qxd

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 1 RUGPJÛTIS RUGSËJIS 2009

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 2 TURINYS REGIMANTAS TAMOÐAITIS. Juodasis jazminas 3 VIKTORAS RUDÞIANSKAS. Uþdraudei sapnuoti dykumà. Eilëraðèiai 7 JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 12 JONAS MAÈIUKEVIÈIUS. Eilëraðèiai 61 EUGENIJUS IGNATAVIÈIUS. Vokietukai. Apsakymas 65 KAZYS SAJA. Þemaitybës. Puikybë. Misterija. Trys apsakymai 74 JOSIF BRODSKIJ. Peteliðkë. Vertë A. Krivas 87 JIM CRACE. Kontinentas. Vertë J. Brazaitis 92 ALFONSUI MALDONIUI 80 DONATA MITAITË. Greta pradþia ir pabaiga 103 JUOZUI TUMUI-VAIÞGANTUI 140 JUOZAS KELIUOTIS. Atsiminimai apie Vaiþgantà 111 JUOZAPAS HERBAÈIAUSKAS. Paskutinis pamokslas pavasaringai Juozo Tumo atminèiai 122 PAULIUS GALAUNË. Atsiminsime jo ðviesø giedrà veidà 125 PALEI BALTIJÀ ARVYDAS JUOZAITIS. Sapnis par Latviju 127 MÛSØ PUBLIKACIJA MASSIMO INTROVIGNE. Mums nëra kur eiti, nebent dangun (Naujieji religiniai judëjimai ir prievarta). Vertë G. Pulokas 139 IÐ PRAEITIES IZIDORIUS ÐIMELIONIS. Trisdeðimt devintøjø rugsëjis 149 AKIRATIS ANTANAS ANDRIJAUSKAS. Chagallo poetikos pasaulis 158 RECENZIJOS, ANOTACIJOS LAIMANTAS JONUÐYS. Ilgintis dar tolimesnës erdvës (J. Melniko Tolima erdvë ) * NIDA GAIDAUSKIENË. Kiek trunka diena tarp þiemos ir ledynmeèio? (E. Karnauskaitës Pasaulio kraðte ) * NERIJUS CIBULSKAS. Keturiasdeðimties demonø apsireiðkimas (G. Kazlauskaitës Heterø dainos ) * ANGELË JASEVIÈIENË. Sustabdytos gyvenimo akimirkos (A. Kuklio Peizaþas su Motiejum ) 174 TËVYNËS VARPAI Europietiðkos dilemos. Filosofà Leonidà DONSKÁ kalbina Mindaugas PELECKIS 186 REGINA NORKEVIÈIENË. Ankstyvasis svetimos kalbos mokymas: paralelës ir perspektyvos 188 Antrajame virðelyje: MARC CHAGALL. Jojikë, 1931 Treèiajame virðelyje: MARC CHAGALL. Þalias þydas, 1914 Pasirašyta spausdinti 2009.VII.27. Tiražas 1200 egz. Formatas 70x108 1 / 16 Ofsetas. 10 sp. l. Kaina 7 Lt. Spaudė AB Spauda, Laisvės pr. 60, 2056 Vilnius. Metus remia:

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 3 REGIMANTAS TAMOŠAITIS 3 Juodasis jazminas Pastaruoju metu iðmintis mane aplanko tik sapnuose. Viskas jau gerai þinoma, nusibodæ ir banalu. Ypaè nyku darosi nuo intelektualiniø svarstymø ir net filosofijos nuo jos kartais tiesiog pykina. Juk filosofija daþniausiai yra beviltiðki samprotavimai apie bûties problemas. Pamanyk tik, þmogus klausinëja: o kas yra bûtis? Ið ko ji padaryta? Kam padaryta? Kodël visa tai yra? Lyg koks á prekybos centrà atsibastæs aikðtingas pirkëjas, kuriam taip ir nieþti viskà suþinoti, iðsiaiðkinti ir jau tada pasisavinti bei suvartoti. Tarsi pasaulis bûtø padarytas kaip koks vien mums skirtas daiktas, tik mes niekaip nesurandame tikros jo vartojimo instrukcijos ir bijome apsigauti. Filosofuoti linkæ susireikðminæ þmonës. O tokiam þmogui neátiks joks atsakymas, kuris nepatvirtins jo buvimo þemëje begalinës svarbos. Suprantama, kiekvienam ðiame pasaulyje atsidûrusiam smalsu ir neramu o kas visgi èia dedasi, kas man iðkrëtë toká pokðtà? Ir kas manæs tyko uþ kampo negi tikrai absurdas? Juk ten turëtø bûti Kalëdø Senelis, bet kyla átarimas, kad jis mirë, kad jo visai nëra... Be savanaudiðkumo motyvo, þmogø filosofuoti dar skatina nerimas, neþinomybës baimë. Juk citavo Horacijø Karaliauèiaus filosofas savo Prolegomenuose : valstietis laukia, kad nuvilnys upë, o ji vilnija ir vilnys amþinai. Kartais pasaulis atrodo ne tik naudingas, bet ir paslaptingas bei nuostabus. O ið nuostabos atsiranda ne filosofija, bet poezija kad ir Vedø himnai gamtos jëgoms. Groþis didingas tuo, kad uþmuða savanaudiðkumà. Teisinga ir tai, kad filosofija yra gyva tiek, kiek ji maitinasi poezijos kûnu, kiek átraukia á savo repertuarà meno, gyvos estetinës pasaulio pajautos. Juokinga, kai þmogus tikrovæ nori pamatyti þodþiais, uþraðyti jà

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 4 4 þenklais. Lyg jais bûtø galima ávardyti pasaulá, koks jis yra, ir lyg tas pasaulis bûtø padarytas pagal mûsø gramatikos taisykles ar bûtø koks kalbos plëtinys. Ið viso to menko ir egoistinio pragmatizmo sàmonë iðsilaisvina tik atsigræþusi á save ir suvokusi savo ypatingumà. Juk esame vienintelis màstantis reiðkinys suvokiamame pasaulyje. O kà að tada randu savyje? Kokia ta mano nuostabi esmë? Að tiesiog esu ir daugiau nieko neþinau. Að pats sau esu aukðèiausias realybës suvokimo laipsnis. Ir tik po manæs jau prasideda visi kiti, kaip sakë anas mëgæs ilgai miegoti svajotojas, René Descartes, nebeskyræs sapnø nuo tikrovës. Að esu atmintis ir sàþinë kaip sàmonës skaidrumo laipsnis. O realiausias að esu kaip kûnas, kuris net vardo neturi ir miega neprabundamai. Mano esmë giliosios kûno bûsenos, mano kûnas plûduriuoja sapnuose. Ið tø sapnø iðnyru per savivokà ir per sàþinæ kaip per saviþinà. Susivokdamas iðskiriu save ið bendro gyvenimo sapno, o per sàþinæ vël suriðu save su pasauliu su kitais þmonëmis. Nes gyvenimas yra þmoniø santykiai, atsirandantys ir nykstantys pasauliniame gyvybës fone. Ir nieko daugiau. Mano gyvenimo vertë tø santykiø kokybë. Kai jie trûkinëja ir nejungia manæs su kitais, jauèiuosi blogai ir man skauda ðirdá. Tada sakau esu vieniðas, o kartais mane grauþia sàþinë. Vël ir vël bandau pasisemti dràsos gyventi ið tos tamsiosios gyvenimo pusës, kurioje slypi jëgos, kad galëèiau gyventi teisingai. Juk teisingai gyventi sunku, tai gali tik patys stipriausi þmonës. Ðtai ir visa mano gyvenimo filosofija, visa kita þodþiø perteklius ir tuðtybë. Visa kita yra netikra, inertiðka. Tas netikrumo pasaulis, nesuriðtas sàþinës ryðiais, liûdesio laukas. Jei ið savo gyvenimo atimtume sapno gaivinanèià gelmæ, iðsektø visi mûsø dþiaugsmo ðaltiniai. Ið ten ateinanti gyvastis tampa kûnu, organiðku kûriniu. Mes visà gyvenimà tampame, virstame kaþkuo, kad tik nebûtume savimi, kad nesugráþtume á grynàjá gyvasties sapnà. Gyvenimas yra tarsi kokia kunkuliuojanti versmë, kurios matome labai maþai, tik tamsià aká kaip tà keistà ðaltiná, kuris muða pievoje prie Ûlos upës. Ir tik atëjus laikui, kai kûrybos metas baigtas, anot mûsø þemaièiø poeto, lengviau pulsuoja jau visi ðaltiniai, o kosminëje tuðtumoje lieka gæstantis þmogiðko jausmo pëdsakas: Tik þydi ilgesio gëlë. Vardu ið nebûties iðskirto þmogaus jau nebëra, bet þmogiðka bûsena kaþkaip lieka, ðtai kas man ádomu ir kà galiu suvokti tik sapne. Be ðios gaivinanèios gelmës dar yra literatûra ðviesiø sapnø ir teisingos sàþinës ilgesio laukas. Joje mes áraðome savo giliausias atmintis, kad galëtume bent kiek susivokti kas esame, ið kur, kam visa tai...

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 5 Ðiànakt sapnavau tave. Nors ir taip kasnakt guli ðalia manæs ðiame keistame, nenuspëjamame ir neávardijamame pasaulyje, vis tiek dar ir sapnuoju tave, kad bûèiau tikresnis ir dël mûsø buvimo. Tu ðiame mano sapne paraðei ir davei man paskaityti labai giliamintiðkà ir átraukiantá kûriná. Tas kûrinys kartu buvo ir tavo paèios kûnas, kaip sielos saviraiðka, kaip minties pavidalas pilnas ðilumos, meilës ir iðminties. Labai tikras kûrinys, visiðkai sutampantis su tavo kûnu. Ir að su dþiaugsmu skaièiau tà kûriná, ir rankomis lieèiau tavo kûnà, imdamas vis labiau suvokti kaþkokià paslëptà tiesà, nes tai buvo vienas ir tas pats gyvybës pavidalas, atëjæs pas mane ið tavo, o galbût ir ið mano sapno, nesvarbu ið kur. Juk sapnai niekam nepriklauso, jie yra bendri, suliejantys mus á viená, kurá prabudæ ir bandome iðsaugoti sàþiningu gyvenimu. Ir galvojau tuomet, toje sapno gelmëje, o kaip apie tai praneðti pasauliui, kokiais þodþiais perteikti ðità man atsivërusià iðmintá ir paèià giliausià estetinæ intuicijà? Nes mus pasiekæs tikrasis gëris ir groþis mûsø lengvai nepaleidþia, nepalieka mûsø skausmingoje vienatvëje, per mus verþiasi á kitus, pleèiasi, auga, þydi. Tikroji kûryba tyra tarsi þydintis laukas gali jame tiesiog iðprotëti. Ir að prabudau bûdamas pakilios dvasios ir tyros sàþinës, ir ilgai nenorëjau pradëti savo þemiðkøjø darbø. Bet, kaip sakë kitas þemaièiø poetas nuo Serbentos upelës, reikëjo gyventi... Ir að nusprendþiau gyventi vien tavo garbei dël visø tø, kuriø jau nebëra, ir taip pat uþ visus tuos, kurie gyventi nemokëjo ir kuriø jau nebeprikelsi... Juk turime tuos jau nesanèius pakeisti, privalome kasdien taisyti gyvenimo tinklà, kurá jie iðdrasko iðeidami ið mûsø, mes kasdien taisome trûkinëjanèius þmogiðkumo ryðius tai aukðèiausia ir ðventa mûsø pareiga. Bet aš prabudæs nebegaliu, nebemoku pasakyti nieko tikra: kiekvienas mano paraðytas þodis yra tik tuðèias mano vardo antspaudas. Kalbëjimas savo vardu yra bejëgis. Ir kalbamës mes tik tam, kad, nieko rimta nepasakydami, nuolat tvirtintume savo bendrà, kolektyviniam sapnui tolygø buvimà, iðtikimybæ vienas kitam. Þinoma, mes galvojame kitaip, todël ir mûsø kalbëjimas daþniausiai yra melagingas. O ypaè toks yra filosofinis kalbëjimas apie bûtá. Juk apie jà tikrai nieko aiðkaus nepasakysi, tik be reikalo dauginsi þodþius. Ir ta sàvoka bûtis ar gali bûti kas nors beprasmiðkiau? Þodþiai atsiranda ið þodþiø ir nurodo tik patys save. Ið tiesø visi filosofø raðtai yra viena nesibaigianti paskalø kultûra, chroniðka protinio gyvenimo liga: kas kà pasakë, kas kà paraðë! Visa tai totalinis autizmas, nesibaigianti tautologija. Sàþiningas buvo tik Karaliauèiaus filosofas: niekas nieko naujo REGIMANTAS TAMOÐAITIS. Juodasis jazminas 5

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 6 6 nepasako, mums lieka pasikliauti vien tikëjimo tamsa, nes tik ji ákvepia gyvenimà. Todël jis ir sirgo depresija, ir labiausiai rûpëjo jam dorovës metafizika, vienintelis mus visus jungiantis rûpestis. Todël ðiandien daþniau perkuosi ne dulkes skleidþianèias knygas, bet gyvais jausmais virstanèius kvepalus. Tik jie leidþia prabusti mano gyvenimo sapnams. Prieð daugelá metø tiesiog svaigdavau nuo kokio seno filosofijos tomelio, jaudinamas minties, kad tuoj já skaitysiu, dabar mieliau svaigstu nuo juodojo jazmino. Seniau galvodavau, kad gyvenimo kaip sapno metafora reikalauja prabudinti màstymà bei savivokà, dabar man aiðku, kad ðios metaforos reikðmë yra visiðkai prieðinga: taigi tikras gyvenimas ir yra sapnas. Ið tikrøjø gyvenu tada, kai sapnuoju, o miegas be sapnø tai jau tikras nemirtingumas. Visa kita tai tik prabudimo iðgàsdintos sàþinës reikalai. Jazminas mano gyvas vaikystës laikas, o juodasis nes jis jau nuskendæs laiko sutemose ir atsigauna tik kartu su gyvybës dvelksmu kaip tolimas sapnas, kaip tolimø gëliø kvapas. Gyvenimas ir prasideda tik ten moters ásèiose, tik jose kuriasi ir kûrenasi visos gyvybës formos. Pamirðus jø kvapà, lieka tik plepalai, apie kuriuos sakoma: ið ilgesio visa tai! Mieli skaitytojai, neuþmirðkite uþsisakyti Lietuvos raðytojø sàjungos þurnalo Metai. Prenumeratà priima visi Lietuvos paðto skyriai. Mûsø indeksas 5049.

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 7 VIKTORAS RUDÞIANSKAS 7 Uþdraudei sapnuoti dykumà Vlado Braziûno nuotr. visas mano gyvenimas teka ið mirusios jûros ir net langas á vandenis neþino kodël mirusiems reikia tylos ne saulës pritvinko vyzdþiai tai gelsvos varinës þuvys atvërusios gerkles plaukia prieð vëjà þaismingai barðka pasidabruoti pelekai sveikinu jø gyvenimus nebylia kalba tik vienas taðkas bièiø motinëlës mirties akimirka mudu atsirëmæ á já

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 8 8 laikau tavo rankà laukiame Dievo sprendimo bandome Jo kantrybæ proðal akimirkos ið mano gyvenimo su baltomis dëmëmis su meile ir ateities skyrybos þenklais Dievas vis nesiryþta sekina mûsø kantrybæ kà á vedlius iðmaldauti skrydá paukðèio kuris dar prieð naktá oazæ pasieks ar miraþà ið kurio iðeis pranaðas ir paþvelgæs á mano akis nuramins motinos sielà beveik nematau dangaus tik neryðkià palmiø giraitæ su paukðèiø lizdais pasàmonës tatuiruotëje stoviu ant ketvirto boruþës taðkelio kentëdamas pusiausvyros sutrikimus bandau suvirðkinti praeities vaizdus ir þenklus lyja lietus ar pila prakaitas neatskiriu net ið kvapo: juokiasi keturi beduinai duobæ kasdami kai stovësiu ant ðeðtojo taðko ið visø lizdø paukðèiø kiauðiniai sukris prie pat kojø iðsilies ið jø ryðkûs vaizdai be ketvirto kai nesapnuoju kasryt keliuosi lyg ið numirusiø

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 9 9 Ir vël raudoni laivai plaukia á ugná o að jauèiu tavo lûpdaþio kvapà Dievas mano kad kraustaus ið proto o að jam sakau klystate nepaþinaus pasaulio pavirðiaus kaprizingos virpanèios gelmës vaginaliðkai pulsuodamos uþverþë drugelio kojytæ kuria atsispyræs jis troðko iðskriet ið pilko kokono ir nualpti nuo groþio, iðnykti vëjas uþdega prieð já skrendantá grifà tu ant smëlio bangos pirðtu pieði Karaliø paukðtis uþgæsta tai kur dabar pasislëpsim nuo vëjo prie mirusios jûros vaisius granato ástrigæs þuvies gerklëje abi kryptys á ðiauræ ryjant orà sukreðëjusiom þiaunom nes pietuose po skylëtu apsiaustu grifø griauèiai pavadinti þmoniø vardais VIKTORAS RUDÞIANSKAS. Uþdraudei sapnuoti dykumà

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 10 10 ar kada nors gráði á protà ðnadþda bitë uþ deðimt parsekø jà aidas klaidina iðaugai ðeðëlá ar að kaltas jei niekur nerandu prigimtinës pirkios nors ieðkau iðkoðdamas vëjà mano alkanos bitës neranda bityno renka druskà ar manà nuo vandens debesø neþinau jas ganyti ar save iðganyti aukso per daug barstytis plaukus trûksta pelenø tiek ir uþgyventa kaip á veidrodá paþiûrëti kaip sau á akis tu man uþdraudei sapnuoti dykumà ir per miegus pasakoti apie oazæ iðmokau klausytis paklusnaus palmës oðimo iðmokau tylëti ir tu neþinai kur esu

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 11 11 1 erðkëtuogëmis kvepia ðiaurës vëjas o að atsimenu mana pabiro nepasakosiu apie praeitá nebuvo 2 uþdaræs debesá uþkaisiu arbatiná að nekalbësiu apie amþinybæ tai iliuzija tik deðimèiai dienø nuo troðkulio atkirsiu karavanà kai palmës ðeðëlis paklaus ar jau visà gomurá iðgrauþë troðkulys atsakysiu kad esu ne sûnus tik paveldëjau paklydëlio iðtvermæ VIKTORAS RUDÞIANSKAS. Uþdraudei sapnuoti dykumà

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 12 12 JOLITA SKABLAUSKAITË Kapiniø balandis Vienà popietæ, vaikðèiodamas palei Vilnelæ, Uþupyje iðvydau seno namo balkone stovinèià moterá, o ant to namo palangës sëdëjo nuogas vyriðkis ilgais plaukais. Moteris atrodë labai nelaiminga. Sustojau prie pat upës ir apsimeèiau, kad stebiu bëgantá vandená. Moteris buvo apsivilkusi ðviesiais klostuotais drabuþiais. Veide sustingæs iðgàstis. Að mëgau vaikðèioti palei Vilnelæ. Èia ateidavau, kai mane apnikdavo bloga nuotaika, tikëjau, kad tekantis vanduo tolyn nuneða negeras mintis, praskaidrina galvà. Taip ir atsitikdavo, namo gráþdavau tarsi apsivalæs. Nesupratau, kaip moteris, gyvenanti prie stebuklingo vandens, gali bûti tokia nelaiminga. Vienu metu vyras atsuko man savo veidà, þiaurø, randø subjaurotà. Jis man pasirodë panaðus á galvaþudá. Namas buvo palinkæs á deðinæ pusæ, atrodë apleistas, beveik griûvantis. Tamsus ir baugus. Geriau ásiþiûrëjau á moterá. Ji viduramþiðka, iðtásusi lyg deformuota figûra, smulkutë, baltu veidu, aukðtyn sukeltais plaukais stovëjo prie didelio, pailgo lango, tarsi be garso ðaukdamasi pagalbos, nenuleido nuo manæs gailiø akiø. Ir kartà ryþausi: langai atlapoti anei vieno þmogaus... perbridæs upæ, uþðokau ant vienos palangës, nustebæs spoksojau á atsivërusià prieðais mane tuðtumà. Padvelkë pelësiais ir ðalèiu. Að gi taip mëgau visokias griuvenas, kad manæs net nebaugino galimas susitikimas su banditu. O gal èia koks galvaþudþiø lizdas ir ði moteris ákaitë? Dabar jau paðiurpo oda. Bet nuðokau ant grindø ir leidausi á pavojingà þygá. Treèias skyrius ið raðomo romano Sado sindromas.

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 13 Ilgi, vingiuoti koridoriai, kai kurios durys paliktos praviros, uþ jø tuðti arba su keliais baldeliais bei neaiðkiais rakandais kambariai, apspurusiomis sienomis, atsiknojusiomis apmuðalø skiautëmis. Bedvasiai, tušti. Galiausiai atradau jà viename dideliame kambaryje. Jame stovëjo tik antikvarinë geleþinë lova, primenanti laba senà kapà, aptvertà aukðta, aprûdijusia tvora. Joje miegojo nepaþástamoji. Ant sienø tamsavo didelës pasklidos dëmës, kampuose kadaravo voratinkliai; raibuliavo neþinia kieno pilkðvi ðeðëliai. Pro langà sruvo blanki melsva ðviesa, tarsi lauke ðviestø ne saulë, o mënulis. Glûduma, ratilais sklindanti po visà nykià, labai slegianèià patalpà, niaurios, plaukianèios erdvës... sudûlëjusiø draperijø liekanos, tiesiø plokðtumø keisti susiaurëjimai, ant lubø dar likusios kaþkokiø ornamentø þymës viskas nublukæ, papilkëjæ. Grindys kai kur iðpuvusios, aptrauktos melsvais puvësiais. Kaþkada buvusio kilimo gumðantys puvëkai. Tarsi vël bûèiau atradæs dar vienà Moinà, tik vyresnæ, jau puolusios sielos, viskà praloðusià. Ji miegojo vienà rankà pasidëjusi po skruostu. Aplinkui kosminë tyla. Stûksojau paðiurpæs, laukdamas gyvuliðko maurojimo, tiesiog regëdamas á mane skriejanèio peilio blyksná. Nieko neatsitiko. Ji tebemiegojo. Aš dar laukiau. Turësim lovas, pilnas aromatø, Sofas, tokio gilumo kaip kapai, Keistas gëles, kur ant lentynø matos, Po dangumi, praþydusias margai, atskrido á galvà Charles io Baudelaire o eilës. Iðdrásau. Þengiau á prieká ir ranka lengvai pajudinau jos petá. Garsiai riktelëjusi, atsisëdo geleþiniame kape. Sëdëjo, apimta siaubo, iðplëstomis akimis þiurksodama á mane. Paskui ji atsistojo lovoje. Vilkëjo ilgais, beformiais marðkiniais. Juose þaliu ðilku iðsiuvinëtos dilgynës; senos moters rankdarbis, pamaniau, gal jos moèiutës. Ëmë mojuoti rankomis, tarsi vaikytø viðtas. Að jûsø nenuskriausiu. Apsiraminkite. Daþnai einu pro ðalá, man patinka èia vaikðèioti, kalbëjau stovëdamas, nes, be lovos, kambaryje nieko daugiau nebuvo. Vienàkart maèiau labai baisø plikà vyrà. Gal jis jus uþpuolë? Kaip galit gyvent tokiame griûvanèiame name? Nors langus uþsidarytumët. Ji tebeþiûrëjo á mane baimingai, nepasitikëdama, bet neberëkë. Kas jûs toks? Ir ko jums reikia? verksmingai suðnirpðtë. Álipau pro langà, nes pamaniau, kad jums reikia pagalbos, paaiðkinau. Tada atrodët labai iðsigandusi. Aš ir dabar bijau, suaimanavo. Manæs? ðyptelëjau. Manæs nereikia bijoti. Argi að panaðus á bandità? Ne, atsakë sumiðusi ir atsisëdo lovoje nuleisdama ant grindø kojas, melsvas, voriðkas. Ar jis neateis? Banditas. Vasia? Ne. Vakar já iðveþë policija, tad uþmigau it negyva, ji sumirksëjo. Dabar jauèiuosi visai gerai. Jums èia labai nesaugu. Kieno ðis namas? paklausiau. Mano. Jûsø? nustebau. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 13

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 14 14 Tëvai man já paliko. Daugiau nieko. O kur dabar jûsø tëvai? nesilioviau klausinëjæs. Mirë, atsakë ir pasisuko á mane atsikiðusiomis mentëmis nugara, ja tuoj pagavo sroventi medþiø lapø ðeðëliai. Ak, iðtariau, bet èia gyventi vienai nepatarèiau. Pripratau. Negaliu nusipirkti buto, nors ir parduoèiau ðá sklypà, vis nenuleisdama nuo manæs akiø guodësi. Pro plonus naktinius marðkinius persiðvietë tamsus trikampëlis ir sukëlë man geismà. Vieta labai graþi pats Vilniaus centras. Vertëtø pabandyti, tariau. Jos vagina man uþrakintos durys, pamaniau. Atleiskit. Reikëtø apsirengti. O kas tas vyriðkis, kurá anà dienà maèiau nuogà ant palangës? paklausiau, kai jau sëdëjome mano maðinoje. Nesuprantu, kaip man pavyko jà prikalbinti, prisijaukinti, nuraminti. Pasiûliau truputá pasivaþinëti ir uþmirðti anà dienà. Keistas, jos vienatvëje trûnijantis begeismis, lelijø blyðkumo kûnas, pamaniau. Tai mano brolis. Geriau apie já nekalbëkim. Puiku. O gal ji melavo, bet kodël man turëtø rûpëti? Pasakë man savo vardà ir pavardæ. Buvo vienturtë duktë. Jos motina garsi pianistë, mirë prieð kelerius metus. Apie jos tëvà nieko neþinojau. Kodël iðkart jos nepaþinau? Buvo smarkiai pasikeitusi, sulysusi. Neseniai gráþau ið ligoninës, jei bûèiau ten ilgiau gulëjusi, mano namà bûtø okupavæ valkatos. Taigi, vienà tø valkatø að ten ir maèiau, pagalvojau. Emilija skundësi savo motina. Ji buvusi pernelyg graþi moteris. Baisi egoistë. Ji nuolat kà nors ásimylëdavo. Didþiausia jø tragedija buvo tai, kad abi ilgai mylëjusios tà patá vyriðká. Na ir kas? paklausiau. Jis buvo uþ mane jaunesnis ir net nenorëdavo á mane paþvelgti. Jauèiausi nevykële, baidykle. Nesàmonë. Ji iðvarë mane ið buto, pykèiu prapliupo Emilija. Norëjo, kad gyvenèiau savarankiðkai. Sugebëjau ásigyti tik ðá griozdà. Melavau, kad já paliko mano tëvai. Motina man nieko nepaliko. Viskas atiteko vienam konservatorijos studentui. Pamiðëlë! O kur dingo tas vyriðkis, kurá abi mylëjot? pasmalsavau. Baigë mokslus ir vedë vienmetæ moterá. Dabar jau du vaikus turi. Negaliu jo pamirðti, kaip ir savo mamos. Jis mums abiem sukëlë daug sielvarto, giliai atsiduso Emilija. Gerai, kad að labai myliu savo darbà, savo mokinius. Dabar prisiminiau, jog kartà buvau jos reþisuotame spektaklyje. Labiausiai man patiko dekoracijos, kurias ji pati sukûrë. To neuþtenka, burbtelëjau. Mane gerbia ir myli mokiniai, didþiuodamasi ir ðnairuodama á mane pasakë. Uþsukam pas mane ir iðgeriam vyno, pasiûliau. Emilija sutiko. Ji jautësi velniðkai vieniða ir nieko nuo manæs neslëpë.

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 15 Prisiminiau jos motinà. Kai eidavo gatve orginaliai apsirengusi, þmonës atsisukdavo, o kai pradëdavo kalbëti, apsaldavai nuo jos melodingo balso, galëjai klausytis ir klausytis, þodþiai liedavosi ið lûpø tarsi ástabiausia muzika. Mëgstamiausia, pamenu, jos spalva buvo þydra. Jos koncerte buvau vienàsyk. Na kodël mirë tokia ðvelni ir graþi moteris? Kas atsitiko, kad gulëjai ligoninëje? paklausiau Emilijos. Et, nieko rimta, kaþkas plauèiuose. Rûkai? Ne. Meèiau. Tai gerai. Emilijai, kaip ir visoms moterims, labai patiko mano namai. Að tiek daug skaièiau apie jus. Niekai, nerûpestingai mostelëjau ranka. Eime á terasà. Pamatysi puikø vaizdelá. Ir nevadink manæs tu. Sakyk Albanai. Bet jûsø, atsipraðau, tavo vardas yra Bernardas. Tai oficialus krikðèioniðkas vardas. Albanas reiðkia tà patá, tik yra pagoniðkas. Vien mama mane vadina Benu, Beniuku, bet að esu Albanas. Ji pradëjo juoktis ir pasidarë visai graþi. Emilija nebuvo vargðë. Ji buvo protinga moteris. Ilgai þvelgëme á atsivërusá kraðtovaizdá. Paèios seniausios, gaiþiausios pasaulyje dulkës, atplaukusios ið Baltlaukio, leidosi ant mûsø peèiø. Prieð akis nutvisko ðviesûs, saulëti kloniai. Debesø gurvuoliai slinko link miesto. Paëmiau Emilijà uþ rankos. Ji net sudrebëjo. Veidais jautëme gaudþianèià laukø erdvæ, melsvai pamiglavusià, ðvelniai raminanèià ir glamonëjanèià odà. Pasilenkiau ir pabuèiavau Emilijà. Nusvirusios uosiø ðakos ir baltieji dobiliukai apaèioje... ne, gëliø að nesodinau, tik gebenes, greit jos uþaugs, apraizgys sienà, turëklus, visus metus dþiugins savo þaluma. Saulë truputá pritemdë ðviesà. Nusivedþiau Emilijà á miegamàjá. Atneðiau vyno, paleidau beveik sakralinæ tarsi kito pasaulio muzikà. Patamsëjo vasara, pamaniau; greit ruduo kyðtels savo trigraðá. Baisûnas! Jam labai patinka mane kankinti. Senas niekðas strazdanotu uþpakaliu dvokia ðieno plëkais ir puvësiais, þiûri apipelijusiom akim, þemæ apdraiko voratinkliais, suka raudonø, geltonø lapø sûkurius, pila kibirais vandená, tabaluodamas apðerkðnijusiais pautais, artinasi; ðalin, pabaisa! Man dar priklauso daug ðiltø, þaliø dienø. Emilija jau buvo viskà apie save pasakiusi, jei tik ko nesumelavo. Tik nuo keliø vyno gurkðneliø moteris visai apgirto. Kaþkodël pagalvojau apie gremëzdiðkà geleþinæ lovà tuðèiame kambaryje ir, nenorëdamas paimti jos girtos savo lovoje, pasiûliau: Pasitrankom truputá po Vilniø, paskui að tave parveðiu namo. Emilija iðkart atsipalaidavo, pralinksmëjo. Tyliai niûniavau panosëj. Turësim lovas, pilnas aromatø, Sofas, tokio gilumo kaip kapai, Keistas gëles, kur ant lentynø matos, Po dangumi, praþydusias margai. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 15

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 16 16 Kà tu niurni? Nieko. Prisiminiau vienà eilëraðtá. Nuveþiau jà prie Bernardinø architektûrinio ansamblio. Iðlipome ið maðinos. Jà pabuèiavau. Godþiai atsakë á mano buèiná. Pasakiau, kad ði vieta mano ðirdþiai pati brangiausia. Ji nusijuokë. Vël pabuèiavau. Atsakë ilgu, visà gyvastá iðtraukianèiu buèiniu tokiom plonom, bekraujëm lûpom... Nesivampyrink, tyliai suðnabþdëjau. Sëdome á maðinà ir gráþome á jos namà. O siaube, buvo tamsu tamsu. Elektrà seniai iðjungë, paaiðkino Emilija. Man net kiauðeliai susitraukë ið baimës, bet pakëliau Emilijà ant rankø, buvo lengvutë it vaikas, ir nuneðiau. Tvoskë pelësiais ir mëtomis. Vëliau ji man paaiðkino, kad mëtø á lovà prikemðanti, nes bijo visokiø vabalø, o jie nekenèia mëtø kvapo. Ridinëjomës po kapavietæ it susipynusios ðaknys. Ðiame tamsiame, tuðèiame name taip pat vaiduokliðkai mylëjomës. Gerai, kad buvau pasiëmæs viskio gertuvæ, meilei reikëjo dràsos. Vienu momentu pakëlæs galvà iðvydau lange ilgaplaukio vyro veidà. Turbût tas pats banditas, pakraupæs pagalvojau. Neþinau, ar ilgai jis stebëjo mus besidulkinanèius, bet kà jis galëjo tamsoje áþiûrëti? Geismas atslûgo. Prieauðrio melzganoje ðviesoje, kai jau galëjau áþvelgti kambario kontûrus, viskas dar paslaptingiau atrodë. Gurkðtelëjau ið gertuvës ir mane apëmë tikras siautulys. Vargðë Emilija, bet paskui ji jau gulksëjo ið malonumo. Vasaroðiltë oda vos ruseno. Ploni kauleliai lankstësi it guminiai. Man pasirodë, kad orgazmà ji suvaidino. Kûnai paðiurpo nuo ryto vësos. Emilijos oda buvo nemalonaus melsvo atspalvio, tarsi mirðtanèiosios. Visàlaik dirsèiojau á langà, ar nepasirodys kanibaliðkas snukis. Pirmieji saulës spinduliai pervërë moters akis gelsvas, ðlapimo spalvos; ryðkiai geltonas blyksnis it kalavijo aðmenys þybtelëjo tarp krûtø. Ji liguistai sudrebëjo. Prisidengë krûtis, sudegusios þvakës galiukus. Ásisiurbiau á jau atðalusias lûpas. Pasigirdo tylus kûktelëjimas. Ant paliegusio kûno pro pravirus langus jau sruvo ðviesos srautai. Vël mylëjomës baltoje ðviesoje, sklindanèioje nuo upës... Këliausi ið monstriðkos lovos it ið seno apleisto kapo, baimingai dairiausi, ar netûno kas nors kampe su iðgalàstu peiliu. Iðeini? nenuoðirdus ðypsulys perkreipë Emilijos veidà. Nejauku pas tave, sugergþdþiau perdþiûvusia gerkle; mirtinai reikëjo alkoholio, nesvarbu, kad vairuosiu maðinà, keliø laðø uþtektø. Paþvelgiau á gertuvæ. Ant dugno dar buvo likæ. Susivarvinau tuos likuèius á burnà. Pamaþu gaivelëjausi. Iðvydau vario þalymo lavondëmes Emilijos pilvo apaèioje. Koðmariðkos, apgliaumëjusios sienos ir aptrupëjusios lubos, sakytum, siûbavo ir griuvo ant manæs. Sukaupæs jëgas apsirengiau, grindys skleidë garsus it gyvi padarai. Nebegráði? paklausë plonu balsu ðmëkloþvakë. Sugráðiu, paþadëjau. Ir iðëjau. Vario þalymo lavondëmës pilvo apaèioje, gal tik pasirodë. Gyveni senam name it giliame iðdþiûvusiam ðuliny pamëlusi, tirtanti. Labai ligo-

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 17 ta ir pasmerkta, tikra ðmëkloþvakë, màsèiau, bet ji manæs lauks; vos atsidûræs savo maðinoje, lengviau atsidusau: ðis nuotykis galëjo ir kitaip baigtis. Prie tokios baisios lovos bûtø tikusios krauju aptaðkytos sienos, þvilganèios kraujo balos... besivoliojantis koks nors kûno gabalas... Vël pasivaideno þalsvos lavondëmës jos pilvo apaèioje. Emilijos dekoracijos buvo tikros. O að pabandþiau ásivaizduoti jà labai graþià, vaikðtinëjanèià kartu su vapsvaliemenëmis grafaitëmis aðtuonioliktame amþiuje, skinanèià baltas lelijas prie tvenkinio. Ir ribuliuojanèiais tø moterø atvaizdais vanduo pasipuoðë, gulbë, miglos ðydu galvà prisidengus, pro ðalá praplaukë... Praëjo gal kelios dienos. Niekur neradau sau vietos. Ji nuolatos galvojo apie mane, kiekvienà valandà, net minutæ... jei neateisi, að tau vaidensiuosi, juk paþadëjai dar ateiti; negalëjau susikaupti, svaigo galva, viskas krito ið rankø. Tirðtas rûkas varvëjo medþiø ðakomis. Viskas man dvejinosi, trejinosi akyse. Emilijai toká rytà prie pat vandens turëtø bûti ðalta, pagalvojau; raina ðviesa uþ tankiausiø voratinkliø... ten miega melancholiðkoji Emilija. Tu jà paþadink, sakiau sau. Bûsi laimingas. Alabavo paukðèiai, iki pat snapø apþëlæ plunksnomis. Vienas, mane pamatæs, iðskëtë sparnus, melodingai svirbeno. Jos namas pasitiko mane kapinyno tamsa ir tyla, nors pro atlapus langus nuo upës plûdo miglos ir buvo girdëti ðvelnus bëganèio vandens èiurlenimas, persimaiðæs su paukðèiø balsais. Ji laukë manæs. Atrodë lyg paðarvota savo lovoje, tarsi ðventoje kriptoje, paskui susirietë á kamuoliukà, inkðtë ir drebëjo it kà tik gimæs ðuniukas. Prie lovos buvo pamerktas glëbys baltø laukiniø gëliø, vos nepradëjau raudoti, nors mano kûnas jau seniai alko. Apkabinæs èiûèiavau jà it maþà mergaitæ, kol suðilo ir pradëjo juoktis. Pro marðkiniø iðkirptæ iðsprûdo mergiðkos krûtys. Susidrovëjusi nusiðypsojo; skubrus rankos gestas ir pirðtai sugriebë plonà audiná. Ne, paèiupau jos rankas ir ëmiau buèiuoti. Nuvilkau naktinius marðkinius. Vinklûs, elfiðki pirðtai truktelëjo uþtrauktukà, artëjo uþnuodytos jos lûpos... Pelenaspalvis kûnas buvo iðpinkliotas mëlynomis voratinklinëmis gyslelëmis, krûtys it du rytmetiniai mënuliai, stengiausi neþiûrëti á pilvo apaèià. Jos ðiltas, drëgnas poþemis manæs ilgai neiðleido. Tik vienàkart, kai patyrë orgazmà, ji paukðtiðkai sutirlirliavo. Tavo kûno dausas visas iðbraidþiau, paðnabþdom tariau glostydamas veðlius, ilgus plaukus, gal reikëtø iðgert kokiø vaistø. Nepadës. Man jau niekas nebepadës. Visiems pasitaiko, bet skausmas praeina ir tau praeis. O kur dingo tavo banditas, tas ilgaplaukis? nepalioviau juo domëjæsis. Vasia. Jis ne banditas. Bet sëdëjo. Sëdëjo. Nekaltas. Visi jie taip ðneka, supykau. Kalenèiks. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 17

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 18 18 Jis manimi labai rûpinasi, paaiðkino. Kaþi kodël? Matyt, jam reikalingas tavo turtas. Ðitoks didelis namas paèiame Vilniaus centre, tai kas, kad apiræs. Turint pinigëliø ið jo bûtø galima rûmus padaryti. Apie tai að labai gerai iðmanau. O jis nieko neiðmano, pertraukë mane Emilija. Jo nedomina tokie dalykai. Oho. O tai kas já domina? Pats þmogus. Pasijutau nejaukiai. Manau, kad nedera jums trukdyti. Turi ðeimininkà, ironiðkai pasakiau. Jis joks šeimininkas. Aš sergu! ji suriko. Tik akys kunkuliavo giliose akiduobëse, o bekraujis kûnas atrodë jau visas nuaustas ið rudenëjanèiø spinduliø. Gal... murmtelëjau; tos baltos laukinës gëlës prie jos geleþinës lovos ðnypðtë it þàsys ar gyvatës. Greit iš lovos nebeišlipsiu. Tu nesupranti. Banali tiesa. Sveikiesiems tai nemalonus reginys. Ir kad tai bûtø vien reginys! Tu man labai graþi. Permatoma. Manau, kad plaukai ið tavæs iðèiulpia visus syvus. Jie tavimi maitinasi auga, keroja á visas puses, pasakiau ir pajutau dûlanèiø samanø kvapà, sklindantá nuo jos papilvës. Galiu nusikirpt, bet nemanau, kad nuo to man pasidarytø lengviau. Në nebandyk! Be manæs ji vël apsitrauks vienatvës rûdimis, pamaniau dar nesuvokdamas tikrosios padëties. Tas padugnë Vasia tik jos tarnas. Iðviriau stiprios kavos. Ið pradþiø dantys kaukðëjo á puoduko kraðtà, paskui ji aprimo, net nuðvito. Jau eidamas pro duris dar kartà paþvelgiau á mielas ðvelnias akis. Pasidarë labai liûdna: turësim lovas, pilnas aromatø, sofas, tokio gilumo kaip kapai... Paskambinau Mindaugëliui. Pasakiau, kad ðiandien noriu pasiautëti, ásikandau ðá Moinos þodá, tik jokiø restoranø, jokiø vakarëliø, jokiø bobø. Mindaugas nusijuokë. Atsakë, kad ir jis norëtø, tik neþinàs, kada gráðiàs namo. Galëjau jo palaukti. Turëjau raktà nuo Þaliaburnio kambario; taip mes pravardþiavome Mindaugëlá. Ið draugiðkumo. Jis buvo fainas bièas ir visada gyveno netoli Ðventojo Kazimiero baþnyèios. Sëdau á maðinà ir nuvaþiavau. Atsirakinau jo vieno kambario butà, á akis plûstelëjo raudona prieblanda. Atsisëdau prie lango ir, neturëdamas kà veikti, spoksojau pro já. Prieðais augo medis raudonais lyg kraujas lapais, net ir vasaros pradþioje jie buvo raudoni. Plazdëjo tarsi raudono ûko vëliavos... jokio garso. Maèiau aplûþusià tvorà. Praëjo vyras ir moteris. Susikaupæ, susimàstæ. Matyt, ruoðësi lemtingam þingsniui. Raudono ûko vëliavos tebepleveno... Ið jø ðastelëjo kaþkoks baisuolis, matyt, ið Krasnuchos. Oplia! Perðoko tvorà. Ir pasivijo nueinanèiuosius, tarsi þvëris, atrodo, net girdëjau, kaip grasinamai urzgia. Vyriðkis tvirtai apkabino moterá. Uþpuolikas tvojo jam per veidà. Nukrito skrybëlë. Moteris pradëjo verkti. Viskà maèiau sëdëdamas prie lango. Þiûrëjau tarsi spektaklá.

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 19 Pabiro nutrûkæ karoliai. Iðsislapstë þolëje. Raudona ðviesa nusvidino þmoniø veidus. Jie nesuprato, kad að juos stebiu. Tebesiaiškino savo santykius. Vyriðkis pasilenkë, pasiëmë skrybëlæ, uþsivoþë jà ant smailos makaulës. Anas nuëjo su moterimi. Tas liko vienas. Man jo pagailo. Staiga paliktasis ëmë ðëlti: trypti kojomis, visa gerkle rëkti. Atrodë lyg iðprotëjæs per vienà mirksná. Gal nusiþudys, màsèiau, ðiandien arba labai greit. Pasislëps, paskui pasikars. Jau dabar man jis panaðus á pakaruoklá. O moteris niekada nebus laiminga, labai stengsis gyventi lyg niekur nieko, bet nesëkmingai. Ji ilgai negyvens. Prilips kokia nors liga ir jà pribaigs. Tas pats atsitiks ir vyriðkiui. Tiesiog jie gyveno netinkamoje vietoje. Radiacija juos nugalabys. Kokie kvailiai! Iðsiðiepiau: esu atsparesnis uþ vilkà, uþ bet koká gyvà padarà. Mano gyvenimas dar neápusëjæs, tik vienatvë beribë. Net tamsa èia bûna raudonos spalvos. Vieniðo vyro karalystë. Vëlai gráð. Ðá vakarà nevaþiuosiu namo, geriau liksiu pas Mindaugà. Moina jau miega savo kambaryje. Gal mano, kad ðiànakt parsiveðiu kokià naktinæ plaðtakæ. Alinanèios, bemiegës naktys praeityje. Persisotinau. Gal kaþkuo esu jai panaðus á motinà. Mano aplinka jos nestebina. Skirtumas toks vyrai moka motinai pinigus, o að moterims dovanoju prisiminimà. Kai taps apgailëtinos krioðenos, jos neuþmirð manæs, uþburtojo princo, vienos nakties apsvaigimo, net savæs nekaltins, aikèios prisiminusios. Moina jauèiasi uþ jas laimingesnë, tik ið pradþiø save dar laikë priklydusia kaèiuke, kurià priglaudþiau ið gailesèio. Paklaikusi klaidþiojo po namà, o dabar jai savas kiekvienas baldas, miela menkiausia detalë, svarbus maþiausias daikèiukas, brangûs visi maþmoþiai... Þavioji vagabundë. Prisiekiu, jos ateitis bus nuostabi. Tik po vidurnakèio parsibaladojo Þaliaburnis. Puolë teisintis, kad niekaip negalëjæs iðtrûkti, bet rytoj ðeðtadienis, turësim laiko pramogoms. Bet tu negirtas, stebëjosi Mindaugas, kaip keista. Paaiðkink. Nëra ko aiðkinti. Man liûdna. Bûna. Nuëjome miegoti. Ar tau bûtina ðiandien linksmintis? atsargiai paklausë rytà. Gal persigalvojai? Ne. Pasivaþinëjam, pasiûliau. Ar tu nori tik pasivaþinëti, ar pagerti? jau ásitaisæs ðalia manæs paklausë Mindaugëlis. Ir viena, ir kita, burbtelëjau. O mašina? Galësim joje nakvoti. Nepatogu. Apie tai iðvis nereikia kalbëti. Jau ið tolo iðgirdom giedant gaidþiø chorà, nors rytmetys nebebuvo ankstyvas. Kaip juokinga, sukrizeno Þaliaburnis, seniai bebuvau kaime. Kaþin ar èia kaimas? suabejojau. Praëjo kelios moterys, prisisegusios prie plaukø maþutes skrybëlaites, JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 19

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 20 20 papuoðtas gaidþiø uodegø plunksnomis. Jos neðësi dailiai nupintus krepšelius. Man atrodo, kad margaspalvius gaidþius jie augina ne mësai, tariau. Nieko ypatinga, pradëjo man aiðkinti Mindaugëlis. Pirmasis þmonijos papuoðalas buvo plunksna. Kailis. Ne. Drabuþiai. Nudirtus leopardø kailius jie iðtempdavo prieð saulæ. Jie peðdavo papûgas... Klausyk. Mes dar nepradëjome linksmintis. Nëra èia jokiø leopardø. Aplinkui ganosi ðvelnûs verðeliai. Paþástu vienà keramikæ, kuri nusipirko verðeliø skûrø. Pati pasisiuvo ið jø ilgà skrandà ir pati iðliejo áspûdingas keramikines sagas. Ji sena moteris. Kodël? Nesena. Ir graþi. Dabar jaunimas tuo neuþsiima. Þiedeliai, auskarai, tatuiruotës, keisèiausios spalvos, blizguèiai. Kas gi dabar iðlás á Gedimino prospektà apsirëdæs it pagonis. Koks durnas! Yra dalykø, kuriø nenusipirksi. Viskà galima nusipirkti, tariau ironiðkai. Mugëse, turguose, kur tik nori. Að trokðtu atsipalaiduoti. Bet gaidþiai... Negaliu suprasti. Visiðka nesàmonë, pasakë Mindaugas. Sustabdþiau maðinà prie didelio seno namo verandos, o gal paðiûrës. Áëjom vidun. Á mus spoksojo moterys. Kokie gaidþiai? nusistebëjo. A... mes mëgstam ðià viðtø rûðá. O gal geriau auginkit putpeles. Gaidþiø plunksnos graþios, paaiðkino viena moteris. Galëjau prisiekti, kad uþ pravirø durø maèiau dar kelias moteris, uþsidëjusias skrybëlaites, papuoðtas gaidþiø uodegø plunksnomis. Uþuot maivæsi, galëtumët iðvystyti puikø verslà, burbtelëjau. Tai truktø mirksná, tiek gyvuoja mados, rimtai pasakë moteris, tikra kûtvëla. Taèiau ðis mirksnis atneðtø krûvas pinigëliø, galëtumët ramiai gyventi senatvëje. Jos susimàstë. Ant palangës saulë apðvietë aukðtà ilgakaklá butelá, kuriame buvo uþkimðta gyvatë, geltonus svarainius ir porà obuoliø. Uþ butelio buvo matyti galusodis. Ten augo patys aukðèiausi medþiai. Bliamba, bet tie raibi gaideliai mane suþavëjo, pliauðkë Mindaugëlis. Tarsi bûtø plastelëjusi raudona ðirma, iðmarginta tais paukðèiukais. Vëjas. Dulkës ir karðtis, ðyptelëjau. Miraþas. Velnias! Ir að dabar norëèiau iðgerti. Suk devynios tuos gaidelius, bet ta iðsitarðiusi giltinë man patinka, gal kiek per liesa. Tikra indënë. Na ir kaimas?! O kur bûtø galima gaut iðgert? kalbëjo Þaliaburnis. Mes paklausëme moterø. Jos, kvailai á mus þiûrëdamos, tylëjo. Jûs gal kurèios?! klyktelëjo Mindaugëlis. Galim gaut tik pilstuko, o smuklë yra miestelyje, paaiðkino vyresnë moteris, susikiðusi rankas po paþastimis.

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 21 Gaideliai... suburbleno Þaliaburnis. Mes norim kaip reikiant pagert. Susikiðkit savo gaidelius á rûras! Neerzink jø, sudraudþiau Mindaugà. Moteris pavartë akis, panaðias á þalsvus kukulius, kita stovëjo kaip stovëjusi, nuleidusi rankas, iðsidraikiusiais plaukais. Buvo apsivilkusi palaike, nublukusia suknele. Oda buvo rausvo atspalvio, tai jà darë dar panaðesnæ á indënæ. Kà mums daryti? Trenktis á miestelá? Mirðtu ið troðkulio. Ei, bobos, atneðkit naminukës! pareikalavo Þaliaburnis. Tai kainuoja, paaiðkino iðverstkukulë. Kiek? paklausë Mindaugëlis. Priklausys nuo to, kiek pajëgsit iðgerti. Oho. Jos iðëjo ir po pusvalandþio gráþo buteliais neðinos. Patogiai ásitaisëme prie lango. Mindaugas suvalgë svarainá. Moterys atneðë stiklines. Pradëjom kliukinti, uþsikàsdami duona ir laðiniais. Ko gi taip skubat? sukarksëjo senesnioji. Mes ištroðkæ, paaiðkino Þaliaburnis. Po keliø gurkðniø ruginukës man pasivaideno, kad geriu savo viská. Ar eisi su manim á lovytæ? paklausë Mindaugëlis indënës. Ji ilgais plaukais uþsidengë veidà. Branginiesi?! jis supyko. Moteris tylëjo. Kai sugráð ið darbo mûsø vyrai, jums bus riesta, pagrasino senesnioji. Mylim jûsø gaidelius! uþgiedojo Mindaugas. Iðkepkit mums vienà! paliepë. Labai norim valgyti. Nepratæ prie laðiniø. Pusgalvis. Tada paèioje tamsiausioje kertëje iðvydom ðvieèiantá lyg þarija veidà, baisiai raudonas lûpas; ta þmogysta ant galvos buvo uþsimaukðlinusi gobtuvà. Atrodë, paliestum tà veidà nudegintø rankà it ákaitæs þarsteklis. Uþtenka mus terorizuoti, kimiai suðvankðtë iðverstakë. Dabar, kol gráð vyrai, jumis pasirûpins Minga. Þarija pakilo ið savo kampo. Að suþavëtas, vamptelëjo Mindaugëlis. Þarija, atsistojusi visu ûgiu, iðties buvo panaði á pragaro pagaikðtá. Tad likit su ja, sududeno tylioji indënë. Visos moterys iðtipeno ið paðiûrës. Minga dëbtelëjo á mus baltomis akimis. Mieli kunigaikðèiai, iðtarë pasityèiodama, gal norit pasilinksminti, juk esat pripratæ prie visokiausiø pramogø, o mûsø kaimelis maþas, atsilikæs, gyvenam kartu su gyvuliais. Ji iðturseno ið tamsios kertës. Nusismaukë gobtuvà. Galva buvo apmuturiuota purvinais skudurais. Ir pamaþu ëmë vynioti skepetas ðios, banguodamos lyg tvarsèiai, sluoksnis po sluoksnio krito ant grindø, kol pasimatë visai plika, þaizdota galva. Minga tylëjo, jos veidas þioravo kaip saulëlydis. Pamaþu pradëjo nuo savæs lukðtenti kitus skudurus. Reginys buvo apykraupis, kai pasimatë bekaulis kûnas, apdribæs suglebusiomis raukðlëmis, dramblotos kojos... Nevaliojom daugiau þiûrëti. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 21

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 22 22 Uþteks! sukriokë Mindaugas. Bobø iðmislas gàsdint mus pragaro vaizdeliais. Valink ið èia! Greièiau! Apsiðiksiu! nusikeikë Þaliaburnis. Margieji gaideliai. Mes visai nusigërëm. Apgraibom kaþkur suradom kaimietiðkas su didþiulëmis pagalvëmis lovas ir, it pakirsti, sukritom á jas. Vakare ið darbo gráþo vyrai, iðtraukë mus ið patalø, gerai prilupo ir iðmetë pro duris. Aplinkui laukai, tolëliau miðkas. Gerai, kad girtumas dar buvo neiðgaravæs. Tik nereikia inkðti, aplaiþydamas sukepusias lûpas sugergþdþiau. Iðsikapstysim. Tu kaltas! Uþsimanei gërimo ir, kaip visada, bobø! ëmë rëkti Þaliaburnis. Nesusivoki nei laike, nei erdvëje. Bûk toks malonus, dabar iðkviesk man taksi. Tu jas erzinai, nusitaðei negyvai! Lindai prie jø, gyvuly! Pradëjome rietis, bet greitai suðalome. Naktis, aplinkui beribë tuðtuma. Reikia, po velniø, slinkt pirmyn, sububleno Þaliaburnis. Prieð akis driekësi tik kiðkiakopûstiniai miðkai ir niekur jokios ðvieselës. Gaidþiai. Gaideliai, mykiau panosëje. Kakariekû! uþgiedojo Mindaugëlis. Apsukæ didelá ratà, vël gráþome prie paðiûrës. Èia iðvydau savo automobilá. Nuvariau já á miðkà, paskui kietai sumigome. Paþadino telefonas. Storas vyriðkas balsas rusiðkai liepë man atvaþiuoti á Vilkpëdës slaugos ligoninæ. Niekaip nesusigaudþiau, tik kai pasakë, jog Emilija labai serga, supratau skambina Vasia. Nutariau në minutës negaiðti. Mindaugëlis miegojo. Atsibudo, kai sustabdþiau automobilá prie prekybos centro. Vis negali uþbaigt savo linksmybiø, praplëðæs akis, suniurzgë. Þinoma. Tuoj gráðiu. Nupirkau ananasø sulèiø, apelsinø, ðokolado, sau ir Mindaugëliui po mësainá ir mineralinio butelá. Atrodþiau pobaisiai visas numargintas mëlynëmis, gumbais; ten niekas á mus nekreips dëmesio, pagalvojau. Kas èia dabar?! nusistebëjo Þaliaburnis, kai ávairavau automobilá á ligoninës teritorijà. Vël gersime? Bûtinai, iðkoðiau pro dantis. Ropðkis lauk. Tu durnas. Velniai þino, kà vël surezgei, að nenoriu... Gerai, palauk manæs ir iðsimiegok. Kai ieðkojau palatos, apëmë silpnumas, slaugë pro ðalá praveþë kaþkà mykianèià visiðkai nuogà, mëlynais skruostais moterá; nors pridengtø, pamaniau, matyt, slaugës á visus þiûri kaip á lavonus; kaþin ar kuris ið èia gyvas iðtrûksta? Áþengiau á ilgà palatà, kurioje stovëjo dvi eilës speclovø. Jose nejudëdamos gulëjo bûtybës su pritvirtintomis laðinëmis arba be jø. Sunku buvo atrasti Emilijà. Staiga ið vienos lovos á ðalia stovintá veþimëlá nusirangë bekojë senë þvitriai laviruodama tarp tabureèiø, iðvaþiavo ið palatos. Daugiau niekas në nekrustelëjo. Ëjau nuo lovos prie lovos, kol atradau pilka ðirma kampe atitvertà Emilijà su laðine ir dar kaþkokiais vamzdeliais.

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 23 Stovëjau suglumæs; að, paðalietis, þvelgiau á baisiai nusmailëjusià jos nosá, á gilias raukðles abipus nosies, á ðëmà valktá, uþslinkusá ant akiø. Nepajutau, kaip ástybrino slaugë. Paþvelgë á laðinæ, paskui á mane ir pasakë, kad galiu pabandyti, iðlukðtenæs apelsino skiltelæ, jo sultimis suvilgyti Emilijos lûpas; tik tiek, pamaniau, tik tiek... Kai gráþau á maðinà, Mindaugëlis dar miegojo. Gurkðtelëjau mineralinio, iðvyniojau sumuðtinius, bet nevaliojau praryti në kàsnio, tegul jis suvalgo; papurèiau petá: Uþteks parpti. Pavalgyk. Nugabenau Þaliaburná á senamiestá ir parvaþiavau namo. Moina, mane pamaèiusi, net iðblyðko. Ar pietausim? paklausë plonyèiu, gal ið baimës, balseliu. Jo, dribtelëjau ant këdës. Bûk gerutë, pataisyk man stiprios kavos. Labai stiprios. Suskambo mobilusis. Ðnekëjo Fredis. Buvau já visai pamirðæs. Klausë, ar negalëtume visi kartu atðvæsti mamos jubiliejaus, aiðku, be Nijolio. Að jam pritariau. Keista, kad buvau uþmirðæs net motinos jubiliejø. Susitarëm. Sukau galvà, kà nupirkti mamai. Skarelæ? Kvaila. Turiu pinigø. Nupirksiu kailinius patogius, labai ðiltus, juk tokia ten drëgmë, vëjai. Kailiniai bus su gobtuvu ir ilgi. Pats kailis ne toks svarbus, tik kad bûtø lengvuèiai. Ájungiau kompiuterá. Jaunavedþiams kûriau interjerà. Ir sekasi snargliams! Keturiø kambariø butas! Padovanojo jaunosios tëveliai. Jie ir atlyginimà man sumokës. Pagalvojau apie savo varguolius, dar sparèiai krutanèius, taèiau niekad neuþbaigianèius savo darbø. Keturiø kambariø buto ðeimininkai buvo pirmakursiai studentëliai. Nesusiformavusios esybës. Tad galima eksperimentuoti, nutariau, linksmomis formomis, ryðkiomis, ðviesiomis spalvomis, sugalvoti originalius baldus, svarbiausia daug šviesos, gal rausvos, erotiškos. Ásitraukiau á darbà, kuris man buvo tolygus þaidimui. Viskas èia palikta mano valiai. Kûriau klausydamasis mikso, jis teigiamai veikë mano màstymà. Parëjo Moina. Ir uþsidarë savo kambaryje. Vienà dienà ji man skundësi, kad labai iðsigando. Jø buvo trys, ketvirtas didþiulis ðuo. Ir kodël tu iðsigandai? Labai paðiurpino. Kaþkokie... Tiesiog neþmonës. Ateiviai? bandþiau atspëti. Kaþin. Du vyrai ir viena moteris. Labai aukðti ir... ir... pradëjo mikèioti, numëlusiais veidais, suirzusi iðmurmëjo. Ak, aiðku. Cirkininkai. Paskaityk laikraðèius. Taip jie daro sau reklamà. Vilnius gi nedidelis miestas. Gal norëtum juos pamatyti ne gatvëje? Nelabai, Moina abejodama pasiþiûrëjo á mane. Að geriau nueièiau á kinà. Að pats tau iðrinksiu filmà toká, kurá reikia þiûrëti kino teatre, o ne per televizoriø. O jeigu jis man nepatiks? Að jau ne maþas vaikas, tarë priekaiðtingai ir paþvelgë á mane pelësiø spalvos akimis. Vakare ji parsineðë purvinà pamestà ðuniukà. Nieko nesakiau, nes að taip pat jà parsineðiau. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 23

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 24 24 Tegul jis bûna geriausias tavo draugas, be jo daugiau nieko neturëk, pagaliau tariau. O tu? Man ne draugas? Dar pamatysim, atsakiau þiauriu balsu ir atsidusau. Nusineðë ðuniukà á savo kambará. Baigiantis savaitgaliui, iðvaþiavau pas tëvus. Eþero bangos teliûðkavo monotoniðkai, á ðá fonà ásiterpdavo paukðèiø balsai, negarsus, bet stiprus tekðtelëjimas ir kaþkoks tolimas nesuprantamas garsas. Troboje slûgsojo áprasta prieblanda. Beniukas! suriko mama, eidama prie manæs iðskëtusi rankas. Oi, Beniuk, kaip seniai tu pas mus buvai. Ar Fredþio dar nëra? pasiteiravau. Ne. Apsiauèiau motinà kailiniais. Kà èia sugalvojai? Vaikeli, argi að kokia ponia? Jie labai šilti ir lengvi tarsi pûkiniai. Ponios visai kitokius dëvi. Audiniø, arba sidabriniø lapiø, sabalø, net ðermuonëliø. Niekad nesu maèiusi ðermuonëlio. Atsidarë durys ir ágriuvo tëvas, apsiavæs ilgais guminiais batais. Ech, kà að matau! Sveikas, Albanai. Godþiai traukiau á save drëgme atsiduodantá orà. Niekas èia nebuvo pasikeitæ. Pamaèiau tik keletà ðvieþiai uþbetonuotø plyðiø. Mama buvo prikepusi pyragø. Mano tortas jos nesudomino. Tëvas turëjo kelis ruginukës butelius. Gal po valandos atvaþiavo Fredis su ðeimyna. Iðdëliojo dovanas. Vaikai nukurnëjo prie eþero. Nuo jo iki mûsø atsklido þalia ðviesa ir vilnimis nuslûgo atgal á eþerà. Nenustygstantis ðviesos ir ðeðëliø þaismas baltøjø akacijø krûmyne prie trobos vësi, skaisti popietë. Voratinkliais apnarpliotas takelis suko á laukus. Virð jø grûdosi debesø kalnai. Puotavome. Ruginukë, kaip visada, skoniu man priminë viská. Lygi auksinë ðviesa plûstelëjo pro medþius. Lapijos ðeðëliai linksmai vaseno ant þolës. Pamaþu rausvëjanti vakaro ðviesa virpëjo ant erðkëèiø, ant mamos veido, rankø. Troba aidëjo nuo ðventinio ðurmulio. Patekëjo prieðpilnis. Laikas pasiutusiai bëga. Apëmë toks jausmas, lyg kas peilá bûtø ásmeigæs á nugarà. Ðviespilkës pelytës, kaip visada tokiu metø laiku, ëmë lakstyti po pirkià, nors ant grindø dar liepsnojo paskutiniai þali vasaros vitraþai. Nuo eþero pakilo pieniðkas rûkas. Ir kokie graþûs man buvo ðio pasaulio paribiai! Ðá kartà Fredis nesugebëjo manæs áskaudinti, tik pavydëjau jo vaikams, nes seneliai negalëjo nuo jø nuleisti akiø, ypaè mama. Susimàsèiau. Neturëjau jokio noro sukurti ðeimà, dar spësiu, galvojau. Neásivaizdavau savo þmonos. Gal Metelelë man buvo skirta, deja, ji seniai mirë. Ir jos tëvus jau palaidojo, seni gi buvo.

2009.8-9.qxd 2009.07.24 10:21 Page 25 Suþinojau, kad Zina iðtekëjo uþ daug vyresnio uþ jà turtingo ûkininko. Turbût jos nebepaþinèiau. Prisirinkau pilnà maiðelá obuoliø, tai buvo mano mëgstamiausi. Tëvas visada priþiûrëdavo sodà, mama gëles, dabar jau þydëjo jurginai ir serenèiai. Mëlynai raudonos slyvos dar buvo kietos, neprinokusios, o geltonosios saldþios it medus. Aplandþiojau visus mûsø uþkaborius, seniai numylëtus kampelius. Atradau vaikiðkà sudûlëjusià pirðtinæ; prisimenu, kaip lëkë tuðèios rogës eþero ledu, kaip tulþies pritvinkusi rupûþë tupëdavo po stalu tarp stiklo ðukiø. Jos akys krauju pasrûdavo. Lëtai lëtai jai ant snukio nusileisdavo grotos. Rupûþë pritvinkdavo dvokianèiø pûliø. Paimtum ylà ir pradurtum. Blogai. Ðlykðtynë gali susigerti ir á tavo kûnà. Vien kartëlis prisiminus. Labiausiai gyvûnus kankinti patikdavo Fredþiui. Fredþio vaikai þaidë su katëm. Nuostabi ramybë apëmë sielà. Krustelëjo variniai vyðniø lapai. Ðit leidosi didelë saulë ir visas eþeras nuplyksëjo raudoniu. Purpurinis vanduo vos girdimai tekðtelëjo á krantà. Prieð akis iðkilo þvilgantys kriðtoliniai vandens stulpai. Ak, kokia miela ðirdþiai ði vieniða sala su taip ir neatrastu urvu á skaistyklà. Suvizgo ðeriuoti seniai nendrynuose, bendantëm burnom, senais, trandëtais drabuþiais. Gyslotos rankos, iðlindusios ið ilgø skylëtø rankoviø, mums pamojo. Ir pasigirdo ðvilpesys laukinës antys ðovë á dangø. Gal seniai þvejojo? Slûgus, vësus oras virð gluosniø virð atversto á dangø mano veido, o gluosniai panaðûs á ðokanèius þvëris. Nuo horizonto vis kilo tirðtas rûkas, danguje dar klydinëjo vieniðas debesis. Man pro pirštus tekëjo vanduo, nuneðdamas tolyn negeras mintis. Pusæ Fredþio veido dengë ðeðëlis, krintantis nuo skrybëlës. Pro sausà ðvendrø ðnaresá iðgirdom motinos balsà. Beniuk, Fredi! Kur jûs?! Ateinuuu! Medaus spalvos ðeðëliuota pakrante abu nuðlevendriojom. Ant langø dryksojo þydros uþuolaidos, vietomis kruopðèiai suadytos. Tëvo akyse gintarinës kruopelës rateliu sukosi, jis pats sunkiai dribtelëjo ant suolo. Matëm gubas pamiðkëje. Kaþkas pamirðo pasiimti, pasakë Fredis. Pasitaiko, suniurnëjo tëvas. Þiovulys iðkreipë jam burnà: pripratæs anksti keltis. Atsiguliau á senà vaikystës lovà. Iðtiesiau tamsoje pajuodusià rankà ir á delnà subëgo visi nakties ðeðëliai. Mënesiena lyg kaspinas nusivyniojo tuðèiais laukais. Ant palangës sustatyti daiktai ir indai pablyðkæ, ðvelniai spindintys. Lauke eglës viena po kitos slinko á nerealià nakties ðviesà. Kvëpuoti pasidarë lengva, vël nuðvis naujas rytas, að èia esu laimingas, pagalvojau versdamasis ant ðono. Rytà Fredþio vaikams pasakojau, kad vienàkart palaukëje radau tamsiai mëlynà, labai keistos formos butelá, kai atkimðau já... Iðlindo dþinas, pertraukë mane jaunëlis. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 25