LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJOS VETERINARINöS MEDICINOS FAKULTETETAS NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA JULIUS ZAMULSKIS Šunų ir kačių dantų ligos, gydymas, profilaktika MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS Darbo vadovas: doc. dr. G. Zamokas Kaunas 2013
Turinys 1.Literatūros apžvalga... 6 1.1 Anatomin sandara... 6 1.2 Embriologin raida... 7 1.3 Dantų numeravimas... 8 1.4 Rūšiniai dantų anatominiai skirtumai... 9 1.5 Dažniausiai pasitaikančios ligos... 11 1.5.1 Sąkandžio patologijos... 11 1.5.2 Hipodontija... 12 1.5.3 Dantų nusid v jimas... 13 1.5.4 Neiškritę pieniniai dantys... 14 1.5.5 Kačių dantų rezorbcija... 14 1.5.6 Periodontitas... 15 2. Tyrimo metodika... 17 2.1 Apžiūra... 17 2.2 Gydymas... 19 3. Rezultatai... 21 4. Rezultatų aptarimas... 36 5. Išvados... 38 6. Naudota literatūra... 39 7. Priedai... 41 2
Summary Location: Lithuanian University of health and science, Lithuanian Veterinary Academy. Date: 2013-01-21. Author: 6 year student Julius Zamulskis. Work researcher: Doc. Dr. G. Zamokas. Research object: dogs and cats. Keywords: dental, disease, dogs,cats, periodontitis, tooth, feline, tooth resorption. The volume of work 39 pages. There are 10 pictures, 4 tables, 24 diagrams and 1 extras. The aim of this study is to determine the sickness rate of dental disease s of dogs and cats, treatment and prevention. The goals are: examinate and review literature data; determine which dental disease are the most popular in dogs; determine which dental disease are the most popular in cats; determine the causes of diseases; determine which breeds cats are suffering from periodontitis the most; determine does the overweighted cats has a influence on the emergence of periodontitis; determine the most common degree of periodontitis; determine the relationship between disease and age; analize preventive options of dental disease. Research results are: The most common dental diseases of dogs are: periodontitas, permanent decidious tooth, malocclusion, dental attrition. The most commom breeds that suffers from dental diseases, from a small group of dogs are mixed breeds and yorkshire terriers. From medium sized dogs- west highland white terrier and from large sized dogs the most common breeds are german shepherd and deutcher boxer. The most common disease of small dogs is periodontitis, and the most common disease of large sized dogs is dental attrition. 3
Periodontitis usually affects dogs at age 5-8, and dental attrition most often occurs at age 9-11. The most common dental diseases of cats are periodontitis, feline tooth resoprtion and crown fracture. Mixed breed suffers from periodontitis the most. The breeds of brachicephal cats have a tendency to suffer. Feline overweight doens t affect the occurrence of periodontitis Periodontitis usually affects cats at age 5-8, and feline tooth resorption often occurs at age 9-11. Gender doesn t affect the occurence of dental diseases. 4
Įvadas Odontologija- mokslas apie dantis, bei dantų ligas žmonijai žinomas nuo XVII a. Žinoma kad vieni iš pirmųjų veterinarin s odontologijos pradininkų buvo senov s kinai, kurie jau 600 m. pr. Kr. taik metodiką nustatin jant arklių amžių dantų apžiūros metodu. Apie veterinarinę odontologiją, jos svarbą gyvūno sveikatai bei ligas buvo kalbama Aristotelio, o pirmieji straipsniai randami senov s Romos imperijos rašytojo Vegecijaus rankraštyje Veterinarijos menas. Šiais laikais daugelis šeimininkų net nesusimąsto, kad kaip ir jam pačiam, taip ir savo augintiniui dantis prižiūr ti būtina. Tyrimai rodo, kad net 80% šeimininkų neatlieka burnos higienos savo augintiniui, ko pasekoje gyvūnai suserga odontologin mis ligomis. Daugelis žmonių net nepagalvoja, kad odontologin s ar burnos higienos problemos pažeidžia ne tik dantis ar burnos ertmę, tačiau, kad tai gali būti pirmin rimta širdies, plaučių ar inkstų ligos priežastis. Deja, Lietuvoje veterinarin odontologija žengia tik pirmuosius žingsnius, o vis did jantis pacientų skaičius paskatino imtis naminių gyvūnų dantų ligų gydymo bei profilaktikos temos rašant baigiamąjį magsitro darbą. Magistrinio darbo tikslas: Nustatyti šunų ir kačių sergamumą dantų ligomis, ligų atsiradimo priežastis, gydymą ir prevencines priemones. Magistrinio darbo uždaviniai: išnagrin ti ir apžvelgti literatūros šaltinius susijusius su tema; nustatyti kokiomis ligomis dažniausiai serga augintiniai; nustatyti kokiomis dantų ligomis dažniausiai serga šunys; nustatyti kokiomis dantų ligomis dažniausiai serga kat s; nustatyti ligas pridisponuojančius faktorius; nustatyti kokios kačių veisl s dažniausia serga periodontitu; išsiaiškinti ar kačių viršsvoris turi įtakos periodontito pasireiškimui; nustatyti dažniausiai pasireiškiančia periodontito formą; nustatyti priklausomybę tarp amžiaus ir ligos pasireiškimo; apžvelgti profilaktinių priemonių pasirenkamumą. 5
1. Literatūros apžvalga 1.1 Anatomin sandara Visų žinduolių dantys skirstomi į: Kandžius - Incisivi; Iltinius - Canini; Prieškrūminius Praemolaren; Krūminius Molaren. Dantų paviršiai morfologiškai skirstomi į liežuvinį - lingual- paviršius atkreiptas į liežuvio pusę ( tik apatiniame žandikaulyje); gomurinį - palatal- paviršius atkreiptas į gomurio pusę ( tik viršutiniame žandikaulyje); lupų - labial- paviršius arčiausiai lupų; žandinį - buccal- paviršius atkreiptas į žandus; užpakalinį - posterior- paviršius atkreiptas į šalia esančio danties priekinį paviršių; priekinį - anterior- paviršius atkreiptas į šalia esančio danties užpakalinį paviršių; paviršinį - oclusion- kramtomasis paviršius. Danties morfologinę (išorinę) sandarą sudaro: išor je matomas išsikišęs virš dantenų- danties vainikas, trumput s tarpin s dalies- danties, kaklelio, ir šaknies, kuri yra įsiterpusi viršutinio bei apatinio žandikaulio dantų alveol se (Brook, 2011). Emalis- išorinis danties sluoksnis, esantis danties vainiko dalyje ant dentino. Danties emalį sudaro mineralin s (96%), organin s medžiagos (2%) ir vanduo (2%). Tai daugiausiai mineralinių medžiagų turinti danties dalis bei tvirčiausia kūno dalis (Brook, 2012). Dentinas sudaro didžiąją dalį danties tūrio. Jį sudaro 70% neorganin s, 20% organin s medžiagos ir 10 % vanduo. Vainiko srityje jį dengia emalis, o šaknų srityje jį dengia cementas. Dentine, kaip ir emalyje n ra nei kraujagyslių, nei nervų (Mitchell, 2002). Cementas- mineralizuota, panaši į kaulą medžiaga, dengianti dentiną plonu sluoksniu danties šaknies srityje. Cementas yra šiek tiek minkštesn s konsistencijos negu dentinas, jį sudaro 45-50 proc. mineralin s, 50-55 proc. organin s medžiagos bei vanduo. Pagrindin jo funkcija- apsaugoti danties šaknį, bei danties laikymas alveol je (Brook, 2011).
Pulpa- centrinę danties organo dalį užimantis audinys. Ji turi daug kraujagyslių, ypač vainiko srityje, yra gausiai inervuota ir joje yra intensyvus limfagyslių tinklas. Pulpa atlieka danties maitinimo ir danties apsauginę funkciją (Brook, 2011). Periodontas tai audinių kompleksas, supantis dantį. Jis sudarytas iš dantenų, žandikaulio alveolinio kaulo ir danties raiščio (Brook, 2011). Dantenos - burnos ertm s ir jos prieangio gleivin s dalis, kuri dengia viršutinio ir apatinio žandikaulių alveolines ataugas (Mitchell, 2002). Žandikaulio alveolinis kaulas - sustor jusi kaulo dalis, kurioje susiformavusi danties alveol (Brook, 2012.) Danties raištis - audinys supantis danties šaknį kaule. Danties raiščio pagrindin funkcijasmūgio sug rimo (amortizuojanti), taip pat dančiui suteikia paslankumo (Brook, 2012). 1 pav. Danties sandara (Brook, 2012). 1.2 Embriologin raida Daugumos naminių gyvūnų dantų vystymasis apima 2 etapus, t.y pirmieji dantys (arba pieniniai) ir nuolatiniai dantys (Mitchell, 2002). Dantų vystymosi pradžia prasideda apie 25 n štumo dieną, kuomet sustor ja embriono burnos epitelis, susiformuoja dantų plokštel (Brook, 2012). Embrioniniame laikotarpyje vykstat daugeliui burnos epitelio invaginacijų susiformuoja pirmin danties struktūra, kitaip dar vadinama danties organu. Danties organo vystymasis toliau apima 2 stadijas: ankstyvoji ir v lyvoji (Brook, 2011). 7
Ankstyvosios dantų vystymosi stadijos apima 3 etapus: pumpuro; kepur s; varpo. Pumpuro stadijos metu burnos ertm s epitelis sustor ja ir nugrimzta į mezenchimą, kur susidaro pasagos formos danties plokštel. V liau susidaro danties pumpuras, kurį supa poepitelin mezenchima. Sustor jus ektoderminiam burnos ertm s epiteliui, susidaro pasagos formos dantų plokštel s (Brook, 2011). Kepur s stadijos metu danties pumpuras padid ja, išsivysto įdubimas. Šioje stadijoje epitelin s ląstel s vadinamos emaliniu organu. Emalinis organas apgaubia po juo esančią mezenchimą, kuris iš pradžių yra susijungęs su danties plokštele. V liau šis ryšys nutrūksta,o mezenchima suformuoja danties spenelį (Mitchell, 2002). Varpo stadijos metu danties organo ląstel s diferencijuojasi į: išorines danties organo ląsteles; vidines danties organo ląsteles; danties spenelio ląsteles. V lyvosios stadijos metu (vainiko stadija) vidin s danties organo ląstel s diferencijuojasi į emalioblastus ir, prasid jus dentinogenezei, pradeda gaminti emalį (Brook, 2011). 1.3 Dantų numeravimas Veterinarin je odontologijoje dantų numeravimui naudojama modifikuota Triadano sistema (2 pav. 3 pav.) (Perrone, 2012). Numeracijoje naudojami 3 skaičiai, iš kurių: pirmasis skaičius nurodo danties anatominę būvimo vietą o 1- viršutinio žandikaulio dešinysis ketvirtis o 2- viršutinio žandikaulio kairysis ketvirtis o 3- apatinio žandikaulio dešinysis ketvirtis o 4- apatinio žandikaulio kairysis ketvirtis antrasis ir trečiasis skaičius nurodo konkretų dantį pvz.: 101. Numeracija pradedama nuo žandikaulio priekin s dalies vidurio. 8
Kačių dantų numeravime, d l evoliucijos išnykus keletui dantų, modifikuotoje Triadano sistemoje n ra numeruojami 105, 205 bei 305, 306, 405, 406 dantys, siekiant išlaikyti dantų grupių vientisumą (Brook, 2011). 2 pav. Šunų dantų numeravimas. 3 pav. Kačių dantų numeravimas. Šaltinis: http://www.rvc.ac.uk/review/dentistry/shared_media/basicsshared/dog.gif ; http://www.rvc.ac.uk/review/dentistry/shared_media/basicsshared/cat.gif 1.4 Rūšiniai dantų anatominiai skirtumai Evoliucionuojant gyvyb s rūšims, vyksta prisitaikymo procesas, d l kurio gyvūnas sugeba išlikti laukin je gamtoje. Šis procesas neaplenk ir dantų formavimosi bei išsid stymo, ko pasekoje atsirado rūšiniai anatominiai dantų skirtumai (Brook, 2012). Šuninių šeimos žinduoliai iš viso turi 28 pieninius ir 42 pastoviuosius dantis, kurie išauga ir keičia vieni kitus priklausomai nuo gyvūno amžiaus (1 lent.). Jie yra išsid stę viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje (Mitchell, 2002). Dantys išreiškiami formule: 9
Šuninių šeimos atstovams labiausiai išreikšti iltiniai dantys (tod l šeima ir vadinasi canine). Iltiniai dantys yra didesni lyginant su kitais, taip pat jų šaknys yra giliau įsiterpusios į kaulinę žandikaulio alveolę nei kiti dantys. Nors šunys priklauso m sa džių grupei, tačiau jų krūminių dantų paviršius pritaikytas atlikti maisto susmulkinimo (trynimo) funkciją (Brook, 2011). Dantys (šaknų skaičius) Pieniniai Pastovieji Kandžiai(1) 3-4 sav. 3-5 m n. Iltiniai(1) 3 sav. 4-6 m n. Prieškrūminiai(2) 4-12 sav. 4-6 m n. Krūminiai(3) N ra 5-7 m n. 1 Lentel. Šunų dantų išaugimo laikas ir šaknų skaičius. Katininių šeimos atstovai, skirtingai negu šuniniai, iš viso turi 26 pieninius dantis ir 30 pastoviųjų, kurie taip pat priklausomai nuo gyvūno amžiaus kinta (2 lent.) (Brook, 2012). Dantys išreiškiami formule: Didžiausias dantų anatominis skirtumas nuo kitų gyvūnų rūšių yra tai, kad kačių dantų vainikinis paviršius yra aštresn s formos( tod l kat s laikomos obligatiniais m sa džiais) (Mitchell, 2002). Skirtingai negu šunų, kačių prieškrūminių ir krūminių dantų šaknų skaičius viršutiniame žandikaulyje n ra pastovus. 27,7 proc. kačių 206, 106 dantyje turi vieną pilnai susiformavusią šaknį, 9,2 proc. dvi pilnai susiformavusias šaknis, 55,1 proc. dvi dalinai susiliejusias šaknis. 207, Dantys (šaknų skaičius) Pieniniai Pastovieji Kandžiai (1) 2-3 sav. 3-4 m n. Iltiniai (1) 3-4 sav. 4-5 m n. Prieškrūminiai (1-2-3) 3-6 sav. 4-6 m n. Krūminiai (1-2) N ra 4-6 m n. 2 lentel. Kačių dantų išaugimo laikas ir šaknų skaičius. 10
107 dantyse 10,3 proc. kačių turi susiformavusias tris šaknis, o 209,109 dantyse 35 proc. turi susiformavusią vieną šaknį, 28 proc. dvi šaknis ir 34,7 proc. dvi dalinai susiliejusias šaknis (Brook, 2011). 1.5 Dažniausiai pasitaikančios ligos 1.5.1 Sąkandžio patologijos Nepriekandos atsiradimo kilm skirstoma į dvi grupes: genetiškai nulemtas ir negenetin s kilm s. Veterinarin je odontologijoje naminių gyvūnų neteisingas sąkandis skirstomas į 4 skirtingus tipus: I tipo II tipo III tipo IV tipo I tipas- abu žandikauliai yra reikiamo ilgio, tačiau vienas ar keli dantys yra neteisingame lygiavime (nulenkti arba pasukti), taip sukeldami burnoje dantų susistūmimą arba dantų stov jimą neteisingu kampu (dantys pavirtę) (Mitchell, 2002). Žirkliško sąkandžio atsiradimo priežastys įvardijamos kaip negenetin s kilm s, tačiau patologijos dažnumas pasteb tas šelti veisl s šunims leidžia teigti, kad visgi kai kuriais atvejais patologijos pasireiškimą lemia genetika (Brook, 2012). Žirklišką sąkandį gali sukelti daugelis veiksnių: lūpų, skruostų, liežuvio per didelis ar per mažas spaudimas, endokrinin s sistemos problemos, navikų ar cistų formavimasis. Dauguma atvejų patologijos pasekm - ankstyvos periodonto ligos, tačiau sunkaus laipsnio patologija dažnai sukelia priešingo danties trauminį pulpitą, gomurio pažeidimus (Brook, 2011). II tipas- žandikaulių neatitikimo arba brachigantizmo patologija, kuomet apatinis žandikaulis yra trumpesnis negu viršutinis. Pagrindin patologijos atsiradimo priežastis genetin s kilm slinijinis ir kryžminis veisimas (kuomet veisiami skirtingų dydžių ir veislių gyvūnai), tačiau šio tipo sąkandis gali pasireikšti ir d l buvusių žandikaulio traumų, kurių pasekm s burnos minkštųjų audinių, žandikaulio raumenų kontraktūra, netektis (Holmstrom, 2008). Dauguma atvejų, apatinio žandikaulio iltinių dantų pozicija būna mediali viršutinio žandikaulio iltiniams dantims, tačiau retais atvejais apatinio žandikaulio iltys gali stov ti kaudaliau viršutinio žandikaulio iltims, taip apsunkindama gyvūno dimą, d l kandžių bei prieškrūminių dantų nesu jimo. Taip pat dažna 11
patologijos sukeliama problema - gomurio traumavimas, d l pastovaus apatinio žandikaulio iltinių dantų r mimosi į gomurį (Mitchell, 2002). III tipas - žandikaulių neatitikimo patologija, kuomet apatinis žandikaulis yra ilgesnis negu viršutinis. Patologija - genetin s kilm s ir dažniausia pasireiškia d l linijinio, bei kryžminio veisimo būdų. Taip pat patologijos atsiradimui įtakos gali tur ti prieš tai patirtos žandikaulių traumos. Brachicefalin s veisl s šunims šio tipo sąkandis yra laikomas normaliu (Mitchell, 2002). Gyvūnams, turintiems šio tipo patologiją pasekm s - apatinio žandikaulio kandžiai (sunkesniais atvejais ir iltiniai) dantys stovi rostraliau viršutinio žandikaulio kandžiams (Holmstrom, 2008). Dažniausia patologija sukelia tik kosmetines problemas, tačiau kai kuriais atvejais galimas apatinio žandikaulio dantenų traumavimas. Esant nevienodiems žandikaulio ilgiams, dažnai pasireiškia dantų lygiavimo problema, ko pasekoje atsiranda padidinta trintis tarp dantų paviršių, taip sukeldama dantų vainikin s dalies nusid v jimą. III tipo sąkandžio patologijoje dažniausia nusid vi prieškrūminiai bei kandiniai dantys. Kat ms šio tipo patologija dažnai sukelia viršutin s lūpos opas (Brook, 2011). IV tipas - žandikaulių neatitikimo patologija, kuomet vienas žandikaulio ketvirtis yra trumpesnis negu kitas. Patologijos pasekm - žandikaulio bei dantų poslinkis į šoną nuo žandikaulio vidurin s linijos. Šio tipo patologijos pirmin atsiradimo priežastis yra genetinis paveld jimas. Įvairios žandikaulių traumos ankstyvaisiais gyvenimo metais taip pat pridisponuoja šios patologijos išsivystymą. IV tipo sąkandis dažnai pasireiškia kartu su II tipo sąkandžiu (Mitchell, 2002). Patologija gyvūnui dažniausiai nesukelia jokio diskomforto, tačiau pastebima kad esant didesnio laipsnio poslinkiui, apatinio žandikaulio vienas, o kartais ir abu, iltiniai dantys traumuoja gomurį, dantenas ar lūpas (Brook, 2012). Nuolatinio traumavimo pasekm s- gyvūnui sukeliamas skausmas, apsunkinta dimo funkcija, nuolat kraujuojančios žaizdos burnos ertm je (Perrone, 2012). Nesunkios formos sąkandžio patologijos dažniausia gydomos atliekant ortodontines korekcijas. Gleivin s traumavimo atvejais dažniausia taikoma danties vainikin s dalies dalin amputacija (Mitchell, 2002). 1.5.2 Hipodontija Hipodontija - vieno ar kelių dantų nebuvimas. Patologija dažnai pasireiškia mažųjų veislių šunims (ypatingai brachiocefalinio tipo, kinų koduotiesiems ir Meksikos beplaukiams) (Mitchell, 2002). Patologijos atsiradimo priežastisgenetin s kilm s, tačiau įvairios traumos, vystymosi sutrikimai n štumo metu bei medikamentų šalutinis poveikis taip pat gali būti pridisponuojančiu faktoriumi. Tyrimai rodo, kad dažniausia 12
trūksta pirmojo ir antrojo prieškūminio, trečiojo krūminio bei kandinių dantų. Stambių veislių šunims (ypač dobermanų) dažniausiai hipodontija pasireiškia krūminiuose dantyse (Holmstrom, 2008). Oligodontija (trūksta daugiau negu 6 dantų) ir adontija (visiškas dantų nebuvimas) veterinarin je odontologijoje pasitaiko labai retai (Perrone, 2012). 1.5.3 Dantų nusid v jimas Danties kietųjų audinių struktūros nusid v jimas. Dažniausia dantų nusid v jimo priežastis- pastovi sąkandinių paviršių trintis tarp priešingų dantų, šiurkštus, kietas maistas, taip pat kietų darinių kramtymas (plytos, akmenys) (Perrone, 2012). Normalios priekandos šunims ir kat ms dantų nusid v jimas kliniškai dažniausiai n ra matomas, išskyrus, kandžius ir krūminius dantis. Seniems šunims nusid v jimo požymių gali atsirasti apatinio žandikaulio kandžių lūpiniame paviršiuje, bei viršutinio žandikaulio kandžių gomuriniame paviršiuje (Brook, 2011). III lygio nepriekanda taip pat yra vienas iš pridisponuojačių faktorių kandžių nusid v jime. Skirtingų tipų nepriekanda, priklausomai nuo dantų trinties pozicijos ir kampo, skirtingai pažeidžia dantų paviršius (Mitchell, 2002). Klinikiniai dantų nusid v jimo požymiai aptinkami atliekant burnos bei dantų klinikinę apžiūrą. Kandžių nusid v jimas kliniškai dažniausiai pasireiškia dantų plokščiuoju arba kampiniu kramtomojo paviršiaus nusid v jimu (4 pav.) (Mitchell, 2002). Žirkliško sukandimo iltinių dantų nusid v jimas dažniausia pasireiškia viršutinio žandikaulio iltinių dantų gomurinio, bei apatinio žandikaulio iltinių dantų liežuvinio paviršiaus nusid v jimu (Holmstrom, 2008). Distalinis iltinių dantų paviršius dažniausia nusid vi d l nuolatinio grandin s ar voljero tinklo traukimo, kandžiojimo. Šunims taip pat nuolatinis, įvairių tipų kamuolių graužimas dažniausiai pažeidžia iltinių dantų žandinį paviršių. Kliniškai ant nusid v jusių dantų kramtomojo paviršiaus dažniausiai galima pasteb ti rudos spalvos tašką (Perrone, 2012). 4 pav. Kandžių nusid v jimas (Brook, 2012). 13
1.5.4 Neiškritę pieniniai dantys Dantų keitimo iš pieninių į nuolatinius patologija, kuomet pieninis dantis nepasišalina beaugant pastoviajam dančiui. Patologijos pasekm - burnos ertm je dviejų tipų dantys (Mitchell, 2002). Dažniausia patologijos priežastis - neteisingas nuolatinio danties augimo kelias. Nuolatiniam dančiui augant natūraliu keliu, jis sukelia spaudimą pieninio danties viršūnei taip sukeldamas pieninio danties šaknies galo rezorbciją (Brook, 2011). Šis procesas vyksta tol, kol pieninio danties šaknis yra visiškai rezorbuojama, ko pasekoje dantis pradeda klib ti ir iškrinta, taip užleisdamas vietą pastoviajam dančiui. Kita patologijos atsiradimo priežastis yra pilnai neišaugęs pieninis dantis, arba pieninio danties ankilioz. Ankilioz s metu yra pažeidžiamas danties raištis, pažeistą vietą užpildo cementas, kuris sujungia danties šaknį su žandikaulio alveoliniu kaulu. Susidarius tvirtai jungčiai, pieninis dantis yra nebeišjudinamas beaugančio nuolatinio danties, tod l nuolatinis dantis negali augti savo keliu (Mitchell, 2002). Šios patologijos atsiradimo priežastis dažniausia yra nulemiama genetin s kilm s. Hormoninis disbalansas, nepakankamas maistinių medžiagų kiekis, ar sutrikusi danties vystymosi eiga, taip pat viena iš galimų priežasčių atsirasti patologijai (Perrone, 2012). Patologija dažniausiai pasireiškia mažųjų veislių šunims, tačiau gali pasireikšti ir kitų veislių šunims, taip pat kat ms. Patologija dažnai būna abipus ir dažniausiai pažeidžia iltinius dantis. Klinikin s apžiūros metu burnos ertm je dažniausiai pastebimas pilnai išaugęs papildomas dantis, arba nuolatinio danties vainikin dalis (Holmstrom, 2008). D l atsiradusios patologijos, nuolatiniai dantys neretai išauga netinkamomis pozicijomis, taip sukeldami kitų dantų, dantenų, gomurio pažeidimus. Patologija taip pat gali iššaukti nuolatinio danties trauminį pulpitą. Tyrimai rodo, kad šios kilm s odontologin s problemos dažniausia atsiranda pra jus dviem savait m po išaugusio pirmojo nuolatinio danties. Gyvūnai tur ję šią patologiją yra linkę sirgti periodonto ligomis (Mitchell, 2002). 1.5.5 Kačių dantų rezorbcija Kačių dantų rezorbcija - tai negrįžtamas dantų kietųjų audinių pažeidimas, sukeltas odontoklastinių ląstelių veiklos (Brook, 2011). Ligos etiologija n ra pilnai išsiaiškinta. Viena iš versijų teigia, kad ligos atsiradimą pridisponuoja kieto maistas davimas. Teigiama, kad kat s n ra pritaikytos kietam maistui, tod l dant šio tipo maistą sukeliamas spaudimas dantų vainikiniai daliai, kuris persiduoda danties šakniai. Sukeltas spaudimas skatina odontoklastinių ląstelių veiklą, ko pasekoje prasideda rezorbcija (Mitchell, 2002). Kita teorija teigia, kad liga atsiranda d l cemento regeneracijos sutrikimų 14
(Holmstrom, 2008). Manoma kad šios ligos atsiradimui turi įtakos per didelis vitamino D kiekis. Ligos pradžios vieta n ra tiksli ir gali kisti nuo dantų šaknies iki emalio cementin s jungties. Susirgimui prasid jus giliai alveol je, liga suardo apydančio raišti, kurio vietą užpildo kauliniocementinio tipo audinys. Susirgimui pasireiškus ties vainikine danties dalimi pirmiausia suardomas dentino bei emalio sluoksnis, sukeliama dantenų recesija (Mitchell, 2002). Ligą kliniškai dažnai būna sunku pasteb ti, nes pažeistose dantų vietose labai greitai susiformuoja dantų apnašos bei akmenys. Vienas iš pirmų pastebimų pokyčių, tai dantenų uždegimas (Perrone, 2012). Taip pat pastebima, kad kat ms sumaž ja apetitas, tampa daug ramesnes, nenoriai žaidžia. Diagnozei patvirtinti geriausia atlikti rentgeno nuotrauką. Susirgimui pažengus, apžiūros metu galima aptikti danties kietųjų audinių sunykimą, dantys dažnai būna aptrup ję, pilnai arba dalinai nulūžusiomis vainikin mis dalimis. Susirgimas dažnai pastebimas periodontito ligos fone (Mitchell, 2002). 1.5.6 Periodontitas Dantų apnašų bakterijų sukeltas uždegimas, kuris pažeidžia dantenas, cementą, danties raištį bei žandikaulio alveolinį kaulą (5 pav.) (Mitchell, 2002). Šunys ir kat s l tinio tipo periodontitu serga ženkliai dažniau negu ūmiu. Dažniausia liga išsivysto dantenų uždegimo fone. Uždegimo pradžia - dantenų kišen se besidauginančios aerobin s gram + bakterijos. Procesui tęsiantis ant jau susidariusių gram + bakterijų kolonijų pradeda daugintis gram - anaerobin s kilm s, juodai pigmentuotos bakterijos (BPAB). Naujausios studijos teigia, kad dažniausiai periodontitą sukelia Porphyromonas gulae, P. salivosa, ir P. denticpmis bakterijos (Brook, 2012). Dantenų kišenių apnašos, bei bakterijų išskiriami produktai stimuliuoja išsiskirti uždegiminius citokinus. Limfocitai bei monocitai yra pagrindiniai šių citokinų šaltiniai (Brook, 2012). Gram - bakterijų išorin je membranoje esantis lipopolisacharidinis sluoksnis stimuliuoja uždegiminių mediatorių bei citokinų, tokių kaip prostaglandinas E 2, IL-1α, IL-1β, TNF-α ir IL-8 gamybą. Savo ruožtu aktyvuoti neutrofilai išskiria proteolitinius enzimus bei aktyvųjį deguonį, kurie naikina apydančio audinius (Perrone, 2012). Liga pirmiausia pažeidžia dantenų vientisumą. Procesui tęsiantis toliau vis did jant dantenų kišen s gyliui, pažeidžiamas danties raištis, cementas bei alveolinis žandikaulio kaulas (Mitchell, 2002). Ligos baigtis - negrįžtami apydančio audinio pažeidimai, kurių pas koje netenkama danties, oronazalin s fistul s, abscesas. Mažų veislių šunims, sunkaus laipsnio periodontitas (kuomet 15
smarkiai pažeidžiamas žandikaulio kaulas) dažnai tampa pridisponuojančiu faktoriumi žandikaulių lūžiuose (Holmstrom, 2008). Ligos suk limą dažniausia pridisponuoja perpildytas dantimis žandikaulio lankas, neteisinga priekanda, neiškritę pieniniai dantys, įvairios traumos, svetimkūniai, genetinis paveld jimas. Netinkamas gyvūno š rimas taip pat laikomas kaip vienas iš pridisponuojančių faktorių (Perrone, 2012). Ligos klinikiniai požymiai dažniausia pasireiškia halitoz, dantenų uždegimu, dantenų kraujavimu (Brook, 2012). Burnos ertm s apžiūros metu dažniausiai randama susikaupusių dantų apnašų, akmenų (6 pav.), burnos gleivin s išop jimų, dantenų recesijos (Perrone, 2012). Gyvūnai sergantys periodontitu dažnai patiria diskomfortą dant, pasikeičia dimo ypatumai. Pastebima, kad gyvūnams sumaž ja apetitas, jie renkasi kuo minkštesnį pašarą, šlapio tipo pašarus da nekramtydami. Taip pat pastebima, kad gyvūnai vengia snukio kontakto, nenoriai leidžiasi dantų valymo procedūrai (Perrone, 2012). 5 pav. Vidutinio laipsnio periodontitas, (Brook 2012). 6 pav. Dantų akmenys (Brook, 2012). 16
2. Tyrimo metodika Tyrimas atliktas nuo 2011m. rugs jo 1 d. iki 2013m. sausio 1d. privačioje V. Urbonovič veterinarijos klinikoje, Palangoje. Tyrimo objektas- šunys ir kat s. Iš viso buvo ištirta 165 šunys, 36 šuniukai iki 1 metų amžiaus ir 83 kat s, turinčios odontologinių ligų. Šunys ir kat s buvo suskirstytos į grupes pagal amžių, lytį, svorį. Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti kokios šunų bei kačių veisl s dažniausiai serga odontologin mis ligomis, kokios ligos yra dažniausios, kokiame amžiuje dažniausia pasireiškia, ligų atsiradimo priežastys. Tyrimas buvo vykdomas pagal schemą: Paciento apžiūra; Priežasties nustatymas; Ligos diagnozavimas; Gydymas; Šeimininkų apklausa. 2.1 Apžiūra Pacientui pirmiausia buvo atliekamas bendrasis klinikinis tyrimas. Apžiūrima bei įvertinama kūno kondicija, palpuojama pilvo bei urogenitalin sritis, limfiniai mazgai, matuojama kūno temperatūra. Galvos apžiūros metu, pirmiausia apžiūrimas veidin s dalies simetriškumas, įvertinamas priekandos tipas, apžiūrimos akys ir ausys, atliekama galvos ir kaklo palpacija. Burnos ertm s apžiūros metu pirmiausia apžiūrimos bei įvertinamos lūpos, dantų kietasis audinys, apydantis, burnos ertm. Apžiūros metu buvo naudojamas išorinis šviesos šaltinis. Esant reikalui dantų apžiūros metu naudojamas burnos veidrod lis (7 pav.) Atliekant apžiūrą agresyviems 7 pav. Burnos veidrod lis. Šaltinis: http://us.123rf.com/400wm/400/400/plepraisaeng/plepraisaeng1208/plepraisaeng120800079/14744845-adental-mirror-on-a-white-background--dental-equiment.jpg 17
pacientams taikoma sedacija. Sedacijai atlikti pasirinktinai buvo naudojamas Xylazine 2 % injekcinis tirpalas po 0,15 ml/kg arba Zoletil 50mg po 0,5 mg/kg kūno svorio. Atliekant apydančio apžiūrą įvertinamos dantenos, nustatomas akmenų ir apnašų indeksas, dantų judrumas ir furkacijos laipsnis. Susumavus gautus rezultatus pacientui nustatomas bendrasis periodontito laipsnis. Dantenų įvertinimas balais: 0 - sveikos dantenos. Uždegimo, kraujavimo, spalvos pakitimo n ra; 1 - lengvas uždegimas, nežymūs spalvos ir dantenų paviršiaus pakitimai. Zonduojant n ra kraujavimo; 2 - vidutinis uždegimo laipsnis, paraudimas, dantenų patinimas, kraujavimas zonduojant arba spaudžiant; 3 - sunkus uždegimo laipsnis, smarkus patinimas, spontaniški kraujavimai, išop jimai. Dantų akmenų įvertinimas balais: 0 - akmenų n ra; 1 - akmenys susikaupę tik virš dantenų; 2 - akmenys susikaupę virš ir po dantenomis; 3 - gausus akmenų kiekis virš ir po dantenomis. Dantų judrumo įvertinimas laipsniais: I - 0,2-1 mm horizontalus jud jimas; II - 1,0 mm horizontalus jud jimas; III - jud jimas didesnis negu 1 mm visomis kryptimis. Dantų furkacijos įvertinimas laipsniais (matuojami tik daugiašakniai dantys): 1 zondas po vainikine dantų dalimi lenda mažiau negu puse danties pločio; 2 - zondas lenda daugiau negu pusę danties pločio; 3 - zondas išlenda kiaurai kitoje danties pločio pus je. Dantų apnašų įvertinimas laipsniais: 0 - apnašų n ra; 1 - apnašos susiformavusios tik prie dantenų krašto ir matomos tik zondu pak lus dantenas; 18
2 - vidutinis apnašų kiekis, jos matomos plika akimi, tarpdančiuose apnašų n ra; 3 - didelis apnašų kiekis, apnašos užpildžiusios tarpdančius. Bendrasis periodontito laipsnis: PD0 - kliniškai sveikas, periodontito požymių n ra (8 pav); PD1 - dantenų uždegimas, danties prisitvirtinimas nepažeistas; PD2 - ankstyvasis periodontitas. Danties prisitvirtinimas pažeistas < 25%; PD3 - vidutinio laipsnio periodontitas. Danties prisitvirtinimas pažeistas nuo 25 iki 50%; PD4 - stipraus laipsnio periodontitas. Danties prisitvirtinimas pažeistas > 50% (9 pav.). Apžiūros metu buvo pildoma paciento dantų kortel, kurioje pažymimi rasti pakitimai (priedas Nr. 1). Kai kuriais atvejais diagnoz s patikslinimui pacientam būdavo atliekama rentgenograma. 8 pav. PD0 (Brook, 2012). 9 pav. PD4 (Brook, 2012). 2.2 Gydymas Prieš taikant gydymą, pacientui pirmiausia buvo atliekami kraujo biocheminiai bei morfologiniai tyrimai. Visi gyvūnai atliekant gydymo procedūras narkotizuojami. Premedikacijai naudojamas atropino sulfatas po 0,05-0,1 mg/kg. Anestezijai sukelti naudojamas Xylazine 2% injekcinis tirpalas, kartu su Bioketan 100 mg/ml po 3mg kūno svoriui. Kai kuriais atvejais buvo naudojamas Zoletil 50mg/ml nuo 5 iki 7mg/kg kūno svoriui. Gydoma, jeigu bendrasis periodontito laipsnis nustatomas didesnis negu PD1. Narkotizuotam gyvūnui pirmiausia dantys apiplaunami chlorheksidino tirpalu. Dantų akmenys valomi rankiniu arba mechaniniu būdu (pjezoelektriniu skaleriu). Akmenys kruopščiai išvalomi 19
virš ir po dantenomis. Atlikus valymą, dantų paviršiai poliruojami naudojant poliravimo pastą. PD4 laipsnio periodontito pažeisti dantys dažniausiai ištraukiami. Traukiant dantis pirmiausia suardomas apydančio raištis, taip suteikiant dančiui judrumo. Procesui naudojamas danties elevatorius (10 pav.) 10 pav. Danties elevatorius. Šaltinis: http://z.about.com/d/dentistry/1/0/h/4/lgelevator.jpg Traukiant dantis, kurie turi daugiau negu vieną šaknį, jeigu danties ištraukti nepavyksta, jis pirmiausia suardomas panaudojant kaltą, po to pašalinamos visos likusios skeveldros. Kačių dantų rezorbcijų atvejais, gydymas priklauso nuo ligos laipsnio. Kadangi liga dažniausiai pasireiškia kartu su periodontitu, tod l taikomi tie patys gydymo principai. Ligą nustačius v lesn se stadijose, dantys ištraukiami. Tyrimo rezultatai apdoroti naudojant Microsoft Excel 2010 programą. 20
3. Rezultatai Klinikoje nuo 2010m. rugs jo 1d. iki 2011m. rugs jo 1d iš viso apsilank 2835 pacientai. Nuo 2011m. rugs jo 1d. iki 2013m. sausio 1 dienos iš viso apsilank 2728 pacientai. Vidutiniškai per metus iš viso apsilanko 2782 pacientai, iš jų vidutiniškai 1614 šunys, 1085 katinai ir 84 kitos rūšies gyvūnai (1 diagrama.) 1 Diagrama. Vidutinis pacientų skaičius per metus išreikštas nuošimčiais. Šunys Klinikoje per metus daugiausiai šunų (39 proc.) atvedami d l profilaktinių tikslų. Taip pat daug šunų gydoma d l virškinimo sistemos sutrikimų-17 proc., d l chirurginių susirgimų- 12 proc. Rečiau klinikoje šunų gydoma d l kv pavimo takų ligų- 10 proc., d l šlapimo sistemos ligų- 9 proc. d l odontologinių ligų- 8 proc. Rečiausiai klinikoje gydoma d l endokrininių susirgimų- 5 proc. (2 diagrama). 21 2 Diagrama. Vidutiniškas šunų skaičius per metus pagal apsilankymo pobudį.
Iš viso buvo ištirti 166 šunys, kurie sirgo odontologin mis ligomis. Visi jie buvo suskirstyti į grupes pagal amžių, svorį ( 5 lent.) ir lytį. Šunys pagal svorį suskirstyti į: mažų veislių šunys- sveriantys iki 7 kg. vidutinių veislių šunys- sveriantys 8-25 kg. didelių veislių šunys- sveriantys daugiau kaip 30 kg. Šunys pagal amžių suskirstyti į: iki 4 metų amžiaus 5-8 metų amžiaus 9-11 metų amžiaus vyresni nei 12 metų. Amžiaus grup Svoris <7kg Svoris 8-25 kg Svoris >25kg Vidutinis amžius Amžiaus paklaida <4 metai 27 16 4 2,7 0,14 5-8 metai 31 23 10 6,5 0,13 9-11 metų 12 13 9 9,7 0,13 >12 metų 6 11 3 14,1 0,39 Iš viso ištirta 77 63 26 - - Aritmetinis 5,2 kg 15,1 kg 31 kg - - vidurkis Aritmetinio vidurkio paklaida 0,22 0,52 1,11 - - 3 lentel. Tirtų šunų skaičius suskirstytas pagal svorį ir amžių. 22
Iš sirgusiųjų šunų anamnez s nustatyta, kad 52 proc. visų sirgusiųjų dantų ligomis šunų buvo patel s ir 48 proc. sudar patinai (3 diagrama) 64 63 62 61 60 59 Patinai Patelės 58 57 Lytis Patinai 59 Patelės 63 3 diagrama. Pasiskirstymas pagal lytį Atlikus tyrimą ir suskirsčius gautus rezultatus pagal veislių dydžius, nustatyta, kad dantų ligomis daugiausiai sirgo mažų veislių šunys- 46 proc. Vidutinių veislių šunys sudar 38 proc., o didelių veislių šunys- 16 proc. (4 diagrama). 4 diagrama. Odontologinių ligų dažnumas pagal svorį. 23
Iš sirgusiųjų mažų veislių šunų registracijos nustatyta, kad Palangos miesto regione daugiausiai- 39 proc., dantų ligomis serga mišrios veisl s šunys. Veislinių šunų grup je daugiausiai- 19 proc., sirgo jorkšyro terjerai, toi terjerai- 17 proc. Rečiau dantų ligos diagnozuojamos pekinesų veisl s šunims- 12 proc., taksams- 9 proc. 4 proc. odontologin mis ligomis sirgusių sudare kitų veislių šunys (5 diagrama). 35 30 s iu 25 ič 20 s k a sių 15 u irg S10 5 0 Jorkšyro terjerai Toi terjerai Mišrios veislės Pekinesai Taksai Kitos veislės 5 diagrama. Mažų veislių šunys sirgę odontologin mis ligomis. Iš sirgusių vidutinių veislių šunų registracijos nustatyta, kad daugiausiai dantų ligomis sirgo vakarų škotų terjerai- 27 proc. Rečiau ligos diagnozuotos anglų kokerspanieliams- 19 proc., mišrios veisl s šunims- 21 proc., prancūzų buldogams- 16 proc. Rečiausiai sirgo basendži veisl s šunys-14 proc., kitos veisl s 3 proc. (6 diagrama). 18 16 s14 iu a ič 12 s k10 sių 8 u 6 S irg 4 2 0 6 diagrama. Vidutinių veislių šunys sirgę odontologin mis ligomis. 24
Iš sirgusiųjų didelių veislių šunų registracijos nustatyta, kad daugiausiai dantų ligomis sirgo vokiečių aviganių- 27 proc. ir bokserių- 19 proc. veisl s šunys. Rečiau odontologin s ligos diagnozuojamos labradoro retriveriam- 15 proc., haskiam- 12 proc., ir mišrios veil s šunim- 12 proc. Rečiausiai sirgo berno zenenhundų- 8 proc., ir kitų veislių- 7 proc. šunys (7 diagrama). Sirgusių skaičius 8 7 6 5 4 3 2 1 0 7 diagrama. Didelių veislių šunys sirgę odontologin mis ligomis. Susumavus šunų sirgusių apydančio ligomis rezultatus nustatyta, kad daugiausiai periodontitu serga mažų veislių šunys ir tai sudaro 56 proc. visų sirgusiųjų. Vidutin s veisl s šunys sudar atitinkamai 41 proc., o didelių veislių šunys tik 3 proc. (8 diagrama). 8 diagrama. Šunų sirgusių periodontitu skaičius suskirstytas pagal šunų svorį. 25
Tyrimo metu nustatyta, kad šeimininkai į veterinarijos gydyklą dažniausiai kreipiasi kuomet jų augintiniams pasireiškia PD3 periodontito laipsnis, tai sudar 41 proc. Taip pat nustatyta, kad 29 proc. šeimininkų kreipiasi kuomet jų augintinis periodontitas pasiekia PD2 laipsnį. Rečiausia- 23 proc. šeimininkų į kliniką kreipiasi kuomet jų augintiniam pasireiškia PD1 laipsnis ir tik 7 proc. kuomet liga pasieka PD4 laipsnį. (9 diagrama). 45 40 35 30 25 20 15 10 5 0 PD1 PD2 PD3 PD4 9 diagrama. Dažniausiai nustatomas periodontito laipsnis. 26
Tyrimo metu, nustatyta, kad dažniausiai periodontitas mažų veislių šunims pasireiškia 5-8-tais gyvenimo metais, ir tai atitinkamai sudar 46 proc. Taip pat nustatyta, kad iki 4 metų amžiaus liga pasireiškia 35 proc., 9-11 gyvenimo metais- 11 proc., ir šunims turinties daugiau negu 12 metų 8 proc. Iš tirtų vidutinio dydžio veisl s šunų anamnez s nustatyta, kad dažniausiai periodontitas pasireiškia 5-8-tais gyvenimo metais, ir tai atitinkamai sudar 51 proc. Iki 4 metų amžiaus šunys sudar 28 proc., 9-11 metų- 13 proc., o daugiau negu 12 metų- 8 proc. Didelių veislių šunų sergamumas periodontitu per visą tyrimo laikotarpį tesiekia tik 2 proc. iš visų atvejų. Abu sirgę šunys priklaus 5-8-rių metų grupei, tačiau d l per mažo pacientų skaičiaus (tik 2 pacientai) teigti kad sergamumas šiame amžiuje yra didžiausias- tod l norint rezultatus patikslinti reik tų surinkti daugiau duomenų (11 diagrama). 30 25 20 15 10 Mažų veislių šunys Vidutinių veislių šunys 5 0 <4 metai 5-8 metai 9-11 metų >12 metų 11 diagrama. Šunų susirgimas periodontitu priklausomai nuo amžiaus. 27
Tyrimo metu iš viso buvo nustatyta 18 dantų nusid v jimo atvejų. Didžiausia dalį, net 66 proc. sirgusių šunų sudar didelių veislių šunys. Rečiau dantų nusid v jimas diagnozuotas vidutinių veislių šunims- 28 proc. ir mažų veislių šunims 4 proc. (12 diagrama). 12 diagrama. Dantų nusid v jimas pagal šunų svorį. Iš tirtų didelių šunų veislių anamnez s nustatyta, kad 58 proc. šunų, dantų nusid v jimas pasireiškia 9-11-tais gyvenimo metais. 16 proc. sirgusių šunų liga pasireiškia 1-4 ir 5-8 gyvenimo metais. Rečiausiai- 10 proc. šunų, liga diagnozuojama senesniems negu 12 metų šunims (12 diagrama). 12 diagrama. Dantų nusid v jimo pasiskirstymas pagal amžių. 28
Papildomai buvo ištirti 36 šunys, kurie priklauso šunų grupei iki vienerių metų ir tur jo neiškritusius pieninius dantis. Tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai neiškritę pieniniai dantys pasitaiko mažųjų veislių bei vidutinio dydžio veisl s šunims, atitinkamai 50 proc. ir 44 proc. Didelių veislių šunims neiškritę dantys tesudar 8 proc. visų tirtų šunų (13 diagrama). 13 diagrama. Neiškritusių pieninių dantų pasiskirstymas pagal svorį. Papildomai atlikus šeimininkų apklausą nustatyta, kad 46 proc. mažųjų veislių šunų šeriami tik specializuotu maistu, 25 proc. šeimininkų šunis šeria maistu iš prekybos centrų, 14 proc. šeria naminiu maistu ir 15 proc. šeimininkų šeria įvairiu dalu. Vidutinių šunų veislių šeiminikai daugiausiai- 43 proc. renkasi taip pat specializuotą maistą. Tuo tarpu maistą iš prekybos centrų renkasi 25 proc. apklaustųjų, po 16 proc. šeimininkų šeria savo augintinį naminiu ir įvairiu maistu. Didelių šunų veislių šeimininkai daugiausiai- 31 proc. savo augintinius šeria įvairios kilm s maistu. 27 proc. apklaustųjų šeimininkų savo šunims renkasi dalą iš prekybos centrų, o tuo tarpu 25 proc. savo augintinių šeimininkai šeria naminiu maistu. Tik 17 proc. didelių veislių šunų šeimininkai šeria specializuotu maistu (14 diagrama). 29
14 diagrama. Šunų š rimas. Kat s Per metus klinikoje daugiausiai- 33 proc. kačių gydoma d l chirurgin s kilm s susirgimų, 27 proc. d l šlapimo sistemos ligų. Rečiau- 15 proc. klinikoje gydoma d l odos ligų susirgimų, 8 proc. d l virškinimo sistemos sutrikimų. 11 proc. kačių atvedama profilaktiniais tiksliais ir 6 proc. d l odontologinių ligų (15 diagrama). 400 350 358 300 s250 iu aič s k200 č ių a K150 163 293 100 50 87 119 65 0 Virškinimo sistemos sutrikimai Odos ligoschirurginiai susirgimaiprofilaktikašlapimo sistemos ligosdantų ligos 15 diagrama. Vidutiniškas kačių skaičius per metus pagal apsilankymo pobudį. 30
Iš viso buvo ištirtos 83 kat s, kurios buvo suskirstytos į grupes pagal amžių, svorį (4 lent.), ir lytį. Kat s pagal svorį suskirstytos į: normalaus, veislei būdingo svorio; viršsvorį turinčios. Pagal amžių kat s buvo suskirstytos į: iki 4 metų; 5-8 metų amžiaus; 9-11 metų amžiaus; Senesn s negu 12 metų. Amžiaus Normalus, veislei Viršsvorį turintys Vidutinis Paklaida grup būdingas svoris kat s amžius <4 metai 5 7 2,8 0,29 5-8 metai 14 12 6,4 0,22 9-11 metų 16 16 9,7 0,15 >12 metų 7 8 13,4 0,34 Iš viso 47 38 - - Vidutinis 3,2 kg 6,7 kg - - svoris Paklaida 0,12 0,18 - - 4 lentel. Tirtų kačių skaičius suskirstytas pagal amžių ir svorį. Iš visų tirtų kačių skaičiaus, 53 proc. sudar patel s ir 47 proc. patinai (16 diagrama). 16 diagrama. Pasiskirstymas pagal lytį 31
Iš atlikto tyrimo nustatyta, kad daugiausiai periodontitu sirgo mišrios veisl s kat s, tai atitinkamai sudar 44 proc. iš visų sirgusių. Taip pat pasteb ta, kad britų trumpaplaukių veisl s kat s iš visų sirgusių sudar 22 proc. Persų veisl s kat s sudar 17 proc., siamo veisl s- 11 proc. ir kitos veisl s sudar 6 proc. (17 diagrama). Pasteb ta, kad visgi daugiausiai iš sirgusių veislinių kačių sudar brachicefalinio tipo kaukole turinčios kat s. 30 25 20 15 10 5 0 Mišrios veislės Siamo veislės Britų trumpaplaukės Persų veislės Kitos veislės 17 diagrama. Kačių periodontito susirgimas priklausomai nuo veisl s. Tyrimo metu nustatyta, kad iš visų sirgusių periodontitu 52 proc. kačių buvo normalaus, veislei būdingo svorio, o likusios 48 proc. sudar turinčios viršsvorį (18 diagrama). 18 diagrama. Kačių sirgusių periodontitu pasiskirstymas pagal svorį. Atliekant tyrimą nustatyta, kad kat s labiausiai linkusios periodontitu sirgti 5-8 gyvenimo metais. Tai sudar 43 proc. iš visų sirgusių periodontitu kačių. 31 proc. gyvūnų periodontitas pasireišk 9-11 gyvenimo metais, 17 proc. vyresniems negu 12 metų kat s, ir 9 proc. iki 4-jų gyvenimo metų amžiaus. Tuo tarpu kačių idiopatin dantų rezorbcija daugiausiai pasireiškia 9-11-tais gyvenimo metais, tai sudar net 65 proc. visų sirgusių gyvūnų. Kat ms vyresniems negu 12 metų, ši liga pasireiškia 25 proc., o iki 8-jų metų 10 proc. visų sirgusiųjų (19 diagrama). 32
19 diagrama. Kačių periodontito ir idiopatin s dantų rezorbcijos pasiskirstymas pagal amžių. Tyrimo metu nustatyta, kad daugiausiai šeimininkai kreipiasi į veterinarijos gydytoją kuomet jų augintiniui periodontitas būna PD2 laipsnio, o tai sudar 44 proc. 33 proc. žmonių kreipiasi į veterinarijos gydytojus tik tuomet, kuomet augintinio periodontitas pasiekia PD3 laipsnį, 13 proc. - kuomet periodontitas pasieka PD4 laipsnį, ir 10 proc. pačioje periodontito pradžioje (20 diagrama). 20 diagrama. Dažniausiai nustatomas kačių periodontito laipsnis. 33
Atlikus šeimininkų apklausą, nustatyta, kad 35 proc. šeimininkų šeria savo augintinį tik specializuotu, katinams skirtu maistu. Įvairų pašarą renkasi 42proc. šeimininkų, o maistu iš prekybos centrų šeria 17 proc. šeimininkų (21 diagrama). 21 diagrama. Kačių š rimas. Tyrimo metu apklausus šeimininkus nustatyta, kad 62 proc. šunų bei kačių šeimininkų nenaudoja jokių profilaktinių priemonių. Tuo tarpu 38 proc. respondentų teigia, kad profilaktines priemones naudoja (22 diagrama). 22 diagrama. Profilaktinių priemonių naudojimas. Apklausos metu nustatyta, kad 45 proc. šeimininkų savo augintiniams renkasi kramtuko tipo profilaktines priemones. 29 proc. šeimininkų renkasi specializuotą maistą neleidžiantį kauptis dantų apnašoms. Rečiausiai, 18 proc. šeimininkų kaip profilaktinę priemonę renkasi specializuotus tirpalus ir tik 8 proc. šeimininkų savo augintinių dantis valo dantų šepet liu (23 diagrama). 34
23 diagrama. Profilaktinių priemonių pasirenkamumas. Šeimininkų apklausos metu paklausus ar užtenka gaunamos informacijos apie kačių ir šunų dantų ligas, net 77 proc. respondentų atsak neigiamai, o likusieji 23 proc. šeimininkų teigia, kad informacijos pakanka (24 diagrama). Taip Ne 24 diagrama. Informacija apie šunų ir kačių dantų ligas 35
4. Rezultatų aptarimas Atlikus tyrimą nustatyta, kad dažniausia dantų ligomis (46 proc.) sirgo mažų veislių šunys. Rečiau ligos pasireiškia vidutinių bei stambių veislių šunims. Mitchell P. (2002), Brook A. (2012) nurodo, kad daugiausia odontologin s ligos pasireiškia mažų veislių šunims, tuo tarpu vidutinių bei didelių veislių šunys serga rečiau. Išanalizavus gautus rezultatus nustatyta, kad mažų veislių šunų grup je daugiausiai sirgo mišrios (39 proc.) ir jorkšyrų (19 proc.) veisl s šunys. Kyllar M., Witter K. (2005), Brook A. (2012) nurodo, kad daugiausia serga jorkšyrų, maltos bišonų, toi terjerų veisl s šunys. Atsižvelgiant į Palangoje auginamų šunų kontingentą, bei veislių populiarumą galima teigti kad duomenys sutampa. Tyrimo metu nustatyta, kad tarp vidutinio dydžio šunų veislių labiausiai dantų ligomis sirgo vakarų škotų terjerai (27 proc.). Rečiau ligos nustatomos prancūzų buldogams, mišrios ir basendži veisl s šunims. Brook A. (2012), Mitchell P. (2002) nurodo, kad dantų ligomis dažniausia serga amerikiečių kokerspanieliai, vakarų škotų terjerai bei karaliaus Čarlzo spanieliai. Atsižvelgiant i pasirenkamų veislių populiarumą, bei šunų veisyklas esančias veterinarijos klinikos regione galima teigti, kad gauti rezultatai dalinai sutampa su literatūroje aprašomais rezultatais. Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad iš didelių veisl s šunų dažniausiai serga vokiečių aviganiai (27 proc.) bei bokseriai (19 proc.). Kyllar M., Witter K. (2005), Tutt C. (2008) nurodo, kad tarp didelių veislių šunų dažniausiai serga koli, pudelių ir bokserių veisl s šunys. Tyrimo metu nustatyta, kad mažų ir vidutinių veislių šunys daugiausia (97 proc.) sirgo periodontitu, o dantų nusid v jimas daugiausiai (66 proc.) pasireiškia didelių veislių šunims. Gauti rezultatai sutampa su Kyllar M., Witter K. (2005), Brook A. (2012) pateikiamais duomenimis. Išanalizavus gautus rezultatus nustatyta, kad periodontitas dažniausia, 49 proc. šunų pasireiškia 5-8 gyvenimo metais, tuo tarpu dantų nusid v jimas dažniausiai (58 proc.)- 9-11 gyvenimo metais. Kyllar M., Witter K. (2005), Brook A. (2012), Tutt C. (2008) teigia, kad periodontitas dažniausia pasireiškia 5-8 gyvenimo metais, tuo tarpu dantų nusid v jimas dažniausia pasireiškia vyresniems negu 12 amžiaus šunims. Ankstyvesnį dantų nusid v jimą galima interpretuoti tuo, kad didelių veislių šunų šeimininkai žymiai dažniau šunis šeria naminiu maistu (kaulai), taip pat dauguma šeimininkų žaidimui su šunimis renkasi kietus darinius (šakos, pagaliai). 36
Nustatyta, kad šunims dažniausia (41 proc.) nustatomas peropdontito PD3 laipsnis. M Kyllar M., Witter K. (2005), Brook A. (2012) atlikti tyrimai sutampa su gautais rezultatais. Atlikus tyrimą ir išanalizavus gautus duomenis nustatyta, kad dažniausios kačių ligos yra periodontitas (63 proc.) ir kačių dantų rezorbcija (24 proc.). Bellows J. (2011), Brook A. (2012) teigia, kad dažniausiai pasitaikanti kačių dantų liga yra kačių dantų rezorbcija, tuo tarpu periodontitas pasitaiko rečiau. Gautus rezultatus galima paaiškinti tuo, kad kačių dantų rezorbcijos ankstyvajam diagnozavimui naudojamas rentgeno tyrimas. Veterinarijos klinika kurioje tyrimai buvo atlikti rentgeno aparato neturi. Tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai (44 proc.) kačių periodontito atvejų pasitaik mišrios veisl s kat ms. Taip pat pasteb ta, kad brachicefalin s kačių veisl s periodontitu serga ženkliai daugiau negu kitos veisl s. Bellows J. (2011), Brook A. (2012) teigia, kad dažniausiai periodontitas pasireiškia brachicefalinių veislių kat ms (persų, birmos veisl ms). Atsižvelgus į auginamų kačių kontingentą, galima teigti kad rezultatai sutampa. Išanalizavus rezultatus nustatyta, kad kačių periodontitas dažniausia (43 proc.) pasireiškia 5-8 gyvenimo metais, o kačių dantų rezorbcija daugiausiai (65 proc.)- 9-11 gyvenimo metais. Bellows J. (2011), Brook A. (2012), Tutt C. (2008) nurodo, kad kačių periodontitas dažniausiai pasireiškia 9-11 gyvenimo metais, tuo tarpu kačių dantų rezorbcija 5-8 gyvenimo metais.. Ankstyvesnį periodontito pasireiškimą galima interpretuoti tuo, kad kačių šeimininkai labai mažai kreipia d mesio į kačių burnos higieną, tuo tarpu v lesnį kačių dantų rezorbijos pasireiškimą- kačių šeimininkų žinių trūkumą, bei v lesnį diagnozavimą d l aparatūros stygiaus. Dažniausiai (44 proc.) nustatomo kačių periodontito PD2 laipsnis. Lund. E (2012) atlikti tyrimai sutampa su gautais rezultatais. Iš tyrimo rezultatų nustatyta, kad kačių lytis ir svoris įtakos dantų ligoms neturi. Lund. E (2012), nurodo, kad kačių viršsvoris 5,5 karto padidina riziką sirgti dantų ligomis. Tutt C. (2008), Bellows J. (2011) nurodo, kad lytis dantų ligoms įtakos neturi. Nustatyta, kad dažniausiai naudojama profilaktin priemon yra specializuoti kramtukai. Lund. E (2012), Bellows J. (2011), Brook A. (2012), Kyllar M., Witter K. (2005) nurodo, kad geriausia profilaktin priemon kačių ir šunų dantų ligoms išvengti yra dantų valymas šepet liu. Gautus rezultatus galima paaiškinti tuo, kad šeimininkams trūksta žinių apie dantų ligas ir profilaktines priemones, taip pat galima teigti, kad gyvūnų šeimininkai renkasi lengviau naudojamas profilaktines priemones. 37
5. Išvados 1. Dažniausiai pasitaikanti šunų dantų liga yra periodontitas 47 proc. Rečiau (18 proc.) pasitaiko neiškritę pieniai dantys, dantų nusid v jimas- 9 proc., nepriekanda 8,4 proc.. Kitų ligų grupei priskirtos ligos, kurios priskiriamos prie burnos ertm s ligų ir galimai sukeliančios dantų ligas, jos sudaro 12,6 proc. 2. Daugiausiai (46 proc.) dantų ligomis serga mažų veislių šunys. Daugiausiai tarp mažų veislių šunų sirgo mišrios (39 proc.) ir jorkšyro terjerų (19 proc.) veisl s. Tarp vidutinio dydžio šunų dažniausiai serga vakarų škotų terjerai (27 proc.), o tarp didelių veislių šunų daugiausia serga vokiečių aviganių (27 proc.) bei bokserių (19 proc.) veisl s šunys. 3. Dažniausios mažų veislių šunų ligos: periodontitas (56 proc.) ir neiškritę pieniniai dantys (18 proc.). Didelių veislių šunims dažniausiai (66 proc.) pasitaiko dantų nusid v jimas. 4. Šunims periodontitas pasireiškia 5-8 gyvenimo metais, o dantų nusid v jimas 9-11 gyvenimo metais. 5. Šunims dažniausiai nustatomas PD3 laipsnio periodontitas. 6. Lytis šunų dantų ligų pasireiškimui įtakos neturi. 7. Dažniausiai pasitaikanti kačių dantų liga yra periodontitas (63proc.) Rečiau kat ms nustatoma kačių idiopatin dantų resorbcija (24 proc.), dantų lūžiai (5 proc.) ir kitos ligos (8 proc.). Kitoms ligoms priskiriamos ligos, kurios netiesioginiu veikimu pažeidžia ar sukelia dantų ligas. 8. Kačių periodontitu dažniausia serga mišrios veisl s kat s (44 proc.), trumpasnuk s kat s turi polinkį sergamumui. 9. Kačių periodontitas dažniausia pasireiškia 5-8 gyvenimo metais, o kačių idiopatin dantų rezorbcija 9-11 gyvenimo metais. 10. Kat ms dažniausiai nustatomas PD3 laipsnio periodontitas. 11. Svoris ir lytis kačių dantų ligų pasireiškimui įtakos neturi. 12. Dažniausia naudojama profilaktin priemone- kramtukai (45 proc.). 38