LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas Vaida Valeišytė Gliukokortikoidų poveikis arklių biocheminiam

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas Vaida Valeišytė Gliukokortikoidų poveikis arklių biocheminiams kraujo rodikliams Influence of glucocorticoids on biochemical blood parameters of horses Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS Darbo vadovas: Prof. dr. Vita Riškevičienė KAUNAS 2014

DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Gliukokortikoidų poveikis arklių biocheminiams kraujo rodikliams 1. Yra atliktas mano pačios: Vaidos Valeišytės, 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ar užsienyje, 3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. (data) Vaida Valeišytė (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. (data) Vaida Valeišytė (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO (data) Prof.dr. Vita Riškevičienė (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (aprobacijos data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas (vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimų komisijos įvertinimas (data) (gynimo komisijos sekretorės(-riaus) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas) 2

Turinys Santrumpos... 5 Santrauka... 6 SUMMARY... 7 Įvadas... 8 1. Literatūros apžvalga... 10 1.1. Gliukokortikoidai... 10 1.1.1. Gliukokortikoidų farmakodinamika... 10 1.1.2. Gliukokortikoidų farmakokinetika... 12 1.1.3. Teigiamas gliukokortikoidų veikimas... 13 1.1.4. Neigiamas gliukokortikoidų veikimas... 13 1.1.5. Gliukokortikoidų poveikis medžiagų apykaitai... 15 1.2. Angliavandeniai... 15 1.2.1. Angliavandenių skilimas virškinamąjame trakte... 15 1.2.2. Angliavandenių rezorbcija... 16 1.2.3. Angliavandenių pasiskirstymas organizme... 17 1.2.4. Angliavandenių, gliukagono ir insulino tarpusavio ryšiai... 18 1.3. Bendrieji baltymai... 19 1.3.1. Baltymų virškinimas, rezorbcija ir pasiskirstymas organizme... 20 1.4. Trigliceridai... 21 1.4.1. Trigliceridų skaidymas virškinamąjame trakte... 22 1.4.2. Trigliceridų rezorbcija ir resintezė... 23 1.4.3. Insulino poveikis trigliceridų apykaitai... 24 1.5. Dažniausiai pasitaikančios senų arklių kaulų ir sąnarių ligos... 25 2. Darbo metodika ir organizavimas... 27 2.1. Bandymų vieta, sąlygos, grupių sudarymas... 27 3

3. Tyrimo rezultatai... 30 4. Rezultatų aptarimas... 42 Išvados... 44 Padėkos... 45 Panaudotos literatūros sąrašas... 46 4

Santrumpos DNR GRE RNR KPG ATP ŽGR α ŽGR β AKTH AH TSH LH ph LPL GKR Kšb - Deoksiribonukleorūgštis - Gliukokortikoidų receptoriaus elementas Ribonukleininė rūgštis Gliukokortikoidus prijungiantis globulinas Adenozin 5' trifosfatas Ribonukleininės rūgšties izoforma alfa - Ribonukleininės rūgšties izoforma beta -Adrenokortikotropinis hormonas Augimo hormonas Skydliaukę stimuliuojantis hormonas Liuteinizuojantis hormonas Vandenilio potencialas Lipoproteinlipazė Gliukokortikoidai - Karščio šoko baltymai 5

Santrauka Šio darbo tiklas buvo nustatyti senų arklių sveikatos palaikymui naudojamų gliukokortikoidų poveikį kraujo biocheminiams rodikliams ir įvertinti kaip pasikeičia kraujo gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų koncentracija kraujyje panaudojus ilgo ir trumpo veikimo gliukokortikoidų dozės. Tyrimams buvo atrinkta 18 senų sportinių veislinių žirgų, kurie anksčiau intensyviai buvo naudojami sportinėje veikloje. Visi jie eržilai, turintys negalavimų susijusių su senomis sąnarių ir nugaros traumomis. Sudarytos trys žirgų grupės. I gr. žirgams buvo taikomas palaikomasis gydymas naudojat trumpo veikimo gliukokortikoidų preparatą po 2,0 ml / 100 kg svorio. Organizme preparatas išlieka iki 24 val. II gr. žirgams buvo naudojamas ilgai veikiantis gliukokortikoidų preparatas po 10,0 ml neatsižvelgiant į arklio svorį. III gr. kontrolinė. I ir II grupių žirgų kraujas buvo imamas 6 kartus, o kontrolinės vieną kartą. Prieš preparato suleidimą ir po suleidimo praėjus 1, 2, 3, 4 ir 7 d. ir nustatoma gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų koncentracija. Tyrimo metu nustatyta, kad naudojant preparatus ilgo ir trumpo veikimo su gliukokortikoidais, pakinta medžiagų apykaita ir padidėja gliukozės, trigliceridų ir bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje. Raktiniai žodžiai: Gliukokortikoidai, gliukozė, trigliceridai, bendrieji baltymai, arkliai. 6

SUMMARY Aim of the study: The aim of this study was to establish, how the results of old horses biochemistry blood tests, such as glucose, total proteins and triglycerides change after the use of long acting or short acting glucocorticoids. Methods: There were 18 old sport horses in this study. All of them were stallions, who had old joint and back traumas. The horses were divided into the three groups: horses from the first group were treated with the short acting glucocorticoids 2,0 ml / 100 kg. It remains in the body for up to 24 hours. Horses from the second group were treated with long acting glucocorticoids 10,0 ml. It remains in the body for up to 4 days. The third was control group of horses. Blood samples from the horses of the first and second group were taken 6 times. Blood samples from the control group were taken once. Before the injection and after the injection of glucocorticoids, the concentration of glucose, total protein and triglycerides were carried out. Results: The test results showed, that the use of long and short acting glucocorticoids can change the metabolism. After the use of glucocorticoids, the concentration of glucose, triglycerides and total proteins have increased. Key words: glucocorticoids, glucose, tryglycerides, total protein, equine. 7

Įvadas Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje vis daugėja auginamų žirgų kiekis. Žmonės augina ne tik arklius norėdami palengvinti kasdieninius sunkius fizinius darbus, tačiau kasmet vis daugiau įsigyjama žirgų, naudojamų sportui ir kitoms laisvalaikio pramogoms. Arklių amžius, lyginant su kitais naminiais gyvūnais yra pakankamai ilgas, bet arkliai savo gyvenimo eigoje patiria daug įvairių traumų. Ypač tai aktualu sportinių žirgų tarpe. Be to, arkliai retai yra eutanazuojami ar skerdžiami mėsai, todėl senatvės sulaukusiems ir aktyviame sporte jau nedalyvaujantiems žirgams ar arkliams, kaip ir kitiems gyvūnams, pasireiškia sveikatos sutrikimų, susijusių su seniai patirtomis traumomis ir sužeidimais (Šniukšta, 1996). Žirgams pasenus, jų organizme metaboliniai procesai vyksta lėčiau, dėl susidėvėjimo keičiasi audinių struktūra, jų funkcinės galimybės ir savybės. Todėl norint užtikrinti gyvūnų gerovės reikalavimus ir palengvinti senų arklių senatvę vis dažniau ieškoma būdų kaip jiems padėti, pašalinti pasireiškiančius negalavimus ir skausmą (Joanne et al., 2012). Spręsti šią problemą Lietuvoje yra sudarytos pakankamai geros sąlygos. Veterinarinės farmacijos kompanijos rinkai siūlo įvairių maisto papildų, priedų ir vitaminų, o taip pat ir vaistų. Tačiau dažnai be tiesioginio teigiamo poveikio daugelis vaistinių preparatų gali sukelti organizme ir daug įvairių nepageidaujamų metabolinių pakitimų. Labai plačiai veterinarinėje praktikoje arklių sąnarių ir traumų gydymui bei skausmo malšinimui yra naudojami steroidiniai vaistai nuo uždegimo gliukokortikoidai, pasižymintys ir analgetiniu veikimu (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Jie puikai veikia antialergiškai, slopina kitų uždegimo reakcijų ir simptomų pasireiškimą, mažina edemų susidarymą, naujagimiams skatina surfaktanto gamybą, jungiamojo audinio vystymąsi. Pastarasis gliukokortikoidų veikimas užtikrina, kad pažeisti sąnariai liktų judrūs. Tačiau, mokslininkų atliekami tyrimai rodo, kad visuomet, prieš pradedant gydymui naudoti gliukokortikoidus, yra būtina, nepaisant jų teigiamų savybių, įvertinti ar galimas vaisto neigiamas veikimas nesukels žalos organizmui (Soma et al.,2005). Gliukokortikoidai pasižymi stipriu priešuždegiminiu veikimu ir šalina jo sukeltus padarinius, tačiau kartu stipriai slopina organizmo imunitetą (Lucizova et al., 2009), dėl ko organizmas tampa neatsparus patogeniniams mikroorganizmams. Stipriai gliukokortikoidai veikia ir medžiagų apykaitą: sutrikdo angliavandenių (Cartmill et al., 2003), baltymų ir riebalų normalų metabolizmą pakeisdamį jų koncentracijos pokyčius kraujyje. Persiskirsčius medžiagų apykaitos 8

produktams organizme prasideda su tuo susijusios ligos: diegliai, neurologiniai sutrikimai, traukuliai ir kt. Jei preparatas būna vartojamas ilgesnį laiką ir didesnėmis dozėmis negu rekomenduojama, arkliui gali išssivystyti laminitas. Didžioji dalis laminitų, arkliams nepagydoma ir arkliai tampa nedarbingi ar turi baigti sportinę karjerą (Straisser, 2002). Gliukokortikoidai, kaip ir dauguma farmacinių preparatų, yra išleidžiami įvairiomis vaistinėmis formomis (Sojka et al., 2008; Špakauskas,Matusevičius, 2006). Jie skiriasi savo veikimo principu ir poveikiu organizmui. Tuo vadovaujantis mes iškėlėme sau darbo tikslą nustatyti senų arklių sveikatos palaikymui naudojamų gliukokortikoidų poveikį kraujo gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų koncentracijai kraujyje panaudojus ilgo ir trumpo veikimo gliukokortikoidų preparatus. Šiam tikslui pasiekti buvo numatyta išspręsti šiuos uždavinius: 1. Atlikti trumpo veikimo gliukokortikoidais gydomų arklių kraujo biocheminius tyrimus ir nustatyti gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų koncentracijos kitimo dinamiką po vaisto panaudojimo. 2. Atlikti ilgo veikimo gliukokortikoidais gydomų arklių kraujo biocheminius tyrimus ir nustatyti gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų koncentracijos kitimo dinamiką po vaisto panaudojimo. 3. Palyginti skirtingo veikimo laiko gliukokortikoidų poveikį arklių biocheminiams kraujo rodikliams. 9

1. Literatūros apžvalga 1.1. Gliukokortikoidai Gliukokortikoidai yra steroidiniai hormonai, kuriems būdingas priešuždegiminis veikimas. Jie stipriai slopina uždegimo procesus ir visas alerginio proceso patogenezės grandis, yra svarbūs ne tik uždegiminių ir imuninių procesų reguliacijai, bet turi ženklią įtaką angliavandenių, baltymų bei riebalų metabolizmui (Rush et al., 2000). Natūralius gliukokortikoidus (hidrokortizoną ir kortikosteroną) gamina antinkščių žievinės dalies pluoštinė zona. Tačiau hormono sintezę reguliuoja pogumburys ir hipofizė. Sumažėjus gliukokortikoidų koncentracijai kraujo plazmoje arba esant stresinei būklei, pogumburys išskiria kortikoliberiną, kuris skatina adrenokortikotropinio hormono išskyrimą iš hipofizės (Špakauskas,Matusevičius, 2006). Veikiant šiam hormonui antinksčiuose suintensyvėja gliukokortikoidų ir mineralkortikoidų sintezė. Todėl, sergant kai kuriomis centrinės nervų sistemos ligomis, normalus gliukokortikoidų kiekis kraujyje gali sumažėti. Reikiamam balansui palaikyti ar uždegiminių ligų ir simptomų gydymo tikslais naudojami pusiau sintetiniai ir sintetiniai gliukokortikoidai (Sojka et al., 2008). Sintetiniai gliukokortikoidai yra sintetinami iš cholio rūgšties arba steroidinių sapogeninų, randamų augaluose. Dauguma gliukokortikoidų gerai rezorbuojasi iš virškinamojo trakto, per odą ir kvėpavimo takų gleivinę (Rush et al., 2000), todėl jie yra išleidžiami įvairiomis vaistinėmis formomis: geriamieji bei injekciniai tirpalai, tepalai, kremai, akių lašai, suspencijos, milteliai, tabletės, draželės ir purškalai (Sojka et al., 2008). Kadangi gliukokortikoidų receptorius turi didžioji dalis organizmo ląstelių, jie lengvai patenka į audinių ląsteles ir sukelia platų poveikį (Hayes et al., 1990). 1.1.1. Gliukokortikoidų farmakodinamika Visi vaistai, taip pat ir gliukokortikoidai, patekę į organizmą kinta ir jungiasi prie įvairių organizmo medžiagų, tiesiogiai veikdami patį organizmą. Daugumos žinomų gliukokortikoidų poveikį organizme palaiko plačiai paplitę gliukokortikoidų receptoriai įvairių audinių ląstelėse. Gliukokortikoidų receptoriai priklauso branduolinių receptorių šeimai ir apima steroidų, sterolių, skydliaukės hormonų, retino rūgšties receptorius (Magee et al., 2002). Gliukokortikoidų receptoriai sąveikauja su genų taikinių aktyvatoriais ir reguliuoja jų transkripciją. 10

Kol nėra hormoninio stimulo, gliukokortikoidų receptoriai citoplazmoje (raumenų, odos, kepenų, limfinio ir riebalinio audinio), sudaro oligomerinius kompleksus su karščio šoko baltymais (Kšb) (Soma et al., 2005). Svarbiausios iš jų yra dvi karščio šoko baltymų molekulės, nors taip pat dalyvauja ir kiti baltymai. Laisvam hormonui iš plazmos ar tarpląstelinio skysčio patekus į ląstelę, jis susijungia su receptoriumi ir sužadina konformacinius jo pokyčius, kurie leidžia receptoriui atsiskirti nuo karščio šoko baltymo. Tada hormono ir receptoriaus kompeksas transportuojamas į branduolį, kur sąveikauja su DNR ir branduolio receptoriais (Soma et al., 2005). Kaip homodimeras jis jungiasi prie reaguojančio geno aktyvatoriaus, gliukokortikoidų receptoriaus elementų (GRE). Gliukokortikoidų receptorių elementai sudaro dvi sekas, kurios susijungia su hormono receptoriumi (Soma et al., 2005). Be jungimosi prie gliukokortikoidų receptoriaus elementų, hormoną prisijungęs receptorius dar sudaro kompleksus ir su kitų genų transkripcijos faktoriais, kurie stimuliuoja augimo faktorių, uždegiminių citokinų sekrecijos reguliaciją, o taip pat ir augimą, uždegimą bei imunosupresiją slopinančius gliukokortikoidų poveikius. Šie faktoriai tampa naujais taikiniais kurti naujos kartos selektyvaus atsako ar selektyvinius audiniams gliukokortokoidų antagonistus (Toutain et al., 1984). Yra nustatyti du gliukokortikoidų receptoriaus genai: vienas koduoja klasikinį gliukokortokoidų receptorių, kitas - mineralkortikoidų receptorių (Soma et al., 2006). Atitinkamai prijungus arklio gliukokortikoidų receptorius prie RNR, gaunamos dvi labai homologiškos RNR izoformos žgr α ir žgr β. žgr α yra klasikinis hormono aktyvinamas gliukokortikoido receptorius, kuris prisijungęs hormoną moduliuoja į gliukokortokoidus reaguojančių genų raišką. žgr β, priešingai - neprisijungia gliukokortikoidų ir transkripciniu požiūriu yra neveiklus. Tačiau žgr β geba slopinti hormono aktyvinto žgr α poveikį gliukokortikoidams, nereaguojantiems genams ir atlieka fiziologinio endogeninio gliukokortikoidų veikimo inhibitoriaus vaidmenį (Toutain et al., 1984). Kada RNR yra veikiamas ribosomose, yra sintetinami įvairūs baltymai. Svarbiausias iš jų yra baltymas lipokortinas, kuris slopina fermentą fosfolipazę A 2. Slopinant šio fermento aktyvumą mažėja prostaglandinų ir leukotrienų, kurie yra svarbūs uždegimo procese (Gupta, Lalchhandama, 2002). Gliukokortikoidai, slopindami fosfolipazę ir arachidono rūgšties metabolizmą, neleidžia susidaryti arachidono rūgščiai. Jie blokuoja ciklooksigenazę ir lipoksigenazę. Taip pat vyksta kolageno, citokinų, proteazės sintezės slopinimas, dėl to yra slopinamas uždegimas ir, galbūt, net laisvųjų radikalų susidarymas (Amsterdam, Sasson, 2002). Gliukokortikoidai veikia ir alerginį uždegimą. Veikdami į visas uždegimo patogenezės grandis: gleivinės paburkimą, liaukų hipersekreciją, kvėpavimo takų praeinamumo 11

sutrikimus, lygiųjų raumenų spazmus, beta receptorių hiperjautrumą, antigeno ir antikūno reakciją ir kitas (Kroker, 2003). Svarbus gliukokortikoidų poveikis pastebimas širdies ir kraujagyslių sistemai, skeleto raumenims bei centrinei nervų sistemai. Jie veikdami kartu su mineralkortikoidais turi įtakos didinant vandens ir natrio reazorbciją distaliniuose inkstų kanalėliuose ir lėtinant jų išsiskyrimą iš organizmo (Matusevičius, Špakauskas 2006). Gliukokortikoidai svarbūs ne tik uždegiminiams ir imuniniams procesams, bet jie veikia baltymų, angliavandenių ir riebalų apykaitą. Slopina gliukozės patekimą į ląsteles, skatina gliukoneogenezę. Dėl to pasireiškia hiperglikemija, o viršijus inkstų gliukozės reabsorbcijos slenkstį sukelia gliukozuriją. Gliukokortikoidai slopina baltymų sintezę, skatina katabolinius procesus-ypač odoje, raumenyse ir kauluose. (Rang et al.,2003). 1.1.2. Gliukokortikoidų farmakokinetika Gliukokortikoidams patekus į kraujotaką jie organizmo yra įvairiai apdorojami, tik labai maža dalis hormono iš organizmo pašalinama nepasikeitusio. Kraujo plazmoje gliukokortikoidai jungiasi prie cirkuliuojančių baltymų (transkortinų ir albuminų) (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Normaliomis sąlygomis gliukokortikoidus prijungiantis globulinas (KPG) ir kepenyse sintetinamas α 2 globulinas prisijungia 40-70 proc. cirkuliuojančio hormono. Globulinų likučiai yra laisvi arba laisvai su albuminais susijungiantys, galintys veikti ląsteles - taikinius (Magee et al., 2002). Jei gliukokortikoidų plazmoje yra per didelis kiekis, gliukokortikoidus prisijungiantis globulinas įsotinamas ir laisvų gliukokortikoidų koncentracija greitai didėja. Gliukokortikoidų gyvavimo pusperiodis kraujotakoje yra labai įvairus: nuo 60 minučių iki savaitės laiko. Jis pailgėja, jei skiriami dideli preparato kiekiai, jei pacientą veikia stresas ar jis turi kepenų pažeidimų (Soma et al., 2005). Vandenyje tirpūs gliukokortikoidų esteriai sušvirkšti į veną veikia greitai ir trumpai - iki 24 h. Vandenyje netirpios esterių suspencijos pradeda veikti po kelių valandų ir veikia ilgai, net iki keleto savaičių. Didžiausias gliukokortikoidų poveikis pasireiškia po 4-8 dienų (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Nepanaudoti gliukokortikoidai yra suskaidomi ir pašalinami iš organizmo. Sintetiniai gliukokortikoidai, ypač fluorinti steroidai, organizme metabolizuojami lėčiau nei natūralūs. Pakeitus steroido radikalus metilo ir hidroksilo grupėmis gliukokortikoidas tampa atsparesnis reduktazių poveikiui ir pasidaro metaboliškai stabilesnis (Diederich et al., 2002). Gliukokortikoidai iš pradžių biotransformuojami iki aktyvių metabolitų, vėliau iki neaktyvių. Vaisto biotransformacija dažniausiai vyksta kepenyse. Kai kurie preparatai dar prieš jiems 12

pasiekiant kepenis yra pakeičiami inkstuose ar kituose audiniuose, turinčiuose mineralkortikoidų receptorių (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Tik maža, nepakitusi patekusių į sisteminę kraujotaką gliukokortikoidų dalis išsiskiria su šlapimu. Apie 99 proc. hormono biotransformuojama ir išsiskiria su šlapimu gliukoronidų, mažai sulfatų pavidalu (Ungemach, 2003). 1.1.3. Teigiamas gliukokortikoidų veikimas Gliukokortikoidai, dėl gero pasiskirstymo organizme ir įvairių vaistinių formų dažnai naudojami gyvulių gydymui. Jie mažina hialuronidazės aktyvumą, slopina jungiamojo audinio vystymąsi. Todėl silpnėja uždegimo bei randėjimo procesas, alerginis jautrumas. Silpnina hipofizės adrenokortikotropinę funkciją (Toutain et al., 1984), didina kiaušidžių jautrumą gonadotropiniams hormonams. Raumenų ląstelėse mažina gliukozės įsisavinimą, kas padidina gliukozės koncentraciją kraujyje ir kompensuoja jos trūkumą (Sojka et al., 2008). Veikdami visas tris uždegimo fazes (pažeidimą, eksudaciją ir proliferaciją) slopina uždegimą. Stabilizuodami ląstelės lizosomų membranas, gliukokortikoidai riboja proteolitinių fermentų plitimą, todėl mažėja širdies, inkstų ir kraujagyslių endotelio ląstelių uždegiminis pažeidimas. Kadangi stabilizuojasi lizosomų membranos, mažėja ir neuždegiminis audinių pažeidimas (Soma et al.,2005). Slopinant ciklooksigenazės indukcinio fermento formos raišką uždegiminėse ląstelėse taip pat mažėja fermentų, galinčių sintetinti prostaglandinus kiekis. Veikiant gliukokortikoidams didėja trombocitų ir eritrocitų skaičius, tačiau mažėja bazofilų ir putliųjų ląstelių išskiriamo histamino (Garcia et al., 1998) todėl sutraukiamos kraujagyslės ir sumažinamas jų pralaidumas. 1.1.4. Neigiamas gliukokortikoidų veikimas Literatūroje teigiama, kad be teigiamos gydomosios pusės gliukokortikoidai dažnai gali turėti ir stiprų pašalinį poveikį. Nors šis poveikis neatsiranda nuo vienkartinio panaudojimo, bet didelės gliukokortikoidų dozės sukelia reikšmingus pokyčius organizme (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Naudojant gliukokortikoidus, slopinama antikūnų gamyba, AKTH, AH, TSH, LH išskyrimas iš posmegeninės liaukos, o tai silpnina imuninius procesus (Soma et al., 2006). Gliukokortikoidai kraujyje didina neutrofilų koncentraciją, o sumažina limfocitų (T ir B), 13

monocitų, eozinofilų ir bazofilų kiekį (Lucizova et al., 2009). Neutrofilų didėja dėl stipresnio jų pirmtakų srauto iš kaulų čiulpų į kraują ir dėl sumažėjusios emigracijos iš kraujagyslių. Limfocitų, monocitų, eozinofilų ir bazofilų sumažėja dėl jų judėjimo iš kraujagyslių į limfoidinį audinį (Robson, 2003). Mažėja audinių makrofagų ir kitų antigeną pateikiančių ląstelių funkcija. Sumažėja ląstelių geba reaguoti į antigenus ir mitogenus. Makrofagai silpniau fagocituoja ir naikina mikroorganizmus, ir gamina navikų nekrozės faktorių α, interliaukiną-1 (metaloproteinazes ir plazminogeno aktyvatorių) (Robson, 2003). Makrofagai ir limfocitai gamina mažiau interliaukino-12 ir interferono-γ, svarbių TP1 ląstelių veiklumo ir ląstelių imuniteto induktorių (Luzicova et al, 2009). Gliukokortikoidai sumažina prostaglandinų, leukotrienų ir trombocitus aktyvinančio faktoriaus sintezę (Soma et al., 2006). Esant susilpnėjusiam imunitetui po gliukokortikoidų vartojimo skiepijimas būna netikslingas. Skiepijimas gali būti atliekamas tik praėjus dviems mėnesiams po pasveikimo, kai išnyksta buvęs ir ilgai trunkantis gliukokortikoidų veikimas (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Naudojant sintetinius mineralkortikoidų preparatus paveikiama angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaita. Didinamas transmirazių aktyvumas (Robson, 2003). Jie skatina amino rūgščių dezamininimą ir neigiamo azoto balanso susidarymą, dėl to padidėja bendrųjų baltymų kiekis kraujyje (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Aktyvina gliukoneogenezės procesus ir glikogeno sintezę badaujant. Taip pat aktyvinamas fermentas gliukozės 6-fosfatazė. Jis taip pat didina gliukozės kiekį kraujyje (Cartmill et al., 2003). Stimuliuodami baltymų ir RNR sintezę kepenyse gliukokortikoidai sukelia katabolinius ir anabolinius poveikius limfoidiniam jungiamajam, raumenų, riebaliniam audiniams ir odai (Soma et al., 2006). Stimuliuoja insulino išsiskyrimą į kraujotaką, taip pat veikia lipolizę ir lipazę (Caltabilota et al., 2009). Dideli gliukokortikoidų kiekiai sumažina raumenų masę, sukelia silpnumą, plonina odą. Jaunikliams gliukokortikoidų naudojimas stabdo jų augimą (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Gliukokortikoidai, naudojami netinkamai dozuoti ar ne tuo tikslu (Soma et al., 2005), padidina intrakranialinį spaudimą, sukelia riebalų persiskirstymą.dėl to riebalų padaugėja vidaus organuose, snukio ir sprando srityse. Kada įvyksta riebalų persiskirstymas ir jų koncentracija sumažėja riebaliniame audinyje, riebalų padaugėja kraujyje (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Arkliams ilgai naudojant gliukokortikoidus, dėl medžiagų apykaitos sutrikimo atsiranda elgsenos pokyčiai, inicijuojamos skrandžio opos ir laminitai (Soma et al., 2006. Orsini et al, 2008). 14

1.1.5. Gliukokortikoidų poveikis medžiagų apykaitai Organizme pagrindinė medžiagų apykaita vyksta kraujo pagalba. Svarbiausios medžiagos, patenkančios iš aplinkos yra angliavandeniai, baltymai ir riebalai. Kiekviena iš šių medžiagų yra unikali ir pasižymi skirtingu patekimo keliu, skilimu ir veikimo mechanizmu organizme (Catabilota et al. 2009). Naudojant gliukokortikoidus yra sutrikdomas normalus maisto medžiagų judėjimas ir jų įsisavinimas. Tai padidina gliukozės, trigliceridų ir bendrųjų baltymų kiekį kraujyje (Soma et al., 2005; Špakauskas, Matusevičius, 2006; Sojka et al., 2008). 1.2. Angliavandeniai Gliukozė tai gerai organizmo įsisavinamas angliavandenis ir natūralus saldiklis, kurio pagrindinę dalį arkliai gauna su augaliniu pašaru (Frape, 2012). Į organizmą su pašaru patenka polisacharidai ir disacharidai, kuriuos skaidant susidaro monosacharidai, sujungti glikozidinėmis jungtimis. Skylant glikogenui susidaro gliukozė, kuri toliau skildama glikolizės ir glikogenolizės metu, išskiria laisvają energiją ATP pavidalu (Deusinglaan, 2013). Gliukozė audiniuose panaudojama kaip energijos medžiaga (Haller 1998), kaip junginys, būtinas biosintezės procesams, o jos perteklius kaupiamas glikogeno pavidalu kepenyse (Praškevičius ir kt., 2002). 1.2.1. Angliavandenių skilimas virškinamąjame trakte Angliavandeniai pradedami skaidyti burnoje (Frape, 2012). Veikiant fermentui amilazei, krakmolo ir glikogeno molekulės skyla į tarpinius mažesnės molekulinės masės junginius - dekstrinus. Dalinė polisacharidų hidrolizė yra vienintelė cheminė reakcija, vykstanti burnoje. Čia ji trunka neilgai kol maistas smulkinamas. (Deusinglaan., 2013) Skrandyje angliavandenių skaidymas labai mažas, nes seilių amilazę inaktyvuoja rūgščios skrandžio sultys, o skrandžio liaukos neišskiria angliavandenius veikiančių fermentų. Pagrindinis angliavandenių skaidymas vyksta plonosiose žarnose (Vervuert et al., 2008a). Pašarui patekus iš skrandžio į dvylikapirštę žarną, rūgštys neautralizuojamos kasos, tulžies bei žarnų išskiriamomis šarminėmis medžiagomis. Žarnų ph tinka amilazei veikti (Ellis et al., 2005). Kasa į dvylikapirštę žarną išskiria α-amilazę (Frape, 2012) kuri krakmolą suskaido į dekstrinus, turinčius nuo 3 iki 8 gliukozės likučių, sujungtų α-1,4- ir α-1,6- glikozidiniais ryšiais (Mirón et al., 2004), ir 15

disacharidus (maltozę ir izomaltozę). Dvylikapirštėje žarnoje skaidant α-gliukozidazei (gliukoamilazė, maltazė ir izomaltazė) galutinis produktas yra gliukozė (Ellis at al., 2005). Skaidant sacharozei susidaro fruktozė ir gliukozė iš sacharozės, o laktozės skaidymas beveik nevyksta (Coss-Bu et al., 2009). Dekstrinai skaidomi kasos α-amilazės ir α-gliukozidazės dviem etapais. Pirmasis etapas greitas: jo metu susidaro maltozė, izomaltozė ir oligosacharidų mišinys. Antrasis etapas lėtas: jo metu oligosacharidai skaidomi iki maltozės ir gliukozės ( Frape, 2012 ). Plonųjų žarnų enterocitai išskiria sultis, kuriose daug viškinimo fermentų. Sultys į žarnyno spindį nepatenka, bet pasiskirsto eritrocitų membranų paviršiuje (Coss-Bu et al., 2009). Eritrocitų išskiriami fermentai karbohidralazės: sacharazė, skaidanti maltozę ir sacharozę, oligo-1,6- glikozidazė, skaidanti α-1,6- glikozidines jungtis oligosachariduose ir izomaltozėje. Arklio organizmas netoleruoja laktozės ir jos skaidymas beveik nevyksta. Ji pašalinama iš organizmo su išmatomis ( Frape, 2012). Veikiant visoms šioms karbohidrazėms, oligosacharidai ir disacharidai suskaidomi į monosacharidus. (Fombelle et al.,2004) Žarnyne susidaro pagrindiniai monosacharidai: gliukozė, fruktozė ir galaktozė (Coss-Bu et al., 2009). 1.2.2. Angliavandenių rezorbcija Norint, kad angliavandeniai būtų panaudojami organizme, jie iš žarnų turi būti pernešami į kraują. Angliavandenių rezorbcija vyksta dviejų rūšių membranine pernaša: aktyvioji, vykstanti prieš koncentracijos gradientą ir paprastoji difuzija (Roden et al., 2003). Rezorbcija vyksta paeiliui. Pradžioje iš dvylikapirštės žarnos, paskui tuščiosios, ir angliavandenių likučiai rezorbuojami klubinėje žarnoje (Frape, 2012). Manoma, kad manozė, ksilozė ir arabinozė rezorbuojamos paprastosios difuzijos būdu, o daugelis kitų monosacharidų rezorbcijos metu aktyviai pernešamos per enterocito membraną (Dashty, 2013). Nustatyta, kad gliukozės pernašai svarbus Na + ir K + siurblys (Frape, 2012). Na + kartu su monosacharidu pernešamas į ląstelės vidų. Na + pernešamas pagal koncentracijos gradientą. Panaudojama Na + elektrocheminio potencialo energija, kuri aktyvina membranoje esantį gliukozės nešiklį (Dashty, 2013). Eritrocitų membranos Na + ir K + siurblys yra aktyvus ir pašalina iš ląstelės patekusį Na +, pakeisdamas jį K + (Roden et al., 2003). Na + pernašai prieš koncentracijos gradientą reikia ATP teikiamos energijos. Šio fermento yra žarnyno gleivinės ląstelių membranose, o fermentą aktyvina natrio jonai (Frape, 2012). Perkėliklio paviršiuje yra vieta monosacharidui ir Na + prijungti. Dėl to monosacharidų reazorbcijos greitis tiesiogiai priklauso nuo Na + koncentracijos. Enterocituose gali vykti ir nuo Na + nepriklausoma gliukozės pernaša, tačiau ji neveiksminga (Dashty, 2013). 16

Difuzijos būdu monosacharidai pernešami tuo atveju, kai jų koncentracija enterocito išorėje didesnė negu viduje (Roden et al., 2003). 1.2.3. Angliavandenių pasiskirstymas organizme Norint suprasti kada, kurioje organizmo dalyje ir kaip gliukokortikoidai paveikia gliukozę, reikia žinoti ir suprasti biologinį gliukozės pasiskirstymą organizme. Rezorbavęsi iš žarnyno į kraują monosacharidai, iš kurių daugiausia yra gliukozė, vartų vena atnešami į kepenis (Frape, 2012). Kepenų vartų venos kraujyje gliukozės kiekis nėra pastovus. Tai priklauso nuo suėsto pašaro kiekio ir sudėties. Pastovų gliukozės kiekį kraujyje palaiko kepenys (Deusinglaan, 2013). Kepenų vartų vena atnešamas gliukozės perteklius, kepenų ląstelių paverčiamas glikogenu ir kaupiamas kepenyse (Reaven, 2003). Po ėdimo gyvulio kraujyje gliukozės kiekis labai padidėja ir kepenys nespėja viso gliukozės pertekliaus sukaupti, todėl cukrų kiekis kraujyje gali trumpam padidėti (maistinė hiperglikemija) (Sojka et al.,2008). Tačiau toks gliukozės perteklius kelių valandų laikotarpyje greitai išsiskiria per inkstus, ir cukraus kiekis kraujyje vėl tampa normalus (Deusinglaan, 2013). Kepenų ląstelėse vyksta labai įvairūs monosacharidų tarpusavio pasikeitimo procesai. Galaktozė ir fruktozė virsta gliukoze, vyksta glikogeno sintezė (glikogenogenezė), jo skilimas (Deusinglaan, 2013). Glikogenui skylant, susidaro laisva gliukozė, kuri palaiko pastovų gliukozės kiekį kraujyje, kai jos nepatenka iš virškinimo trakto (glikogenolizė) (Frape, 2012). Naudojant gliukokortikoidus jie aktyvina gliukoneogenezę, todėl gliukozės koncentracija kraujyje gali smarkiai padidėti (Špakauskas,Matusevičius, 2006). Gliukozė, rezorbuota į kraują iš virškinimo trakto arba kai jos trūksta, susidariusi skylant glikogenui patenka į didįjį kraujo apytakos ratą ir išnešiojama po visų organizmo audinių bei organų ląsteles (Frape, 2012). Naudojant gliukokortikoidus arklių gydymui (Abraham et al., 2012), gliukozę bandant pernešti per organų ląsteles, gliukozės metabolizmas yra sutrikdomas ir jos koncentracija kraujyje padidėja (Rang et al.; 2003). Kai gliukozę pavyksta pernešti per ląstelės sieneles, čia ji panaudojama energijai gauti, vyksta jos oksidacija. Gliukozės oksidacija, kurios metu išsiskiria energija, akumuliuojama makroenerginiuose junginiuose. Visa tai vyksta anaerobiniu ir aerobiniu būdu (Deusinglaan, 2013). Anaerobinio gliukozės kitimo galutinis produktas yra pieno rūgštis. Aerobinio - vanduo ir anglies dvideginis. Anaerobinio gliukozės oksidacijos proceso energetinė vertė yra kur kas mažesnė negu aerobinio. Tačiau anaerobinis gliukozės kitimas ypač svarbus tuomet, kada audiniai negauna pakankamai deguonies. Tai būdinga raumenų audiniams, kai atliekamas daug energijos reikalaujantis darbas. Anaerobinė gliukozės oksidacija, kai pradinis junginys yra gliukozė - vadinama glikolize, kai pradinis junginys 17

glikogenas glikogenolizė ʺ (Frape, 2012). Arkliui daug ir intensyviai dirbant dėl naudojamų gliukokortikoidų gali sumažėti gliukozės įsisavinimas raumenyse, dėl to padidės gliukozės koncentracija kraujyje (Sojka et al., 2008). 1.2.4. Angliavandenių, gliukagono ir insulino tarpusavio ryšiai Gliukozei patekus iš virškinamojo trakto, jos koncentraciją ir pasiskirstymą organizme lemia ne tik ląstelių mitybiniai poreikiai, bet jos koncentracijos kitimus kraujyje įtakoja ir hormonai: insulinas - kuris mažina gliukozės kiekį kraujyje; natūralūs gliukortikoidai, gliukagonas, tiroksinas, augimo hormonas ir kiti, kurie didina gliukozės kiekį kraujyje vienu ar kitu būdu, slopindami jos pasisavinimą ląstelėse (Turner et al., 2011). Insulinas - tai baltymas, sudarytas iš dviejų polipeptidinių A ir B grandinių, kurį gamina kasos B ląstelės (Bailey et al., 2008). Insulinui būdingas rūšinis savitumas. Įvairių gyvūnų rūšių insulinas skiriasi tam tikromis amino rūgštimis (Yeo et al., 2010). Šie skirtumai keičia insulino antigenines savybes. Pavyzdžiui žmogaus ir arklio insulinas skiriasi dviemis aminorūgštimis (A ir B grandinėse) (Turner et al., 2011). Insulino sintezę ir sekreciją veikia daug veiksnių: gliukozė, galaktozė, aminorūgštys, virškinimo sistemos hormonai, gliukagonas ir kt. Sekreciją slopina somatostatinas, α adrenerginiai antagonistai, gliukokortikoidai, nutukimas, sunkus fizinis darbas, alkis (Praškevičius ir kt., 2002). Insulino sekrecija gali būti dviejų tipų: padidėjusi (hiperinsulinemija), ir sumažėjusi (hipoinsulinemija). Hiperinsulinemija gali pasireikšti iš karto po ėdimo (Vervuert et al., 2009). Tai nebus patologinis reiškinys. Tačiau neatmetama galimybė, kad tai gali būti vienas iš lemiamų veiksnių, sukeliančių laminitus sportiniams žirgams (Geor, 2008; Keisler, 2006; Treiber et al., 2006; Hess et al., 2005; McGowan et al., 2004;). Kada insulino sekrecija sumažėja arba išvis išnyksta, susergama cukriniu diabetu. Ligos metu gliukozės įsisavinimas audiniuose mažėja, o plazmoje didėja (Haller, 2003). Kaip cukrinis diabetas, taip ir sintetiniai gliukokortikoidai mažina gliukozės įsisavinimą audiniuose, taip sukeldami jų koncentraciją kraujyje (Turner et al., 2011). Gliukozė labai glaudžiai susijusi su insulino koncentracija kraujyje. Gliukozės koncentracija arklio kraujyje yra proporcinga insulino koncentracijai (Vervuert et al., 2009). Jis būtinas, kad raumenys ir daugelis kitų audinių pasisavintų iš kraujo gliukozę (Haller, 2003). Insulinas vaidina svarbų vaidmenį reguliavimo procese, mažina gliukozės išsiskyrimą iš kepenų ir paspartina glikogeno nusodinimą (Robertson, 2007). Taip pat aktyvina gliukozės nešiklį ir spartina palengvintą gliukozės pernašą pro raumenų, riebalinio audinio ir kitų audinių ląstelių membranas (Praškevičius ir kt., 2002) (išskyrus kepenų, nervinių ląstelių ir eritrocitų membranas). Nors insulinas neskatina gliukozės pernašos į kepenų ląsteles, bet jis sužadina kepenų heksokinazės 18

izofermentą gliukokinazę (Turner et al., 2011), kurios pagalba prasideda gliukozės fosforilinimas ir susidaro gliukozės-6- fosfatas (Praškevičius ir kt., 2002). Kada gliukozės koncentracija plazmoje pasidaro per maža, išsiskiria gliukagonas ir suaktyvina gliukozės skilimą iš glikogeno, esančio kepenyse (Haller, 2003). Normali alkanų (prieš ėdimą) arklių insulino koncentracija yra 20 mlu/l (Suagee et al., 2010). Koncentruotais pašarais šeriamiems arkliams sumažėja jautrumas insulinui (Treiber et al., 2006; Treiber et al., 2005; Hoffman et al., 2003), padidėja kortizolio gamyba (Saul et al., 2011), iškyla rizika nutukti (Treiber et al., 2006; Hoffman et al., 2003;) padidėja dieglių tikimybė (Turner, 2011). Didėjant kortizolio koncentracijai kraujyje, slopinamas insulino poveikis, ir taip didinama gliukozės koncentracija kraujyje. Kai gydymui naudojami gliukokortikoidai, organizmas pripranta prie pastovios jų koncentracijos organizme ir sumažėja natūralaus kortizolio gamyba (Sojka et al.,2008). Taip atsiranda pastovus slopinamas insulino poveikis kraujyje ir didėja gliukozės koncentracija(turner et al., 2011). Jei gliukokortikoidai bus naudojami ilgą laiką ir didelėmis dozėmis, jautrumas insulinui sumažės, dėl ko gali pasireikšti hiperglikemija ir gliukozurija (Treiber et al., 2006). 1.3. Bendrieji baltymai Baltymai-makromolekulės, sudarytos iš L-α-aminorūgščių, kurios tarpusavyje sujungtos peptidiniais ryšiais (Kocer et al., 2005; Lee, 2006). Baltymai kitaip negu kiti polimerai yra labai sudėtingi, turi pirminę, antrinę, tretinę ir ketvirtinę struktūras (Praškevičius ir kt., 2002). Baltymų klasifikacijos nėra vieningos, tačiau juos galima klasifikuoti atsižvelgiant į jų tirpumą, molekulių formą, biologines funkcijas ir hidrolizės produktus (Frape, 2012). Normali baltymų koncentracija arklio kraujyje yra 56-76 g/l (Kahn et al.,2012).visi kraujo plazmos baltymai yra sintetinami kepenyse (Majorek et al., 2012). Jie skirstomi į tris pagrindines grupes: 1. Prealbuminai yra mažos molekulinės masės polianijoniniai globuliniai baltymai, todėl elektroforezės metu greičiausiai juda anodo link (Berman et al., 2000). Prealbuminai gali lengvai pereiti per membranas, kada padidėjęs jų pralaidumas. Jie atlieka pernašos funkciją: gali nespecifiškai prisijungti ir pernešti įvairias medžiagas (pavydžiui-tiroksiną) (Hawkins et al., 1982). Šio baltymo koncentracija kraujyje sumažėja esant kepenų cirozei, lėtiniam hepatitui, laminitams, ūmių infekcijų metu, piktybinių navikų atsiradimų atvejais. Didesnė prealbuminų koncentracija randama jauniems kumeliukams, nei suaugusiems arkliams (Berman et al., 2000). 19

2. Albuminai - pagrindiniai kraujo serumo baltymai,kurių molekulinė masė 66,300 mmw. Jų sudėtyje yra daug glutamo rūgšties. Albuminai yra homogeniškiausia kraujo plazmos baltymų frakcija. Apie 40 proc. jų cirkuliuoja kraujyje, likusi dalis tarpląsteliniuose skysčiuose. Jie pirmieji išsiskiria iš kraujo esant audinių traumoms ʺ(Berman et al., 2000). Baltymai sintetinami kepenyse (Majorek et al., 2012) ir atlieka dvi svarbias funkcijas: Pirmoji - prisijungia vandenį, todėl palaiko kraujo osmosinį slėgį ir yra įvairių hidrofobinių medžiagų nešikliai (Mathews, 2008).,,Antroji baltymų funkcija yra pernešti cinką, kalcį, varį, įvairius cheminius preparatus. Albuminų sintėzė priklauso nuo mitybos, hormonų pusiausvyros, bendrosios sveikatos būklės, kepenų, streso ir albuminų koncentracijos audiniuose. Sergant įvairiomis kepenų ligomis, mažėja kraujo osmosinis slėgis, daugėja neląstelinio skysčio ir patinsta minkštieji audiniai (Frape, 2012). 3. Globulinai - silpnai rūgščių ir neautraliųjų paprastųjų ir sudėtingųjų globulinių baltymų mišinys. Elektroforezės metu globulinai pasiskirsto į tris pagrindines frakcijas: α-, β- ir γ- globulinus. γ- globulinų frakciją sudaro įvairių imunoglobulinų mišinys. Globulinų koncentracija padidėja ūminių uždegimų metu, esant lūžiams, navikams ir prie tam tikrų infekcijų. Kaip ir kiti baltymai, jie yra sintetinami kepenyse, todėl kiekis tiesiogiai priklauso nuo kepenų funkcinės būklės (Jain, 1993). 1.3.1. Baltymų virškinimas, rezorbcija ir pasiskirstymas organizme Baltymai organizme per virškinimo trakto sieneles tiesiogiai nesirezorbuoja, todėl jie virškinimo trakte hidrolizuojami. Arklio skrandis yra labai mažas. 1g pašaro skrandyje atitinka 1 kg kūno masės (Meyer et al., 1995). Hidrolizė prasideda skrandyje, tačiau ji yra tris kartus mažesnė nei plonosiose žarnose. Baltymų hidrolizę katalizuoja virškinimo sultyse esančios peptidhidrolazės. Skrandžio sultyse yra druskos rūgšties, fermentų, mineralinių medžiagų, gleivių, vandens ir kitų juginių (Meyer et al., 1995). Druskos rūgštis susidaro skrandžio gleivinės dengiamosiose ląstelėse iš kraujo atnešamų medžiagų-karbonatų, chloridų (Hymoller et al., 2012). Druskos rūgštis palaiko reikiamą skrandžio sulčių ph, aktyvina profermentus, veikia baktericidiškai pašaro masę, koaguliuoja baltymus, dėl ko juos geriau veikia fermentai, skatina kasos sulčių sekreciją (Julliand et al., 2006), stimuliuoja skrandžio motoriką ir kartu pašaro masės pernašą iš skrandžio į dvylikapirštę žarną. Skrandyje hidrolizuojantis baltymams susidaro pradiniai baltymų skilimo produktai-įvairūs polipeptidai ir nedaug laisvų aminorūgščių (Julliand et al., 2006). Lieka ir nehidrolizuotų baltymų. 20

Toliau virškinimas vyksta dvylikapirštėje žarnoje. Čia veikia kasos ir žarnų sulčių fermentai: tripsinas, chimotripsinas, karboksipeptidazės A ir B, elastazė, tripeptidazės, dipeptidazės, aminopepsidazė (Meyer et al., 1995). Veikiant tripsinui ir chimotripsinui hidrolizuojasi tiek pepsino nepaveikti baltymai, tiek polipeptidai, susidaro mažesnės santykinės molekulinės masės peptidai bei laisvosios aminorūgštys (Hymoller et al., 2012). Karboksipeptidazės ir elastazė hidrolizuoja peptidus toliau ir susidaro 3-4 aminorūgščių likučių peptidai. Šie patenka į plonosios žarnos gleivinės ląstelių mikroporas ir prasideda jų pasieninis (membraninis) virškinimas (Frape, 2012). Taigi, veikiami viso peptidhidrolazių komplekso, baltymai suskyla iki aminorūgščių, kurios per plonosios žarnos sieneles rezorbuojasi į kraują. Pernašai reikalingi ATP ir natrio jonai (Hymoller et al., 2012). Rezorbuotos aminorūgštys vartine vena nunešamos į kepenis. Kepenyse didelė aminorūgščių dalis suvartojama savitųjų organizmo baltymų sintezei (albuminų, globulinų, fermentų ir kt.) (Majorek et al., 2012). Kita dalis, kuri kraujo atnešama į atskirus organus ir audinius, yra suvartojama ląstelių baltymų ir įvairių kitų organizmui reikalingų junginių sintezei (Frape, 2012). Gydymui naudojant gliukokortikoidus aktyvinama transminazė, dėl to didėja amino rūgščių dezamininimas ir aktyvinamas neigiamo azoto balanso susidarymas, to pasekmės - kraujyje padaugėja bendrųjų baltymų koncentracija (Diederich et al., 2002). Visa, kas buvo nesuvirškinta plonojoje žarnoje, patenka į storąją žarną. Arklio virškinimo traktas yra ypatingas tuo, kad turi dvi gaubtines žarnas: mažąją ir didžiąją (Hummel et al., 2008). Pagrindiniai fermentacijos procesai ir vyksta jose. Storosiose žarnose aminorūgštys veikiamos žarnyno mikrofloros išskiriamų fermentų įvairiai kinta. Jos čia deamininamos, dekarboksilinamos, trumpėja aromatinių rūgščių šoninės grandinės ir susidaro aminai, įvairios rūgštys. Žarnyne susidarę putrescinai ir kadaverinas rezorbuojasi į kraują. Jie ypač nuodingi organizmui ir sukelia parezę, traukulius, aritmiją, dieglius, sumažėja kraujospūdis. Organizmas, gindamasis nuo šių medžiagų, jas skaido specialiais fermentaisˮ (Frape, 2012). 1.4. Trigliceridai Trigliceridai - neautralieji riebalai, sudaryti iš glicerolio ir riebalų rūgščių eterių. Jie labai svarbūs organizmui, nes gali kauptis praktiškai gryni ir nehidratuoti (Praškevičius ir kt., 2002). Trigliceridai yra pagrindinis energijos šaltinis. Jiems skylant susidaro dvigubai daugiau energijos, nei skylant angliavandeniams (Robertson, 2003). Kai kurių gyvūnų organizme riebalai atlieka ne tik rezervinę funkciją, bet ir izoliacinę šilumos palaikymo (Frape, 2012). Tai ypač svarbu žiemą. Taip pat riebalai svarbūs kaip apsauginę funkciją atliekantis audinys, nes jie saugo 21

vidaus organus nuo mechaninių pažeidimų. Jų randama po oda, pilvo ertmėje, jie sudaro riebalines pertvaras tarp organų (Shelness et al., 2001). Daugiausia lipidų yra gyvūninės kilmės produktuose, bet žolėdžiai juos gauna ir su augaliniais produktais aliejų pavidalu (Frape, 2012). Jie labai svarbūs, nes turi polinesočiųjų riebalų rūgščių (linolo, linoleno, arachidono), kurios organizme negali susidaryti, o yra priskiriamos prie vitaminų. Iš polinesočiųjų riebalų rūgščių taip pat susidaro ir labai svarbi organizmui medžiaga prostaglandinai (hormonai) (Abraham et al., 2012). Širdis, kepenys, inkstai net ir ramybės būsenoje 50 proc. energijos poreikio patenkina skaidydami trigliceridus (Olivecrona et al., 1997). 1.4.1. Trigliceridų skaidymas virškinamąjame trakte Lipidai burnoje nevirškinami, nes seilėse nėra jų skaidymui reikalingų fermentų. (Frape, 2012) Skrandyje prasideda pirminis skaidymas. Šis procesas aktyviausias naujagimiams, nes pas juos veikia liežuvio lipazė, kuri hidrolizuoja tik emulsintus pieno riebalus (Ghio et al., 2007). Pieno riebalai gaunami su motinos pienu pirmomis gyvenimo savaitėmis (Frape, 2012). Nors skrandyje yra tinkama ph lipazei veikti (Mattijssen et al., 2011), tačiau į šį procesą prisijungia ir pepsinas, kuris hidrolizuoja nedidelį kiekį lipidų ir jie patenka į dvylikapirštę žarną. Didžioji dalis jų būna net nepradėta skaidyti. Lipazė skrandyje skaido tik tuos trigliceridus, kurie turi tris glicerolio atomo grupes (Hughes et al., 1996). Tokios atskilusios trumpos grandinės yra hidrofilinės (tirpios vandenyje), ir jos per skrandžio sienelę patenka į kepenų vartų veną (Frape, 2012; Teusink et al., 2003). Tačiau pas suaugusius gyvulius, kad prasidėtų riebalų virškinimas, yra per mažai lipazės, todėl beveik visi riebalai virškinami plonosiose žarnose (Ghio et al., 2007). Pagrindinis lipidų virškinimas vyksta dvylikapirštėje žarnoje (Teusink et al., 2003). Čia veikiant tulžiai ir kasos sultims rūgštus skrandžio turinys yra neautralizuojamas ir paverčamas šarminiu. Šio proceso metu susidaro CO 2, kuris padeda maišyti pašarą virškinimo metu (Green et al., 1981). Riebalai yra hidrofiliniai (Hughes et al., 1996), todėl vandens aplinkoje jų įtemptis labai didelė. Tai trukdo virškinimo fermentams įsiskverbti į juos. Kad fermentai galėtų skaidyti riebalus, jie yra emulsinami (Frape, 2012). Emulsinimas - tai koks procesas, kurio metu dideli riebalų lašai yra susmulkinami į mažesnius (Mattijssen et al., 2011),. Geriausi emulsikliai yra tulžies rūgštis, kuri nuolatos iš kepenų teka į dvylikapirštę žarną, monoacilgliceroliai ir laisvųjų riebalų rūgščių mišiniai. Tulžies rūgščių druskos (Riley et al., 1979) didina riebalų ląstelių dispersiją, palaiko ir stabilizuoja susidariusią emulsiją. 22

Dvylikapirštėje žarnoje lipidus skaido kasos lipazė (Miles et al., 2004), fosfolipazė ir cholesterolesterazė. Kasos lipazėje yra hidrofilinė dalis, kuri jungiasi su trigliceridais (Frape, 2012). Lipazė skaido sočiąsias riebalų rūgštis ir tik tuos trigliceridus, kurie yra neilgų grandinių(hughes et al., 1996). Skaidymo metu susidaro α (2)- monoacilglicerolis ir dvi laisvosios riebalų rūgštys. Iki glicerolio ir laisvųjų riebalų rūgščių suskyla tik ketvirtadalis trigliceridų (Miled et al., 2001). Dažniausiai trigliceridų virškinimo metu išsiskiria riebalų rūgštys-natrio druska arba kitaip muilai (Redgrave, 2004). Riebalų likučiai, nukeliauja į storajį žarnyną, kur jie veikiami mikrofloros dar skaidomi, bet dideli kiekiai ten nebesusidaro, todėl tai virškinimo procese nėra svarbi vieta (Frape, 2012).Taip pat jie stimuliuoja baltymų ir RNR sintezę kepenyse, kas paveikia limfoidinį audinį, veikia lipolizę ir lipazę (Sojka et al., 2008). 1.4.2. Trigliceridų rezorbcija ir resintezė Katalizuojant lipoliziniams fermentams, trigliceridai virškinimo trakte suskaidomi iki monoacilglicerolių, glicerolio ir riebalų rūgščių (Mattijssen et al., 2011). Arklių, panašiai kaip ir žmonių (Abraham et al., 2010; Carmela et al., 2011), virškinimo trakte riebalų rezorbcija prasideda praėjus 20-30 min. po paėdimo ir vyksta proksimalinėje žarnų dalyje, o kraujyje trigliceridai atsiranda praėjus 2-3 val. (Lambert et al., 2012; Robertson, 2002). Greičiausiai rezorbuojasi aliejai. Kada sutrinka lipidų rezorbija, jie yra pašalinami su išmatomis. Lipidai rezorbuojami lėčiau nei angliavandeniai ir baltymai (Frape, 20112). Kada riebalų lašeliai yra 0,5 nm jie gali būti rezorbuoti į limfinius takus nehidrolizuoti - pinocitozės būdu į chilomikronus (Pan et al., 2011; Peterson et al., 1990;). Arkliai kitaip nei kiti gyvūnai skiriasi tuo, kad jų kūno sudėtyje esantys riebalai įtakoja virškinamų riebalų sudėtį (Frape, 2012). Riebalų pakeitimas vadinamas riebalų resinteze (Pan et al., 2011). Trigliceridų resintezei naudojamos egzogeninės ir endogeninės riebalų rūgštys. Dalis trigliceridų resintezuojama žarnyno epitelio ląstelėse, naudojant tik egzogenines riebalų rūgštis. Šiuo atveju susidaro riebalai, kurie kaupiasi riebaliniame audinyje (Spanger et al., 2003). Šie riebalalai yra panaudojami tik trūkstant maisto medžiagų badaujant (Guo et al., 2006; Storer et al., 2005). Resintezės produktų intensyvumas priklauso nuo glicerolfosfato, monoacilgliceroliu ir riebalų rūgščių kiekio žarnų gleivinės epitelyje. Laisvasis glicerolis, susidaręs virškinimo metu žarnyno spindyje, su krauju patenka į kepenų vartų veną (Teusink et al., 2003) ir trigliceridų resintezei žarnyno epitelio ląstelėse nenaudojamas. Lipidų resintezei naudojamas endogeninis glicerolfosfatas, kuris susidaro angliavandenių metabolizmo metu (Storer et al., 2005). 23

Resintezė vyksta dviems būdais: β-monoacilgliceroliniu ir α-glicerolfosfatiniu. Pirmasis būdas vyksta lygiajame endoplazminiame tinkle, o antrasis - grūdėtame endoplazminiame tinkle (Kitazawa et al., 2011; Tabata et al., 2009). Galutinis produktas tiek vienu, tiek kitu atveju yra trigliceridai. Resintetinti trigliceridai dėl per didelio savo tūrio negali rezorbuotis į kraujo kapiliarus, todėl pirmiausia jie jungiasi į chilomikronus (0,5-1,0 µm skersmens) ( Storer et al., 2005), kurie skverbiasi iš enterocitų į limfą. Chilomikronai yra lipoproteinai (lipidai susijungę su baltymais). Prisijungimas vyksta endoplazminiame tinkle ir Goldžio aparate, taip lipidams suteikiamos hidrofilinės savybės (Redgrave, 2004). Chilomikronų sudėtyje yra 2 proc. baltymų ir 98 proc. lipidų (Sukonina et al., 2006). Kartu su resintetintais trigliceridais į chilomikronų sudėtį įeina ir nehidrolizuoti trigliceridai. Chilomikronai patenka į limfą ir pro krūtininį limfos lataką į kraujotaką ( Frape, 2012). Suėdus pašaro su daugiau riebalų, po 5-6 valandų lipidų migracija iš žarnyno epitelio ląstelių yra didžiausia. Kada lipoproteinai patenka į limfą, ji tampa neskaidri ir klampesnė (Bishop et al., 2008). Šis reiškinys vadinamas alimentine hiperlipemija (Shelness et al., 2001). Jos metu kraujagyslėse vyksta chilomikronų irimas, katalizuojant lipoproteinlipazei (LPL) (Olivecrona et al., 1997). Ją sintetina riebalinio audinio ląstelės, skersaruožių raumenų, miokardo, funkcionuojanti pieno liauka, blužnis, plaučiai ir aorta. Kai chilomikronai praeina pro kapiliarus, lipoproteinlipazė hidrolizuoja chilomikronuose esančius trigliceridus į β(2)-monoacilglicerolius ir laisvąsias riebalų rūgštis (Shelness et al., 2001). Chilomikronams suirus, kraujo plazma pašviesėja ir praskystėja. Didžioji dalis riebalų nukeliavę į kepenis yra verčiami į ketonus. Likusioji dalis β(2)- monoacilglicerolių ir laisvųjų riebalų rūgščių tiesiogiai difunduoja į audinių ląsteles (Frape, 2012), kuriose bus naudojamos riebalų sintezei, o kita dalis nekovalentiniais ryšiais jungiasi su kraujoplazmos baltymais abluminais ir išnešiojami po audinius ir organus (Geesje et al., 2010). Gydant sintetiniais gliukokortikoidai aktyvinama baltymų ir RNR sintezė kepenyse, dėl to yra paveikiamas limfoidinis audinys (Soma et al., 2006). Gliukokortikoidai įtakoja lipolizę ir lipazę (Caltabilota et al., 2009), didina intrakranialinį kraujagyslių spaudimą, kas sukelia riebalų persiskirstymą ir jo padaugėja kraujyje (Špakauskas, Matusevičius, 2006). 1.4.3. Insulino poveikis trigliceridų apykaitai Insulinas aktyvina riebalų rūgščių ir lipidų sintezę, slopina riebalų skaidymą ir mažina ketoninių medžiagų susidarymą kepenyse (Sojke et al., 2008). Lipogenezę aktyvina skatindamas 24

gliukozės patekimą į riebalinio audinio ląsteles bei jos skilimą: 3-glicerolfosfato ir acetil-coa susidarymą, kurie būtini riebalų rūgščių ir trigliceridų sintezei (Kitazava et al., 2011). Insulinas kaip ir sintetiniai gliukokortikoidai stabdo lipolizę (Caltabilota et al., 2009) kepenyse ir riebaliniame audinyje. Jis stabdo hormonams jautrią lipazę - trigliceridlipazę, aktyvindamas jos defosforilinimą (Caltabilota et al., 2009). Slopindamas laisvų riebalų rūgščių išssikyrimą iš riebalinio audinio mažina ketoninių medžiagų susidarymą kepenyse (ketogenezę) (Pan et al., 2011). 1.5. Dažniausiai pasitaikančios senų arklių kaulų ir sąnarių ligos Pagrindinės arklių kaulų ir sąnarių ligos atsiranda dėl mechaninių pažeidimų ir medžiagų apykaitos sutrikimų (Treiber et al, 2006). Dažniausiai arkliams šios ligos pasireiškia senstant, kaip sunkaus darbo ar sporto pasekmė. Sportiniams žirgams ligos diagnozuojamos dažniau, dėl patirto didelio krūvio, treniruočių ir sportinių varžybų metu patirtų traumų (Hermsen, 2002). Dažniausiai pasitaikančios senų arklių ligos yra: sausgyslių uždegimas, sausgyslių makšties uždegimas, sąnario sumušimas, sąnario uždegimas, aseptinis vietinis gyvuonies uždegimas ir laminitas (Noreika, 2008). Nors kiekviena iš šių ligų turi skirtingą patogenezę, tačiau visos jos pasireiškia panašiais klinikiniais simptomais ir jų priežastys yra panašios. Dažniausios minėtų ligų priežastys yra įvairūs patempimai, paslydimai, suspaudimai, sužeidimai (Hermsen, 2002) ir medžiagų apykaitos sutrikimai (Frape, 2012), kurių per visą ilgą arklio gyvenimą pasitaiko labai daug ir gyvuliui senstant jie pasunkina uždegiminių procesų eigą (Taylor & Francis, 2011), sukelia skausmą, ir diskomfortą. Dažniausiai dėl ligų pakinta sąnario lankstumas, judėjimo amplitudė, ir taip pasikeičia arklio stovėsena, judėjimas (Raes et al, 2009). Kada tokie seni arkliai vis dar naudojami darbui, jie būna piktesni, nes jaučia nuolatinį skausmą (Chalaye et al, 2013), kartais vien dėl to, kad yra priversti judėti ar pakinktų spaudimo (LaCarrubba et al, 2010). Esant laminitui, arklys stovėdamas nuolatos laiko pakėlęs vieną koją, kad spaudimas joje būtu kuo mažesnis (Davis, 2012). Garde arklys būna neramus, nes nuolatos jaučia skausmą, gali būti pakilusi kūno temperatūra, karštos kanopos, gali neduoti jų išvalyti, ir šitaip jose pradeda kauptis patogeniniai mikroorganizmai, pasireiškia uždegimai ir toks arklys būna priverstinai brokuojamas, nes pradeda nebepaeiti (Taylor et al, 2010). 25

Norint pagelbėti ir pagerinti senų ir traumuotų arklių gyvenimo sąlygas, dažnai palaikomajam gydymui yra naujami gliukokortikoidai (Orsini et al, 2008). Jie ne tik sumažina uždegimą, bet ir apmalšina skausmą, gyvulio savijauta pagerėja (Sojka et al., 2008). 26

2. Darbo metodika ir organizavimas 2.1. Bandymų vieta, sąlygos, grupių sudarymas Tyrimai atlikti X žirgyne, 2012-2014 magistrantūros studijų metais. Tyrimai atliekami vasaros metu nedarant pašalinės intervencijos, o derinant bandymo eigą prie rutininių klinikinių procedūrų. Tyrimams atrinkta 18 senų sportinių veislinių žirgų, kurie anksčiau intensyviai buvo naudojami sportinėje veikloje. Visi jie eržilai, turintys negalavimų, susijusių su senomis sąnarių ir nugaros traumomis. Tyrimui naudotų žirgų amžius svyravo nuo 15 iki 23 metų, svoris 470 660 kg. Per visą savo gyvenimą jie yra patyrę nemažai traumų, sužeidimų. Dabar jau dalis intensyviai nebenaudojami ir laikomi lengviems pasijodinėjimams, kiti visiškai nenaudojami ir tiesiog stovi garduose. Vadovaujantis iki tol buvusiais atliktais tyrimais, klinikine apžiūra ir patikrinimu prieš eksperimentą tiriamieji žirgai neturėjo medžiagų apykaitos, neurologinių, dermatologinių arba endokrininių ligų ir su jomis susijusių požymių bei biocheminių pokyčių kraujyje. Nei vienas iš žirgų per pastaruosius tris mėnesius negavo priešuždegiminių, hormoninių vaistų ar preparatų, galinčių įtakoti medžiagų apykaitą ir kraujo biocheminius pokyčius. Paskutinė vakcinacija buvo atlikta vidutiniškai prieš tris mėnesius. Kiekvienas žirgas buvo laikomas atskirame garde, šeriamas tris kartus per dieną (ryte, per pietus ir vakare). Gaudavo traiškytų avižų, ryte papildomai - šienainio, per pietus - šieno, o vakare šiaudų. Priėjimas prie vandens nevaržomas. Atliekant eksperimentą buvo stebima ar nesikeičia suvartojamo geriamojo vandens kiekis gliukokortikoidinių preparatų vartojimo metu dėl poliurijos ir polidipsijos galimybės. Reguliariai tikrinama sveikatos būklė. Tyrimams atlikti žirgai suskirstyti į 3 grupes. I ir II iš jų buvo tiriamosios, o trečiojikontrolinė: I gr. 4 žirgai, (2 trakėnų ir 2 arabų veislės). Jų palaikomasis gydymas buvo atliekamas naudojat trumpo veikimo gliukokortikoidų preparatą, kurio 1 ml tirpalo veiklioji medžiaga deksametazono natrio fosfatas sudarė 2,64 mg. Pagalbinės preparate esančios medžiagos sudarė: iki 1,0 ml - natrio edetato dihidratas, natrio citrato dihidratas, natrio metilparahidroksibenzoatas, metilpirolidonas, druskos rūgštis (konc.), injekcinis vanduo. 27

Kiekvienam žirgui buvo leidžiama po 2,0 ml preparato 100 kg gyvo svorio. Organizme preparatas išlieka iki 24 val. II gr. 5 žirgai, (1 arabų, 2 trakėnų ir 2 sustambinti žemaitukai). Jų palaikomasis gydymas buvo atliekamas naudojat ilgo veikimo preparatą kurio 1,0 ml tirpalo veiklioji medžiaga prednizolono acetatas sudarė 7,5 mg, o deksametazono natrio fosfatas 2,5 mg. Pagalbines preparate esančias medžiagas sudarė etilo parahidroksibenzoatas - 0,1 mg ir propilo parahidroksibenzoatas 0,1 mg. Kiekvienam žirgui buvo leidžiama po 10,0 ml preparato neatsižvelgiant į gyvulio svorį. Organizme preparatas išlieka iki 5 dienų. III gr. - kontrolinė gr. Ją sudarė 9 tiriamieji:- 5 trakėnų, 2 arabų ir 1 sustambintų žemaitukų veislės žirgai. Šios grupės žirgams medikamentinis gydymas nebuvo taikomas. I ir II grupių žirgų kraujas buvo imamas 6 kartus. Norint sužinoti arklių būklę ir stebėti duomenų kitimą, pirmą kartą kraujas buvo imamas prieš preparato suleidimą. Kiti kraujo ėmimai buvo atliekami praėjus 1 d, 2 d, 3 d, 4 d ir 7 d po preparato suleidimo. Kontrolinės grupės 9 žirgų kraujo mėginiai buvo imti vieną kartą, o tyrimo rezultatai naudoti kaip kontrolė. Mėginiai buvo paimti iš jungo venos į mėgintuvėlius su antikoaguliantu EDTA (etilendiamintetraacetato) dikalio ir trikalio druskomis. Mėgintuvėliai su kraujo mėginiais transportavimo metu į laboratoriją laikyti 5-10 0 С temperatūroje. Atsiskyręs serumas nucentrifuguotas, biocheminiai rodikliai ištirti automatiniu biocheminiu analizatoriumi SELECTRA JUNIOR (Vital Scientific). Kraujyje buvo nustatoma gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų koncentracija. Kraujo mėginiai buvo tiriami LSMU Veterinarijos akademijos Gyvulių reprodukcijos laboratorijoje. Darbo vykdymo schema yra pateikiama 1 paveiksle. 28

8 senų arklių I grupė Trumpo veikimo gliukokortikoidai n=4 II grupė Ilgo veikimo gliukokortikoidai n=5 Kontrolinė grupė Be gliukokortikoidų n=9 Kraujo ėmimo intervalas: prieš vaistų suleidimą,po 1, 2, 3, 4 ir praėjus 7 d. Kraujo ėmimo intervalas: prieš vaistų suleidimą, po 1, 2, 3, 4 ir praėjus 7 d. Kraujas imtas vieną kartą. Kraujo biocheminiai tyrimai Gliukozė Bendrieji baltymai Trigliceridai 1 pav. Tyrimų atlikimo schema 29

Gliukozės koncentracija kraujyje, mmol/l 3. Tyrimo rezultatai 9,00 8,00 7,00 6,00 5,00 4,00 3,00 ** * * ** * * * 1 grupė 2 grupė Kontrolinė 2,00 1,00 0,00 Be GKR 1d. 2d. 3d. 4d. 7d. Laikas nuo tyrimo pradžios iki pabaigos (dienomis) 2 pav. Gliukozės kiekio kitimas arklių kraujyje po gliukokortikoidų panaudojimo palaikomajam gydymui. (Duomenys laikyti statistiškai patikimi, kai *- p<0,05; **p<0,01) Kaip parodyta 2 pav., pirmą dieną po gliukokortikoidų suleidimo į veną I grupės gliukozės koncentracija kraujyje padidėjo 7,6 proc. ( nuo 5,25 ± 0,47 mmol/l iki 5,65 ± 0,28 mmol/l ), o II grupės 11,7 proc.( nuo 5,68 ± 0,52 mmol/l iki 6,35 ± 0,3 mmol/l ). Palyginus antros dienos rezultatus, su rezultatais gautais prieš vaistų suleidimą, gavome, kad gliukozės koncentracija I grupės arkliams padidėjo net 16,7 proc ( nuo 5,25 ± 0,47 mmmol/l iki 6,13 ± 0,14 mmol/l ), kai tuo tarpu II grupės 18,2 proc.( nuo 5,68 ± 0,52 mmol/l iki 6,93±0,4mmol/l ). Iš grafiko matyti, kad antrą dieną tiek I, tiek ir II grupės arklių kraujyje gliukozės kiekis nepasiekė kontrolinės grupės vidurkio ( 7,08 ± 0,35 mmol/l ). Tyrimo metu buvo naudoti du skirtingo veikimo gliukokortikoidų preparatai (ilgo ir trumpo veikimo). I grupei naudotas trumpesnio veikimo preparatas, kurio pikas buvo antroji diena, tuo tarpu II grupės pikas tuo metu dar nebuvo prasidėjęs. Jis pasireiškė 4 dieną po vaistų suleidimo. I grupės trečiąją dieną pastebimas gliukozės mažėjimas kraujyje 5 proc. ( nuo 6 ± 0,12 mmol/l iki 5,7 ± 0,34 mmol/l ). II grupės trečiąją dieną gliukozės koncentracija kraujyje padidėja 4,3 proc. ( nuo 6,93±0,4 mmol/l iki 7,23±0,28 mmol/l ). 30

Ilgo veikimo gliukokortikoidinių vaistų veikimo pikas ( II gr. ) prasidėjo tik ketvirtąją dieną, ir buvo statistiškai patikimai aukštesnis nei kontrolinės grupės vidurkis net 6,3 proc. (p<0,05). Septintąją dieną II grupės gliukozės koncentracija tolygiai sumažėja iki 1,4 proc. ir beveik susilygina su pirmos dienos rezultatais, kada dar nebuvo vartojami gliukokortikoidai. Jei palyginame bendrą gliukozės kiekio kitimą nuo pirmos dienos kada gliukokortikoidai nebuvo vartojami gydyme ir vaistų eliminacijos dienos, gauname, kad I grupės gliukozės koncentracija pakilusi 22,8 proc. ( p<0,01 ) ( nuo 5,25 ± 0,47 mmol/l iki 6,45 ± 0,83 mmol/l ), o II grupės gliukozės koncentracija pakilusi 0,8 proc. ( nuo 5,68 ± 0,52 mmol/l iki 5,73 ± 0,2 mmol/l ). 31

Bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje, g/l 72,00 70,00 68,00 66,00 64,00 62,00 60,00 1 grupė 2 grupė Kontrolinė 58,00 56,00 Be GKR 1d 2d 3d 4d 7d Laikas nuo tyrimo pradžios iki pabaigos (dienomis) 3 pav. Bendrųjų baltymų kiekio kitimas arklių kraujyje po gliukokortikoidų panaudojimo palaikomajam gydymui. Kaip matyti3 pav., nei vienos grupės, baltymų koncentracija po trumpo ir ilgo veikimo gliukokortikoidų preparatų panaudojimo neviršijo rekomenduojamų bendrųjų baltymų normos ribų ( 56-76 g/l ) (Kahn et al.,2012), tačiau lyginant su pradiniais duomenimis, nustatytais iki prepratų panaudojimo bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje po gliukokortikoidų panaudojimo ženkliai padidėjo. Tiek I grupės tiek ir II grupės bendrųjų baltymų kiekis, pradedant nuo pirmos dienos po vaistų suleidimo iki paskutinės vaistų veikimo dienos, tolygiai didėjo. Tyrimo pradžioje I grupės bendrųjų baltymų kiekis buvo 66,83 ± 1,26 g/l, arba 2,1 proc. didesnis nei kontrolinės grupės ( 65,47 ± 1,38 g/l ) ir 2,7 proc. didesnis už pradinę bendrųjų baltymų koncentraciją kraujyje, nustatytą prieš gliukokortikoidų panaudojimą ( 65,03 g/l ). II grupės bendrųjų baltymų kiekis buvo 65,93 ± 1,52 g/l, arba 2,6 proc. didesnis už kontrolinės grupės bendrųjų baltymų kiekį ir 2,7 proc. didesnis už pradinį bendrųjų baltymų kiekį nustatytą prieš gliukokortikoidų panaudojimą. Praėjus dviems dienoms po gliukokortikoidų panaudojimo I grupės bendrųjų baltymų kiekis sumažėjo 0,43 g/l arba 0,6 proc., kai tuo tarpu II grupės bendrųjų baltymų kiekis 2 d. po vaistų suleidimo ir toliau tolygiai kilo iki 67,38 ± 1,96 g/l ir padidėjo 1,9 proc. lyginant su pirmąja diena. Trečiąją dieną po vaistų suleidimo I grupės bendrųjų baltymų kiekis buvo jau 3,9 proc. didesnis nei kontrolinės grupės tačiau 1,1 proc. mažesnis nei II grupės baltymų kiekis kraujyje tuo pačiu metu. II grupės bendrųjų baltymų kiekis trečiąją dieną po vaistų suleidimo buvo 5,1 proc. didesnis nei kontrolinės grupės. 32

Ketvirtąją dieną po gliukokortikoidų panaudojimo bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje tiek I tiek II grupėje pasiekė piką ir I grupės bendrųjų baltymų koncentracija nuo pradinių duomenų padidėjo 5,9 proc., o II grupės - 5,2 proc. Lyginant abi grupes su kontrolinės grupės bendrųjų baltymų kiekiu, nustatyta, kad I grupės bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje buvo didesnė 5,2 proc., o II grupės bendrųjų baltymų koncentracija bus didesnė 5,9 proc. Praėjus septynioms dienoms po gliukokortikoidų panaudojimo bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje I grupėje sumažėjo 3,4 proc., o II grupėje 1,3 proc 33

Trigliceridų koncentracija kraujyje, mg/dl 35 30 25 20 15 10 1 grupė 2 grupė Kontrolinė 5 0 Be GKR 1d 2d 3d 4d 7d Laikas nuo tyrimo pradžios iki pabaigos (dienomis) 4 pav. Trigliceridų kiekio kitimas arklių kraujyje po gliukokortikoidų panaudojimo palaikomajam gydymui. Kaip parodyta 4 pav. naudojant gliukokortikoidus arklių palaikomajam gydymui, trigliceridų koncentracija kraujyje virš normos ribų ( 4 44 mg/dl ) ( Kahn et al., 2012 ) nepakilo, tačiau pastebėtas dėsningas trigliceridų koncentracijos didėjimas kraujyje tiek po trumpo ( I gr. ), tiek po ilgo (II gr.) veikimo gliukokortikoidų pavartojimo. I grupės trigliceridų koncentracijos didėti pradėjo jau pirmąją dieną po gliukokortikoidų suleidimo ir padidėjo 25,2 proc., lyginant su trigliceridų kiekiu nustatytu prieš gliukokortikoidų pavartojimą ( 16,45 ± 2,83 mg/dl ). II grupės arklių trigliceridų koncentracija kraujyje pirmą dieną po gliukokortikoidų panaudojimo buvo didesnė 24,6 proc. lyginat su pradiniais duomenimis. I ir II grupes lyginant tarpusavyje, II grupės arklių trigliceridų kiekis buvo 11 proc. didesnis, nei I grupės arklių trigliceridų kiekis kraujyje. Po 2 d. po gliukokortikoidų suleidimo I grupės trigliceridų koncentracija buvo net 62,6 proc. didesnė lyginant su pradiniais duomenimis ( 16,45 ± 2,83 mg/dl ) ir 8 proc. didesnė nei kontrolinės grupės ( 24,6 ± 4,57 mg/dl ). I grupės arklių trigliceridų koncentracijos duomenis lyginant su II grupės duomenimis, nustatyta, kad I grupės arklių trigliceridų koncentracija buvo 6,8 proc. didesnė nei II grupės arklių. II grupės trigliceridų duomenis palyginus su kontrolinės arklių grupės trigliceridų duomenimis, nustatyta, kad II grupės trigliceridų koncentracija tik 1,3 proc. viršijo kontrolinės grupės arklių trigliceridų koncentraciją, kai tuo tarpu I grupės arklių trigliceridų koncentracija buvo net 8,1 proc. didesnė nei kontrolinės grupės arklių. Praėjus trims dienoms po gliukokortikoidų panaudojimo I grupės arklių trigliceridų koncentracija ( 25,23 ± 1,98 mg/dl ), lyginant ją su kontrolines grupės trigliceridų koncentracija, buvo didesnė 2,5 proc. Tuo tarpu II grupės trigliceridų kiekį kraujyje ( 25,63 ± 5,08 mg/dl ) lyginant 34

su kontrolinės grupės trigliceridų kiekiu nustatyta, kad II grupės trigliceridų koncentracija yra 4,1 proc. didesnė nei kontrolinės grupės. Didėjimo tendencija pastebima ir ketvirtą dieną po gliukokortikoidų panaudojimo, II grupės arklių trigliceridų koncentracija kraujyje padidėja 9,5 proc. ( 26,95 ± 4,29 mg/dl ) lyginant su kontrolines grupes duomenimis ( 24,60 ± 4,57 mg.dl ) ir 8,6 proc., lyginant su I grupės arklių trigliceridų koncentracija ( 24,63 ± 3,61 mg/dl ). Tuo tarpu I grupės trigliceridų koncentracija kraujyje buvo tik 0,1 proc. didesnė už kontrolinės grupės trigliceridų koncentraciją kraujyje. Praėjus septynioms dienoms, kada gliukokortikoidų veikimo laikas jau yra pasibaigęs I grupės trigliceridų koncentacija vis dar net 51,6 proc. buvo padidėjusi, lyginant su pradiniais duomenimis kurie gauti prieš naudojant glukokortikoidus ir 1,4 proc. didesnė, lyginant su kontrolinės grupės trigliceridų koncentracijos kiekiu. II grupės arklių trigliceridų koncentracija buvo 4,9 proc. mažesnė, lyginant su kontrolinės grupės trigliceridų koncentracija, bet lyginant su pradiniais duomenimis prieš gliukokortikoidų panaudojimą trigliceridų kiekis buvo 30,9 proc. padidėjęs. I grupės trigliceridų kiekį ( 24,95 ± 3,31 mg/dl ) palyginus su II grupės trigliceridų kiekiu ( 23,4 ± 2,68 mg/dl ), nustatyta, kad I grupės trigliceridų koncentracija buvo 6,6 proc. didesnė, nei II grupės trigliceridų koncentracija kraujyje. 35

Gliukozės koncentracija kraujyje, mmol/l 9,00 8,00 7,00 6,00 5,00 4,00 3,00 A arklys B arklys 2,00 1,00 0,00 Be GKR 1 d 2 d 3 d 4 d 7d Laikas nuo tyrimo pradžios iki pabaigos (dienomis) 5 pav. Individuali analizė arklių parodžiusių ryškiausią atsaką į ilgo ir trumpo veikimo palaikomąjį gydymą gliukokortikoidais, jų palyginimas tarpusavyje ir su bendru I ir II grupių gliukozės vidurkiu. Kaip parodyta 5 pav. pirmo kraujo ėmimo metu, kada gliukokortikoidai dar nebuvo panaudoti arklių gydymui A arklio iš I grupės gliukozės koncentracija kraujyje buvo 61,4 proc. (5,70 mmol/l ) didesnė nei B arklio ( 3,50 mmol/l ), tuo tarpu nuo I grupės bendro vidurkio( 2 pav. ) A arklio gliukozės koncentracija skyrėsi tik 7,9 proc. B arklio iš II grupės, gliukozės koncentracija nuo II grupės bendro vidurkio ( 2 pav. ) buvo 62,3 proc. mažesnė. Pirmą dieną po gliukokortikoidų suleidimo A arklio ir B arklio gliukozės koncentracija kraujyje buvo vienoda ( 5,9 mmol/l ). A arklio gliukozės koncentracija lyginant su I grupės bendruoju gliukozės vidurkiu ( 2 pav. ) buvo 4,2 proc. mažesnė. Lyginant B arklį su II grupės bendruoju vidurkiu ( 2 pav. ), B arklio gliukozės koncentracija buvo 7,6 proc. mažesnė. Kaip matyti 5 pav., antrą dieną po gliukokortikoidų panaudojimo abiejų grupių arkliai pasiekė gliukozės padidėjimo piką. A arklio gliukozės koncentracija kraujyje pakilo iki 6,2 mmol/l, o B arklio iki 8,5 mmol/l ir buvo 27 proc. didesnė nei A arklio, tačiau A arklio gliukozės koncentraciją lyginant su I grupės bendru gliukozės koncentracijos vidurkiu ( 6,13 mmol/l ) gauta, kad A arklio gliukozės koncentracija buvo 1,1 proc. didesnė. Iš 2 pav. ir 5 pav. matyti, kad tiek vertinant gliukozės padidėjimą po trumpo veikimo GKK panaudojimo individualiai ( A arklio ), tiek vertinant bendrą I grupės arklių gliukozės koncentracijos kraujyje vidurkį, gliukozės koncentracijos pikas pasiekiamas po preparato suleidimo praėjus 2 dienoms. Tuo tarpu vertinant gliukozės padidėjimą po ilgo veikimo GKK panaudojimo individualiai ( B arklio ) gliukozės koncentracija 36

kraujyje buvo 18,5 proc. didesnė, lyginant su visų II grupės arklių gliukozės kiekio vidurkiu ( 6,93 mmol/l ). Tačiau kaip matyti 2 pav., visų II grupės arklių gliukozės koncentracijos pikas yra ketvirtąją dieną. Trečią dieną po gliukokortikoidų panaudojimo A arklio gliukozės koncentracija kraujyje ir visų I grupės arklių gliukozės koncentracijos vidurkis ( 2 pav. ) buvo lygūs ( 6, 0 mmol/l ). Tačiau yginant individualiai ryškiausią atsaką parodžiusio A arklio ( trumpo veikimo GKK ) gliukozės koncentraciją ( 6,0 mmol/l ) ir B arklio ( ilgo veikimo GKK ) gliukozės koncentraciją kraujyje ( 7,3 mmol/l ) nustatyta, kad ilgo veikimo GKK gydyto B arklio gliukozės koncentracija kraujyje buvo 17,8 proc. didesnė. B arklio gliukozės koncentraciją ( 7,3 mmol/l ) lyginant su II grupės bendru gliukozės koncentracijos vidurkiu ( 2 pav. ), nustatyta, kad bendrai gliukozės koncentracija 0,9 proc. yra mažesnė nei vertinant individualiai ( B arklio ). Praėjus keturioms dienoms po gliukokortikoidų panaudojimo A arklio gliukozės koncentracija ( 5,9 mmol/l ) lyginant su I grupės bendru gliukozės koncentracijos vidurkiu ( 5,7 mmol/l; ( 2 pav. ) buvo 3,4 proc. didesnė. Tuo tarpu lyginant A arklio gliukozės koncentraciją su B arklio gliukozės koncentracija, A arklio gliukozės koncentracija praėjus 4 dienoms po GKK suleidimo, buvo 13,2 proc. mažesnė. B arklio gliukozės koncentracija lyginant su II grupės bendru gliukozės koncentracijos lygiu (2 pav.), B arklio gliukozės koncentracija buvo mažesnė 10,7 proc. ` Praėjus reikalingam gliukokortikoidų pasišalinimui laikui, A arklio gliukozės koncentracija kraujyje ( 4,4 mmol/l ) lyginant su B arklio gliukozės koncentracija kraujyje ( 6,3 mmol/l ) buvo mažesnė 31,7 proc. Tuo tarpu lyginant A arklio gliukozės koncentraciją su I grupės bendruoju gliukozės koncentracijos vidurkiu ( 6,45 mmol/l; 2pav.), A arklio gliukozės koncentracija bus mažesnė 31,8 proc. II grupės bendrąjį gliukozės koncentracijos vidurkį ( 5,73 mmol/l; 2 pav. ) lyginant su B arklio gliukozės koncentracija, nustatyta, kad B arklio gliukozės koncentracija 9,9 proc. buvo didesnė nei bendras II grupės arklių gliukozės koncentracijos vidurkis. 37

Bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje, g/l 74,00 72,00 70,00 68,00 66,00 64,00 A arklys B arklys 62,00 60,00 58,00 Be GKR 1 d 2 d 3 d 4 d 7d Laikas nuo tyrimo pradžios iki pabaigos (dienomis) 6 pav. Individuali analizė arklių, parodžiusių ryškiausią atsaką į ilgo ir trumpo veikimo palaikomąjį gydymą gliukokortikoidais, jų palyginimas tarpusavyje ir su bendru I ir II grupių bendrųjų baltymų vidurkiu. Kaip parodyta 6 pav. kada gliukokortikoidai dar nebuvo panaudoti arklių gydyme A arklio bendrųjų baltymų kiekis kraujyje (65,5 g/l ) 6,02 proc. mažesnis nei B arklio bendrųjų baltymų kiekis ( 69,7 g/l; ). Tačiau lyginant A arklio bendrųjų baltymų kiekį su I grupės bendruoju baltymų kiekio vidurkiu ( 65,03 g/l; 3 pav.) gausime, kad A arklio bendrųjų baltymų kiekis kraujyje 0,7 proc. bus didesnis nei I grupės bendrasis baltymų vidurkis. II grupės bendrąjį baltymų kiekį (65,93 g/l; 3 pav. ) lyginant su B arklio bendrųjų baltymų kiekiu, 5,7 proc. B arklio bendrųjų baltymų kiekis bus didesnis nei II grupės bendrųjų baltymų kiekio bendrasis vidurkis. Pirmą dieną po gliukokortikoidų panaudojimo A arklio bendrųjų baltymų kiekis ( 66,0 g/l ) buvo 1,2 proc. mažesnis nei I grupės bendrojo baltymų vidurkio ( 66,83 g/l; 3 pav. ), taip pat 11,8 proc. mažesnis ir už B arklio bendrąjį baltymų vidurkį ( 67,3 g/l ). Pagal grafiką matome, kad pirmąją dieną po gliukokortikoidų panaudojimo B arklio bendrųjų baltymų kiekis pasiekia piką ( 73,8 g/l ), o lyginant su II grupės bendrųjų baltymų kiekio vidurkiu ( 67,18 g/l; 3 pav. ), B arklio bendrųjų baltymų kiekis buvodidesnis 9,8 proc., nors II grupės bendrųjų baltymų koncentracijos pikas kraujyje buvotik ketvirtąją dieną po gliukokortikoidų suleidimo. Antrąją dieną po gliukokortikoidų suleidimo, A arklio bendrųjų baltymų kiekis kraujyje ( 68,2 g/l) padidėja 2,7 proc. lyginant su II grupės bendrųjų baltymų vidurkiu ( 66,4 g/l; 3 pav. ), tačiau 4,3 proc. buvo mažesnis už B arklio bendrųjų baltymų koncentraciją kraujyje ( 71,3 g/l ). B arklio bendrųjų baltymų koncentracija po piko tolygiai pradeda maž4ti ir nukrenta ( 71,3 38

g/l), nors išlieka didesnė 5,8 proc. nei II grupės bendrųjų baltymų koncentracijos vidurkis ( 67,38 g/l; 3 pav.). Po trijų dienų nuo gliukokortikoidų suliedimo A arklio bendrųjų baltymų kiekis ( 69,1 g/l ) nepasiekia ir buvo mažesnis 2,5 proc. nei B arklio bendrųjų baltymų koncentracija ( 70,9 g/l ), Tačiau lyginant A arklio bendrųjų baltymų koncentraciją su I grupės baltymų koncentracija ( 68,5 g/l; 3 pav. ), A arklio bendrųjų baltymų koncentracija bus didesnė 1,5 proc. II grupės bendrųjų baltymų koncentraciją ( 68,8 g/l; 3 pav. ) lyginant su B arklio bendrųjų baltymų koncentracija, 2,9 proc. II grupės bendrųjų baltymų koncentracija bus mažesnė nei B arklio. Praėjus keturioms dienoms nuo vaistų vartojimo pradžios A arklio bendrųjų baltymų koncentracija pasiekia didėjimo piką ( 70,2 g/l ) ir beveik susilygina su B arklio bendrųjų baltymų koncentracija ( 70,4 g/l ). Lyginant A arklio bendrųjų baltymų koncentraciją su I grupės bendrųjų baltymų vidurkio rezultatais ( 69,0 g/l; 3 pav. ), A arklio bendrųjų baltymų kiekis 3,1 proc. didesnis nei I grupės bendrųjų baltymų vidurkis. Tuo tarpu B arklio bendrųjų baltymų kiekį lyginant su II grupės bendrųjų baltymų vidurkiu ( 69,55 g/l; 3 pav. ), B arklio bendrasis baltymų kiekis buvo1,2 proc. didesnis nei II grupės bendrasis baltymų vidurkis. Praėjus eliminacijos laikui tiek A arklio bendrųjų baltymų ( 63,6 g/l ), tiek B arklio bendrųjų baltymų koncentracija ( 67,2 g/l ) buvo didesnė nei I ir II gliupių bendrųjų baltymų vidurkio rezultatai. A arklio bendrųjų baltymų kiekis nuo I grupės bendrųjų baltymų vidurkio ( 62,8 g/l; 3 pav. ) didesnis 1,2 proc., tuo tarpu B arklio bendrųjų baltymų kiekis už II grupės bendrųjų baltymų vidurkį ( 65,0 g/l; 3 pav. ) buvo didesnis 3,2 proc. Tarpusavyje lyginant A arklio ir B arklio bendruosius baltymus, B arklio bendrųjų baltymų koncentracija 5,3 proc. didesnė., nei A arklio bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje. 39

Trigliceridų koncentracija kraujyje, mg/dl 35,00 30,00 25,00 20,00 15,00 A arklys B arklys 10,00 5,00 0,00 Be GKR 1 d 2 d 3 d 4 d 7d Laikas nuo tyrimo pradžios iki pabaigos (dienomis) 7 pav. Individuali analizė arklių, parodžiusių ryškiausią atsaką į ilgo ir trumpo veikimo palaikomąjį gydymą gliukokortikoidais, jų palyginimas tarpusavyje ir su bendru I ir II grupių trigliceridų vidurkiu. Kaip nurodoma literatūroje bendrųjų baltymų koncentracijos norma yra 4-44 mg/dl(kahn et al.,2012). Kaip parodyta 7 pav. A arklio trigliceridų koncentracija kraujyje ( 16,5 mg/dl ) pirmo kraujo ėmimo metu, kada dar nebuvo naudoti gliukokortikoidai buvo 0,6 proc. didesni nei I grupės trigliceridų bendras vidurkis ( 16,4 mg/dl; 4 pav. ). Lyginat A arklio trigliceridų koncentraciją su B arklio trigliceridų koncentracija kraujyje ( 7,3 mg/dl ), A arklio trigliceridų koncentracija 44,2 proc. didesnė. II grupės trigliceridų koncentraciją ( 18,6 mg/dl, 4 pav.) lyginant su B arklio trigliceridų koncentracija, II grupės trigliceridų koncentracija buvo didesnė 39,2 proc. Pirmą dieną po gliukokortikoidų suleidimo A arklio trigliceridų koncentraciją kraujyje ( 14,4 mg/dl ) lyginant su B arklio trigliceridų koncentracija ( 7,5 mg/dl ), buvo 52,1 proc. didesnė. Tačiau A arklį lyginant su I grupės bendru trigliceridų koncentracijos vidurkiu kraujyje ( 21,9 mg/dl; 4 pav. ) gausime, kad A arklio trigliceridų koncentracija 65,7 proc. mažesnė nei I grupės bendro trigliceridų vidurkio koncentracija kraujyje. II grupės bendrąjį trigliceridų vidurkį ( 24,7 mg/dl; 4 pav. ) lyginant su B arklio trigliceridų koncentracja kraujyje, 30,4 proc. B arklio trigliceridų koncentracija kraujyje bus mažesnė nei II grupės trigliceridų koncentracijos vidurkius. Lyginant pirmąją dieną ( 6,6 mg/dl ) su sekančia diena po vaistų suleidimo B arklio trigliceridų koncentracija kraujyje sumažėjo 22 proc. Taip pat B arklio trigliceridų koncentraciją ( 6,6 mg/dl ) palyginus su II grupės trigliceridų bendruoju vidurkiu (24,9 mg/dl; 4 pav ), B arklio trigliceridų koncentracija mažesnė 73,5 proc. A arklio trigliceridų koncentraciją ( 25,3 mg/dl ) 40