VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO ŽEMES ŪKIO AKADEMIJA. Edvinas Šiudeikis

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO ŽEMES ŪKIO AKADEMIJA MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS MIŠKO BIOLOGIJOS IR MIŠKININKYSTĖS INSTITUTAS Edvinas Šiudeikis VMU UKMERGĖS REGIONINIO PADALINIO SIESIKŲ GIRININKIJOS BERŽO (BETULA SP.) IR JUODALKSNIO (ALNUS GLUTINOSA (L.) GAERTN.) ŽELDINIŲ IR ŽĖLINIŲ BŪKLĖS PALYGINAMOJI ANALIZĖ Magistrantūros baigiamasis darbas Miškininkystės studijų programa, valstybinis kodas 6211IX009 Miškininkystės studijų kryptis Vadovas (-ė) prof. dr. Vytautas Suchockas (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data) Apginta prof. dr. Edmundas Bartkevičius (Fakulteto dekanas) (Parašas) (Data) Registracijos Nr.... Akademija, 2020

Antrosios pakopos Miškininkystės studijų programos baigiamųjų darbų vertinimo komisija (patvirtinta Rektoriaus 2020 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. ŽŪA-20-): Pirmininkas: dr. Nerijus Kupstaitis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (institucijos pavadinimas) Nariai: 1. Prof. dr. Edmundas Bartkevičius, VDU Žemės ūkio akademija, Miško biologijos ir miškininkystės institutas (institucijos pavadinimas) 2. Prof. dr. Gediminas Brazaitis, VDU Žemės ūkio akademija, Miško biologijos ir miškininkystės institutas (institucijos pavadinimas) 3. Prof. dr. Gintautas Mozgeris, VDU Žemės ūkio akademijos, Miškotvarkos ir medienotyros institutas (institucijos pavadinimas) 4. dr. Albertas Kasperavičius, Valstybinės miškų tarnyba (institucijos pavadinimas) Antrosios pakopos Miškininkystės studijų programos baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas:... Miškų ir ekologijos fakulteto antrosios pakopos Miškininkystės studijų programos baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas ir pirmininko parašas Darbo vadovas: prof. dr. Vytautas Suchockas, VDU Žemės ūkio akademija, Miško biologijos ir miškininkystės institutas Instituto direktorius: prof. dr. Gediminas Brazaitis, VDU Žemės ūkio akademija, Miško biologijos ir miškininkystės institutas Recenzentas: lekt. dr. Gerda Šilingienė, VDU Žemės ūkio akademija, Miško biologijos ir miškininkystės institutas 2

TURINYS SANTRAUKA... 4 SUMMARY... 7 ĮVADAS... 10 1. LITERATŪROS ANALIZĖ... 11 1.1 Miško atkūrimas Lietuvoje... 11 1.2 Bendrosios žinios apie juodalksnį... 12 1.3 Juodalksnio paplitimas Lietuvoje... 13 1.4 Juodalksnynų žėlimo ypatumai... 14 1.5 Bendrosios žinios apie beržą... 18 1.6 Karpotojo (B. pendula Roth.) ir plaukuotojo (B. pubescens Ehrh.) beržų paplitimo arealas. 18 1.7 Beržynų paplitimas Lietuvoje... 20 1.8 Rūšių ekologiniai skirtumai... 21 1.9 Aplinkos veiksniai sąlygojantys beržo žėlimą... 23 1.10 Augavietės įtaka žėlimui... 24 2. BENDROS ŽINIOS APIE VĮ VALSTYBINĖS MIŠKŲ URĖDIJOS UKMERGĖS REGIONINĮ PADALINĮ... 27 2.1 Bendros žinios apie Siesikų girininkiją... 28 3. DARBO METODIKA... 31 3.1 Darbų organizavimas... 31 4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 34 4.1 Beržo ir juodalksnio savaiminis žėlimas skirtingose augavietėse 6 metų amžiaus... 34 4.2 Beržo ir juodalksnio želdinių vidutinis kiekis skirtingose augavietėse 6 metų amžiaus... 34 4.3 Beržo ir juodalksnio želdinių ir žėlinių vidutinis aukštis ir skersmuo... 37 4.4 Beržo ir juodalksnio želdinių ir žėlinių vidutinio metinio prieaugio priklausomybė nuo augavietės... 41 4.5 Beržo ir juodalksnio želdinių ir žėlinių maksimalus ir minimalus aukštis bei skersmuo... 43 IŠVADOS... 47 REKOMENDACIJAS BERŽO IR JUODALKSNIO ŽELDINIŲ IR ŽĖLINIŲ BŪKLĖS PAGERINIMUI SIESIKŲ GIRININKIJOJE... 48 LITERATŪROS SĄRAŠAS... 49 3

SANTRAUKA Edvinas Šiudeikis VMU UKMERGĖS REGIONINIO PADALINIO SIESIKŲ GIRININKIJOS BERŽO (BETULA SP.) IR JUODALKSNIO (ALNUS GLUTINOSA (L.) GAERTN.) ŽELDINIŲ IR ŽĖLINIŲ BŪKLĖS PALYGINAMOJI ANALIZĖ Magistro baigiamasis darbas 50 puslapių, 20 paveikslai, 8 lentelės, 31 literatūros šaltiniai, 2 priedai. Tyrimai buvo vykdomi Ukmergės regioniniame padalinyje, Siesikų girininkijoje 6 metų amžiaus juodalksnio ir beržo kultūrinės bei savaiminės kilmės sklypuose. Tirta įtaka juodalksnio ir beržo augimui, priklausomai nuo kilmės bei augavietės. Beržo žėlinių atsikūrimas ir išsilaikymas tirtas Ukmergės regioniniame padalinyje Siesikų girininkijoje 6 metų beržo žėliniuose. Didžiausias tankumas nustatytas Lcl ir Pdn augavietėse: Lcl augavietėje vidutinis tankumas siekė 5,5 tūkst. vnt./ha, Pdn 4,2 tūkst. vnt./ha. Blogiausiai beržas žėlė Ldp ir Lds augavietėse, kuriose vidutinis tankumas 3,5 tūkst. vnt./ha. Kultūrinės kilmės želdinių tankumas didžiausias Lcs augavietėje, kurioje tankumas siekė 3,3 tūkst. vnt./ha. Mažiausias želdinių tankumas nustatytas Lds augavietėje, kurioje tankumas yra 2,4 tūkst. vnt./ha. Išanalizavus bendrą juodalksnio žėlimo intensyvumą skirtingose augavietėse nustatyta, kad didžiausias juodalksnio savaiminukų tankumas yra Ucp augavietėje apie 6,5 tūkst. vnt./ha. Mažiausias tankumas nustatytas Lds augavietėje apie 3,5 tūkst. vnt./ha. Kultūrinės kilmės želdinių tankumas didžiausias Ucl ir Pcn augavietėse, kuriose tankumas siekė 3,2 ir 3,1 tūkst. vnt./ha. Mažiausias tankumas nustatytas Lds ir Uds augavietėse atitinkamai po 2,4 ir 2,6 tūkst. vnt./ha. Geriausias juodalksnio želdinių išsilaikymas nustatytas Ucl augavietėje 91,4 proc. Tuo tarpu, prasčiausias juodalksnių želdinių išsilaikymas nustatytas Lds augavietėje 80 proc. Geriausias beržo želdinių išsilaikymas nustatytas Lcs augavietėje 94,3 proc. Tuo tarpu, prasčiausias beržo želdinių išsilaikymas nustatytas Lds augavietėje 77,4 proc. Juodalksnio želdinių didžiausias aukštis nustatytas Pdn augavietėje. Šioje augavietėje želdiniai pasiekia vidutiniškai 6,7 metrų aukštį, o žėliniai pasiekia 5,6 metrų vidutinį aukštį. Mažiausias juodalksnio želdinių aukštis nustatytas Pcn augavietėje, kurioje pasiekė 2,9 metrų aukštį. Atitinkamai juodalksnio žėliniai mažiausią aukštį turėjo Ucp augavietėje, kurioje vidutiniškai pasiekė 3 metrų aukštį. 4

Beržo želdiniai geriausiai augo Lds augavietėje, kurioje pasiekė vidutiniškai 6,5 metrų aukštį. Mažiausias beržo želdinių vidutinis aukštis nustatytas Ucl ir Uds augavietėse. Šiose augavietėse beržai vidutiniškai pasiekė 3,5 metrų aukštį. Beržo žėlinių aukščio duomenys parodė, kad beržo aukštis didžiausias Ldp augavietėje, kurioje vidutiniškai pasiekia 4,8 metrų aukštį. Atitinkamai mažiausią vidutinį aukštį beržo žėliniai pasiekė Ucp augavietėje. Čia savaiminiai beržai vidutiniškai pasiekė 3,9 metrų aukštį. Analizuojant gautus vidutinio skersmens duomenis nustatyta, kad juodalksnio želdinių skersmuo didžiausias Pdn augavietėje, kurioje pasiekė 6,8 cm skersmenį. Mažiausias vidutinis juodalksnio želdinių skersmuo nustatytas Pcn augavietėje, kurioje vidutinis skersmuo siekė vos 2,3 cm. Didžiausias juodalksnio žėlinių skersmuo nustatytas taip pat Pdn augavietėje, kur vidutinis skersmuo siekė 4,4 cm. Mažiausias juodalksnio žėlinių skersmuo nustatytas Lcl augavietėje. Šioje augavietėje vidutinis skersmuo siekė tik 2,8 cm. Didžiausias vidutinis beržo želdinių ir žėlinių skersmuo nustatytas Lds augavietėje, kurioje želdiniai pasiekė 5,2 cm, o žėliniai 4,3 cm skersmenį. Mažiausias vidutinis beržo želdinių skersmuo nustatytas Ucl ir Uds augavietėse, kuriose vidutinis skersmuo siekė atitinkamai 3,2 ir 3,3 cm. Tuo tarpu, mažiausias žėlinių vidutinis skersmuo siekė 3 cm. Šis rodiklis nustatytas Lcl ir Ucp augavietėse. Tirtuose kultūrinės kilmės juodalksnynuose didžiausias prieaugis nustatytas Pdn augavietėje, kurioje kasmet vidutiniškai juodalksnis paauga po 1,12 metrus. Tuo tarpu, beržai kasmet didžiausią vidutinį prieaugį pasiekė Lds augavietėje, kurioje vidutinis metinis prieaugis siekia 1,08 metrus. Mažiausias vidutinis metinis prieaugis nustatytas Pcn augavietėje, kur kultūriniai juodalksniai vidutiniškai priauga 0,48 metrus. Kultūriniai beržynai mažiausią prieaugį pasiekia Uds ir Ucl augavietėse. Šiose augavietėse beržynų metinis prieaugis labai panašus ir siekia apie 0,58 metrus. Analizuojant savaiminių juodalksnynų ir beržynų vidutinį metinį prieaugį nustatyta, kad juodalksniai didžiausią vidutinį prieaugį pasiekė Pdn ir Lds augavietėse, kur nustatytas metinis prieaugis labai panašus, atitinkamai 0,93 ir 0,92 metrai. Tuo tarpu, beržynai didžiausią prieaugį pasiekė Ldp augavietėje, kurioje vidutinis metinis prieaugis siekia 0,8 metrus. Mažiausias juodalksnio vidutinis metinis prieaugis nustatytas Ucp augavietėje 0,5 metro. Beržynuose mažiausias vidutinis metinis prieaugis nustatytas taip pat Ucp augavietėje ir siekia 0,65 metrus. Apibendrinant gautus rezultatus matome, kad juodalksnio želdinių ir žėlinių aukščiai ir skersmenys buvo didesni nei beržo. Tyrimo tikslas: ištirti 6 metų amžiaus beržo ir juodalksnio želdinių ir žėlinių būklę, nustatyti jų augimą lemiančius veiksnius. 5

Tyrimo objektas: Tyrimo objektas VĮ VMU Ukmergės regioninis padalinys, Siesikų girininkija. Duomenys surinkti beržo ir juodalksnio želvietėse ir želdavietėse, analizuojant šiuos rodiklius: savaiminukų aukštis, skersmuo, tankis, kilmė. Darbo metodai ir techninės priemonės: Pagal miškotvarkos duomenis ir girininkijos pagrindinius kirtimus buvo atrinkta 30 sklypų, kuriuose augo juodalksnio ir beržo poūkio medynai, nukirsti 2013 metais. Iš jų 14 kirtaviečių buvo palikta savaime atželti, o kitose 16 buvo želdinta. Kirtavietės parinktos įvairių augaviečių tipų. Tyrimai atlikti laikinose apskaitos aikštelėse, vadovaujantis miško įveisimo ir atkūrimo nuostatų reikalavimais. Laikinose apskaitos aikštelėse atlikta ištisinė savaiminukų apskaita, išmatuotas aukštis, skersmuo, įvertinta rūšinė sudėtis, savaiminukų kilmė. Į vykdomą apskaitą įtraukti perspektyvūs beržų savaiminukai, vizualiai įvertinus jų gyvybingumą. Taip pat suskaičiuoti pažeisti ir negyvybingi savaiminukai. Pagrindiniai žodžiai: želdiniai, žėliniai, augavietė. 6

SUMMARY Edvinas Šiudeikis ASSESSMENT OFNATURAL AND ARTIFICIAL AFFORESTATION OF BIRCH (BETULA SP.) AND BLACK ALDER (ALNUS GLUTINOSA (L.) GAERTN.) IN SFE UKMERGĖ REGIONAL DIVISION SIESIKAI FOREST DISTRICT Master Graduation Thesis (pranc. La these finale des etudes generales, vok. Abschlussarbeit), 50 Pages (pranc. Pages, vok. Seiten), 20 Figures (pranc. Figures, vok. Bilder), 8 Tables (pranc. Tableaux, vok. Tabellen), 31 References (pranc. Sources de bibliographie, vok. Literaturquellen), 2 Appendixes (pranc. Annexes, vok. Anlagen). Research was executed in Ukmerges regional division, Siesiku forest district. In this research under investigation were plots of 6 years grown black alder and birch, both cultivated and natural grown, saplings and seedlings. Research consisted of comparing growth, depending on their different origin and soil conditions. Researching of birch natural recovery and ability to sustain was carried in Ukmerges regional department, Siesiku forest district at 6 years of growing, highest density was found in Lcl and Pdn habitats. Lcl habitat had an average density of 5,5 thousand units per hectare and Pdn had 4,2 thousand units per hectare. The worst birch natural recovery was found on habitats Ldp and Lds, where average density was 3,5 thousand units per hectare. Meanwhile planted birch had highest density on Lcs habitat 3,3 thousand unit growing per hectare. Lowest density of planted birch was found on Lds habitat, where only 2,4 thousand units per hectare grew. After analyzing intensity of black alder natural recovery in different habitats it was established that highest density can be reached on Ucp habitat 6,5 thousand units per hectare, lowest density was found on Lds habitat around 3,5 thousand units per hectare. Meanwhile planted black alder had highest density on Ucl and Pcn habitats, where density reached only 3,2 and 3,1 thousand units per hectare accordingly. The greatest habitat to sustain planted black alder trees is Ucl. It sustained 91,4 percent of the initial number of planted units. The lowest ability to sustain initial planted units was found on Lds habitat 80 percent. The greatest habitat to sustain planted birch trees is Lcs. It sustained 94,3 percent of the initial number of planted units. The lowest ability to sustain initial planted units was found on Lds habitat 77,4 percent. 7

Highest planted black alders werw found on Pdn habitat average of 6,7 meters, naturally recovered ones only reach 5,6 average height. Lowest height of black alders were found on Pcn habitat where they reached only 2,9 meters. Also black alder on average reaches 3 meters in height on Ucp habitats. Birch planted trees grew the best on Lds habitat, where they reached average height of 6,5 meters. Lowest of them was found on Ucl and Uds. In these habitats birches averaged 3,5 meters in height. Naturally grown birch according to the research data had the best height parameters on Ldp habitats where they on average reached 4,8 meters in height. Lowest parameters found on Ucp habitats average of 3.9 meters in height. Analyzing obtained data of average diameters, planted black alders had the best parameters on Pdn habitats, where they had 6,8 centimeters in average. Lowest numbers was gathered from Pcn habitats average of 2,3 centimeters. Naturally grown black alder biggest diameters was found on Pdn habitat, average diameter 4,4 centimeters. Lowest numbers was found on Lcl habitat, where the average diameter was only 2,8 centimeters. Highest average diameter of planted and naturally grown birch was found on Lds habitat, where planted birches had 5,2 centimeters, naturally grown 4,3 centimeters. The lowest parameters for planted birches of average diameter was found on Ucl and Uds habitats, where average diameter was 3,2 and 3,3 centimeters accordingly. Meanwhile lowest diameter for naturally grown birches was found on Lcl and Ucp habitats it was 3 centimeters in average. Research planted black alder growth revealed that the best parameters could be achieved on Pdn habitat, where on average black alder can increase in height 1,12 meters per year. Meanwhile birch could reach best parameters on Lds habitat, where it was 1,08 meters on average. The lowest numbers were found on Pcn habitat, planted black alder reached 0,48 meters per year on average in growth. Planted birches had lowest growth on Uds and Ucl habitats, where they had similar growth 0,58 meters per year of increase in height. Analyzing naturally grown black alder and birch average yearly growth it is seen that black alder reaches the biggest yearly growth on Pdn and Lds habitats, accordingly 0,93 and 0,92 meters. Meanwhile birch trees reach the best parameters on Ldp habitat 0,8 meters on average per year. Lowest black alder yearly growth was found on Ucp habitat where it reached only 0,5 meters of height in a year on average. Birch trees had lowest growth also on Ucp habitat where they only reached 0,65 meters on average in a year. To sum up the results of this research we can see that planted and naturally grown black alder had better parameters in height and diameter than birch trees. 8

Research goal is to see the condition of the 6 years old birch and black alder stands, both naturally grown and planted, also to determen their growing factors. Research object: VĮ VMU Ukmerges regional department, Siesiku forest district. Data was gathered from birch and black alder re-grown and re-planted plots after 6 years of growth. Analyzing these parameters: height, diameter, density, origin. Research methods and technical tools: According to the forest management data and the main fellings of the forest district, 30 plots were selected. In which black alder and birch stands were cut down in 2013. Of these, 14 felling sites were left to grow on their own and 16 felling sites were planted. Logging sites were selected for different types of habitats. The research was carried out in temporary accounting sites in accordance with the requirements of afforestation and reforestation regulations. Continuous data of height, diameter, species composition, origin was taken. Promising birch specimens have been included in the ongoing accounting, with a visual assessment of their viability. Damaged and non-viable spontaneous counts were counted. Keywords: saplings, seedings, habitats. 9

ĮVADAS Miškas yra viena iš svarbiausių žemės ekosistemos dalių. Jis teikia ne tik materialinę vertę, bet ir formuoja gyvenamąją aplinką augalams, gyvūnams ir žmonėms. Skirtingose šalyse miško sąvoka skiriasi. Lietuvoje mišku yra laikoma ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės) (LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYMAS, 1994). Miškų ūkis yra žmonių pastangos racionaliai prižiūrėti ir panaudoti miškų išteklius, tobulinti jų genetinę struktūrą, gerinti išauginamos medienos kokybę, taip pat mažinti slopinančių veiksnių daromą įtaką. Šia veikla siekiama išsaugoti miškų ekonominę, estetinę ir ekologinę paskirtį. Ilgus metus beržo ir juodalksnio medynai buvo antraeiliai ir naikintini, užleidžiant jų užimamą plotą spygliuočiams bei kietiesiems lapuočiams. Dėl medienos nepopuliarumo pramonėje, supirkimo kainos ilgus metus buvo žemos, o mediena dažniausiai naudota tik kurui. Tačiau Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, įsipareigojome prisijungti prie bendros bei vieningos Europos miškų politikos krypties. Pagrindinis Europos Sąjungos miškų politikos tikslas yra skatinti tvarų miškų ūkį, siekiant kiek įmanoma didesnių, natūralias sąlygas atitinkančių, medynų plotų. Europoje, taip pat ir Lietuvoje, viena iš geriausiai savaime atsikuriančių medžių rūšių yra beržas ir juodalksnis, kurie gali augti įvairaus derlingumo ir drėgnumo augavietėse. O juodalksnis dar išsiskiria ir tuo, kad jo natūralaus augimo buveinės dažniausia yra nepalankios kitoms medžių rūšims. Nepaisant to, jog ilgą laiką tiek beržas, tiek juodalksnis buvo vertinami gana neigiamai, paskutiniu metu yra pastebima, kad įsivyravus rinkos ekonomikai, prekybininkų bei perdirbėjų požiūris į šias medžių rūšis radikaliai pasikeitė teigiama linkme. Viena iš pagrindinių šį pasikeitimą nulėmusių sąlygų yra palyginti didelė padarinės medienos paklausa rinkoje ir ganėtinai aukštos jos pardavimo kainos. Pastaruoju metu, kylant vis daugiau kalbų apie kirtimų griežtinimą, svarbu iš ploto vieneto išauginti kuo didesnį medienos kiekį. Šį tikslą pasiekti galima taikant kompleksines miškininkystės, genetikos, miško sanitarines bei kitas priemones. Viena iš priemonių užauginti produktyvų medyną yra išnaudoti miško augavietes. Išanalizavus, kurioje augavietėje viena ar kita medžių rūšis pasiekia geresnius rodiklius, galime pasiekti dar geresnius tiek kokybinius, tiek kiekybinius rodiklius. 10

tūkst. ha 1. LITERATŪROS ANALIZĖ 1.1 Miško atkūrimas Lietuvoje Miškų atkūrimas tai miško sėklininkystė, sodmenų išauginimas, iškirsto miško atkūrimas, želdinių, žėlinių priežiūra ir jų apsauga. Valstybinių miškų urėdija ir jos padaliniai kompleksiškai vykdo visus darbus. Miškas gali būti atkuriamas sodinant, paliekant savaiminiam žėlimui arba mišriu būdu. Miškų atkūrimo tikslas užtikrinti nepertraukiamą miško gamtosauginę funkciją ir vertingos medienos auginimą, bei kitos miško produkcijos gavimą, sukuriant ūkiškai vertingus, našius, biologiškai atsparius miškus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Miškų įstatymu urėdija iškirstą mišką atkuria per 3 metus, įveisdama miško želdinius ir skatindama jų savaiminį žėlimą. Miškai atkuriami siekiant užtikrinti medienos ar kitų miško išteklių gavimą, išsaugoti miško ekosistemą, kovoti su klimato kaita bei oro tarša (LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYMAS, 1994) Miškų urėdijos per 2017 m. atkūrė 9,6 tūkst. ha (2016 m. 9,8 tūkst. ha) miško. Iš jų 4,3 tūkst. ha atkurta želdiniais, 2,4 tūkst. ha žėliniais, o 2,8 tūkst. ha - mišriu būdu. 2017 m. daugiausia miškų atkūrė šios miškų urėdijos: Panevėžio 418,9 ha, Kėdainių 395,4 ha, Jurbarko miškų urėdija 373,3 ha, Ukmergės miškų urėdija 372,5 ha, Biržų 350,8 ha, Radviliškio 309,2 ha (1 pav.) (Miškų ūkio statistika, 2014-2018m.). 12 10 8 2,3 2,3 2,6 2,5 2,4 6 3,2 3,1 2,9 2,7 2,8 4 2 0 4 4,2 4,4 4,6 4,3 2013 2014 2015 2016 2017 Želdiniai Mišrus būdas Žėliniai 1 pav. Miško atkūrimo būdai miškų urėdijose 2013 2017 m. 11

1.2 Bendrosios žinios apie juodalksnį Alksnis (Alnus, Gaertner), kaip gentis daugiausia paplitęs Šiaurės pusrutulyje. Pasaulyje aptinkama apie 30 rūšių. Lietuvoje yra dvi rūšys: juodalksnis Alnus glutinosa (L.) Gaerth ir baltalksnis Alnus incana (L.) Moench. Juodalksnis, esant optimalioms ekologinėms sąlygoms, užauga stambus, iki 35 m aukščio (Щепотыв, Мавленко, 1962). Lietuvos miškuose randama 180-200 metų amžiaus medžių. 80-100 metų juodalksniai būna 28-30 m aukščio. Tankiuose medynuose juodalksnių stiebai yra tiesūs, numetę žemutines šakas, mažai nulaibėję, su mažomis lajomis. Jauname amžiuje laja būna kiaušiniška, vėliau ritiniška arba plačiai rutuliška. Atvirose vietose augantys medžiai suformuoja galingas lajas, panašias į ąžuolų (Kapustinskaitė, 1983). Lajos sudaro 22-30% stiebo aukščio. Medynuose augančių juodalksnių lajos nedidelės viršūninė, užimanti apie penktadalį stiebo ilgio, tanki, glausta. Vidutiniškai reiklus šilumai (kaip liepa, drebulė, uosis). Juodalksniai pakenčia žemą temperatūrą (-30 ir žemesnė), tačiau juos dažnai pažeidžia vėlyvesnės šalnos, ypač jaunus juodalksniukus (Kapustinskaitė, 1983), jaunuolynai dažnai žiemą apšąla, ypatingai atvirose vietose. Šaknys kuokštinės, sudaro gilią (1,8-2 m gylio) varpo pavidalo šaknų sistemą. Ant šaknų, išplėtusių paviršiniame (iki 20-25 cm) dirvožemio sluoksnyje, būna gausu (vienam medžiui tenka iki kilogramo ir daugiau) gumbelių su atmosferos azotą fiksuojančiais mikroorganizmais. Atsparus vėjavartai. Šlapiose augavietėse medžiai leidžia pridėtines šaknis. Net ir po stiprių vėjų, kaip buvo 1967 metų rudenį, juodalksnio vėjavartų nepasitaiko. Daugiau nei pusė juodalksnių (vidutiniškai 54,8) turi vienokio ar kitokio pobūdžio pažeidimų, labiausiai paplitę vabzdžių lapų apgriaužimai (Ozolinčius, Bareika, 2009). Juodalksnynai labiausiai paplitę specifinėse augavietėse, kuriose kiti pagrindiniai medžiai dėl dirvožemio drėgmės pertekliaus negali augti. Tai įvairaus gilumo, palyginti derlingos žemapelkės ir pratenkančio vandens gausiai drėkinamos žemumos ir upelių slėniai. Auga ir sausesniuose priesmėlio, priemolio ir smėlio dirvožemiuose, kur negiliai laikosi gruntinis vanduo. Netinka juodalksniui augavietės su telkšančiu vandeniu. Auga grynais medynais arba su beržu (dažniausiai plaukuotojo ir karpotojo mišrūnu), egle, o derlingesniuose dirvožemiuose su uosiu. Didžiausi juodalksnynų plotai Uc, Ud ir Pc, Pd augavietėse (61,9% visų medynų) (Ozolinčius, Bareika, 2009). 12

1.3 Juodalksnio paplitimas Lietuvoje Juodalksnis labiausiai paplitęs Vidurio žemumoje ir pietvakarinėje šalies dalyje (2 pav.). Juodalksnynai auga išilgai žemumų ištęstais vingiuotais kelis hektarus užimančiais dydžio sklypeliais. Kai kur jie siauromis žemumomis ar upokšnių slėniais susijungia ir sudaro ištisą sklypų grandinę. Paskutiniųjų metų duomenimis juodalksnynai Lietuvoje užima 7,6 % miškų ploto. Šių medynų plotai nuo 2003 m. padidėjo 61,4 tūkst. ha. 2018 m. sausio 1 d. jie užėmė 159,6 tūkst. ha (Miškų ūkio statistika 2018 m.). 2 pav. Lietuvos juodalksnynų paplitimas procentais nuo bendro visų miškų ploto 1948 m. Lietuvos juodalksnynai sudarė 6,5% (pagal Dūdelio pateiktus (1979) miškų fondo apskaitos duomenis). 1961 m. juodalksnynų buvo 6,3%, o 1978 m. 5,7%. Tačiau per laikotarpį nuo 1961 iki 1978 m. juodalksnynų plotai padidėjo 5,7 tūkst. ha. 1961 m. iš viso juodalksnynų buvo 97,8 tūkst. ha, o 1978 m. 103,5 tūkst. ha. 1998m. juodalksnynų padidėjo iki 108,5 tūkst. ha, arba 5,7 %. 2002m. jie jau užėmė 116,8 tūkst. ha arba 6,0 %, o 2004m. juodalksnynų plotai išaugo iki 126 tūkst. ha. 2017m. duomenimis juodalksnynų plotai išaugo iki 136,1 tūkst. ha ir tai sudaro 7,6 % nuo bendro Lietuvos miškų ploto (Lietuvos miškų ūkio statistika, 2017). Didėjant bendram miškingumui, kitų medynų plotai iš pradžių didėjo sparčiau negu juodalksnynų, todėl pastarųjų procentinis santykis mažėjo, tačiau vėliau šis mažėjimas stabilizavosi, o nuo 1998m. juodalksnynų plotai pradėjo pamažu didėti ir ši tendencija išlieka iki šių dienų. 13

1.4 Juodalksnynų žėlimo ypatumai Dažnu atveju, savaiminis miško atsikūrimas vertinamas negatyviai, tačiau tai nėra teisinga. Mat be mažesnių kaštų, žėliniai labiau prisitaikę prie augavietės sąlygų nei želdiniai, todėl žėliniai labiau tinka apsauginiuose miškuose. Želdinių adaptyvumą užtikrina didesnis pradinis tankumas. Tai Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių praktika. Esant I-II bonitetui pakanka motininio medyno genetinės įvairovės. Tinkamose žėlimui augavietėse, gerai paruošus dirvą ir kertant po sėklų byrėjimo, užtikrinamas lygesnis sėklų pasiskleidimas, dygimas bei savaiminukų pradinis išsilaikymas ir augimas (Juodvalkis, 2008). Pirmieji tyrimai, kaip vyksta juodalksnynų atžėlimas ir kokiomis priemonėmis galima jį pagerinti, buvo atlikti 1951 1955 m. ir paruoštos rekomendacijos. Dar iki šiolei juodalksnynų atžėlimas, siekiant išaiškinti praktinius klausimus, niekur kitur taip detaliai netirtas. Šių tyrimų duomenys išsamiai pateikti publikacijose (Kapustinskaitė T., 1959, 1960, 1983). Papildomai greta kitų tyrimų juodalksnynų atžėlimas dar tirtas 1971 1973 ir 1978 1979 m. Želdinių genetinė įvairovė ženkliai didesnė negu žėlinių, kad palikus 1 ha mažiau kaip 25 sėklinius medžius, daugiau nei 2% padidėja savidulkinių palikuonių. Sėklos su sparneliais išplinta per 2 medžio aukščius (Suchockas, 2002 m.). Savaiminių juodalksnynų kilmė gali būti dviejų tipų: pirmoji yra mišrios kilmės, dalis medžių išaugę iš sėklų, o antroji iš kelmo ataugų. Mūsų miškuose sėklinės kilmės juodalksnynų yra palyginti sausose šalia juodalksnynų esančiose augavietėse, kur palankios sąlygos juodalksniukams išaugti iš vėjo atneštų sėklų, arba kartais vandens apsemiamuose sklypuose, nuslūgus potvynių vandeniui, čia lieka atneštų sėklų. Atauginės kilmės juodalksnynai formuojasi gausiai apsemiamuose, dažniausiai viksviniuose juodalksnynuose, kur medžiai auga tik ant kupstų ir iškertami nepersenę, pajėgūs atželti ataugomis juodalksniai. Sėklinės kilmės juodalksnynai gali būti visai gryni, o atauginiuose visada būna nors pavienių sėklinių medžių. Kol jauni, sėklinius medžius nesunku atskirti nuo atauginių. Brandos amžiaus medžiai, augantys po 2-5 grupėmis ant priekelminių kupstų, visada būna atauginiai, o pavieniui augantys lygumėlėse sėkliniai. Nustatyti medžių kilmę sunku tik tada, kai ant kupstų likę pavieniai tiesūs medžiai. Stiebo išlinkimas priekelmėje rodo, kad tai atauginis medis. Tačiau pavienių ataugų gali būti ir neiškreivinta priekelminė stiebo dalis (Danusevičius, 1991 m.). Juodalksniai jauname amžiuje auga gan greitai. Iš sėklų atsiradę juodalksniukai, geromis augavietės sąlygomis, pirmą vasarą užauga iki 15-25 cm aukščio, tačiau vidutiniškas jų aukštis 9-10 cm, o medynuose po medžių danga tik 3-4 cm. Priklausomai kokioje augavietėje augalas auga, 5 metų iš sėklų išaugę juodalksniukai būna 1,2-2,5 m aukščio, o atauginiai dar didesni. 4-8 metų 14

sėklinės kilmės juodalksnių maksimalus metinis prieaugis į aukštį yra 120-150 cm, o atauginių 150-170 cm. Atauginių ir sėklinių juodalksnių aukštis labiau skiriasi viksviniuose juodalksnynuose, kur dirvožeminės sąlygos blogesnės ir motininių medžių šaknys daugiau reikšmės turi mitybos procesui negu dilgėliniuose juodalksnynuose. Išvadą, kad sėklinių ir atauginių juodalksnių augimas į aukštį palyginti anksti susilygina, patvirtina ir J.Butėnas (1964). J.Butėnas dėl juodalksnynų kilmės mišrumo, palyginti ankstyvo sėklinių bei atauginių medžių augimo į aukštį tempo supanašėjimo ir bendrų sunkumų nustatant amžių, paneigia tikslingumą sudarinėti taksacines lenteles atskirai atauginiams ir sėkliniams medynams. Tokios pat nuomonės laikosi ir Baltarusijos juodalksnynų tyrinėtojai (Юркевич И. Д. ir kt., 1968). Juodalksnynuose brandos amžiuje galime pastebėti daugelį medžių rūšių, dažniausiai pasitaiko šios: beržas, eglė, uosis. Pastarųjų medžių rūšių savaiminukų kiekis priklauso nuo to, kiek yra sėklinių medžių plotui apsėti. Medžių savaiminukų medynų palajyje, kaip jau buvo nurodyta aprašant juodalksnynų tipus, būna negausiai. Juodalksniukai ir beržiukai, užtemdyti medžių ir krūmų lajų bei žolinės augalijos, medynų palajyje retai išsilaiko ilgiau kaip 3-4 metus ir tai tik viksviniuose ir viksviniuose -kimininiuose juodalksnynuose, kur dėl grupinio medžių pasiskirstymo būna daugiau prošvaisčių ir vyrauja siauralapės žolės, praleidžiančios daugiau saulės spindulių. Kitų tipų juodalksnynuose, kuriuose vyrauja plačialapės žolės, atsiradę juodalksnio daigai dėl užtemdymo žūva po 1-2 savaičių (Lanz, 1956). Eglės ir uosio savaiminukų daugiausia randama viksviniuose ir vingiorykštiniuose juodalksnynuose (1 hektare iki 3-5 tūkst.), tačiau jie auga labai silpnai. Šios medžių rūšys perspektyvaus pomiškio mažai tesudaro. Apie 50-70% vyresnių kaip 3 metų uosiukų dėl įvairių kasmetinių pažeidimų (miško žvėreliai, šalčiai, šviesos trūkumas ir kt.) virsta mažai gyvybingais stagarėliais. Vingiorykštiniuose juodalksnynuose sveikų uosiukų būna daugiau, jie auga geriau negu kitų tipų juodalksnynuose. Eglaitės vingiorykštiniuose ir dilgėliniuose juodalksnynuose auga geriau negu viksviniuose, tačiau jų, kaip ir gyvybingų uosiukų, randama vidutiniškai tik apie 500 hektare. Medynų palajyje ilgiausiai išsilaiko eglė (randama iki 60-70 metų ne aukštesnių kaip 1 metro). Antroje vietoje pagal išsilaikymą yra uosis (randama iki 30-35 metų), trečioje juodalksnis (iki 15-18 metų), ketvirtoje beržo savaiminukai (iki 10-12 metų) (Kapustinskaitė T., 1983). Nukirstas juodalksnis, iš kelme esančių miegančių pumpurų išaugina ataugas. Tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių specialioje literatūroje, taip pat miškų ūkio praktikoje atauginis atžėlimas iki šiol laikomas pagrindine juodalksnynų atžėlimo forma, nors tai konkrečiais duomenimis neįrodoma. Anksčiau ir mūsų miškų tvarkytojai, sudarydami miškų ūkio planus, juodalksnynus priskirdavo minkštųjų lapuočių poūkiui ir dažnai projektuodavo pagrindinius kirtimus 100-250m pločio biržėmis, kurios buvo paliekamos atauginiam atžėlimui. Tačiau detaliai ištyrus paaiškėjo, kad tik 15

atauginiu būdu juodalksnis patenkinamai neatželia. Priklausomai nuo juodalksnyno tipo, buvusio medyno sudėties, tankumo ir amžiaus, 1 ha būna nuo 120 iki 390 juodalksnio kelmų. Viksvinių juodalksnynų kirtavietėse vidutiniškai 1 ha tenka 253, o dilgėlinių 210 juodalksnio kelmų. Tačiau ne visi juodalksnio kelmai duoda ataugų. Tirtuose plotuose vidutiniškai 1 ha rasta 128 juodalksnio kelmai su gyvomis kelmo ataugomis. Tai sudaro apie 51% visų juodalksnio kelmų. Žemesniųjų bonitetų (viksvinių-kimininių ir viksvinių) juodalksnynų kirtavietėse kelmų su ataugomis rasta vidutiniškai 55%, o aukštesniųjų bonitetų (vilkdalginių ir dilgėlinių) juodalksnynų 45 % (Kapustinskaitė T., 1983). Išimtinai visos juodalksnio kelmų ataugos atsiranda pirmaisiais metais po miško kirtimo. Kuo senesni medžiai nukertami, tuo ataugų būna mažiau. Ataugų grupių skaičius yra juodalksnio atauginio atžėlimo kirtavietėse pagrindinis rodiklis. Ataugų skaičius tik iš dalies gali apibūdinti atauginį kirtaviečių atžėlimą, nes vienoje grupėje (apie vieną kelmą) gali būti iki 260 vienmečių arba iki 150 trimečių ataugų, bet jos būna mažai gyvybingos. Visų tipų juodalksnynuose juodalksnio atauginė galia, nenuosekliai silpnėdama, išsilaiko iki natūraliosios brandos amžiaus iki medynų sunykimo. Kirtavietėse, kaip ir po medynų laja, randama visų medyno sudėtyje buvusių medžių rūšių savaiminukų. Juodalksnis ne visose kirtavietėse atželia gausiai. Dilgėliniuose ir vingiorykštiniuose juodalksnynuose dažnai juodalksnis prieš kirtimą visai neželia. Jei kirtavietėje neišbyra sėklos, nebūna ir pokirtiminio sėklinio atžėlimo. Kitų tipų juodalksnynuose šiek tiek būna savaiminukų po medynų laja. Dalis jų (arba ir visi) medyną kertant išlieka, todėl ir tokiais atvejais, kai pokirtiminio sėklinio atžėlimo nėra, kirtavietėse vis tiek randama, nors ir negausiai, sėklinių savaiminukų. Nors juodalksniukai pirmais antrais metais labai jautrūs užtemdymui, sausroms ir šalnoms, tai nurodo ir kiti autoriai (Zacher, 1895, Kyндзиньш A. B., 1956, 1969; Lanz R., 1956), įvairių tipų juodalksnynų kirtavietėse 15 metais po kirtimo galima rasti net iki 95 tūkst. 1 ha 1-2 metų juodalksniukų, 114 tūkst. beržiukų, apie 1,5 tūkst. eglaičių ir 2,2 tūkst. uosiukų, o kai kur ir drebulaičių (Kapustinskaitė T., 1983). Dažnu atveju, juodalksnynų kirtavietėse susidaro daug juodalksnio savaiminukų tada, kai medynai kertami juodalksnio sėklinių metų rudenį, prinokusioms sėkloms jau byrant (ne anksčiau kaip lapkričio mėn.) arba žiemą, kai sėklos būna išbyrėjusios. Tada 1 ha kirtavietės pavasarį išdygsta iki 100, o kartais net iki 300 tūkst. juodalksnio daigų. Kai juodalksnynai kertami ne sėkliniais metais (gausaus jų sėklų derliaus metai kartojasi kas 2-3 metai) ir ypač vasarą arba anksti rudenį, kol sėklos dar nesubrendusios, kirtavietėse juodalksnis patenkinamai neatželia. Jeigu šalia tokių kirtaviečių nelieka medynų, nuo kurių jos galėtų savaime apsisėti, sėklinis atžėlimas neįmanomas. Jis nevyksta ir tada, kai dirvožemio paviršių ištisai dengia žolinė augalija. Pirmaisiais po kirtimo metais žolinė augalija dar nebūna tiek išsikerojusi, kad turėtų lemiamą reikšmę 16

atžėlimui. Didelio (0,8-1,0) skalsumo vingiorykštiniuose ir dilgėliniuose juodalksnynuose žolinė danga dažnai būna išretėjusi, o kai kur lopais purus puveninis dirvožemio paviršius būna plikas. Tačiau kai medynai būna išretėję, mažesnio kaip 0,6 skalsumo, žolinė augalija dar prieš kirtimą būna labai gausi ir po kirtimo ji trukdo medyno sėkliniam atžėlimui (Kapustinskaitė T., 1983). Juodalksnis gali atželti iki 100 metrų atstumu. Daugiausia savaiminukų esti 15-25 metrų atstumu nuo miško sienos. Iš čia tolstant nuo miško sienos, taip pat artėjant prie jos, juodalksniukų skaičius mažėja. Per 55-65 m ir toliau nuo miško sienos daugeliu atvejų atžėlimas jau būna nepatenkinamas. Per 2-3 m nuo miško sienos savaiminukų taip pat būna mažai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kirtavietėse būna ir atauginių juodalksniukų, ir kitų medžių rūšių savaiminukų, galima laikyti, kad iki 50 m nuo miško sienos kirtavietės atželia savaime. Todėl, siekiant pagerinti juodalksnynų atžėlimą, reikia juos kirsti ne platesnėmis kaip 100 metrų biržėmis ir šlieti jas prie motininio medyno ne trumpesniam kaip 2 metų laikotarpiui. Tada bus išnaudotas nors vienų sėklinių metų derlius. Kai šalia biržės nelieka motininio medyno, galima palikti grupėmis po 3 sėklinius medžius, iš viso 20-25 medžius 1 ha kirtavietės. Medynuose, ypač tankesniuose, juodalksnių lajos būna aukštai iškeltos, nepakankamai išvystytos, todėl keletą metų prieš medyno kirtimą reikia parinkti sėklinius medžius ir aplink juos medyną praretinti arba sėklai palikti prošvaistėse augančius juodalksnius. Jie turi turėti visus pliusinių medžių požymius. Tačiau, kai kirtavietėje įsigali žolės, tiek šalia esantis motininis medynas, tiek sėkliniai medžiai juodalksniams atželti mažai padeda. Bet kurio tipo juodalksnynų kirtavietėse, kur tik yra netoli jų sėklas duodančių beržų, pirmaistrečiais metais po kirtimo gausiai (iki 114 tūkst. 1 ha) pridygsta beržiukų ir jie augimu į aukštį lenktyniauja su juodalksniukais. Dilgėlinių juodalksnynų kirtavietėse vienmečiai juodalksniukai užauga 6-15 cm, beržiukai 4-12 cm; vilksvinių juodalksnynų kirtavietėse juodalksniukai 3-12, beržiukai 3-13 cm. 5 metų juodalksniukai pagal minėtus juodalksnynų tipus būna 223±22 ir 167±14,2 cm, o beržiukai 235±23 ir 188±16 cm aukščio. Vėliau šis skirtumas dar didėja. Todėl po kirtimo vietoj juodalksnynų kai kur (Biržų giria, Kazlų Rūdos masyvas, Jurbarko Laukesos ir kiti miškai) formuojasi beržynai su juodalksnių priemaiša. Tokia kaita dažnesnė viksvinių ir viksvinių-lendrūninių juodalksnynų, retesnė dilgėlinių juodalksnynų kirtavietėse, nes jų aplinkoje rečiau būna beržynų (Kapustinskaitė T., 1983). Kitų medžių rūšių (eglės, uosio) po kirtimų atsiranda labai nedaug ir jos tik papildo savaiminukų skaičių kirtavietėse. Taigi juodalksnių sėklinį atžėlimą kirtavietėse labiausiai trukdo žolės, o kartais juodalksniukus užgožia beržiukai. Todėl labai svarbu visomis galimomis priemonėmis padėti juodalksnynams atželti pirmais metais po kirtimo. 17

1.5 Bendrosios žinios apie beržą Beržų genties augalai yra labai įvairūs tiek savo dydžiu, tiek forma. Gali įvairuoti vos nuo žemės pakylančių krūmelių, arba iki 30 (45) metrų aukščio bei iki 120 (250) cm kamieno skersmens užaugančiu augalu (Ozolinčius, Bareika, 2009). Šiauriniuose rajonuose, kalnuose ir aukštapelkėse daugiausia krūmai, kitose vietose įvairaus aukštumo medžiai. Šeimoje yra 2 gentys Betula L. ir Alnus L. Abiejų genčių atstovai auga Lietuvoje (Navasaitis, 2004). Lietuvoje savaiminėmis laikomos 4 beržų rūšys: karpotasis beržas (Betula pendula Roth.), plaukuotasis beržas (Betula pubescens Ehrh.), liekninis beržas (Betula humilis Shrank.) ir beržas keružis (Betula nona L.). Iš jų dvi rūšys Lietuvoje sudaro medynus: karpotasis beržas (Betula pendula Roth.) ir plaukuotasis beržas (Betula pubescens Ehrh.). Plaukuotasis beržas (Betula pubescens Ehrh.) užauga iki 20 (25) m aukščio, pasižymi tankesne laja. Jis yra ūksmingesnis, auga lėčiau. Dažniausiai jis sutinkamas pelkėse ir šlapiuose miškuose. Pasitaiko nemažai plaukuotojo ir karpotojo beržų hibridų, kurių augimo tempai spartesni už plaukuotojo beržo (Navasaitis, 2004). Karpotasis beržas (Betula pendula Roth.) užauga iki 30 (35) m aukščio, šakos svyrančios (plonosios šakelės nusvirusios, iš čia kilęs lotyniškas pavadinimas pendula). Ši beržų rūšis yra labai šviesamėgė, reiklumu šviesai nusileidžia tik maumedžiui (Beržynų augimas, 1999). Liekninis (Betula humilis Shrank.) ir keružis (Betula nona L.) beržai tai krūmai, užaugantys atitinkamai iki 2,5 ir 0,2-1,2 m aukščio. Liekninio ir keružio beržų išplitimo arealai nėra tapatūs: liekninis beržas nesiekia Skandinavijos šiaurės, o vakaruose pasiekia net Prancūziją. Beržo keružio išplitimo arealas nusidriekia į šiaurę, tai būdingas tundros krūmas. Manoma, kad šį krūmą į Lietuvą atstūmė slinkdami ledynai. Abu šie beržai dažniausiai auga aukštapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse. Tai krūmai stačiomis glaustomis šakomis. Auga lėtai. Žievė lygi, tamsiai ruda. Liekninio beržo jaunų šakelių žievė padengta liaukingomis karpelėmis. Beržo keružio žievė be karpelių. Lietuvoje šie beržai praktinės reikšmės neturi (Džiaukštas, 1973). 1.6 Karpotojo (B. pendula Roth.) ir plaukuotojo (B. pubescens Ehrh.) beržų paplitimo arealas Beržinių šeimos atstovai paplitę visoje Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Viena šitos šeimos rūšis itin svarbi Europos ir dalies Azijos miškininkystei. Karpotieji beržai paplitę visoje Europoje, išskyrus Pirėnų pusiasalį ir pietinę Balkanų pusiasalio dalį, taip pat Mažosios Azijos šiaurės rytuose, Kaukaze bei Vakarų Sibire. Šiaurinė jo arealo riba (Skandinavijos pusiasalyje) 18

beveik siekia 70, o pietinė (Apeninų pusiasalyje ir Kaukazo kalnų pietuose) apie 38 šiaurės platumos (3 pav.). 3 pav. Karpotojo beržo paplitimas Eurazijoje Rytinis arealo pakraštys driekiasi Sibire 101-102 rytų ilguma, o vakarinis Airijos vakarine pakrante, t.y. 10 vakarų ilguma. Lietuva yra karpotojo beržo arealo centre (Navasaitis, 2004). Plaukuotojo beržo arealas labai panašus į karpotojo beržo, tik labiau išsitęsęs į šiaurę ir vakarų-rytų kryptimis, o Pietų Europoje siauresnis, t.y. pietinė arealo riba, priešingai nei karpotojo beržo, nesiekia Apeninų ir Balkanų pusiasalių, o eina per Alpes, Karpatus ir pasisuka Kaukazo link (4 pav.). 4 pav. Plaukuotojo beržo paplitimas Eurazijoje 19

Taigi, šiaurėje Skandinavijos pusiasalyje jis aptinkamas 70, o pietuose Pietų Kaukaze iki 38 šiaurės platumos. Rytuose plaukuotasis beržas nukeliauja į Vakarų Sibirą, aptinkamas Altajaus ir Sajanų kalnuose. Rytinė arealo riba ties Lenos upe (Jakutijoje) siekia 128 rytų ilgumos. Vakaruose plaukuotasis beržas savaime auga Britų salose (iki 40 vakarų ilgumos). Pirėnų pusiasalyje jis, kaip ir karpotasis beržas, neauga (Navasaitis, 2004). 1.7 Beržynų paplitimas Lietuvoje Lietuvoje daugiausia beržo medynų auga vidurio žemumos šiaurinėje ir Lietuvos šiaurės rytinėje dalyje. Tiksliai nėra nustatyta, kokį plotą užima karpotojo ir plaukuotojo beržo medynai atskirai, kadangi, vykdant miškotvarką, šios rūšys nėra išskiriamos. Galime manyti, kad plaukuotasis beržas auga didesnėje nei 100 tūkst. ha. teritorijoje, tai sudaro 30-35 % nuo visų Lietuvoje augančių beržynų ploto (Navasaitis, 2004). Paskutiniųjų metų duomenimis beržynai Lietuvoje užima 22,2% miškų ploto. Šių medynų plotai nuo 2003 m. padidėjo 61,4 tūkst. ha. 2018 m. sausio 1 d. jie užėmė 453,6 tūkst. ha (miškų ūkio statistika 2017 m.) (5 pav.). 5 pav. Beržynų paplitimas Lietuvoje Taip pat nemaža dalis beržynų yra kitų rūšių medynų sudėtyje. Iš pateiktų duomenų matome, jog beržynai Lietuvoje savo plotu jau pralenkė eglės medynus. Tačiau nepaisant nemažo ploto, beržynų vidutinis produktyvumas iš hektaro nėra labai didelis. 2017 metų duomenimis siekia 20

vidutiniškai tik apie 202 m3/ha ir yra gerokai mažesnis nei eglės. Tik patys našiausi medynai sugeba pasiekia iki 300-330 m3/ha, tačiau nepaisant mažo produktyvumo, beržo medynai pasižymi trumpesne kirtimų apyvarta nei eglynų ir tai įgalina pasiekti ganietinai aukštą medynų produktyvumą (miškų ūkio statistika 2017 m.). 1.8 Rūšių ekologiniai skirtumai Karpotasis beržas (Betula pendula Roth.) ir plaukuotasis beržas (Betula pubescens Ehrh.) skiriasi morfologiniais, biologiniais požymiais bei ekologinėmis augimo sąlygomis. Pirmasis skirtumas tarp šių rūšių, tai jų šviesamėgiškumas. Karpotasis beržas labai šviesamėgė medžių rūšis. Jis reiklumu šviesai nusileidžia tik maumedžiui (Karazija, 1999). Plaukuotasis beržas ūksmingesnis nei karpotasis. Karpotasis beržas gali augti tiek sausuose smėlio dirvožemiuose, tiek ir drėgnuose durpynuose. Našiausi medynai auga normalaus drėgnumo priesmėlio ir priemolio dirvožemiuose. Plaukuotasis beržas dažnesnis pelkėse ir šlapiuose miškuose, šiek tiek mažiau jautrus nepalankiems aplinkos veiksniams. Uc, Ud, Pc ir Pd augavietėse jis sudaro medynus ir užima apie 100 tūkst. ha kas sudaro 25% nuo visų beržynų (Navasaitis ir kt., 2004). Skiriasi karpotojo ir plaukuotojo beržų medynų taksaciniai rodikliai, našumas bei prekingumas. Lietuvoje šios rūšys neidentifikuojamos praktinėje miškininkystėje: tiek auginant sodmenis (Airijos, Anglijos, Vokietijos, Kanados, Skandinavijos ir kt. šalių medelynuose šios beržų rūšys skiriamos), tiek medynų formavimo metu. Šių beržų identifikavimas sudarytų teorines prielaidas našesnių medynų formavimui bei praktiniam atitinkamų priemonių įgyvendinimui. Be to, šių beržų rūšių identifikavimas sudarytų prielaidas genetiniams, selekciniams tyrimams bei jų praktiniam pritaikymui. Beržų genetiniai bei selekciniai tyrimai Lietuvoje tik prasideda. Nerūšiuojamos beržų sėklos iš skirtingų ekologinių augimo sąlygų, neskiriant jų rūšinės sudėties. Medelynai augina sumaišytas beržų sėklas, o tai atsiliepia medynų našumui bei jų formavimui. Visa tai vyksta, dėl beržų neištyrimo. Todėl iškyla būtinumas atlikti plačius tyrimus, formuojant našius beržynus, didinant jų produktyvumą. Svarbūs populiaciniai beržų įvairavimo tyrimai, jų įtaka produktyvumui, nustatant našumo ir išorinių požymių koreliacinius ryšius, atliekant jų selekcinę atranką. Svarbu ištirti karpotojo (B. pendula) ir plaukuotojo (B. pubescens) beržų požymių ir savybių koreliacinius ryšius bei jų įvairavimą, t.y. rūšinį (individo), populiacinį (tos rūšies individų), tarpopuliacinį (tos rūšies individų augančių skirtingose augavietėse), tarprūšinį (skirtingų rūšių). Beržai pasižymi plačiu ekologiniu plastiškumu. Lietuvoje statistinėje apskaitoje bei atliekant miškotvarkos darbus abi šios beržų rūšys neskiriamos (Vokietijoje, Forstliches vermehrungsgut, 2003; Suomijoje, Forest Finland, 2003 ir kitose Skandinavijos šalyse skiriamos), taikomos tos pačios abiems rūšims įvairios lentelės ir 21

normatyvai (Suomijoje pelkinėse augavietėse augantiems beržynams taikomi kiti normatyvai). Pavyzdžiui Suomijoje, jau 1951 1953 metais atliktoje 3-oje Nacionalinėje miškų inventorizacijoje, atskirti karpotasis ir plaukuotasis beržai (Pasi Puttonen, Birch management in Finland, 2004). Pavyzdžiui, karpotasis beržas Švedijoje yra trečia svarbiausia komercinė medžių rūšis, kuri kaip pionierinė medžių rūšis, išplitusi visoje šalyje ir auga plačiame ekologinių sąlygų diapazone, bet labiausiai mėgsta vidutinio sunkumo dirvožemius (Almgren, 1990). Vidutinis metinis medienos prieaugis plantacijose siekia vidutiniškai 9 m3 ha per metus, esant apie 50 metų rotacijai gerose pietinės Švedijos augavietėse (Almgren, 1990). 1970 1980 metais Suomijos apleistose žemėse daugiausia buvo želdoma paprastoji pušis ir paprastoji eglė. Karpotasis beržas pradėtas želdyti apie 1980 metus, o 1990 1998 metais jau apie 45 % visų lauko želdinių sudarė beržai (Saksa et al., 2003). Karpotojo beržo augimas mineraliniuose dirvožemiuose pasiekė vidutiniškai 26 metrų aukštį (Saksa et al., 2003), ypatingai gerai augo Oxalis-Myrtillus miško augavietėje. Buvusiose žemės ūkio žemėse miško įveisimas yra žymiai sunkesnis ir daugeliu atvejų gali būti nesėkmingas dėl kenkėjų, ypatingai dėl pelių ir elninių žvėrių, dėl ligų, dėl žolių konkurencijos šviesai, drėgmei ir maisto medžiagoms (Almgren, 1990). Beržo mediena yra poringa (akyta), šviesios spalvos, paprastai be aiškių skirtumų tarp balanos ir šerdies. Skiriasi šių beržų augimo sąlygos. Beržo sodinukai gerai auga žymiai mažesnio apšvietimo sąlygomis, kai tuo tarpu senesni beržai netoleruoja užtamsinimo (Helliwell, Harrison, 1979; Safford et al., 1990). Be to, beržai jautrūs sausroms ir drėgmės pertekliui. Jie geriau pakenčia sausrą humusinguose dirvožemiuose, kadangi palankesnės vandens pasisavinimo sąlygos (Philip, 2003). Karpotojo beržo prieaugis į aukštį yra atvirkščiai proporcingas gruntinio vandens gyliui. Baltarusijoje karpotasis beržas gerai auga tik tokiuose smėlio dirvožemiuose, kur yra sunkesnis podirvis ir gruntinio vandens gylis ne mažesnis kaip 2,5 m (Мисник Г. Е. 1976) Karpotasis beržas vengia pelkinių dirvožemių, nes nepakelia rūgščių dirvožemių, o taip pat užpelkėjusių augaviečių. Plaukuotasis beržas yra tinkamesnis durpžemių apželdinimui (Puttonen, 1996). Dėl drėgmės pertekliaus trūksta dirvožemyje deguonies, tai neigiamai atsiliepia augavietės našumui bei beržų augimui. Ypač neigiamai atsiliepia karpotojo beržo augimui (Karlsson, 1997) (6 pav.). 22

6 pav. Plaukuotojo beržo paplitimas Europoje Iš pateiktų paveikslėlių matome, kad karpotojo ir plaukuotojo beržo paplitimo arealai yra panašiame diapazone. Dėl plaukuotojo beržo augimo specifikos, tam tikrose augavietės sąlygose pagal hidrotopą matome, kad plaukuotasis beržas yra mažiau paplitęs į pietus, o karpotasis beržas mažiau paplitęs Pirėnų pusiasalyje, kur plaukuotojo beržo yra dar sutinkama. Vienas iš esminių skirtumų karpotojo ir plaukuotojo beržo paplitime yra jų augimas Islandijoje. Šioje Atlanto vandenyno saloje auga tik viena beržų rūšis, tai plaukuotasis beržas (Almgren, 1990). 1.9 Aplinkos veiksniai sąlygojantys beržo žėlimą Miškininkystės veikloje taikomi įvairūs miško įveisimo ir atkūrimo metodai: žėlimas (natūralus bei atskirais atvejais taikant žėlimą skatinančias agrotechnines priemones), želdinimas (sodinant medelynuose išaugintus sodmenis), mišrus (tarpusavyje derinami abu metodai). Miškininkavimo praktikoje beržynai dažniausiai atkuriami natūraliai. Grynų beržynų atkūrimas želdinimo būdu, praktikuojamas tik išimtiniais atvejais. Želdinimas naudojamas tik ne miško žemėje (Danusevičius, 1991). Pastaraisiais metais, Skandinavijos mokslininkai skiria daug dėmesio natūraliam beržynų auginimui bei selekcijai. Žymiausias ir vienas iš svarbiausių pasiekimų beržo selekcijoje yra pastebimas medžių ir medynų kokybės bei našumo pagerinimas. Naudojant pažangias selekcijos programas, medžiai išauginami tiesiasniais stiebais, ypač siauromis lajomis, plonomis, greitai augančiomis šakomis, kurios ypač svarbios vertinant medienos kokybę (Riepšas, 2017). Miškų urėdijos per 2016 m. atkūrė 9,8 tūkst. ha (2015 m. 10,0 tūkst. ha) miško. Iš jų 4,6 tūkst. ha atkurta želdiniais, 2,5 tūkst. ha žėliniais, o 2,7 tūkst. ha mišriu būdu. (Lietuvos miškų ūkio statistika, 2017 m.). Savaime medynai dažniausiai užsisėja iš netoliese derančių medynų sėklų. Jei byrančių sėklų šaltinis yra pakankamas, natūralus beržynų atkūrimo metodas ypač praktiška ir itin pigi alternatyva miško atkūrimui dirbtiniu būdu tiek pramoniniuose, tiek ir nepramoniniuose, 23

privačiuose bei valstybiniuose miškuose. Savaiminukų veisimas patrauklus tuo, jog yra pigiausias, reikalauja santykinai mažiau darbo jėgos ir mechanizuotos priežiūros, nėra problemos su geografine sėklų kilme, medelynai tampa nebereikalingi, nes nereikia auginti sodmenų, tačiau natūralus savaiminis atkūrimas turi ir savų minusų: komplikuota tankumo ir medžių savaiminio išsidėstymo kontrolė, nenaudojami genetiškai pagerinti sodmenys, galintys pagerinti medyno rodiklius, medyno atkūrimo galimybė glaudžiai susieta su sėklų derliumi bei jų kokybę (Suchockas, 2002). Dažniausiai savaime susiformuoja labai nevienalytis, daugiasluoksnis medynas, apsunkinantis priežiūros įrengimų naudojimą ugdymo darbų metu. Tačiau panaikinama savaiminė rūšių kaitos galimybė (Suchockas, 2002). Kaip minėta, beržas yra labai nereiklus aplinkai medis, todėl Lietuvos sąlygomis želia palyginti neblogai. Beržas želdomas, tik tuo atveju, kai savaiminis jo apsiželdinimas yra neįmanomas, taip pat įveisiant mišrius jo želdinius su kitomis rūšimis. Miško atkūrimo būdas turi būti parenkamas labai apgalvotai, reikia įvertinti visus galimus variantus bei vadovautis įteisintais nurodymais. Miškai gali būti atkuriami prieš vykdomą kirtimą, tarp vykdomų atskirų kirtimo etapų ir po įvykdytų kirtimų. Kiekvienam atskiram objektui parenkant savitą atkūrimo būdą, atsižvelgiama į esamą teritorijos paskirtį, genetinę motininio medyno vertę, kokybę, sėklinį potencialą ir kitus veiksnius. I grupės miškuose be jokių išimčių leidžiamas tik savaiminis miško atsikūrimas. II A grupės pirmenybė turi būti teikiama žėlimui, želdinimas turi būti taikomas tik tuomet, kai savaiminis yra neįmanomas. Dirbtinai želdoma turi būti tik iš vietinės kilmės sėklų išaugintais sodmenimis. II B grupės miškuose pirmenybė teiktina natūraliam žėlimui. III grupės miškuose pirmenybė teiktina taip pat žėlimui, ir tik po jo leidžiamas dirbtinis želdinimas. IV grupės miškuose be apribojimų galimi visi miško atkūrimo būdai. 1.10 Augavietės įtaka žėlimui Želvietės vertinamos kaip savaiminukų veisimosi ir vėlesnio jų vystymosi aplinka. Sklypą vertinant šiuo požiūriu, yra įvertinama miško tipo serija, dar žinoma kaip kirtavietės tipas arba augavietė, kurios apibūdina dirvožemio drėgmės režimą bei jo derlingumą. Apibūdinant konkrečius sklypus kaip želdinių veisimosi bei augimo aplinką, yra apibūdinamas jų reljefas, savitos dirvožemio sąlygos, augavietė, įvairios augimo kliūtys, užsikrėtimas kenkėjais ir ligomis, savaiminis atžėlimo potencialas, dirvos suvelėnėjimo laipsnis (Bareika, Ozolinčius, 2009). Latvijoje vykdytais tyrimais yra nustatyta, jog labiausiai savaiminis beržo atžėlimas priklauso nuo esamo medyno sudėties, dirvožemio sąlygų, žolinės augmenijos, vyraujančio vėjo krypties, bei stiprumo (Mangalis, 2004). Karpotasis beržas gali sudaryti medynus 10 miško tipų: brukniniame, brukniniame mėlyniniame, mėlyniniame, kiškiakopustiniame, mėlyniniame - kiškiakopūstiniame, žibuokliniame 24

kiškiakopūstiniame, kiškiakopūstiniame plačialapiame, garšviniame, viksviniame įvairiažoliniame, vingiorykštiniame įvairiažoliniame. Skirtinguose regionuose jie išsidėstę nevienodai. Atskirų autorių minima jog viksviniai įvairiažoliniai beržynai išskiriami tik šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje, o vingiorykštiniai tik Žemaitijoje. Žemaičių aukštumoje nėra išskirta kiškiakopūstinio, žibuoklinio kiškiakopūstinio, garšvinio bei brukninio beržo miškų tipo. Pastarųjų aptinkama mažai ir šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje (Karazija, 1999). Plaukuotojo beržo medynų, kurie formuojasi šlapio tipo ir pelkinėse augavietėse, išskiriama 5 miško tipuose: viksviniame kimininiame, viksviniame, viksviniame vilkdalginiame, lendrūniniame, viksviniame įvairiažoliniame. Daugiausia paplitęs viksvinis beržynas (Karazija, 1999). Vertinant plačias Lietuvos vyraujančias miškų ekologinių sąlygų įvairoves galime teigti, jog beržynai ir juodalksnynai aptinkami beveik visur. Tačiau tai dažniausiai būna antriniai medynai, kurie pakeitė eglynus, pušynus bei ąžuolynus. Savitose pelkinėse augavietėse beržynai bei juodalksnynai sudaro pagrindines miško bendrijas. Beržo medynai gana plačiame įvairių ekologinių sąlygų diapazone auga ganietinai patenkinamai ir medynų vidutinis bonitetas atskirose augavietėse skiriasi labai nežymiai. Visose normalaus drėkinimo ir drėgnokų mineralinių dirvožemių eglių bei lapuočių miškų augavietėse (Nc, Nd, Nf, Lc, Ld, Lf), o taip pat derlingesnėse šilų (Nb) augavietėse karpotųjų beržų medynų našumas neretai prilygsta pirmai bonitetinei klasei. Kadangi miško tipo ribose medynų bonitetas dėl įvairių priežasčių gerokai svyruoja, galima laikyti, kad šių augaviečių beržynai yra panašaus našumo. Mažesnio našumo (II bonitetinė klasė) medynai vyrauja užpelkėjusių dirvožemių (U hidrotopo) ir skurdesnių šilų augavietėse. Drėgnose augavietėse kartu su karpotaisiais beržais, o kai kuriais atvėjais ir be jų, medynus dar sudaro plaukuotieji beržai. Šie beržynai dažnai pasižymi kiek silpnesniu augimo tempu ir jų medynų bonitetas būna visada žemesnis (Beržynų auginimas, 1999). karpotųjų beržų medynų, pelkinėse, ypač mažiau derlingose, augimo sąlygose, beveik neaptinkama visai. Tačiau kaip tik čia, žemesnio derlingumo žemapelkėse (Pc) ir formuojasi beržo ir juodalksnio medynai, kurie priskiriami pagrindinio miško tipo bendrijoms, dėl to, jog jų čia dažnais atvejais niekas negali pakeisti. Kitų tipų augavietėse augančius beržo ir juodalksnio medynus galime laikyti antriniais, nors savitose, panašiomis savo ekologinėmis sąlygomis, augavietėse (Uc, Pb ) jie gali būti gana pastovūs (Ozolinčius, Bareika, 2009). Grynų beržynų bei juodlksnynų plotai derlingose augavietėse (Nc, Nd, Nf, Lc, Ld, Lf) turi būti griežtai ribotas. Šių augaviečių Lietuvos miškuose aptinkama beveik 50 %, todėl tai būtų ekonomiškai netikslinga. Galima paminėti tai, kad brandžiuose beržynuose, augančiuose normalaus drėgnumo (N hidrotopo) augavietėse, vyrauja karpotieji beržai, čia jų aptinkama vidutiniškai 98% medžių skaičiaus. Rekomenduojama beržynus bei juodalksnynus leisti augti tuose plotuose, kur jie 25

geriausiai želia savaime, pajėgia greitai suformuoja produktyvius medynus, o kitų rūšių medžių įveisimas, dėl didelės šių medžių rušių konkurencijos ir kitų nepalankių sąlygų yra ganietinai sunkus ir nepelningas. Dėl to, beržynams geriausiomis reikia laikyti mėlyngirio tipo Lc augavietės, kuriose po vykdytų plynų kirtimų ypač intensyviai želia beržai. Šio tipo augavietėse beržynų produktyvumas, našumas, ir prekinis padaringumas ganietinai aukštas ir mažai atsilieka nuo ypatingai našių (sausgirio tipo) medynų. Juodalksniams geriausiai augti raisto Pc, poraisčio Uc, dažnai ir raistšilio Pb augavietėse. Čia juodalksniai laikomas tiksline medžių rūšimi. Nors našumas ir prekingumas šiose augavietėse nėra labai aukštas, tačiau šiuose augavietėse ekonomiškai netikslinga juos keisti kitų rūšių medynais (Ozolinčius, Bareika, 2009). 26

2. BENDROS ŽINIOS APIE VĮ VALSTYBINĖS MIŠKŲ URĖDIJOS UKMERGĖS REGIONINĮ PADALINĮ Ukmergės miškų urėdijos įkūrimo data laikytina 1919 m. gegužės 23-ioji, kai Širvintų miškų urėdas Martynas Mejeris pasirašė Ukmergės apskrities valstybinių miškų perdavimo aktą Ukmergės miškų urėdui Vladui Vautikui. Jau iki 1921 metų buvo įsteigtos 8 girininkijos: Musninkų, Širvintų, Šešuolių, Žemaitkiemio, Veprių, Kovarsko, Šventupės, Siesikų. Valdžiai išleidus įstatymą perimti privačių savininkų miškus, Ukmergės miškų urėdijos bendras plotas pasiekė 48 tūkst. ha. Iki 1929 metų miškai buvo suskirstyti į 13 girininkijų su 126 eiguvomis. Administruoti tokį didelį plotą buvo sudėtinga, todėl 1929 metais miškų urėdija padalijama į dvi dalis, įsteigiant naują Taujėnų miškų urėdiją. Kaimyninių urėdijų riba tapo Šventosios upė. Taujėnų miškų urėdijai atiteko šiaurinėje apskrities dalyje esančios Kovarsko, Taujėnų, Užulėnio, Deltuvos, Siesikų ir Veprių girininkijos kurių plotas siekė apie 21 tūkst, ha. Ukmergės miškų urėdijai valdyti liko 21,6 tūkst. ha, pietinės apskrities dalyje esančios girininkijos: Žematikiemio, Šešuolių, Širvintų, Šventupės, Musininkų, Gelvonų ir Upininkų. Iki 1938 metų Ukmergės miškų urėdijoje įsteigtos dar 2 naujos girininkijos Zibalų ir Giedraičių, o Taujėnų miškų urėdijoje miškai buvo perskirstyti 7 girininkijoms: Lėno, Užulėnio, Taujėnų, Siesikų, Viliukų, Pageležių, Deltuvos, Ukmergės ir Taujėnų. Miškų urėdijos joms priskirtus miškus administravo ir antro pasaulinio karo metais. Nuo 1945 metų rugpjūčio 1 d. miškų administracinė struktūra iš dalies pakeista. Vyriausiosios miškų valdybos sudėtyje buvo organizuoti Kauno, Šiaulių ir Vilniaus miškų ūkio ir gamybos testai, o jų sudėtyje buvusios miškų urėdijos, pertvarkytos į miško pramonės ūkius. Ukmergės ir Taujėnų miškų urėdijos perorganizuojamos į Ukmergės miško pramonės ūkį. Siekiant gerinti miškų ūkio būklę ir apsaugą, greičiau atkurti karo metais suniokotus miškus, 1947 metais įsteigta LTSR miškų ūkio ministerija. Jos sistemoje organizuotas ir Ukmergės miškų ūkis, kuris veikė apie 10 metų. Prasidėjus naujai miškų ūkio reorganizacijai 1958 metų gegužės 1 d. įsteigtas Širvintų miškų ūkis. Jo administruojamas miškų plotas sudarytas perimant iš Ukmergės miškų ūkio Žaliosios ir Kernavės (dalį) girininkijų miškų. 1960 metais Ukmergės miškų ūkio plotas buvo 33,5 tūkst. ha. miškų, suskirstytų į 10 girininkijų, o Širvintų miškų ūkio apie 20 tūkst. ha miškų, suskirstytų taip pat į 10 girininkijų. Nuo 1967 metų Ukmergės miškų ūkis vėl buvo pavadintas miško pramonės ūkiu, nes bendra pagamintos medienos išvežimo apimtis viršijo 50 tūkst. m 3. 1978 m. vasario 1 d. Ukmergės miško pramonės ūkio bazėje įsteigtas Ukmergės miško įmonių susivienijimas (MĮS), į kurio sudėtį dar įėjo 27

Jonavos miško pramonės ūkis ir Širvintų miškų ūkis. Kiek vėliau visi miškų ūkio susivienijimai buvo pavadinti miškų ūkio gamybiniais susivienijimais (MŪGS). Po 10 metų prasidėjo atvirkščias procesas susivienijimų likvidavimas ir ūkių išskyrimas iš susivienijimų pavaldumo. Nuo 1981 m. sausio 1 d. iš susivienijimo išjungtas Jonavos miško pramonės ūkis, o 1988 m. sausio 1 d. likviduotas Širvintų miškų ūkis. Ukmergės miškų ūkis, gamybinio susivienijimo pagrindinė įmonė, pertvarkytas į Ukmergės miško pramonės ūkį. Tuo pačiu metu, prie jo buvo priskirti likviduoto Širvintų miškų ūkio miškai. Į savo istorinę pradžią Ukmergės miškų urėdija sugrįžta tik 1990 metų birželio mėnesį, administruodama per 56 tūkst, ha valstybinių miškų. Pagal LRV 1992 metų birželio 1 d. nutarimą Nr. 414, buvę žemės ūkio sistemos miškai perduoti administruoti miškų urėdijoms. Ukmergės miškų urėdija perėmė beveik 20 tūkst. ha. tokių miškų. 1997 metų miškotvarkos duomenimis bendras miškų plotas miškų urėdijos veiklos teritorijoje buvo 80 tūkst. ha, iš jų 46 proc. valstybinių, per 44 proc. nuosavybės teisių atkūrimui skirtų ir 10 proc. privačių miškų. Visi miškai buvo paskirstyti į 18 girininkijų. Pagal 2008 m. miškotvarkos duomenis Ukmergės regioninio padalinio administruojamas plotas buvo 37,223 tūkst. ha ir paskirstytas 15 girininkijų. Nuo 2017 m. rugpjūčio 2d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 647 Dėl sutikimo reorganizuoti Valstybės įmones miškų urėdijas, buvusios 42 miškų urėdijos buvo pradėtos burti į vieną įmonę VĮ Valstybinių miškų urėdiją. 2018 m. sausio 8 d. Nr. D1-7 LR Aplinkos ministerijos įsakymu visos 42 miškų urėdijos reorganizuojamos prijungimo būdu prie VĮ miškotvarkos instituto ir patvirtinami Valstybinės įmonės valstybinių miškų urėdijos įstatai. 2018 metais vykdant valstybinių miškų valdymo konsolidavimą vienoje valstybinėje įmonėje, Biržų miškų urėdija tapo VĮ Valstybinių miškų urėdijos Ukmergės regioniniu padalinių. Pagal 2018 m. miškotvarkos duomenis VĮ Ukmergės regioninio padalinio administruojamas plotas buvo 39,148 tūkst. ha ir paskirstytas 11 girininkijų: Balelių, Čiobiškio, Deltuvos, Giedraičių, Krikštėnų, Pašilės, Siesikų, Šešuolių, Taujėnų, Žaliosios, Želvos. Vidutinis girininkijos plotas yra 3,3 tūkst. ha. Miškai suskirstyti į 1417 kvartalus, o kvartalai į 25,0 tūkst. taksacinių sklypų. Vidutinis kvartalo plotas 28,0 ha, taksacinio sklypo plotas 1,6 ha. 2.1 Bendros žinios apie Siesikų girininkiją Siesikų girininkijos miškai išsidėstę Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje. Girininkijos veiklos teritorijos plotas 13,1 tūkst.ha, teritorijos miškingumas 25,2 %. Siesikų girininkijos veiklos teritorijoje inventorizuojama 3299,6 ha valstybinės reikšmės miškų. Šis miškų plotas suskirstytas į 109 kvartas, o kvartalai į 1820 taksacinius sklypus. Vidutinis kvartalo plotas 30,3 ha, vidutinis sklypo plotas 1,8 ha. 28

Siesikų girininkijos duomenimis iš viso 2009 2018 m. želdintas 509,2 ha plotas, iš kurio 112,4 ha (22.1 %) buvo juodalksnio bei 77,7 ha (15.3 %) beržo želdiniai, želdintos medžių rūšys, bei kokybė (1 lentelė). 1 lentelė: želdintos medžių rūšys ir kokybė Medžių rūšys Plotas, ha Kokybė Geros Patenkinamos Blogos Žuvę EJ 153,2 153,2 JE 78,5 77,5 1,0 BE 71,6 71,6 EĄ 85,8 84,8 1,0 ĄE 80,1 80,1 J 25,8 25,8 JB 7,5 7,5 BJ 3,3 3,3 JĄ 0,6 0,6 BJ 2,8 2,8 Iš viso 509,2 507,2 2,0 Siesikų girininkijoje daugiausiai želdintinos EJ ir EĄ medžių rūšys, kurių bendras plotas sudarė 238,8 ha arba 46,9 %. Vyravo patenkinamos kokybės želdiniai. Šioje augavietėje jaunuolynų sudėtyje, palyginus su motininiais medynais, juodalksnio kiekis padidėjo nuo 7 dalių iki 8 dalių, beržo kiekis padidėjo nuo 1 dalies iki 2 dalių, eglė beveik išnyko iš juodalksnio jaunuolynų. Savaiminiam žėlimui paliekamų plotų Siesikų girininkijos valdomuose miško plotuose 2009 2018 metais sudarė 90,1 ha. Iš šio ploto beržynai 35,1 ha, juodalksnynai 63,5 ha (2 lentelė). 2 lentelė: želiančios medžių rūšys Medžių Plotas, Augavietė Medžių Plotas, ha Augavietė rūšys ha rūšys BDEL 6.9 Lds JBU 10.2 Udl JB 10.9 Uds JB 7.3 Pdn JB 4.0 Udp BJ 2.2 Pcn JBDBt 5.1 Udp BJD 8.4 Lcs JB 3.3 Ldp BJU 1.5 Pdn 29

2 lentelė (tęsinys): želiančios medžių rūšys JBL 11.7 Lds JBE 2.6 Pcn BJ 7.7 Udp JB 1.5 Lcs JBDU 6.9 Uds Iš viso: 90,1 ha Iš pateiktos lentelės matome, kad iš 2009 2018 m. žėlinių, didžioji jų dalis susikoncentravusi Lds augavietėje, kur jie užima 18,6 ha arba 20,6 % visų žėlinių. Tai parodo, kad žėlimas nėra susikoncentravęs keliose augavietėse, o pasiskirstymas augaviečių tipuose įvairuoja. 30

3. DARBO METODIKA Darbo tikslas Ištirti 6 metų amžiaus beržo ir juodalksnio želdinių ir žėlinių būklę, nustatyti jų augimą lemiančius veiksnius. Uždaviniai: 1. Ištirti beržo ir juodalksnio želdinių prigijimą ir išsilaikymą Siesikų girininkijoje; 2. Ištirti beržo ir juodalksnio savaiminį žėlimą Siesikų girininkijoje; 3. Įvertinti beržo ir juodalksnio želdinių ir žėlinių augimą ir produktyvumą, priklausomai nuo augavietės sąlygų; 4. Pateikti rekomendacijas dėl beržo ir juodalksnio želdinių ir žėlinių būklės pagerinimo Siesikų girininkijoje. Tyrimai atliekami VĮ Valstybinių miškų urėdijos Ukmergės regioniniame padalinyje, Siesikų girininkijoje, sklypuose, kuriuose po vykdytų plynų kirtimų (2013 metų), projektuojamas atkūrimo būdas želdinimas arba savaiminis žėlimas. Tyrimui atrinkta 30 sklypų, kuriuose vyravo šių augaviečių plyno kirtimo kirtavietės: Lcs, Lcl, Lds, Ldp, Ucp, Ucl, Uds, Pcn, Pdn. Tyrimai atlikti, vadovaujantis Miško atkūrimo bei įveisimo nuostatų, miško žėlinių ir želdiniu apskaitos metodika. Miško žėliniai ir želdiniai tiriami siekiant nustatyti jų būklę, atliekant miškotvarkos darbus ir moksliniais tikslais. Vykstant natūraliam augimui, nesustabdomai keičiasi įvairiausi medžių morfologiniai parametrai: ūglių ilgio prieaugis, medžio aukštis, skersmuo. 3.1 Darbų organizavimas Darbo metodiką sudarė 3 etapai: 1) Paruošiamasis: pasirenkami sklypai, kuriuose bus atliekami matavimai. 2) Lauko darbų: pagal miškotvarkos duomenis ir girininkijos pagrindinius kirtimus, buvo atrinkta 30 sklypų, kuriuose augo juodalksnio ir beržo poūkio medynai, nukirsti 2013 metais. Iš jų 14 kirtaviečių buvo palikta savaime atželti, 16 kirtaviečių buvo želdinta. Kirtavietės parinktos įvairių augaviečių tipų (3 lentelė). 31

3 lentelė. Tyrimo objekto sąrašas (Siesikų girininkija) Kirtimo rūšis Atkūrimo būdas Kvartalas Sklypas DTG Medyno rūšinė sudėtis Plynas Želdymas 19 2 Lcs 7B2E1Ą Plynas Želdymas 24 8 Lds 7B3J Plynas Želdymas 192 18 Pcn 6J2B2E Plynas Želdymas 52 10 Lds 5J3B2E Plynas Želdymas 45 5 Ucl 8J2B Plynas Želdymas 181 19 Pdn 9J1B Plynas Želdymas 62 5 Uds 7J2Bt1BE Plynas Želdymas 62 13 Lds 6J2Ą1E1B Plynas Želdymas 164 8 Uds 6B2E1D1Bt Plynas Želdymas 164 5 Lds 8J2E Plynas Želdymas 178 14 Lds 7B3E Plynas Želdymas 16 2 Ucl 8B2J Plynas Želdymas 20 6 Pdn 8B2J Plynas Želdymas 25 20 Pcn 7B2Bt1E Plynas Želdymas 26 4 Lcs 8J2B Plynas Želdymas 46 16 Lcs 8J2B Plynas Žėlimas 30 4 Pdn 10J Plynas Žėlimas 30 10 Pdn 8J1B1BtE Plynas Žėlimas 178 3 Pdn 6B2J2E Plynas Žėlimas 178 16 Pdn 8J2BE Plynas Žėlimas 178 22 Lds 6J4B Plynas Žėlimas 183 20 Ldp 6B4J Plynas Žėlimas 181 18 Pdn 7B3J Plynas Žėlimas 69 3 Lcl 5B3D1Ą1E Plynas Žėlimas 62 11 Lds 5B2J2E1U Plynas Žėlimas 67 19 Lds 5J2B2E1DU Plynas Žėlimas 180 17 Pdn 7J2U1B Plynas Žėlimas 179 16 Pdn 7J2U1E Plynas Žėlimas 57 3 Lds 6B3D1U Plynas Žėlimas 193 14 Ucp 8J2B Tyrimai vykdyti apskaitos aikštelėse, vadovaujantis Miško įveisimo ir atkūrimo nuostatų reikalavimais (2018) (2 priedas). Pasirinktuose sklypuose (objektuose) R V kryptimi (statmenai biržės ilgajai kraštinei) daryti 3 ėjimai, o kiekvienąkart lygiais atstumais išskirtos 3 4 apskaitos aikštelės 10x10 m (0,01 ha) dydžio. Kiekviename objekte išskirta po 2 6 apskaitos aikšteles. Bareliuose atlikta ištisinė savaiminukų ir sodinukų apskaita, įvertinama rūšinė sudėtis, medelių kilmė, išmatuojamas skersmuo, aukštis, įvertinama būklė. Rezultatai apvalinti šimtųjų tikslumu. 32

Apvalinimas daromas tam, kad gautą reikšmę būtų galiam lengviau užrašyti ir dirbti su ja, negu su originalia reikšme. Rezultatai apdoroti matematiniais statistiniais metodais. Pagal Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatus (2018 m. balandžio mėn. 20 d. Nr. D1-199, Vilnius), įvertinta želdinių būklė ir žėlinių kokybė. Kiekvienoje apskaitos aikštelėje atlikti šie vertinimai: 1) želdinių ir žėlinių tankumas; 2) žėlinių kilmė; 3) skersmuo 1,3 metro aukštyje; 4) individų aukštis. Apskaitomi tik sveiki ir gyvybingi želdiniai ir žėliniai, turintys sveiką viršūninį ūglį. Į vykdomą apskaitą įtraukti perspektyvūs juodalksnio ir beržo medeliai, vizualiai įvertinus jų gyvybingumą (4 lentelė). Barelio ilgiams išmatuoti naudojama matavimo juosta. Medelių aukščiui matuoti pasitelkta teleskopinė matuoklė, turinti smulkią gradaciją, skersmuo matuojamas žerglėmis. 4 lentelė. Savaiminukų gyvybingumo vertinimas Vyraujanti rūšis Gyvybingi Negyvybingi Beržas, juodalksnis. Viršūninis ūglis ryškus ir Viršūninis ūglis plonas, storas, stambūs pumpurai, laja trumpas, pumpurai smulkūs, laja kūgiška skėtiška arba krūmiška 3) Duomenų skaitmenizavimas ir skaičiavimų atlikimas: lauko darbų metu gauti duomenys apdoroti MS Excel programa. 33

Žėlinių skaičius, vnt/ha 4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 4.1 Beržo ir juodalksnio savaiminis žėlimas skirtingose augavietėse 6 metų amžiaus Išanalizavus atliktus matavimus, nustatytas bendras juodalksnio žėlimo intensyvumas skirtingose augavietėse. Nustatyta, kad didžiausias juodalksnio savaiminukų tankis buvo Ucp ir Pdn augavietėse. Ucp augavietėje buvo 6.5 tūkst. vnt./ha. Tuo tarpu Lds augavietėje žėlimas gerokai mažesnis 3,5 tūkst. vnt./ha (7 pav.). 8000 7000 6000 5000 4000 3000 2000 1000 0 6500 5500 4700 5000 5200 4000 4200 3500 3500 3500 Lcl Ldp Lds Ucp Pdn Augavietės Beržas Juodalksnis 7 pav. Beržo ir juodalksnio 6 metų amžiaus žėlinių tankumas skirtingose augavietėse Beržo savaiminukų didžiausias tankis 6 metų žėliniuose, buvo nustatytas Lcl ir Pdn augavietėse: Lcl augavietėje savaiminukų kiekis siekė 5,5 tūkst. vnt./ha, Pdn 4,2 tūkst. vnt./ha. Ldp, Lds augavietėse savaiminukų kiekis kur kas mažesnis 3,5 tūkst. vnt./ha. Šiose augavietėse beržas žėlė blogiausiai. 4.2 Beržo ir juodalksnio želdinių vidutinis kiekis skirtingose augavietėse 6 metų amžiaus Kultūrinio beržo 6 metų amžiaus didžiausias tankumas nustatytas Lcs ir Ucl augavietėse: Lcs augavietėje tankumas siekė 3,3 tūkst. vnt./ha, Ucl 3,0 tūkst. vnt./ha. Lds augavietėje kultūrinės kilmės želdinių tankumas nustatytas mažiausias 2,4 tūkst. vnt./ha (8 pav.). 34

Želdinių skaičius, vnt/ha Želdinių skaičius, vnt/ha 4000 3500 3000 2500 2000 1500 1000 500 0 3300 3200 3000 3100 3000 2800 2800 2900 2600 2700 2400 2400 Lcs Lds Ucl Uds Pcn Pdn Augavietės Beržas Juodalksnis 8 pav. Beržo ir juodalksnio 6 metų amžiaus želdinių tankumas skirtingose augavietėse Kultūrinio juodalksnio didžiausias tankumas nustatytas Ucl ir Pcn augavietėse: Ucl augavietėje tankumas siekė 3,2 tūkst. vnt./ha, o Pcn augavietėje 3,1 tūkst. vnt./ha. Kultūrinės kilmės juodalksnio želdinių mažiausias tankumas nustatytas Lds ir Uds augavietėse, atitinkamai 2,4 ir 2,6 tūkst. vnt./ha. Gauti želdinių tankumo duomenys palyginti su želdinimo projekte projektuojamais sodinimo vietų skaičiais. Iš šių duomenų galime spręsti apie tiriamų medžių rūšių prigijimą, priklausomai nuo augavietės sąlygų (9 pav.). 4000 3500 3000 2500 2000 1500 1000 500 3100 3000 2800 2400 3500 3200 3000 2600 3400 3500 3100 3000 0 Lcs Lds Ucl Uds Pcn Pdn Faktinis želdinių Augavietės tankumas Sodinta vnt/ha 9 pav. Juodalksnio želdinių sodinimo vietų skaičiaus ir faktinio 6 metų amžiaus tankumo palyginimas 35

Želdinių skaičius, vnt/ha Tirtuose juodalksnio želdinių objektuose vidutiniškai projektuojama 3200 vienetų juodalksnio želdinių. Šis kiekis atitinka Miško želdinimo normatyvų reikalavimus. Juodalksnio želdinių vidutinis prigijimas siekia 87,6 proc. nuo želdintų želdinių skaičiaus. Geriausias želdinių išsilaikymas nustatytas Ucl augavietėje 91,4 proc. Tuo tarpu prasčiausias juodalksnių želdinių išsilaikymas nustatytas Lds augavietė 80 proc. Tirtuose beržo želdinių objektuose vidutiniškai projektuojama 3300 vienetų beržo želdinių ir šis kiekis atitinka Miško želdinimo normatyvų reikalavimus (10 pav.). 4000 3500 3000 2500 2000 1500 1000 500 3500 3300 3100 3100 2800 2400 3400 3000 3200 3300 2900 2700 0 Lcs Lds Uds Ucl Pdn Pcn Faktinis želdinių Augavietės tankumas Sodinta vnt/ha 10 pav. Beržo želdinių sodinimo vietų skaičiaus ir faktinio 6 metų amžiaus tankumo palyginimas Tirtų beržo želdinių vidutinis prigijimas siekia 87,1 proc. nuo želdintų želdinių skaičiaus. Geriausias želdinių išsilaikymas nustatytas Lcs augavietėje 94,3 proc. Tuo tarpu prasčiausias beržo želdinių išsilaikymas nustatytas Lds augavietė 77,4 proc. Beržo ir juodalksnio želdinių vidutinis išsilaikymas panašus ir siekia apie 87 proc. Prasčiausiai tiriamos rūšys išsilaikė Lds augavietėje. Šiam rezultatui įtakos turi dirvožemio hidrologinis režimas ir trofotopas, kurie tinkami savaiminėms rūšims želti ir stelbti želdinius. 36

Želdinių aukštis, m 4.3 Beržo ir juodalksnio želdinių ir žėlinių vidutinis aukštis ir skersmuo Tirtuose kultūrinės ir savaiminės kilmės juodalksnynuose ir beržynuose buvo matuojamas beržo ir juodalksnio vidutiniai aukščiai (11 pav.). 8 7 6 5 4 3 2 1 0 6,7 6,5 5,3 5,4 5,3 4,6 4,7 3,9 3,5 3,6 3,5 2,9 Lcs Lds Ucl Uds Pcn Pdn Augavietės Beržas Juodalksnis 11 pav. Aukščio priklausomybė nuo augavietės 6 metų amžiaus želdiniuose Tirtuose juodalksnio želdiniuose didžiausias vidutinis aukštis vyravo Pdn augavietėse. Mažiausias vidutinis aukštis nustatytas Pcn augavietėje. Beržo želdiniuose didžiausias vidutinis aukštis buvo Lds augavietėje. Mažiausias vidutinis aukštis nustatytas Ucl ir Uds augavietėse. Didžiausias juodalksnio vidutinis aukštis buvo apie 6,7 m, mažiausias 2,9 m. Beržo didžiausias vidutinis aukštis apie 6,5 m, o mažiausias aukštis 3,5 m. Pateikti duomenų statistiniai rodikliai (5 lentelė). 5 lentelė: Beržo ir juodalksnio želdiniu aukščio statistiniai rodikliai Medžių rūšis Augavietė Vidutinė reikšmė Standarti nė paklaida ± cm Standartinis nuokrypis Imties dispersija Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Beržas Lds 6,5 0,23 0,65 0,42 5,5 7,5 Beržas Pcn 4,68 0,4 1,13 1,28 2,5 6,5 Beržas Pdn 5,31 0,18 0,53 0,28 5 6,5 Beržas Ucl 3,5 0,25 0,63 0,4 2,5 4 Beržas Uds 3,5 0,2 0,4 0,16 3 4 Beržas Lcs 5,33 0,3 0,75 0,56 4 6 Juodalksnis Lds 3.86 0,23 1,03 1,07 2 6 Juodalksnis Pcn 2,85 0,09 0,24 0,05 2,5 3 Juodalksnis Pdn 6,68 0,54 1,53 2,35 3,5 8 Juodalksnis Ucl 3,58 0,27 0,66 0,44 2,5 4 Juodalksnis Uds 5,4 0,25 0,7 0,5 4,5 6,5 Juodalksnis Lcs 4,57 0,22 0,82 0,68 3 5,5 37

Želdinių skersmuo, cm Atliekant tyrimą, nustatytas želdinių ir savaiminių, beržo ir juodalksnio rūšių vidutinis skersmuo (12 pav.). 8 7 6 5 4 3 2 1 0 6,8 5,2 4 3,8 4,4 4,6 4 3,3 3,2 3,3 3,3 2,3 Lcs Lds Ucl Uds Pcn Pdn Beržas Augavietės Juodalksnis 12 pav. Skersmens priklausomybė nuo augavietės 6 metų amžiaus želdiniuose Tirtuose juodalksnio želdiniuose didžiausias vidutinis skersmuo vyravo Pdn, Uds augavietėse. Mažiausias vidutinis skersmuo nustatytas Pcn augavietėje. Beržo želdiniuose didžiausias vidutinis skersmuo nustatytas Lds ir Pdn augavietėse. Mažiausias vidutinis skersmuo nustatytas Ucl augavietėje. Juodalksnio skersmuo didžiausias 6,8 cm, mažiausias apie 2,3 cm. Beržo didžiausias skersmuo apie 5,2 cm, mažiausias beržo skersmuo 3,2 cm. Pateikti duomenų statistiniai rodikliai (6 lentelė). 6 lentelė: Beržo ir juodalksnio želdiniu skersmens statistiniai rodikliai Medžių rūšis Augavietė Vidutinė reikšmė Standartinė paklaida ± cm Standartinis nuokrypis Imties dispersija Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Beržas Lds 5,18 0,42 1,19 1,42 4 8 Beržas Pcn 4 0,42 1,19 1,42 2 6 Beržas Pdn 4,62 0,24 0,69 0,48 4 6 Beržas Ucl 3,16 0,4 0,98 0,96 2 4 Beržas Uds 3,25 0,25 0,5 0,25 3 4 Beržas Lcs 4 0,25 0,63 0,4 3 5 Juodalksnis Lds 3,3 0,23 1,03 1,06 2 5 Juodalksnis Pcn 2,28 0,18 0,48 0,23 2 3 Juodalksnis Pdn 6,75 0,83 2,37 5,64 2 10 Juodalksnis Ucl 3,33 0,42 1,03 1,06 2 4 Juodalksnis Uds 4,62 0,37 1,06 1,12 3 6 Juodalksnis Lcs 3,28 0,19 0,72 0,52 2 5 38

Žėlinių aukštis, m Tirtas beržo ir juodalksnio žėlinių aukštis, pateikti gauti rezultatai (13 pav.). 7,0 6,0 5,0 4,0 3,0 2,0 1,0 0,0 5,5 5,6 4,8 4,5 4,2 4,2 3,9 3,9 4,5 3,0 Lcl Ldp Lds Ucp Pdn Augavietės Beržas Juodalksnis 13 pav. Aukščio priklausomybė nuo augavietės 6 metų amžiaus žėliniuose Juodalksnio žėliniuose didžiausias vidutinis aukštis vyravo Pdn, Lds augavietėse. Mažiausias vidutinis aukštis nustatytas Ucp augavietėje. Beržo žėliniuose didžiausias vidutinis aukštis yra Ldp augavietėje. Mažiausias vidutinis aukštis nustatytas Ucp ir Lcs augavietėse. Didžiausias juodalksnio vidutinis aukštis apie 5,6 m, mažiausias 3,0 m., beržo didžiausias aukštis 4,8 m, mažiausias 3,9 m. Svarbu pastebėti, kad Ucp augavietėje beržo vidutinis aukštis didesnis nei juodalksnio. pateikti duomenų statistiniai rodikliai (7 lentelė). Medžių rūšis 7 lentelė: Beržo ir juodalksnio žėlinių aukščio statistiniai rodikliai Augavietė Vidutinė reikšmė Standartinė paklaida ± cm Standartinis nuokrypis Imties dispersija Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Beržas Ldp 3,66 0,13 0,81 0,66 2,00 4,00 Beržas Lds 4,30 0,22 0,77 0,60 3,00 5,00 Beržas Pdn 3,46 0,26 0,77 0,60 3,00 5,00 Beržas Ucp 3,00 0,22 0,81 0,66 2,00 4,00 Beržas Lcl 3,00 0,25 0,63 0,40 2,00 4,00 Juodalksnis Ldp 4,17 0,48 1,17 1,36 3,00 6,00 Juodalksnis Lds 3,83 0,22 0,84 0,70 3,00 6,00 Juodalksnis Pdn 5,64 0,17 1,05 1,12 3,50 8,00 Juodalksnis Ucp 3,00 0,36 0,96 0,92 2,00 5,00 Juodalksnis Lcl 4,50 0,32 0,97 0,94 3,00 6,50 39

Žėlinių skersmuo, cm Analizuojant beržo ir juodalksnio žėlinių vidutinio skersmens duomenis, pateikti gauti rezultatai (14 pav.). 5 4,5 4 3,5 3 2,5 2 1,5 1 0,5 0 3,6 3 2,8 4,3 4,4 3,4 3,4 3,5 3,3 3 Lcl Ldp Lds Ucp Pdn Augavietės Beržas Juodalksnis 14 pav. Skersmens priklausomybė nuo augavietės 6 metų amžiaus žėliniuose Iš pateikto paveikslėlio matome, kad didžiausi vidutiniai juodalksnių skersmenys buvo Pdn augavietėje, o mažiausi vidutiniai skersmenys Lcl augavietėje. Beržo didžiausi vidutiniai skersmenys vyravo Lds augavietėje, o mažiausi vidutiniai skersmenys matomi Lcl ir Ucp augavietėse. Didžiausias juodalksnių skersmuo 4,4 cm, mažiausias 2,8 cm. Beržo didžiausias skersmuo 4,3 cm, mažiausias 3 cm. Pateikti duomenų statistiniai rodikliai (8 lentelė). Medžių rūšis 8 lentelė: Beržo ir juodalksnio žėlinių aukščio statistiniai rodikliai Augavietė Vidutinė reikšmė Standartinė paklaida ± cm Standartinis nuokrypis Imties dispersija Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Beržas Ldp 4,75 0,44 1,08 1,17 3,00 6,00 Beržas Lds 4,50 0,22 0,76 0,59 3,00 6,00 Beržas Pdn 4,50 0,19 0,70 0,50 3,50 5,50 Beržas Ucp 3,88 0,14 0,50 0,25 3,00 4,50 Beržas Lcl 4,16 0,10 0,25 0,06 4,00 4,50 Juodalksnis Ldp 3,33 0,33 0,81 0,66 2,00 4,00 Juodalksnis Lds 3,33 0,18 0,72 0,52 2,00 4,00 Juodalksnis Pdn 4,40 0,19 1,16 1,35 2,00 8,00 Juodalksnis Ucp 3,28 0,18 0,48 0,23 3,00 4,00 Juodalksnis Lcl 4,00 0,14 0,43 0,18 3,00 4,50 40

Želdinių vidutinis prieaugis, m 4.4 Beržo ir juodalksnio želdinių ir žėlinių vidutinio metinio prieaugio priklausomybė nuo augavietės Tirtuose kultūrinės kilmės juodalksnynuose didžiausias prieaugis nustatytas Pdn augavietėje, kurioje kasmet vidutiniškai juodalksnis paauga po 1,12 metrus. Tuo tarpu beržai kasmet didžiausią prieaugį pasiekė Lds augavietėje, kurioje vidutinis metinis prieaugis siekia 1,08 metrus. Mažiausias vidutinis metinis prieaugis nustatytas Pcn augavietėje. Šioje augavietėje kultūriniai juodalksniai vidutiniškai priauga 0,48 metrus. Kultūriniai beržynai mažiausią prieaugį pasiekia Uds ir Ucl augavietėse, kuriose beržynų metinis prieaugis labai panašus ir siekia apie 0,58 metro (15 pav.). 1,40 1,20 1,00 0,80 0,60 0,40 0,20 0,00 1,08 1,12 0,88 0,90 0,77 0,78 0,88 0,65 0,58 0,60 0,58 0,48 Lcs Lds Ucl Uds Pcn Pdn Augavietės Beržas Juodalksnis 15 pav. Vidutinio prieaugio priklausomybė nuo augavietės želdiniuose Lyginant kultūrinių beržynų ir juodalksnynų metinį prieaugį matome, kad didžiausią metinį prieaugį pasiekė juodalksnis. Tačiau iš pateiktų duomenų grafiko matome, kad juodalksnio metinio prieaugio svyravimai, priklausomai nuo augavietės, nustatyti didesni nei beržo. Lyginant didžiausią ir mažiausią kultūrinių juodalksnių metinį prieaugį, skirtumas yra 2,3 kartai, tuo tarpu beržynų šis skirtumas yra 1,86 kartai. Analizuojant savaiminių juodalksnynų ir beržynų vidutinį metinį prieaugį nustatyta, kad juodalksniai didžiausią prieaugį pasiekė Pdn ir Lds augavietėse. Šiose augavietėse nustatytas metinis prieaugis labai panašus, atitinkamai 0,93 ir 0,92 metrai. Tuo tarpu beržynai didžiausią prieaugį pasiekė Ldp augavietėje, kurioje nustatyta 0,8 metro vidutinis metinis prieaugis. Mažiausias vidutinis metinis prieaugis juodalksniui nustatytas Ucp augavietėje, kur juodalksnis pasiekė 0,5 metro vidutinį aukštį. Beržynuose prasčiausi rodikliai nustatyti Ucp augavietėje (16 pav.) 41

Žėlinių vidutinis prieaugis, m 1,20 1,00 0,80 0,60 0,70 0,65 0,80 0,70 0,75 0,92 0,65 0,50 0,75 0,93 0,40 0,20 0,00 Lcl Ldp Lds Ucp Pdn Augavietės Beržas Juodalksnis 16 pav. Vidutinio prieaugio priklausomybė nuo augavietės žėliniuose Lyginant savaiminių juodalksnynų ir beržynų metinį prieaugį matome, kad didžiausią metinį prieaugį pasiekė juodalksnis. Tačiau iš pateiktų duomenų grafiko matome, kad juodalksnio metinio prieaugio svyravimai, priklausomai nuo augavietės, nustatyti didesni nei beržo. Lyginant didžiausią ir mažiausią kultūrinių juodalksnių metinį prieaugį, skirtumas yra 1,86 kartai, o tuo tarpu beržynų, šis skirtumas yra 1,23 kartai. Savaiminiai beržynai skirtingo tipo augavietėse pasiekė gana panašų metinį aukščio prieaugį. Taigi, apibendrinant kultūrinių ir savaiminių juodalksnynų bei beržynų gautus vidutinių metinių prieaugių duomenis pastebėta, kad didesnius rodiklius pasiekia juodalksnynai, tačiau juodalksnynų, priklausomai nuo skirtingo tipo augaviečių, pasiekiami rezultatai labai įvairuoja. Tuo tarpu beržynų vidutinio metinio prieaugio svyravimai nustatyti ženkliai mažesni nei juodalksnio, kas rodo beržynų universalumą ir sugebėjimą prisitaikyti prie skirtingų sąlygų. 42

Želdinių aukštis, m 4.5 Beržo ir juodalksnio želdinių ir žėlinių maksimalus ir minimalus aukštis bei skersmuo Analizuojant maksimalius kultūrinių beržų ir juodalksnių aukščius pastebime, kad didžiausias aukštis beržui nustatytas Lds augavietėje, kurioje buvo 7,5 metrų aukščio modelinis medis. Tuo tarpu kultūrinių beržų žemiausias maksimalus modelinis medis nustatytas Ucl ir Uds augavietėse, kuriose aukščiausias modelinis medis pasiekė 4 metrų aukštį. (17 pav.). 9 8 7 6 5 4 3 2 1 0 7,5 8 6 6,5 6,5 6,5 6 5,5 4 4 4 3 Lcs Lds Ucl Uds Pcn Pdn Augavietės Beržas Juodalksnis 17 pav. Maksimalaus modelinio medžio aukščio priklausomybė nuo augavietės 6 metų amžiaus želdiniuose Aukščiausias kultūrinio juodalksnio modelinis medis rastas Pdn augavietėje, kuriam nustatytas 8 metrų aukštis. Mažiausias kultūrinių juodalksnių modelinis medis aptiktas Pcn augavietėje. Šioje augavietėje jam nustatytas 3 metrų aukštis. Analizuojant kultūrinės kilmės beržų ir juodalksnių modelinių medžių maksimalius skersmenis nustatyta, kad beržai maksimalų skersmenį pasiekė Lds augavietėje, kurioje pasiekė 8 cm skersmenį, tuo tarpu mažiausias maksimalus skersmuo nustatytas Lcs ir Uds augavietėse 4 cm maksimalus skersmuo (18 pav.). 43

Želdinių skersmuo, cm 12 10 8 6 4 5 8 5 5 6 4 4 6 6 6 3 10 2 0 Lcs Lds Ucl Uds Pcn Pdn Augavietės Beržas Juodalksnis želdiniuose 18 pav. Maksimalaus modelinio medžio skersmens priklausomybė nuo augavietės 6 metų amžiaus Kultūrinės kilmės juodalksnių maksimalus skersmuo modeliniu medžiui buvo Pdn augavietėje, kurioje pasiekė 10 centimetrų skersmenį. Mažiausias rodiklis nustatytas Pcn augavietėje, kurioje juodalksnis pasiekė 3 cm maksimalų skersmenį. Svarbu pastebėti, kad juodalksnio maksimaliam prieaugiui augavietė turi didelę įtaką. Tarp Pdn ir Pcn augaviečių maksimalių modelinių medžių yra net 3,3 kartų skirtumas. Remiantis miško atkūrimo nuostatais, Pdn augavietėje rekomenduojama sodinti juodalksnį, tai patvirtina ir mano gauti rezultatai. Tuo tarpu beržo maksimalus aukštis įvairavo mažiau. Savaiminės kilmės beržo ir juodalksnio modelinių medžių maksimalus aukštis nustatytas Lds augavietėje, kurioje siekė 7 metrų maksimalų aukštį. Mažiausias maksimalus aukštis nustatytas Lcl augavietėje 4,5 metro aukštis (19 pav.). 44

Žėlinių aukštis, m 9 8 7 6 5 4 3 2 1 0 8 7 6 6 6 5 4,5 4,5 5 5,5 Lcl Ldp Lds Ucp Pdn Augavietės Beržas Juodalksnis 19 pav. Maksimalaus aukščio priklausomybė nuo augavietės 6 metų amžiaus žėliniuose Tuo tarpu savaiminiai juodalksniai, taip pat kaip ir kultūrinės kilmės, didžiausią maksimalų aukštį pasiekė Pdn augavietėje, kurioje nustatytas 8 metrų aukštis. O mažiausias savaiminio juodalksnio maksimalus aukštis rastas Lcl augavietėje, kurioje modelinio medžio maksimumas siekė 4,5 metro. Iš surinktų duomenų matome, kad savaiminės kilmės beržų ir juodalksnių maksimalūs aukščiai įvairuoja mažiau, kas rodo savaiminės kilmės individų gebėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų. Analizuojant savaiminės kilmės beržų ir juodalksnių modelinių medžių maksimalų skersmenį ištyriau, kad didžiausią maksimalų skersmenį beržai pasiekė Lds ir Pdn augavietėse, kuriose nustatyta atitinkamai 7 ir 6 centimetrų skersmenį. Kitose tirtose augavietėse beržynai pasiekė tokį patį maksimalų skersmenį (20 pav.). 45

Žėlinių skersmuo, cm 9 8 7 6 5 4 3 2 1 0 8 7 6 4 4 4 4 4 4 4 Lcl Ldp Lds Ucp Pdn Augavietės Juodalksnis Beržas 20 pav. Maksimalaus skersmens priklausomybė nuo augavietės 6 metų amžiaus žėliniuose Tuo tarpu juodalksnio žėlinių didžiausias skersmuo rastas Pdn augavietėje, kurioje modelinis medis pasiekė 8 cm skersmenį. Kitose tirtose augavietėse, taip pat kaip ir beržas, pasiekė vienodą maksimalų skersmenį Lyginant savaiminės ir kultūrinės kilmės beržynų ir juodalksnynų gautus rezultatus matome, kad kultūrinės kilmės medelių maksimalūs rodikliai, priklausomai nuo augavietės tipų, linkę labiau įvairuoti. Ir tai rodo mažesnį sugebėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų, nei tai gali padaryti savaiminės kilmės medeliai. 46

IŠVADOS 1. Nustatyta, kad Siesikų girininkijoje didžiausias 6 metų amžiaus juodalksnio žėlinių tankis yra Ucp augavietėje 6,5 tūkst. vnt./ha. Beržo žėlinių didžiausias tankis yra Lcl augavietėje 5,5 tūkst. vnt./ha. Mažiausias juodalksnio žėlinių tankis yra Lds augavietėje 3,5 tūkst. vnt./ha, o beržo žėlinių Lds ir Ldp augavietėse 3,5 tūkst. vnt./ha. 2. Didžiausias juodalksnio želdiniuose nustatytas tankumas randamas Ucl ir Pcn augavietėse ir atitinkamai siekia 3,2 ir 3,1 tūkst. vnt./ha, o beržo želdinių Lcs augavietėje 3,3 tūkst. vnt./ha. Mažiausias juodalksnio ir beržo želdinių tankis nustatytas Lds augavietėje ir siekia 2,4 tūkst. vnt./ha. 3. Juodalksnio želdiniuose didžiausias išsilaikymas nustatytas Ucl augavietėje ir siekia 91,4 proc, o beržo želdinių Lcs augavietėje 94,3 proc. Mažiausias juodalksnio ir beržo želdinių išsilaikymas nustatytas Lds augavietėje ir siekia atitinkamai 80 ir 77,4 proc. 4. 6 metų amžiaus juodalksnio žėliniuose ir želdiniuose, didžiausias vidutinis aukštis ir skersmuo nustatytas Pdn augavietėje. Beržo žėliniuose ir želdiniuose, didžiausias vidutinis aukštis ir skersmuo nustatytas Lds ir Ldp augavietėse. 47

REKOMENDACIJAS BERŽO IR JUODALKSNIO ŽELDINIŲ IR ŽĖLINIŲ BŪKLĖS PAGERINIMUI SIESIKŲ GIRININKIJOJE 1. Siūloma Ucp ir Lcl augavietėse skatinti savaiminį žėlimą; 2. Nustatyta, kad Pdn augavietėje tikslingiau želdinti juodalksnio želdinius, nei taikyti savaiminį žėlimą; 3. Siūloma Pdn augavietėje tiksline medžių rūšimi laikyti juodalksnį; 4. Nustatyta, kad Lds augavietėje tikslingiau želdinti beržo želdinius, nei taikyti savaiminį žėlimą; 5. Siūloma Lds augavietėje tiksline medžių rūšimi laikyti beržą; 6. Rekomenduojama atkurti didesnį miško plotą želdiniais. 48

LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Almgren G., 1990. Lövskog, björk, asp och al i skogsbruk oh naturvård. Skogsstyrelsen. 2. Beržynų auginimas. Kompleksinės rekomendacijos. 1999. Kaunas, 28 p. 3. Butėnas J. Juodalksnynų augimo eiga. Knyga.: miško taksacinis žinynas. V.: Mintis, 1968, p. 94-96. Butėnas J. Lietuvos TSR juodalksnynų augimo eigos tyrimas. Lietuvos miškų ūkio MTI darbai. K., 1964, t.8, p. 203-255. 4. Butėnas J. Lietuvos TSR juodalksnynų augimo eigos tyrimas. Lietuvos miškų ūkio MTI darbai. K., 1964, t.8, p. 203-255. 5. Danusevičius J. 1991. Derėjimo įvertinimas ir fenologiniai stebėjimai. Miškininkystės žinynas. Vilnius, P. 89 94. 6. Juodvalkis A., Navasaitis A., Urbaitis G. 2008. Žėlimas laikinai užmirkstančiuose derlinguose dirvožemiuose. Miškininkystė. Nr. 2. 24 29 p. 7. Kapustinskaitė T. 1983. Juodalksnynai. Vilnius: Mokslas. 36 p. 8. Kapustinskaitė T. Juodalksnynai.Vilnius: Mokslas, 1983. 227 p. 9. Karazija S. 1999. Bendros žinios apie beržą, beržynus ir jų vietą Lietuvos miškuose. Beržynų auginimas. Kaunas Girionys. 6 9 p. 10. Karlsson A. 1997. Initial seedlings emergence the hairy birchs and silver birchs on abandoned lands following different sites preparation regimes. New forests. Nr. 11. 92 124 p. 11. Karlsson A. 1997. Site preparations of abandoned lands and the early establishment of naturaly seeded birchs in the Sweden. Sweden. 26 p. 12. Mangalis, I. 2004. Meþa atjaunoðana un ieaudzçðana [Forestregeneration and establishment]. Et Cetera, Rîga, 455 pp.(in Latvian) 13. Navasaitis M., 2004. Dendrologija. Vilnius. 458 p. 14. Ozolinčius R., Bareika V. 2009. Karpotasis ir plaukuotasis beržai: ekologinis paplitimas. Mūsų girios. Nr. 4. 16 17 p. 15. Philip Comeau, George J. Harper, Marilyn E: Blanche, Jacob Boateng, Keith D. Thomas. Pasi Puttonen, Birch management in Finland, 2004. 16. Riepšas E., Aučina A., Bačkaitis J., Danusevičius J., Malinauskas A., Paičius J., Račinskas J., Suchockas V., Žiogas A., 2017. Miško želdintojo žinynas. Vilnius. 371 p. 17. Saksa et al., 2003. Continuos cover forestry. 91 103 p. 18. Suchockas V. 2002. Savaiminis medžių žėlimas bei jį skatinančios priemonės. Mūsų girios. Nr.. P. 8 9. 19. Valstybinė miškų tarnyba 2014. Miškų ūkio statistika 2014. Kaunas. 20. Valstybinė miškų tarnyba 2015. Miškų ūkio statistika 2015. Kaunas. 49

21. Valstybinė miškų tarnyba 2016. Miškų ūkio statistika 2016. Kaunas. 22. Valstybinė miškų tarnyba 2017. Miškų ūkio statistika 2017. Kaunas. 23. Valstybinė miškų tarnyba 2018. Miškų ūkio statistika 2018. Kaunas. 24. Zacher, 1895, Kyндзиньш A. B., 1956, 1969; Lanz R., 1956). 25. Мисник Г. Е. 1976. Сроки и характер цветения деревьев и кустарников. Киев. 385 с. 26. Щепотыв, Мавленко, 1962. Методика изучения фенологии растений и расти-тельных сообществ. Новосибирск. 150 с. 27. Юркевич И. Д., Гелтман B. C, Ловчий H. Ф. Типы и ассоциации черноольховых лесов. Минск: Наука и техника. 1968. 376 p. 28. Įsakymas D1-777 2018-08-24 Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. D1-199 "Dėl Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų pakeitimo. [žiūrėta 2020-03-12]. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalacteditions/lt/tad/tais.318353 29. Lietuvos Respublikos miškų įstatymas 1994 m. [žiūrėta 2020-03-12]. Prieiga per inetrenet: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalact/lt/tad/tais.6036/wypkvabzni 30. Karpuotojo beržo paplitimo arialas eurazijoje. [žiūrėta 2020-03-16]. Prieiga per inetrenetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/karpotasis_ber%c5%beas#/media/vaizdas:betula_pendula_range.svg 31. Plaukuotojio beržo paplitimo arialas eurazijoje. [žiūrėta 2020-03-16]. Prieiga per inetrenetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/plaukuotasis_ber%c5%beas#/media/vaizdas:betula_pubescens_r ange.svg 50

PRIEDAI 1 Priedas