Internuotųjų Lenkijos karių stovyklos Kaune ir jo apylinkėse (1939 1940) Karas sujaukia ir supainioja žmonių nusistovėjusią buitį ir kasdienybę, tačiau žmogiška prigimtis, su visomis jai priklausančiomis ydomis ir silpnybėmis, retai kada pasiduoda didesnėms permainoms. Nerimastingame XX a., pergyvenusiame du pasaulinius karus ir daugybę didesnių ar mažesnių konfliktų, kurių daugelis pasižymėjo ypatingu žiaurumu, karo pabėgėlių tema visada buvo opus klausimas tiek kariaujančioms pusėms, tiek ir visam pasauliui. Tokia ji išlieka ir šiandien sunkiai pasiduodanti platesnėms diskusijoms, neretai stokojanti elementaraus objektyvumo ir, dažniausiai kuriai nors konflikto pusei tendencingai parinkus faktus, pateikiama kaip jau retušuotas, apdirbtas produktas, savo turinio paprastumu bemaž neišsiskiriantis iš šimtų kasdien žiniasklaidoje pateikiamų pasaulio įvykių, naujienų. Šiame darbe aptariamos internuotųjų Lenkijos karių stovyklos Kauno mieste ir jo apylinkėse. Kauno apylinkėms šiame kontekste priskiriama IV internuotųjų stovykla Kulautuvoje, o buvusiuose Kauno tvirtovės V ir VI fortuose įsikūrusi VII stovykla tenka Kauno miestui. Ne visada pavyks visiškai išskirti šias dvi stovyklas iš kitų stovyklų visumos, nes visos jos buvo įsteigtos vienu tikslu ir visos be išimties susidūrė su panašiomis organizacinėmis bei struktūrinėmis problemomis. Kiek leis naudojama archyvinė bei istoriografinė medžiaga, dėmesys koncentruosis į minėtas dvi stovyklas. Darbo pradžioje bus apžvelgiamos pagrindinės problemos ir bendra 1939 1940 metais Lietuvoje susiklosčiusi situacija, susijusi su internuotaisiais Lenkijos kariais. Tiktai susidarius bendrą vaizdą apie internuotuosius Lenkijos karius bei stovyklas, kuriose jie buvo apgyvendinti Lietuvos Respublikoje 1939 1940 metais, yra prasminga išskirti dvi stovyklas ir daugiau dėmesio skirti jų vidaus struktūrai ar 237
galimiems ypatumams. Bet kurio karo, kaip ir stichinės nelaimės, aukomis tampa visi gyvenantys veiksmų zonoje. Todėl 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus kariniams veiksmams tarp Vokietijos ir Lenkijos, o po rugsėjo 17 d. į karą įsijungus SSRS, Lenkijos gyventojus užklupo visi su karu tiesiogiai susiję sunkumai. Kariniams veiksmams įsibėgėjant, į Lietuvos Respubliką plūstelėjo pabėgėlių srautas. Tuo metu Lietuvos pareigūnai, atsakingi už atvykstančius į Lietuvą karo pabėgėlius, pastaruosius skirstė į 3 kategorijas: a) internuotuosius karius, b) karo atbėgėlius ir c) ateivius. Internuotaisiais kariais laikytini Lenkijos kariuomenės kariai, kurie dėl karinių veiksmų pasitraukė į Lietuvos Respubliką. Jų nederėtų tapatinti su iš Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupuotų teritorijų atbėgančiais buvusiais karo belaisviais, nes šie pagal Hagos konvenciją buvo priskiriami karo atbėgėlių kategorijai. 1 Karo atbėgėliais laikytini iš okupuotų teritorijų į Lietuvą pasitraukę vietiniai gyventojai. Ateivių kategorijai buvo priskiriami 1939 m. rudenį Lietuvai atitekusio Vilniaus krašto gyventojai, kurie dar iki karo buvo atvykę į Vilniaus kraštą, tačiau neturėjo Lietuvos pilietybės. Sovietų kariuomenei 1939 m. rugsėjo 17 dieną pradėjus karinius veiksmus Vakarų Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje, jau rugsėjo 19 d. generolas J. Černius davė nurodymą atverti sienas besitraukiantiems lenkų kariams. 2 Jų buvo keli tūkstančiai, vėliau jų daugėjo. Lenkijos kariuomenės kariai į Lietuvą pasitraukė su visa amunicija, kurią Lietuva perėmė kaip priimančioji valstybė. Internuotieji kariai sudarė atskirą ir specifinę karo atbėgėlių grupę, todėl visi su jais susiję reikalai buvo perduoti Lietuvos krašto apsaugos ministerijos žinion. Pirmomis savaitėmis internuotieji buvo perskirstomi pereinamajame punkte Petrašiūnuose ir nukreipiami į laikinas stovyklas. Tačiau nuo spalio pradžios daugmaž normalizavus stovyklų steigimo darbus, pasienio dalims duotas įsakymas internuotuosius siųsti į nuolatines stovyklas. 3 Spalio pradžioje internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje paskirstyti į internuotųjų stovyklas: į I stovyklą Suvalkų Kalvarijoje 1280 internuotųjų, į II stovyklą Rokiškyje 1940 internuotųjų, į III stovyklą Raudonėje 535 internuotieji, į IV stovyklą V forte 500 internuotųjų, į V stovyklą Birštone 1500 internuotųjų, į VI stovyklą Alytuje 4000 internuotųjų ir į VII stovyklą Gaižiūnų poligone 3100 internuotųjų. Iš viso internuotųjų buvo priskaičiuojama 12 855. 4 Ta- 1 1940 05 06 Komisaro T. Aleknos raštas apskričių viršininkams, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA), f. 383, ap. 7, b. 2182, l. 279. 2 J. Mackiewiczowa, Polacy na Litwie w latach II wojny wiatowej, Bydgoszcz, 1995, s. 13. 3 1939 10 04 Kauno komendatūros raštas internuotųjų stovyklų viršininkui, LCVA, f. 300, ap. 1, b. 6, l. 55. 4 1939 10 mėnesio Internuotųjų stovyklų štabo raportas kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 300, ap.1, b. 6, l. 207. 238
čiau stovyklų dislokacija keitėsi, ir 1939 m. gruodžio 1 dieną pateikiama tokia stovyklų numeracija: I Suvalkų Kalvarijoje, II Rokiškyje, III Palangoje, IV Kulautuvoje, V Birštone, VI Ukmergėje, VII Aukštojoje Panemunėje. Iki 1940 m. sausio išlaikyti internuotiesiems Lenkijos kariams išleista daugiau kaip penki milijonai litų. Vidutiniškai per dieną karininkui būdavo skiriama 4,85 Lt, kareiviui po 4,00 Lt*. Palyginimui būtų galima pateikti civilių atbėgėlių kasdienį finansavimą. 1939 m. gruodį vienam atbėgėliui per dieną skiriama 0,46 Lt. 1940 m. sausį ši suma išaugo iki 0,64 Lt per dieną. 5 1 lentelė. Išlaidos internuotųjų Lenkijos karių aprūpinimui (1939 09 1940 01) 6 Nuolatinės išlaidos Nr. Pavadinimas Įvertinta sumai Lt 1. Maistas 1 481 672, 40 2. Danga (įskaitant patalynę), dangos taisymas 853 215, 33 3. Butų nuoma, kuras, šviesa, transporto išlaidos 961 677, 25 4. Gydymas 430 788, 45 5. Apsauga 812 070, 44 6. Švaros palaikymas 156 703, 43 7. Valgyklų ir virtuvių inventorius 37 839, 63 Iš viso 4 733 966, 96 Vienkartinės išlaidos Nr. Pavadinimas Įvertinta sumai Lt 1. Stovyklų įrengimas 318 386,07 Kaip jau minėjome, šiame darbe aptarsime į dvi su Kauno miestu ir jo apylinkėmis susijusias internuotųjų Lenkijos karių stovyklas IV internuotųjų * Perkamąją lito galią mūsų aptariamam laikotarpiui galima pailiustruoti šiais pavyzdžiais: 1940 m. žiemą 10 kiaušinių kaina svyravo nuo 1,40 Lt iki 3,20 Lt, bulvės 50 kg nuo 3,75 Lt iki 4,60 Lt, paukštienos kainos (priklausomai nuo paukščio) svyravo nuo 4 Lt iki 10 Lt. Kainos nurodytos remiantis Tautos ūkis 1940, Nr. 8. 5 1940 01 10 Išlaidų karo atbėgėliams suvestinė, LCVA. f. 300, ap. 7, b. 2164, l. 78. 6 1940 01 15 Internuotųjų išlaikymo suvestinė nuo jų atvykimo1939 rugs. 18 d. iki 1940 sausio 1 d, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2182, l. 293. 239
stovyklą Kulautuvoje ir VII Aukštojoje Panemunėje, kuri ilgainiui buvo įkurta V ir VI Kauno tvirtovės fortuose. VII internuotųjų Lenkijos karių stovykla įsteigta 1939 m. lapkričio 16 d., 7 tačiau V forte internuotieji buvo laikomi jau nuo spalio mėnesio. Pirminiame stovyklų kūrimosi etape spalio mėnesį V Kauno forte esanti stovykla buvo įvardinta kaip ketvirtoji V forto internuotųjų stovykla. Tuo metu joje buvo laikomi 500 internuotųjų Lenkijos karių. Šiai, kaip ir kitoms šešioms tuo metu veikusioms stovykloms, labai trūko personalo ir bent minimalaus ūkinės dalies aprūpinimo. Remiantis Internuotųjų stovyklų štabo raportais galima teigti, kad spalio mėnesį jau minėtų V forte laikomų 500 karių apsaugai skirti vos keli etatai 1 karininkas ir 3 kareiviai 8. Reikia pažymėti, kad VII internuotųjų stovykla buvo specifinė ir labai skyrėsi nuo likusių stovyklų. Pirminis išskirtinis bruožas tas, jog ši stovykla buvo įkurta Kaune ne tik didmiestyje, bet ir Laikinojoje sostinėje. (Šiauliuose ir Panevėžyje tokių stovyklų nebuvo. Kaunas greičiausiai buvo pasirinktas dėl plačių Kauno tvirtovės fortų panaudojimo galimybių.) Kitas skiriamasis stovyklos bruožas joje internuojamieji kariai. Panaudojant buvusios Kauno tvirtovės fortus, buvo nutarta taip izoliuoti nuo kitų internuotųjų antilietuviškai nusistačiusius, pavojingus, nusikaltusius ar kitaip neleistinai prasižengusius ir drumsčiančius bendrąją stovyklų tvarką karius. Tiesa, nepaisant pradinių tikslų, kurie ir nulėmė tokio pobūdžio stovyklos steigimą dviejuose Kauno tvirtovės fortuose, realybė buvo kiek kitokia. Šiandien sunku spręsti, kokios priežastys ar prielaidos galėjo tai lemti. Galima klausti, ar nebuvo atitinkamo kontingento, kurį derėtų laikyti užrakinus devyniais užraktais, ar tam daugiau įtakos turėjo VII stovyklos išskirtinis statusas ši stovykla buvo įkurdinta Kauno mieste ir buvo Kauno karo komendantūros žinioje. Kad VII internuotųjų stovykla skyrėsi nuo kalėjimo, rodo faktai internuotieji gan laisvai jautėsi stovyklos teritorijoje, turėjo savo orkestrą, kuris savaitgaliais ir švenčių dienomis koncertuodavo grodamas keliais stovykloje buvusiais instrumentais. Neretai internuotieji būdavo išleidžiami ir į Kauną. 9 Tiesa, tokie pasivaikščiojimai retkarčiais baigdavosi ne itin korektiškai pasitaikydavo atvejų, kad kariai, pasinaudoję proga išeiti iš stovyklos, atgal nebegrįždavo. Pavyzdžiui, vien per paskutinę lapkričio savaitę iš VII internuotųjų stovyklos pabėgo 7 kariai ir nė vienas nebuvo grąžintas. 10 Iki pat 1940 m. pavasario kildavo neaiškumų dėl VII internuotųjų stovyklos pavaldumo. Kad situacija iš esmės buvo miglota, rodo ir toks faktas, jog 7 G. Surgailis, Antrojo Pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje (1939 09 1940), Vilnius, 2005, p. 205. 8 1939 10 mėnesio Internuotųjų stovyklų štabo raportas kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 300, ap.1, b. 6, l. 207. 9 A. Boguslawski, W znak Pogoni. Internowanie Polakow na Litwe IX 1939 VII 1940, Torun, 2004, s.119. 10 1939 12 01 Internuotųjų stovyklos žinios, LCVA, f. 300, ap. 1, b. 25, l. 88. 240
savo raporte kariuomenės tiekimo viršininkui internuotųjų stovyklų viršininko pavaduotojas rašė: <...> prašau paaiškinti, kam priklauso VII-oji internuotųjų stovykla. <...> Iš 1939 m. įsakymo <...> suprantama, kad VII-ai internuotųjų stovyklai Kauno komendantūra duoda tik patalpas ir pareigūnus, o tos stovyklos priežiūra ir internuotųjų tvarkymas priklauso internuotųjų stovyklų štabui. <...> Kauno komendantas savo raštu akcentuoja: VII-oji internuotųjų stovykla priklauso Kauno Komendantūrai <...> Prašau Tamstą šį reikalą išaiškinti. 11 Žinoma, kalbant apie internuotųjų Lenkijos karių stovyklas neišvengiamai tenka kalbėti ir apie laikytų stovyklose internuotųjų karių skaičių. Remiantis internuotųjų stovyklų sudėties žiniomis, galima teigti, kad 1939 m. gruodžio 1 dieną VII Aukštosios Panemunės internuotųjų stovykloje buvo laikoma 12 : Stovykla VII internuotųjų stovykla Karininkų Policijos karininkų Policininkų Gydytojų Puskarininkių Kareivių Kapelionų Iš viso 23 20 1 98 187 329 Tiesa, stovyklose laikomų karių skaičius nebuvo pastovus ir nuolat tai mažėjo, tai didėjo. Pavyzdžiui, 1940 m. birželio 1 dieną VII internuotųjų stovykloje buvo laikomi 486 internuoti Lenkijos kariai. 13 Kulautuvoje internuojamųjų karių skaičius skyrėsi nuo VII stovyklos internuojamųjų skaičiaus. Koks jis buvo IV stovyklos ribose, galime sužinoti iš jau minėto šaltinio. 14 Stovykla IV Kulautuvos stovykla Karininkų Policijos karininkų Policininkų Gydytojų Puskarininkių Kareivių Kapelionų Iš viso 238 71 355 33 195 213 3 1108 IV internuotųjų stovykla Kulautuvoje buvo įsteigta panaudojant vieno iš geriausių ne Lietuvos pajūrio zonoje esančių kurortų teritoriją ir statinius. Reikia pažymėti, kad perimant savo žinion kurorto infrastruktūrą neapsiribo- 11 1940 03 09 Internuotųjų stovyklų viršininko pavaduotojo pulk. Talevičiaus raportas kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 300, ap. 1, b. 7, l. 162. 12 Internuotųjų stovyklos žinios, LCVA, f. 300, ap. 1, b. 25, l. 88. 13 Ten pat, l. 263. 14 Ten pat. 241
ta statinių kaip gyvenamosios vietos panaudojimu. 1939 m. lapkričio mėnesį internuotųjų stovyklų štabo viršininkas savo nurodyme internuotųjų stovyklų viršininkams rašė: <...> Kulautuvoje prie IV internuotųjų stovyklos gydyklos įrengtas skyrius venerikams gydyti. Prašau Tamstos parėdymo į minėtą gydyklos skyrių nukreipti gydymui sergančius venerikus iš kitų artimesnių stovyklų. 15 Tačiau, mūsų nuomone, geriausiai Kulautuvoje susiklosčiusią padėtį galėtų iliustruoti Kulautuvos kurorto direktoriaus raštas Vidaus reikalų ministrui (datuotas 12.01): <...> su dideliu pasigailėjimu turiu pranešti, kad be koncentracijos stovyklos Kulautuvos vasarvietėje įrengiama ir lenkų internuotųjų karių venerinių ligų gydykla. Ir iki šiol jau spėta sukoncentruoti iki 40 įvairių venerikų. Artimiausiu laiku numatoma atgabenti iš kitų stovyklų dar žymesnį skaičių venerikų. <...> Pati stovykla nėra absoliučiai izoliuota ir nuo plačios apylinkės pabėgimai iš stovyklos gana dažnai pasitaiko, o taip pat pasitaiko ir pasivaikščiojimai artimiausiose apylinkėse. Kyla klausimas ką gali venerikai pasėti šioje gražioje ir tikrai lietuviškoje Kulautuvos apylinkėje. 16 Matyt, sudėtinga padėtis Kulautuvoje nesikeitė iki pat 1940 m. pavasario, nes Kulautuvos internuotųjų stovyklų komendantas 1940 vasarį savo raporte rašė: <...> santykiai internuotųjų su vietos gyventojais tiek suglaudėjo, kad jau beveik kasdien tenka abi puses bausti. Tai galima paaiškinti tuo, kad išvykdami iš Kulautuvos internuotieji kiek įstengdami nori išparduoti visokį savo turtą. Taip pat čia nemažą vaidmenį turi ir degtinė bei moterų ieškojimas. 17 Prasidėjus 1940 m. pavasariui, imta vėl pertvarkyti stovyklas, šį kartą mažinant jų skaičių. Taip Rokiškio, Palangos, Kulautuvos internuotųjų stovyklų komendantūros persikėlė likvidacinių darbų baigti į Kauną, o Birštono stovyklos į Ukmergę. Visas šias stovyklas buvo numatyta likviduoti iki liepos 1 d. 18 Taip pertvarkant stovyklas, Kulautuvoje buvę Lenkijos kariai balandžio pradžioje perkelti į VI internuotųjų stovyklą Ukmergėje. Balandžio mėnesį tokių persikėlusių iš Kulautuvos buvo per 600. 19 1940 m. balandžio mėnesį perorganizuojant stovyklas nuspręsta paleisti žymią dalį internuotųjų. Ko gero, svarbią reikšmę turėjo tai, kad galiausiai buvo sutvarkytos internuotųjų karių asmens bylos, kurių įrašais ir buvo remiamasi priimant vienokį ar kitokį sprendimą. Paleistieji iš stovyklų suskirstyti į 7 grupes: 1-oji internuotieji, pripažinti civiliais, t. y. nešauktini karo tarnybon 800; 2-oji internuotieji Lietuvos piliečiai 360; 15 1939 11 02 Internuotųjų stovyklų štabo viršininko raštas, LCVA, f. 300, ap. 1, b. 8, l. 8. 16 1939 12 01 Kulautuvos kurorto direktoriaus raštas Vidaus reikalų ministrui, LCVA, f. 300, ap. 1, b. 8, l.680. 17 1940 02 19 IV-os internuotųjų stovyklos komendanto raportas, LCVA, f. 300, ap. 1, b. 7, l. 188. 18 1940 05 07 Internuotųjų stovyklų viršininko pavaduotojo pulk. Talevičiaus raportas kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 300, ap. 1, b. 7, l. 27. 19 1940 04 09 VI-tos internuotųjų stovyklos komendanto raportas, LCVA, f. 300, ap. 1, b. 7, l. 94. 242
3-oji internuotieji, kurie paleidžiami laikinai ir pasižada nepasišalinti iš jiems skirtos vietos; 4-oji internuotieji gydytojai, farmaceutai, kunigai 30; 5-oji internuotieji, repatrijuoti į TSRS 1700; 6-oji internuotieji, repatrijuoti į Vokietiją 1600; 7-oji internuotieji invalidai 1100. Taigi iš viso paleista 5600, iš stovyklų pabėgo 3000 internuotųjų. 20 Kad minėti pabėgimai iš stovyklos buvo ne atsitiktinumas, o dažnas reiškinys ir kitose stovyklose, rodo atitinkami skaičiai: 1939 m. per paskutinę lapkričio savaitę iš IV stovyklos pabėgo 20, iš III 31, iš V 19, iš VI 4, iš VII 7 internuotieji kariai. 21 Artėjant vasarai stovyklų reorganizavimo darbai suintensyvėjo. Internuotųjų stovyklų štabo viršininko padėjėjas plk. Talevičius 1940.05.07 Kariuomenės tiekimo viršininkui rašė: Prašau Tamstos tarpininkavimo paskelbti slaptame įsakyme kariuomenei: 1. Internuotųjų stovyklų komendantūros persikėlė likvidacinių darbų baigti: II-os stovyklos iš Rokiškio į Kauną š. m. 04.24 III-os stovyklos iš Palangos į Kauną š. m. 03.23 IV-os stovyklos iš Kulautuvos į Kauną š. m. 03.16 V-os stovyklos iš Birštono į Ukmergę š. m. 01.29 2. Tų stovyklų likvidacijos pabaiga: II-os stovyklos 07.01 III-os stovyklos 05.01 IV-os stovyklos 06.09 V-os stovyklos 04.29 Todėl tas stovyklas nuo nurodytų datų laikyti likviduotomis ir jų etatus panaikinti. 22 Kitas būdas sumažinti internuotųjų skaičių repatrijavimas į sovietų ar vokiečių užimtas sritis. Repatriacija ypač suaktyvėjo 1940-ųjų pavasarį, kada galiausiai buvo pasirašytos reikiamos sutartys tarp Lietuvos ir repatrijuojamus karius priimančių valstybių. Taip 1940 m. gegužės mėnesį į Sovietų Sąjungos valdomas teritorijas buvo repatrijuota 1700 lenkų internuotųjų karių. Į Vokietijos valdomas sritis buvo repatrijuoti 1600 internuotieji kariai. 23 Derėtų pažymėti, kad lenkų kariai bent jau iki 1940 metų vasaros buvo repatrijuojami iš Lietuvos tik jiems sutikus. Tuo tarpu situacija pasikeitė jau 20 1940 04 30 Pro momeria Internuotųjų reikalu, LVCA, f. 383, ap. 7, b. 2275, l. 4. 21 Internuotųjų stovyklos žinios, LCVA, f. 300, ap. 1, b. 25, l. 84 86. 22 Internuotųjų stovyklų viršininko pavaduotojo pulk. Talevičiaus raportas kariuomenės tiekimo viršininkui. LCVA, f. 300, ap. 1, b. 7, l. 27. 23 1940 05 29 Politikos departamento direktoriaus laiškas pasiuntiniui Vašingtone p. Žadeikiui, LCVA, f.383, ap. 7, b. 2164, l. 56. 243
po birželio sovietinės okupacijos, kada likę internuotieji kariai buvo perduodami sovietams ir išvežami į Sovietų Sąjungos gilumą. Susidariusią situaciją tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas V. Krėvė-Mickevičius Britanijos pasiuntiniui T. Prestonui aiškino taip: <...> esame priversti skaitytis su rusų kariuomenės buvimu, turime teikti jiems patalpas ir reikalingus apsigyvenimo butus. Ryšium su tuo buvome priversti internuotus karius kilnoti iš vienos vietos į kitą. Todėl, matyti, pas mus pritrūko patalpų. Sunkumai, susidariusieji su suradimu vietų, ir yra priežastis, kad mes buvome priversti tuos karius išsiųsti į Sovietų Sąjungą. 24 Tačiau padėtis po birželio sovietinės okupacijos keitėsi ne tik repatriacijos prasme. Sovietai, vykdydami dėsningą politiką, pamažu perėmė internuotuosius Lenkijos karius savo žinion. Be abejo, 1940 m. vasara, kaip pereinamasis laikotarpis, kada visą Lietuvos Respublikoje nusistovėjusią tvarką imta keisti iš pagrindų, buvo kupina nesusipratimų ir painiavos. Ne viskas sklandžiai vyko ir likviduojant internuotųjų stovyklas bei Lenkijos karius perduodant sovietų žinion. Jau birželio 24 d. stovyklų komendantams įsakyta iki liepos 1 d. įskaitytinai nebeišleisti internuotųjų už stovyklos ribų, sustiprinti apsaugą ne tik internuotųjų, bet ir savo dalinių atžvilgiu. Stovyklų komendantai privalėjo gyventi stovykloje su įgulomis. 25 Kad situacija 1940 m. vasarą buvo sunkiai kontroliuojama, rodo ir toks faktas, kad pabėgusiųjų ar paleistųjų iš stovyklų internuotųjų karių sąrašai anksčiau laiko perduoti į archyvą, o likviduojamų stovyklų tarnautojai buvo atleisti nuo pareigų. Todėl šioje situacijoje nuspręsta panaudoti vienos iš šiame darbe aptariamų stovyklų VII stovyklos padalinį Kauno mieste VI fortą kaip galintį užtikrinti didžiausią saugumą. Liepos mėnesio pradžioje stovyklų viršininkams duotas nurodymas: <...> Tokius internuotuosius, jeigu jie laikinai paleisti ir nors sąrašuose neįtraukti ir neturi Lietuvos pilietybės ir ne invalidai, reikalinga suimti ir po priežiūra pristatyti Kaunan į VI-tą fortą. 26 1940 m. rugpjūčio 29 d. internuotųjų stovyklų štabo viršininko siųstame rašte į saugumo departamentą rašoma: SSSR perimant lenkų internuotuosius karius, visi internuotieji, paleisti laikinai iš stovyklų, buvo atšaukti į VI-tą fortą. Iš VI-to forto paleisti negalima, nes neturi Lietuvos pilietybės. 27 Šiandien, ko gero, būtų spekuliatyvu spėlioti, kaip būtų baigęsis internuotųjų Lenkijos karių klausimas Lietuvos Respublikoje, jeigu ne 1940 m. sovietinė okupacija. Tačiau birželio 15-oji žymėjo naują istorijos vingį, o sovietinės valdžios požiūris daugelyje sferų buvo kitoks. 24 1940 06 27 V. Krėvės-Mickevičiaus pro memoria, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2235, l. 3. 25 1940 06 24 Internuotųjų stovyklų štabo viršininko įsakymas, LCVA, f. 300, ap. 1, b. 7, l. 31. 26 1940 07 09 VI-os internuotųjų stovyklos viršininko raštas Ukmergės apskrities viršininkui, LCVA, f.300, ap. 1, b. 7, l. 24. 27 1940 08 29 Internuotųjų stovyklų štabo susirašinėjimas apie internuotuosius, LCVA, f.300, ap.1, b. 7, l.1. 244
Simonas Strelcovas INTERNMENT CAMPS OF POLISH SOLDIERS IN KAUNAS AND ITS DISTRICS (1939-1940) Abstract In September 1939, at the beginning of World War II, a huge wave of refugees reached the Republic of Lithuania. Polish internees constituted a significant number of the refugees. This article introduces the main problems and general situation related with the Polish internees in the Republic of Lithuania in 1939-1940. The main focus is on the two internment camps located in Kaunas and its districts: the 4 th internment camp in Kulautuva and the 7 th in Aukštoji Panemunė. Both camps differed from the other internment camps. The former Kaunas fortress forts were used for the isolation of the internees with delinquent disposition, anti-lithuanian moods, and those who violated camp rules. Meanwhile the Kulautuva internment camp was set according to the infrastructure of Kulautuva resort. A convalescent home for the internees with venereal diseases was established there. Gauta: 2006 09 20 Parengta: 2007 04 05 245