LIETUVOS MINERALINIŲ IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO EFEKTYVUMO ĮVERTINIMAS

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS APLINKOTYROS KATEDRA Genovaitė Liobikienė LIETUVOS MINERALINIŲ IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO EFEKTYVUMO ĮVERTINIMAS Magistro baigiamasis darbas Aplinkotyros studijų programa, valstybinis kodas 62403B103 Ekologijos ir aplinkotyros studijų kryptis Vadovas dr. Nerijus Jurkonis Apginta ( (Parašas) (Data) ) (Parašas) (Data) Kaunas, 2008

TURINYS SANTRAUPŲ SARAŠAS... 3 SANTRAUKA... 4 SUMMARY... 5 ĮVADAS... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA... 8 1.1. GAMTINIAI IŠTEKLIAI... 8 1.2. LIETUVOS MINERALINIAI IŠTEKLIAI... 9 1.3. APLINKOS POLITIKA DARNIAM IŠTEKLIŲ VALDYME... 13 1.3.1. Šeštoji aplinkosaugos veiksmų programa... 14 1.3.2. Darnusis vystymasis... 15 1.3.3. Ekologinis efektyvumas... 17 1.4. TAUSAUS GAMTINIŲ IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO RODIKLIAI... 19 1.5. IŠTEKLIŲ VALDYMO TAISYKLĖS... 20 2. DARBO METODIKA... 22 3. REZULTATAI... 27 3.1. BENDRA IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO LIETUVOJE APŽVALGA... 27 3.1.1. Tiesioginės ir netiesioginės išteklių sąnaudos... 29 3.1.2. Išteklių naudojimo kaita... 30 3.2. MINERALINIŲ IŠTEKLIŲ ANALIZĖ... 35 3.3. BENDRAS BEI VIETINIS MINERALINIŲ IŠTEKLIŲ SUNAUDOJIMAS... 39 3.3.1. Smėlio ir žvyro bendras bei vietinis sunaudojimas... 40 3.3.2. Dolomito bendras bei vietinis sunaudojimas... 42 3.3.3. Klinties bendras bei vietinis sunaudojimas... 44 3.3.4. Molio bendras bei vietinis sunaudojimas... 46 3.4. MINERALINIŲ IŠTEKLIŲ EFEKTYVUMAS... 48 3.5. MINERALINIŲ IŠTEKLIŲ VIETINĮ SUNAUDOJIMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI... 51 IŠVADOS... 55 LITERATŪRA... 56 2

SANTRAUPŲ SARAŠAS MFA (Material flow analyze) - Išteklių srautų analizė; Input įeitis; Output išeitis; DE (domestic extraction used materials) - tesioginio naudojimo ištekliai; DEN (domestic extraction unused) - netiesioginio naudojimo ištekliai; Indirect hidden flows - paslėpti išteklių srautai; DMI (Direct material Input) - tiesioginis bendras išteklių sunaudojimas; DMC (Direct material consumtion) - tiesioginis vietinis išteklių sunaudojimas; TMR (Total Material Requirement) - visų išteklių bendras poreikis; TMC (Total material consumption) - visų išteklių vietinis poreikis; Physical Trade Balance - prekybos balansas; Decoupling atsiejamumas; Life-cycle būvio ciklas. EE ekologinis efektyvumas 3

SANTRAUKA Didėjant žmonių poreikiams, didėja ir išteklių naudojimas. Todėl yra labai svarbu išteklius naudoti kuo efektyviau. O kadangi mineraliniai ištekliai yra neatsinaujinantys ištekliai, tai jų efektyvus naudojimas yra ypač svarbus. Šio darbo tikslas ir buvo atlikti Lietuvos mineralinių išteklių naudojimo pokyčių analizę darnaus vystymosi požiūriu. Mineraliniai ištekliai bendroje išteklių struktūroje sudarė 32 %. Lietuvoje yra eksploatuojamos 5 mineralinių išteklių rūšys: smėlis bei žvyras, klintis, dolomitas ir molis. Smėlis bei žvyras sudaro pagrindinę eksploatuojamų išteklių dalį - 75, dolomitas 14 %, klintis 8 %, molis 3 %. Visų mineralinių išteklių bendrą balansą sudarė gavyba 95 %, importas 5 %, eksportas 4 %. Mineralinių išteklių bendras bei vietinis sunaudojimas nuo 1996 m. iki 2006 m. kito netolygiai. Didžiausias jų sunaudojimo augimas buvo nuo 2001 m. iki 2006 m., jis išaugo 2 kartais. Mineralinių išteklių ekologinis efektyvumas (EE) 1996 2006 m. buvo nepastovus. Tam turėjo įtakos 1999 m. Rusijos ekonominė krizė, kuri iškraipė 1998 2002 m. EE duomenis. Tačiau 2006 m. ekologinis efektyvumas buvo net 46 % didesnis lyginant su 1996 m. Didžiausią įtaką vietiniam mineralinių išteklių sunaudojimui turėjo pastatytų naujų namų skaičius. Tiesioginių užsienio investicijų statybų sektoriui, bendro BVP įtaka mineralinių išteklių naudojimui buvo mažesnė. Mažiausiai šių išteklių vietinį sunaudojimą veikė naudingo ploto tenkančio vienam gyventojui veiksnys bei nutiestų kelių ilgis. Remiantis bendros ekonomikos, statybų, transporto sektoriaus ilgalaikėmis strategijomis, yra teigiama, kad mineralinių išteklių naudojimas vis augs. Tik skatinimas panaudoti antrines mineralines atliekas, ieškojimas bei diegimas inovacijų, padės mineralinius išteklius naudoti kuo efektyviau. 4

SUMMARY The estimation of mineral resourceseco-efficiency in Lithuania. Physical growth of society increases the consumption of materials. Therefore nowadays the material eco-efficiency became very important. Since the construction minerals are one of the nonrenewable resources thus their eco-efficiency is the most important. The aim of this work was to evaluate the eco-efficiency of construction minerals by sustainability approach. It is estimated that the construction minerals make 32 % of all resources. In Lithuania there are five kinds of construction minerals that are exploited: limestone, dolomite, clay, gravel and sand. Sand and gravel form a major part of all exploitable resources (75 %), while dolomite only 14 %, limestone 8 %, and clay 3 %. The extraction of all construction minerals is estimated to be 95 %, import 5%, and export 4% of total construction mineral input. In this work it was determined that during the analysed period, from 1996 to 2006, the direct construction materials input and consumption fluctuated. The biggest consumption s growth twofold incease was during the period of 2001-2006. It was determined that the eco-efficiency of construction minerals also underwent fluctuation during 1996-2006. It was influenced by the economical crisis in Russia in 1999ies. However, the change of eco-efficiency got a tendency of slight increase, and in 2006 the eco-efficiency was higher by 46 % than in 1996. It can be concluded that construction sector, especially new buildings, has the highest impact on the consumption of construction minerals. However, the length of driven roads and the house square per capita have the lowest effect on the consumption of construction minerals. On the basis of long-term strategies of these sectors it is proposed that the consumption of construction minerals will be increasing in the future. Furthermore, the effectiveness of construction mineral exploitation will be achieved through motivation to utilise the secondary mineral waste, and by search and implementation of innovations into the industry. 5

ĮVADAS Sparčiai vystantis ekonomikai, didėjant žmonių populiacijai, kartu didėjant ir žmonių poreikiams, didėja ir išteklių naudojimas. Siekiant palaikyti jau esamą gyvenimo lygį, Lietuvoje išteklių jau yra sunaudojama dvigubai daugiau nei buvo sunaudojama praeitame dešimtmetyje. Išteklių naudojimas ateityje tikrai dar augs. Nesaikingas išteklių naudojimas sukelia labai dideles aplinkos problemas, tokias kaip išteklių išnaudojimą, jų degradaciją. Didelis išteklių vartojimas yra glaudžiai susijęs ir su tokiomis problemomis kaip: oro, vandens, dirvožemio tarša, atliekų susidarymu. Taigi nesaikingas išteklių naudojimas labai neigiamai veikia gamtą ir veda prie jos degradacijos. Išteklių naudojimas negali būti begalinis, priešingai, ypač neatsinaujinančių išteklių naudojimas turi mažėti. O atsinaujinančių išteklių naudojimas turėtų būti saikingas. Bet kaip tą padaryti? Akivaizdu, kad išteklių poreikiai tikrai nemažės, vadinasi lieka vienintelė išeitis - išteklius naudoti kuo efektyviau. Efektyvus išteklių naudojimas yra apibrėžtas politiniame lygmenyje darnaus vystymosi 2003 strategijoje. Vienas svarbiausių ir bene geriausiai darnų vystymąsi apibūdinančių rodiklių yra gamybos ir paslaugų ekologinis efektyvumas (EE) ekonominės gerovės ir gamtos išteklių sunaudojimo ir aplinkos taršos santykis. Lietuvos gamtiniai ištekliai yra palyginti skurdūs: neturime metalų rūdų, turime labai nedaug naftos, o pagrindiniai Lietuvos ištekliai yra mineraliniai ištekliai, bei biomasė. Kadangi Lietuvos žemės gelmėse yra pakankamai daugiausia pasaulyje suvartojamų išteklių, tai yra mineralinių išteklių žvyro, smėlio, dolomito skaldai gaminti, cemento, klinties, molio, tai šio darbo objektas ir bus mineraliniai ištekliai. Kadangi jie dar priskiriami prie neatsinaujinančių išteklių, tai jų naudojimo efektyvumas yra labai svarbus, ypač jų efektyvus naudojimas statybų sektoriuje. 6

Darbo tikslas: Atlikti Lietuvos mineralinių išteklių naudojimo pokyčių analizę darnaus vystymosi požiūriu. Darbo uždaviniai: Išanalizuoti Lietuvos išteklių naudojimo pokyčius; Išanalizuoti Lietuvos mineralinių išteklių gavybos pokyčius 1996-2006 m.; Įvertinti Lietuvos eksploatuojamų mineralinių išteklių (smėlio bei žvyro, dolomito, molio ir klinties) bendro bei vietinio sunaudojimo tendencijas; Įvertinti mineralinių išteklių naudojimo ekologinį efektyvumą ir jo pokyčius; Nustatyti mineralinių išteklių vietinį sunaudojimą lemiančius veiksnius. 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. GAMTINIAI IŠTEKLIAI Gamtiniais ištekliais paprastai įvardijami tie gyvosios ir negyvosios gamtos komponentai, kurie naudojami arba gali būti panaudoti žmogaus reikmėms tenkinti. Terminas ištekliai labiau siejamas ne su pačiu daiktu ar medžiaga, bet su funkcija, kurią daiktas ar medžiaga gali atlikti. Yra išskiriamos tokios išteklių funkcijos: 1. rekreacijos funkcija (kraštovaizdis); 2. informacijos funkcija (genai, techninių sistemų sukūrimui naudojami gamtiniai pavyzdžiai pvz., lėktuvų mechanizmas yra paremtas paukščių fiziologijos pavyzdžiu); 3. ciklo funkcija (visuotinis medžiagų ciklas, biomasės perdirbimas); 4. šaltinio funkcija (naudojami gamybai atsinaujinantys ir neatsinaujinantys ištekliai); 5. nukenksminimo funkcija (ištekliai, kurie absorbuoja atliekas bei teršalus) (ETC-WMF, 2003). Pastaruoju metu yra pastebima tendencija vietoje gamtinių išteklių termino naudoti aplinkos išteklių terminą, nors dėl šių sąvokų tapatumo nėra prieita vieningos nuomonės. Gamtos komponentai nėra patys savaime aplinkos ištekliai, o jais tampa tada, kai žmogus suvokia vienokias ar kitokias jų naudingąsias savybes (Ozolinčius, 2001). Europos bendrijos nuostatose (CEC, 2002) gamtiniai ištekliai yra klasifikuojami atsižvelgiant į jų prigimtį ir atsinaujinimą. Jie skirstomi į penkias kategorijas: 1. Sąlygiškai pastovūs gamtiniai ištekliai - tokie kaip vėjas, šviesa. Vandenynai ir oras taip pat gali būti priskiriamas šiai kategorijai iki tol, kol jų rezervas laike vis atsinaujina. Iš kitos pusės, jei šių rezervų naudojimas viršija atsinaujinimo greitį, tai šie ištekliai gamtoje tampa neatsinaujinančiais. Pavyzdžiui deguonis: jei deguonies sunaudojimas dėl žmonių veiklos viršija deguonies kiekį, kurį pagamina žalieji augalai, tai deguonies ištekliai tampa išeikvojami. 2. Nepastovūs atsinaujinantys ištekliai - šiems ištekliams priskiriami biologiniai ištekliai (įskaitant ir biologinę įvairovę) bei pažeidžiami ištekliai (kaip derlingas dirvožemis, gėlas vanduo). 3. Neatsikuriantys sąlygiškai pastovūs ištekliai - šiems ištekliams priskiriami metalai ir mineralai. Šie ištekliai yra pastovūs, nors, iš principo, jų atsinaujinimas yra įmanomas, pavyzdžiui metalus perlydant, bet šis atsinaujinimas reikalauja daug energijos. 4. Neatsikuriantys nepastovūs ištekliai - kaip pavyzdžiui iškastinis kuras. Šios kategorijos ištekliai vaidina tik laikinai svarbų vaidmenį, nes jų naudojimas tuoj gali 8

sustoti dėl greitai senkančių jų šaltinių, ir spėjama, kad juos pakeis jau dabar atrastos geresnės kuro išteklių alternatyvos kaip: biomasė, hidroelektrinės, vėjo, saulės jėgainės. 5. Erdvės - apibrėžtas plotas, kuris reikalingas kažkokių tai išteklių atsiradimui. Pavyzdžiui: energijos ištekliams yra reikalingi saulės ir vėjo parkai, žemės ūkio ir miškų plotai, kurie taip pat įtraukia ir biologinę įvairovę. Visos šios funkcijos yra sujungtos su žmogaus veikla, kuri susijusi su šių išteklių naudojimu kaip transportavimu, saugojimu bei apdirbimu. Kaip matome, ši išteklių klasifikacija yra pakankamai sudėtinga ir plati. Kalbant apie gamtinių išteklių klasifikaciją, daugelis autorių apsibrėžia tik dviem išteklių kategorijomis tai atsinaujinantys ir neatsinaujinantys išteklia (EEA, 2005; Bringezu, 2006 ir kt.). Kiti autoriai kaip V. Mališauskas (2003) gamtos išteklius suklasifikuoja į tris kategorija: 1) į sąlygiškai pastovius gamtos išteklius (oras, vanduo), 2) atsikuriančius (biologiniai ištekliai) bei 3) neatsinaujinančius išteklius. Neatsinaujinantys ištekliai dar yra skirstomi į organinio kuro iškasenas (akmens anglis, nafta, durpės, dujos) ir mineralines iškasenas, kurios savo ruožtu dažniausiai skirstomos į metalų rūdas ir nemetalines mineralines medžiagas, kurios sudaro statybinių medžiagų pagrindą (gipsas, molis, smėlis, akmenys ir pan.). Gamtiniai ištekliai dar yra klasifikuojami pagal jų panaudojimą. Šie ištekliai klasifikuojami į tiesioginio bei netiesioginio naudojimo išteklius. Išteklių srautų analizės metodikoje gamtiniai ištekliai dar skirstomi į vietinius (šalies) bei bendrus išteklius, taip pat į paslėptus bei tiesioginius išteklius (Moll, 2003; EEA, 2001 ir kt.) Šių išteklių klasifikacijos plačiau bus aptartos darbo metodikoje. 1.2. LIETUVOS MINERALINIAI IŠTEKLIAI Lietuvos ištekliai yra skurdūs: turime labai mažai metalų rūdų, šiek tiek naftos, visai neturime akmens anglies. Šiuos išteklius daugiausiai eksportuojame iš Rusijos. Taigi kaip matome, mes esame labai priklausomi nuo mūsų kaimynės ekonomine prasme, nes pagrindiniai kuro ištekliai ateina iš Rytų (Nacionalinė bendroji strategija, 2007). Lietuvos pagrindiniai ištekliai yra biomasė, kurią sudaro miškų ištekliai, žemės ūkio produkcija, žvejyba. Taip pat ir mineraliniai ištekliai, kurių mes turime pakankamai. Mūsų šalies žemės gelmėse yra pakankamai daugiausiai pasaulyje suvartojamų išteklių, tai yra mineralinių išteklių žvyro, smėlio, dolomito skaldai gaminti, klinties, molio, opokos, anhidrido ir kt. Lietuvoje yra ištirta 17 rūšių naudingųjų išteklių (išvardinta išteklių mažėjimo tvarka): anhidridas, žvyras, smėlis, klintis, akmens druska, molis, geležies rūda, dolomitas, sapropelis, 9

kreidos mergelis, opoka, gėlavandenė klintis, glaukonito turtingos uolienos, gipsas ir gintaras. Tik šešių rūšių ištekliai (klintis, dolomitas, smėlis, žvyras, molis kreidos mergelis) yra eksploatuojami, o dar dviejų rūšių (opokos ir sapropelio) eksploatavimas nutrūko praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje. Svarbiausi vietiniai mineraliniai ištekliai yra smėlis, žvyras, molis, klintis, dolomitas, kreidos mergelis (LGT, 2007). Smėlis Smėlis dažniausiai susidaro dūlant atsparioms uolienoms tai įvairūs silikatai. Lietuvoje 1997 m. buvo išžvalgyta daugiau kaip 100 statybinio ir silikatiniams dirbiniams tinkamo smėlio telkinių, kurių ištekliai sudarė per 150 mln. m 3. 2006 m. detaliai išžvalgytų smėlynų jau buvo 112 (LGT, 2007). Daugiausia tokio smėlio susikaupė prieledyninių upių slėniuose ir kai vėjas perpustė smėlį į kopas. Šio smėlio telkinių gausu Pietryčių Lietuvoje didžiausias Sandrupio telkinys (Varėnos raj.) 35,6 mln. m 3. Didelis telkinys yra ir palei Šventosios upę žemiau Ukmergės. Nauji telkiniai gali būti aptinkami Šimonių girioje (Kupiškio raj.), taip pat Nemuno žemupyje. Prognoziniai ištekliai vertinami 1,3 mlrd. m 3. Monomineralinis kvarcinis smėlis Lietuvoje aptinkamas labai retai. Šio kvarcinio smėlio buvo rasta tik vienoje vietoje Anykščių rajone. Šis smėlis yra labai švarus 98,5 % sudaro SiO 2, o kitu elementų yra nedaug. Telkinio ištekliai 8,5 mln. t. o kasmet kasybos apimtis būdavo apie 180 tūkst. t. (Kadūnas, 1998). Smėlis yra naudojamas betono gamyboje. Monomineraliniai smėliai, pavyzdžiui kvarcinis smėlis, yra naudojami stiklo gamyboje. Smėlis taip pat yra naudojamas kaip abrazyvinė medžiaga vandens filtruose (LGT, 2007). Žvyras Žvyras tai nuosėdinė stambiatrupinė, biri uoliena, susidaranti iš riedulių, žvirgždo, smėlio, aurelito ir molio, vyraujant nugludintiems žvirgždo smėlio grūdams. 1997 m. į balansą buvo įrašyti 302 žvyrynai su didesniais kaip 400 mln. m. 3 ištekliais, o 2006 m. detaliai išžvalgytų žvyrynų jau buvo 335 (LGT, 2007). Prognoziniai ištekliai vertinami apie 0,7 mlrd. m 3. Itin dideli žvyrynai yra Kalnėnų ir Rizgonių, Jonavos rajone. Pats didžiausias žvyrynas yra Kviklių, Utenos rajone: jo ištekliai sudarė 76 mln.m 3, o klodo storis siekė 28 metrus (Kadūnas, 1998). Žvyras yra naudojamas statybose betonui gaminti, kelių tiesimui, nusausinimo darbams. Taip pat gali būti naudojamas kaip dekoratyvinė medžiaga (LGT, 2007). Molis Molis tai nuosėdinė, smulkiadispersinė, plastiška uoliena, turinti daugiau kaip 50 % dalelių smulkesnių už 0,001 mm ir nemažiau kaip 30 % smulkesnių už 0,005 mm. Tai sudėtinga 10

polimineralinė uoliena, sudaryta daugiausiai iš molio mineralų (koalito, montmorilonito, hidrožėručio) ir kitų medžiagų priemaišų (karbonatų, kvarco ir kt.). Lietuvoje buvo surasta ir ištirta daug molio telkinių. Balanse 1997 m. buvo įrašyti 52 molynai su 90 mln. m 3 ištekliais, o 2006 m. tame balanse jau buvo 59 molynai, kurių bendri ištekliai sudarė 105,5 mln. m 3 (LGT, 2007). Jūros Šešupės, Kauno Kaišiadorių ir Dysnos baseinuose išžvalgyti telkiniai yra dideli, ištekliai sudaro kelis arba keliolika mln. m 3. Juose molio klodas yra gana vienodo storio, vidutiniškai apie 5 metrų. Mažesnių išteklių molynai buvo surasti Mūšos, Ventos, Simno Stakliškių, Vievio Širvintų ir kituose baseinuose. Molis yra daugiausiai kasamas Šaltiškių karjere (Akmenės raj.) (Kadūnas, 1998). Molis yra plačiai naudojamas keramikoje. Iš jo daromos plytos, porcelianas, gaminiai buičiai. Taip pat naudojamas cemento, popieriaus gamyboje, bei kaip filtruojanti medžiaga. Kadangi molyje yra daug cheminių medžiagų, tai jis taip pat naudojamas medicinoje bei kosmetikoje (LGT, 2007). Klintis Klintis, dolomitas ir kreidos mergelis yra priskiriami karbonatinėms nuosėdinėms uolienoms, sudarytoms iš karbonatinių mineralų ir turinčioms tam tikrą molingos medžiagos priemaišą. Klintis tai nuosėdinė karbonatinė uoliena, kurios sudėtyje daugiau kaip 50 % yra mineralinio kalcito. Be to, ji turi dolomito ir aurelito bei molio priemaišų. Pagrindiniai klinties telkiniai buvo rasti Akmenės rajono dalyje. Čia išžvalgyti ištekliai sudarė 88,4 mln. t. Šio rajono didžiausi telkiniai yra: Karpėnų (eksploatuojama 76,112 mln.t.) bei Menčių (eksploatuojama 76,658 mln. t.). Šiek tie mažesnis yra Narbučių telkinys (eksploatuojama apie 73,112 mln. t.) (Kadūnas, 1998). 2006 m. detaliai išžvalgytų klinties telkinių buvo aštuoni: penki telkiniai klinties ir trys telkiniai gėlavandenės klinties. Bendras jų kiekis sudarė 370,9 mln. m 3 (LGT, 2007). Klinties panaudojimas gana platus. Sutrupinta klintis naudojama kelių tiesimui. Klinties blokai pastatų statymui. Klinties ištekliai ir kokybė leidžia neribotai vystyti cemento gamybą, taip pat ji yra naudojama rūgščių dirvožemių kalkinimui. Švari ir labai švari klintis gali būti pritaikoma popieriaus pramonėje bei vandens nuotėkų valymui (LGT, 2007). Dolomitas Dolomitas karbonatinė uoliena sudaryta iš dolomito mineralų. Dolomito sudėtyje yra kalcio oksido (20-30 %), magnio oksido (17-22 %), anglies dioksido (37-48 %). Dolomito telkiniai aptinkami tik Šiaurės Lietuvoje. 1997 m. detaliai buvo ištirti septyni telkiniai, kuriuose surasta per 100 mln. m 3 dolomito. 2006 m. išžvalgytų telkinių buvo tik vienu daugiau 8 (LGT, 2007). 11

Dolomitas yra kasamas Petrašiūnų, Klovainių (Pakruojo raj.) ir Skaisgirio (Joniškio raj.) karjeruose. Lietuvoje randamas dolomitas pasižymi minkštumu, yra lengvai skaldomas ir pjaunamas (Kadūnas, 1998). Dolomito skalda Lietuvoje naudojama kelių tiesimui, o jo blokai statybose, taip pat kaip apdailos medžiaga. Dolomitas yra gera termoizoliacinė medžiaga, tad jis dar yra naudojamas metalų lydimo aukštakrosnių išklojimui. Taip pat jis dar naudojamas chemijos bei stiklo pramonėje (LGT, 2007). Kreidos mergelis Kreidos mergelis taip pat karbonatinė uoliena sudaryta iš kalcito ir dolomito bei molio, kurio kiekis svyruoja nuo 30 iki 50 %. Šios iškasenos telkinių buvo rasta Jurbarko, Varėnos, Vilniaus, Kauno ir Šalčininkų rajonuose. 1997 m. buvo išžvalgyti du telkiniai su menkais ištekliais - apie 5 mln. t. 2006 m. šių telkinių jau buvo septyni (LGT, 2007). Iki 2002 m. buvo eksploatuojamas Juodžių telkinys (Vilniaus raj.), kurio kreidos mergeliu kalkinamos apylinkių rūgščios dirvos (Kadūnas, 1998). Tačiau dabar kreidos mergelis nėra eksploatuojamas. Mergelis yra natūrali cemento medžiaga, tačiau iki šiol Lietuvoje mergelis cemento gamyboje dar nėra naudojamas (LGT, 2007). Lietuvoje taip pat yra aptinkama ir kitų mineralinių išteklių: tai gipsas, gintaras, opoka, sapropelis ir anhidritas, tačiau jie, kaip ir kreidos mergelis, yra nenaudojami. Nors geologų manymu, opokos, sapropelio bei anhidrito išteklių naudojimas tikrai taps perspektyvūs ateityje (LGT, 2007). Opoka Opoka iš opalinio sudaryta kieta, kriauklėto lūžio, poringa uoliena. Geriausiai buvo išžvalgyti opokos telkinys Stoniškių bei Žemaitkiemio (Šilutės raj.) apylinkėse. Telkinio ištekliai sudarė 34 mln. tonų. Jis buvo pradėtas eksploatuoti 1989 m. ir iki 1992 m. buvo iškasama 100 130 tūkst. t. kasmet, tačiau dabar gavyba yra nutrūkusi (Kadūnas, 1998). 2006 m. detaliai išvalgytų opokos telkinių bendrame balanse buvo užregistruota tik vienas telkinys (LGT, 2007). Opoka gali būti naudojama kaip aktyvus mineralinis priedas cemento atmainų gamybai bei kaip statybinis akmuo, taip pat kaip absorbentas (LGT, 2007). Bet, deja, Lietuvoje ji dar nėra naudojama, tačiau tikimasi, kad jos panaudojimas ateityje pasidarys aktualesnis ir svarbesnis. Anhidritas Anhidritas druska, kurią sudaro bevandenis gipso mineralas. Tai sunki, neporinga, nelaidi vandeniui, tvirta, lengvai poliruojama uoliena. Anhidritas yra paplitęs Pietų ir Pietvakarių Lietuvoje. Jo randama Kauno ir Prienų apylinkėse. Kauno rajone netoli Garliavos yra Pagirių anhidrito 12

telkinys, jo ištekliai sudarė 80 mln. t. (Kadūnas, 1998). 2006 m. detaliai išžvalgytų anhidrito telkinių tesudarė tik vienas telkinys (LGT, 2007). Anhidritas tinka portlandcemento, anhidritinio cemento gamybai, jis dar gali būti naudojamas aliejiniams dažams, popieriui gaminti. Iš anhidrito klodo gali būti išpjaunami norimo dydžio blokai, o iš jų įvairaus dydžio ir įvairios konfigūracijos interjero apdailos plokštelės (LGT, 2007). Lietuvoje anhidritas nėra eksploatuojamas, nors jo pritaikymas yra pakankamai platus. Kiti Nedideliais kiekiais Lietuvoje yra randama ir gipso. Nedideli gipso telkiniai žinomi Šiaurės Lietuvoje, tačiau dėl neišvengiamos kasybos įtakos karstinio proceso plėtrai jų eksploatuoti gamtosauginiu požiūriu negalima (Kadūnas, 1998). 2006 m. bendrame balanse buvo įrašytas tik vienas detaliai išžvalgytas gipso telkinys (LGT, 2007). Taip pat negausūs Lietuvoje yra akmens druskos ištekliai. Akmens druską sudaro vidutingrūdis ir stambiagrūdis halitas (94 %) ir priemaišos molinga medžiaga, anhidritas, karbonatai. Šių išteklių buvo aptikta Nemuno žemupyje netoli Usėnų kaimo (Šilutės raj.). Šiame kupole druskos gali būti ne mažiau kaip 0,5 mlrd. t. Prognozuojama, kad Šilutės rajone gali būti ir daugiau druskos kupolų su 2,5 mlrd. t. ištekliais (LGT, 2007). Taigi, eksploatuojami mineraliniai ištekliai yra paplitę visoje Lietuvoje. Dolomito ir klinčių gavyba sukoncentruota šiaurinėje šalies dalyje, o didžiausi eksploatuojami žvyro ir smėlio telkiniai yra išsidėstę Vilniaus apskrityje bei vidurio Lietuvoje. Detaliai išžvalgytų išteklių kiekiu ypač išsiskiria Šiaulių apskritis. Jai priklauso visi detaliai išžvalgyti pagrindinių statybinių medžiagų dolomito ir klinties žaliavų telkiniai. Palyginti skurdžiausios detaliai išžvalgytais žemės gelmių turtais yra Telšių ir Marijampolės apskritys. Likusioje šalies teritorijoje ištekliai pasiskirstę maždaug tolygiai, iš esmės skiriasi tik procentinis atskirų jų grupių pasiskirstymas (Aplinkos būklė, 2004). 1.3. APLINKOS POLITIKA DARNIAM IŠTEKLIŲ VALDYME Aplinkos politika per 30 metų vis keitėsi, ir tai buvo vien dėl to, kad keitėsi aplinkosaugos problemos. Pradžioje buvo aktuali aplinkos taršos problema. Nuo 1980 m. vidurio pradėjo ryškėti dar viena aplinkos problema tai pradėjusi keistis produkcijos bei vartojimo struktūra, kuri yra susijusi su tokiomis problemomis kaip: klimato kaita (šiltnamio reiškiniu), biologinės įvairovės nykimu, nemažėjančiu žemės eikvojimu, vis gausesniu energijos ir išteklių naudojimu. Šios visos problemos yra susijusios su ekonomikos vystymusi (EEAC, 2003; EPSD, 2004; Jordan, 2003 ir kt.). Vis augantis gamtinių išteklių naudojimas sukelia labai dideles aplinkos problemas, tokias kaip išteklių išsekimas, pavyzdžiui, dėl per didelių žvejybos mastų. 2005 m. FAO (maisto ir žemės ūkio organizacija) užfiksavo, kad pradėjo nykti kai kurių žuvų, o ypač pagrindinių plėšrūnų tunų ir 13

ryklių rūšys. Dažniau yra prabylama apie naftos, akmens anglies išteklių išsekimą. Didelis išteklių vartojimas yra glaudžiai susijęs ir su tokiomis aplinkos problemomis kaip: oro, vandens, dirvožemio tarša, atliekų susidarymo ir pašalinimo keliamomis problemomis. Taigi, nesaikingas išteklių naudojimas labai neigiamai veikia gamta ir veda prie jos degradacijos. Išeitis iš šios susidariusios padėties galėtų būti kaip kuo greičiau pereiti prie koordinuotų tausesnių išteklių vartojimo modelių, kurie ekologiniu ir ekonominiu požiūriu būtų naudingesni Europai ir visam pasauliui (KOM, 2006). Pagrindiniai gamtinių išteklių politikos tikslai yra išteklius naudoti kuo taupiau bei efektyviau. Europos sąjungos lygyje aplinkos politika, o ypač gamtinių išteklių politika, yra charakterizuojama tinkamu ekonomikos ir poveikio aplinkai atsiejimu (angl. decoupling). Kadangi ekonomika ir ekologija (gamtinė aplinka) yra glaudžiai persipynusios: dažniausiai ekonomikai vystantis, aplinka patiria tik neigiamą poveikį (išteklių mažėjimą, taršą, atliekų susidarymą), todėl yra svarbu šias dvi sritis kaip nors atskirti, kad ir ekonomika vystytųsi ir aplinkai būtų gerai. Apie šį ekonomikos ir poveikio aplinkai atsiejimą yra kalbama pagrindinėje ES teminėje tausaus gamtinių išteklių naudojimo strategijoje (2006). Ši strategija apima ir kitas strategijas, kuriose kalbama apie efektyvų ir tausų gamtos išteklių naudojimą. (Hinterberg, Zacherl, 2003 ir kt.). Jos yra tokios: Šeštoji aplinkosaugos veiksmų programa (AVP) sudaryta iš Europos aplinkos politikos direktyvų, kaip ir yra nustatyta ES aplinkos politikos ekologinės pusiausvyros išlaikymo strategijoje. Europos darnaus vystymosi strategija, kuri yra paremta Johanesburgo planų įgyvendinimu. Skirtumų vyksmas čia apibūdinama aplinkosaugos integracija į visų sektorių strategijas ir kitas politikos sritis. Pavyzdžiui, aplinkosaugos įtraukimas į transporto sektorių, nors šių sektorių tikslai dažnai nesutampa su aplinkosaugos reikalavimais, todėl juos įgyvendinti yra labai sunku (COM, 2002). 1.3.1. Šeštoji aplinkosaugos veiksmų programa Šeštojoje aplinkosaugos veiksmų programoje (Šeštoji AVP) buvo pripažinta ir paraginta parengti tausaus išteklių naudojimo ir valdymo teminę strategiją.... Ši strategija buvo paremta išteklių naudojimo ES analizės rezultatais ir esamomis pagrindinėmis analizės ir politikos nuostatomis. Ji buvo parengta intensyviai konsultuojantis su suinteresuotosiomis šalimis. Strategijoje buvo plėtojamas metodas, užtikrinantis, kad būtų gauti geriausi įdėtų aplinkos apsaugos darbų rezultatai. Laikantis tokio požiūrio buvo siekta riboti vyriausybių ir ekonomikos subjektų ištekliai, kurie daugiausiai buvo skiriami pagrindinėms aplinkos problemoms spręsti. Bėgant laikui dėl strateginio metodo, kuriuo buvo siekiama tausiau naudoti gamtinius išteklius, turėtų padidėti išteklių naudojimo našumas ir turėtų būti sumažėtas neigiamas tokio naudojimo poveikis aplinkai, o bendras aplinkos būklės gerinimas, neatsiliekant nuo ekonomikos 14

augimo. Todėl bendras tikslas buvo sumažinti neigiamą poveikį aplinkai dėl išteklių naudojimo augančios ekonomikos šalyse ši koncepcija vadinama atsiejimu. Praktiškai tai reiškia, kad sumažinamas išteklių naudojimo poveikis aplinkai, visos ES ekonomikos mastu padidinant išteklių naudojimo našumą. Kai kalbama apie atsinaujinančiuosius išteklius, tai taip pat reiškia, kad neperžengiamas pereikvojimo slenkstis. Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, strategijoje buvo numatyti šie veiksmai: Gilinti mūsų išmanymą ir žinias apie tai, kaip Europoje naudojami ištekliai, tokio naudojimo žalą aplinkai ir svarbą ES bei pasauliui; kurti priemones pažangai ES valstybėse narėse ir ekonomikos sektoriuose stebėti; skatinti ekonominiuose sektoriuose ir valstybėse narėse diegti strateginius metodus ir procesus, ir kurti atitinkamus planus ir programas; labiau informuoti suinteresuotąsias šalis ir piliečius apie tai, kokį didelį neigiamą poveikį išteklių naudojimas daro aplinkai. Tai ilgai trunkantis procesas, todėl buvo siūloma jam skirti 25 metus, nes reikia, kad įvairiais valdžios lygmenimis įvairūs subjektai imtųsi suderintų veiksmų. Esama politikos krypčių veikla turėtų duoti geresnių rezultatų, pagal poreikį išplėtus tų krypčių išteklių naudojimo aspektus ir parengus naujų iniciatyvų, užtikrinančių, kad formuojant politiką būtų būtinai atsižvelgiama į išteklių naudojimo poveikį įvairiais gyvenimo etapais. Šeštojoje AVP programoje buvo svarbu kiekybinių tikslų nustatymas, nes to buvo reikalaujama komisijos komunikate Tarybai, dėl tausaus gamtinių išteklių naudojimo teminėje strategijoje (2006). Ji reikalavo: surasti pažangos, pasiektos gerinant gamtinių išteklių, tarp jų ir energijos, naudojimo efektyvumą ir našumą, vertinimo rodiklius; gerinti rodiklius atskiroms išteklių rūšims, skirtus įvertinti, kaip neigiamas poveikis aplinkai yra atsietas nuo išteklių naudojimo; sukurti bendrą rodiklį, kuriuo matuojama pažanga mažinant žalingą poveikį, kurį aplinkai daro ES naudodama išteklius (ekologinio našumo rodiklis) (KOM, 2006). Kaip matome, šeštojoje APV programoje buvo svarbu ieškoti bei tobulinti šiuos tausaus gamtinių išteklių naudojimo rodiklius. 1.3.2. Darnusis vystymasis Pagrindinės darnaus vystymosi nuostatos suformuluotos pasaulio viršūnių susitikime Rio de Žaneire 1992 metais. Konferencijoje buvo priimtas veiksmų planas XXI amžiui, žinomas kaip Darbotvarkė 21. Jis skirtas darnaus vystymosi principams diegti visose gyvenimo srityse ir visais 15

lygiais. Šioje konferencijoje darnus vystymasis įteisintas kaip pagrindinė ilgalaikė visuomenės vystymosi ideologija. Darnaus vystymosi koncepcijos pagrindą sudaro trys lygiaverčiai komponentai: aplinkosauga, ekonominis bei socialinis vystymasis (Lietuvos darnaus vystymosi strategija, 2003). Ekonomikos, socialinės aplinkos ir aplinkosaugos dimensijos, kurios tarpusavyje yra glaudžiai susiję, gali ir turi būti aptariamos kartu. Kiekviena iš jų yra tarsi atskiras dinaminis kompleksas, kuris pats funkcionuoja, vystosi savo linkme, bet sudarydamas bendrą sistemą su kitais kompleksais į vieną didelę visumą. Kad ši sistema išlaikytų pusiausvyrą, reikia, kad tos trys subsistemos palaikytų galimybę kiekvienos sistemos išlikimui ir vystymuisi, ir sudarytų bendrą darniai funkcionuojančią sistemą. Pagal J. Spanhenberg (2005) svarbiausia yra išlaikyti ekonomikos darniąją plėtrą, kuri daugiausia ir turi įtakos aplinkos bei socialiniam vystymuisi. Kiti autoriai, kaip A. Norja ir D. Maenpaa (2007), kaip neišskiriama visumą aprašo aplinką, ekonomiką, politiką, neįtraukdami socialinės dimensijos, bet pridėdami politiką, kuri ir gali kontroliuoti bendrą aplinkos ir ekonomikos pusiausvyrą. S. Giljum (2005) aprašo, kad aplinka, ekonomika, socialinė plėtra, institucijos (valdžia) sudaro neatskiriamą vienovę. Darnus vystymasis suprantamas kaip ekonomikos, socialinės plėtros ir aplinkos apsaugos tikslų derinimas, atkreipiant dėmesį į daugialypę jų tarpusavio priklausomybę bei numatomus įgyvendinimo padarinius (Nacionalinė bendroji strategija, 2007) bei toks poreikių tenkinimas, kuris neužkirs kelio kitoms kartoms juos tenkinti (Liedke, 2004; Lietuvos darnaus vystymosi strategija, 2003). Darnaus vystymosi koncepcijoje susiejami du labai svarbūs tikslai: pirma užtikrinti tinkamą, saugų, gerą gyvenimą visiems žmonėms (tai vystymosi tikslas), ir antra gyventi ir dirbti atsižvelgiant į biofizines aplinkos ribas (tai darnumo principas). Šie tikslai gali pasirodyti priešingi, bet nepaisant to, jie turi būti pasiekti kartu. Be to, šis etinis būtinumas garantuoti būsimoms kartos galimybes, analogiškas toms, kuriomis naudojosi ankstesnės kartos, traktuotinas kaip darnaus vystymosi normatyvinis pagrindas. Plačiąja prasme darnumas sietinas su paskirstymo teisingumu vystymosi galimybių pasiskirstymu tarp dabartinės ir ateities kartų (Čiegis, 2003). ES darnaus vystymosi strategijoje (2003) nustatyti šie šeši darnaus vystymosi prioritetai: pasaulinė klimato kaitos sušvelninimas; transporto poveikio aplinkai mažinimas; efektyvesnis gamtos išteklių naudojimas; skurdo ir socialinės atskirties mažinimas; visuomenės senėjimo problemų sprendimas. Lietuvos darnaus vystymosi strateginiai prioritetai ir principai išdėstyti atsižvelgiant į nacionalinius Lietuvos interesus, savitumą, ES darnaus vystymosi strategijos bei kitų programinių dokumentų nuostatas. Jie yra tokie: nuosaikus ir darnus ūkio šakų ir regionų ekonomikos vystymasis; socialinių ir ekonominių skirtumų tarp regionų mažinimas, išsaugant regionų savitumą; 16

pagrindinių ūkio šakų (transporto, pramonės energetikos, žemės ūkio, būsto turizmo) poveikio aplinkai mažinimas; efektyvesnis gamtos išteklių naudojimas ir atliekų tvarkymas; pavojaus žmonių sveikatai mažinimas; pasaulio klimato kaitos ir jų padarinių švelninimas; geresnė biologinės įvairovės apsauga; geresnė kraštovaizdžio apsauga ir racionalus tvarkymas; užimtumo didinimas, nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas; švietimo ir mokslo vaidmens didinimas; Lietuvos kultūrinio savitumo išsaugojimas. Kaip matome, vienas iš prioritetų yra efektyvus gamtos išteklių naudojimas, kurį galime pavadinti ekologiniu efektyvumu. Čia svarbiausia yra pasiekti, kad išteklių naudojimas ir aplinkos tarša didėtų daug lėčiau negu gamyba ir paslaugos. ES darnaus vystymosi strategijoje ypač daug dėmesio yra skiriama gamybos ir paslaugų ekologinio efektyvumo didinimui. 1.3.3. Ekologinis efektyvumas Vienas svarbiausių ir bene geriausių darnų vystymąsi apibūdinančių rodiklių yra gamybos ir paslaugų ekologinis efektyvumas (EE) ekonominės gerovės ir gamtos išteklių sunaudojimo ir aplinkos taršos santykis. Sąvoka ekologinis efektyvumas pirmą kartą buvo paminėtas 1992 metais Pasaulio verslo darnaus vystymosi tarybos (WBCSD) ataskaitoje. Pirmajame pasitarime šiuo klausimu, vykusiame 1993 metais Antverpene, EE buvo charakterizuojamas kaip rodiklis, pasiekiamas dėka konkurencingai įkainotų prekių ir paslaugų, kurios patenkina žmonių poreikius bei leidžia kurti kokybišką gyvenimą, palaipsniui mažinant poveikį aplinkai ir išteklių naudojimo intensyvumą. Kitais žodžiais sakant, ekonomikos maksimumo pasiekimas mažiausiomis aplinkos sąnaudomis (Liedtke, 2004; Riviere, Ketelhut, 2004). Kiti autoriai EE apibūdina kaip instrumentą ekologinės pusiausvyros analizei, kuris rodo empirinį ryšį tarp ekonominės veiklos (išteklių kainos ar vertės) ir poveikio aplinkai (Huppes, Ishikawa, 2005; Ekins, 2005; Figge Hahn, 2005). Pagal EEA (1999) ekologinis efektyvumas yra vienas iš svarbiausių aplinkos ir ekonomikos būtinybių. Pasaulio verslo vystymosi taryba (WBCSD) įvardina šešias sėkmingam ekologiniam efektyvumui būtinas sąlygas: Sumažinti žaliavų naudojimo intensyvumą prekėms ir paslaugoms; Sumažinti energijos naudojimą intensyvumą prekėms ir paslaugoms; Sumažinti nuodingų medžiagų išmetimą; Padidinti antrinio panaudojimo mastus; Optimaliai išnaudoti atsinaujinančius šaltinius, užtikrinant jų ilgaamžiškumą; Padidinti prekių ir paslaugų naudojimo intensyvumą. Ekologinis efektyvumas įvertinamas gamtinių išteklių ir BVP santykiu. Šie rodikliai atspindi gamtos naudojimą socialiniuose-ekonominiuose procesuose ir išryškina aplinkoje vykstančius 17

kitimus (EEA, 1999). Vadinasi, kuo daugiau prekių ir paslaugų sukuriama (kuo didesnis BVP), tam sunaudojant mažesnį kiekį gamtinių išteklių, tuo EE yra didesnis. Norint gerinti EE, visų pirma reikia naudoti kuo mažiau gamtinių išteklių pramonės produkcijai. Tai yra vienas iš aplinkos pusiausvyros siektinų tikslų visuotiniu lygiu (WWF, 2004; Giljum, 2005; Bleischwitz, 2006). EE nustatyti yra naudojama išteklių srautų analizė (Ekins, 2005), bet apie ją plačiai bus kalbama antroje darbo dalyje. Pagrindiniai būdai teigiamiems EE pokyčiams įtvirtinti yra šie: Įteisinti aplinkos apsaugai skirtų mokesčių sistemą; Įgyvendinti teisines ir ekonomines priemones; Patobulinti darnaus vystymosi įgyvendinimo programą. Ekologinis efektyvumas gali būti didinamas įvairiais būdais: tobulėjant naujoms technologijoms (Oka ir al., 2005; Kuosmanen, 2005), diegiant inovacijas (Bleischwitz 2005) ir didinant atliekų perdirbimą (Bringezu, 2002). Be to, EE yra didinamas ekonominėmis: gaminių kaina, akcizais, mokesčiais už išteklių naudojimą bei politinėmis priemonėmis: nustatant išteklių politiką, kuriant tausojančių išteklių strategijas ( Liedtke, 2004; Riviere, Ketelhut; 2004; Darnaus vystymosi strategija, 2003). Reikia pabrėžti, kad didėjant EE dar nereiškia, kad mažėja išteklių naudojimas, kadangi čia gali būti daug ekonominių priežasčių: sparčiai auganti BVP, didelio importo pasekmė (Bringezu, 2002). Kalbant apie ekologinį efektyvumą yra dar yra naudojama dematerializacijos sąvoka, kuri reiškia išteklių efektyvumo augimą (, Bringezu, 2002, 2006; Hammer, Hubacek, 2003). Dematerializacija taip pat gali būti priskiriama ir išeities srautams. Pavyzdžiui, anglies dioksido mažėjimas didėjant pakuočių dematerializacijai tai reiškia, kad kuo pakuočių naudojimas bus efektyvesnis, tuo mažiau mes jų sunaudosime ir tuo mažiau bus jų gaminama. Kuo mažiau pakuočių bus gaminama, tai tuo mažiau bus sunaudojama gamtinių išteklių, tuo mažiau bus naudojama energijos ir tuo mažiau bus išmetama į aplinką anglies dioksido (Hakkert, 2002, 2000). Tas pats gali būti ir su emisijoms į orą, vandenį ir atliekų susidarymu (EEA, 1999; WBCSD, 2000). Lietuva, kaip ir visos buvusios Sovietinio bloko valstybės, paveldėjo labai neefektyviai ir neracionaliai energijos ir kitus gamtos išteklius naudojantį ūkį. Nors per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ir pasiekta nemaža pažanga, bet vis dar yra sunaudojama 1,7 karto daugiau BVP produkto vienetui pagaminti nei vidutiniškai kitose ES valstybėse. Dėl labai prastų daugumos namų šiluminių savybių ir fiziškai pasenusios šilumos tiekimo infrastruktūros energijos naudojimo būsto reikmėms efektyvumas Lietuvoje yra 2 2,5 karto mažesnis nei daugelyje ES valstybių. Gamtos išteklių naudojimo efektyvumo didinimas, atliekų kiekio mažinimas, racionalus tvarkymas ir antrinis 18

naudojimas tai labai svarbūs prioritetai Lietuvos darnaus vystymosi kelyje (Nacionalinė bendroji strategija, 2007). 1.4. TAUSAUS GAMTINIŲ IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO RODIKLIAI Tausaus gamtinių išteklių naudojimo rodiklių buvo sukurta pakankamai daug ir įvairių. Vienas iš jų yra ekologinis pėdsakas tai dirbamos žemės plotas, reikalingas išlaikyti vieną žmogų. Čia į ekologinio pėdsako vertinimo sąvoką įeina ne tik žemės resursai, kurie reikalingi žmogui išgyventi, bet taip pat ir žemės plotas, kuris reikalingas absorbuoti atliekas (Redefining progress, 2005; Wackenagel, 2006 ir kt.). Kitas rodiklis anglies dioksido emisijų kiekis, kuris parodo šių teršalų susidarymo mastus, kurie kartu parodo ir iškastinio kuro naudojimo kiekius (Greenfield, Wackenagel 2006). Dar vieni gamtinių išteklių naudojimo rodikliai yra mineralinių išteklių srautų analizės rodikliai, bet apie juos plačiau bus kalbama darbo antroje dalyje. Tausaus gamtinių išteklių naudojimo rodikliai yra nustatomi vadovaujantis dvejomis metodikomis. Viena iš jų, būvio-ciklo analize, kuria yra nustatomas ekologinis pėdsakas ir anglies dioksidų emisijų rodikliai. Jos principas yra kiekvienam produktui įvertinti jo energijos bei išteklių kiekių sunaudojimą, taršos susidarymą viso jo gyvavimo metu: nuo jo pagaminimo, transportavimo, panaudojimo, iki išmetimo į sąvartyną arba perdirbimo laikotarpio. Kita metodika remiasi pramonės metabolizmo koncepcija, kuri vadovaujasi įeities-išeities analize. Išteklių srautų analizė atsirado ir pradėjo vystytis nuo 1980 m. (Bringezu, 1993; 2006; Hinterber, 2003). Pirmiausia tam turėjo įtakos pramonės metabolizmo sąvokos atsiradimas, kurią pristatė Fisher-Kowalski (1998). S. Ayers ira. Kneese (1998) pristatė šią sąvoką kaip ekonomikos teoriją, kuriai priskyrė plačiosios-ekonomikos išteklių srautų analizei. (Hammer, Hubacek 2003). Pramonės metabolizmo idėja atėjo ir yra analogiška kiekvieno organizmo metabolizmui. Ji apima pramonę ir ekonomiką, kurioje vyksta energijos, išteklių srautų reakcijos, pokyčiai, iš kurių išeina atliekos įvairios emisijos, ir visa tai vyksta aplinkoje, kaip viename dideliame, mus supančiame organizme (Ayres, 2002; Hammer ir Hubacek, 2003). Pramonės metabolizmo poveikis aplinkai yra susijęs su gavyba, derliaus nuėmimu, išteklių išgavimu, taip pat su jų gamyba, naudojimu,transportavimu bei nebereikalingų prekių ir produktų išmetimu. Kalbant apie pramonės metabolizmą yra labai svarbu, dėl ekonomikos spartaus vystymosi atrasti tokius rodiklius, kurie parodytų kokio dydžio tiesioginį poveikį ekonominė veikla daro aplinkai bei atskleistų, ar yra daroma pažanga, siekiant aplinkos pusiausvyros, darnumo užtikrinimui, o tai padaro išteklių srautų analizė. (Bartelmus, 2005). Išteklių srautų analizė nagrinėja techninių bei gamtinių procesų našumą (Bringezu, 2006) bei ekologinį efektyvumą. Ši analizė parodo, kokie yra ekonomikos metabolizmo rodikliai ir padeda 19

juos įvertinti (EUROSTAT, 2001; Bringezu, Moriguch, 2002), o rodiklių įverčiai parodo aplinkos pusiausvyros ir ekonomikos bendrą vystymąsi (Bringezu, Stuth, 2004). Išteklių srautų analizės matas parodo bendrą nacionalinį ekonomikos metabolizmo vaizdą (EEA, 2003) ir yra skaičiuojamas visiems išteklių įeitims (gamyboje naudojami gamtiniai ištekliai) ir išeitims (tarša, atliekų susidarymas) plaukiančioms per ekonomikos ir aplinkos sieną. Taip pat čia yra įvertinamos nacionalinės išteklių charakteristikos, tai yra importas ir eksportas. Išteklių srautų analizė apima tik išteklių įeitis, ir gali parodyti ekonomikos ir poveikio aplinkai atsiejamumą. Išteklių srautų analizė gali būti nacionalinio bei globalaus lygio (Bringezu, 2006), ilgo arba trumpo laiko, periodo (Hammer, Hubacek, 2003). Pagal Fischer-Kowalski (1999), ji gali apimti skirtingus sektorius, pavyzdžiui, Risku-Norja ir D. Maenpaa (2007) MFA modelį taikė tik maisto produkcijai ir vartojimui. Iš tikro išteklių srautų analizė Lietuvoje dar nėra taikoma, o pasaulyje ji taip pat žengia pirmuosius žingsnius. Išteklių srautų analizė gali būti naudojama planuojant aplinkos politiką, įvertinant jos efektyvumą bei ją kontroliuojant (Bringezu, 2004, 2006), taip pat ji gali būti naudojama aplinkos problemų diagnostikos nustatyme, planuojant atitinkamus valdymo matus, suteikiant duomenų bazę efektyvumo matų monitoringui. Ši analizė taip pat padėtų numatyti aplinkos problemas ir kurti prevencines priemones, siekiant didesnio išteklių ekologinio efektyvumo (Bringezu, 2002). 1.5. IŠTEKLIŲ VALDYMO TAISYKLĖS Išteklių valdymo taisyklių nustatymas buvo paremtos mokslininkų ir taikomos ekonomikai, kad būtų užtikrintas darnus ekonomikos vystymasis. Nors šios taisyklės buvo daugiau taikytos ekonomikai, bet taip pat jos buvo suformuluotos ir siekiant išsaugoti aplinką, arba kitaip tariant užtikrinti darnų vystymąsi. Išteklių valdymo taisyklės: 1. Naudojami atsinaujinantys ištekliai neturi pralenkti jų atsinaujinimo greičio. 2. Naudojami neatsinaujinantys šaltiniai turėtų būti pakeisti į atsinaujinančius išteklius abra jų naudojimo produktyvumas turėtų augti, taip kompensuodamas jų naudojimą. 3. Gamybos išeitys (emisijos, atliekos) į aplinką, kurios ją teršia, turėtų neviršyti aplinkos absorbcijos talpos (EEA, 2005). Šios išteklių valdymo taisyklės buvo priimtos ir tausaus išteklių naudojimo strategijoje. Kalbant apie darnaus vystymosi užtikrinimą, kad gamtinių išteklių užtektų ir dabarties, ir ateities kartoms, mokslininkas Bringezu (2002) nustatė tris pagrindinius elementus, kurie turėtų padėti tai užtikrinti, tai: 20

1. Apsirūpinimui ištekliams iš gamtinių resursų yra svarbu didinti biomasės kaupimąsi. 2. Užbaigti technosferos augimą. 3. Neatsinaujinančių išteklių naudojimas turi būti minimizuotas, o jų naudojimas turi būti sietinas su jų perdirbimu. Šie trys elementai, pasak mokslininko, yra tikrai būtini ir turėtų užtikrinti darnų išteklių naudojimą, ir gal ateityje jie bus įtraukti kaip vienos iš papildomų išteklių valdymo taisyklių (EEA 2005). 21

2. DARBO METODIKA Analizuojant visų 1992 2002 m Lietuvoje esančių išteklių grupių: iškastinio kuro, biomasė, mineralų bendrus, bei tiesioginio ir netiesioginio naudojimo šių išteklių sąnaudų pokyčius, buvo remtasi 2003 m. MOSUS projekto (MOSUS, 2003) duomenimis, kurie buvo gauti naudojant MFA metodiką. Nuo 2002 iki 2006 m.visi Lietuvoje naudojami ištekliai buvo įvertinti naudojant statistikos departamento duomenimis: biomasė buvo įvertinta remiantis Lietuvos žemės ūkis 2006 (2007) ataskaita, iškastinis kuras - kuro ir energijos balanso ataskaita 2006 (2007). Šiame tiriamajame darbe buvo pagrinde vadovautasi išteklių srautų analizės (angl. Mineral flow analyze) - MFA metodika. MFA metodika: MFA metodika remiasi plačiosios ekonomikos išteklių srautų analizės metodika, kuri buvo aprašyta EUROSTAT 2001 m. Plačiosios-ekonomikos MFA yra sudaryta iš visuminės balanso koncepcijos, plaukiančios per ekonomikos ir aplinkos sistemą. Buvo galvojama, kad ekonomika yra kaip juodoji dėžė, per kurią palaukia visi išteklių srautai. Plačiosios ekonomikos MFA metodikoje yra apskaičiuojamos visų išteklių įeitys (angl. Input) vidaus ištekliai: iškastinis kuras, mineralai, biomasė, netiesioginiai ištekliai, paslėpti ištekliai, ir išeitys (angl. Output) emisijos į orą, vandenį, atliekos, išeikvojimas, netiesioginės, paslėptos išteklių išeitys. Taip pat šioje plačiosios ekonomikos MFA metodikoje yra priskiriamas nacionalinės išteklių charakteristikos, tai importas ir eksportas. Plačiosios-ekonomikos išteklių srautų analizę ir sudedamosios dalys yra pavaizduotos 2 paveikslėlyje. Išteklių įeitis yra apibūdinama kaip dėl gavybos, ar dėl žmogaus veiklos, ar dėl technologinių procesų susijęs gamtinių išteklių judėjimas. Išteklių išeitis yra tiesiog po gamybos likusių ir nenaudojamų išteklių pasišalinimas arba su perdirbimu susijusių išteklių kaip emisijų, atliekų susidarymas ir gamybos metu pasišalinimas. Nustatant visišką išteklių poreikį, neužtenka įvertinti tik tiesiogiai ekonomikoje naudojamų išteklių, čia įtraukiami dar ir netiesioginio naudojimo, paslėpti ištekliai (Hammer, Hubacek 2003). 22

Įeitys ekonomika išeitys Tiesioginiai vidaus ištekliai: Iškastinis kuras Mineralai metalai biomasė Netiesioginiai vidaus ištekliai importas Išteklių kaupimasis Išteklių pralaidumas Gamtoje: Emisijos į orą Emisijos į vandenį Atliekos išeikvojimas Netiesioginiai naudojamų vidaus išteklių išeitys eksportas Paslėpti srautai susiję su importu perdirbima Paslėpti srautai susiję su eksportu 2pav. Plačiosios-ekonomikos MFA komponentai (Eurostat, 2001). Įeities sudedamosios dalis: 1. Tiesiogiai naudojami vidaus ištekliai: į šią kategoriją įeina visos šalies viduje išgaunamos žaliavos, kurios yra tiesiogiai naudojamos ekonomikos procesuose. Šie ištekliai yra grupuojami į pagrindines keturias grupes: iškastinis kuras (nafta bei jos produktai, durpės, akmens anglis, gamtinės dujos), metalai (auksas, aliuminis ir kt.), mineralai (statybiniai mineralai: kaip smėlis, žvyras, molis ir kt., industriniai mineralai: druskos, kalkės ir kt.), bei biomasė (žemės ūkio, pievų, gyvulininkystės produkcija, miškininkystės, medžioklės, žvejybos produkcija) 2. Netiesiogiai naudojami vidaus ištekliai: jiems priklauso visi jau viršuje paminėti ištekliai, bet jiems priskiriami tokie ištekliai, kurie ekonominius procesus veikia netiesiogiai arba kitaip sakant, neturi įtakos ekonomikai. Jiems priskiriami ištekliai, kurie susidaro kasybos, eksploatacijos arba derliaus nuėmimo metu ir tampa tiesiog kaip atliekos, kurios niekur nėra naudojamos. Jiems dar priskiriama dirvožemio sluoksnio erozija bei pašalintas dirvožemio sluoksnis kasybos metu. 3. Importas: čia įeina visi iš užsienio importuojami ištekliai. 4. Paslėpti srautai susiję su importu (užsienio paslėpti srautai): šiai kategorijai priskiriami tokie ištekliai, kurie susiję su importuojamomis medžiagomis bei produktais, netiesioginiais (paslėptais) srautais per visą jų būvio-ciklą (angl. life-cycle). Šiuos išteklius įvardinti yra labai sunku. Išteklių išeities plačiosios-ekonomikos MFA sudedamosios dalys: 23

1. Gamtinių išteklių apdorojimo išeitis: šiai kategorijai priskiriami per gamtinių išteklių apdorojimą, gamyba, transportavimą, vartojimą susidariusios emisijos, atliekos arba tiesiog resursų išeikvojimas. 2. Eksportas: visi ištekliai, kurie yra eksportuojami į užsienį. 3. Netiesiogiai naudojamų išteklių išeitis: šiai kategorijai priklauso dėl netiesiogiai naudojamų išteklių įeities susidariusios išteklių išeitys: kaip emisijos, atliekos. 4. Paslėpti srautai susiję su eksportu: šiai kategorijai priskiriami tokie ištekliai, kurie susiję su eksportuojamomis medžiagomis bei produktais, netiesioginiais (paslėptais) srautais per visą jų būvio-ciklą (angl. life-cycle). Šiuos išteklius įvardinti yra labai sunku. (EEA, 2003, 2005; Bringezu, 2002; Hammer, Hubacek, 2003). Išteklių srautų analizė (MFA) būtent ir yra atliekama įvertinant plačiosios ekonomikos MFA įeities rodiklius, kurie yra tokie: Tiesioginis bendras išteklių sunaudojimas (angl. Direct material Input) DMI, tai yra toks matas, kuris parodo kiek išteklių, kurie tiesiogiai veikia ekonomiką, bendrai yra sunaudojama šalyje. Jo komponentai: a) Tiesioginiai naudojami ištekliai (angl. domestic extraction used materials) (DE), Iškastinis kuras (anglis, nafta, dujos ir kt.) Mineralai (konstrukcijų, pramonės) Metalai (aliuminis, auksas ir kt.) Biomasė (mediena, javai ir kt.) b) Importas (I) DMI = DE + I Tiesioginis vietinis išteklių sunaudojimas (angl. Direct material consumtion) DMC - šis matas apima šalies išteklių sunaudojimą. Į jį įeina: a) Tiesioginis bendras išteklių sunaudojimas (DMI) b) Eksportas (E) DMC = DMI + E Visų išteklių bendras poreikis (angl. Total Material Requirement) TMR šis rodiklis parodo kiek išteklių yra sunaudojama bendrai, įskaitant ir netiesioginio naudojimo bei paslėptus išteklių srautus. Jis susideda iš: a) Tiesioginių bendrų išteklių sunaudojimo (DMI); b) Netiesioginio naudojimo išteklių (angl. Domestic extarction unused materials) (DEN) Iš kasybos/eksploatacijos Iš biomasės nuėmimo 24