7md01.P65

Transkriptas

1 Vilniaus kultûros savaitraðtis 7 meno dienos 7md 2010 m. sausio 8 d., penktadienis Nr. 1 (877) Kaina 2,50 Lt D a i l ë M u z i k a T e a t r a s K i n a s F o t o g r a f i j a 2Juozo Gruodþio gimimo metinëms 3 Verterio tranzitas: Vilnius Ryga 5 Jaunieji senieji teatro metai 6Kristinos Inèiûraitës projektas Iðlikimas Galina Petrova. Moterys, valanèios þuvis m. Þuvø ir istorijos skrodimas Galinos Petrovos-Dþiaukðtienës retrospektyvinë tapybos paroda 8 Nauji filmai Ðerlokas Holmsas 9 Krësle prie televizoriaus Monika Krikðtopaitytë Tapytoja Galina Petrova gimë 1927 metais. Panaðiu laiku gimë ir Aloyzas Stasiulevièius (1931), Leopoldas Surgailis (1928), Jonas Ðvaþas (1925), Sofija Veiverytë (1926), Silvestras Dþiaukðtas (1928), Vincentas Geèas (1931) ir daugelis kitø. Á mandagø ir daugelis kitø paprastai patektø ir Petrova. Þinoma, tai priklauso nuo to, kas vardija. Didþioji mûsø kultûros maðinerija, rinkdamasi pavardes ir nustatydama kitus, yra panaðesnë á statistikos skaièiuotuvà. Kur funkcijos atspindëti ar neatspindëti nustatytos tokia seka: daþnai minimas, vadinasi, þinomas; þinomas, vadinasi, geras; geras, vadinasi, atspindëti. Nors Youtube ir Google daþnumo kriterijaus vertingumà seniausiai paneigë, dideles ir vangias maðinerijas ne taip jau lengva pakeisti. Tai uþtrunka, jei apskritai ávyksta. Galø gale menà mylëti ir jam atsakingai atstovauti yra du labai skirtingi dalykai. Kaþkas turi rûðiuoti. Darbas toks. Ið tø menininkø, kuriuos jau þinai, gali atsirinkti tuos, kurie tinka. Ið tø, kuriø neþinai, negali. Tø paèiø pavardþiø kartojimasis, net jei jø didþioji dalis ir asmeniðkai brangi, kaþkuriuo metu pabosta. Imi svajoti apie posûká, kampà, kitaip tariant, netikëtumà. Net neabejoju, kad tarybinës dailës laikotarpyje netikëtumø apstu, nes jis kaþkaip labai atsargiai ir tik ið pavirðiaus èiupinëjamas. Daug kam dar labai skaudi tema. Ið studijø liko áspûdis, kad ðiame etape buvo tik forma. Na gal dar motyvai. Apie temas kalbëta labai aptakiai, mat jos didþiausias kompromisø ir psichologiniø ðpagatø skaudulys. Ga- N UKELTA Á 7 PSL. 7 meno dienos 2010 m. sausio 8 d. Nr. 1 (877) 1 psl.

2 M u z i k a Juozas Gruodis naujoje ðviesoje Koncertas kompozitoriaus metinëms ir naujos knygos pristatymas Laimutë Ligeikaitë Paskutinis praëjusiø metø koncertø maratono Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje akcentas buvo skirtas lietuviø klasikos vertybëms. Gruodþio 21 d. akademijoje buvo surengta iðkilminga popietë koncertas, skirtas Juozo Gruodþio 125-osioms gimimo metinëms bei naujos knygos Juozas Gruodis epochø sankirtose: straipsniai, atsiminimai, dokumentai (sudarytojas Algirdas Jonas Ambrazas, iðleido Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2009 m., parëmë S. Karoso labdaros ir paramos fondas, Kultûros rëmimo fondas) sutiktuvës. Renginys buvo prasmingas keletu aspektø. Viena po kitos kà tik iðleistø knygø Lietuvos muzikos istorija. Nepriklausomybës metai ir naujos knygos apie J. Gruodá sudarytojas, straipsniø autorius ir viso proceso spiritus movens Algirdas Ambrazas ðitaip darbingai ir prasmingai uþbaigë savo jubiliejinius metus. Retrospektyvø profesoriaus darbø kontekstà atvërusi popietës vedëja muzikologë Vytautë Markeliûnienë dar priminë, jog kaip tik sukako 50 metø nuo Juozas Gruodis pirmosios A. Ambrazo paraðytos knygos, iðpranaðavusios tolesnæ muzikologo iðtikimybæ J. Gruodþio gyvenimo ir kûrybos temoms. Kaip pabrëþë knygos sutiktuvëse kalbëjusios recenzentë Jûratë Gustaitë ir Muzikos istorijos katedros vedëja Judita Þukienë, teoretikas A. Ambrazas pasiþymi ir istoriko bei literato talentu. Tad naujoji monografija, pradedant patraukliu knygos virðeliu (dailininkas Rimantas Tumasonis), baigiant perskaitytais turiningais skyriais ( Gruodþio apologija, Kûrybos ir muzikinës veiklos tyrinëjimai, J. Gruodis amþininkø akimis, J. Gruodþio dokumentai ir korespondencija bei kitais), turëtø átraukti ne tik profesionalà, bet ir toliau nuo specifiniø studijø esantá skaitytojà. Ilgus metus tyrinëjæs J. Gruodþio kûrybà, rengdavæs jubiliejinius koncertus, konferencijas, paraðæs daugybæ straipsniø, A. Ambrazas atrado ir dar neuþbaigtø darbø. Kaip pats minëjo, knygoje siekta visà veiklà sujungti, pratæsti ir bûtinai papildyti dar neskelbta medþiaga, kuri ir sudaro svarbiausià knygos turiná. Epochø sankirtose atsidûrusi J. Gruodþio kûryba ir jo asmenybë, pripaþinkime, dar nebuvo apraðyta taip objektyviai ir atvirai, o kompozitoriaus gyvenimà lydëjæs tragizmo ðeðëlis iki galo neatsiskleidæs kûrybos potencialas, begalinis uþimtumas, nusilpusi sveikata, vëliau ir ideologijos diktatas persmelkia knygos puslapius nuo moksliniø straipsniø iki esë ir prisiminimø. A. Ambrazas neabejoja, kad knyga paskatins kiek priblësusá susidomëjimà J. Gruodþio kûryba ir taps stimulu atlikëjams praturtinti savo repertuarà. Kad ði muzika gyvybinga, bylojo knygos sutiktuves lydëjæs koncertas. Prisiminti ir naujai iðgirsti tarsi visiems gerai paþástamà muzikà visuomet naudinga. Ðiandienos atlikëjai, o ir klausytojai atranda joje vis naujø niuansø ir savotiðkai ið naujo perkainoja jos reikðmæ bei prasmes. J. Gruodþio kûriniai, daugiausiai kurti tarpukará (dauguma jø Leipcige), priminë apie harmoningà ir iðradingà tautinio ir moderniojo pradø sàveikà. Naudodamasis moderniomis priemonëmis, stengiuosi bûti lietuviø tautinis kompozitorius, teigë Juozas Gruodis. Ðias abi kûrybos puses stengësi atskleisti ir þinomi Lietuvos atlikëjai. Tenoras Algirdas Janutas yra áraðæs J. Gruodþio dainø kompaktinæ plokðtelæ, kurioje jam akompanuoja ilgametë ðio kompozitoriaus kûriniø atlikëja pianistë koncertmeisterë Graþina Ruèytë-Landsbergienë. Dël ligos pianistë koncerte nedalyvavo, nors jam intensyviai rengësi. Jà pavadavusi koncertmeisterë Graþina Zalatorienë su dainininkais A. Janutu ir Regina Maciûte puikiai atskleidë J. Gruodþio dainø ávairovës paletæ nuo liaudiðkai paprastuèiø Alaus alaus, Rûta iki moderniø ir ekspresyviø paveikslø Pavasario naktis Berlyne (apie dainos kelià knygoje yra netgi atskiras ádomus skyrius), Alyvos, Aguonëlës ir keleto kitø, komponuotø pagal kompozitoriui artimo poeto keturvëjininko Kazio Binkio eiles. Koncerte dainavæ net du chorai LMTA miðrus choras, vadovaujamas Dainiaus Puiðio, ir Vilnius, vadovaujamas Povilo Gylio, vël priminë, kad XX a. pradþios atgimimo laikotarpiu suveðëjusi chorinë kultûra buvo ypaè stiprus kûrybos pagrindas visiems lietuviø kompozitoriams, o visuomenëje ji pasklido kaip ryðkus tautinës savasties elementas. J. Gruodþio dainos chorui (daugiausiai liaudies þodþiais), tarp jø kompozitoriaus pamëgta Oi ant kalno, pasiþymi nuoðirdumu, melodingumu, paprasta ritmika ir skaidriu skambesiu, kà koncerte lengvai pavyko perteikti ir chorams. Sudëtingesnës faktûros dainos skambëjo su akompanimentu: Ateina merguþëlës (ið V. Krëvës dramos Ðarûnas ), atlikta LMTA miðraus choro, akompanavo Virginija Blotnienë, ir koncertà uþbaigusi daina Pavasario kalvis (J. Þlabio-Þengës þ.), atlikta choro Vilnius, akompanavo Dainius Jozënas. Beje, pastaràjà dainà tiesiog prikëlë ið uþmarðties pats A. Ambrazas, aranþavæs jà chorui su fortepijonu. Kruopðèiai rinkdamas kûrinius koncertui, A. Ambrazas átraukë dar niekur neskambëjusià (ir tokia buvo!) Elegijà (ið simfoninës poemos Ið Lietuvos praeities ), fortepijonui aranþuotà paties J. Gruodþio. Tiesà sakant, tai ne pats ádomiausias kompozitoriaus kûrinys, nors pianistë Bi- rutë Vainiûnaitë sumaniai stengësi atskleisti visus tembrinius niuansus. Kur kas raiðkesniu kûriniu laikyèiau vëliau pianistës paskambintà Pjesæ b-moll, dvelkianèià K. Binkio poetine dvasia. Turtingiausios dramaturgijos ir brandþiausiu J. Gruodþio kûriniu laikyèiau Sonatà smuikui ir fortepijonui d-moll, nors ji sukurta dar studijuojant Leipcige. Ði Sonata puoðia ne vieno atlikëjo repertuarà. Muzikologë V. Markeliûnienë priminë iðtikimiausius jos atlikëjus: Izidoriø Vasyliûnà, Raimundà Butvilà, Zecharijø Plavinà (Izraelis), pasidþiaugë, kad dabar ir M.K. Èiurlionio menø mokyklos moksleiviai noriai imasi ðio sudëtingo kûrinio. Koncerte skambëjo pirmosios dvi Sonatos dalys, jas atliko Jonas Tankevièius (smuikas) ir Andrius Vasiliauskas (fortepijonas). Beje, visai neseniai tie patys atlikëjai Sonatà sugràþino á Leipcigà, ten jà pagrieþæ koncerte. Ádomu, kad J. Gruodis dþiaugësi didþiausiu Sonatos pasisekimu ne Leipcige, o Berlyne (apie tai byloja knygoje pateikti jo laiðkai). M.K. Èiurlionio styginiø kvarteto pirmasis smuikas Jonas Tankevièius padëjo suagituoti kolegas koncerte pagrieþti ir retokai skambantá vienos dalies Kvartetà d-moll, kuris prabilo diatonine muzikos kalba, lanksèiu melodingumu, jau atsisakius liaudies dainø citavimo ir áþengus á brandþiosios kûrybos etapà. 125-erius metus gyvuojantis J. Gruodþio fenomenas, nuolat gaivinamas vieno ryðkiausiø muzikos mokslo autoritetø A. Ambrazo, neabejoju, pasieks ir jauniausiø kartø auditorijà. Taèiau ar nebus pamirðtos pastovaus globëjo neturinèios kitos mûsø kultûros istorijos asmenybës, kuriø gyvenimas ir kûryba ne maþiau reikalauja naujo objektyvaus ir ideologijos varþtais nesuvarþyto ávertinimo? Muzikos istorikai, matyt, turës kà veikti dar ilgus metus. Anonsai Gailestingumo miestas Sausio 8 d. 19 val. Ðv. Kryþiaus namuose (S. Daukanto a. 1) vyks vakaras Post scriptum, uþbaigsiantis 2009 metais vykusio Sakralinës muzikos festivalio poezijos, muzikos ir dailës renginiø ciklà Gailestingumo miestas. Ðá ciklà inspiravo Vilniaus, kaip krikðèioniðkojo stebuklo miesto, tema ir sakralinës miesto topografijos refleksijos. Vilniaus baþnyèiø ðventieji paveikslai ypatingais saitais susijæ su miesto istorija ir þmoniø likimais. Istoriniai ðaltiniai liudija, kad atvaizdai globojo miestà, ir dokumentuoja privaèias maloniø patirtis. Ðiandien ði Vilniaus sakralinës tikrovës dalis primirðta, Lietuvos religinës-kultûrinës sostinës ste- kaitë, ðokëja Edita Stundytë, Vilniaus arkikatedros bazilikos grigaliðkojo choro Schola Gregoriana grupë. RENGËJØ INF. Kronika Fagoto muzikos kompaktinë plokðtelë 2009 m. pabaigoje pasirodë Lietuvos kompozitoriø fagoto muzikos kompaktinë plokðtelë, kurià áraðë ir iðleido fagotininkas Andrius Puplauskis. Jis yra Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro solistas, fagotø grupës koncertmeisteris, dësto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Andrius Puplauskis kartu su pianistu Daumantu Kirilausku yra vieni ryðkiausiø Lietuvos muzikø, savo srièiø virtuozai. Muzikantai yra pelnæ nemaþai respublikiniø ir buklingosios vietos bei ðventøjø atvaizdai retai minimi ir piligrimø vadovuose. Jau kelerius metus ðventøjø paveikslø temà savo darbuose interpretuoja dailininkë Ieva Babilaitë- Ibelhauptienë m. lapkrièio mënesá pristatytas naujas jos darbø ciklas Ðvytintis Vilnius bei to paties pavadinimo dailës ir poezijos knyga, sukurta kartu su bendraautore Elvyra Kuèinskaite. Vakare Post scriptum minëtø darbø menines refleksijas pratæs pokalbis apie Vilniaus sakralinæ topografijà, stebuklingos vietos fenomenologijà, ðiuolaikines menines temos interpretacijas. Jame dalyvaus dailëtyrininkë Tojana Raèiûnaitë, kunigas Julius Sasnauskas OFM, þurnalistë E. Kuèinskaitë. Pokalbá lydës Birutës Mar reþisuotas poezijos ir muzikos spektaklis, jame dalyvaus aktorë Joana Èiþaustarptautiniø konkursø diplomø, medaliø, apdovanoti Prezidento Valdo Adamkaus garbës raðtais. Fagotas unikalus puèiamasis muzikos instrumentas, nuo XVI a. pamaþu ásiliejæs á Europos muzikinæ kultûrà. Lietuvoje profesionali fagoto mokykla pradëjo veiklà 1923 metais. Vieni pirmøjø lietuviø kompozitoriø soliniø kûriniø fagotui tai Juozo Karoso Siuita ir Balio Dvariono Tema ir variacijos, paraðyti 5- ajame deðimtmetyje. Deja, iki ðiol fagotas lietuviðku repertuaru pasigirti negali kûriniø paraðyta labai nedaug. Plokðtelëje uþfiksuoti kûriniai labai skirtingo laikotarpio ir stilistikos. Taèiau èia surinkti geriausi ir ádomiausi, atspindintys kompozitoriø ir atlikëjø poþiûrá á ðá instrumentà, jo galimybes. Ði pirma lietuviðkos fagoto muzikos kompaktinë plokðtelë nuðvieèia dar neilgà, bet svarbø fagoto gyvavimo Lietuvoje laikotarpá. Kartu tai ir paskata kompozitoriams kurti naujus, kokybiðkus, vertus tarptautinio dëmesio kûrinius. Kompaktinëje plokðtelëje áraðyti Vytauto Mikalausko, Algimanto Braþinsko, Vytauto Barkausko, Balio Dvariono, Vaidos Striaupaitës- Beinarienës kûriniai. Daugiau informacijos apie kompaktinæ plokðtelæ galima rasti Muzikos informacijos ir leidybos centre (A. Mickevièiaus g. 29) Vilniuje. 7MD INF. 2 psl. 7 meno dienos 2010 m. sausio 8 d. Nr. 1 (877)

3 M u z i k a Verterio tranzitas: Vilnius Ryga Pirmasis Modesto Pitrëno pastatymas Latvijos nacionalinëje operoje Jûratë Katinaitë 2009-ieji dirigento Modesto Pitrëno karjerà ryþtingai pakreipë operos link. Iki ðiol jis daugiausia rengë programas su savo vadovaujamu Kauno simfoniniu orkestru, kitais Lietuvos, Vokietijos ir Lenkijos simfoniniais ir kameriniais orkestrais. Kaip operos dirigentas, jis debiutavo 2000 m. Klaipëdos muzikiniame teatre dirigavo Kurto Weillio Trijø graðiø operos pastatymà, vëliau ir Georges o Bizet Karmen. Tolesni M. Pitrëno operiniai angaþementai susijæ su LNOBT scena. Èia m. sezonà jis dirbo antruoju dirigentu, statant Richardo Strausso Salomëjà ir Richardo Wagnerio Valkirijà (vëliau ðiuos spektaklius dirigavo), o sezono pabaigoje buvo pakviestas pastatyti Rachel Portman Maþàjá princà m. lapkritá dirigentas dalyvavo statant Peterio Eötvöso operà Meilë ir kiti demonai ISCM pasaulio muzikos dienose Vilniuje. Vëliau dirigavo ðià operà LNOBT scenoje øjø iðvakarëse M. Pitrënas jau savarankiðkai parengë Gaetano Donizetti Meilës eliksyro premjerà, tapusia energinga uvertiûra tolesnei operinei karjerai, kurios pirmasis veiksmas neuþtruko pavasará dirigentas sulaukë kvietimo eiti Latvijos nacionalinës operos vyriausiojo dirigento pareigas. Kaimyninëje scenoje jis debiutavo 2008 m. pavasará, dirigavo Richardo Wagnerio Skrajojantá olandà, sulaukusá palankiø atsiliepimø. Tad ðá sezonà M. Pitrëno kûrybos laukas ágijo geografines ribas ir didþiulá pagreitá (tiesiogine to þodþio prasme) greitkeliuose: Vilnius Ryga Kaunas. Pramaiðiui su LTV Triumfo arkos filmavimais, spektakliais ir koncertais Vilniuje ir Kaune, dirigentas repetavo pirmàjà savo premjerà Rygos scenoje Jules o Massenet Verterá, kurio premjera ávyko lapkrièio 6-àjà. Man teko matyti vëlesná gruodþio 17 d. spektaklá, o porà savaièiø anksèiau Vilniaus kongresø rûmuose dar syká iðklausiau bohemieèiø Verterá, diriguojamà Gintaro Rinkevièiaus. Tad ðiame raðinyje nevalingai juos norësis lyginti. Vilnietiðkas Verteris ðásyk dovanojo nuostabø duetà Asmik Grigorian (Ðarlotë) ir amerikieèiø tenorà Andrew Richardsà (Verteris). Tai buvo tobulas (jei toks iðvis egzistuoja) ðiø vokaliniø partijø atlikimas ir jødviejø balsø derinys. Graþaus tembro, plastiðkas Richardso balsas ir skoningas vokalinës partijos niuansavimas buvo maloni staigmena, o Grigorian Ðarlotë pranoko lûkesèius ir tapo tikru atradimu. Iki ðiol turëjome galimybæ matyti jos lyrinio soprano vaidmenis, kurie, nepaisant didþiulio dainininkës talento, stokojo iðbaigtumo, bûtent átikinamos lyrikos prasme. Taèiau iðvydæs jos efektingà ponià Modestas Pitrënas Lavet Stepheno Sondheimo miuzikle Svynis Todas: demonas kirpëjas galëjai aiktelti artistës energetika, grubaus, gerklinio dainavimo maniera, puiki anglø kalbos tartis ir ugninga vaidyba pavergë publikà. Ir ðtai antra tvirta jos pergalë Ðarlotë, tradiciðkai atliekama mecosopranø. Asmik Grigorian yra temperamentinga, ryðkiaspalvë ir ekspresyvi artistë ir, jei bûtø mano valia, mielai palinkëèiau jai tolti nuo jautriø lyriniø herojø, kitaip tariant, nuo savæs slopinimo, ir eiti dramatiðkesnio vokalo, charakteringesniø personaþø link, kur ávairiau iðsiskleistø jos prigimtis. Ðis tekstas skirtas latviø Verteriui, tad Grigorian Ðarlotei tiek komplimentø skirta neatsitiktinai, nes bûtent ji ðá vaidmená parengë premjerai Latvijos nacionalinëje operoje. Ir nors jos Ðarlotës kaimyninëje scenoje man neteko iðvysti, vilnietiðkus savo áspûdþius nesunkiai galiu implikuoti á latviø pastatymà ir patikëti puikiais tenykðtës publikos ir kritikos vertinimais. Uþtat Rygoje turëjau galimybæ iðgirsti debiutuojanèià latviø solistæ Olgà Jakovlevà. Jauna dainininkë, iki ðiol dainavusi operos chore, pastebëta kaip perspektyvi solistë ir imta lavinti individualiai. Graþaus, sodraus tembro O. Jakovlevos balsas maloniai stebino lygumu skirtinguose registruose, kas pradedantiems dainininkams nëra daþnas laimëjimas. Taèiau didelë ir sudëtinga Ðarlotës partija bei kylanti herojës emocinë temperatûra iðvargino nepatyrusià solistæ ir antroje spektaklio pusëje ji ëmë forsuoti vokalà, tad nublanko tembrinës spalvos. Èia dalá kaltës turëtø prisiimti ir reþisierius, Latvijos nacionalinës operos direktorius Andrejus Þagaras, uþkrovæs atsakomybæ artistams patiems iðtempti ilgà Verterio mirties scenà, tad neiðvengta nenatûralaus patoso ir trafaretiðkumo bei þiûrovø nuobodulio. Tenka pripaþinti Dalios Ibelhauptaitës meistriðkumà bohemieèiø spektaklyje (nors ir nesu didelë jo gerbëja, plg. Bohemieèiø Verteris, 7md, Nr. 47 (829), ) ði scena neprailgo nei premjeriniuose øjø spektakliuose, nei jau minëtame su Asmik Grigorian. Verterio vaidmená Rygos scenoje sukûrë ispanø tenoras Xavieras Moreno. Ðviesus, stiprus ir lakus jo vokalas primena tikruosius italiðkus balsus tenore spinto, nepaaiðkinamà trapumo ir jëgos deriná. Jo Verteris labiau susitelkæs á savo emocijas, nei jausmus Ðarlotei, bet átariu, kad tai viena ið reþisieriaus idëjø. Svilinanèiu raudoniu liepsnojo Ingos Ðlubovskos sukurta Sofi ryðkiai raudona suknelë (kostiumø dailininkë Kristîne Pasternaka) ir juslingumas nutolino herojæ nuo áprasto jos gaivaus jaunatviðkumo. Puikus vokalas! Imanto Erdmanio Alberas tipiðkas nûdienos valdininkas. Nors ekonomiðkai þvelgiant Verteris yra gana pigus veikalas (buikia patetika nuodëmingàjá Paryþiø galëjai tik prajuokinti, uþuot sujaudinæs. Taigi statytojø uþduotis aktualizuoti senamadiðkà istorijà, priartinti jà prie mûsø laiko pasaulëjautos ir dar nesukirðinti su vagneriðkai plëtojama ir prancûziðkai koloristiðka Massenet muzika. D. Ibelhauptaitë pasirinko istoriná pasakojimo bûdà su tradiciniais kostiumais ir scenovaizdþiais, bet savo Ðarlotei ir Verteriui ákrovë XX a. emocinës patirties ir elgsenos, kuri lipa per kostiumø ir scenovaizdþiø kraðtus tarsi mielinë teðla ið per ankðto dubens. Þagaras perkëlë savo personaþus á XX a. vidurá, taip sukurdamas neapibrëþtumà laike. Istorija rutuliojasi tarytum prieð pusðimtá metø (kostiumø stilistika), bet lyg ir dabar (rekvizitas). Juk esame jau gerokai nutolæ nuo Jacqueline Kennedy laiko elegancijos ir dvigubos moralës su perversijomis uþ uþdarø durø. Mes daþnai gyvename visai be durø, o savo slapèiausius iðgyvenimus mobiliuoju telefonu patikime ne tik artimo bièiulio ausiai, bet ir visam troleibusui. Ir jei teisingai supratau Þagaro þinutæ, jo Verterá praþudë egocentriðkumas, tad meilë Ðarlotei èia priblësta. Juk retas ið mûsø nori gyventi paprastà, niekuo neið- Asmik Grigorian (Ðarlotë) ir Hector Sandoval (Verteris) Latvijos nacionalinëje operoje tiðki scenovaizdþiai, nëra masiniø scenø, choro, vos keli personaþai) ir tikras iðsigelbëjimas nepritekliø kreèiamiems Baltijos kraðtø teatrams, vis dëlto reikalauja statytojus bûti ypaè atidþius ir jautrius, idant nenuslystø perdëto jausmingumo ir dirbtinumo link. Netikra emocija ne tik nepalieèia publikos, bet ir kelia nuobodulá bei pasidygëjimà. Goethe s laikais saviþudybë ið meilës buvo dràsus iððûkis to laiko moralei ir estetikai, o XX amþiaus prieðauðryje, kai Massenet kûrë operà pagal Jaunojo Verterio kanèias, su tosiskiriantá gyvenimà, dþiaugsmus patirti kasdienybëje, auginti vaikus, kurie neprivalës ágyvendinti suduþusiø tëvø svajoniø, dauguma trokðta iðskirtinumo, pripaþinimo, populiarumo. Gyvenimo scena lûþta nuo artistø, tad kurgi tie þiûrovai? Todël norint atkreipti á save dëmesá reikia vis stipresniø sukrëtimø. Tai tarytum papildoma Verterio saviþudybës motyvacija, artimesnë mûsø laikui. Man atrodo, reþisierius neuþjauèia Verterio, jis tiesiog diagnozuoja jo ligà kaip koks rentgenologas. Todël operos fina- las labiau primena moralà, nei tragedijà. Toks poþiûris ádomus, tik èia viena menka bëda muzika. Regis, muzika nesujaudino ir scenografës Ievos Kauliòos, pasirinkusios santûrø minimalistiná scenovaizdá su saikingu realistiniu rekvizitu. Visi daiktai átraukti á veiksmà, apgalvoti jø spalvø ir formø deriniai. Taèiau ðis scenovaizdis tinka ne tik Verteriui, bet ir bet kuriai kitai XIX ar XX a. operai ar ðiaip dramos spektakliui, kurio veiksmas vyksta biurgeriðkoje aplinkoje. Operos partitûra emocinga, dinaminis spektras kuo plaèiausias, muzika prisodrinta niuansø, uþuominø, pirðte perðanèiø spalvinius pastelinius sprendimus. Taèiau ðviesø dailininko (Kevin Wyn-Jones) vaidmuo ðiame pastatyme kuo kukliausias, ðviesa daþniausiai abejingai ryðki, nejautri muzikos tëkmei, iðskyrus kelis originalesnius kompiuterinës grafikos sprendimus. Niekaip neatsistebiu, kodël nei Vilniuje, nei Rygoje ðviesø dailininkai nepasidavë muzikos tëkmei. Emocingas interliudas, jungiantis I ir II veiksmus, skamba atribotai nuo prigesinto scenovaizdþio. Suprask, leista þiûrovui netrukdomam pasidþiaugti muzika. O dþiaugtis bûta kuo. Be puikaus solistø ansamblio, tikras malonumas girdëti Latvijos nacionalinës operos orkestrà iðpuoselëtus styginius, preciziðkus medinius puèiamuosius ir sodrø vará. Tai, be jokios abejonës, ir teatro akustikos ypatybës, dël kuriø styginiai ágyja ðilko ðlamesio, o variniai puèiamieji tarsi suðyla, ir net pamirðti, kad gali bûti ðaiþûs. Taèiau tø akustiniø stebuklø nebûtø be dirigento Modesto Pitrëno átaigos. Ypaè þavi jo turininga lyrika ir subalansuota dinaminë skalë tuomet iðsiskleidþia rafinuota Massenet ekspresija. Sykiu dirigentas randa deramà dinaminá balansà su kiekvienu solistu, todël ðiems netenka galynëtis su orkestru kulminacijose. Kartais M. Pitrëno batuta tarsi virpteli ir tuomet sustoja visagalis laikas tampame nerealios akimirkos ákaitais, kol dirigentas valingais mostais gràþina muzikantus ir þiûrovus á taisyklingai tiksinèiø laikrodþiø pasaulá. Tokiø iðtirpusio laiko akimirkø esti M. Pitrëno diriguojamoje R. Strausso Salomëjoje LNOBT, kai finale ne pamatai, o, regis, iðgirsti Sigutës Stonytës (Salomëja) antakio virptelëjimà. Keista, bet bûtent ðios, kartais net neskambanèios akimirkos ilgiausiai iðlieka atminty po spektaklio. M. Pitrënas jau antras lietuvis po G. Rinkevièiaus, ëmæsis Latvijos nacionalinës operos vyriausiojo dirigento pareigø. Jo operinis dosjë stiprëja solidþiais angaþementais m. gruodá jis pakviestas statyti W.A. Mozarto Uþburtàjà fleità Kelno operoje, vëliau laukia Berlyno Komische Oper pasiûlymas. Tad tempo allegro, maestro! 7 meno dienos 2010 m. sausio 8 d. Nr. 1 (877) 3 psl.

4 S a v a i t ë Sauka ideologiniame diskurse Sausio 4 d., vos pasibaigus Lietuvos vardo paminëjimo tûkstantmeèio metams, LR Prezidentûra pristatë ðiai progai uþsakytà Ðarûno Saukos tapybos darbà, papuoðusá galinæ Prezidentûros rûmø pirmojo aukðto salæ, nuo kurios bus pradedamos ekskursijos po ðá pastatà. Ið segmentø sudëta lauþytos formos kompozicija graþiai uþpildo vienà salës sienà. Jos centre saukiðkas þaizdoto kûno rûpintojëlis, tarsi skiriantis dvi realiàjà ir idealiàjà sferas: po kojomis plytinèià veidø jûrà ir uþ peèiø kylantá aþûriná fantastiná rûmà-baþnyèià (panaðià á Ðv. Morkaus katedrà), geriau ásiþiûrëjus, suræstà ið þmoniø kûnø (ar sielø). Apaèioje verksmas ir dantø grieþimas, nors kai kurie veidai orûs ir susikaupæ, gerai paþástami ið portretø valstybinës valiutos banknotuose. Kompozicijos kairëje máslinga moters praðmatniu stilizuotu apdaru figûra, nusigræþusi nuo þiûrovo, pasisukusi á Atpirkëjà, nelyginant bûtø þaizdas uþgydanti antroji jo esybës pusë. Ðis schematiðkas paveikslo apraðymas në kiek nepretenduoja á jo prasminiø klodø interpretacijà, kà per pristatymà mëgino iðsiaiðkinti filosofë Jûratë Baranova, moderavusi diskusijà su iðkiliais kultûros veikëjais. Pokalbis krypo á tai, ar ði drobë istorinë ir kokias asociacijas mums kelia istorijos vaizdiniai ðiuolaikiniame mene. Ne vienà kartà mëgintas iðprovokuoti autorius liko nebylus, kaip ir pridera meistrui. Svarbiau turbût ne kûrinio interpretacijos, o pats jo eksponavimo faktas, á reprezentacinæ mûsø valstybës erdvæ pirmàkart ásileistas ne pseudoromantinis menas. Ne didieji kunigaikðèiai ir tautos gaivintojai, ne Vytautas prie Kauno pilies ir nuo jûrø iki jûrø, ne kryþiai ir ne kanèiø altoriai. Atsikûrus mûsø nepriklausomai valstybei kai kas gal ir galëjo ásivaizduoti jà kaip atvirà modernià ðalá ir visuomenæ, bet tik labai trumpam. Penkiasdeðimties metø pertrûkio bûta pernelyg ilgo ir skausmingo. Atkûræ valstybës tæstinumà, pamëgdþiojome ir XX a. pirmosios pusës tautinës ideologijos atributikà kaip atsvarà sovietiniams stabams. Taip Èerniachovská pakeitë pamëkliðka jo reinkarnacija Kudirka. Neduokdie tas pats likimas iðtiks ir Lukiðkiø aikðtæ. Saukos kompozicija, dedikuota Tûkstantmeèio (kitaip tariant, tam tikros ikonos) paminëjimui, atrodo kaip ironiðka ðiø procesø replika. Teatleidþia man autorius uþ ðià laisvà interpretacijà. LINAS VILDÞIÛNAS D Þ. BARYSAITËS NUOTR. Anonsai Atverk teatro duris Sausio 9 17 d. 11 Lietuvos teatrø ir kultûros ástaigø atvers duris Lietuvos gyventojams, kurie neiðgali lankytis teatruose ar koncertuose daugiavaikëms ðeimoms, senjorams, neágaliesiems, naðlaièiams, studentams, moksleiviams. Pirmàkart Lietuvoje vykstantá nacionaliná teatrø projektà Atverk teatro duris inicijuoja Lietuvos kultûros ir sporto mecenatas Vladimiras Romanovas. Projekte dalyvaujantys 11 Lietuvos teatrø ir kultûros institucijø per savaitæ septyniuose Lietuvos miestuose parodys devynis spektaklius, Nacionalinë filharmonija ir Kauno valstybinë filharmonija pakvies á koncertus. Tikimasi, kad per akcijà Atverk teatro duris Lietuvos teatrø spektaklius ir koncertus pamatys apie þiûrovø. Kultûros ir sporto mecenatas, Ûkio banko investicinës grupës prezidentas Vladimiras Romanovas, daugelá metø sveèius pakviesdavæs á iðskirtinæ teatro ðventæ Senieji Naujieji metai, ðiemet jai suteikë naujà turiná subûrë Lietuvos teatrus atverti duris visos ðalies þiûrovams. Manau, kad þmogui iðlikti þmogumi padeda menas ir kultûra. Todël suteiksime galimybæ ateiti á teatrà visos ðalies þmonëms, nesvarbu, kuriame mieste jie gyventø ir koks jø socialinis statusas. Sausio mënesá visoje Lietuvoje ávyks didelë meno ðventë, sakë V. Romanovas. Projekte Atverk teatro duris dalyvauja Kauno dramos teatras, Ðiauliø dramos teatras, Alytaus miesto teatras, Marijampolës dramos teatras, Rusø dramos teatras, Lietuvos nacionalinë filharmonija, Jûrø muziejus, Oskaro Korðunovo teatras, Kauno valstybinë filharmonija, Klaipëdos valstybinis muzikinis teatras ir Panevëþio J. Miltinio dramos teatras. Teatrø vadovai sakë, kad Lietuvoje daug kalbama apie socialinæ atskirtá, bet visiðkai neprabylama apie kultûrinæ atskirtá kultûros renginiai yra prieinami gana siauram Lietuvos þmoniø ratui. Tai lemia ir finansinës ðalies gyventojø galimybës, ir geografinë atskirtis, ir bendras suformuotas poþiûris bei kultûrinë elgsena. Bilietus á spektaklius ir koncertus þiûrovai galës pasiimti Ûkio banko filialuose Vilniuje, Kaune, Klaipëdoje, Ðiauliuose, Panevëþyje, Alytuje ir Marijampolëje, pateikæ jø statusà liudijantá paþymëjimà (pensininko, studento, neágaliojo ir t.t.), 30 proc. visø bilietø bus iðdalyta vaikø ir seneliø namams bei kitoms socialinëms institucijoms m. Socialiniø tyrimø instituto atlikti Lietuvos gyventojø kultûros poreikiø tyrimo duomenys rodo, kad 42 proc. apklaustøjø apskritai nesilankë teatre, kas ketvirtas ðalies gyventojas lankosi teatre kartà per kelerius metus, vienà du kartus per metus teatre apsilanko 23,5 proc. apklaustøjø. Daþniausiai teatruose nesilanko tie respondentai, kuriø pajamos vienam ðeimos nariui yra Lt per mënesá (22,5 proc.). Be to, nesilankanèiøjø skaièius gerokai iðauga tarp vyresnio amþiaus þmoniø iðëjus á pensijà teatras tampa nebeprieinamas. RENGËJØ INF. Kronika Nauja dekoratyvinë skulptûra Ðiauliuose Septynios tonos. Dvideðimt penkiø metrø ilgis. Beveik septyniø metrø aukðtis. Aukðtai iðkelta uodega ir praþiota burna. Snukis lyg ir ðauktø þaisk, þaisk su manimi!, bet grubus metalinis kailis neleidþia pamirðti, kad ji plëðrus þvëris. Lapë tarsi kilusi ið skulptûros autoriaus Viliaus Purono dabartiniø sapnø arba sovietmeèiu dvelkianèios vaikystës. Nors tikriausiai ji yra logiðkas siekis atkreipti dëmesá á save, miestà, istorijà. Ne veltui autorius vis pabrëþia, jog tai dovana Ðiauliams (Lietuvai) tûkstantmeèio proga, kuri turëtø atlaikyti keletà amþiø, þinoma, taip iðsaugoti atminèiai jo pavardæ. Be to, dar reikëtø vaikams pasakoti legendà ar kaþkokià istorijà apie lapës atsiradimà. Kokia ji? Gedimino sapno tæsinys? Lapë, lapë, lapë. Sapnas, kuris virsta aktualija, o vëliau taps mûsø sugalvota legenda. Nesvarbu, kad tai didþiausia pasaulyje lapë ir kad ji buvo kuriama beveik metus (nuo vasario iki gruodþio), svarbu tai, kad ji metalinë ir jos stovësena itin þaisminga. Ji pastatyta prieð pat Kalëdas ir dar aiðkiai sakant, kad tai lyg ir garsiojo sapno tæsinys, maþasis stebuklas. Atsikels ðiaulieèiai, apsidairys o ðtai ir lapë ant eþero kranto, kurá taip mëgsta alumi dvelkiantys paaugliai ar ðiaip vietiniai niurgzliai bei auksinio vaikio lankytojai. Meninin- kas strategas. Visi puikiai þino, kad auksinis berniukas, tas taip mylimas saulës vaikas, stovi prie to paties eþero. Argi nebûtø gëda pamaèius vienà nepamatyt kito? O kur dar laisvë fantazijai ir paties sumàstyta istorija? Ðiaip ar taip, lapæ dar ir paèiupinëti gali, jos lyties paieðkoti, kaip kad jau daro daugelis smalsuoliø. Tik kaþkodël fiktyvios legendos paieðka primena Valdovø rûmus. Labai jau slidus ir kartu grublëtas reikalas. Abu ðie dalykai kelia klausimà, ar ðito mums reikia ir kieno pavardë skambës tam tikruose leidiniuose. Aha, vienas : nulis lapës naudai. Ji nieko miestui nekainavo, bet pavardë suskambo. Beje, daug kur nuskambëjo V. Purono mintis apie tai, kad mes turime bûti geleþiniai ir gudrûs kaip lapë. Neþinia kodël, bet èia matyti tam tikras nesuderinamumas. Mielas pilieti, kai tu bûsi geleþinis kaip toji lapë pakrantëje, tai tavo gudrumas apsiribos fizine jëga, o kai pavirsi tokiu gudriu kaip ji, tai susitapatinsi su Puronu ir árëði savo pavardæ miestelënø atmintin. Ði lapë nëra kieta, ji gudri intrigantë, uþsimaskavusi þaismingumu ir lipðnoka iðvaizda. Toks jausmas, kad kaþkur joje ar uþ jos slypi paslaptis su piktdþiugiðka gaida (tikriausiai toje kapsulëje, kuri, pasak autoriaus, yra lapës viduje ateities kartoms). Panaðiai kaip ir Purono suprojektuotuose suoliukuose, kur ið uþ metaliniø grotø (atloðo) lenda raidës, perteikdamos kaþkoká tekstà. Vis dar kutena smegenis autoriaus pasakyta mintis, kad jo lapë yra intelektualus þaidimas, bet tai taip tinka ir tiems pramoniniams suoliukams. Vardan intelektualaus þaidimo suoliukø atloðai ðaldo nugarà ir todël neleidþia þiemà atsiremti, o lapës blizgesys mus paverèia ðarkomis, iki begalybës iðpûsdamas mûsø akis ir smalsumà. Taigi, lapë, nors iðoriðkai ir gruboka, primena þaisti pasiruoðusá jauniklá, kuris turi kapsulæ su þiniomis ateities kartoms. Ðiauliø miesto kultûrai ji yra lyg spyris á sëdimàjà. Pasak menininko, èia kultûra miega þiemos miegu. O gal ne? Gal veiksmas sulaukia atsako tik tada, kai lenda á akis ryðkiais vaizdais? Tam pasitelkta þiniasklaidos jëga: nufilmuotas lapës gabenimas pramoga, ávykdyta nakèia intriga, didelis naujas objektas jau ávykis. O visuma neapsakomas þiniasklaidos dëmesys, reklama ir taip sukeltas vietiniø susidomëjimas. Lapë primena pramoninës dailës kûriná, bet tampa traukos centru, nes visiems smalsu, kà ðá kartà dizaineris paleido á pasaulá. VAIDA MARKEVIÈIÛTË Anonsai Lietuviø kinas kritika þiûrovai Ne vienam kino þiûrovui teko skaityti Lietuvoje leidþiamà þurnalà Kinas. Ið pradþiø jis leistas kartà á mënesá, vëliau kartà á metus, o pastaruoju metu kas ketvirtá. Taèiau susitikimø su þurnalo rengëjais, tekstø autoriais dar niekad nëra buvæ. Sausio 14 ir 21 d. 19 val. þurnalas Kinas kvieèia kino mëgëjus á susitikimà Skalvijos kino centre. Pirmajame vakare sausio 14 d. dalyvaus þurnalo rengëjai, kino kritikai. Jiems bus ádomu iðgirsti skaitytojø nuomonæ ir atsakyti á klausimus. Vëliau bus parodyta lietuviø dokumentikos klasikos programa filmai Laikas eina per miestà (reþ. Almantas Grikevièius), Kelionë ûkø lankomis (reþ. Henrikas Ðablevièius), Ðvelnumo kaip duonos (reþ. Edmundas Zubavièius), Seserys (reþ. Robertas Verba). Sausio 21 d. vakaras bus skirtas kino kritikui Sauliui Macaièiui atminti. 8-ajame deðimtmetyje jis buvo Kino vyriausiasis redaktorius, daugelá metø nuolatinis þurnalo autorius. Bus parodyta televizijos laida apie S. Macaitá, Henriko Ðablevièiaus filmas Að vargðas karalius, kurio scenarijø paraðë S. Macaitis ir Eustachijus Aukðtikalnis. Vakare taip pat dalyvaus kino kritikai, S. Macaièio kolegos ir draugai. Áëjimas nemokamas. SKALVIJOS INF. 4 psl. 7 meno dienos 2010 m. sausio 8 d. Nr. 1 (877)

5 T e a t r a s Jaunieji senieji teatro metai Pasvarstymai apie teatro padëtá / Cituojant senuosius teatro kritikus Andrius Jevsejevas Prabëgo viltingai ir ðviesiai prasidëjæ 2009-ieji. Uþuot tapæ kultûros metais ir uþpildæ þiojinèias kultûrinio gyvenimo skyles, ðie veikiau tapo intrigø metais, pripildþiusiais tas kiðenes, kuriose në plyðelio nerastum. Taigi gyvenimas tæsiasi: teatrai ir toliau griûva, pagrindinës mûsø vaidybos aikðtelës vadovas, anot jo paties þodþiø, iðtartø jubiliejinëje laidoje, ir toliau remia jaunus kûrëjus (dabar jaunà, perspektyvø ir ne maþiau skandalingà choreografà ið TV ðokiø projekto), pernai, kaip ir kasmet, Lietuvos muzikos ir teatro akademijà baigë visas bûrys scenos meno profesionalø, tuoj pat ásiliejusiø á sostinës ir periferijos teatrus, papildþiusiø pastaruoju metu vis auganèias nepriklausomø teatrø trupes, nëmaþ netuðtëjanèius þydruosius televizijos ekranus ar stojanèiø á iðtásusias eiles prie darbo birþos langelio. Jaunøjø atëjimo á teatrà problemos turbût visada buvo aktualios. Ðtai beveik prieð tris deðimtmeèius þurnale Kultûros barai (1980, Nr. 2) iðspausdintame straipsnyje Vyriausieji ir jø kolegos teatrologas Egmontas Jansonas, analizuodamas pagrindines teatro kryptis ir tendencijas, kelia ir reþisieriø ugdymo klausimus. Tuometinio teatro etinius ir estetinius principus formavo tokios asmenybës kaip Aurelija Ragauskaitë, Dalia Tamulevièiûtë, Juozas Miltinis, Jonas Vaitkus ar Povilas Gaidys, o pirmuosius þingsnius teatre þengë Eimuntas Nekroðius ir Rimas Tuminas. Aptardamas kelis ne itin vykusius reþisûrinius debiutus, jaunøjø situacijà teatrologas vaizduoja aðtriai ir þaismingai: Galima bûtø ásivaizduoti ant kranto stovinèius teatro vadovus, aktorius, teatro kritikus, su didþiuliu susidomëjimu stebinèius iðplauks ar neiðplauks pradedantis plaukikas, plaukti mokæsis ið knygø ir treniruodamasis krante. Konstatuodamas, kad tol, kol jaunø reþisieriø ugdymas paliekamas savieigai, mûsø teatrai neiðspræs antrøjø reþisieriø problemos, E. Jansonas siûlë mokslus baigusius reþisûros absolventus kuo skubiau átraukti á teatro gyvenimà, suteikiant jiems galimybes dirbti ir tobulëti, mokantis ið vadinamø pirmøjø reþisieriø, t. y. teatrø meno vadovø. Tik ar galëjo kritikas tuomet numatyti, kad didiesiems mûsø reþisieriams, taip kruopðèiai ir kûrybingai staèiusiems naujojo lietuviø teatro rûmà, netrukus dël vienø ar kitø prieþasèiø teks palikti valstybinius teatrus ir kûrybinës laisvës ieðkoti uþsienyje, blaðkytis tarp ávairiausiø projektø ar kurti naujus, vien savo menine individualybe paþenklintus teatrinius darinius? Kas tuomet galëjo pamanyti, kad po trijø deðimtmeèiø mûsø valstybiniuose teatruose degraduos, o galiausiai ir visiðkai iðnyks meno vadovo þmogaus, nubrëþianèio trupës kûrybinius, etinius ir estetinius tikslus pareigybë? Netekæ meniniø lyderiø, teatrai ne tik pametë kryptá, bet ir prarado tapatybæ, specifinius, individualius bruoþus ir tapo veikiau beskoniu televizinës pramogø industrijos priedëliu, o ne savarankiðku, ieðkanèiu ir klausimus kelianèiu meniniu dariniu. Tokiame teatre stiprus, dëmesio vertas pastatymas veikiau atsitiktinumo, o ne kryptingo darbo ir kûrybiniø ieðkojimø vaisius. Apie pamainos ugdymà dar bandyta kalbëti prieð ketverius metus pasirodþiusiame, bet konstruktyvesnës polemikos taip ir neiðprovokavusiame lenkø teatrologo Ùukaszo Drewniako straipsnyje Septyneri liesi metai ( Kultûros barai, 2005 m. Nr. 11), kur autorius diagnozavo antrosios lygos reþisieriø Lietuvos teatre nebuvimà (nemanau, kad buvimas antrojoje lygoje turëtø kà nors þeisti; prieðingai èia visada galima kilti aukðtyn, bet profesijos iðmanymas ir gebëjimas valdyti teatro materijà yra bûtina sàlyga). Aðtuntojo deðimtmeèio pabaigoje Varnas, Grauþinis ir Korðunovas mokësi ið Nekroðiaus spektakliø, raðo L. Drewniakas. Tada á menà þengiantiems berniukams tas teatras buvo reikðmingas iðeities taðkas polemikai, ginèui su meistru. O ar ðiandien pas mus dar esama nedeklaratyvaus, nemonologinio, polemikà skatinanèio teatro? Ar yra su kuo diskutuoti? Ar þiûrovas dar nori diskutuoti? Darosi baugu ieðkoti atsakymø. Gráþtant prie E. Jansono pavartoto teatro ir paplûdimio palyginimo, norisi pridurti keletà, mano galva, svarbiø dalykø. Maþa to, kad didiesiems mûsø teatro talentams vis daþniau græþiantis á uþsiená jaunieji plaukikai netenka progø stebëti meistrø darbus, mokytis ir bræsti, ið ant kranto stebinèiøjø bûrio beveik iðnyko teatrø vadovai nemaþa jø dalis, nenumaldomø meniniø ambicijø paakinti, pasimëgaudami nërë ið paskos ir daugeliu atvejø liko negrabiai teliuðkuotis seklumoje. Deja, ir vyresnës kartos teatro kritikai, regis, vis daþniau netenka kantrybës, susitelkia á mokslines studijas, darbà teatrø literatûrinëse dalyse ar þurnalistikà, o á teatrinæ pakrantæ gráþta tik retsykiais, parplaukianèiø rykliø pasiþiûrëti. O juk pradedanèiajam svarbus kiekvienas atgarsis, tegu ir ne komplimentinë, bet profesijà iðmananèio vertintojo nuomonë. Kiekvienà juk vilioja platesni vandenys. Apokaliptinis Elsinoras Oskaro Korðunovo Hamletas keliauja po festivalius Prieð pat metø pabaigà Oskaro Korðunovo reþisuotas Hamletas trumpam pertraukë dar spalá prasidëjusá gastroliø uþsienyje maratonà. Per tris mënesius spektaklis apsilankë festivaliuose Rusijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, o metus uþbaigë mënesio trukmës turnë po Prancûzijos teatrus. Hamletas sulaukë ávairiø þiûrovø reakcijø, nemaþai uþsienio kritikos ir þiniasklaidos dëmesio, provokavo polemikà, diskusijas. Siûlome keletà ukrainieèiø, vokieèiø ir prancûzø spaudos atsiliepimø apie spektaklá. Hamletas ypaè graþus ir meistriðkas spektaklis. Ir lygiai tiek pat ilgas ir nuobodus. Bene svarbiausia ðio spektaklio ypatybe tampa niûri postapokaliptinë totalitarinës visuomenës Elsinoro atmosfera. Elsinoro, kuris tarsi pakyla virð civilizacijos griuvësiø kaip paskutinis visø þmonijos kanèiø, nelaimiø ir neapykantos bastionas. Taèiau sukûræs tokià atmosferà reþisierius turëjo dar ir akiplëðiðkà sumanymà: tuo pat metu scenoje ágyvendinti garsiàjà Shakespeare o metaforà visas pasaulis teatras, o þmonës aktoriai. Pavyko tai, tiesà sakant, itin postmoderniai reþisierius, gerokai pakoregavæs pjesës daliø eiliðkumà, ið jø sukûrë ne tiek istoriðkà, kiek isteriðkà asor- ti, savotiðkà siurrealistiná ir postakopaliptiná pasaulá, kuriame atsidûræs Hamletas galiausiai vis dëlto nusprendþia nebûti. (...) Korðunovui pavyko sukurti itin gyvus ir ið esmës kitoniðkus tikroviðkus ir tolimus savo chrestomatiniams antrininkams personaþus. Vis dëlto visuotinai þinomas siuþetas, nuspëjamos replikos, tiesioginio þiûrovø susidomëjimo intriga (kuri èia akivaizdi) nebuvimas padarë savo panardino publikà á letargiðkà graþios nuobodybës sapnà. Deja, nepaisant uþburianèios atmosferos, humoro, nuostabiø stilistiniø atradimø ir meistriðkai iðdirbtø meniniø detaliø, akivaizdu, kad valstybës ir valdþios tema, sukarinto Elsinoro atmosfera prastai dera su veidrodþio konfliktu savæs paieðkomis þaibiðkai besidauginanèiose kaukëse. Marysia Nikitiuk, Theatre.com.ua, Veiksmas prasideda grimo kambaryje, kur prieð veidrodþius susëdæ aktoriai rengiasi spektakliui. O. Korðunovo sukurta scenografija iðradinga: devyni veidrodþiai, kartais apðvieèiami, kartais skendintys tamsoje, besisukantys dekoracijø elementai, kurie susijungia ir iðsisklaido. Visai netikëtai suvoki, kad ðie veidrodþiai atspindi tave patá tavo sielos gelmæ. (...) Dirginanti muzika ir niûrus apðvietimas scenoje tarsi atveria praþûtingà bedugnæ, o artëjanèià katastrofà dar labiau iðryðkina nekaltosios Ofelijos kalba, kartais lietuviðkai grubi, o retsykiais skambanti it kriðtolas. Ji tëra naivi, nekalta mergina, kurià Hamletas nuvedë iki beprotybës. Chaotiðkai iðmëtytos këdës, kraujo spalvos nosinaitës, svaidomos vienas kitam á veidus atrodo, kad scenoje teliko daugybë kruvinø kûnø. Marie-Caroline Debaene, La Voix du Nord, Nesuprantama, kodël buvo nuspræsta pakviesti ðá Vilniaus miesto teatro Hamletà á Euro-Scene festivalá. (...) Ðiurkðti lietuviø kalba suteikia naujø spalvø þodþiams, vokiðkai jau girdëtiems tûkstanèius kartø. Prieðingai nei bespalvis ir nuviliantis Hamletas (Darius Meðkauskas), raudonplaukë Ofelija (Rasa Samuolytë) stebina. Ðis Hamletas ávairialypis kaip ir kitos Shakespeare o dramos: Korðunovas iðlieka politiðkas, bet kuria abstrakèià, futuristinæ erdvæ. Jis svarsto apie tai, kaip veidrodþiuose atsispindi kiekviename ið mûsø tûnantis Hamletas, taèiau scenoje matomas tik blankus pagrindinio personaþo atspindys, kurio iðryðkinti tiesiog neámanoma. Nina May, Leipziger Volkszeitung, O. Korðunovas ne pirmà kartà dalyvauja festivalyje Euro-Scene Leipzig, kurio misija yra apþvelgti periferines ðokio ir teatro sritis. Taip pat ir Rytø Europos. (...) Dabar reþisierius sugráþo su Hamletu : paslaptingu, grësmingu ir filosofiðku, o kartu vizualiu ir archajiðku, kaip ir ankstesni jo darbai. Centrine ðio spektaklio metafora tampa deðimt judanèiø grimo staliukø su veidrodþiais. Originali, bet Shakespeare o tekstui itin iðtikima interpretacija uþburia mus veidrodþio atspindþiø, susidvejinimø kuriama slëpininga atmosfera. (...) Net neskaièius spektaklio pristatymo tampa aiðku, kad Hamlete sceniniø vaizdiniø magas Korðunovas kalba apie mûsø kartà: 40 sulaukusius posovietinio miesto gyventojus, kurie per didþiàsias permainas neteko jaunystës, o dabar ilgà laikà priversti skæsti visuotinio konformizmo jûroje. Jie nesugeba apèiuopti realybës ir atitinkamai gyventi: juk jie neþino, kas jie yra! Ralph Gambihler, nachtkritik.de, O. Korðunovui Hamletas yra tikroji mûsø epochos tragedija. Scenografijoje dominuoja balta, juoda ir kruvina raudona spalva, liepsnojanti depresyvi ðiandienio jaunuolio sàmonë. Jauno þmogaus, besiblaðkanèio tarp visuomeninio neadekvatumo ir ásipareigojimø, kuriuos diktuoja jo garbës suvokimas. Didþioji egzistencijos veidmainystë: èia bûtent iðdavikai ateina á sostà, èia motinos bejausmës ir iðsiþadanèios savo vaikø, o jaunos merginos yra pasmerktos saviþudybei. Èia teisingumo beprotystës akivaizdoje mûsø gyvenimas netenka skonio. (...) Veidrodþiai, atspindintys ðaltà neoninæ ðviesà, pamaþu tampa panaðûs á Elsinoro katakombas, karaliaus menæ ar á lemiamo mûðio laukà. Sirenos gausmas persmelkia visà kûnà, þymi kertines spektaklio vietas ir sukuria salëje apokaliptiðkà atmosferà. (...) Spektaklis lekia kaip viesulas, kartais atrodo, kad per greitai; ðioje adaptacijoje vietø, jungianèiø ir aiðkinanèiø konkreèius ávykius, buvo tiesiog atsisakyta. Pats spektaklio tekstas metaforizuotas, ritualizuotas ir, þinoma, kupinas savotiðko juodojo humoro. Tarkim, stiklinë vandens, ðliûkðtelëta Ofelijai á veidà, simbolizuoja jos nuskendimà, Joriko kaukolë tampa nuodø taure, ið kurios gers vilties netekusi karalienë... Baigus vaidinimà, nenutrûkstamas veiksmas aprimsta: aktoriai gráþta prie grimo stalø ir pradeda valytis grimà. Tai sugráþimas á realø pasaulá, atsisveikinimas su svajonëmis apie teisingumà ir valdþià. O toliau tyla. Sarah Elghazi, Les Trois Coups, PARENGË A. J. 7 meno dienos 2010 m. sausio 8 d. Nr. 1 (877) 5 psl.

6 D a i l ë Keli maþi niuansai ir didelis pliusas iðlikimui Apie Kristinos Inèiûraitës projektà Iðlikimas Ðiuolaikinio meno centre Kæstutis Ðapoka Kristina Inèiûraitë tæsia po Nepriklausomybës atgavimo (daugiausia) Vilniuje debiutavusios kartos sentimentalistø(-èiø) atðakos (Eglës Rakauskaitës, Jurgos Barilaitës, Dariaus Þiûros, Gintaro Makarevièiaus etc.) meno tradicijà. Beveik visi(-os) ðios kartos atstovai(-ës) pasuko ið paþiûros radikaliø formaliø reformø keliu, lyginant su prieð tai vyravusia daile, taèiau sentimentalistai(-ës) liko kiek stipriau sukibæ(-usios) su mûsø modernizmui bûdingu polinkiu á metafizines aukðtumas ir/arba sentimentalø formalizmà. Taip atsitiko dar ir todël, kad sentimentalistai(-ës), (daþniausiai) dirbdami(-os) su naujomis medþiagomis ir medijomis, ið dalies formà suvokë panaðiai kaip ir mûsø moderniosios tapybos klasikai (to nereikia suvokti neigiama prasme). Tiesa, Inèiûraitë mëgsta imituoti kritiná feministiná poþiûrá ar socialiná tyrimà (kalbant apie ankstesnæ kûrybà), bet ðaltas analitinis pavirðius, kaip ir visø sentimentalistø, paprastai nepaslepia lyriðko prado. Taigi kulniuojant pasiþiûrëti Inèiûraitës projekto, mintys kaip tik gulë ant ðios anksèiau susiformavusios nuomonës. Todël, jau kalbant apie patá projektà, ko gero, teks ið pradþiø tarti keletà þodþiø atskirai apie formà, kuri, kaip pastebëjau, Inèiûraitei tebëra labai svarbi. Arba, kitaip sakant, pakalbëti apie pirmà pavirðutiniðkà áspûdá ir apie visumà tam áspûdþiui iðsisklaidþius. Monochrominis (balta ir juoda) projekto formatas, turbût apeliuojantis á sunkmeèio leitmotyvà ir á istorijà, kultûrinæ atmintá, pamatiniø egzistenciniø kategorijø dualizmà, yra logiðkas ir adekvatus. Kita vertus, ið pradþiø jis kiek erzina, painiojasi su formalistiniu konceptualiniu Arûno Gudaièio Baltos serijos projektu ir tada atrodo, kad projekto forma neigia turiná. Susidaro áspûdis, kad Inèiûraitë, tarsi kokia Palmira Galkontaitë laidoje Atleisk, bando knaisiotis po sunkmetá, uþsimovusi baltas pirðtinaites. Panaðu, kad ir nuolat minimas sunkmetis virsta kiek tiesmuka didaktika, pamokslavimu, o tai vëlgi kiek kertasi su asociatyvia neokonceptualistine forma. Þiûrëdamas videofilmà supranti, kad Inèiûraitë, ko gero, kartà atradusi formalø statiðko eksterjero/ interjero ir uþkadrinio balso/monologo receptà (kliðæ) savo filmams, tarsi koks Aloyzas Stasiulevièius savo stiliø, tà kliðæ mechaniðkai eksploatuoja (tiraþuoja) ir, matyt, tiraþuos dar daugelá metø. Dramatiðkos gaidos, klasikinë muzika, kai kurie montaþo intarpai kartais pakiða Kristina Inèiûraitë. Kadras ið videofilmo Iðlikimas m. Kristina Inèiûraitë. Nuo gero prie puikaus (lankstiniai ið J.C. Collinso knygos Nuo gero prie puikaus. Kodël vienos kompanijos padaro ðuolá, o kitos ne, 2004 m.) m. mintá, kad kurdama ðá filmà Inèiûraitë kiek per daug galvojo apie vieno mûsø ðiuo metu labai labai garsaus ir labai labai populiaraus videomenininko kûrybà (ar tarptautinæ sëkmæ). Vis dëlto Inèiûraitës filmas po truputá atsiveria átraukia Nijolës Sadûnaitës ir Nijolës Oþelytës monologai, skleidþiasi kiti filmo lygmenys, priverèiantys kvëpuoti visà projektà. Videofilmas lyg konceptualus branduolys sugeria visus kitus projekto kûrinius ir iðspinduliuoja atgal. Bendradarbiavimo procese gimæ kûriniai kalbasi su sausu neokonceptualizmu ir vieni kitus papildo. Pasirodo, reikia turëti kantrybës, viskà pamatyti, sàþiningai perskaityti, paþiûrëti ir palaukti, kol visa sistema smegeninëje ims veikti. Uþraðas ant sienos, kaip paaiðkëja, yra ne kokia nors pretenzinga paèios autorës mintis, bet Nijolës Oþelytës citata ið videofilmo ir tai dar vienas pliusas projektui. Veteraniø fotoportretø serija suskamba naujomis melancholijos gaidomis, kurios persiduoda ir meditatyviam/ironiðkai konceptualiam laiveliø lankstymui ið populiarios verslo kultûros knygos puslapiø ir keliauja á didþiulæ sienà dengiantá akcionistijekto autorës rankomis (bet jos dëka) atliktas kûrinys Herojø alëja (Justino Vienoþinskio dailës mokyklos auklëtiniø nupieðti jø herojø portretai) taip pat pasirodo sëkmingas ir konceptualiai, ir formaliai, nes pieðiniø stiliaus (ir màstymo) tyrumas nëra dirbtinai imituojamas, bet atsiskleidþia tiesiogiai ir, sakyèiau, atveria autentiðkà lygmená, kuriame susiduria dar besiformuojanèiø asmenybiø tabula rasa su agresyviu socioideologiniu ekspanje, jau girdëta ne ið pirmø brandaus amþiaus þmoniø lûpø, kad palyginti su iðgyventais trëmimais, fiziniais ir dvasiniais þalojimais pirmaisiais pokario deðimtmeèiais, dabartinis sunkmetis nëra toks jau baisus, koks bandomas pavaizduoti þiniasklaidoje. Daug kas priklauso nuo patirties ir poþiûrio. Taigi Inèiûraitës projektas, pasirodo, nëra ir vien tik noras juodai nuspalvinti ir taip juodà sunkmetá, bet bandymas já apmàstyti kiek rimèiau (dar vienas kom- ná kûriná Nerimo dienos kartu su Vilniaus Justino Vienoþinskio dailës mokyklos jaunimu pieðtukais sukurtà abstraktø, niûrø ratilø pieðiná, kuris, anot ðio kûrinio anotacijos, turëtø skatinti tikëjimà jauno þmogaus kûrybiniu potencialu, bet þiûrovo sàþinæ uþgula slogiu priekaiðtu. Kitas interaktyvus, ne paèios prosyvumu. Kartu su Nerimo dienomis ði projekto dalis verèia susimàstyti apie istorinæ/kultûrinæ sàveikà, ávairiø kartø vaidmenis, atliktus ar neatliktus vienais ar kitais istoriniais periodais, ir apie tai, kuo tikës, kuo þavësis ir kokià visuomenæ (kultûrà) sukurs dabartinis jaunimas. Savotiðkos vilties suteikia vienos ið filmo herojø iðsakyta mintis, beplimentas Inèiûraitei, kad ji sugeba nepulti á kità kraðtutinumà ir nenusaldinti ðios temos iki iðsipildymo akcijos retorikos). Kita vertus, sunkmeèio gvildenimas ðiame projekte verèia susimàstyti apie kartais sunkiai áþiûrimà skirtumà tarp aktualiø ir madingø temø ðiuolaikiniame mene ir apie tokio skirtumo bûtinybæ arba beprasmybæ. Pieðiniø ciklas Centras, kuriame sausai, atsietai (sovietmeèio architektûrinio projektavimo institutø stiliumi) pateikiama Ðiauliø prekybos centrø pompastika, prieð tai minëtø kûriniø kompanijoje taip pat suskamba liûdnomis, sàmoningai nykiomis gaidomis ir prekybos centrai ið tiesø atrodo tarsi pamëklës, kontrastuojanèios su ryðkiais, spalvingais, perkrautais, riebiais pastarøjø keleriø metø vartojimo kultûros vaizdiniais. Pasiþiûrëjus Inèiûraitës filmà nuo pradþios iki pabaigos krenta á akis dar viena (neþinau, sàmoninga ar ne) sàsaja filmas prasideda nuo visiðkai juodo kadro ir baigiasi visiðkai baltu (laimingos pabaigos metafora?), taip sukuriant gráþtamàjá ryðá su abstrakèiomis Vilniaus naktá ir Vilniaus dienà (ne)vaizduojanèiomis atvirutëmis, jas tarsi uþpildant subjektyviu kultûriniu filme skambanèiø monologø turiniu. Gerai, kad ðiame projekte Inèiûraitë neslepia prigimtinio lyrizmo (gal tik Herojø alëjos koncepcijà bando pritempti prie socialinio tyrimo retorikos), kuris atsiskleidþia patraukliomis ir adekvaèiomis briaunomis, netikëtai organiðkai susilieja su, atrodytø, problemiðka, sausa neokonceptualia forma ir savaime ágauna neakivaizdø, nedeklaratyvø analitiná ar kritiná feministiná atspalvá. Ðiai sàjungai padeda ir konkretybës Ðiauliai, Vilnius, Justino Vienoþinskio dailës mokyklos auklëtiniai (ir prastëjanti ðios mokyklos finansinë padëtis), konkreèios pavardës etc., vienu þodþiu, kontekstas, skatinantis susimàstyti apie save paèius, mus supanèià sociokultûrinæ aplinkà, kurioje gyvename ir kurià iðgyvename (bûtent konkreèius lietuviðko lokalumo kontekstus kai kuriuose videodarbuose gliaudë ir tebegliaudo Evadas Jansas, o kitokiomis formomis jau keletà metø nuosekliau analizuoja Aistë Kirvelytë, Benigna Kasparavièiûtë) ir galø gale apie tai, koks turëtø ar galëtø bûti lietuviðkas ðiuolaikinis menas siauresne prasme. Taigi nepaisant kiek neigiamos iðankstinës nuomonës apie Inèiûraitës kûrybà ir keliø formaliø (bet turbût neesminiø) priekaiðtø, tenka tà nuomonæ pakoreguoti ir pripaþinti, kad konkreèiai ðis projektas, kaip visuma, yra vienas stipresniø, suderintø formos prasme, sëkmingai subalansuotø pastarojo meto jaunøjø meninink(i)ø atstov(i)ø didesniø projektø, kurio iðskirtinis bruoþas bandymas sujungti ðiuo metu pasaulyje populiarø, patrauklø uþsienio galerijoms internacionaliná neoneokonceptualizmà su vietiniu kontekstu, lokaliu turiniu. 6 psl. 7 meno dienos 2010 m. sausio 8 d. Nr. 1 (877)