LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas Ieva Norytė RIZIKOS VEIKSNIŲ ĮTAKA KAČIŲ APATINIŲ ŠLAPIMO TAK

Transkriptas

1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas Ieva Norytė RIZIKOS VEIKSNIŲ ĮTAKA KAČIŲ APATINIŲ ŠLAPIMO TAKŲ AKMENLIGEI THE INFLUENCE OF RISK FACTORS FOR THE FELINE UROLITHIASIS OF THE LOWER URINARY TRACT Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS Darbo vadovas: doc. dr. Gintaras Zamokas Kaunas, 2017

2 DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Rizikos veiksnių įtaka kačių apatinių šlapimo takų akmenligei 1. Yra atliktas mano pačios. 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje. 3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. (data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. (data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO (data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KLINIKOJE (aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas) 1) 2) Magistro baigiamojo darbo recenzentai (vardas, pavardė) (parašai) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas: (data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas) 2

3 TURINYS SANTRAUKA... 5 SUMMARY... 7 ĮVADAS LITERATŪROS APŽVALGA Etiologija Akmenligės patogenezė ir akmenų diferenciacija Struvitai Cistino akmenys Ksantino akmenys Kalcio oksalatai Uratai Klinikiniai požymiai Šlapimtakių akmenligė Šlapimo pūslės akmenligė Šlaplės akmenligė Akmenligės diagnozavimas Radiografija Intraveninė pielografija Sonografija Kompiuterinė tomografija Akmenligės gydymas Konservatyvus gydymas Chirurginis gydymas TYRIMO METODAI Tyrimo objektas, vieta ir laikas Tyrimo metodai Duomenų apdorojimas TYRIMO REZULTATAI Kačių šlapimo sistemos susirgimų analizė Lyties ir lytinio aktyvumo įtaka apatinių šlapimo takų akmenligei Amžiaus įtaka apatinių šlapimo takų akmenligei Veislės įtaka apatinių šlapimo takų akmenligei Kačių, sergančių apatinių šlapimo takų akmenlige, šlapimo ir kraujo tyrimo rezultatai

4 3.6. Dažniausiai pasitaikę klinikiniai simptomai katėms sergant apatinių šlapimo takų akmenlige REZULTATŲ APTARIMAS IŠVADOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

5 SANTRAUKA Rizikos veiksnių įtaka kačių apatinių šlapimo takų akmenligei Ieva Norytė Magistro baigiamasis darbas Darbas atliktas Kauno X ir Y smulkių gyvūnų klinikose nuo 2015 metų sausio iki gruodžio mėnėsio. Darbo apimtis: 40 puslapių, jame pateikti 22 paveikslai, panaudoti 42 literatūros šaltiniai. Darbo tikslas: išsiaiškinti, kaip dažnai katės serga apatinių šlapimo takų akmenlige, nustatyti pagrindinius rizikos veiksnius, darančius įtaką ligos pasireiškimui. Darbo uždaviniai: išanalizuoti apatinių šlapimo takų akmenligės pasireiškimo dažnumą katėms Kauno X ir Y klinikose, nustatyti ligos priklausomybę nuo lyties ir lytinio aktyvumo, amžiaus ir veislės. Išsiaiškinti, kokio tipo akmenligė katėms pasireiškia dažniausiai ir kokia jos priklausomybė nuo lyties ir veislės. Įvertinti dažniausiai pasitaikančius klinikinius simptomus bei būdingiausius ir labiausiai pasitaikančius šlapimo biocheminių parametrų nuokrypius sergant apatinių šlapimo takų akmenlige. Nustačius kreatinino ir šlapalo vidutinę koncentraciją ir jos nuokrypį nuo normos sergant apatinių šlapimo takų akmenlige įvertinti šių parametrų tarpusavio koreliaciją. Darbo metodika: darbui atlikti buvo atrinkta 60 tiriamųjų iš Kauno X ir Y klinikų. Iš gyvūnų laikytojų buvo surinkti anamnezės duomenys, atliktas paciento klinikins tyrimas. Norint atmesti kitas ligas buvo atlikti kraujo ir šlapimo tyrimai. Urolitų tiksliai diagnozei buvo atliekamas šlapimo nuosėdų mikroskopavimas. Jei bendra ligos diagnozė nebuvo aiški, buvo atliekami kiti specialieji tyrimo metodai rentgenografija ir sonografija. Rezultatai ir išvados: per 2015 metus X ir Y klinikose apatinių šlapimo takų akmenligė katėms pasireiškė 60 kartų (22,6 proc) iš visų šlapimo sistemos ligų; suskirsčius tyrime dalyvavusias kates pagal lytį ir lytinį aktyvumą nustatyta, kad apatinių šlapimo takų akmenlige daugiausiai sirgo patinai (68,3 proc.) ir kastruoti/ sterilizuoti pacientai (77,3 proc.) (p<0,05); įvertinus kačių amžiaus įtaką apatinių šlapimo takų akmenligei nustatyta, kad 4 - <7 metų amžiaus katės sirgo dažniausiai (41,7 proc.) (p<0,05); dažniausiai apatinių šlapimo takų akmenlige sirgo mišrūnai (60,0 proc.) (p<0,001), o grynaveislių tarpe Persų ir Siamo veislės katės (10,0 proc.); ištyrus biocheminius šlapimo tyrimų parametrų nuokrypius ir palyginus juos su mikroskopavimo rezultatais nustatyta, kad kalcio oksalatinė akmenligė buvo diagnozuota dažniausiai. Patinams daugiausiai buvo nustatyti struvitinės kilmės urolitai. Kalcio oksalatine urolitiaze dažniausiai sirgo Persų ir Siamo veislės katės; dažnas šlapinimasis ir stangurija buvo dažniausiai pasitaikę tipiniai šlapimo sistemos akmenligės 5

6 klinikiniai požymiai; diagnozuojant apatinių šlapimo takų akmenligę būdingiausias ir labiausiai pasitaikantis ligos požymis yra pasikeitęs šlapimo ph (n=51, 85,0 proc.); nustačius ir palyginus gautus rezultatus buvo nustatyta tiesioginė koreliacija tarp kreatinino ir šlapalo koncentracijų (p<0,001) didėjant kreatinino koncentracijai, didėja šlapalo kiekis. Raktiniai žodžiai: katės, urolitai, šlapimo takų akmenligė. 6

7 SUMMARY The influence of risk factors for the feline urolithiasis of the lower urinary tract Ieva Norytė Master s Thesis The thesis was completed in Kaunas X and Y clinics of small animals from 2015 January to December. The volume of the work: 40 pages with 22 pictures included, 42 sources of literature used. The aim of the work: clarify, how often cats get lower urinary tract urolithiasis, estimate the main risk factors that influence the condition. The objectives of the work: analyze how frequent the cats of Kaunas X and Y clinics get lower urinary tract urolithiasis, estimate the dependency of the illness on the gender and sexual activity, age and breed. Estimate, what kind of urolith is most frequent in cats and how it depends on the gender and age. Estimate the most common clinical symptoms and the most typical urinary biochemical parameters changes in patients with lower urinary tract stone. Estimate creatinine and urea concentration and the average deviation from the norm in patients with lower urinary tract stones and estimate the correlation between parameters. The methodology of the work: from Kaunas X and Y small animals clinics were chosen 60 participants. Data from the holders of the animals was collected, a clinical analysis of the patients was made. In case of other illnesses, blood and urine researches were made. For the precise urolith diagnosis a microscopy of the urine silt was made. In case the precise diagnosis was not clear, other special analyses- radiography and sonography were made. Results and conclusions: during 2015 in the X and Y clinics the lower urinary tract urolithiasis in cats was occurred 60 times (22,6 %) of total urinary tract diseases; after classifying the cats by their gender and sexual activity, it was estimated that male cats (68,3 %) and castrated/sterilized patients (77,3 %) (p<0,05); were the ones that would most often have the lower urinary tract urolithiasis; after estimating the age influence to the uroliths it was found that cats of age of 4 - <7 would most often get the lower urinary tract urolithiasis (36,6 %) (p<0,05); mongrels would most often get the lower urinary tract urolithiasis (60,0 %) (p<0,001), and between purebred - Persian and Siamese cats (10,0 %); after estimating the deflections of the biochemical urinal and blood parameters and comparing them with the microscopy results it was estimated, that the most often stones in urinary tract was calcium oxalate. Male patients were most often diagnosed with the struvite urolithiasis. The calcium oxalatic urolithiasis was most often found in Persian and Siamese cats; frequent urination and stanguria were the most often typical clinical symptoms of the urinary 7

8 tract system; the typical and most frequent change of sign of the disease is urinary ph (n = 51, 85,0 %); comparing results was ascertained correlation between creatinine and urea concentrations (p<0,001) - the increase in creatinine concentration, increasing the amount of urea. Key words: cats, uroliths, urinary tract urolithiasis. 8

9 ĮVADAS Šlapimo takų ligos yra gana dažnas gyvūnų susirgimas veterinarinėje medicinoje. Ligos diagnozavimo metodai ir jų rezultatai aprašyti istorijose, kurie yra paremti fiziologiniais, šlapimo išskyrimo ir šlapimo sudėties tyrimais (1). Naminių kačių akmenligė, po kačių idiopatinio cistito, yra antra pagal dažnumą apatinių šlapimo takų liga (2). Akmenligė yra bendras terminas, nurodantis šlapimo takuose esančių akmenų susidarymo priežastis ir pasėkmes. Ši patalogija neturėtų būti laikoma liga, pasireiškusia dėl vienos kurios nors priežasties, nes tai daugelio sąveikaujančių sutrikimų padarinys (3). Akmenligė - tai būklė, kuomet akmenys formuojasi šlapimo sistemos organuose iš ištirpusių mineralų ir/ arba organinių junginių (2). Vienas iš dažniausiai pasitaikančių mineralinių komponentų yra struvitai, arba kitaip magnio amonio fosfato kompleksas (MgNH4PO4 6H2O), bei kalcio oksalatai (CaOx) (2, 4). Nors urolitai gali būti sudaryti iš skirtingų mineralų, dauguma klinikinių simptomų ir diagnozavimo procedūrų yra panašios (5). Labiausiai pasitaikanti vieta, kurioje diagnostiniais metodais nustatyta urolitų lokacija yra šlapimo pūslė. Remiantis kačių lyties ir amžiaus duomenimis, labiausiai pasireiškiančiais simptomais bei žiniomis apie urolitų sudėtį galima net 70 proc. tikslumu nustatyti, kokios kilmės akmenlige gyvūnas serga ir tokiu principu parinkti teisingą gydymą. Norint galutinai įdentifikuoti akmenligę reikia pasirinkti tinkamus diagnostinius tyrimus. Dvigubo kontrasto cistografija ir ultagarsinis tyrimas yra tiksliausi metodai nustatant ligą (5). Atliekant kačių akmenligės pasireiškiamų atvejų analizę yra išskiriamos priežastys, kurios, tyrimų duomenimis, gali turėti įtakos urolitų formavimuisi. Labiausiai yra išskiriamas gyvūno amžius, lytis ir lytinis aktyvumas, svoris, gyvūno veislė ir mitybos rocionas. Darbo tikslas išsiaiškinti, kaip dažnai katės serga apatinių šlapimo takų akmenlige, nustatyti pagrindinius rizikos veiksnius, darančius įtaką ligos pasireiškimui. Darbo uždaviniai : 1. išanalizuoti apatinių šlapimo takų akmenligės pasireiškimo dažnumą katėms Kauno X ir Y klinikose; 2. nustatyti kačių apatinių šlapimo takų akmenligės priklausomybę nuo lyties ir lytinio aktyvumo; 3. nustatyti, kokio amžiaus katėms dažniausiai diagnozuojama šlapimo takų akmenligė; 4. nustatyti kačių veislės įtaką apatinių šlapimo takų akmenligei; 5. nustatyti, kokio tipo akmenligė katėms pasireiškia dažniausiai ir kokia jos priklausomybė nuo lyties ir veislės; 9

10 6. nustatyti ir įvertinti dažniausiai pasitaikančius klinikinius simptomus katėms, sargančioms apatinių šlapimo takų akmenlige; 7. įvertinti būdingiausius ir labiausiai pasitaikančius šlapimo biocheminių parametrų nuokrypius sergant apatinių šlapimo takų akmenlige; 8. nustačius kreatinino ir šlapalo vidutinę koncentraciją ir jos nuokrypį nuo normos sergant apatinių šlapimo takų akmenlige įvertinti šių parametrų tarpusavio koreliaciją. 10

11 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Etiologija Urolitai tai kristalinės medžiagos agregatai, sudaryti iš vieno ar kelių mineralų, kurie formuojasi šlapimo takuose dėl pasikeitusios šlapimo sudėties. Šlapimo takų funkcija yra pašalinti organizmui nereikalingas medžiagas kartu su šlapimu. Kai šlapimas tampa persotintas mineralinėmis medžiagomis, kurių tirpumas sumažėjęs - pradeda formuotis urolitai. Šlapimo akmenys pagal sudėtį yra kelių rūšių. Katėms struvitų ir kalcio oksalatų paplitimas yra žymiai didesnis nei kitų urolitų, tačiau pastarieji yra ne ką mažiau svarbesni diagnozuojant akmenligę (6). Kai kurie vaistai gali sudaryti nuosėdas, iš kurių susidaro mineraliniai junginiai. Taip pat kitose moksliniuose straipsniuose teigiama, kad plaukai, siuvimo medžiagos operacijos metu ar augalinės kilmės medžiagos, patekusios į šlapimo takų spindį, gali turėti įtakos urolitų formavimuisi (5). Šlapimo takų akmenligė katėms yra gana dažnas susirgimas būtent dėl šios rūšies anatomonių ypatybių. Pastebėta lyties daroma įtaka. Serga abiejų lyčių individai, tačiau patinai, ir ypač kastruoti, turi didesnę riziką sirgti struvitine akmenlige nei patelės, kurių organizme labiau linkę formuotis urolitai, sudaryti iš kalcio oksalatų. Patinų šlapimo takai yra žymiai siauresni ir ilgesni, vietomis darantis linkius, todėl tai padidina tikimybę mineralinių darinių obstrukcijai (7). Nuolatinių tyrinėjimų metų pastebėta ir vis dažniau atmetama galimybė, kad urolitiazę katėms gali predisponuoti infekcinės ir virusinės ligos, nes tai daugiau medžiagų apykaitos liga, kai sutrinka vandens ir druskų apykaita dėl netinkamo mitybos raciono (8). Tačiau vienų autorių teigimu struvitinė akmenligė katėms gali būti susijusi su infekcinėmis šlapimo takų ligomis, ypač tada, kai jas sukelia bakterijos, kurios gamina ureazę (Staphylococcus spp., Proteus spp.). Tokiu būdu ureazė padidina amoniako koncentraciją šlapime, padidėja pačio šlapimo ph ir fosforo jonizacijos pusiausvyra (9). Vienas iš etiologinių faktorių, kuris pažymi akmenligės pasireiškimą katėms yra jų amžius. Dažniausiai šlapimo takų akmenlige serga vyresnio amžiaus gyvūnai, tačiau atliktų tyrimų metu pastebėta, kad kai kurių urolitų sukelta akmenlige sergančios katės buvo perpus jaunesnės už kitas tyrime dalyvavusias sergančias kates (5). Bendras amžiaus vidurkis akmenligės pasireiškimui yra 7,2 ± 3,2 metai. Sudėties atžvilgiu struvitinė akmenligė nustatoma 6,5 ± 2,9 amžiaus katėms, kalcio oksalatų akmenligė 7,8 ± 2,6 amžiaus (6). Išskiriant veislės įtaką, trumpaplaukės ir ilgaplaukės mišrūnės šlapimo takų akmenlige serga dažniau. Grynaveislių kačių tarpe dominuoja Persų, Egipto Mau, Siamo ir Oksikat veislės, toliau Birmos, Himalajų (10). Tai sukuria hipotezę, kad tai gali būti genetinis defektas visoms grynaveislėms katėms, predisponuojantis urolitų susidarymą (6). Buvo manoma, kad ryšio tarp tam tikros katės veislės ir akmenų sudėties nėra. Tačiau yra pastebėta, kad kalcio oksalatai ir struvitai du kartus dažniau pasireiškdavo Persų ir Himalajų veislės katėms, o uratai (purinai) Siamo veislės katėms (5). 11

12 Kiti veiksniai, tokie kaip: mažas gyvūnų mocionas neišeinant į lauką, nutukimas, tingumas taip pat turi įtakos šlapimo sistemos urolitų formavimuisi. Tokios katės mažai juda, rečiau eina šlapintis, tad prisipildžiusi šlapimo pūslė ir šlapimo kaupimasis joje predisponuoja mineralinių druskų nusėdimą šlapimo pūslės dugne. Padidėjus kristalinių medžiagų kiekiui jos sulimpa su gleivėmis ir taip prasideda akmenų formavimasis (6). Pasikeitęs, dažniausiai tingus gyvenimo būdas būdingas kastruotiems katinams (5) Akmenligės patogenezė ir akmenų diferenciacija Šlapimo akmenų susidarymas yra kelių mechanizmų rezultatas (11). Tačiau šių mechanizmų procesas dar nėra visiškai pilnai išaiškintas katėms ir šunims. Yra išskiriami trys faktoriai, kurie prisideda prie akmenų formavimosi proceso: 1) matricos (homogeninio branduolo) susidarymas; 2) kristalizacijos organinių ir neorganinių inhibitorių trūkumas (nes aktyvatorių ir inhibitorių balansas nulemia tam tikro urolito sudėtį); 3) kristalų kaupimasis ir nusėdimas šlapimo takų glevinėje yra aktualiausias veiksnys, darantis įtaką urolitų formavimuisi (12, 13). Mineralinių medžiagų kristalai formuojasi tik esant persotintam šlapimui. Kačių šlapime esančios mineralinės druskos, tokios kaip uratai (purinai), magnio amonio fosfatai (struvitai), kalcio oksalatai ir kiti sudaro kristalus, kurie iš pradžių šlapimo takuose kaupiasi smėlio pavidalu (9). Susidariusių urolitų sudėtis yra skirtinga jie gali būti vienalyčiai (cistinai) arba sudėtiniai (įvairių mineralinių medžiagų arba baltymų kompleksai). Į smėlį panašūs mineralinių medžiagų dariniai turi potencialą didėti, nes ant jų formuojasi vis po naują sluoksnį, kol susidaro įvairių formų ir dydžių akmenys. Jie sudaryti iš centrinio branduolio, kurį supa koncentruotų urolitinių plokštelių sluoksiai, o išorę dengia kristalai (14). Urolitas, kurio branduolys ir apvalkalas yra vienos sudėties, ir savo sudėtyje turintis apie 70 proc. (ar daugiau) vienos rūšies mineralo, yra vadinamas to mineralo pavadinimu (pvz.: kalcio oksalatai, struvitai). Jei urolitas savo sudėtyje turi mažiau kaip 70 proc. tos rūšies mineralo, jis yra vadinamas sudėtiniu urolitu. Iš mineralinių medžiagų susidarę urolitai būna kieti, jų paviršius lygus arba grublėtas (15). Urolitų lokacija gana įvairi. Dažniausiai jie aptinkami šlapimo pūslėje ir šlaplėje, tačiau urolitų galima rasti tiek inkstuose, tiek šlapimtakiuose, bet rečiau. Akmenligė gali pasireikšti daugiau kaip 25 proc. kačių, sirgusių kitomis šlapimo takų ligomis (9). Vienų atliktų tyrimų duomenimis yra žinoma, kad po pasveikimo akmenligė gali vėl pasikartoti, nors tai buvo nustatyta tik 8 proc. visų tirtų kačių (16). 12

13 Struvitai Struvitiniai akmenys formuojasi, kai prasidėjus bakterinei infekcijai, ureazę gaminančios bakterijos skaido urėją iki amoniako ir hidroksilo jonų taip padidinant šlapimo ph (17). Staphylococcus spp., Proteus spp., Enterococcus spp., Mycoplasma spp. tai dažniausiai susiję patogenai, nes jie gamina ureazę ir skaidydami urėją gali pagaminti amoniaką ir anglies dvideginį (18). Šarminėje terpėje padidėja amonio ir karbonato koncentracija, kurie skatina struvitinių akmenų formavimąsi (19). Tiriant mikroskopu, struvitiniai kristalai yra šviesios spalvos, primenantys piramidės ar sferinę formą, o susidarę akmenys būna įvairaus dydžio (iki 1 cm ir daugiau) (4). Pažymėtina, kad struvitinių akmenų paplitimas tiek katėms, tiek šunims sumažėjo, skirtingai nei kalcio oksalatų padidėjo. Tyrėjai iškėlė hipotezę, kuri paaiškina šį kintantį modelį, kad tai dietų pasėkmė, kuomet šlapimas yra rūgštinamas norint ištirpinti struvitus, tačiau tokiu principu sumažinamas šlapimo ph (parūgštinamas), kuris reikalingas kalcio oksalatų formavimuisi (19). 1pav. Struvitiniai kristalai iš katės šlapimo pūslės (14) Cistino akmenys Cistinurija yra paveldimas sutrikimas, kuris apibūdinamas kaip nenormalus cistino ir kitų amino rūgščių transportavimas inkstų kanalėliais, nors cistino koncentracija serume yra normali bei lengvai filtruojama glomerulų. Cistinas yra gana netirpus kai šlapimo ph yra nuo 5,5 iki 7. Tikslus cistino akmenų formavimosi mechanizmas nėra žinomas, nes ne visų gyvūnų organizme, kurie serga cistinurija, vyksta cistino akmenų formavimasis. Susidarę kristalai primena bespalves daugiakampes 13

14 (šešiakampes) plokšteles. Kadangi cistinurija yra įgimtas defektas, cistino akmenų formavimasis dažnai pasikartoja po atliktų operacinių procedūrų (17). 2pav. Cistino kristalai iš katės šlapimo pūslės (14) Ksantino akmenys Ksantino akmenų sukelta akmenligė yra retai pasitaikantis susirgimas smulkių gyvūnų veterinarijoje ir dažniausiai siejamas su alopurinolio vartojimu. Gydymas dietos pagrindu nuo kalcio oksalatų ir alopurinolio naudojimas yra ksantino kristalų formavimosi priežastis (20). Retas šlapinimasis, šlapimo ph sumažėjimas bei jo koncentracijos padidėjimas padidina riziką ksantino akmenų formavimuisi. Purinų metabolizmo metu susidaręs ksantinas yra skaldomas iki šlapimo rūgšties, dalyvaujant fermentui ksantino oksidazei. Jei pasireiškia fermento trūkumas, galutinis skilimo produktas bus ne šlapimo rūgštis, o nesuskilęs ksantinas. Šlapimo nuosėdose ksantino akmenys gali būti sumaišomi su uratais, kadangi jie maži, smulkūs, apvalūs (21). 14

15 3 pav. Ksantino kristalai iš katės šlapimo takų (21) Kalcio oksalatai Pernelyg didelis kalcio išskyrimas su šlapimu arba kaulų demineralizacija yra reikšmingi rizikos veiksniai kalcio oksalato akmenų susidarymui katėms ir šunims. Kaip ir žmonėms, padidėjusi kačių kalcio rezorbcija virškinimo trakte yra pagrindinė hiperkalciurijos priežastis, kuomet sumažėja kalcio absorbcija inkstuose, ko pasekoje padidėja kalcio koncentracija šlapime (22). Susidarę urolitai paprastai būna šiesios spalvos, primena voko formą, kartais elipsės. Paviršinė charakteristika gali skirtis, dažniausai jie turi aštrius, nelygius kraštus (12). Katėms paskirta mitybinė dieta su šlapimą rūgštinančiais pašarais yra susijusi su kalcio išskyrimu, analogiškai kaip ir žmonių baltyminė dieta. Yra žinoma, kad acidozė padidina kalcio išskyrimą su šlapimu. Kalcio jonai ir oksalatai, kurie yra askorbo rūgšties ir keleto amino rūgščių galutiniai produktai, negali sudaryti santykinai netirpias druskas, todėl padidėja šių medžiagų išskyrimas, ir to pasekoje pradeda formuotis kalcio oksalatai (22). 4 pav. Kalcio oksalatų kristalai (12). 15

16 Uratai Uratų akmenys gali būti kaip antrinis pažeidimas po kepenų funkcijos sutrikimų, būtent dėl portosisteminio šunto. Kepenys negali visiškai oksiduoti turimos šlapimo rūgšties nepaisant to, kad urato oksidazės yra pakankamai (22). Padidėjus šlapimo rūgšties išskyrimui pro inkstus, taip pat padidėja ir šlapimo rūgšties koncentracija šlapime. Uratai yra mažiau tirpūs rūgštinės terpės šlapime, tad žemas šlapimo ph predisponuoja uratų kaupimąsi ir akmenų susidarymą (17). Nors uratų susidarymui įtakos turi šlapimo rūgšties ir amonio koncentracija šlapime, šios rūšies akmenligė katėms labiau yra idiopatinės kilmės, kuriai nei veislė, nei lytis nėra predisponuojantys veiksniai. Šlapimo rūgšties kristalai būna ploni šešiakampiai, amonio uratų kristalai netaisyklingos formos, santykinai dideli (22). 5 pav. Šlapimo rūgšties kristalai (14) Klinikiniai požymiai Kačių, sergančių apatinių šlapimo takų akmenlige, klinikiniai požymiai priklauso nuo susidariusių akmenų skaičiaus, vietos ir jų fizinių savybių. Šlapimo pūslėje ar inkstų geldelėje esantis vienas, lygiu paviršiumi urolitas sukels mažesnį dirginimą nei keli akmenys aštriomis, nelygiomis briaunomis. Maži akmenys dažnai sukelia dalinę arba visišką šlapimo takų ir šlaplės obstrukciją, ko pasekoje atsiranda šlapimo pūslės išsiplėtimas, pilvo skausmai, šlapimo nelaikymas arba dažnas šlapinimasis. Kartais įvyksta šlapimo pūslės plyšimas ir šlapimas išsilieja į dubens ertmę (5). 16

17 Akmenligę labai apsunkina bakterinė šlapimo takų infekcija, kuri, labiau tikėtina, gali sukelti uždegimą daug greičiau nei sterilus urolitas, esantis šlapimo takuose (12) Šlapimtakių akmenligė Klinkiniai simptomai, kuriuos predispnuoja urolitai, esantys šlapimtakiuose, gali būti besimptomiai arba sukelti įvairaus laipsnio pilvo skausmus, apetito praradimą. Dėl jų obstrukcijos palpacijos būdu galima apčuopti padidėjusius inkstus dėl hidronefrozės (18) Šlapimo pūslės akmenligė Šlapimo pūslės akmenligė taip pat gali būti besimptomė arba pasireikšti šlapimo pūslės epitelio dirginimu. Tuomet simptomai būna ryškiai išreikšti: hematurija, dažnas šlapinimasis, dizurija, strangurija. Šlapimo pūslės urolitų gali atsirasti dėl bakteijų, gaminančių ureazę (18). Tačiau bet koks urolitas, dirgindamas šlapimo pūslės epitelį gali sukelti bakterinę šlapimo takų infekciją (12) Šlaplės akmenligė Esant šlaplės akmenligei sutrinka dalinis arba visiškas šlapimo nutekėjimas, lydimas hematurijos, dizurijos ar strangurijos. Visiškos obstrukcijos metu per val. išsivysto uremija ir inkstų azotemija (18) Akmenligės diagnozavimas Visada rekomenduotina atlikti diagnostinius rentgeno ir ultragarsinio echoskopo tyrimus gyvūnams, kuriems nustatyta šlapimo takų akmenligė, ypač tada, kai akmenų buvo daug, o po chirurginio gydymo jų išimta mažiau, nei buvo nustatyta prieš atliekant chirurgines manipuliacijas (23). Pilvo srities palpacijos metu katei, kuriai įtariama urolitiazė, galima apčiuopti šlapimo pūslės sienelės sustorijimą ir joje esančius urolitus. Rektiniu tyrimu galima taip pat jausti šlapimo akmenis bei kartu išsiplėtusią šlaplę dėl šlapimo takų obstrukcijos. Dėl šlapimtakių obstrukcijos dažniausiai stebimas inkstų padidėjimas, jų skausmas, arba lėtinis inkstų nepakankamumas, kuomet patys inkstai yra sumažėję (5) Bendras šlapimo tyrimas Biocheminiai ir morfologiniai kraujo parametrai sergant šlapimo takų akmenlige dažniausiai yra nepakitę. Kai kuriais atvejais tam tikri pakitimai gali rodyti akmenligės tipą, kaip antai bendra organizmo hiperkalcemija, dėl padidėjusio kalcio oksalatų ar kalcio fosfatų pasireiškimo organizme. Azotemija būdinga tiek viršutinių, tiek apatinių šlapimo takų obstrukcijai (24). Šlapimo mėginys dažniausiai paimamas cistocentezės ar kateterizacijos būdu. Pacientas yra paguldomas ant nugaros, viena ranka įmobilizuojant šlapimo pūslę ir fiksuojant gyvūno kojas kol 17

18 kateterizacijos arba cistocentezės būdu bus paimtas mėginys. Rezultatai būna geriausi, kai tiriamas šviežias šlapimas. Jei mėginys nebus ištirtas per 1 2 valandas nuo paėmimo, jis turi būti laikomas šaldytuve (25). Šlapimo tyrimas yra svarbus diagnostinis metodas, nustatantis tam tikrų parametrų nuokrypį nuo normos. Normalus šlapimo ph šunims ir katėms svyruoja tarp 5,5 7,5. Tačiau rodiklių pokyčiams įtakos gali turėti susijaudinimas, stresas bei kiti faktoriai (26). Kristalų formavimuisi įtakos turi šlapimo ph: struvitiniams akmenims būdingas labiau šarminis šlapimas, kalcio fosfatams - nuo šarminio iki neutralaus, kalcio oksalatams ir silicio urolitams nuo neutralaus iki rūgštinio, uratams ir ksantino akmenims rūgštinis šlapimas (27). Šlapimo drumstumas bei spalva nustatomi apžiūrint. Normalus šlapimo tankis katėms turi būri ne didesnis nei 1,035 (25) Radiografija Ne visiems pacientams su šlapimo sistemos sutrikimais iš karto yra atliekamos rentgeninio diagnozavimo procedūros. Gyvūnų patelės, kurioms neseniai pasireiškė poliakiurija gali turėti tiesiog šlapimo pūslės infekciją, kuri bus gydoma antibiotikais. Šunims ir katėms su apatinių šlapimo takų sutrikimais yra rekomenduotina atlikti rentgenines diagnostines procedūras, kai pasireiškę klinikiniai požymiai greitai neišnyksta, nuolat kartojasi arba kai susirgimas pasireiškęs tų veislių katėms, kurios yra imlios akmenų susidarymui šlapimo takuose. Kadangi mokslinių tyrimų duomenimis inkstų ir šlapimo takų akmenligės pasireiškimas katėms siejamas su lėtiniu inkstų nepakankamumu, rentgeninis tyrimas rekomenduotinas visoms katėms, kurioms diagnozuotas inkstų funkcijos nepakankamumas (24). Dauguma neaiškiai matomų darinių šlapimo pūslėje rentgenografijos metu gali būti nustatyti kaip urolitai. Kitais atvejais tai būdavo mineralizuotos neoplazijos ir gleivinės sienelės mineralizacija (28). Kalcio oksalatai ir struvitai yra rentgenokontrastiški, tačiau apie 1,7-5,2 proc. atvejų šie akmenys rentgenogramose būna neaiškūs. Tokie nepastebimi akmenys dažniausia būna iki 1 mm apimties (29). Uratų, cistino ir kalcio fosfatų akmenų rentgenokontrastiškumas yra skirtingas, todėl net 25 proc. atvejų yra atmetami dėl urolitų. Šlapimo pūslės akmenys yra dažnai pražiūrimi, ypač tada, kai ne visa šlapimo pūslė matoma rentgenogramoje. Mineralinių medžiagų sankaupos inkstuose gali atsirasti iš kalcifikuotos inkstų parenchimos (nefrokalcinozė), kalcifikuotų navikų ar mineralizuotų cistų. Atliekant rentgeninį tyrimą būtina palyginti lateralinį ir dorsoventralinį vaizdą. Patikimumas nustatant akmenligę katėms rentgeno metodu yra 81 proc. (30). Dvigubo kontrasto cistografijos metu yra išplečiama šlapimo pūslė dujomis, bei į ją prileidžiama kontrastinės medžiagos. Procedūros principas užtikrina tikslesnį akmenų aptikimą. Nors 18

19 tai ir yra jautriausias akmenų aptikimo metodas, tačiau tikslus akmenų skaičius yra nustatytas vidutiniškai tik 53 proc. tirtų atvejų (29) Intraveninė pielografija Šlapimo urografija, dar vadinama intravenine pielografija, tai metodas, padedantis diagnozuoti šlapimo takų akmenligę. Ji parodo, kaip funkcionuoja šalinimo sistema, nustato šlapimo takų praeinamumą, plėtimosi priežastis ir gali parodyti inkstų ar šlapimo pūslės akmenis (31). Pielografijos metodu galima atlikti kokybišką rentgeninį šlapimo takų vertinimą. Pastebėta, kad tyrimo metu naudota kontrastinė medžiaga gali iškreipti rezultatus tiriant patį šlapimą, padidinti dirbtinai baltymų koncentraciją. Todėl rekomenduojama po intraveninės pielografijos neatlikti šlapimo tyrimo (32) Sonografija Tiek rentgenokontrastinius, tiek nerentgenokontrastinius šlapimo pūslės akmenis paprastai galima matyti sonografijos metu. Sanografija tai ultragarsu pagrįstas diagnostinio atvaizdavimo metodas, atliekamas tiriant gyvūno (ir žmogaus) organizmą kai norima nustatyti galimą ligą, vidinį pažeidimą. Šlaplės akmenis sunku vizualizuoti ultragarso pagalba, nebent jie yra lokalizuoti šalia šlapimo pūslės kaklelio. Nors sonografija yra jautresnis akmenų diagnozavimo metodas nei rentgeno tyrimas, tačiau jo rezultatų nepatikimumas vidutiniškai siekia iki 3,5 proc., taip pat kaip ir rentgeninio metodo. Inkstų akmenys matomi kaip intensyviai sufokusuoti šviesūs balti židiniai su tamsiais šešėliais. Tačiau vizualizacija gali būti neaiški dėl padidėjusio dujų kiekio žarnyne, todėl inkstų akmenys gali būti supainiojami su inktų parenchimos kalcifikacijos židiniais(33) Kompiuterinė tomografija Akmenys nuo minkštųjų audinių yra lengvai atskiriami kompiuterinio tomografo pagalba. Neseniai atliktų tyrimų metu buvo nustatyta, kad tomografo pagalba galima atspėti akmenų sudėtį pagal tankio skirtumus. Atliekant tyrimus in vitro su akmenimis iš šunų šlapimo takų buvo prognozuojama proc. grynos sudėties akmenų (pagal mineralų kiekį), tačiau mišrios sudėties akmenų kiekio vis tik nebuvo galima tiksliai nuspėti (34). 19

20 6 pav. Pilvo srities kompiuterinės tomografijos metu matomi kalcio oksalatai šlapimo pūslėjė (5) Akmenligės gydymas Kačių šlapimo takų gydymas apima fizinį šlapimo akmenų pašalinimą (chirurginės operacijos) ir tirpdymą, keičiant gyvūno pašarą pagal jo sudėtines dalis. Gydymas yra parenkamas priklausomai nuo klinikinės patirties ir žinių, nuo turimos įrangos galimybių, gyvūno ligos progresavimo ir kliento pageidavimų (35). Sergamumas akmenlige gyvūnams pastaruoju metu didėja, dažniausiai dėl netinkamo jų mitybos raciono, tačiau ir jo pakeitimas ne visada užtikrina gyvūno visišką pasveikimą, todėl chirurginės intervencijos tampa kita pasirinkimo galimybe (36). Medicininės terapijos tikslas yra sumažinti mineralinių kristalų kiekį šlapime. Konservatyvus gydymas, pagrįstas urolitų tirpumu, yra veiksmingas tik struvitinių, cistino ir šlapimo rūgšties akmenų pasireiškimui. Kalcio oksalatų akmenų pašalinimui dažniausiai reikalingos chirurginės manipuliacijos (35) Konservatyvus gydymas Klinikinė patirtis rodo, kad tam tikras mitybos raciono sudarymas gali užkirsti kelią tolimesniam kalcio oksalatų susidarymui šlapimo takuose. Vandens didinimas racione katėms yra vienas iš veiksnių gydant kalcio oksalatų akmenligę ir taip mažinant riziką susirgimo pasikartojimui. Taip pat labiau rekomenduotinas šėrimas konservuotu pašaru, nes jame yra didesnis kiekis vandens nei sausame pašare. Subalansuotame pašare turėtų būti mažesni kiekiai natrio, kalcio bei baltymų. Vitaminai C ir D didina kalcio absorbciją žarnyne, todėl reikėtų vengti šių papildų kačių racione. 20

21 Steroidai (prednizolonas) ir furozemidas taip pat neturėtų būti vartojami gydant kalcio oksalatinę akmenligę (12). Struvitiniai akmenys gali būti ištirpinami naudojant specialią komercinę dietą (pvz. Hills s/d), tačiau ši dieta nėra skirta ilgam vartojimui. Gydomieji maisto produktai yra sudaryti taip, kad būtų išvengta per didelio magnio ir fosforo kiekio, ir kad būtų palaikoma rūgštinė šlapimo ph terpė. Kai kurie maisto produktų sudėtiniai elementai randami gana dideliais kiekiais (pvz. Natrio chloridas), kuris skatina polidipsiją ir poliuriją. Deja, bet struvitinė dieta turi nemažai kontraindikacijų, tokių kaip blogas baltymų pasisavinimas, ar jau esamų ligų paūmėjimas (pvz.: širdies ligos, hipertenzija). Antibiotikų terapija taip pat yra esminis faktorius struvitinei akmenligei gydyti, ypač kai jos atsiradimu įtakos turėjo bakterinė infekcija. Gydymo tikslas yra sumažinti šlapimo ph iki 6,5 ir šlapimo tankį iki 1,035 ar žemiau (35). Cistino urolitai tirpūs šlapime, kurio ph 7,5 ir daugiau, todėl pagrindinis tikslas gydant cistino urolitus, yra šarminti šlapimą, skiriant atitinkamą pašarą. Jei reikia, oraliai galima skirti kalio citrato arba natrio bikarbonato tol, kol šlapimo ph pasieks 7,5. Vaistai, kurių sudėtyje yra D-penicilamino ir alfa (2-merkaptopropionilo) glicino, jungiasi su cistinu, susidaro cisteinas, kuris yra 50 kartų tirpesni nei cistinas. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad kas 12 valandų katėms su cistino akmenlige sudavus alfa glicino junginio 12-13mg/kg, šių urolitų kiekis sumažėjo (36). Alopurinolis gali lengvai jungtis su ksantino oksidaze ir taip slopinti jos veikimą. Tokiu principu sumažėja šlapimo rūgšties gamyba, kuri įeina į uratinių akmenų sudėtį. Tačiau gali pasireikšti šalutinis gydymas po alopurinolio skyrimo pradeda formuotis ksantino kristalai. Uratiniams akmenims gydyti taip pat galima skirti natrio bikarbonatą ar kalio citratą oraliai, ko pasekoje padidinamas šlapimo ph nuo 7 iki 7,5, tačiau toliau didinti ph nebegalima (virš 7,5), nes padidėja rizika formuotis kalcio fosfatams (36) Chirurginis gydymas Kalcio oksalatų, uratų, ir silicio akmenys negali būti ištirpinti gydant juos medikamentiškai ar pašaro pagalba, todėl tokius urolitus reikėtų šalinti chirurginiu būdu. Tap pat chirurginės intervencijos yra taikomos, kai gyvūnui jau yra pasireiškusi šlapimo takų obstrukcija arba kai yra inkstų funkcijos nepakankamumas. Procedūros parinkimas remiasi visišku urolitų pašalinimu atsižvelgiant pirmiausiai į jų buvimo vietą, jų kiekį bei dydį (36). 21

22 2. TYRIMO METODAI 2.1. Tyrimo objektas, vieta ir laikas Tyrimas buvo atliktas dviejuose Kauno X ir Y smulkių gyvūnų klinikose. Tyrimo laikotarpis nuo 2015 metų sausio 1 dienos iki 2015 metų gruodžio 31 dienos. Tyrimo objektas katės, sergančios apatinių šlapimo takų akmenlige. Per šį laikotarpį X ir Y klinikose bendrai buvo gydomos 1953 katės, iš kurių šlapimo sistemos susirgimai buvo diagnozuoti 266 katėms. Tyrimui buvo atrinkta 60 tiriamųjų, kuriems pasireiškė šlapimo takų akmenligė. Diagnozei nustatyti buvo remiamasi surinktos anamnezės duomenimis, biocheminiais šlapimo ir kraujo tyrimais, šlapimo mikroskopavimo duomenimis, rentgeninio ir ultragarsinio tyrimo rezultatais Tyrimo metodai Norint diferencijuoti apatinių šlapimo takų akmenligę nuo kitų šlapimo sistemos sutrikimų, tyrimo metu buvo surinkta anamnezė ir atlikta klinikinė apžiūra, taip pat atliktas biocheminis ir morfologinis kraujo tyrimas, biocheminis šlapimo tyrimas bei šlapimo mikroskopavimas. Tikslesniam diagnozės patvirtinimui buvo atlikta sonografija ir rentgenografija. Anamnezės surinkimas Atvežtam pacientui į kliniką prieš klinikinį tyrimą buvo surinkta išsami anamnezė iš gyvūno šeimininko. Buvo surinkti duomenys apie gyvūno amžių, veislę, kokie klinikiniai požymiai buvo pastebėti, ar buvo panašių susirgimų praeityje, jei taip, ar buvo gydytas, kokie medikamentai buvo vartojami. Taip pat buvo surenkama informacija apie gyvūno laikymą, apie jo šėrimą, kontaktą su kitais gyvūnais bei kt. Klinikinis tyrimas Surinkus anamnezę ir ją įvertinus buvo atliktas klinikinis tyrimas. Jo metų buvo įvertinta gyvūno išvaizda, jo įmitimas, gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo greitis, buvo pamatuota temperatūra bei širdies darbas, buvo atlikta inkstų, šlapimo pūslės bei išorinių šlapimo organų palpacija, atlikta ir įvertinta šlapimo organų funkcinė veikla. Specialieji tyrimai Kadangi klinikinis tyrimai nėra visiškai informatyvus, reikalingi specialieji tyrimai, norint visiškai diagnozuoti ligą. Tokiu atveju yra daromi šlapimo, kraujo, rentgeninis bet ultragarsinis tyrimai. Šlapimo tyrimas. Šis tyrimas yra vienas informatyviausių, norint nustatyti apatinių šlapimo takų akmenligę. Vieni šlapimo mėginiai (n=27) buvo atnešti gyvūno savininkų surinkus juos į švirkštą ar sterilų indą šlapimui, kitų (n=30) kačių šlapimas buvo paimtas klinikoje kateterizavus/ išspaudus 22

23 šlapimo pūslę. Dėl obstrukcijos (n=3) šlapimas buvo paimtas cistocentezes būdu trims gyvūnams. Kateterizacija ir cistocentezė buvo atlikta sedavus gyvūną (medetomidino hidrochlorido injekciniu tirpalu). Kateterizacijos metu buvo naudojamas sterilus vienkartinis kateteris, kuris patepamas vazelinu ir atsargiai per šlaplę įkišamas iki šlapimo pūslės. Cistocentezės metu viena ranka imobilizuojama šlapimo pūslė. Kita ranka adata per pilvo sieną duriama į šlapimo pūslę ir traukiant stūmoklį šlapimas prisiubiamas į švirkštą. Cistocentezei palengvinti naudojamas ultragarsinis eschoskopas: jo daviklis ištepamas Eco Gel 200 geliu, dedamas ant pilvo šlapimo pūslės srityje, o kita ranka šalia daviklio suradus pūslę į ją duriama švirkštu per pilvo sieną. Tokiu principu buvo gaunamas šlapimas tolimesniam jo tyrimui. Biocheminis šlapimo tyrimas buvo atliktas 29-iems pacientams. Tyrimas atliktas ne visiems pacientams dėl gyvūnų savininkų sprendimo financiniais aspektais. Biocheminio šlapimo tyrimo metu galima įvertinti šlapimo sistemos veiklą. Jo metu buvo tiriami šie parametrai: šlapimo tankis, šlapimo ph, leukocitų, eritrocitų, urobilinogeno, bilirubino, gliukozės, baltymų ir ketonų koncentracija šlapime. X ir Y klinikose buvo naudojamas šlapimo analizatorius H 50 (Kinija) ir UA PU 4010 (Japonija). Šlapimo mikroskopavimas reikalingas norint surasti bei įdentifikuoti kristalus. Surinktas šlapimas buvo perpilamas į mėgintuvėlį bei centrifūguojamas, o susidariusios nuosėdos - mikroskopuojamos. X klinikoje naudojamas Olympus firmos mikroskopas, Y klinikoje Shinova DM 130. Šlapimo mikroskopavimo metu buvo ieškoma kristalų, o radus jie buvo įdentifikuojami. Kraujo tyrimas. Norint įvertinti inkstų veiklą buvo atliekamas kraujo biocheminis tyrimas (n=24) ir analizuojami kreatinino ir šlapalo nuokrypiai. Bendrai organizmo būklei įvertinti buvo atliekamas morfologinis kraujo tyrimas (n=5). Kraujo tyrimai atlikti ne visiems pacientams dėl gyvūnų savininkų sprendimo financiniais aspektais. Visi tyrimai atlikti laikantis aseptikos ir antiseptikos reikalavimų. Kraujo ėmimo vietoje buvo pašalinami plaukai, oda nuvalyta antiseptiniu tirpalu. Kraujas buvo imamas iš priekinės kojos giliosios dilbio venos (vena profunda antebrachii) arba iš užpakalinės šoninės poodinės venos (vena saphena). Kraujagyslę užspaudus ir jai išryškėjus vienkartine adata buvo praduriama kraujagyslė ir paimamas kraujas į mėgintuvėlį su EDTA (antikoaguliantu). Mėgintuvėlis pavartomas. Morfologinis kraujo tyrimas buvo atliekamas naudojant IDEX Catalyst LaserCyte Dx analizatorių. Toliau kraujas centrifiguojamas ir taip atskiriama plazma, reikalinga biocheminiam kraujo tyrimui. Biocheminiai kraujo tyrimai buvo atliekami X ir Y klinikų esančiose laboratorijose naudojant SPOTCHEM EZ SP 4430 ir IDEX Catalyst Dx kraujo analizatorius. Buvo vertinami kreatinino (CREA) ir šlapalo (UREA) parametrai. Visi tyrimai buvo atliekami prisilaikant gyvūnų globos, laikymo bei naudojimo ir veterinarinių reikalavimų. Ultragarsinis tyrimas. Dėl šlapimo takų obstrukcijos buvo neįmanomas šlapimo paėmimas kateterizacijos būdu. Šio tyrimo metu buvo diagnozuoti 3 obstrukcijos atvejai. Ultragarsinis tyrimas 23

24 buvo taikomas kartu su cistocenteze (žiūrėti šlapimo tyrimas ). Viso tyrimo metu sonografija buvo taikoma 24-iems pacientams. Gyvūnas buvo guldomas ant nugaros (dorsalinė padėtis) arba ant šono (lateralinė padėtis), priekinės ir galinės kojos fiksuojamos prilaikant. Tiriamosios vietos srityje pašalinami plaukai (jei reikia), oda nuvalyta antiseptiniu tirpalu. Echoskopo daviklis ištepamas Eco Gel 200 geliu, dedamas ant pilvo ir vedžiojamas šlapimo pūslės srityje. X ir Y klinikose buvo naudojami Mindray dp 7 ultragarsiniai echoskopai (JAV). Rentgeninis tyrimas. Šio tyrimo esmė patvirtinti arba atmesti diagnozę, arba nustayti, kurioje vietoje yra akmenys esant obstrukcijai. Prieš planinį tyrimą kiekvienas gyvūnas (n=5) buvo nešeriamas 12 valandų. Tyrimo metu šeimininkų pagalba gyvūnas yra prilaikomas, kol bus padaryta rentgeno nuotrauka, arba seduojamas (naudota medetomidino hidrochlorido injekcinis tirpalas). Gyvūnas guldomas ant šono (dešinio arba kairio) ir buvo atliekama šoninė (LL), arba guldomas ant nugaros ir atliekama ventrodorsalinė (VD) pilvo srities rentgenograma. X ir Y klinikose rentgeno nuotraukos buvo atliekamos naudojant LX125V (Vokietija) ir ECOray 400 (Vokietija) rentgeno aparatus Duomenų apdorojimas Tyrimo metu apatinių šlapimo takų akmenlige sergančios katės (n=60) buvo suskirtytos į grupes pagal: lytį: patelės (n=19) ir patinai (n=41); lytinį aktyvumą: kastruoti/ sterilizuotos, nekastruoti/ nesterilizuotos; amžių (suskirstyti į 6 grupes): 0 - <1 metų amžiaus, 1 - <2 metų amžiaus, 2 - <4 metų amžiaus, 4 - <7 metų amžiaus, 7 - <10 metų amžaus ir 10 - <15 metų amžiaus.; veislę: mišrūnės, Škotų nulėpausė, Britų trumpaplaukė, Kornvalio reksas, Rusų mėlynoji, Persų ilgaplaukė, Siamo, Burmos, Sfinkso, Meino meškėno katė; šlapime nustatytų kristalų rūšį: struvitinė, kalcio oksalatinė, uratinė, mišri, nediferencijuota akmenligė; Statistinių duomenų ir rezultatų analizei buvo naudota MS Excel 2013 programa. Duomenys buvo laikyti statistiškai patikimi kai p<0,05 ir p<0,001, nepatikimi kai p>0,05. 24

25 Susirgimas 3. TYRIMO REZULTATAI 3.1. Kačių šlapimo sistemos susirgimų analizė Šlapimo nelaikymas 5 3 Cistitas Apatinių šlapimo takų akmenligė Inkstų ligos Susirgimų dažnis Klinika "Y" Klinika "X" 7 pav. Kačių sergamumas šlapimo sistemos ligomis X ir Y klinkose per 2015 metus. Per 2015 metus Kauno X ir Y smulkių gyvūnų klinikose iš viso buvo nustatyti 266 atvejai su šlapimo sistemos ligomis. X klinikoje daugiausiai pasireiškė įvairios kilmės inkstų ligos (n=83), cistitas (n=27), apatinių šlapimo takų akmenligė (n=33), šlapimo nelaikymas (n=3). Y klinikoje dažniausias šlapimo sistemos susirgimas buvo taip pat įvairos kilmės inkstų ligos (n=62), cistitas (n=26), apatinių šlapimo takų akmenligė (n=27), šlapimo nelaikymas (n=5). (7 pav.) 22,6 proc. Šlapimo sistemos susirgimai 77,4 proc Šlapimo takų akmenligė metus. 8 pav. Kačių sergamumas apatinių šlapimo takų akmenlige X ir Y klinikose per

26 Pacientų skaičius Bendrai visų šlapimo sistemos susirgimų X ir Y klinikose inkstų ligomis sirgo 145 pacientai (54,5 proc.), cistitu 53 pacientai (19,9 proc.), apatinių šlapimo takų akmenlige 60 pacientų (22,6 proc.), šlapimo nelaikymas pasireiškė 8 pacientams (3,0 proc.). (8 pav.) 3.2. Lyties ir lytinio aktyvumo įtaka apatinių šlapimo takų akmenligei Tiriant lyties įtaka apatinių šlapimo takų akmenligės pasireiškimui katėms, buvo nustatyta, kad X smulkių gyvūnų klinikoje daugiausiai sirgo patinai (n=21), nei patelės (n=12). Y smulkių gyvūnų klinikoje apatinių šlapimo takų akmenligė dažniausiai buvo diagnozuota taip pat patinams (n=20), nei patelėms (n=7). (8 pav.) Bendras akmenligės pasireiškimo dažnumas abiejų X ir Y klinikose patinams (n=41) buvo 68,3 proc., patelėms (n=16) - 31,7 proc. (9 10 pav.) Patinai Gyvūno lytis Patelės Klinika "X" Klinika "Y" 9 pav. Apatinių šlapimo takų akmenligės pasiskirstymas pagal lytį X ir Y klinikose. 31,7 proc. 68,3proc. Patinai Patelės 10 pav. Apatinių šlapimo takų akmenligės procentinis pasiskirstymas pagal lytį. 26

27 Pacientų skaičius Analizuojant akmenligės pasireiškimą nuo lytinio aktyvumo buvo surinkti duomenys apie patinų kastracijos ir patelių sterilizacijos dažnį X ir Y smulkių gyvūnų klinikose. Vertinant pagal lytinį aktyvumą dažniausiai sirgo kastruoti/ sterilizuoti pacientai (n=44, p<0,05), kas sudaro 73,3 proc. Nekastruoti/ nesterilizuoti pacientai (n=16, p<0,05) sirgo rečiau 26,7 proc. (11 12 pav.) Kastruoti/ sterilizuotos Nekastruoti/ nesterilizuotos Patinai Patelės 11 pav. Apatinių šlapimo takų akmenligės pasiskirstymas pagal lytį ir lytinį aktyvumą. Tiriant akmenligės pasireiškimą nuo lytinio aktyvumo buvo nustatyta, kad X ir Y klinikose kastruotų/ sterilizuotų kačių tarpe (73,3 proc.) patinai sudarė 72,7 proc., patelės - 27,8 proc. Nekastruotų/ nesterilizuotų kačių tarpe (26,7 proc.) 56,3 proc. sudarė patinai ir 43,7 proc. - patelės. 26,7% 73,7% Kastruori/ sterilizuotos Nekastruoti/ nesterilizuotos 12 pav. Apatinių šlapimo takų akmenligės procentinis pasiskirstymas pagal lytinį aktyvumą. 27

28 Pacientų skačius Pacientų skaičius 3.3. Amžiaus įtaka apatinių šlapimo takų akmenligei Išanalizavus duomenis visi pacientai (patinai ir patelės) buvo suskirstyti į šešias amžiaus grupes. 12 paveiksle matyti, kad daugiausiai apatinių šlapimo takų akmenligė katėms pasireiškė 4 - <7 metų amžiaus grupėje (n=25) kas sudaro 41,7 proc. visų tiriamųjų. Antroje vietoje pagal sergamumo dažnį akmenlige sirgo 2 - <4 metų amžiaus grupėje esantys pacientai (n=14) 23,3 proc. Vyresnio amžiaus tarpe 7 - <10 metų liga diagnozuota 16,7 proc. (n=10), 10 - <15 metų 11,6 proc. pacientų (n=7). Mažiausiai atvejų pasitaikė 0 - <1 metų amžiaus esančioms katėms (n=3) 5,0 proc., bei 1 - <2 metų katėms (n=1) 1,7 proc. (p<0,05). (13 pav.) <1 m. 1-<2 m. 2-<4 m. 4 - <7 m. 7 - <10 m < 15 m. Katės amžius 13 pav. Apatinių šlapimo takų akmenligės pasiskirstymas pagal amžių Veislės įtaka apatinių šlapimo takų akmenligei Išanalizavus 2015 metų X ir Y smulkių gyvūnų klinikose esančių kačių susirgimus apatinių šlapimo takų akmenlige, buvo pastebėta ligos priklausomybė nuo kačių veislės. (14 pav.) Klinika "X" Klinka "Y" Kačių veislės 14 pav. Apatinių šlapimo takų akmenligės pasiskirstymas pagal veislę X ir Y klinikose. 28

29 Pacientų skaičius Daugiausiai sergančiųjų apatinių šlapimo takų akmenlige buvo diagnozuota mišrios veislės katėms (n=36) 60,0 proc. Iš grynaveislių dažniausiai sirgo Persų ilgaplaukės ir Siamo veislės katės (n=6) 10,0 proc., rečiau Britų trumpaplaukės ir Rusų mėlynosios (n=3) 5,0 proc., Sfinkso (n=2) 3,3 proc. veislės katės. Rečiausiai susirgimas buvo diagnozuotas Škotų nulėpausėms, Kornvalio rekso, Burmos ir Meino meškėno veislės katėms (n=1) 1,7 proc. (15 pav.) Kačių veislė 15 pav. Apatinių šlapimo takų akmenligės pasiskirstymas pagal veislę. Tyrimo metu buvo pastebėta, kad apatinių šlapimo takų akmenligė X ir Y klinikose vienodai ir dažniausiai pasireiškė mišrios veislės katėms (n=36, p<0,05) 60,0 proc., nei grynaveislėms (n=24, p<0,05). (16 pav.) 40,0 proc. 60,0 proc. Mišrūnės Grynaveislės 16 pav. Apatinių šlapimo takų akmenligės procentinis pasiskirstymas pagal veislę. 29

30 Pacientų skaičius 3.5. Kačių, sergančių apatinių šlapimo takų akmenlige, šlapimo ir kraujo tyrimo rezultatai Tyrimo metu buvo atliktas mikroskopinis šlapimo nuosėdų tyrimas (n=60). 55 iems pacientams mikroskopavimo metu buvo diagnozuota urolitų kilmė (17 pav.) 17 pav. Mikroskopinio tyrimo metu rasti struvitai, 100x padidinimas. (Autorės nuotrauka) Tirtose nuosėdose buvo rasti stuvitiniai (n=25) 41,7 proc., kalcio oksalatiniai (n=26) 43,3 proc., uratiniai kristalai (n=2) 3,3 proc., bei mišrūs (n=2) 3,3 proc. Visų 60 tirtų atvejų metu kristalai nebuvo identifikuoti tik 5 kartus: 3-ims iš jų nebuvo žinoma urolitų kilmė, o 2 atvejais nebuvo rastą jokių kristalų absoliučiai, nors šlapimo takuose buvo matyti susiformavę urolitai. (18 pav.) Struvitinė Kalcio oksalatinė Mišri Uratinė Nediferencijuota Akmenligės tipas 18 pav. Apatinių šlapimo takų akmenligės pasiskirstymas pagal urolitų tipą. 30

31 Analizuojant priklausomybę tarp lyties ir urolitų tipo, daugiausiai buvo diagnozuota struvitinė akmenligė patinams (n=18). Patelėms dažniausiai buvo diagnozuojama struvitinė (n=7) ir kalcio oksalatinė (n=12) akmenligė. Mišri ir uratinė akmenligė buvo diagnozuota visiems pacientams (patinams, patelėms) po 1 kartą. Nediferencijuota akmenligė sudarė 8,3 proc. visų tirtų atvejų, kurių metu kristalai nebuvo įdentifikuoti 3 patinams ir 2 patelėms. Tiriant lyties įtaką akmenligės tyrimui nustatyta, kad patinai 1,28 karto struvitine akmenlige serga dažniau nei kalcio oksalatine, o patelės 1,16 karto kalcio oksalatine akmenlige serga dažniau nei struvitine. (19 pav.) Struvitinė Kalcio oksalatinė Mišri Uratinė Nediferencijuota Patinai Patelės 19 pav. Apatinių šlapimo takų akmenligės pasiskirstymas pagal lytį ir urolitų tipą. Buvo atliktas tyrimas norint nustatyti veilės priklausomybę nuo urolitų tipo. Daugiausiai vienos grupės atstovų buvo mišrios veislės katės, Siamo bei Persų ilgaplaukės. Kitų veislių pasitaikė po kelis vienetus, todėl jos sugrupuotos į kitos veislės grupę. Mišrios veislės katėms (n=36) dažniausiai pasitaikė struvitinės kilmės akmenligė (n=17) 47,2 proc., kalcio oksalatinė (n=13) 36,1 proc. bei mišraus tipo (n=1) 27,8 proc. Tyrimo metu 5-iems atvejams nebuvo identifikuotas akmenligės tipas (n=5), kas sudarė 13,9 proc. Persų ilgaplaukėms dažniausiai pasitaikanti akmenligė buvo kalcio oksalatinė (n=4) 66,7 proc., struvitinė (n=2) sudarė 33,3 proc. Siamo veislės katėms dažniau diagnozuota kalcio oksalatinė (n=5) 83,3 proc., rečiau struvitinė (n=1) 16,7 proc. akmenligės. Kitų veislių katės (n=12) be struvitinės (n=5) ir kalcio oksalatinės (n=4) sirgo uratine (n=2) 16,7 proc. ir mišraus tipo (n=1) akmenlige 8,3 proc. (20 pav.) 31

32 Pacientų skaičius Mišrūnai Persų ilgaplaukės Siamo Kitos veislės Kačių veislės Struvitinė Kalcio oksalatinė Nediferiancijuota Uratinė Mišri 20 pav. Apatinių šlapimo takų akmenligės pasiskirstymas pagal veislę ir urolitų tipą. Šlapimo biocheminis tyrimas buvo atliktas 29 pacientams (48,3 proc.). Tyrimo metu labiausiai buvo vertinamas šlapimo ph. Atlikus ph matavimo tyrimą (n=60) buvo nustatytas rūgštinis šlapimas 22-iems pacientams 5,8 ± 0,11, šarminis 29-iems pacientams 8,2 ± 0,07 ir neutralus 9- iems pacientams 7,0. Lyginant kačių ph pasiskirtymą tarp grupių buvo nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai (p<0,001). Procentinė rezultatų analizė: rūgštinis šlapimas nustatytas 36,7 proc., neutralus 15,0 proc., šarminis 48,3 proc. atvejų. (21 pav.) 48,3 proc. 36,7 proc 15,0 proc. Rūgštinis Neutralus Šarminis 21 pav. Kačių šlapimo ph procentinis pasiskirstymas sergant apatinių šlapimo takų akmenlige. Atlikto biocheminio šlapimo tyrimo metu buvo pastebėta, kad be šlapimo ph pakitimų buvo rasti kiti šlapimo parametrų nuokrypiai. Didžiausias dėmesys buvo atkreiptas į leukocitų, eritrocitų ir baltymų koncentraciją šlapime. Šlapimo tyrime katėms buvo rasta leukocitų, kurių vidutinė koncentracija 290,00 ± 43,28 Leu/μL (n=19). Vidutinė eritrocitų koncentracija tirtiems pacientams 32