kultûrinius darbus, uþsibaigë be rezultatø. Todël ir toliau tenka verstis patiems savo jëgomis didþiuosius darbus atlieka savanoriai be jokio atlyginimo. Á vienà aktualiausiø pokalbio klausimø mums, gyvenantiems Lietuvoje, - ar fondo iðleistos knygos pasiekia Lietuvà? AMKLF vadovas taip atsakë: Siunèiu fondo leidinius porai Lietuvos bibliotekø ir porai þmoniø, kurie turi teisæ jas gauti (iðskirta mano L. P.-K.). (L. Vëþienës ir V. O. Virkau tvirtinimu, knygas gaudavo M. Maþvydo ir VU bibliotekos, Pergalës ir Literatûros ir meno redakcijos bei Vytautas Kazakevièius (recenzavæs iðeivijoje iðleidþiamas knygas Pergalëje L. P.-K.); kitos pavardës uþsimirðo, taèiau jø, turëjusiø teisæ gauti knygas, galëjo bûti ir daugiau negu du L. P.-K.). Noriu paþymëti ir pabrëþti, kad paprasti þmonës paðtu negauna jokiø Amerikoje iðleistø lietuviðkø knygø ir spaudos (nebent Vilnies ar panaðiø komunistiniø leidyklø), kad bibliotekø kartotekose tos knygos irgi nepaþymëtos ir liaudþiai neprieinamos. Net ir tokiø raðytojø, kuriø knygos buvo Lietuvoje iðleistos (Kazys Almenas, Algimantas Mackus, Marius Katiliðkis), (...), paðtu á Lietuvà privatiems asmenims nenueina. Ðis antrasis spaudos draudimas jau tæsiasi nuo 1945 m. Ir, neþiûrint graþiø kalbø apie kultûriná bendradarbiavimà ir Helsinkio konferencijos þmogaus teisiø ir idëjø pasikeitimo garsø deklaravimà, nerodo jokios tendencijos uþsibaigti arba bent palengvëti. Keistu sutapimu mûsø spauda apie tai retai uþsimena ir jokios akcijos tuo reikalu nëra iðvysèiusi. Mûsø knygos, oficialiais keliais siunèiamos á Lietuvà, patenka á specialius bibliotekø skyrius, kur be specialaus leidimo niekas negali jø paskaityti ir pasiskolinti. Tø knygø recenzijos raðomos nebûtinai þmoniø su geromis literatûrinëmis kvalifikacijomis, ir vertinimo kriterijai yra pirmiausiai priimtinumas partijos linijai, o paskui literatûrinio talento lygis. Anot vieno ið Lietuvos apsilankiusio þmogaus posakio, tai yra saldainio laiþymas per stiklà, truputá matyt, bet nei skonio, nei kvapo. Ðis pokalbis uþraðytas tuomet, kai prasidëjo treèioji emigracija á Vakarus, kai per Amerikos balsà iðgirdome apie teatralo Jono Juraðo ir literatûros kritikës, eseistës Auðros Marijos Sluckaitës, dailininko Vladislovo Þiliaus atsiradimà uþatlantëje, kai panaðiam likimui brendo T. Venclova. Ar fondas bûtø suinteresuotas leisti jø kûrybà èia, Vakaruose? Naujo kraujo áliejimas yra labai sveikintinas dalykas, - atsakë G. Vëþys. Tikiu, kad Juraðø atvykimas atgaivins mûsø teatro gyvenimà ir duos ðá tà naujo mûsø lituanistiniams ir literatûriniams sluoksniams, o dailininko Vladislovo Þiliaus atvykimas sukels subruzdimà mûsø dailininkø ir ekslibristø tarpe. Su á Izraelá iðemigravusiu raðytoju Icchoku Meru

253 AMKLF 253 palaikom ryðius ir laukiame jo iðeivijoje paraðytø kûriniø. Tomo Venclovos poezijà mielai iðleistume ir jaustumës pagerbti, jei jis sutiktø, kad mes leistume jo kûrybà, nes tai ne eilinio rango talentas. Bet ðiuo metu svarbesnis yra ne jo poezijos, bet jo paties klausimas.pagal Joseph Brodsky atvirà laiðkà New York Review of Books (1976. IV. 1), abejojama ar jam bus leista iðemigruoti ar bent duoti þinià apie save draugams Vakaruose. Labiau bijoma, kad galime iðgirsti apie jo patalpinimà psichiatrinëje ligoninëje ar dar kà nors blogesnio. Laiðke visi kvieèiami raðyti protesto laiðkus sovietø institucijoms, tarptautinëm ir amerikieèiø organizacijom, kurios registruoja nusikaltimus prieð pagrindines þmogaus teises. Ðiuo patarimu mums reikëtø labai smarkiai pasinaudoti. Labai gerai, kai mumis rûpinasi ir svetimtauèiai, bet nevertëtø mums ramiai miegoti ir tikëtis, kad viskas mums bus kitø parûpinta. Pirmàjà T. Venclovos knygà 98 eilëraðèiai AMKLF iðleido jau kitais, 1977 metais. SÀJÛDÞIO SANTARA-ÐVIESA ÁNAÐAS Nors G. Vëþys ir teigë, kad ideologija nëra bûtina sàlyga knygos 8 iðleidimui, AMKL fondas labai artimai susijæs su Santaros-Ðviesos sàjûdþiu. Bene tiksliausiai tai uþfiksuota jos 25-meèiui skirtame leidinyje, kurá redagavo 9 bûsimasis Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus. Knygoje keturiø autoriø tekstai: sociologo, vieno ið sàjûdþio steigëjø V. Kavolio, þurnalisto ir politiko Vinco Rastenio, poeto T. Venclovos ir filosofo, þurnalisto Mykolo Drungos. Keli epizodai ið Tabor Farmoje vykusiø santarieèiø suvaþiavimø aisiais, kai A. Mackus iðleido pirmàjà knygà, pradëjusià AMKLF leidiniø sàraðà, santarieèiai buvo susirinkæ kritiðkai ávertinti visø lietuviø kultûrinio gyvenimo srièiø. Lygiai po metø akcentuojama, jog ið politinës organizacijos, siekianèios liberalø vienybës, Santara tapo grynai kultûrine aisiais po ilgø diskusijø pasirodo Metmenys þurnalas, kuris bus labai artimai susijæs su AMKLF. Kai ið Metmenø Nr. 2 A. Mackaus ir J. Meko straipsniø citatas persispausdino sovietinëj Lietuvoj Tiesa (...), V. Meðkauskas Vienybës spalio 7 d. 10 numery tëðkë antraðtæ: Bolðevikø Metmenys metø pabaigoje kontroversija: Metmenyse pripaþintas treèiosios jëgos, siekusios artimesniø ryðiø su Lietuva, iðeivijoje atsiradimas. (...) Spaudos 11 reakcija, su maþom iðimtim, prieðiðka ir pikta. A. Mackus Margutyje (1964, rugsëjis) iðspausdina vedamàjá, kuriame 8 Ten pat. 9 SANTARA-ÐVIESA. Chicago: AMKLF, Ten pat. P Ten pat. P. 36.

254 254 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS yra ir tokie þodþiai: Charakteringa, kad iki ðiol kovos dël laisvës nedalomumo principà skelbià asmenys priklauso ideologiniais skirtumais gal dviem labiausiai 12 prieðingom grupëm Ateitininkø ir Santaros-Ðviesos Federacijoms. Po to Vl. Vijeikio spaustuvë atsisako spausdinti Margutá, nes vedamojo sakiniai prokomunistiniai. Kaip situacija bûtø klosèiusis toliau, sunku pasakyti: A. Mackus autokatastrofoje þuvo drauge su Marguèio leidëja Lilian Vanagaitiene. Anot V. Kavolio, liko jo (A. Mackaus L. P.-K.), iðeivijoje subrendusio 13 liberalaus intelektualo, uþsiangaþavimo kokybë. Kelios eilutës skirtos AMKLF gimimui. Èia ir pirmøjø fondo valdybos nariø pavardës (R. Mieþelis, V. Vepðtas, D. Juknevièiûtë-Mackuvienë, D. Bylaitienë, M. Èerniûtë) bei pagrindinës fondo krypties apibûdinimas: leisti 14 avangardinius kûrinius, prapleèianèius lietuviðkojo sàmoningumo laukà m. vykusiame suvaþiavime daugiausia triukðmo iðprovokavo A. J. Greimo paskaitos. Anot Naujienø (1965, rugsëjo 28), jis pavojingas auganèiai jaunajai kartai (...). Ásitikinta, kaip probolðevistinës tendencijos plinta 15 mûsø intelektualø tarpe. Lituanistikos Instituto prezidentas J. Balys gruodþio 27 d. raðo Pasaulio Lietuviø Bendruomenës pirmininkui J. Bachunui, kad komunistinë infiltracija ávykusi ir Lituanistikos Institute, su kuo jis pats susidorosiàs, ir Santaroje- Ðviesoje, kuri sunkiai serga, komunizmo bacilø apkrësta. Praðo sustabdyti suvaþiavimus Tabor Farmoj, kitaip (...) visa eilë labai átakingø asmenø spaudoje pareikð vieðà pasipiktinimà, kad Pasaulio Lietuviø Bendruomenës pirmininko 16 buveinë pasidarë prieglauda antilietuviðkam ir prosovietiniam gaivalui. Tai tik kelios iðtraukos ið V. Kavolio teksto, pavadinto Sistemø griuvësiai, gyvenimo impresijos. Taèiau jø pilnai pakanka, norint ásitikinti, kuo rizikuota, atsisukus veidu á Lietuvà. Veidu á socialistinæ Lietuvà. Anot dar nepriklausomoje Lietuvoje þymaus þurnalisto V. Rastenio, kai Chruðèiovas ápirðo Amerikai kultûrinius mainus, kilo mintis o kodël gi ir mums, lietuviams, nepabandþius tuo þirgu Lietuvon su ðiuo tuo pajodinët? Ið visø (daþniausia naiviø ar fantastiðkø) projektø, knygø ir periodikos vienu ar kitu bûdu praspraudimas pro uþtvaras atrodë labiausiai pageidaujamas ir pasirodë bent trupuèiukà praktiðkai ámanomas. Tam irgi reikëjo ðiokio tokio talkininkø ratelio. Politiniai ir net nepolitiniai mûsø centrai ragino visuomenæ saugotis kultûriniø mainø, kaip juodojo maro. Tik Santaroj buvo labai greit suprasta, 17 kad varþybose niekad nelaimi tas, kas ið anksto nuo jø pabëga. Savo paðalieèio stebëtojo áspûdþius apie sukaktuvininkæ Santarà V. Rastenis uþbaigia gan netikëtai: Dabar, galutinai nutolusi nuo planuojamo ir 12 Ten pat. P Ten pat. P Ten pat. P Ten pat. P Ten pat. P Ten pat. P. 102.

255 AMKLF 255 diriguojamo politikavimo, Santara daros vis panaðesnë á Henrikà Radauskà, tariantá bûdingiausiàjà savo eilutæ Að nestatau namø, að nevedu tautos... Tik Santara dar ne visai, kaip Radauskas: nesëdi po ðakom akacijos baltos, vien meliodijos tylios klausydama ir tik smëly jà raðydama. Santaros aplinkoj vykstanèiajame bendravime sukasi vienas ið dabartinio lietuviø gyvenimo kultûriniø-intelektiniø verpetø. Toks sukimasis, þinoma, gali praeit ir iðnykt, kaip beveik viskas praeina, kas yra atëjæ. Bet gali jis likti ir reikðmingesnis net ir uþ 18 tautai pavadþio vijimà. T. Venclovos tekstas trumpiausias, vos pustreèio puslapio. Lietuvoje, nors ir gaudþiau þinias apie iðeivijà, beveik nieko neþinojau apie Santarà-Ðviesà, kaip ir apie kitas iðeiviø organizacijas, - prisipaþásta poetas, dar neseniai vaikðèiojæs tëvynës þeme. Gal todël, tæsdamas mintá, jis sako: Taèiau pas mus (iðskirta mano L. P.-K.) nestinga þmoniø, kurie vienais ar kitais bûdais gauna ir skaito Metmenis, taip pat knygas, susijusias su Santaros-Ðviesos programa. Turbût maþa pasakyti gauna ir skaito : reikëtø pasakyti medþioja ir ryte ryja. 19 Þinau tos þmoniø grupës reakcijas, nes ir pats jai priklausiau. Beje, T. Venclovai taip pat yra kliuvæ. Kai Santara-Ðviesa ir Akiraèiai surengë jo paskaità, Naujienos (1977, kovo 15) savo vedamajame paraðë: Jeigu okupantui nepasiþadëjo bûti iðtikimas, tai kuriais sumetimais jis susiriðo 20 su akiratininkais?. Negalima neatkreipti dëmesio á ðiuos M. Drungos þodþius: Turbût patá pastebimiausià savo ánaðà sàjûdis davë iðeivijos literatûrai. Didis apstas iðeivijos pajëgiausiø ir originaliausiø kûrëjø vienaip ar kitaip ðliejosi prie Santaros- Ðviesos. Ir nors sàjûdis jokiu bûdu negali imtis kredito uþ jø kûrybingumà, jis beveik visais atvejais jiems sudarydavo sàlygas savo kûrybà iðspausdinti, pademonstruoti, scenoje iðvysti ir labai, labai daþnai suteikdavo jiems tà moraliná uþnugará, be kurio tie autoriai mûsø visuomenëje bûtø jautæsi vieniði. Kas ðiandien iðeivijoje (ar Lietuvoje) pripaþintø Antanà Ðkëmà ir Algimantà Mackø, Liûnæ Sutemà ir Kostà Ostrauskà, jei santarieèiai-ðviesieèiai nebûtø jø darbø puoselëjæ, juos gynæ ir juos interpretavæ svariais literatûrinës kritikos straipsniais? Ir jei ðiandien mûsø visuomenë daugiau ar maþiau pakenèia ar net vertina tokius kaip Kazys Almenas, Vitalija Bogutaitë, Eduardas Cinzas, Marius Katiliðkis, Algirdas Landsbergis, Jonas Mekas, Henrikas Nagys, Henrikas Radauskas ir eilë kitø, èia irgi neapsieita be nuolatiniø sàjûdþio pastangø. Jei ne ðiuos raðytojus këlusiøjø stipri Metmenø ir Akiraèiø kritikø plejada, tai net ir ðiødieniðkiems katalikiðkosios pakraipos kritikams bûtø þymiai sunkiau atsispirti prieð Jono Griniaus, Benio Babrausko, Anatolijaus Kairio, Prano Naujokaièio ir Treèiøjø Vainikø tipo literatûrinius sprendimus. Ar Ateities Literatûros Fondas bûtø galëjæs drásti iðleisti Icchoko Mero Striptizà, jeigu 18 Ten pat. P Ten pat. P Ten pat. P. 86.

256 256 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS iðeivijos gyvenime niekad nebûtø buvæ Algimanto Mackaus Fondo (ir tø paèiø Metmenø bei Akiraèiø)? Beje, pastarojo fondo leidiniø kiekybë ir kokybë kalba 21 uþ save. KAS KETVIRTA KNYGA - PREMIJUOTA Per metus daþniausiai buvo iðleidþiamos 2-3 knygos, nors bûta ir iðimèiø. Pavyzdþiui, 1968, 1970, 1972, 1974, 1976, 1989, 1992, 1996, 1997, 1998, 2000 metais iðleista po vienà knygà, 1979, 1985, - net po keturias, o 2001 në vienos. Pirmenybë poezijai. Poezijos ir dramos tiraþai egz., prozos knygø iðleista maþiau, taèiau tiraþai didesni egz. Suëjus porai deðimtmeèiø po A. Mackaus þûties, vël prisimintas leidyklos ákûrëjas iðleista tris paskutines poeto knygas sutalpinusi, gausiai iliustruota, liuksusinë knyga Augintiniø þemë. Èia debiutavo Kostas Ostrauskas, Vytautas Kavolis, Rimas Vëþys, Vincas Trumpa, Eduardas Cinzas, Aldona Veðèiûnaitë, Lidija Ðimkutë, Aleksandras 22 Dièpetris ir kt. Anot G. Vëþio, triukðmo anuomet sukelta nemaþai, o ilgainiui piktieji vyrai tapo korifëjais. Gi ðiais laikais su kontraversija jau nieko nenustebinsi. Tarsi iðgirdæs ðiuos fondo vadovo þodþius, naujà rankraðtá leidyklai áteikë K. Ostrauskas ( Spec (tac)ulum mundi, 2003). Ir susilaukë. Gal lietuviai uþ 23 Atlanto pamirðo, kaip juokauti? tiesiai paklausë Literatûroje ir mene tà knygà trumpai pristatæs apþvalgininkas. Èia ir tokie þodþiai: Ankstesnioji autoriaus kûryba man netgi labai patiko, o apie ðià knygà, deja, to paties pasakyti negaliu. Ðiaip jau AMKLF iðleistos knygos visada buvo vertinamos. Ádomus G. 24 Vëþio pastebëjimas : Net ir uþkietëjæ pedantai, kuriems viskas negerai, pripaþásta, kad iðleidþiama apie 10 gerø knygø. Tai ne tik iðkiliø iðeivijos autoriø groþinë kûryba bei vertimai, bet ir istoriniai tekstai (Vincas Trumpa. Napoleonas, Baltija, Amerika. 1973; V. Trumpa. Lietuva XIX amþiuje. 1989), literatûros kritika ir studijos (Tomas Venclova. Tekstai apie tekstus. 1985; Danas Lapkus. Poteksèiø ribos. 2003), lietuviø mitologijos studijos (Algirdas Julius Greimas. Apie dievus ir þmones. 1979; A. J. Greimas. Tautos atminties beieðkant. 1990), publicistika (Bronys Raila. Bastûno maiðtas. 1977), kultûros istorija (V. Kavolis. Sàmoningumo trajektorijos. 1986; V. Kavolis. Epochø signatûros. 1991), dienoraðèiai (Alfonsas Nyka-Niliûnas. Dienoraðèio fragmentai ; A. Nyka- Niliûnas. Dienoraðèio fragmentai ), net Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës Statutas (1971). 21 Ten pat. - P G. Vëþio laiðkas L. Peleckiui-Kaktavièiui, 2003, spalio Literatûra ir menas // 2004, sausio Kauno diena // 1998, rugpjûèio 15.

257 AMKLF 257 Þinoma, toli graþu ne visos fondo iðleistos knygos nusipelno aukðèiausiø ávertinimø. Taèiau faktas, kad net 23 ið 88 iðleistø knygø pelnë ávairias premijas, kalba uþ save. Tiesa, á pastaràjá skaièiø neáeina 3 gaidø sàsiuviniai (Jono Ðvedo Pokalbis su mirusiais vaikais, Kompozicijos fortepijonui, Sonata Nr. 1, visi 1982), 1 plokðtelë (Aldona Stempuþienë. Lietuviø kompozitoriø dainos. 1985) bei audio kasetë (Julius Kaupas. Daktaras Krapðtukas pragare. Pasaka apie Arlekino meilæ ir apie Burtininkà be vardo. 1992). Þinoma, didþiàjà daugumà sudaro groþinë literatûra: 31 eilëraðèiø, 15 prozos (novelës, apsakymai, romanai, apysakos), 14 dramos knygø. Po kelias knygas AMKLF leidykloje iðleido ðie autoriai: Kostas Ostrauskas (9), Vytautas Kavolis (5), Algimantas Mackus (4), Jonas Mekas (2), Liûnë Sutema (3), Algirdas Landsbergis (5), Antanas Gustaitis (4), Antanas Ðkëma (3), Henrikas Nagys (2 ir vertimas), Rimas Vëþys (2), Eduardas Cinzas (3), Vincas Trumpa (2), Alfonsas Nyka-Niliûnas (4 ir 2 vertimø knygos), Marius Katiliðkis (3), Aldona Veðèiûnaitë (5), Tomas Venclova (3), Kazimieras Barënas (2), Lidija Ðimkutë (2), Algirdas Julius Greimas (2), Icchokas Meras (2). Po vienà knygà iðleido Kazys Almenas, Danas Lapkus, Bronys Raila, Julius Kaupas, Violeta Kelertienë, Artûras Tereðkinas, Rimvydas Ðilbajoris, Petras Melnikas, Þivilë Bilaiðytë, Irena Maèiulytë-Guilford, Liudas Dovydënas, Jurgis Blekaitis, Aleksandras N. Dièpetris. Be to, iðleistas Petro Klimo Dienoraðtis, Balio Sruogos verstas Sem Benelli Apsiautalas. O premijas pelnë ðios AMKLF iðleistos knygos: A. Mackus. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai. Eilëraðèiai. Vinco Krëvës literatûrinë premija (1964); K. Ostrauskas. Þaliojoj lankelëj. Drama. Vinco Krëvës literatûrinë premija (1966); A. Landsbergis. Penki stulpai turgaus aikðtëje. Drama. Lietuviø Bendruomenës dramos premija (1966); A. Gustaitis. Ir atskrido juodas varnas. Satyriniai eilëraðèiai. Lietuviø Raðytojø Draugijos premija (1966); H. Nagys. Broliai balti aitvarai. Eilëraðèiai. Lietuviø Raðytojø Draugijos premija (1970); A. Nyka-Niliûnas. Vyno stebuklas. Eilëraðèiai. Lietuviø Raðytojø Draugijos premija (1973); E. Cinzas. Brolio Mykolo gatvë. Novelinis romanas. Lietuviø Raðytojø Draugijos premija (1973); E. Cinzas. Raudonojo arklio vasara. Romanas. Vinco Krëvës literatûrinë premija (1976); Tomas Venclova. 98 eilëraðèiai. Vinco Krëvës literatûrinë premija (1978); Liûnë Sutema. Vendeta. Eilëraðèiai. Lietuviø Raðytojø Draugijos premija (1981); E. Cinzas. Mona. Romanas. Vinco Krëvës literatûrinë premija (1982); A. Nyka- Niliûnas. Þiemos teologija. Eilëraðèiai. Lietuviø Bendruomenës literatûros premija (1984); A. Gustaitis. Pakelëje á paþadëtàjà þemæ. Satyrinës elegijos. Lietuviø Bendruomenës literatûros premija (1987); A. J. Greimas. Tautos atminties beieðkant. Lietuviø mitologijos studijos. Lietuviø Bendruomenës

258 258 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS literatûros premija (1989); T. Venclova. Tankëjanti ðviesa. Eilëraðèiai. Lietuviø Raðytojø Draugijos premija (1990); K. Ostrauskas. Eloiza ir Abelardas. Drama. Lietuviø Bendruomenës literatûros premija uþ visà kûrybà (1990); K. Ostrauskas. Ars amoris. Historiae sacrae et profanae. Lietuviø Raðytojø Draugijos premija (1991); L. Sutema. Graffiti. Eilëraðèiai. Lietuviø Bendruomenës literatûros premija (1991) ir Vinco Krëvës literatûros premija (1993); K. Barënas. Pati paskutinë pakopa. Novelës. Lietuviø Raðytojø Draugijos premija (1992); V. Kavolis. Epochø signatûros. Lietuviø kultûros istorijos problemos. Lietuvos nacionalinë kultûros ir meno premija (1993); I. Meras. Apverstas pasaulis. Apsakymai. Lietuviø Raðytojø Draugijos premija (1995); K. Ostrauskas. Ketvirtoji siena. Kûryba-kritika. Lietuviø Raðytojø Draugijos premija (1996); A. Veðèiûnaitë. Edvinas Graþiaveidis keliauja á Marsà. Eilëraðèiai. Lietuviø Raðytojø Draugijos premija uþ visà kûrybà (2009; ið viso per fondà iðleido penkias knygas). MENINË VIZITINË KORTELË Fondo iðleistos knygos iðsiskiria ir savo poligrafine kultûra. Puiki kokybë, meninis apipavidalinimas, dëmesio vertos iliustracijos, meniðki aplankai, ðvarus, lengvai skaitomas ðriftas, - tokius þodþius galima skirti daugumai leidiniø. Èia daug nusipelnë iðtikimi leidyklos talkininkai dailininkai Pranas Lapë (spalvotoji grafika), Romas Viesulas (grafika), Viktoras Vizgirda (tapyba), Telesforas Valius (raiþiniai), V. O. Virkau, Pranas Gailius, Henrieta Vepðtienë. Tai plaèiai pasaulyje þinomi menininkai. Pavyzdþiui, Pr. Lapë ( ), kurio kûryba buvo ávairi ir plaèiaðakë, be kita ko, yra sukûræs per 300 knygø virðeliø JAV ir Ðvedijos leidykloms. Nemaþai iliustravo ir lietuviø autoriø kûriniø, ið kuriø meniniu vientisumu ir prarastos tëvynës ilgesiu, tragedija alsuojanèiom formom iðsiskiria AMKLF iðleista A. Mackaus Augintiniø þemë (1984), Antano Baranausko Anykðèiø ðilelis, Maironio Baladës. Pr. Lapë taip pat iliustravo AMKL fondo iðleistà Antano Gustaièio satyriniø elegijø knygà Pakelëje á paþadëtàjà þemæ (1987). Fondo menine vizitine kortele gali bûti ir knygos, kurias iliustravo V. Vizgirda (A. Gustaièio Saulës ðermenys, 1973), R. Viesulas (A. Nykos- Niliûno verstos P. V. Maro Georgikos, 1984); Vlado Civinsko paruoðtos ávairiø tautø pasakos Sidabro lietus, 1990), T. Valius (H. Nagio versta R. M. Rilke Sakmë apie korneto Kristupo Rilkës meilæ ir mirtá, 1987) ir kt. Apie ðità leidyklos gyvenimo pusæ plaèiau teko ásikalbëti su dailininku V. O. Virkau. Tiesa, knygø jis neiliustravo, jas arba apipavidalindavo, arba apipavidalindavo ir sukurdavo joms aplankà. Aplankus komponuodavo ir kiti, pavyzdþiui, Vytauto sesuo Henrieta Vepðtas, kuri dar ir priþiûrëdavo kitø atliekamus darbus, rûpinosi, kad ir tomis kukliomis aplinkybëmis, kurias turëjo

259 AMKLF 259 fondas, paruoðtà ir iðleistà knygà bûtø malonu paimti á rankas. Savo, kaip menininkës, intuicija ir techninëmis þiniomis Henrieta daug prisidëjo prie knygø galutinës iðvaizdos. Pats Vytautas kuklinasi plaèiau kalbëti apie savo darbus, taèiau prisipaþino, jog geriausiai vertinàs ðiø knygø ir aplankø apipavidalinimà: H. Nagio eilëraðèiø rinkiná Broliai balti aitvarai (1969) ir Aldonos Veðèiûnaitës Blykstelëjimai ðimtmeèiui baigiantis ir kiti netikëtumai (2004) bei Edvinas graþiaveidis keliauja á Marsà (2006). O paklaustas, kas tame darbe buvo svarbiausia, V. O. Virkau taip atsakë: Bent kiek pataikyti á knygos branduolá, patenkinti autoriø ir savininkà, iðskirti ið kitø lentynoje surikiuotø knygø. Atsidëkodami autoriai yra paskyræ dailininkui ne vienà pirmàjá autografà. Ðtai A. Mackaus ðilti þodþiai uþraðyti ant jo eilëraðèiø knygos Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai nukelia á tolimus laikus 1963 m. kovo 9 d. O Liûnë Sutema 1974 m. balandyje ant savo knygos V. O. Virkau uþraðë stipriai sujaudinta jai skirto dailininko exlibriso: (...) tikrai neprisimenu, kada taip mielai buvau nustebinta nebent seniai seniai vaikystëje. Ex libryje pasaulis savas, ir manieji þodþiai gyvena taip, kaip jie nori: pasàmonëj, po vandeniu, po þeme. Beje, A. Veðèiûnaitës spaudai paruoðtas rankraðtis ( Blykstelëjimai ðimtmeèiui baigiantis ir kiti netikëtumai ) su visomis prie jo prisilietusiø rengëjø pastabomis ir autorës komentarais yra persikëlæs á ðios studijos autoriaus darbo kabinetà, todël buvo puiki proga ásitikinti, kaip dirbo AMKL fondo þmonës. UNIVERSALUMO ÁRODYMAS Ádomus netikëtumas: susipaþinus su A. Veðèiûnaitës rankraðèiais ir jø kaimynystëje esanèia susiraðinëjimo, redagavimo, ruoðimo spaudai medþiaga, paaiðkëjo, jog V. O. Virkau ne tik knygos dailininkas, bet ir redaktorius. Kad AMKL fondo þmonës yra universalai, jau ðiek tiek buvo tekæ girdëti, o èia pats akivaizdþiausias árodymas. Vytautui talkino jo sesuo Henrieta, kuri surinko tekstà ir já galutinai paruoðë spaudai. Tarp elektroniniu paðtu atsiustø laiðkø yra ir paabejojimø, iðkilusiø atsivertus Didájá lietuviø kalbos þodynà (pavyzdþiui, dël kai kuriø sudurtiniø þodþiø raðymo), ir noro patikslinti, pasitarti. Skraidë el. laiðkai ir tarp Ðiaurës Amerikos bei Australijos su autore palaikytas pastovus ryðys. Iki tol, kol paruoðiamieji darbai, kolegiðki patarimai, pastangos, bandant susikalbëti perðokant okeanus, tampa graþiu rezultatu knyga. Toji jau archyvinë medþiaga susideda ið trijø storokø bylø. Pirmojoje raðomàja maðinële atspausdinti eilëraðèiai, iðmarginti redaktoriðkomis pastabomis, á kurias vëliau bus atkreiptas autorës bei to, kuris surinkinës tekstà, dëmesys. Antrojoje susiraðinëjimo medþiaga. Treèiojoje prieðpaskutinës korektûros, kur paþymëta, jog paskutinëje korektûroje kelios techninës klaidos

260 260 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS atitaisytos. Palyginus pirmàjà ir treèiàjà bylas, akivaizdu, kad padirbëta profesionaliai. Kodël vis dëlto tø pastabø, klaideliø, pataisymø daugoka, bene geriausiai atsako antrojoje byloje surastas laiðkas: Ið praeities þinau, kad Veðèiûnaitë perduoda rankraðèius nerûpestingai ir Metmenims, ir savo knygoms, tad reikia akylai patikrinti. (...) Bëda ta, kad Veðèiûnaitë visai nesirûpina patikrinimu ir, jei siûlytum jai nusiøsti paskutines korektûras, tikriausiai nenorëtø. Klaustukø visuomet lieka ir neaiðku, kà daryti (2003, liepos 11). Taèiau panaðiomis nuodëmëmis pasiþymi ir kai kurie kiti autoriai, netgi þymusis profesorius Rimvydas Ðilbajoris, todël ðituo labai stebëtis gal ir nereikia. Dar pora sakiniø ið to paties laiðko: Ðilbajoris vartoja gerà, spalvingà þodynà (...) be nereikalingø tarptautiniø mandriø þodþiø, bet jo skyrybà ir sakinio struktûrà reikia tikrinti. (...) Þinoma, ne visi pataisymai priimtini. Bet Ðilbajoris su didþiuma sutinka. Sutinka su redaktoriaus pataisymais bei pasiûlymais ir A. Veðèiûnaitë. O jie patys ávairiausi. Tai ir praðymas patikslinti, kà reiðkia Danse Espagnola ( Neatitinka nei ispaniðkos, nei prancûziðkos raðybos, neradau tokio pavadinimo muzikos literatûroje (...). Gal bûtø geriausiai tiesiog Ispaniðkas ðokis? ), ir informavimas, kad palmiø ðakos pakeistos á palmiø skaras, nes tai ne tik botaniðkai tikslu, bet ir graþu lietuviðkai, ir bandymas iðsiaiðkinti eilëraðèio Erdvë ir laikas plëtojasi trijø pirmøjø eiluèiø prasmæ, ir naujausio eilëraðèio, atsiøsto, kai maketas buvo beveik baigtas, nauja redakcija, ir t. t. Regis, tik vienu atveju autorë pasako kategoriðkà ne : kai, pacitavus kaip toji Marfa, nuolatos sekanti ið savojo bokðtelio uþvaldanti, paklausiama, ar nepakeisti jos á deivæ Mortà. Èia redaktoriui kojà pakiðo to eilëraðèio publikacija laikraðtyje, kurioje savavaliðkai Marfa virto Morta. A. Veðèiûnaitës atsakymas átikinantis, nekeliantis abejoniø. Èia ir Lakðtuonës Vëþienës laiðkelis (2003, lapkrièio 9): Gintautas patenkintas, kad, Vytai, Tu rûpiniesi Veðèiûnaitës knyga. Kaip autorë pasitiki V. O. Virkau, taigi ir leidykla, akivaizdu kad ir ið tokio pavyzdþio: atsiuntusi (2003, gruodþio 12) naujà eilëraðtá, paraðë: Jums, ponas Vytautai, teks nuspræsti, ar tinkamas spausdinimui. Að bûèiau nieko prieð, jei rastumët kà nors taisytino formos pagerinimui arba ir þodþiø lankstumui. Bûtø didelis kolegiðkas aèiû. Knygà surinkus, supaginavus, redaktorius klausia, ar atsiøsti jà perþiûrai. A. Veðèiûnaitës, jau ne syká turëjusios reikalø su AMKLF, atsakymas (2004, sausio 15) toks, kokio leidëjai maþdaug ir tikëjosi: Nusprendþiau, kad nëra reikalo (...), nes jau ásitikinau, kad Jûs su Henrieta labai gerai viskà tvarkot, o á knygos iðleidimà þiûrësiu kaip á malonià man staigmenà. Pirmiesiems trims naujosios knygos egzemplioriams atkeliavus á Sydney, A. Veðèiûnaitë skuba padëkoti (2004, kovo 24): Dailiai iðleista, graþiai apipavidalinta, o ir eilëraðèiø iðskirstymas man labai priimtinas. Netgi mano

261 AMKLF 261 nuotrauka ir trumpa biografija vykusiai ájungta, sakyèiau, gerai derinasi prie knygos turinio. Atsakydamas V. O. Virkau, be kita ko, pastebi: Aplankas juodas, kadangi Jûsø visø kitø Fondo leistø knygø aplankai irgi juodi, taigi á komplektà. Virðelio drobës spalva taèiau tokia plytinë, tai gali bûti Ayers Rock arba Trakø pilies spalva, taigi tarp Australijos ir Vilniaus, kaip ir Jûsø eilëraðèiai. AMKLF redaktorius praneða autorei apie pirmuosius knygos vertintojus (Kazys ir Gabrielë Varneliai: Labai aèiû uþ Aldonos Veðèiûnaitës poezijos knygà. Labai graþiai iðleista, kaip áprasta AM knygø fondo leidiniams ), o atsakydama (2004, balandþio 11) poetë raðo: Tai, be abejo, komplimentas ir Jums, knygà patraukliai apipavidalinusiam þmogui, menininkui, individui. Að, kaip knygos autorë, dþiaugiuosi labai. (...) Man tas viskas labai nauja gyvenu gi tolimojoje Australijoje, kur netgi nelengva susirasti lietuviðkai skaitanèiø. NUO RANKRAÐÈIO IKI KNYGOS GIMIMO AMKLF leidëjai iðsaugojo autoriø, su kuriais teko susiraðinëti ruoðiant knygas, laiðkus. Kada nors jie pasitarnaus raðant monografijas apie A. J. Greimà, A. Nykà-Niliûnà, L. Dovydënà, I. Merà, R. Ðilbajorá, V. Kavolá, H. Nagá ir kitus þodþiø þmones. Vieni jø labai trumpi, lakoniðki, kiti su lyriniais nukrypimais, atspindintys autoriø charakterá, áproèius. Be konkreèios informacijos tuose laiðkuose daþniausiai yra ir vienas kitas ðiltas þodis leidyklai, fondui, jos vadovams, knygos redaktoriams. Pavyzdþiu galëtø bûti bet kuris ið tos galybës laiðkø, kad ir ðis, kurá el. paðtu 2005 m. sausio 5 d. atsiuntë R. Ðilbajoris: Mieli Gintautai, Lakðtûne, uþvakar atëjo mano knyga ( Poezijos skaitymai L. P.-K.). Atrodo graþiai. Dabar tik trûksta, kad jos turinys virðeliui prilygtø. Labai abiem dëkoju uþ ádëtà triûsà! Reikëtø tikëtis, kad gal kas nors ir perskaitys su palankiu dëmesiu. Þinoma, iki tol, kol bûdavo paraðomas tokio pobûdþio laiðkas, autoriø ir leidyklà siejo ilgesnis ar trumpesnis dialogas, kontaktas. Tai pirmiausia atsispindi iðsaugotuose rankraðèiuose, kuriuose daþniausiai darbuotasi pieðtuku. Komentarai, vienokie ar kitokie pakeitimai atsirasdavo bendradarbiaujant abiems pusëms. (Atskirai panagrinëtas vienos A. Veðèiûnaitës knygos rankraðèio ruoðimas spaudai tokio darbo pavyzdys). 25 Daþniausiai toká ryðá su raðytojais palaikë H. Vepðtas : Mano kontaktas su autoriais vyko todël, kad, gavus rankraðtá, turëjau já tinkamai paruoðti spaudai ir palaikyti su autoriais ryðá, informuoti apie leidinio eigà, siøsti dar nesumaketuotus tekstus jø tikrinimui. Taip pat tekdavo kartu spræsti ávairius techninius ir redakcinius klausimus. Tad nuo rankraðèio iki knygos gimimo buvau savotiðka ryðininkë su autoriais. Elektroninëje terpëje uþfiksuotas tik paskutinis fondo darbo deðimtmetis. 25 Henrietos Vepðtas laiðkas L. Peleckiui-Kaktavièiui, 2010, sausio 11.

262 262 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS Didþioji dalis veiklos vyko, kai ryðá teko palaikyti per tradiciná paðtà. Tuomet dar nebuvo ryðiø ir su Lietuvos institucijomis ir apie AMKLF veiklà Lietuvoje maþai kas teþinojo. VERTINIMAI Kà AMKLF reiðkë iðeivijos kûrëjams? Kaip knygø autoriai prisimena bendradarbiavimà su fondu ir jo þmonëmis? Kaip vertina jø nuveiktà darbà? Kokias iðleistas knygas iðskiria ið kitø, kodël? Tai klausimai, kuriuos uþdaviau raðytojams, bendradarbiavusiems su AMKLF. Apie Mackaus fondà kai kà jau Lietuvoje þinojau maèiau keletà jo iðleistø knygø, be to, buvau skaitæs patá Mackø ir girdëjau apie fondo ásteigimà jo 26 garbei, - tai ið T. Venclovos atsakymø á klausimus. Supratau, kad tai gal geriausia emigracijos leidykla, kuriai rûpi pirmiausia tekstø kokybë (labiau negu jø metodas ar stilius). Taip pat jutau, kad fondas artimas Santarai ir Metmenims, o man tai buvo idëjiðkai artimiausia grupë. Iðleidau fonde tris knygas tai man buvo moralinë parama ankstyvaisiais emigracijos metais. Jos pasirodë þodis þodin tokios, kokias pristaèiau. Norëèiau paminëti dvi moteris, su kuriomis daugiausia dirbau Henrietà Vepðtienæ ir Lakðtuonæ Vëþienæ. Jø vaidmuo fonde buvo itin reikðmingas. 27 I. Meras taip prisiminë savo draugystæ su leidykla ir jos vadovu G. Vëþiu: Apie savo ilgametá artimà bièiulá Gintautà galiu pasakyti keliais þodþiais: jis kiekvienais metais laukë mano naujos knygos, vis ragino raðyti, labai dþiaugësi, kai pateikiau romanà Sara, o vëliau apsakymø rinkiná Apverstas pasaulis, ir liûdëjo, kad taip maþai raðau. Tai leidykla, neabejotinai verta iðskirtinio dëmesio, - paþymëjo K. 28 Ostrauskas, apgailestaudamas, kad jo ryðiai su ja, kaip ir su A. Mackum, ir su G. Vëþiu, buvo labai riboti, - susieti tik su jo paties knygø leidimu, su techniðkais reikalais. 29 Anot A. Veðèiûnaitës, jos, gyvenanèios tolimajame Sydnëjuje, bendradarbiavimas su leidykla buvo daugiau neakivaizdinis laiðkais, telefonu. Tiesa, teko ir akis á aká pasikalbëti su AMKLF svarbiausiais þmonëmis, kai trejetà kartø lankësi JAV. Tie susitikimai poetei paliko malonius prisiminimus. Kaip ir paðto ar elektroninis ryðys, ruoðiant spaudai jos knygas. Ji labai vertina fondo pastangas, kurios, neabejojanti, prisidëjo ir prie jos kûrybos ávertinimo Lietuviø Raðytojø Draugijos premija. Su AMKLF þenklu iðëjo pirmoji K. Almeno knyga noveliø rinkinys Gyvenimas tai kekë vyðniø (1967). Áteikti tai leidyklai rankraðtá paskatino 26 Tomo Venclovos laiðkas L. Peleckiui-Kaktavièiui, 2010, sausio Icchoko Mero laiðkas L. Peleckiui-Kaktavièiui, 2010, sausio Kosto Ostrausko laiðkas L. Peleckiui-Kaktavièiui, 2010, sausio Aldonos Veðèiûnaitës laiðkas L. Peleckiui-Kaktavièiui, 2010, vasario 4.

263 AMKLF debiutuojanèio raðytojo draugai ir paþástami, dalyvavæ fondo veikloje. Kas jam labiausiai ásiminë ið bendradarbiavimo su leidykla? Sunku atmintyje tai iðskirti, prisipaþino raðytojas, nes leidykla ir draugai buvo daugmaþ tapatûs. Kodël tas bendradarbiavimas tuo, t. y. vienos knygos iðleidimu, ir baigësi? Nesiûliau, - atsakë K. Almenas. AMKLF leido kultûrinio profilio knygas, kurios nelabai tiko kitoms emigrantinëms leidykloms, tai buvo pasiaukojanti, subsidijuojama leidyba. Mano tø metø knygos buvo labiau populiaraus pobûdþio. Jø nesibaidë kitos leidyklos, vadinasi, nebuvo reikalo apsunkinti AMKLF. Ásidëmëtini þodþiai, kuriais paðnekovas vertina fondo nuveiktà darbà: Kaip vertinsi darbà bendraminèiø, kurie aukoja savo laikà, lëðas ir pastangas, negauna ið to jokios materialinës naudos ir per ilgus deðimtmeèius sugeba iðlaikyti aukðtus standartus? Suprantama, kad aukðtai vertinu. Nebandysiu iðskirti kokias nors A. Mackaus fondo leidëjø knygas. Ir didþiumai emigracijoje gyvenanèiø lietuviø tai nebuvo vien tik knygos, vien tik puslapiai tarp virðeliø, tam tikra prasme mûsø buitá áprasminanti veikla. Mûsø kraðtas okupuotas, jo kultûra niveliuojama, tauta ne tik sovietinama, bet ir rusinama. O mes atsidûræ laisvoje aplinkoje. Joje ne tik galime, bet privalome, bent dalinai atstovauti okupuoto kraðto kultûrai. Gal tai ðiais laikais skamba kiek dramatiðkai, taèiau be jausmø, be konkretaus susirûpinimo savo tauta ir jos kultûra A. Mackaus fondo ir jo leidybinës veiklos nebûtø buvæ. Ne tik A. Mackaus fondo, daug ko, pavyzdþiui, Bostoniðkës enciklopedijos, ávairios kitos emigracinës kultûrinës veiklos nebûtø buvæ, arba ji bûtø buvusi kitokio pobûdþio. Ásidëmëtini ir K. Almeno þodþiai, skirti AMKLF vadovui: Gintautas Vëþys, kaip ir nemaþai kitø mûsø tautieèiø, buvo geras vyras, geras tëvas, veiklus visuomenininkas, turintis daugybæ teigiamø savybiø. Nuo kitø tautieèiø jis iðsiskyrë (iðore, ne vidumi) tuo, kad palyginti jauname amþiuje pergyveno sunkø insultà, po kurio pusë kûno liko paralyþiuota, likusá gyvenimà jis praleido invalido këdëje. Iðsiskyrë tuo, kad ði sunki tragedija jo nesugniuþdë, jis nepasidavë, dirbo, veikë ir bendravo. Kai aplankydavau Gintautà, visada jø namus palikdavau su pakilia nuotaika. Padràsinanèiai veikë aplinkybë, kad þmogus su tokia negalia sugeba teigiamai þvelgti á gyvenimà, daug dirbti ir daug padaryti. A. Mackaus fondo ilgaamþiðkumas bei reikðmingi pasiekimai yra ne tik jo, bet didele dalimi ir Lakðtuonës Vëþienës pasiðventimo rezultatas. Gintautas, Gintas. Taip bièiuliai, bendraþygiai vadino svarbiausiàjá fondo þmogø. AMKLF ir G. Vëþio asmenybë neatskiriami dalykai. Neeilinë asmenybë. Nors knygomis domëjosi nuo vaikystës, galvojo apie agronomijos studijas. Atsidûræs toli nuo tëvynës, neprieðtaravo tëvø ir draugø patarimams, kad svarbiausia vis dëlto studijos, turinèios materialià perspektyvà. Taèiau tapæs inþinieriumi, juo dirbo tik iki trisdeðimt devyneriø. Vëliau leido knygas. 30 K. Almeno laiðkas L. Peleckiui-Kaktavièiui, 2010, sausio 29.

264 264 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS Akivaizdu, kad tokiam darbui Gintautas turëjo neeilinæ nuojautà. Tarpukario Lietuvoje panaðiu talentu garsëjo Antanas Kniûkðta Sakalo leidyklos ákûrëjas ir puoselëtojas. O ðalia didþiosios meilës, ðalia meilës knygai daugiau negu tris deðimtmeèius buvo knygos þenklai. Susidomëjæs exlibrisais pirmosios vieðnagës á Lietuvà metu, tam pomëgiui paskyrë visà likusá gyvenimà. Rezultatas 5000 exlibrisø rinkinys, 8 parodos, praneðimai apie knygos þenklus lietuviø ir amerikieèiø auditorijoms. Be to, Gintautas raðë straipsnius bei recenzijas Akiraèiams, Aidams, Draugui, Tëviðkës þiburiams, Bookplates in the News, Knygneðiui. Prieð mane pirmasis ir paskutinis G. Vëþio pasiraðyti AMKL fondo praneðimai. Juos skiria daugiau kaip keturi deðimtmeèiai. Ið pirmojo sklinda jaunatviðkas optimizmas, antrajame dëkojama uþ paramà, ádëtà darbà ir aukas. O ðtai ir pats liûdniausias ið fondo á pasaulá iðkeliavæs laiðkas. Já 2007 m. sausio 31 d. pasiraðë jau Lakðtuonë. Jame du beviltiðki sakiniai: apie Gintauto mirtá 2006 m. rugpjûèio 4 d. ir apie tai, kad sustabdoma AMKL fondo veikla. Kartu su ðiuo laiðku siunèiama ir paskutinë knyga simboliðku pavadinimu Edvinas Graþiaveidis keliauja á Marsà. Mes irgi toli nukeliavæ (...), ir ði knyga yra mûsø atsisveikinimas, - konstatuoja L. Vëþienë. Á paskutinæ kelionæ Gintautà lydëjo nemaþai bendraþygiø. Vienas jø Horstas Þibas, prieð iðvykstant á Lietuviø tautines kapines, perskaitë atsisveikinimo þodþius. Þinoma, visø pirma prisiminta jo sukurtoji organizacija, kurios dëka gimë nemaþai knygø, jau suradusiø savo vietà lietuviø literatûros istorijoje. Ið labiausiai ásiminusiø þodþiø gal buvo ðie: Jam Lietuva rûpëjo visais jos aspektais, ir jiedu su Lakðta padëjo lietuviams, kada iðeivija dar nebuvo pripratusi prie idëjos, kad lietuviai Lietuvoje ir Lietuvos valdþia tai ne vienas ir tas pats. Gintautas buvo vienas ið tø retø þmoniø, kurie nebuvo plaèiai visuomenëje minimi, bet be kuriø jokia veikla ilgainiui neiðsilaiko. G. Vëþio atminimui surinktos aukos (2055 dol.) buvo paskirtos Ilinojaus universiteto (Chicago) PLB Lituanistikos katedrai. Liûdna, þinoma, bet didþioji dauguma kûrëjø, susijusiø su AMKLF, taip pat jau Dausose. Nebepaklausi. Galima tik maþdaug ásivaizduoti, kà, pavyzdþiui, á klausimus apie bendradarbiavimà su fondu atsakytø sàmojingasis A. Gustaitis, su kuriuo likimas lëmë susitikti 1989-aisiais. Tai ypaè skaitytojø mëgtas poetas, kurio knygai Ir atskrido juodas varnas reikëjo net antros laidos. Tai buvo vienintelë knyga, kuri buvo pavogta ið lietuviðkos spaudos parodos, berods, ar ne metais. Prastø knygø nevagia, - tikriausiai iðgirstume. O gal primintø, kad ne prastesnes sensacijas yra sukëlæ kolegø, pavyzdþiui, E. Cinzo, M. Katiliðkio knygos, stebëtinai greit parduotos, ne viena proga ávardintos bestseleriais. 32 Gan netikëtas Paryþiuje gyvenanèio dailininko Þibunto Mikðio 31 Draugas // 1976, liepos Þibunto Mikðio laiðkas V. O. Virkau, 2003, sausio 29.

265 AMKLF 265 vertinimas: Gavau ið A. Mackaus fondo paskutinæ knygà (Irenos Maèiulytës Guilford Prisilietimà ) ir buvau maloniai nustebintas. Ðokau skaityti (gal skaitei ir Tu?) ir skaitësi visai neblogai, kas man su lietuviðkom knygom retai atsitinka (iðskirta mano L. P.-K.). Man rodosi, kad ji neblogai uþkabina uþsienio Lietuvos ir lietuviø Lietuvos dalykus. Gal Tu esi kà apie tà knygà ar jos autoræ girdëjæs? Ar ji ðitokià knygà yra ir angliðkai iðleidusi? (...) Ji su raðymu visai neblogai tvarkosi, ir Mackaus fondas iðleido (ðalia keliø rimtesniø knygø) ir rimtesnæ groþinës literatûros knygà. 33 Nemaþiau svarbûs skaitytojø vertinimai. Ðtai koká laiðkà-atsiliepimà, gavusi R. Ðilbajorio knygà, paraðë Aldona Stempuþienë, ilgametë fondo narë, þymusis mezzo-sopranas: Lakðta, Gintai, nuoðirdus dëkui uþ nuostabià knygà! Paraðiau ir Ðilbajoriui. Skaitydama net apsiverkiu. Jis (...) mokina ne tik skaityti poezijà, bet ir mylëti jà. Kokia laimë, kad Jûs galite tokias knygas spausdinti. Ir tokiø laiðkø daug. Ið ávairiausiø lietuviø kolonijø, o nuo Atgimimo metø ir ið Lietuvos. Vienos geriausiø iðeivijos leidyklø prestiþas buvo neginèytinas. KAS UÞFIKSUOTA PROTOKOLUOSE Protokolas toks sutvërimas, kurio vardà iðgirdæ ásivaizduojame sausus, nieko bendra su kûryba neturinèius uþraðus (áraðus). Tai, þinoma, beveik tiesa. Taèiau tiesa ir kitkas: uþ tokiø áraðø ir dideli planai, ir darbai, ir kondensuotai uþfiksuota esmë. Maþdaug tokios mintys kilo, atsiverèiant AMKLF valdybos posëdþiø (1965, liepos , kovo 31) protokolus. L. Vëþienës ir V. O. Virkau dëka turëjau galimybæ susipaþinti su visais tokio pobûdþio dokumentais. Pirmieji protokolai raðyti ranka, nuo 1978-øjø raðomàja maðinële, o nuo 1988 m. kompiuteriu. Daþniausiai jiems bûdavo skiriamas vos puslapis ar pusantro, daugiausiai 3 puslapiai (tik kartà, 1988-aisiais). Netuðèiaþodþiauta, ir tai nëra blogai. Nors pirmieji penki protokolai net nepasiraðyti, taèiau juose uþfiksuoti labai svarbûs dalykai, tai, be ko ateityje jau nebus apsieinama. Ðtai pirmojo protokolo áraðai: Darbo gairiø nustatymas. Fondo valdyba nustato, kà leisti ir tvarko visus reikalus. Fondo komitetas pataria, kà leisti ir telkia narius ávairiose vietovëse. Neátraukti asmenø, kurie yra arti prie Fed.(eracijos) valdybos arba leidþiamø knygø autoriai. Èia ir valdybos nariø darbø pasiskirstymas. Uþ palaikymà ryðiø su autoriais atsakinga D. Mackuvienë. Techninis darbas ir palaikymas ryðiø su spaustuvëm patikëtas H. Vepðtas (Vepðtienei), administracijos darbas G. Vëþiui, finansø telkimas per komitetà D. Sruogaitei-Bylaitienei, o per federacijà Raimundui Mieþeliui, specialûs uþdaviniai Marytei Èerniûtei. Nustatyta ir pirmøjø iðleidþiamø knygø eilë. 33 Aldonos Stempuþienës laiðkas Gintautui ir Lakðtuonei Vëþiams, 2005, vasario 5.

266 266 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS Nutarta apie fondo veiklà paruoðti praneðimà suvaþiavimui. Sukurti fondo emblemà nutarta papraðyti dailininkà Algirdà Kurauskà. Antrajame protokole (1966, kovo 29) uþfiksuota, jog A. Ðkëmos raðtus nutarta iðleisti 1000 egz. tiraþu. Pirmiausiai stumti (iðskirta mano L. P.-K.) Gustaitá, - nors ne visai kanceliarine kalba áraðas, taèiau aiðku, kad jis skirtas bûsimai satyriniø eilëraðèiø knygai Ir atskrido juodas varnas. K. Almeno bûsimos knygos rankraðèio kalbà duota taisyti redaktoriui, berods, raðytojui Juozui Balèiûnui (Ðvaistui). Dar keli nutarimai: Pradëti derybas dël Katiliðkio ir Almeno naujø knygø. Átraukti daugiau þmoniø á knygø leidimo darbà. (...) Suorganizuoti knygø siuntimà á Lietuvà per Almenà ir kt. Ádomesnës eilutës ið fondo valdybos posëdþio, ávykusio 1968 m. kovo 14 d.: Komiteto knygø atrinkimui (...) nedarom, pasiliekam prie senos tvarkos, (...) rankraðèiai siunèiami þymesniems autoriams ar kritikams dël jø nuomonës spausdinti ar nespausdinti ; Surasti recenzijom 4 þmones (Antanaitis, Ðilbajoris, Mockûnas, Graþytë, Jonynas), kurie paraðytø knygø recenzijas ið anksto, kurias, knygoms iðëjus, tuojau bûtø galima iðskirstyti laikraðèiams ; Surasti þmoniø knygø áðmugeliavimui (iðskirta mano L. P.-K.) á Lietuvà. Suþinoti, kas vaþiuoja á Lietuvà ir kas gráþta ir visiems pasiûlyti nuveþti knygø ; Skøstis spaudoje (lietuviðkoje ir angliðkoje) dël knygø á Lietuvà neleidimo siøsti paðtu m. lapkrièio 12 d. protokolas, ko gero, trumpiausias. Bûsimoms knygoms ir rankraðèiams labai trumpi komentarai, pavyzdþiui: Dël Klimo gauti rankraðtá ir duoti istorikams Trumpai ir Èepënui ; Katiliðkis 500 (dol.) honoraro ir pelnas ; Nagio nauja knyga, duoti eigà gavus ; Gustaièio knyga OK ; Nyka-Niliûnas, duoti eigà gavus ; Pilkos eilëraðèiai; jei, gavus rankraðtá, kritikai gerai atsilieps, leisti (tokio autoriaus knyga iðleista nebuvo). Svarbiu áraðu pradëtas 1976 m. balandþio 29 d. valdybos posëdþio protokolas: Nutarta ásikorporuoti ir gauti nuo mokesèiø atleidimo nr. sykiu su Metmenimis, bet be Santaros sàskaitos (...) sudaryti bendrà korporacijos valdybà ir, jei reikës angliðko vardo, pasivadinti AM & M Publications Inc. Bet dirbti atskirai. Paþymëjus, kad A. Veðèiûnaitës ir B. Railos knygos jau parengtos spaudai, keliolika eiluèiø paskirta ateities leidiniams. Daugumos uþangaþuotø autoriø pavardës vëliau persikëlë á fondo iðleistø leidiniø sàraðà. Taèiau ne visos, nes buvo atsiþvelgta á kritikø (ávertintojø) patarimus. Ásidëmëtinos protokolo eilutës: Paraðyti protesto laiðkà dël Tomo Venclovos uþlaikymo Lietuvoje. Pasiraðo fondo visa valdyba. Bylaitienë nenori pasiraðyti, kad nepakenktø kitiems þmonëms Lietuvoje. Vëþys ir Vepðtienë suredaguos laiðkà. Siøsti pagal Brodskio pasiûlytus adresus ir paskelbti spaudoj. Ir dar kelios reikðmingos fondo tolesniam darbui eilutës: Rinkimø nedaryti, pasiskirstyti (...) darbais. Kiekvienas pasiima po knygà tvarkyti. Bylaitienë stumia (iðskirta mano L. P.- K.) Blekaitá, Vepðtienë Nykà, Èerniûtë pradeda su kokiu nors eilëraðèiø rinkiniu. Santaros valdybos narys áeina á fondà kaip pilnateisis narys ir atlieka

267 AMKLF 267 reikalingus darbus, kaip ir kiti valdybos nariai. Átraukti á fondo valdybà Angelæ Ðimaitytæ. O ðtai èia pirmasis neoficialaus posëdþio sekretoriaus V. Vepðto pasiraðytas Mackaus Fondo nariø, valdybos, literatûrinës komisijos bei techninio personalo posëdþio, ávykusio Mokslo ir kûrybos simpoziumo metu 1977 m. lapkrièio 11 d. Chicagoje, L. ir G. Vëþiø bute, protokolas. Dalyvavo: T. Antanaitis, V. Kavolis, Julius Lintakas, K. Ostrauskas, Marija Paðkevièienë, V. Trumpa, B. Vaðkelis, L. Vëþienë, H. Vepðtienë, V. Vepðtas. Á literatûrinio vertinimo komisijà pasiûlyti: B. Vaðkelis, T. Venclova, R. Ðilbajoris, Delija Valiûkënaitë, A. Nyka-Niliûnas, A. M. Sluckaitë- Juraðienë, V. Kelertienë, Kazys Bradûnas, Zina Katiliðkienë, T. Antanaitis, K. Ostrauskas. V. Kavolio pasiûlymu nutarta autorinius rankraðèius siøsti literatûrinei komisijai ávertinti, balsø prieð nebuvo. Rankraðèiai bus siunèiami bent trims, o ypatingai kontroversiniais ar nelengvo sutarimo atvejais penkiems kritikams, galutiná sprendimà priims fondo valdyba. Leidimo pirmenybë suteikiama aukðtos literatûrinës vertës, aktualumo bei ádomumo rankraðèiams. Geras vertimas turi prioritetà prieð abejotinos vertës originalà. Ið anksto þinant autoriø literatûriná sugebëjimà rankraðèiai gali bûti ir uþsakomi. Posëdyje, ávykusiame 1978 m. geguþës 21 d., daugiausia dëmesio skirta iðleidþiamoms knygoms, rankraðèiø paruoðimo spaudai eilës tvarkai, jø redaktoriams ir iliustratoriams. Be eilës nutarta iðleisti A. J. Greimo knygà Tautosakos problemos, dedikuojant jà Vilniaus miesto 400-osioms metinëms. Tam tikro nerimo sukelia protokole uþfiksuoti þodþiai: Jankus rankraðtá atsiëmë. Tais metais fondo valdybà sudarë 12 nariø Birutë Lintakienë, J. Lintakas, M. Paðkevièienë, H. Vepðtienë, V. Vepðtas, G. Vëþys, L. Vëþienë, Irena Virkau, V. O. Virkau, M. Èerniûtë, D. Bylaitienë, A. Ðimaitytë, o to posëdþio metu pasiûlytas dar vienas Liudas Ðmulkðtys. Ið 1979 m. lapkrièio 4 d. ávykusio valdybos posëdþio akivaizdu, kad jau tuomet buvo þinoma, kà AMKLF iðleis ne tik kitais, bet ir 1981, 1982 metais. Èia taipogi paþymëta, kad á gautus raðytojø uþklausimus dël rankraðèiø likimo G. Vëþys visiems (taip pat ir Jurgio Jankaus gerbëjams) atsakæs: iki iðleidimo tektø laukti apie tris metus. Tai tik patvirtina leidyklos populiarumà. Taèiau prieð tai dar reikëjo patekti á leidimo eilæ. Pastaba ið 1980 m. geguþës 1 d. vykusio posëdþio: Ðimkutë atsiuntë eilëraðèiø rinkiná uþsiimti leidimo eilæ. Taèiau èia yra ir kitokia eilutë: Ðkëmos III tomà Ostrauskas þada atiduoti dar ðiais metais. Leisime be eilës. Kaip ir dauguma posëdþiø, taip ir ðis, á kurá susirinkta 1981 m. kovo 15 d. (sekretoriavo Ramutë Plioplytë), ávyko G. ir L. Vëþiø namuose. Pakeliui pas skaitytojus E. Cinzo Mona ( jau sulauþyta ), I. Mero Sara ( jau surinkta á juostà ). Nors paþymëta, kad 1981 m. turi iðeiti ir P. Klimo Dienoraðtis, pastarasis buvo ruoðiamas spaudai iki 1988 m. Surinkta juostose ir daugiau kûriniø, jø autoriai Liûnë Sutema, A. Gustaitis, K. Ostrauskas, A. Nyka-

268 268 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS Niliûnas. Atskira kalba buvo apie M. Katiliðká. V. Kavolis norás iðleisti darbà apie ðá raðytojà. Su Z. Katiliðkiene aiðkinamasi, gal yra nespausdintø Mariaus kûriniø. Jei taip, fondas juos iðleistø be eilës. Taipogi kalbëta apie galimybæ pakartotinai iðleisti jo romanus Miðkais ateina ruduo ir Ðventadienis uþ miesto. G. Vëþys informavo apie laiðkà, gautà ið T. Venclovos jis paruoðæs dviejø knygø rankraðèius: W. Shakespeare'o pjesës vertimà ir straipsniø apie pasaulinæ literatûrà rinkiná. Nutarta: neleisti, nes tokiomis knygomis susidomëtø labai maþai skaitytojø, be to, tektø lukterti ketvertà metø. Yra kitø leidyklø, kurios galëtø iðleisti Venclovos veikalus be eilës. Ið K. Barëno gautà romano rankraðtá G. Vëþys pavadino rimtu, já dar skaitys M. Paðkevièienë. Taèiau Londone gyvenantis raðytojas nepanorëjo laukti ilgoje eilëje trilogijos antràjà dalá iðspausdino Chicagos Ateitis jau po metø. Tarp 1983 m. kovo 27 d. ávykusio posëdþio dalyviø Raimundas Mieþelis, kurio pavardë minima tik metais. Tarp netrukus leidþiamø knygø paminëtas P. Klimo Dienoraðtis ( Tvarko V. Vepðtas. Darbas ápusëtas, baigiamos skaityti korektûros, dalis iðsiøsta autoriui perþiûrai ), kuris vis dëlto pasirodë tik po penkeriø metø. Tàsyk bûta daug ir ávairiø siûlymø, ið jø kai kurie vëliau tapo kûnu. Pavyzdþiui, dëmesio susilaukë V. Kavolis, pasiûlæs leisti lituanistinës bibliotekos lietuviðkos civilizacijos analitiniø studijø serijà. Kalbëta, kad jà galëtø pradëti Marija Gimbutienë, pateikdama pirmàjà savo knygà lietuviø kalba mitologine tematika (nors minëta, kad gali bûti paruoðta spaudai vasaros gale, sumanymas neágyvendintas), o pratæsti R. Ðilbajorio monografija apie H. Radauskà arba studija apie ávaizdþiø kitimà lietuviø poezijoje (ðio þymaus literatûros mokslininko knyga Poezijos skaitymai pasirodë tik po poros deðimtmeèiø), A. J. Greimo straipsniais apie lietuviø poezijà maþdaug nuo 1945 m. (sumanymas neágyvendintas) ir mitologine studija (iðleista 1990), V. Kavolio ir V. Trumpos knygomis (iðleistos 1986, 1989, 1991). Nutarta, kad visos studijos turëtø bûti analitinio pobûdþio, o fondas jas leistø be eilës. Eglës Juodvalkës eilëraðèiø rinkinio rankraðtá skaitæ pritarë, kad galima já leisti (V. Kavolis: Pirmø knygø autoriams galime taikyti ir þemesnius standartus ; Z. Katiliðkienë: Taip ; A. Nyka-Niliûnas: Penki geri eilëraðèiai ; K. Ostrauskas: Penkiolika gerø eilëraðèiø ; R. Ðilbajoris: Taip ), taèiau toji knyga AMKLF leidykloje nepasirodë, jà 1984 m. iðleido Ateitis. Á I. Mero paklausimà, ar fondas sutiktø perspausdinti jo Lietuvoje iðleistas knygas, G. Vëþys laiðku atsakë: Ne. Bûta ir daugiau klausimø. Dar syká sugráþta prie bendrø fondo gairiø, aptartø vos já sukûrus; valdyba vienbalsiai priëmë V. Kavolio formuluotæ: 1. Fondas leidþia knygas, reikðmingai prapleèianèias lietuviø sàmoningumo laukà; 2. Pirmumas teiktinas originaliai kûrybai literatûrinei, mokslinei ar kritinei bei ypatingos svarbos ligi ðiol nespausdintø tekstø (pvz., laiðkø) rinkiniams. Ðios rûðies knygos leidþiamos pagreitinta eilës tvarka; 3. Antroje eilëje leidþiamos pirmosios autoriø knygos, net jei jos ir kiek silpnesnës; 4. Treèioje eilëje leidþiami geri, svarbiø veikalø vertimai,

269 AMKLF 269 perspausdinami jau anksèiau publikuoti tekstai, leidþiama originali, taèiau ryðkesnio ánaðo neduodanti kûryba. Posëdþio, ávykusio 1984 m. vasario 12 d., protokolas ið trijø daliø: I. Ðiuo metu leidþiamos knygos; II. Knygos, leidþiamos be eilës, jas paruoðus spaudai; III. Ávairûs ateities leidiniai. Pastarojoje dalyje gan netikëtas áraðas: Cinzas atsisako nuo Fondo ir þada leisti savo knygas Lietuvoje. Ádomiø faktø ir skaièiø yra posëdþio, ávykusio 1985 m. vasario 3 d., protokole: G. Vëþys ið Lietuviø Bendruomenës gavo 2600 pavardþiø kartotekà, atrinkæs porà tûkstanèiø, þada siuntinëti reklamines fondo informacijas; iþde ðiuo metu apie doleriø, t. y. 600 doleriø maþiau kaip pernai, prenumeratoriø apie 300; E. Cinzas, prieð metus atsisakæs fondo paslaugø, praðo 1000 doleriø honoraro sekanèiam rankraðèiui leisti. Kol kas ið Fondo autoriams nebuvo skirta honoraro (iðskyrus M. Katiliðkiui 1000). Nutarta (...) autoriams honoraro neskirti, o kaip ir anksèiau, duoti 50 atspaustø knygø ; pasiûlyta ásigyti kompiuterá kartotekai bei korespondencijai tvarkyti ir kt. Ádomesnës eilutës, uþfiksuotos 1986 m. sausio 26 d. ávykusio posëdþio protokole: G. Vëþys paraðë Icchokui Merui, jam siûlydamas surinkti þydø autoriø, gyvenusiø Lietuvoje, chrestomatijà ; R. Mieþelis siûlo 50 eilëraðèiø ciklo pavyzdþiu leisti iðeivijos poezijà, taip, kaip ðiuo metu Lietuvoje iðleista Janinos Degutytës, su paèios poetës parinktais 50 eilëraðèiø. Abu sumanymai neágyvendinti. Fondo finansinis stovis: 1985 m. iðlaidos sudarë doleriø, pajamos doleriø, kasa suplonëjo doleriø m. sausio 17 d. ávykusiame posëdyje net kelissyk iðtarta ne: nutarta neleisti Petro Melniko knygos Þalieji kalnai, atmestas Vinco Kazoko (Australija) eilëraðèiø rinkinys, neduotas sutikimas Tëviðkës draugijai (Lietuva) naudoti AMKLF vardà jø planuojamai knygø parodai Amerikoje. Ið planø, apie kuriuos kalbëta, bet jie liko neágyvendinti: neiðleista H. Nagio eilëraðèiø rinktinë, neiðleisti M. Katiliðkio Raðtai, A. Ðkëmos, J. Kaupo, A. Mackaus monografijos, Sauliaus Tomo Kondroto knyga. Posëdyje, ávykusiame 1988 m. sausio 24 d., vël prisimintas S. T. Kondrotas, kuris uþsipraðë pinigø. Atsakyta, kad, kai Fondas gaus jo rankraðtá, tuomet jam iðmokës avansà. Dana Vasiliauskienë siûlë iðleisti jo Ir apsiniauks þvelgiantys pro langà. Lietuvoje ði knyga iðimta ið lentynø, o uþsienyje maþai jà kas turi. Fondas pirma iðleis jo naujà knygà, o tada... Neiðleido. Plaèiai kalbëta apie baigiamas ruoðti spaudai ar ruoðiamas knygas. Didþiosiomis raidëmis protokole uþraðytas V. O. Virkau pasiûlymas: Visi rankraðèiai turi bûti labai gerai iðtaisyti, tobulai paruoðti rinkimui ir tik tuomet duodami spaustuvei. (...) per daug darbo juos taisant. Aptartas V. Adamkaus pasiûlymas iðleisti Vinco Rastenio Raðtus, kuriø iðleidimu ir finansavimu rûpintøsi naðlë, fondas suteiktø tik savo þenklà (vardà). Nutarta iðsiaiðkinti, kas kà darys, kur knyga bus spausdinama ir sutikimà duoti tik susitarus, kad fondas turës pilnà kontrolæ rankraðèio kokybës ir apipavidalinimo klausimuose. Prie ðios temos sugráþta ir kitame posëdyje.

270 270 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS AMKLF iðleistø leidiniø sàraðe tokios knygos nëra. Tø pat metø gruodþio 4 d. ávykusiame posëdyje paþymëta, jog A. J. Greimo mitologijos studijø antrosios knygos rankraðtis surinktas ir galëtø bûti iðspausdintas 1989 m. vasarà, taèiau autorius praðo rankraðèio ir nori leisti knygà Lietuvoje. Po ilgokø diskusijø (spausdinti èia ar siøsti á Lietuvà ir kokiomis sàlygomis) vienbalsiai nutarta, kad V. Vepðtas tarsis su Minties leidykla (Savukynu) dël AMKLF vardo áraðo á knygà ir kad Fondas gautø egz. savo prenumeratoriams. Atgimimo vëjai, o su jais ir kitokiø ryðiø su Lietuva pradþia jauèiasi ir tariantis fondo knygø pertekliø siøsti á Lietuvà, galbût Vyturio spaustuvei (Vaitkui) ir pelnà perleisti Kultûros fondui m. gruodþio 3 d. vël gráþta prie A. J. Greimo knygos. Jau aiðku, kad jà leis Vilniuje Mokslo leidykla. Tartasi dël uþatlantës lietuviams skirtø egzemplioriø persiuntimo galimybiø, paminëtos dvi: a) Gal Valdas Adamkus galëtø atveþti; b) Gal atvaþiuojanti ið Lietuvos koncertuoti grupë sutiktø atveþti. Aptartas klausimas ir dël knygø siuntimo á Lietuvà: Yra didelis pareikalavimas knygø bibliotekoms. A. J. Greimo knygos Tautos atminties beieðkant fondui skirtus 500 egz. Mokslo leidykla iðsiuntë pati, tai uþfiksuota 1990 m. lapkrièio 18 d. protokole. Svarbi eilutë: Fondo knygos bus platinamos Lietuvoje, atidaroma sàskaita rubliais, ið kuriø bus aukojama projektams Lietuvoje. Knygø siuntimui Lietuvon liko 1200 dol., - konstatuojama 1991 m. lapkrièio 24 d. suraðytame protokole. Pajamos tam maþëja. Kas buvo galima (institucijom), buvo siøsta per konteinerius. Daug siunèiama privaèiai. Paþymëjus, kad kai kurios ið Vagos uþsisakytos knygos jau ateina, aptarta ir situacija, susijusi su AMKLF knygø pardavimu Lietuvoje: Parduotø knygø pelnas, apie 7000 rub., paaukotas sausio 13 d. nukentëjusiøjø ðeimoms paremti fondui. Taèiau negauta jokio raðto nei ið Vagos, kad pinigai pervesti, nei ið to fondo, kad auka gauta. Aptarus situacijà su spaudai paruoðtomis ar ruoðiamomis knygomis (K. Barëno, K. Ostrausko, M. Katiliðkio, Liûnës Sutemos ir kt.), iðkeltas Fondo ateities klausimas. Be anksèiau minëtø turimø ar numatytø knygø negauta në vieno naujo rankraðèio (iðskirta mano L. P.-K.). Pasiûlyta leisti Lietuvos poetø knygas, pav., V. Bloþës, S. Gedos. Ðiuo metu Lietuvoje poezijos knygos neleidþiamos dël skaitytojø stokos, pelno nedavimo (poezijos knygos Lietuvoje leistos ir 1991 m. L. P.-K.). Pareikðtos nuomonës ir nuogastavimai, kad, iðleidus vieno poeto knygà, gali pasipilti begalës praðymø, tikintis, kad èia iðleista knyga atneð didelá pelnà doleriais. Jei Fondas leistø tas poezijos knygas, tai tik dabartinëmis sàlygomis: autorius gauna veltui 50 egz. iðleistos knygos. Jokio piniginio honoraro (iðskirta mano L. P.-K.). Tradiciniai fondo vadovo praneðimai apie iðleidþiamas knygas ir ávairius trukdþius ruoðiant spaudai rankraðèius 1992 m. lapkrièio 15 d. ávykusiame posëdyje. Iðleista viena knyga (K. Barëno), dvi pakeliui (M. Katiliðkio ir Liûnës Sutemos), pritarta Þivilës Bilaiðytës pomirtinës knygos iðleidimui. Su

271 AMKLF 271 kitais rankraðèiais ávairiausios problemos: A. Ðkëmos monografija nepajudëjo. Br. Vaðkelis, vienas autoriø, Lietuvoje ; J. Kaupo raðtø redagavimas taip pat nejuda. G. Vëþys paraðæs Nykai-Niliûnui, bet ið jo atsakymo negavo. Siûloma atsiimti rankraðèius, jei jis vis dar nieko nedarys. Gintautas paraðys Nykai ir Kavoliui. Svarstomos kelios alternatyvos: a. Perduoti rankraðtá Vagos leidyklai, pasiteiravus, kokiomis sàlygomis apsiimtø leisti; b. Siûloma redaguoti èia, redaktoriais minimi A. T. Antanaitis, K. Èerkeliûnas; c. Teirautis Lituanistinëje katedroje Èikagoje, ar negalima bûtø paskirti studento, kuris galëtø paruoðti rankraðtá. Be to, fondas neteko trijø platintojø: Adelaidëje (uþsidarë kioskas), atsisakë platinti Darbininkas, iki 35 proc. platinimo procentà pakëlë Draugas. Fondo kasoje doleriø likutis. Ið knygø siuntimui aukø á Lietuvà liko 1320 doleriø m. lapkrièio 7 d. ávykusiame posëdyje konstatuota, kad vis dar negauta ið Aido Marèëno kûriniø Jaunøjø poetø antologijai, kurià V. Kavolio siûlymu leisti nutarta praëjusá kartà. Pritarta iðleisti autoriaus ið Lietuvos A. Tereðkino eilëraðèiø rinkiná, pragulëjusá leidykloje apie metus. Dar syká dël J. Kaupo Raðtø : Nors K. Ostrauskas ir A. Nyka-Niliûnas buvo paþadëjæ juos redaguoti, taèiau iki ðiol nieko nepadaryta. Tuo tarpu studentë ið Lietuvos Rûta Mielinskaitë mielai apsiimtø tuos raðtus tvarkyti. G. Vëþys paraðys V. Kavoliui, kad tas priverstø juos arba redaguoti, arba sugràþinti rankraðèius. O H. Vepðtienë siûlë, kad kiekvienà knygà prieð renkant duoti perþiûrëti Ilinojaus universiteto lituanistikos katedros doktorantams (ið Lietuvos). Be minëtos Rûtos kitas geras skaitytojas bûtø Regimantas Tamoðaitis, literatûros kritikas irgi ið Lietuvos. Reikëtø mokëti apie $100 uþ knygos kalbos perþiûrëjimà. Turëtø bûti padaryta A. Landsbergio rankraðèio kopija ir duota vienam ið jø perskaityti prieð duodant rinkti. Visi pritarë. Aptarti ir trys bendradarbiavimo su Lietuva projektai: Pirmosios knygos ; premijø skyrimo doktorantui uþ geriausià knygà lituanistine tematika; AMKLF stipendijos skyrimo uþ Lietuvoje iðleistà knygà. Ruoðiamasi leisti I. Mero apsakymø knygà, K. Ostrausko vaidinimus, J. Kaupo Raðtø kalbà lygina R. Mielinskaitë (Lietuvoje) tai ið 1994 m. lapkrièio 13 d. ávykusio posëdþio. Tàkart buvo ir svarstymø, susijusiø su parama lietuviø kultûrai, tam gauta (laiðkais) $578. Pirmosios knygos autoriui Lietuvoje planuojama parama iki $1000. V. Vepðtas kolegas informavo apie Lietuvoje iðleidþiamà A. Mackui skirtà monografijà. Nutarta ir JAV paminëti A. Mackø Santaros-Ðviesos suvaþiavimo literatûros vakare. Frankfurto knygø mugëje dalyvavusi V. Kelertienë 2002 m. lapkrièio 3 d. á posëdá susirinkusiems valdybos nariams papasakojo apie labai pozityvø ir áspûdingà, gausiai lankomà lietuviðkos knygos pristatymà. Tarp daugybës knygø ið Lietuvos buvo ir AMKLF reprezentavæ leidiniai. Atrodo, kad AMKLF dar gali veikti metus, po to reikia aptarti, kà daryti toliau. Trûksta tinkamø rankraðèiø, spaustuvës darbas ir persiuntimas brangsta, - nieko gero neþadantis áraðas 2004 m. lapkrièio 14 d. ávykusio posëdþio

272 272 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS protokole. Panaðus minoras ir praëjus metams (2005 m. lapkrièio 6 d.): Gintautas Vëþys pasiûlë laikinai sustabdyti nario ánaðà ir knygø leidimà nuo 2006 m. kovo mënesio, galutinai nutariant neeiliniame AMKL fondo valdybos posëdyje 2006 m. kovo pradþioje apie tolimesnæ AMKL fondo veiklà. Paskutiniame protokole (posëdis ávyko 2006 m. kovo 31 d.), kurá pasiraðë V. O. Virkau, septyni punktai, liûdniausias ðeðtasis: Nutarta, iðleidus paskutinæ knygà, Fondo aktyvià veiklà sustabdyti. Likusios neparduotos knygos su labai aukðta nuolaida bus platinamos kur tik galima. Metinius praneðimus su gilia padëka uþ paramà nutarta siøsti tik fondo nariams. AMKL fondo bièiuliams skirtà bendralaiðká iðsiuntinëjo L. Vëþienë. AMKLF veiklos nutraukimas didelis nuostolis Lietuvos kultûrai, - paþymëjo, gavæs ðá laiðkà ir pristatydamas paskutinæ iðleistà fondo knygà, 34 Literatûra ir menas. ÐITIE PAVOJINGIAUSI Algimantas Baltakis, ilgametis Pergalës þurnalo vyriausiasis 35 redaktorius, neigia, kad AMKL fondo knygos pasiekdavo redakcijà. Jis pasakojo apie bandymà pergudrauti Genrikà Zimanà, kuris anuomet vadovavo kompartijos centro komitete sudarytam komitetui, uþsiiminëjusiam antipropaganda ir nuo kurio tada viskas priklausë. Paraðë ir drauge su tuometiniu Literatûros ir meno vyriausiuoju redaktoriumi Vaciu Reimeriu pasiraðë raðtà, kad, kontrpropagandos sumetimais, nors Raðytojø sàjungos nariai turëtø teisæ susipaþinti su anapus iðeinanèiomis knygomis ( jie viskà mûsø gauna ir mus sudirbinëja, o mes jø nieko neskaitom, negalim kontrpropaganda uþsiimt ), taèiau nieko ið to neiðëjo. Jie tiktai ir laukia, kad mes su jais pradëtume toká dialogà, - dëstë savo poþiûrá G. Zimanas. O á A. Baltakio þodþius, kad ten gyvena ne tik mizarininkai ir bimbininkai (tarybø Lietuvoje plaèiai iðpopuliarinti paþangieèiai L. P.-K.), bet ir daug þymiø mûsø raðytojø, o mes nutylim, tarsi jø visai nebûtø, be to, yra tokia Santara-Ðviesa, kuri ieðko kontakto su Lietuva, G. Zimanas atsakë dar kategoriðkiau: Tie tai patys baisiausi. Jei anie (t. y. uþatlantëje atsidûræs mûsø literatûros þiedas L. P.-K.) aiðkûs, ðitie - pavojingiausi. - Vienintelis dalykas, kà mums leido, - uþsienio lietuviams skirtas skyrelis Pergalëje. Vis geriau negu nieko, - sakë, prisimindamas tuos tolimus metus, A. Baltakis. Tiesa, apie toli nuo tëvynës iðleistas knygas raðë ne patys þurnalo darbuotojai, o autoriai ið ðalies Vytautas Kazakevièius ir (reèiau) Bronius Raguotis. Kiti prie tokiø knygø neprieidavo. O kai paèiam A. Baltakiui atsirado galimybë pavartyti spec. fonduose saugomas A. Mackaus knygø leidybos fondo iðleistas knygas, laukë didelis 34 Literatûra ir menas // 2007, kovo L. Peleckio-Kaktavièiaus pasikalbëjimas su Algimantu Baltakiu uþraðytas 2010 m. rugpjûèio 1 d. Nidoje.

273 AMKLF 273 netikëtumas: ant daugelio jø virðelio buvo uþraðyta misterio A. Baltakio pavardë ir Pergalës þurnalo adresas. Tik po daugelio metø, kai á Lietuvà atvaþiavo Kæstutis Keblys ir Vitalija Bogutaitë, jis galëjo pasakyti, jog në viena jam siøsta knyga á jo rankas nepateko. A. Baltakis, beje, dar sovietmeèiu pristatë Lietuvos skaitytojams A. Mackø ( Poezijos pavasaris, Vilnius, 1967), o dar po penkeriø metø pasirûpino, kad 36 bûtø iðleista jo knyga. Taèiau, anot I. Graþytës-Maziliauskienës, Baltakiui nëra Mackus ádomus, kaip naujas struktûras kuriantis poetas. Jam ádomus tik nekaltas, iðveþtas berniukas, kurá sugadino egzilës atmosfera. A. Baltakis pasakojo, jog jam buvæ skaudu, susipaþinus su tokiu vertinimu. Ið mano straipsnio pasiðaipë, nes nesuprato, jog mums svarbiausia buvo, kad Lietuvoje gana apypilná Algimantà Mackø gavo. O kodël leidþiam, privalëjom taip paaiðkint, kad neuþkliûtø, - paþymi A. Baltakis, kurá su A. Mackaus poezija supaþindino aktorius Laimonas Noreika ir kuris jam pasirodë ádomus dar ir todël., kad buvo jo, beþemiø, kartos kûrëjas, panaðiu metu ir pirmàsias knygas abu iðleido. A. Mackus buvo pavojingas, kaip ir kiti, anapus vandenyno gyvenantys, - 37 tai ið Sigito Gedos atsiminimø apie neornamentuotos kalbos poetà. Pirmiausia dël to, kad emigrantas, paskui dël to, kad bendradarbiavo Èikagos Marguèio radijo laidose, kurios nevengë antitarybiniø iðpuoliø. O kokia jo galëjo bûti kaltë, kaip poeto? Gal tik ta, kad geriausi jo eilëraðèiai buvo apie mirtá. Apie mirtá anais laikais galima buvo raðyti tik optimistiðkai, todël net ir 1972 metais, leidþiant A. Mackaus poezijà Lietuvoje, keletas jo liûdniausiø ir graþiausiø eilëraðèiø nepateko. Girdëjau, kad jie buvo iðmesti jau ið paruoðtos knygos, o redaktorë turëjusi dideliø nemalonumø. Nekaltas èia ir knygos sudarytojas, þinome, kad kà dëti, kà praleisti, tada spræsdavo paèios didþiausios leidyklø galvos. Galva buvo a. a. Kazys Ambrasas. Dabar sugretinæs Lietuvoje iðleistà Poezijà ir Algimanto Mackaus knygø fondo Augintiniø þemæ (Chicago, 1984), regiu, kokiø graþiø eilëraðèiø trûksta! Ir dar: A. Mackaus ánirtingasis pesimizmas, mirties apoteozë mus veikë paradoksaliai iðvaduodavo... Skaitydami, iki apkvaiðimo svaigindamiesi ja, mes atsikratydavome to niûrumo, tos nevilties, kuri ne vienà jautresná buvo palietusi ir paþymëjusi. Gal neveltui ir K. Bradûnas, ir H. Nagys, vieðëdami Lietuvoje, kalbëjo apie savo ir kitø kûrybà maþdaug taip: mes þinojome, kad jûs èia ne viskà galite pasakyti, mes jautëme, kad turime kalbëti ir uþ jus... Taigi gerus du deðimtmeèius ir jø paèiø, ir A. Mackaus kûryba mus veikë vienaip. O kaip dabar? Kà jinai reiðkia dabartinëje Lietuvoje, kai problemos jau visai kitos? Pirmiausia ji veikia mus paèia savo esme, ðerdimi, kaip ir visa geriausia lietuviø poezija, - daro iðvadà S. Geda. Laikai gali keistis, lyrikos formos, kalbëjimo, raiðkos bûdas gali keistis, jau kiti poetai gali pasikrikðtyti modernistais, ankstesnius palikdami istorijai, taèiau poetiðkumas lieka 36 Lietuviø egzodo literatûra Chicago, P Lietuvos aidas // 2003, sausio 24.

274 274 LEONAS PELECKIS - KAKTAVIÈIUS poetiðkumu, groþis groþiu, þmogiðkieji iðgyvenimai, ypaè jeigu jie nuoðirdûs, tikri, ápavidalinti (H. Nagio terminas), nesensta. * Atkûrus Lietuvoje nepriklausomybæ, kasmet apie 100 egz. fondo iðleistø knygø visuomet buvo iðsiunèiama á Lietuvà. Pavyzdþiui, 2004 m. knygos iðkeliaudavo 65 adresais (á kiekvienà bibliotekà po dvi). O fondo vedëjo kasmetiniame laiðke nariams atsirado viena svarbi eilutë: praðymas paaukoti Lietuvos kultûros puoselëjimui. Nuo 1994 m. AMKLF nariai kasmet suaukodavo doleriø. Ðie pinigai buvo paskirstomi knygø ásigijimui Lietuvos kaimo bibliotekoms ir studentams. Jau mums susiraðinëjant fondo vadovo rûpesèiu visos AMKLF iðleistos knygos buvo perduotos Maironio lietuviø literatûros muziejui. Jam G. Vëþys dovanojo ir dalá savo bibliotekos, kurioje nemaþai vertingø, retø leidiniø. O visà gyvenimà aistringai kauptas exlibrisø rinkinys po G. Vëþio mirties, vykdant jo valià, buvo perduotas Newberry bibliotekai, kurioje, beje, saugomos paèios seniausios lituanistinës knygos, tokios, kaip Hasentodter Chronika (1569), Danieliaus Kleino Grammatica Lituanica (1653) ir kt. Leidyklos dokumentai, susiraðinëjimas su autoriais, platintojais, iðeivijos kultûros þmonëmis atsidûrë prie Vytauto Didþiojo universiteto ásikûrusiame Iðeivijos institute. Uþ vertingas siuntas deðimtys padëkø. AMKL fondui dëkoja Poznanës universiteto (Lenkija) Baltistikos skyriaus vedëja prof. habil. dr. Nicole Nau ( galite bûti tikri, jog Jûsø knygos labai pravers ne tik mûsø darbuotojams, bet ir dabartiniams bei bûsimiems studentams ), VDU Iðeivijos studijø centro prof. Egidijus Aleksandravièius ( garantuojame, kad ðis Jûsø dovanotas archyvas bus tinkamai sutvarkytas ir prieinamas ), Tasmanijos universiteto (Australija) Lietuvos studijø sambûrio vadovas Algimantas Taðkûnas ( tai graþus ir vertingas kultûrinis priedas prie Tasmanijos universiteto Politologijos katedroje anksèiau sukrautø 1000 knygø ir þurnalø apie Lietuvà, daugiausiai anglø kalba ), Pagëgiø vidurinë mokykla, kurioje 2003 m. ákurtas A. Mackaus muziejus ir kuri 2008 m. rudená tapo A. Mackaus gimnazija, apskrièiø vieðosios ir atokiausiø kaimø bibliotekos, net LR Prezidentas V. Adamkus ( labai malonu, kad atsiliepëte á JAV lietuviø visuomenëje iðplatintà LR Prezidento kanceliarijos praðymà ávairiomis knygomis bei kitais spaudos leidiniais paremti naujai kuriamà Prezidentûros bibliotekà ). AMKLF vienintelis iðeivijos fondas, prisidëjæs prie Lietuvos tûkstantmeèio knygø kelio per Lietuvà. Fondas padovanojo 510 knygø m. sausis-rugpjûtis Leonas PELECKIS - KAKTAVIÈIUS

275 275 LORETA JASTRAMSKIENË DU APSAKYMAI PARVEÞK JAI EDELVEISÀ 1998-ieji Tik viena akimirka privertë krûptelëti, iki virðûnës likus keliems metrams. Plaèiai sparnus iðskleidæs juodas paukðtis sukliko kalnø erdvëje ir ðvystelëjo snapu kirsdamas á petá. Oro ðuoras atsimuðë á susikaupusá veidà. Jame nebeliko rimties, raumenys ásitempë nuo aðtraus skausmo ir trûkèiojo it neritmiðkai traukomo akordeono dumplës. Henrikas stabtelëjo, apsunkæs alsavimas aidëjo smilkiniuose greitëjanèiu ritmu. Persikreipæs paþvelgë paukðtis sklendë lëtai irdamasis á tolumà, kurioje dunksojo ledynas, nusëtas maþais juodais taðkais. Jis instinktyviai truktelëjo apsaugos dirþà laikydamasis viena ranka uþ virvës. Skausmas atlëgo. Vël ásikibo abiem, prisiðliejo vertikalios sienos. Laukë. Kalnø þenklai daug metø mokë áþvelgti tris þingsnius pirmyn jø neþengus. Virðûnë buvo èia pat. Bet paukðtis? Jie niekada èia neskraidë. Delsë, nors vidinis balsas ragino: reikia judëti. Reikia eiti pirmyn? Timptelëjæs virvæ patikrina, ar tvirtai laiko pakibusá ant milþiniðkos keteros.

276 276 Leidþiamës! Þemyn! suðunka ir pajunta virpant kojas. Rûta supranta kaþkas ne taip. Uþvertusi galvà stebi nervingai virves tampantá Henrikà, ið lëto pradeda leistis staiga prieðiðku tapusio kalno ketera. Á kalnus Henrikas iðeidavo kasmet. Ið pradþiø, kai susituokë su Ramune, iðvyko kartu ir bandë kopti vidutinio sudëtingumo marðrutais, kuriuose nereikalingos apsaugos virvës ir dirþai, tik budrus þvilgsnis ir susikaupimas, atsiveriant grasinanèioms nebûtimi bedugnëms ir klaidiems tarpekliams. Ji iðtvërë iki pusantro tûkstanèio metrø, prisëdo oloje su þabø krûva, paëmusi vienà jø kramtë, spjaudë, lingavo ir kartojo: Niekur neisiu, niekur neisiu, nuleisk mane þemyn. Ilgëdavosi jos sustumtoje ir apribotoje milþinø erdvëje, sniego lavinø ir ledynø stichijos chaose. Ten, kur þmogus supranta ir pajunta, kas yra baimë ir karðèiausias dþiaugsmas nuoþmiam ðalèiui kertant á veidà. Su Rûta susipaþino traukinyje, kai vyko á Tatrus. Ji jautë kalnø traukà labai panaðiai ir draugiðkas bendrumo jausmas apimdavo abu vos pradëjus kopti, þengiant dar þaliais ðlaitais ir vis retëjanèiais þolynø aukðèiais, kylant á erdvæ, kurioje atsiveria neþemiðko groþio Kûrëjo paveikslai su kalnø keteromis ir ledo nasrais, tykanèiais praryti nesusipratëlá. Kalnai buvo toji nepaþinta stichija, kurios Henrikas nesiekë uþvaldyti jis èia paklusdavo neþemiðkiems dësniams ir melsdavosi rytais, kalbëdamas Vieðpaèiui, esanèiam netoliese. Jie niekada nesifotografavo virðûnëse. Abiem tai buvo ðventos akimirkos kalnas juos priëmë! Spragsëjimà nikonais Henrikas vadino kalnø harmonijos plëðymu. Rytà saulë paskleidë ðaltus spindulius po visà akmens ir sniego vieðpatijà. Supiltà, rodytøsi, ið smëlio smilteliø, jeigu ne atðiaurios uolos, chameleono seserys, per sekundæ pakeièianèios kalnø keteras rubinais, juodais granitais ar opalais. Uþslinkus debesims ðeðëliai vaikë tamsà ir ðviesas trobelæ sauganèiame akmens gûbryje. Metas. Rûta þvelgia ledyno pusën su nuostaba. Dar niekada ten netupëjo daug juodø taðkø paukðèiø, pakylanèiø ir vël sklendþianèiø ledo pavirðiumi. Vienas kitas ásidràsinæs atskrisdavo iki bazinës stovyklos, apsukdavo ratà ir vël nerdavo á ðalèiu garuojanèià ledinæ tolumà, kurià pernai su Henriku buvo áveikæ. Tada ji buvo mëlyna tarytum Vidurþemio jûros gelmë ir priminë milþiniðkà, prieð milijonà metø suðalusá ir snaudþiantá banginá. Bet paukðèiø nebuvo. Vandens pripylei? kelia nuo mediniø grindø kuprinæ. Rûta iðpleèia iðoriná kuprinës tinklà, rodo du blizganèius pailgus metalo indus. Aðtuoneri metai klausi to pat ir visada keldamas kuprinæ.

277 DU APSAKYMAI 277 Neskaièiuoju metø, Henrikas piktai kresteli galvà, atmesdamas uþkritusià plaukø sruogà. Visada pripilu. Ir dabar. Jis pasikeitë. Po kopimo jo veidas bûdavo ramesnis, dabar nervingai trûkèioja antakiai. Turbût tebeskauda suþeistà petá. Turiu parveþti edelveisà. Ramunei. Edelveisai nusileidimo take neauga. Negera mintis. Henrikas atsisuka ir nustebæs þiûri á Rûtà. Praðë! Prieð iðeinant ið namø. Kai jau buvau su kuprine, sako: Parveþk man edelveisà. Pasiimk jà kità kartà. Ji daug prarado pasilikdama. Pati suras ir parsiveð. Èia reikia tvirtos valios. Ramunë bijo kalnø. Rûta pasilenkia ir grieþtu judesiu fiksuoja kuprinës dirþus. Iðskeèia rankas mankðtindama prieð kelià. Dabar tu panaði á paukðtá. Vos iðlaikiau lygsvarà, kai ðovë virð galvos kopiant virðûnës link. Petá skauda? Ne. Þaizda uþsitraukë. Tik kirtis buvo skausmingas, nebejauèiau kojø. Matei, kiek jø pritûpæ ant ledyno? Klimato atðilimas, gali bûti. Rûta, atrodo, negirdi, kà sako Henrikas. Kylam? Leidþiamës! atðauna jis. Patylëkim, noriu ramybës prieð gráþtant. Nusileidæ á kurortiná miestelá, jie aplanko suvenyrø parduotuvæ. Henrikas iðrenka sagæ sidabriná edelveisà. Jai patiks, sako Rûta ir paskuba iðeiti ið jaukios parduotuvëlës. Henrikas papraðo suvynioti dovanà. Á nacionaliná Ðtirijos kostiumà baltà palaidinæ ir poilgá mëlynojo gencijono spalvos sijonà su dryþuota rausva prijuoste ásispraudusi ponia pasitempia, nusiðypso. Pasilenkia ir lëtai suka dovanà. Vynioja kruopðèiai, po baltais suraukimais, papuoðtais gipiûro kraðteliu, sujuda stangri krûtinë. Henrikas pagauna save besiskverbiant þvilgsniu á baltà tarpelá. Atiduodama dovanà mandagiai pasiteirauja: Madame, hat etwas nicht gefallen?* Jis gûþteli peèiais nepastebëjo, kad nëra Rûtos. Nein, danke! Alles geht gut. Madame beeilt sich, um den Zug zu erreichen.** Ramunë vartë rankose edelveiso sidabrinæ kopijà: Graþi sagë. Kità kartà parveþk man tikrà. Nepatiko? * Ar madam kas nors nepatiko? (vok.) ** Ne, viskas gerai. Madam skuba á traukiná (vok.).

278 278 Atvërë imbierais ir vanile kvepianèià papuoðalø dëþutæ, paguldë joje sidabriná edelveisà ir nerûpestingu balsu iðbërë: Labai patiko! Kità kartà nereikës galvoti apie dovanas. Paprasèiausiai, nuskinsi ir ádësi á popieriná maiðelá edelveisà. Bus amþinas. Noriu tikros, gyvos kalnø gëlës. Nieko nëra amþino. Parveðiu, jeigu þydës. Po metø Rûta stovi iðkëlusi aukðtyn rankas ir du þenklus V praskëstais pirðtais. Po dideliu kryþiumi ji atrodo kaip vaikas. Veide atsispindi dangaus ðviesa, santûrus sëkmës dþiaugsmas ir fizinis nuovargis, sukritusiuose patamsëjusiuose paakiuose. Hoheris***, aukðèiausia kalnyno virðûnë, ðiandien laiko juos abu ant kietos savo kupros kaip pasitikëjimà pelniusius bièiulius. Kalnas pagaliau juos ásileido! Rûta nusmaukia apsauginá ðalmà ir akinius, atsargiai tarytum ðventà relikvijà Henrikas lieèia metaliná kryþiø. Sëkminga! Atsisuka ir apkabina Rûtà. Spaudþiama Henriko rankø ji iðgirsta tylø, dainingai kalnø atlieptà þodþiø aidà. Uþsimerkia ir mato save: muzikos mokyklos salë, sëda prie pianino, vaiko pirðtus baltais juodais klaviðais. Visus metus jos sonatoje trûko vieno akordo skambanèios Hoherio virðûnës. Ji girdi tà akordà, atsikartojantá kûrinio temoje pavasario sniego lavina, pavirstanèia kalnø krioklio garsais. Kalnø trobelës, ið kurios alpinistai kasryt kyla á virðûnes, hole prikûrenta, ðilta. Prisëdæ pirmo aukðto patalpoje, kur kybo drëgni drabuþiai, ant metaliniø strypø sienoje po vienà iðdëstyti gremëzdiðki kalnø batai taip, lyg smagiai ðoktø, sustingsta kaip dvi statulos. Jie ákopë ir sëkmingai nusileido nuo Hoherio. Juodvarnis neskraidë ir ant ledyno juodø taðkø nesimatë. Henrikas ramiai pasiekë virðûnæ, atsistojo ðalia kryþiaus ir ðákart jie su Rûta padarë tai, ko niekada nedráso: leido èekø grupës alpinistui juos nufotografuoti! Henrikas lëtai traukia pirðtines, Rûta permirkusias nuo sniego ir drëgmës kelnes. Ðlapi jø drabuþiai pakimba dþiovykloje. Jis daug kartø matë jà persirengianèià, pusnuogæ, áðokanèià á apatinius drabuþius ir juos nusimetanèià. Tai buvo áprasta kalnø þygiuose matyti moterá be drabuþiø ar su iðsipûtusiu dvigubu jø kiekiu. Ðiandien buvo kitaip. Jis þvalgësi it medþiotojas ið pasalø ir godþiai gërë jos *** Hoher aukðtesnis, kalnø masyve aukðèiausias kalnas (vok).

279 DU APSAKYMAI 279 kûno spalvas, kaip italø renesanso dailininkas gërëjosi peèiø linija, primenanèia banguotus slënius, balta iðlenkta nugara ar ji nepanaði á kalnø vandens krioklá, kuris gaivina ir ákvepia? Staiga pakreipë galvà á ðalá, iðvydæs nustebusias Rûtos akis, nebyliai klausianèias kodël mane nuþiûrinëji? Paliekam ir einam á kambará. Vakare iðdþiûvusius paimsim, meistriðkai uþpildo nejaukià tylà buitine kalba. Ranka jautriau palieèia Rûtos petá ir jà persmelkia jausmas, kad tai ne þygiø bièiulio, o vyro ranka. Ðviesos srautas verþiasi á kambará pro perskeltà mediniu rëmu langà su vaizdu á Hoherá. Maþas, vos áþiûrimas kryþius iðkilæs ið po sniego kepurës. Rûta pajunta Henriko rankas ant savo liemens. Ji lanksèiai iðsirieèia, apkabindama rankomis jo kaklà. Stovi ðilta, staiga iðaugusi kaip saulës nutviekstas saldus medaus kalnas, kurio virðûnës jis niekuomet nebandë pasiekti. Dabar ta valanda, jauèia ir priglaudþia jà stipriai. Kalnas atsiveria ir priima já, tarytum seniai bûtø sekæs akimis ðá alpinistà, kuris vis eidavo pro ðalá ir kopdavo á kità virðûnæ. Medus saldus, kalnas tirpsta jo glëbyje ir lieka smulkutë moteris su tvirta vyriðka jëga gaivaliðkos aistros debesyje. Jie supasi stovëdami prieð langà, kuriame ilsisi Hoheris. Vienintelis daug metø laukto iðsipildþiusio meilës geismo liudininkas. Drabuþiø dþiovykloje Rûta tvirtu judesiu suverþia batø raiðèius. Hole stabteli prie nuotraukos, kurioje Hoheris, subrûkðniuotas padalomis kiekvienas metras turi savo dvasià ir kainà. O kepurë? Paliksi? Henrikas laiko rankose jos trofëjø. Aèiû, Henri. Atgal dël jos nelipèiau. Kitaip metais, nebent. Jis palinksta ir kuþda jai tyliai, lyg bijodamas paþadinti snaudþianèias uolas ir bûdraujanèius ryto kalnus: Kitais metais mes vyksime á povestuvinæ kelionæ. Rûta atsiloðia ir lûpomis ieðko jo skruosto. Kol jie buèiuojasi, pûga uþtraukia dangø ir niekas nebesuprastø, kurioje þemës vietoje auðta rytas.ið aukðtikalniø nusileidusi pûga apsiautë erdvæ, palikdama vietos þmogui ir uþëmusi kalnus. Ðviesa, baltuma ir uolø atplaiðos po kojomis prilygo migdomøjø poveikiui, svaigino Henrikà stipriau nei iðretëjæs aukðtumø oras. Tuoj sniegà pakeis lietus, beliko keli ðimtai metrø. Tûkstanèiø metrø riba tirpo, vëjas gynë speigà aukðtyn, o jie leidosi siauru, suktu uolingu kalnø taku, artëdami prie posûkio su nuoroda 2,1 km. Apaèioje ant stataus kalnagûbrio iðniro kalnø oþys. Jis këlë aukðtyn galvà su lenktais apvaliais ragais, tarsi norëdamas juo nusimesti ratu suko savo karûnà. Þiûrëk, Rûta, jis sako mums labas rytas! Uþvertæ galvas jie spokso á kalnagûbrá, ant kurio ásirëmæs ir atmetæs vienà kojà pirmyn svajoja Alpiø oþys.

280 280 Man regis, jis meilinasi savo damai. Matai, ten, kur debesys atskyræ þemæ? Ar matai? Kaip judanti vaðkinë figûra ið debesø iðnyra oþka, kojom praskleidusi juos, uþrietusi striukà rudai baltà uodegà artëja prie draugo. Palikim juos, nesidairykim, neramiai iðtaria Rûta. Henrikas dar þvelgë á du susiliejusius laisvûnus, siûbuojanèius ant kalnagûbrio ankstyvo ryto debesyse ir bundanèiam kalnynui teigianèius neþabotà giminës pratæsimo ilgesá, kai jo akyse praþydo edelveisas. Balta su geltonais taðkeliais viduryje gëlë stebëjo já nuo ðalia iðkilusios uolos virðûnës, iðsistiebusi ant liauno koto ir kukliai palenkusi didelæ galvà. Ramunës gëlë! Rûta stovi kiek þemiau siaurame nusileidimo take. Parveþk jai edelveisà. Eik. Vikriai uþkopæs ant uolos Henrikas sustojo it ábestas. Prieð akis driekësi sniego slënis, atsimuðantis tolumoje á kalnø grandinæ, primenanèià puslankiu iðriestus milþiniðkus vargonus, pilnas þydinèiø edelveisø ir nutûptas juodø taðkø. Tai ðtai kur jie, kartu su gëlëmis, tarë sau Henrikas þengdamas pirmyn. Juodi taðkai pakilo akimirksniu pavirtæ paukðèiais, juoda vora uþtemdë sniego slëná, kuriame kriðtoliniais veidais þvelgë ðimtai edelveisø. Jis nesuspëjo pritûpti, kai bûrys iðskëstais sparnais siûbtelëjo á krûtinæ, blokðdami neátikëtinai pikta, stipria jëga. Viena koja dar tvirtai stovëtø, taèiau kita slysta þemyn nesuspëjus nuskinti þiedo. Sustabarëjusiom akim per petá mato bedugnëje susirangiusá kalnø takà, toká panaðø á atmintyje ðmëkðtelëjusius sraigtinius Vatikano muziejaus laiptus su juodo metalo dekoracijomis, kuriose iðkalti angelai laiko du sukryþiuotus raktus nuo dangaus karalystës. Nebûties sekundë tampa valanda, o besisukanèiuose Vatikano laiptuose stovi Ramunë, èaiþiai juokiasi ir kartoja: Parveþk edelveisà! Jeigu negali, vis tiek parveþk! Baimës drebulys, daug dangaus ir skriejanèiø aplink kalnø virðûniø. Prieð netenkant sàmonës iðnyra balta ketera su apgaulinga nekalta treèiàja akimi karpytais baltais lapais þiedu geltonu viduriu. Ramunë, dar spëja iðtarti Henrikas ir kaþkas stiprus uþkrinta, temstant iðbrëðkusio ryto ðviesai. Pirmà akimirkà jis nesuprato, ko guli sniege? Ir kà veikia ðalia pritûpusi Rûta? Atmintis sugràþino paskutiná pojûtá virstantá aukðtielninkà á prieká sviedþia þvëriðka jëga, grubiai uþgriuvusi ir prispaudusi já visiðkai prieðingu, ðvelniø moters krûtø prisilietimu. Henrikas þvelgia á Rûtà. Ðià minutæ jis regi ðventàjà. Pamaþu atgyjantis kûnas budrina pranykusius jausmus. Pasiremia alkûne á sniegà, siekia pabuèiuoti savo gyvybës angelà ir atsitraukia nustëræs: didelëse þydrose Rûtos akyse þydi balti edelveisai.

281 DU APSAKYMAI 281 NAKTYS SU ADOMU I Jam nepatiko vasarinis þmonos pomëgis savaitgalio vakarais vaþiuoti á pensionà slaugyti vieniðø seneliø. Iðsimaudþiusi miðko puðim kvepianèiø gydomøjø druskø vonioje, lanksèiomis garbanëlëmis sukibusius ðlapius gintarinius plaukus susukdavo á frotiná turbanà, iðkeldavo aukðtai ir ilgai þiûrëdavo á apvalø veidrodá. Tyliai ðnopuodavo virpèiojant maþytës riestos nosies ðnerviø sparneliams, braukdavo ávairiø dydþiø ðepetëliais blyðkius potëpius, kuriuose iðnykdavo smulkaus veido gyvybë, pavirtusi á liûdesio lelijos baltumà, ir iðryðkëdavo didelës mëlynos akys. Galëjai pamanyti ji ruoðiasi sugráþti atgal, á devynioliktojo amþiaus pradþià, skuba paslëpti sveikai áraudusios þemiðkos moters veidà po iðblyðkusios grafienës kauke. Ilgas garbanas vikrûs pirðtai pakeldavo aukðtyn, ir jos krisdavo smagiai linguodamos ið virðugalvyje supinto kuodo. Netrukus kambaryje pasklisdavo jo dovanotø kvepalø aromatas, primenantis sovietmeèio vyrø kirpyklà, kurioje kirpdavosi sportininkai. Jam patiko ðis kvapas, maloniai dirginantis kairiojo smegenø pusrutulio làsteles, ir moters klubø apvalumus atkartojæs buteliukas Dzintars su uþraðu Smarþas Intriga N.1. Akcijos metu ásigyti kvepalai kainavo devynis litus devyniasdeðimt devynis centus. Jis gi laikësi teisingos nuostatos, atspindinèios jo vidiná pasaulá, iki deðimt litø. Pajusdavo mielà krebþdenantá virpëjimà aukðèiau liemens, paðirdþiuose, kai pirkinys átilpdavo á deðimtukà. Intriga stovëjo miegamajame ant jos sekretero. Ðis baldas jaudino já ne maþiau uþ kvepalus. Nedidukà, sakytum, beveik naujà ðviesaus berþo sekreterà þmonai jis surado antrø rankø baldø parduotuvëje uþ gana nedidelæ kainà. Parduotuvë veikë paskutines dienas, su bankrutuojanèiu savininku pavyko suderëti uþ deðimt! Taèiau stipriau nei savo pasiekimus ponas Vailokaitis vertino þmonos sugebëjimus ið palyginti nedidelës stilistës algos, kurià jai kas mënesá iðmokëdavo ezoterinës literatûros leidykla, ir skurdþiø jo duodamø lëðø iðlaikyti visà namø ûká. Ji nevirkaudavo dël pinigø trûkumo, o neseniai netgi pakeitë kavà namuose atsirado gurmanø pripaþinta, prabangi, neskrudintø pupeliø Lavazza. Rytais jis skonëdavosi suraukæs siauras lûpas, virð kuriø boluodavo glotniai nuskusta ir nudailinta oda su dviem ástriþais grioveliais, traukdamas kvapnius Lavazzos gurkðnelius, palaimingai linguodamas galva ir mintyse girdamas þmonà uþ sumanumà. Garsiai tarti padëkos þodþiø vengë. Vaikø jie neturëjo. Pono Vailokaièio filosofija skelbë: vaikai yra tikras

282 282 nuostolis ir dirbtinis dþiaugsmas. Be to, jis turás rimtà darbà, á kurá kasdien reikia ateiti gerai iðsimiegojusiam ir pailsëjusiam, o kûdikiai naktimis verkia, trikdydami bûtinà poilsio reþimà. Jis dirbo ministerijos Teisës departamento direktoriumi ir buvo uolus tarnautojas. Saviems darbuotojams ðiek tiek grieþtas, netgi, sakytum, sausas ir uþdaras kaip þiemai vakuotø burokëliø stiklainis. Toks stengësi iðlikti ir namuose. Su þmona jis nesilankë koncertuose, teatruose ir draugø neturëjo. Pramogas ponas Vailokaitis vadino sugedusio pasaulio iðsigalvojimais. Uolus tarnautojas ir pavyzdingas ðeimos vyras pasiþymëjo taupumu ir padorumu. Tad ar galëjo ponui Vailokaièiui patikti þmonos vasarinis áprotis vykti á pensionà iki ryto slaugyti paliegëliø? Meilute, kas neturi turtø, gyvena ið atlyginimo, vakarus praleidþia namuose ir neðvaisto pinigø autobuso bilietams á pensionà. Kuklus buvimas vakarais su mylimu vyru ðtai kur tikroji gyvenimo vertybë. Taèiau ji ðvelniai paprieðtaraudavo: Tai tiesa. Bet negaliu atsispirti silpnybei padëti praðantiems pagalbos ir valgydinti juos savo duona. Ir ji imdavo minkyti teðlà, berdama kvieèiø sëlenas, saulëgràþas, linø sëmenis ir netgi rieðutus, palikdavo jà pakilti iki vakaro. Iðkepusi ðirdies formos paplotëlius, ávyniojusi juos á skaisèiai purpuriná audeklà, iðsimaudydavo duðe ir, pasigraþinusi, kvepianti vyriðka Intriga, veþdavo seneliams á pensionà. Tavo prastas skonis. Seni þmonës nesuteikia gyvenimo dþiaugsmo, prieð iðeinant jai sakydavo ponas Vailokaitis, iðdidþiai uþkeldamas kojà ant kojos ir ásitverdamas knygos. Daþniausiai tai bûdavo Adomo Mickevièiaus romantinës dramos. Jø herojiðki pavyzdþiai iðkildavo kontrastu nykiai, jis mëgdavo pabrëþti, egoistiðkai Lietuvos pilieèiø kasdienybei, prikeldavo netolimos senovës didybæ, ir Vailokaitis mojuodavo knyga deklamuodamas: Naktis artëja, puèia ðaltas vëjas, laukus uþklojo ûkana vësi... Átampa didëdavo, jis nusitverdavo Graþinos, ðaukdavo dideliais þingsniais matuodamas kuklø senos statybos bûstà: Ir kas tiktai nematë jos raitos!.. Romantinës dramos, pridurdavo tarpduryje atsisveikinti stabtelëjusiai þmonai, sukdamas kairá rieðà ore su senu mechaniniu laikrodþiu, priaugusiu prie nusitrynusio rudo dirþelio, taigi, Adomo dramos yra tikras gyvenimo skonis, kurio tu, mieloji, dar nesupratai. O gaila. Ji nusijuokdavo, ðelmiðkai sujudëdavo graþiosios garbanëlës. Prilaikydama jas kaire ranka primindavo: Ant sekretero garuoja tau paruoðta Lavazza. Iki rytojaus, mano brangenybe.

283 DU APSAKYMAI 283 II Vasaros kaitra iðvaikë miestieèius á sodus, sodybas ir pajûrá, suteikusi laisvas valandas turistams, miesto sveèiams ir treèiajam socialiniam sluoksniui, pasiþyminèiam kûrybos dvasia bei trauka senamiesèio kavinëms. Ðios asmenybës nesigaudo, kodël reikia raustis po þemæ idiliðkà vasaros savaitgalá, kai jaukûs, alumi ir vynu kvepiantys kiemeliai kvieèia patirti bendravimo malonumà. Jos nusiteikæ prieð þemiðkus vargus ir pasisako uþ þemiðkà dþiaugsmà. Tik jis vienas ástengia pakylëti nepritekliø rimbais èaiþomà sielà, ákvëpti kûrybos ugná ir be turtingø hefaistø pagalbos. Siauros pagrindinës gatvës languose magiðkø spalvø þiedus kraipo surfinijos, petunijos, pelargonijos. Lyg bûtø gyvos, be apkalbø neiðtverianèios në dienos kaimynës, pakabinusios savo krûtines ant lauko palangiø, jos ámanytø pasakoti iki ryto ir ilgiau nusivylusiø vyrø ir viliokiø moterø istorijas, kasdien ataidinèias tenorais, sopranais, baritonais ið apaèioje árengtø kaviniø. Jos rausta ið gëdos, svyruoja puèiant lengvam vëjeliui, linguoja klausydamos ðv. Mykolo baþnyèios varpo dûþiø ir neiðgalvotø meilës istorijø. Naktys pas Adomà! ðaukia grimuotais veidais, dryþuotais ðvarkais ir trumpomis pûstomis sidabro spalvos kelnëmis su kaspinais dvaro paþai, kviesdami vasaros kaitroje prisëdusius senamiesèio kaviniø lankytojus patirti ðvieþiø áspûdþiø. Praleiskite vakarà pas Marilæ ir Adomà ir suþinosite savo likimà! Nepakartojama meilës valanda ant poeto kanapos su aiðkiarege! ðokinëja berdami iðkaltas frazes vaikai, suprakaitavusiomis rankomis taisydami baltas gofruotas aukðtas apykakles, verþianèias kaklà. Ir pradingdami suplëkusiuose nuo amþinos drëgmës bromuose sutraukti cigaretæ. Dûmas svaigina, suka tuðèius vidurius, ir ðis fizinis pojûtis tampa ne visai ðvariu, bet maloniu pirmø savarankiðkai uþdirbtø centø prisiminimu. Ákaitæs grindinys garuoja, ið aludþiø sklinda vësus tvaikas, sumiðæs su kubietiðkø cigarø kvapu prie vieðbuèio durø. Naktys pas Adomà tik ðiandien ir rytoj! verþlus kvietimas vël disonansu nuaidi tingios vasaros siestos tyloje. Kvadratiniame Senamiesèio kieme, apjuostame aukðtais balkonais ir þalsvomis medinëmis langinëmis, nukabinëtomis gëlëmis, tarytum nuþengusiomis ið impresionisto Klodo Monë paveikslø, ðurmuliuoja ponai ir ponios, jaunuoliai ir jaunuolës, atvirai rodanèios þibanèius auskarus boluojanèiuose atsikiðusiuose apnuogintuose pilvukuose. Ant nugludintø lauko akmenø sustatyti àþuolo suolai, apvalûs staleliai, iðraiþyti amûrais su strëlëmis. Kiemo viduryje, apsupta senø liepø, árengta altana, prakvimpanti medumi vasaros viduryje, kai prie þaliø ðirdies formos lapø glaudþiasi svyrantys gelsvi liepø þiedø

284 284 vëriniai. Kavinës Marilë ir Adomas savininkai, vidutinio amþiaus vyras ir þmona, vakarais lankytojus vaiðina rubino spalvos graikiðku vynu ið Dioniso statiniø, lietuviðkus graudþius romansus traukia juodbruvas jaunikaitis, ir visiems trokðtantiems þinoti daugiau negu þmogui skirta aiðkiaregë istorinëje kertëje pranaðauja likimà. Uþdarame kieme, á kairæ nuo scenos, kur rankas iðkëlæs plaikstosi romantiðkø dainø atlikëjas, baltos kaip pirmø vestuviø suknia durys su matinio stiklo langeliu. Virð jø iðkaba, stambiu gotiðku ðriftu iðraitytas uþraðas Marilë ir Adomas. Priëjæ arèiau perskaitysite smulkesniu ðriftu pasvirusá vingiuojantá sakiná: Ðiame kambaryje ant kanapos sëdëjo poetas Adomas Mickevièius su mylimàja Marile Vereðèak, grafo Putkamerio þmona, po pasivaikðèiojimo mënesienoje. Kavinës savininkai, meniðki ir galvoti þmonës, prieð keletà metø sugráþo ið Europos, patyræ tai, kas traukia lankytojus vasaros savaitgaliais uþkabinti spynas ant namø, sodø durø ir netgi atsisakyti nors vienintelá kartà! pajûrio. Europos sostiniø geriausiose vasaros kavinëse jie prisiþiûrëjo cirko artistø, dresiruotø papûgø, laimæ neðanèiø aukso ðuliniø loterijø, poezijos ir dainø festivaliø. Taèiau labiau nei pramogos, ir tai neturëtø stebinti, lankytojus jaudino romantiðkø meilës istorijø herojai. Prieð keletà metø, vaikðèiodami Veronos gatvëmis ir aptikæ Dþuljetos namà su patikima komercine sëkme kasdien minios plûsta vien pastovëti balkone ir ákvëpti meilës feromonø, pasilikusiø po Romeo apsilankymo jame, suprato, kà turi veikti gráþæ á tëvynæ. Importuoti Romeo ir Dþuljetà ið Veronos? Bravûriðka ir neveiksminga! Reikëjo surasti savà herojø ir jo liepsningà meilæ. Tai nebuvo sunku, kai èia pat, Vilniaus senamiestyje, netoli ðeimininkø kavinës gyveno, alsavo ir mylëjosi didysis romantikas, kilæs ið nusigyvenusiø ðlëktø, poetas Adomas Mickevièius. Ðá vakarà ðeimininkë guviai lankstësi tarp àþuolo stalø. Priëjusi prie vyro, ásikibo trumpam á parankæ: Ponia Krakauskienë ðiandien apnuogino nugarà. Uþsakë antrà vyno butelá. Laukia ketvirto studento. Vincentas docentas atëjo su praëjusios savaitës jaunuole. Abu eis ant kanapos, vyras lengvai iðtraukia þmonos rankà ir patenkintas apkabina jos liemená, tu gerai numatei, Mickevièius ir Marilë! Tu gerai paþásti kaviniø lankytojus. Ðeimininkë suprunkðtë. Poetai kvaili. Mickevièius dël tuðèiø kiðeniø neteko kilmingos dvarininkaitës Marilës, o mums pridëjo pilnas. Ið poetø galima uþdirbti. Ðeimininkë jaunystëje turëjo romanà su poetu, kuris vëliau prasigërë ir tapo nuðvitimo dienomis kartais kà nors sukurianèiu, bet neátakingu. Ji savo kûno nareliais buvo patyrusi ugná, kurià áskelia romantiðkos istorijos. Þinojo: poetø apdainuotø meilës herojø trauka paþenklinta neiðaiðkinta magija ir jai atsispirti

285 DU APSAKYMAI 285 galëtø vienas kitas bejausmis praktikas. Viduriniojo sluoksnio intelektualai, kûrëjai, kuriems kasdien reikia naujø pojûèiø ir potyriø, sudrebinanèiø kûnà ir paleidþianèiø laisvai skraidyti sielas, nuolat ieðko ákvëpimo ðaltinio. Kavinëje Marilë ir Adomas prikelta devynioliktojo amþiaus nenusisekusios meilës istorija neðë ðeimininkams turtus kiekvienà vasaros savaitgalá. Tuo metu Marilæ, Svitezio eþero graþuolæ, áplukdæs á savo poezijos sroves Mickevièius ramiai ilsëjosi Krokuvos Vavelyje su karaliais, net neátardamas didþiausios savo gyvenimo komercinës sëkmës. Nuogà ádegusià veðlià krûtinæ, ant kurios iðsiverkti ateidavo Balzako amþiaus moterys, puoðia kabaliuojantis auksinis kryþelis. Jaunikaitis traukia romansus ir vynas pildosi sveèiø taurëse. Jie tuðtina jas akimoju, ir tuomet noras suþinoti ateitá tampa stipresniu uþ àþuolinëse statinëse brandintà prancûziðkà taurøjá gërimà ið paèios jo tëvynës. Vakarojimas tæsiasi Adomo kambaryje, ant kanapos, kuri, raðoma ir sakoma, anuomet saugojusi dviejø þymiø kûnø susiliejimo paslaptá, o dabar ant jos sëdi ið akies traukta Marilë. Balta it Svitezio lelija, suverþusi lieknà liemená aukðèiau, po krûtine, þydra juosta, skandinanti mëlynø akiø eþeruose vyrø iðpaþintis, aiðkiaregë beria tiesà apie raguotà ar medumi teptà likimà. Lauþia duonà, suvilgo vyne ir duoda tardama burtø þodþius iðsiþiojusiam ið nuostabos lankytojui. Pranaðystës klausantis Vincentas docentas uþdëjæs vienà rankà ant graþuolës peties, kità iðtiesæs ant jos minkðtø, aksominiø pirðteliø. Jûsø laukia þinia. Ji pakeis dabarties nemalonumus. Vienu ypu nuðluos, ji palinksta dar arèiau, priglaudþia lûpas prie delno. O, jums nedaug liko, pakentëkite ir laimë atvers vartus á rojaus sodus. Vyras pakyla nuðvitæs, pro lûpø kampà suþiba auksu padengtas iltinis dantis. O jai, mano drauguþei? Paburkite, moku dvigubai. Aiðkiaregë nusijuokia tyru balsu. Yra trys keliai, kuriais galite pasukti. Visi veda á pasisekimà, tik ne visi vienodai greitai. Laukite. Dar neatëjo laikas. Vincentas docentas, girdëdamas pranaðystæ, negali atsistebëti: viskas taip, kaip jis planavo. Laukti ir nedaryti staigiø judesiø. Jaunuolë strykteli nuo kanapos ir tik aiðkiaregë mato jos akyse þaidþianèias kipðo kibirkðtëles. Ilgai laukti? Ateikite po savaitës, dabar þenklai rodo tik patá laukimà. Vakaras gula ant þaliø langiniø, ðeðëliai svarina gëliø þiedus, lankytojai glaudþiasi ant kanapos prie iðblyðkusios aiðkiaregës ir kartais uþtrunka ilgëliau nelygu kokios svarbos pranaðystës seansas. Jeigu likimas rodo nepalankius þenklus, aiðkiaregë neima atlygio, pasirengusi iðmelsti palankumo ir pataria ateiti po dviejø savaièiø. Na ir, kaip gi kitaip, nelaimës þenklai tuomet atðaukiami, lankytojas, iðgyvenæs nerimastingà laukimà, atsidëkoja deðimteriopai aiðkiaregës þodþiai to verti. Pranaðysèiø salonas ant Adomo ir Marilës kanapos turëjo nenusakomà

286 286 pasisekimà. Po seanso ákvëptiems geriausiø ateities prognoziø ir stebuklingos ðventos duonos ðeimininkai liejo vynà ir konjakà á taures, linksmybës nesibaigdavo net po vidunakèio, kai mënulis pakibdavo virð lanku supanèiø kiemelá stogø, droviai þvelgdamas á ásisiautëjusià puotà. Regëjosi ið dausø þvelgianèio Dioniso veðli barzda, þvilganti vyno ir ekstazës prisodrintame kiemelio skliaute. Dzeuso ir Semelës sûnus nepamirðo ir ðá vakarà susirinkusiø á áþymios kanapos kiemelá. Vyrai, moterys, jaunuoliai vis karðèiau aiðkinosi ir ðnekuèiavosi, laikydami sklidinas rubino taures ir nekantriai þvalgydamiesi á baltas duris, uþ kuriø aiðkiaregë Marilë atriðdavo ir iðlaisvindavo negeras dvasias, suteikdavo ramybæ ir meilës pamokas. Juodbruvas vaikinas kà tik baigë savo dainà ir pasuko ponios Krakauskienës stalelio link. Nuo jo nusvirduliavo ketvirtas ðio vakaro studentas. Ponia ðiandien vilki þemæ siekianèia dramblio spalvos suknele su gilia iðkirpte nugaroje. Ji demonstruoja kaulëtà figûrà ir visuomet turi kà papasakoti jauniems vaikinams. Kokie mano buvo tuomet plaukai! Storos, kumðèio dydþio kasos iki uþpakalio. Pirma graþuolë visame Vilniuje. O vyrai ant keliø klaupësi, að iðdidi buvau kaip Marilë. Atrodo, ir Mickevièius buvo tarp jø, nors gerai nepamenu, ponia Krakauskienë plaðtakomis vëduoja krûtinæ, labai karðta ðiandien, tiesiog kaitra... Juodbruvas dainininkas nubraukia prakaità geltona servetële, godþiai kramto ponios uþsakytà ðaðlykà, vikriai pildamas skaidraus vyno á tauræ, uþgerdamas ir manydamas, kad vis dar graþus iðliko ponios uþpakalis, nors jo ir nedengia kumðèio storumo kasa: ponia ant virðugalvio uþtraukusi kaðtoniná perukà. Prie gretimo stalelio sëdi nuolatinis kavinës klientas nusigyvenæs archeologas, pametæs Egipte ðiuolaikines faraones ir visa, kà turëjo, iððvaistæs jø guoliuose. Jis pasakoja bièiuliams tikroviðkas istorijas, vis suðukdamas: Að dar sugráðiu á Egiptà! Girdi, Tutanchamonai! rodo pirðtu á romansø atlikëjà apþëlusia juoda krûtine. Tau, brolau, vaidenasi. Nëra èia faraonø. Eik pas aiðkiaregæ, ðmëklas iðvys, ragina paveikslø pardavëjas tamsiais akiniais, èia apsilankantis dël dviejø prieþasèiø: gero vyno ir neagresyviø lankytojø. Kartais atsineðantis ir (vël kalta Adomo Mickevièiaus aura!) pelningai parduodantis ne visiems suprantamus ðiuolaikinio meno kûrinius. Eilë pasistûmëjo ir archeologas, smailianosiais nudrengtais mëlynais batais, priderinæs prie jø rugiagëlëmis siuvinëtà kaklaskaræ, áþengia pas aiðkiaregæ. Nuo pirmos vasaros dienos, kai Marilë ir Adomas pakvietë á pirmàjá sezono seansà, jis nepraleido në vieno vakaro su aiðkiarege, ragavo jos duonos, klausë likimo garsø ir uþsibûdavo iki ryto. Dabar jau matosi ryðki ir aiðki linija, ji priglaudë jo delnà prie ðirdies.

287 DU APSAKYMAI 287 Jûs vesite ir bûsite laimingas. Iðvyksite á ekspedicijà Egipte ir ten, jûs paklausykite, ten jums lemta patirti susiliejimà su praeities, dabarties ir ateities srovëm. Sakykite, pagaliau, kas tai bus? Mumija, gyvybë ar visatos karma? Aiðkiaregë atitraukia rankà ir paþvelgia. Jis jauèia tirpstant kojas, nori bëgti, bet kaþkas sulaiko. Daugiau nieko nematau. Bet tai yra jûsø galimybë. Jûsø Mûza áspausta delne, ðtai ðitoje linijoje, maþytëje. Mûza, rankoje laikanti arfà, ir ðepetëlá. Ji valo amþinybës dulkes nuo jûsø atradimo. Dar upë, geltona ryðki aukso ðviesa ir jûs su faraono karûna, ðalia balta moteris. Daugiau nieko. Tik daug ðviesos. Jis siekia paèiupinëti ðià efemeriðkà bûtybæ ar ji tikra, bet negali pakrutëti. Jûs kalbate giliai ir iðmintingai, subtiliai ir kantriai. Nesu girdëjæs nieko panaðaus. Keisèiausia, kad tai kaskart iðsipildo. Anà vakarà sakëte, jog manæs laukia þinia. Nespëjau sugráþti namo, o kaimynë, na suprantate, jos turi daug laiko ir stebi mûsø gyvenimus, ji praneðë apie mano iðkeldinimà. Kokia neteisybë. Nemokëjau uþ vandená... Jûs minëjote, kad þinia sukrës. Bet gi tai ávyko! Nereikia nusiminti. Jûsø laukia atradimas. Rytoj já turësite, ji vël priglaudë jo delnà prie ðirdies. Nykðtys lietë nedidelæ kietà krûtinæ, ir jis pagalvojo, kaip graþiai ji atrodytø, apðviesta mënulio sidabro jo delne. Ðá vakarà archeologas laukia, kol paskutinis lankytojas, iðsiaiðkinæs likimo kryþkeles, pakils nuo paslapèiø kanapos. Po vidunakèio girdi kaukiant ðunis ir keikiantis senamiesèio gatvëmis svirduliuojanèius naktinius praeivius. Tada áeina. Ji sëdi atmetusi paleistus ilgus gintarinius plaukus, bangelëmis apgaubusius peèius, o skaisèios mëlynos akys traukia á save, suþadindamos visa, kas jau ilsëjosi jose ir neprabusdavo. Ðià akimirkà jis pasirengæs pakloti ir paþadëti, atiduoti visas faraonø piramides, ðventyklø lobius ir jø stabus. Ji atsiloðia ir ðypsosi. Jûs kerëtoja. Klausiamai suvirpa lûpos ir aiðkiaregë prabyla: Iðsilaisvinkite nuo stereotipiniø apibûdinimø. Iðankstinë nuostata jus supanèioja. Jis puola jai po kojom ir apsipila aðaromis. Nudrengtas mëlynas batas nuslysta nuo kairës kojos, iðlenda nuoga suaiþëjusi pëda ir ðiek tiek prakvimpa pastovëjusiu sûriu. Jis klûpo kaip Rembrandto Sûnus palaidûnas, ákritæs ne á þilabarzdþio tëvo skreità galvà panardinæs skaisèiu baltu veidu moters krûtinëje. Ji sudeda rankas ant jo nugaros, glosto, o nakties ðeðëliai ir ðviesos mainosi Sûnaus Palaidûno sugráþime. Að mirsiu ið gëdos! suklinka archeologas ir biblinës scenos parodija prisipildo iððvaisèiusio palikimà didmiesèio vyro rauda. Puolusio þmogaus kanèia turi þavesio, màsto aiðkiaregë.

288 288 Kelkitës. Ir darykite tai, kam esate pasirengæs. Jis iðlekia suëmæs rankomis galvà ir susmunka ant medþio suole iðraiþyto amûro sparno. Laukia, kol uþges paskutinë þvakë jos seansø kambaryje, ir, jai keliant kojà per slenkstá, iðdidþiai, gal net panaðiai kaip Adomas Svitezio eþero pakrantëje Marilei, pareiðkia: Að jûsø ir niekieno daugiau. Jos balsas nakties tamsoje èiurlena, atrodytø, Vilnelës bangomis: Pranaðystë pildosi. III Vailokaitis pietavo su kolegomis ministerijos valgykloje ir sulauþë tabu pasidalijo savo nerimu. Mano þmona iðmano tik kalbos taisykles ir komisijos nutarimus, uþdirba graðius, bet sugeba nupirkti Lavazzos ir nesiskundþia. O juk mes visi þinome, kad pinigø trûksta. Sakysite, tai nekeista? Universiteto praktikantas ðypteli, susiþvalgo su santûriai linguojanèiais vyresniais kolegomis ir kiek garsiau uþsikosëja. Bûna. Pasitaiko. Ir dar kaip bûna! suðunka Departamento direktorius pridëdamas, kad visgi þmona labai nusisekusi, ji dar ið kirvio iðverda sriubà ir kepa duonà ið grûdø. Nes jis na kà jis gali? Atiduoti moteriai pinigus bûtø beprotybë. Jie turi ilsëtis bankuose ir laukti paðaukimo dienos. Puiki ðeimininkë jûsø þmona. Kodël nesupaþindinat su ja? Neámanoma. Ji uþsiëmusi. Ir tai tikra nelaimë. Ji turi visiðkai netikusá pomëgá vasaros savaitgaliais naktimis budëti pensione. Kai jis iðtaria ðá sakiná, du bendradarbiai nesusilaikæ prunkðteli ir pasiskubina pakilti nuo stalo, atsipraðydami dël skubiø darbø. Jis ramiai valgo dietinius morkø blynelius. Ir, paþvelgæs á studentà, pamoko: Kai rinksiesi þmonà, bûtinai pasiteirauk apie jos pomëgius. Kreivai praþiojæs burnà studentas mosuoja ðakute. Man neaktualu. Bet jûsø þmonos pomëgis nebûtinai yra tikras. Balzako amþiaus moterys, mano supratimu, labiau mëgsta romantikà nei vartyti pasiligojusiø seneliø uþpakalius. Vailokaitis sustabdo savàjà ðakutæ su blynelio gabalu prieð iðþiotà burnà ir patikslina: Tu labai ádomiai màstai. Kai jis iðkëlë scenà dël svetimø ligoniø slaugymo ir nesirûpinimo mylimu vieninteliu vyru, suskambo èiurlenantis Vilnelës bangomis balsas: Tavo átarimai suprantami. Esi pervargæs, daug dirbi, o gyvenimas kaip

289 DU APSAKYMAI 289 visada sunkus ir negailestingas. Taip, paskutiniai ástatymø projektai iðsunkë. Bet tu esi nuobodi. Tik pasiligojusiems seniams rûpi. Ji ið ðirdies nusijuokë, atlaidþiai ir ðvelniai: Kaip duota, taip yra. Negaliu savæs pakeisti. Ir jis nepatenkintas nukëblino á miegamàjá, ájungë televizoriø, þiûrëjo, kaip daþniausiai, Holivudo trilerá, skaitë Vëlines, kol pradëjo snûduriuoti. Prieð pat vidurnaktá ji atsigulë ðalia, paglostë jo iðdidþià pailgà nosá, pakutenusi galiukà. Vailokaitis numetë þmonos rankà ir burbtelëjæs labanakt atgræþë nugarà. Ji gulëjo atmerktomis akimis ir regëjo niekada nematytus kraðtus, piramides ir save, kartu su mëlynø batø archeologu jojanèius kupranugariais pasitikti naujos atradimø dykumos. Dar ji matë skaisèioje ðviesoje Adomà ir Marilæ, þvelgianèià ið medaliono ant poeto kaklo, raguotà grafà Putkamerá ir mënesienos nuðviestà vienos senamiesèio kavinës kiemelio kanapà. *** Atkutæs po virtinës nesëkmiø archeologas naktimis saugodavo naujàjà þmonà, pririðæs varpelá prie miegamojo durø. Po kelionës á Egiptà jai sustiprëjo aiðkiaregës galios, naktimis prabudusi ji vis bandydavo pasprukti ið namø. Vienà vasaros rytà atsikëlæs ant sekretero, ásigyto neátikëtinai pigiai antrø rankø baldø parduotuvëje, iðvydo puodelá kavos. Lavazza! Na ir puiki, giliai ákvëpë kambaryje pasklidusio kvapingo aromato ir, primerkæs aká, pasiskonëdamas iðgërë. Loreta JASTRAMSKIENË

290 290 PRADÞIØ PRADÞIA ÞMOGAUS, TAUTOS, VALSTYBËS KULTÛRA Á VARPØ redakcijos klausimus atsako Lietuvos kultûros fondo (LKF) valdybos pirmininkas Hubertas SMILGYS Maþdaug porà deðimtmeèiø puoselëta Saulës mûðio áamþinimo idëja. Atrodo, jau realu, kad pabaigtuvës ávyks 2011-aisiais. Kas ðiuo metu Jauniûnuose atlikta ir kokie darbai dar laukia memorialà uþbaigiant? Darbø per 19 metø atlikta nemaþai. Situacija aptarta, iðanalizuota labai dalykiðkai, todël neturëtume galëtis, kad praëjo tiek laiko. Aèiû Dievui, tai yra vienas ið nedaugelio atvejø, kai dël paèios idëjos kurti memorialà didesniø ginèø nebëra. Lietuvoje ne vienas sumanymas suþlugo dël skubotumo, dël neiðanalizuotø situacijø, dël nesutarimø ir t. t., tik vienas ið tokiø pavyzdþiø taip ir nepastatytas Prisikëlimo paminklas Ðiauliuose. Labai svarbu buvo atlikti archeologinius tyrinëjimus. Pasirodë, kad bûsimojo memorialo vietoje prieð daugelá ðimtmeèiø tyvuliavo eþeras, vëliau pavirtæs pelke, o dabar ten lygumos. Sunku net ásivaizduoti, kaip per ilgà laikà keièiasi kraðtovaizdis. Rasta ir lauþavieèiø. Didesnio ginklø kiekio nerasta, nes, istorikø nuomone, anais laikais metalas buvo ypatingai branginamas ir po mûðio ginklai bûdavo surenkami. Paskelbus respublikiná konkursà Saulës mûðio áamþinimo memorialui sukurti, já laimëjo architektë Virginija Taujanskienë. Vëliau jis buvo tobulinamas. Projekte, kuris dabar gerokai praplëstas (architektø grupës vadovas Algimantas Èerniauskas), labai harmoningai dera ir istoriniai motyvai, ir tradicijos, ir ðiuolaikiðkumas bei modernumas, ir tai, kas ádomiausio atrasta Europoje. Na ir dar vienas labai svarbus dalykas projektas autentiðkas, gerokai besiskiriantis nuo kitø Europoje þinomø ávairioms pergalëms skirtø paminklø, ir mes tuo labai dþiaugiamës. Kuo jis iðsiskiria? Kadangi ten bûta vandeningos vietovës, atsirado vandens motyvas tvenkinys, kuriame ásikurs praþuvusiø kalavijuoèiø siluetai. Á memorialà ves kûlgrinda tiltas per vandens telkiná. Toliau apskritimo formos aikðtë, ðalia kurios iðkils piliakalnis-amfiteatras aukðtuma, pasitarnausianti apþvalgai, renginiams. Kai Baltø vienybës dienà bus kuriami lauþai ant piliakalniø, ið ten bus galima duoti þenklà kitoms istoriðkai svarbioms vietovëms. Paèiame epicentre turëtø iðkilti per 30 metrø aukðèio vertikalë, simbolizuosianti Saulës mûðio ir paros laikà. Kartu tai ir pergalës simbolis àþuolo ir metalo darinys, tvirtas, ilgaamþiðkas. Ðis memorialas kuriamas prie labai svarbios tarptautinës magistralës senojo Hanzos kelio, kurá dabar þymi Sankt-Peterburgas, Talinas, Ryga, Ðiauliai, Tilþë, Kaliningradas, Berlynas, Hamburgas ir kiti svarbûs Europos miestai. Baltø vienybës dienai paminëti skirtoje diskusijoje aptarta ádomi idëja Saulës mûðio pergalës 775-àjá jubiliejø paminëti valstybiniu lygiu. Kiek reali toji idëja ir kuo ji svarbi? Visø pirma, derëtø prisiminti, kad Baltø vienybës dienos idëja pleveno dar tarpukario Lietuvoje, bet juridiðkai áteisinta tik minint Saulës mûðio metines 1994

291 PRADÞIØ PRADÞIA - ÞMOGAUS, TAUTOS, VALSTYBËS KULTÛRA 291 metais. Rezoliucija dël jos áteisinimo Lietuvoje ir Latvijoje buvo priimta bûtent Jauniûnuose, minint Saulës mûðio 758-àsias metines, vëliau dar aptarta mokslinëje konferencijoje ir iðsiøsta á abiejø valstybiø parlamentus. Pirmieji jà áteisino latviai, netrukus tà padarë ir mûsø Seimas. Ðitø þingsniø tæsinys Saulës mûðio dienos minëjimas tarpvalstybiniu lygmeniu, á ðventæ atvyksta ne tik mûsø valstybiø, bet ir Baltijos ðaliø asamblëjos atstovai. Be to organizuojamos konferencijos Vilniuje, Kaune, ávairûs susitikimai, minëjimai. Pastaraisiais metais idëjà perëmë, jà plëtoja ir istorija besidomintys þmonës, klubai. Pavyzdþiui, Aukuro klubas inicijuoja lauþø uþdegimà ant piliakalniø. Baltø vienybës diena labai svarbi, nes mûsø valstybës giminingos visomis prasmëmis. Ji padeda kalbëtis, bendrauti, rasti bendrus sprendimus. Valstybiniu lygiu paminëti Saulës mûðio jubiliejø svarbu, juk ðis mûðis vienas fundamentaliausiø Lietuvos valstybës istoriniø ávykiø. Jei nebûtø laimëta ði pergalë, ko gero, mus bûtø iðtikæs prûsø likimas. Tokie minëjimai turëtø vykti Jauniûnuose, Vilniuje, Trakuose, Ðiauliuose, kitose istorinëse vietose. Numatyta organizuoti mokslinæ-praktinæ konferencijà, iðleisti monografijà, atnaujinti arba sukurti naujà filmà apie Saulës mûðá ir kt. Bent jau Ðiauliø kraðto savivaldybiø vadovai yra pasiraðæ deklaracijà, kad jø teritorijose tokie minëjimai vyks. O svarbiausia bus skatinama ásijungti visuomenë, menininkai. Jau kuriama emblema ir medalis. Ilgai buvo neabejojama, kad Saulës mûðis ávyko Ðiauliø paðonëje, o Salduvës piliakalnis svarbiausias ðito liudininkas. Prieð keletà metø vis daþniau pradëti minëti Jauniûnai, kurie nuo Ðiauliø gerokai nutolæ. Minëta ir dar pora galimø Saulës mûðio vietø. Lietuvos kultûros fondui pavyko árodyti, kad prioritetas priklauso Jauniûnams. Taèiau ir ðiandien kai kurie mokslininkai nelinkæ sutikti su tokiu sprendimu. Kodël? Kalbant apie Saulës mûðá, norëèiau iðskirti du aspektus. Pirma pats mûðis kaip ávykis, kurá mes turim minëti ir jokiu bûdu nepamirðti, analizuoti ir ieðkoti naujø faktø. Kaip þinia, istorikams jø kartas nuo karto pavyksta aptikti, tokiu atveju, þinoma, gali kaþkiek keistis ir mûsø þinios apie ðá ávyká. Antra áamþinimas, memorialo kûrimas. Stengiamës, kad tai nesusilietø á vienà absoliuèià visumà. Saulës mûðá áamþinam kaip ávyká, ne kaip vietà. Tai norisi pabrëþti. Ir kai tai akcentuojame, nesutarimø nebelieka. Mums yra tekæ nemaþai bendrauti ir su tokiais istorikais, kaip, pavyzdþiui, profesoriai Alfredas Bumblauskas, Edvardas Gudavièius, kurie daugiau ar maþiau abejoja dël mûðio vietos. Bet kai mes argumentuojam, kad áamþiname ávyká, o nebûtinai vietà, jie su tuo absoliuèiai sutinka. Juk Povilo Viðinskio paminklas Ðiauliuose ar Þemaitës Vilniuje nereiðkia, kad tos asmenybës susijusios tik su tais miestais ir tomis vietomis, kuriose stovi paminklai. Tiesiog parinkta sàlyginë vieta. Kita vertus, apie proc. istorikø teiginiø rodo, kad realiausia Saulës mûðio vieta Jauniûnai. Be to, kariuomeniø judëjimo ir mûðio dislokacija nebuvo siaura. Kalavijuoèiai, plëðdami kraðtà, þygiavo ir pro Salduvæ, o gráþtant juos toje vietoje sutiko mûsø kariai. Taip, memorialo statybos reikalus prieð keletà metø gerokai sutrukdë hipotezë, kad mûðis vyko Pamûðyje. Valstybës vadovai buvo pavedæ Istorijos institutui iðnagrinëti ir pateikti iðvadas, ar mûsø sprendimas yra teisingas. Tiek Lietuvos istorijos institutas, tiek vëliau Kultûros ministerijos ekspertai ir Lietuvos 1000-meèio vardo paminëjimo komisija prie LR Prezidentûros pripaþino, kad mûsø pasirinkta koncepcija

292 292 HUBERTAS SMILGYS Karalienës Mortos premijos laureatø pagerbimo Gedimino kalne akimirka. Deðinëje Lietuvos kultûros fondo valdybos pirmininkas Hubertas Smilgys. Priekyje kairëje pirmoji premijos mecenatë Jadvyga Kauneckienë. teisinga ir kad reikia ágyvendinti ðito memorialo statybà. Kaip tik po to Vyriausybë skyrë finansavimà, kuris, tiesa, dël sunkmeèio buvo kiek pristabdytas. Lietuvos kultûros fondas yra dar vienos labai graþios iniciatyvos karalienës Mortos premijos puoselëtojas. Atkûrus nepriklausomybæ, mus gerokai stebino tai, kad karalius Mindaugas visur minimas, o karalienës Mortos vardas visiðkai uþmirðtas. O juk ji turëjo karaliui, taigi ir visai valstybei, tikrai didþiulæ átakà. Puoselëjo mokslo, ðvietimo, kultûros vertybes, skleidë jas per karaliaus dvaro aplinkà ir t. t. Ilgai galvojome, kaip ðiais laikais áamþinti jos vardà. Ir nutarëme talentingiausiems, kûrybingiausiems, darbðèiausiems Lietuvos vaikams skirti Lietuvos karalienës Mortos premijas. Tos premijos áteikiamos kasmet Valstybës dienos iðvakarëse. Ið pradþiø iðkilmës vyko Ðiauliuose, vëliau persikëlë á Trakø pilá, dar vëliau á Gedimino bokðtà Vilniuje, vienais metais vyko Kauno rotuðëje. Ateityje vyks ir Kernavëje, Birþø pilyje ir, neabejoju, Saulës mûðio pergalës lauke Jauniûnuose bei kitose Lietuvos istorinëse vietovëse. Nepamirðti savo praeities, puoselëti tai, kuo galime ypatingai didþiuotis suprantama, pagirtina. Taèiau Lietuvos kultûros fondui ne maþiau rûpi ir dabartis. Èia turbût derëtø atskirai pakalbëti apie Lietuvos Respublikos Seime surengtus forumus Ðiandieninë Lietuva: viltys ir realybë 2007-aisiais ir Lietuvos dabarties realijos ir ateities vizija 2010-aisiais. Praëjus trims metams po pirmojo, turbût jau bûtø galima pasakyti, ar turës jie átakos formuojant valstybës ir jos institucijø politikà? Kas labiausiai ásiminë ið ðiemetinio forumo? Taip, forumai vieni ið svarbesniø mûsø darbø. Pirmajam ruoðëmës ilgai, apie porà metø. Ið kultûros, mokslo, politikos, visuomenës veikëjø sudarëme darbo grupæ,

293 PRADÞIØ PRADÞIA - ÞMOGAUS, TAUTOS, VALSTYBËS KULTÛRA 293 analizavome ávairià medþiagà, mûsø valstybës kultûrinæ, ekonominæ situacijà, socialinius reikalus, santykius su kitomis valstybëmis. Iðkilo daug klausimø ir pasirodë, kad Lietuvos kelias, kuriuo ji eina, turi labai daug problemø, yra toli graþu nelygus. Ypaè suneramino situacija periferijoje. Apie kaimà ir miestelius kamuojanèias problemas, ne tik ekonomines ir kultûrines, bet ir þmoniø saugumo, forume daug ir aðtriai kalbëta. Kokie praneðimai susilaukë didþiausio dëmesio? Pavyzdþiui, profesorës Elenos Bukelienës, kuri klausë, ar inteligentas turi bûti pasyvus negatyviø reiðkiniø stebëtojas ar aktyvus kovotojas formuojant valstybës politikà. Dr. Regimantas Tamoðaitis kalbëjo apie mûsø tautos dvasiná mentalitetà, apie tradiciniø vertybiø nuvertinimà. Istorikà Arûnà Gumuliauskà jaudino, kad labai jau greitai ir lengvai tikrosios vertybës iðkeièiamos á materialius dalykus. Filosofas Romualdas Ozolas áþvalgiai kalbëjo apie valstybës perspektyvà, apie bûtinumà susirûpinti tautos dvasine bûkle. Povilas Mataitis aðtriai pasisakë prieð beatodairiðkà anglikonizmø skverbimàsi á mûsø kalbà. Pastaràjá praneðimà vël prisiminiau neseniai lankydamasis Krokuvoje, Varðuvoje. Turëjau puikià progà ásitikinti, kad lenkai nepasiduoda anglø kalbos skverbimuisi. O Lietuvoje, deja, niekas nesikeièia svetimas kalbas ne tik ásileidþiame ten, kur joms visai nedera bûti, bet ir savo kalbà baigiame nustumti á uþribá øjø forume dominavo R. Ozolo praneðimas, kuriame jis aiðkiai árodë, kad mûsø valstybë kuo toliau, tuo labiau tampa priklausoma nuo Europos Sàjungos sprendimø, direktyvø, mes vis sunkiau iðsaugom savo tautos gyvybiná potencialà tiek kultûroje, tiek ekonomikoje, ir mûsø tauta sparèiai nyksta. Jei nesusirûpinsim, nesusitelksim, mûsø valstybës laukia labai sunki padëtis. Tas mintis patvirtino, dar labiau jas iðplëtodamas ir pagrásdamas, Lietuvos kultûros kongreso pirmininkas Krescencijus Stoðkus, kuris kiek stebëdamasis klausë: Kodël mes patys save taip niekinam? Kodël taip lengvai pasiduodam tokiems dalykams, kurie mus silpnina ar net þudo? Rengdami forumus mes nesiekëm reklamos, kaþkokio ypatingo deklaravimo, visø pirma, patys norëjom susivokti, kur esam, kokios bëdos mus slegia, kuo serga mûsø valstybë ir kaip nuo ðito gydytis, kaip surasti kelià, kad þmonës nebëgtø ið savo valstybës. Tuose forumuose darome ir didelæ analizæ, o po to teikiame siûlymus atitinkamoms Respublikos institucijoms. Po pirmojo praëjus trims metams, tikrai galime tvirtinti, jog buvo atliktas labai reikðmingas darbas. Ypaè tai akivaizdu, kai forume iðsakytas mintis iðgirstame politikø, valdþios þmoniø kalbose, argumentuose, atpaþástame jø sprendimuose. Kokie buvo svarbiausi tikslai, kuriant Lietuvos kultûros fondà? Kaip jie keitësi? Kodël? Kas dabar svarbiausia? Kultûros fondo idëja sklandë dar 1926 metais. Bet jis tuomet dël kaþkokiø prieþasèiø nebuvo ásteigtas. Fondo ákûrëjas, pagrindinis iniciatorius ðviesaus atminimo profesorius Èeslovas Kudaba, vëliau tapæs Lietuvos Nepriklausomybës Akto signataru. Svarbiausia idëja buvo saugoti Lietuvos kultûrà paèia plaèiausia prasme. Tai tautos tradicijos, istorija, vertingiausiø dalykø atminimas, kraðtovaizdþio iðsaugojimas ir visos kitos moralinës, dvasinës, etinës vertybës, kurios sudaro tautos egzistencijos pagrindà. Nors sukurtas sovietmeèiu, fondas tarnavo ne kompartijai, o savo tautai. Ir

294 294 HUBERTAS SMILGYS Pirmasis Lietuvos kultûros fondo pirmininkas profesorius Èeslovas Kudaba. tapo viena ið pirmøjø institucijø, atsiskyrusiø nuo SSRS. Paminësiu tik kelis ryðkiausius darbus. Tai Vilniaus Þemutinës pilies atkûrimas, Vilniaus senamiesèio, Medininkø pilies, Kraþiø kolegijos projektø ir programø ágyvendinimas. Tiesa, anksèiau LKF gyvavimo sàlygos buvo nepalyginamai palankesnës veiklai vykdyti buvo skiriamos valstybës lëðos, patalpos. Gal todël, kad tai buvo pirmoji Lietuvoje nevyriausybinë institucija. Rinkos ekonomikos sàlygomis situacija gerokai kitokia. Dël to, þinoma, Lietuvos kultûra gerokai praranda. Turiu viltá, jog, bræstant valstybei, keisis á geràjà pusæ ir kultûros organizacijø ir institucijø reikalai. Jei neklystu, Jûs tik treèias Lietuvos kultûros fondo vadovas. Kà dabartiniam pirmininkui reiðkia ankstesniøjø lyderiø patirtis? Ypaè daug su profesorium È. Kudaba teko bendrauti, kai dirbau Kelmës rajono Kultûros skyriaus vedëju. Jam atvykus rûpintis Kraþiø kolegijos atstatymu, tapom gerais bièiuliais. Tai buvo ypatingai paprastas, ðiltas þmogus, vertinantis kiekvienà, kuris stengësi Lietuvai kaþkà gero padaryti. Kaþkaip labai greitai jis prisijaukino ir Kelmës rajono, ir baþnyèios vadovus, todël sëkmingai buvo pradëtas ágyvendinti didþiulis projektas. Man È. Kudabos autoritetas milþiniðkas. Profesorius Jurgis Dvarionas þmogus ið garsios muzikø dinastijos, kaip fondo pirmininkas taipogi labai daug nuveikë Lietuvos kultûros labui. Þavi jo bendraþmogiðkas poþiûris á Lietuvà, á visumà, labai platus suvokimas, rûpestis regionais, jaunàja Lietuvos muzikø karta. Kultûros fondas tai didelis bendraminèiø, bendraþygiø bûrys. Kas jie? Ar daug jø fondo gretose nuo pirmøjø jo þingsniø? Ið tikrøjø tai labai nemaþas ir graþus bendraminèiø bûrys. Dauguma jø ðalia nuo

295 PRADÞIØ PRADÞIA - ÞMOGAUS, TAUTOS, VALSTYBËS KULTÛRA 295 pirmøjø fondo þingsniø, nors kartas nuo karto ásijungia ir jaunosios kartos atstovai. Mokslininkai, menininkai, kultûros veikëjai... Kiekvienas savo srityje nuveikæs labai daug. O jungia juos rûpestis Lietuvos ateitimi. Sunku bûtø kaþkà iðskirti, nebent paminëèiau paèias seniausias su fondu susijusias asmenybes profesoriø akademikà Antanà Buraèà, Lietuvos knygneðio draugijos pirmininkæ dr. Irenà Kubilienæ, dr. Napalá Kitkauskà, profesoriø Romà Batûrà, kultûros veikëjà Donatà Linèiuvienæ, fotomenininkà ir dailininkà Rimantà Dichavièiø... Man didelë garbë, kad tenka su jais dirbti kartu. Jie negyvena vien praeitimi, bet rûpinasi ateitimi, ateinanèiom kartom. Su kokia meile, tarkim, jie þvelgia á jaunuosius karalienës Mortos laureatus, kaip jie kalba apie jaunøjø menininkø rëmimà, skatinimà, pergyvena, kad jie nebûtø nustumti á ðalikelæ ir t. t. Bet kurá klausimà svarstant, kad ir siauresná, kalba vis dëlto pakrypsta á bendrus Lietuvos kultûros reikalus. Manau, kad ðitie þmonës yra nusipelnæ ypatingos pagarbos ir dëkingumo. Apie rëmimà uþsiminët. Kultûros forume nemaþai kalbëta apie þmoniø nusivylimà viskuo, socialinæ atskirtá, ir net konkretus pavyzdys apie vienà jaunà Seimo nará pateiktas gavæs 1,4 mln Lt pajamø, jis sumokëjo tik 9329 Lt arba 0,65 proc. mokesèiø. O valstybë uþ du vaikus jam primokëjo Lt, kuriuos ið savo mokesèiø suneðë gaunantys minimalius ar vidutinius atlyginimus. Deja, taip. Ir tokie faktai kelia didelá nerimà. Tik kaþin ar tokius ne visada ðvariu bûdu pralobusius tautieèius pakeistø kad ir pasidomëjimas tarpukario situacija kai ano laikmeèio Valstybës tarybos nariai, kurie turëjo ið ko pragyventi, atsisakë atlyginimø, kai ministrai ir kiti aukðti valstybës tarnautojai á darbà vaikðèiojo pësti, kad tik galëtø kuo daugiau iðtekliø skirti mokyklø statybai ir t. t? Labiausiai liûdina kai kuriø dabartiniø valdanèiøjø nusiteikimas á savireklamà, á kultûros kaip pramogos suvokimà, á tai, kad neretai ðimtai tûkstanèiø paleidþiami tikra to þodþio prasme á orà. Kokia Lietuvos kultûros fondo ateitis? Tiek mûsø tautos istorija, tiek ryðkesniø asmenybiø gyvenimai byloja, kad sunkumai arba palauþia, arba uþgrûdina. Lietuvos kultûros fondas pakankamai uþsigrûdinæs, asmenybiø dëka sukaupæs didelá potencialà, didþiulæ patirtá, iðmanymà, kompetencijà. Neabejoju, kad ir ateityje atliks pakankamai reikðmingà vaidmená tiek formuojant valstybës kultûros politikà, tiek sprendþiant bendras mûsø tautos ir ðalies gyvenimo problemas, kurios susijusios labai tampriai. Jei nebus tvirtos, moralios kultûros, nebus ir moralios ekonomikos. Tà, beje, teigë ir praëjusio forumo praneðëjai. Skirtingais þodþiais, skirtingom formom, bet ið esmës árodë, kad pradþiø pradþia yra þmogaus kultûra, tautos kultûra, valstybës kultûra. Jeigu ðito nebus, apie gerà gyvenimà, santarvæ, apie klæstinèià valstybæ galësim tik svajoti. Kurdamas fondà È. Kudaba linkëjo: Labiausiai nesinori Kultûros fondo veikloje kampanijinio patoso. Tebûnie ilgas, ramus, bet nuolat gyvas darbas. Tad mums, Lietuvos kultûros fondo þmonëms, ir norisi, jog mûsø veikla nebûtø vienadienë, vienkartinë, nebûtø vardan reklamos, kad jà lydëtø gilus, nuoseklus darbas tautos ir valstybës labui. Tai tarytum mûsø veiklos motto, to priesako tvirtai laikomës.

296 KRONIKA 296 ATMINIMO LENTA A. J. GREIMUI 1992 metais Kaune amþino poilsio atgulusio Sorbonos universiteto profesoriaus Algirdo Juliaus Greimo atminimas jau áamþintas ne tik Prancûzijoje (þymiojo mokslininko vardu pavadinta aikðtë; ant namo, kuriame gyveno, atidengta memorialinë lenta), bet ir Lietuvoje Kaune ir Vilniuje yra jo vardo gatvës, o Ðiauliuose, ant Didþdvario gimnazijos pastato sienos 2010 m. balandþio 22 d. atidengta atminimo lenta. Ðioje gimnazijoje m. mokytojavo literatûros almanacho Varpai iniciatorius, Paryþiaus semiotikos mokyklos pradininkas, mitologas, profesorius Algirdas Julius Greimas ( ), - skelbia marmuro lenta, kurià atidengë literatûros almanacho Varpai vyriausiasis redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavièius ir profesorius Karolis Rimtautas Kaðponis. Ta proga gimnazijoje pristatyta didelë paroda A. J. Greimo vaikystë, jau spëjusi pabuvoti Paryþiuje, Helsinkyje, Maskvoje, Vilniuje ir kitur, be to, surengta popietë, skirta pasaulinio garso semiotikui, kalbininkui, mitologijos.

297 KRONIKA 297 tyrinëtojui, eseistui. Praneðimus skaitë L. Peleckis-Kaktavièius ( Prasmiø paieðkos ), doc. dr. Darius Kuèinskas ( A. J. Greimas ir jo semiotika ), prof. dr. K. R. Kaðponis ( A. J. Greimo vaikystë ir jaunystë Lietuvoje ), literatûrologas, prof. habil. dr. Kæstutis Nastopka ( A. J. Greimas ir Vilniaus universitetas ). K. G. Nuotraukose: Iðkilmiø akimirkos.

298 298 VARPØ GARBEI IR IMPROVIZACIJA FORTEPIJONUI KRONIKA Dvideðimt penktojo Varpø tomo sutiktuvës ir geriausiø numerio autoriø pagerbimas Lietuvos raðytojø sàjungos klube ávyko 2010 m. balandþio 29 d metø literatûrinës Varpø premijos laureatu uþ eseistikà tituluotas raðytojas Albinas Bernotas. Jam áteiktas diplomas, lietuviðkas spalvotas televizorius, UAB Sabalin batai ir UAB Rûta saldumynø rinkiniai. Ne vienas kalbëjusysis atradimu vadino prof. habil. dr. Antano Andrijausko straipsná Litvakø dailininkø ekspansija á Paryþiø. Uþ já plaèiai þinomas filosofas ir kultûros istorikas pelnë Varpø prizininko vardà bei almanacho rëmëjø dovanø. Sabalin firmos natûralios odos batais ir seniausio Lietuvoje konditerijos fabriko Rûta saldumynais apdovanota ir prizininke tapusi poetë Daiva Molytë-Lukauskienë. Prizà uþ geriausià 2010 metø debiutà pelnë poetas Gediminas Pulokas. Varpø vyriausiasis redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavièius skelbia laureatà. Deðinëje raðytojas Albinas Bernotas, kairëje prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas. Kelios mintys, apibendrinanèios tai, kas tà vakarà buvo pasakyta: Èia yra autorinis leidinys. Ir tas jo braiþas matyti visur, kiekvienoj struktûros dalelëj (literatûros kritikas Alfredas Guðèius); Norëèiau pasidþiaugti ne tik paties kultûrinio fakto buvimu, bet ir kad Varpai mûsø kultûriná gyvenimà aprëpia kompleksiðkai, ávairiomis kryptimis (prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas); Varpai áspûdingi (kompozitorius Jurgis Juozapaitis); Varpuose visada randi daug naujo ir netikëto. Tai nauji vardai, naujos temos, nuolatinis dëmesys jauniesiems. Savo gaudesiu Varpai tikrai gaubia visà Lietuvà. Tai vienintelis leidinys, kuris autoriams moka honorarà ir duoda dovanø (Lietuvos raðytojø sàjungos pirmininkas Jonas Liniauskas). Varpø vakarà pradëjo smuikininkas Bernardas Petrauskas, o kompozitorius J. Juozapaitis renginio pabaigoje pakvietë susirinkusius á muzikinæ premjerà improvizacijà fortepijonui Varpai. K. S.

299 KRONIKA 299 YPATINGOS ISTORIJOS PAMOKOS Jonas Uþurka susitikimo metu Rûtoje. Kairëje UAB Rûta direktorius Algirdas Gluodas. Su UAB Rûta dirbanèiaisiais ir Ðiauliø Apygardos teismo teisëjais bei darbuotojais 2010 m. spalio 14 d. susitiko istoriniø romanø kûrëjas Jonas Uþurka. Rûtos direktorius Algirdas Gluodas á susitikimà pakvietë ir tàdien bendrovëje vieðëjusius Lietuvos Santarvës fondo steigëjà Juliø Kazënà bei fondo jaunuosius narius. Jo pabaigoje akcentuota, jog tai buvo ypatinga istorijos pamoka. Ávertindamas rûtieèiø Valdovø rûmø statybos rëmëjø indëlá, J. Uþurka paþymëjo, kad lenkia galvà prieð tokius tautieèius. Pristatydamas sveèià Apygardos teismo pirmininkas Boleslovas Kalainis pasidþiaugë, jog bendradarbiavimo su Varpø redakcija dëka nuo 2004 metø teisme pabuvojo nemaþai literatûros klasikø ir þinomø raðytojø. Simboliðka, sakë jis, kad, einant á pabaigà Lietuvos vardo paminëjimo 1000-meèiui, susitinkama su raðytoju, nemaþai nusipelniusiu istorijai. Ir viename, ir kitame susitikime buvo daug klausimø ir ádomiø atsakymø. J. Uþurka pasidalijo mintimis ir apie bûsimà trilogijà þymiausioms Lietuvos moterims skirtus romanus. Jonas Uþurka (viduryje) su susitikimo Ðiauliuose rengëjais (ið deðinës) - Varpø redaktore Silvija Peleckiene, Ðiauliø Apygardos teismo pirmininku Boleslovu Kalainiu, Varpø vyr. redaktoriumi Leonu Peleckiu-Kaktavièiumi ir teisëju Alfredu Vilbiku prie memorialinës lentos, skirtos pirmajam Varpø redaktoriui Kaziui Jankauskui.