KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETO MAISTO INSTITUTAS TVIRTINU: KTU Maisto instituto direktorius Antanas Šarkinas 2011 m. lapkričio mėn. 9 d. MOKSLINIŲ TYRIMŲ IR TAIKOMOSIOS VEIKLOS PROGRAMOS MAISTO KOKYBĖ IR SAUGA Taikomojo tyrimo Nr. MT/10-15 PATEIKTŲ REGISTRUOTI SAUGOMŲ NUORODŲ REGISTRUOSE PRODUKTŲ SAVYBIŲ SĄSAJOS SU GEOGRAFINE KILME AR SPECIFINIU GAMYBOS BŪDU ANALIZĖ IR ĮVERTINIMAS 2011 M. GALUTINĖ ATASKAITA Tyrimo vadovas Ina Jasutienė Kaunas 2011
VYKDYTOJŲ SĄRAŠAS Ina Jasutienė, Chemijos mokslo laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja, daktarė Darbo vadovė. Darbo programos parengimas, informacijos rinkimas, literatūros analizė ir ataskaitos rengimas. 2
TURINYS 1. ĮVADAS... 4 2. PAGRINDINĖ DALIS... 5 2.1. Midus Stakliškės... 5 2.2. Lietuviškas varškės sūris... 8 2.3. Alus Birţiečių... 15 2.4. Sūris Liliputas... 16 2.5. Ţemaitiškas kastinis. 19 3. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI. 22 4. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 24 5. PRIEDAI... 25 3
1. ĮVADAS Lietuvos maisto įmonių teikiamos paraiškos įregistruoti saugomą kilmės vietos nuorodą ir saugomą geografinę nuorodą, pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 reikalavimus, bei garantuoto tradicinio gaminio nuorodą, pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 509/2006 reikalavimus, turi tenkinti grieţtus reglamentų reikalavimus. Produktai, pretenduojantys gauti saugomas nuorodas, turi pasiţymėti specifinėmis savybėmis, kurias nulemia produktų kilmės vieta arba gamybos būdas, ar išskirtine reputacija. Prieţastinis ryšys turi būti neabejotinas ir pagrįstas konkrečiais teiginiais. Todėl priimant paraiškas būtina išsami jų analizė, nustatant deklaruojamo specifiškumo pagrįstumą ir prieţastinio ryšio egzistavimą. Nuo 2006 metų, kai Europos Taryba patvirtino reglamentus Nr. 509/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių bei Nr. 510/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos, šalies atsakinga institucija turi uţtikrinti, kad teikiamos paraiškos visiškai atitinka reglamento nuostatas ir priimti kompetentingą sprendimą dėl paraiškos pagrįstumo. Šio tyrimo uţdaviniai: 1.Įvertinti pateiktų registruoti saugomų nuorodų produktų specifines savybes ir jų sąsają su geografiniu regionu arba gamybos būdu; 2. Pateikti moksliškai pagrįstas išvadas rekomendacijas dėl tyrimo rezultatų ir jų pritaikymo. 4
2. PAGRINDINĖ DALIS 2010-2011 metais Lietuvos Respublikos Ţemės ūkio ministerijai buvo pateiktos keturios paraiškos: UAB Lietuviškas midus pateikė registruoti saugoma geografine nuoroda midų Stakliškės, Lietuvos pienininkų asociacija Pieno centras saugoma geografine nuoroda Lietuviškas varškės sūris, UAB Lukšių pieninė saugoma geografine nuoroda sūrį Liliputas ir ţemaitiško kastinio gamintojų grupė registruoti šį gaminį GTG registre. 2.1. Midus Stakliškės Midus Stakliškės yra skaidrus gintarinės spalvos alkoholinis gėrimas, gaunamas natūraliai fermentuojant midaus misą su augalinių ţaliavų (apynių, liepų ţiedų, kadagio uogų) priedu, kuriam būdingas juslines savybes suteikia medus ir kitos panaudotos ţaliavos. Gėrimas pavadintas miestelio, kuriame vykdomas visas šio produkto gamybinis procesas - ţaliavų priėmimas, midaus gamyba ir išpilstymas - vardu. Paraišką pateikė ne grupė gamintojų, o viena įmonė UAB Lietuviškas midus, kuri yra vienintelė midaus gamintoja apibrėţtoje geografinėje vietovėje. 2006 m. gruodţio 14 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1898/2006 nustatančio išsamias Tarybos Reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos įgyvendinimo taisykles 2 straipsnis skelbia: vienas fizinis ar juridinis asmuo gali būti laikomas grupe, kaip apibrėţta Reglamento (EB) Nr. 510/2006 5 straipsnio 1 dalyje, jeigu įrodoma, kad tenkinamos abi toliau nurodytos sąlygos: a) tas asmuo yra vienintelis gamintojas nustatytoje geografinėje vietovėje, norintis pateikti paraišką, b) nustatyta geografinė vietovė pasiţymi savybėmis, aiškiai besiskiriančiomis nuo kaimyninių vietovių, arba produkto savybės skiriasi nuo kaimyninėse vietovėse gaminamų produktų. Natūralios fermentacijos midus gaminamas tik Stakliškėse įmonėje UAB Lietuviškas midus, todėl nepaţeidţiant teisės aktų reikalavimų paraišką gali teikti vienas gamintojas, nesudarydamas pareiškėjų grupės. Lyginant midų Stakliškės su Lenkijoje gaminamu midumi, matome kad Stakliškių midaus receptūroje yra apyniai, o kaimyninėje šalyje gaminant midų 5
apyniai nededami sudėtinių dalių sąraše be medaus ir vandens yra mielės, natūralios vaisių sultys arba vaisiai, gvazdikai, cinamonas, muskato riešutai arba imbieras. Vertinant rengiamą paraišką nustatyti tokie netikslumai: o Paraiškos 4.2. punkte Apibūdinimas turi būti aprašytos produkto juslinės ir fizikinės cheminės savybės, nagrinėjamu atveju, midaus savybės. Reikalavimai naudojamoms ţaliavoms turi būti 4.5. punkte Gamybos būdas. Todėl geriamojo vandens ir medaus charakteristikas reikia nukelti į paraiškos 4.5. punktą. o Tarp išvardintų ţaliavų nėra mielių, kurios naudojamos midaus gamyboje. o Gamybos būdo aprašymą reikėtų skirstyti į etapus, turi būti aiškus eiliškumas. Konkrečiai turi būti nurodyti ir tikrinami kokybės rodikliai, ne tik teiginys pagal receptūrą. Sukonkretinti reikia ir į kokius butelius išpilstomas midus. o Bendrasis dokumentas turi būti be priedų, nes Oficialiajame leidinyje jis skelbiamas vienas, be paraiškos ir priedų. Paraiškoje išsamiai aprašyta miestelio Stakliškės istorija ir tai, kaip 1958 metais Stakliškėse prasidėjo midaus gamyba. Saugomos geografinės nuorodos įregistravimo paraiška grindţiama specifiniais gamintojų įgūdţiais ir produkto reputacija. Midus Lietuvoje buvo gaminamas nuo drevinės bitininkystės laikų, tačiau pramoninė gamyba prasidėjo tik XX amţiaus antroje pusėje. Aleksandras Sinkevičius pagal technologinius aprašymus iš istorinių šaltinių atkūrė midaus receptus. Nuo 1957 m. buvo ruošiamasi gamybai, o 1958 m. rugsėjo 8 d. senajame Lietkoopsąjungos Stakliškių alaus daryklos virimo skyriuje išverdami pirmieji 700 litrų misos lietuviškam midui. Nuo tada midus Stakliškėse buvo pradėtas gaminti pramoniniu būdu. 1967 m. buvo parengta pirmoji midaus gamybos technologinė instrukcija, kurioje buvo aprašytos ţaliavos ir visas midaus gamybos procesas, o technologui A. Sinkevičiui buvo pripaţintos autorystės teisės ir išduotas patento pasas, nuo tada lietuvišką midų buvo galima gaminti tik Stakliškių Lietuviško midaus gamykloje. Per dešimtmečius susiformavo specifiniai gamintojų įgūdţiai, leidţiantys pagaminti išskirtinės kokybės midų. Rinkos analizės ir tyrimų grupės UAB RAIT 2007 m. atliktas tyrimas parodė, kad keturi iš penkių alkoholinių gėrimų pirkėjų ţino midaus gėrimų gamintoją UAB Lietuviškas midus ir gamintojo vardo ţinomumas nesiskiria skirtingose alkoholio pirkėjų grupėse. Pagal populiarumą, ţinomumą ir pirkimą tarp vartotojų (70% iš visų apklaustų respondentų) midus Stakliškės uţima antrąją vietą iš visų įmonėje gaminamų gėrimų. Midaus Stakliškės savybių geriausias įvertinimas: aukštos kokybės (vertina 70 % respondentų), 6
gero skonio (vertina 59 % respondentų), labai malonaus kvapo (vertina 70 % respondentų). Taip pat šiam gėrimui daţnai priskiriamos stipraus skonio (vertina 39 % respondentų), patrauklaus įpakavimo (vertina 36 % respondentų), skirto vyresnio amţiaus ţmonėms (vertina 36 % respondentų) bei brangaus gėrimo (vertina 40 % respondentų) savybės. Nuo 2002 m. midui Stakliškės suteiktas kulinarinio paveldo statusas, kuris liudija, kad produktas pagamintas iš tradicinių ţaliavų, remiantis tradicinėmis technologijomis ir atitinka nacionalinio produkto reikalavimus. Midaus Stakliškės reputaciją parodo įvairūs apdovanojimai: parodos Agro Balt 98 medalis, Baltijos gėrimai diplomas, Lietuvos ţemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros organizuotoje Lietuvos maisto produktų ir gėrimų gaminių degustacijoje Degustalit midus gėrimų grupės trauktinių pogrupyje pripaţintas skaniausiu gaminiu ir apdovanotas diplomu, pristatytas Kiolne (Vokietijoje) vykusioje parodoje,,anuga 2007, Pasaulinės intelektinės nuosavybės WIPO diplomas. Produkto reputaciją parodo ir didėjančios gamybos bei eksporto apimtys. Apibendrinant galima teigti, kad midus Stakliškės visiškai tenkina reikalavimus Saugomai geografinei nuorodai gauti: o pavadinime yra vietovardis, atitinkantis produkto gamybos vietą, o UAB Lietuviškas midus yra vienintelė midaus gamintoja, nustatytoje vietovėje, todėl gali teikti paraišką nesudarant pareiškėjų grupės, o midus gaminamas daugiau kaip 50 metų tradiciniu būdu iš tradicinių ţaliavų. Stakliškėse midaus gamybai naudojamos tik lietuviškos ţolelės ir uogos, o midus Stakliškės ţinomas vartotojų tarpe, pristatytas daugelyje parodų Lietuvos Respublikoje ir Lenkijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Rusijoje bei kt. Vertinamas kaip aukštos kokybės, subtilaus skonio ir kvapo, ypatingom progom skirtas gėrimas. Paraiška gauti Saugomą geografinę nuorodą midui Stakliškės buvo pataisyta, atsiţvelgiant į Saugomų nuorodų ekspertų komiteto pastabas. Paraiška, priedai ir bendrasis dokumentas parengti tinkamai, todėl pradėta nagrinėjimo nacionaliniu lygiu procedūra - Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ministerijos kanclerio 2010 m. liepos 15 d. potvarkiu Nr. 4D-93 paraiška paskelbta ministerijos tinklalapyje www.zum.lt (Informaciniai pranešimai, 2010, Nr.53(1)-684). Europos Komisijai paraiška pristatyta 2010 m. liepos 27 d. 7
2.2. Lietuviškas varškės sūris Lietuvoje sūris buvo gaminamas jau viduramţiais (jis minimas XVI a. šaltiniuose). Nuo XIX a. pabaigos sūriai pradėti gaminti pramoniniu būdu. Lietuvoje nuo seno buvo gaminami dviejų tipų sūriai saldus (ţemaičiai tokį sūrį vadino varške) ir rūgštus. Pirmasis daromas iš saldaus pieno į jį primaišant varškės. Paskaninti tokį sūrį galima kiaušiniais, sviestu, cukrumi, razinomis. Rūgštūs sūriai daromi iš rūgusio pieno, kartais kaitinant primaišoma ir saldaus, paskaninami grietine, prieskoniais (Pauliukonienė, 1984). Daţnai į sūrius dedami kmynai, druska. Rūgštaus pieno sūriai buvo dţiovinami, taip išlaikant juos ilgesnį laiką. Rūgštų sūrį galima ir parūkyti, anksčiau tokį sūrį darydavo talkoms, svečiams prie alaus. Lietuvoje sūriai gaminami specifinės ţemos prizmės uţapvalintais kampais formos varškė sukrečiama į trikampį sūrmaišį ir paslegiama. Varškės sūris neabejotinai tradicinis produktas Lietuvoje jis daţnai valgomas kasdieninių pusryčių metu, šventinis vestuvių ar krikštynų stalas puošiamas dideliu sūriu, ant Velykų stalo taip pat būtinai turi būti varškės sūris jo forma juk primena suplotą kiaušinį. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 510/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos išimties tvarka leidţia registruoti pavadinimą, kuriame vietovardis yra šalies pavadinimas. Tarp jau įregistruotų pavadinimų, kuriuose yra šalies pavadinimas, yra du Čekijos produktai České pivo ir Český kmin bei trys Slovakijos sūriai Slovenská parenica, Slovenská bryndza ir Slovenský oštiepok. Slovakijos gamintojų paraiškose įregistruoti SGN Slovenská parenica aiškinama: Paraiškoje nurodomas šalies pavadinimas, nes nustatyta geografinė vietovė apima daugiau kaip 80 % Slovakijos teritorijos. Slovakijos Respublika apima 49035 kvadratinių kilometrų plotą. Ji yra viena iš maţiausių ES valstybių narių, o jos plotas panašus į kai kurių valstybių narių regionų plotus. Slovenský oštiepok paraiškoje dar papildoma tuo, kad gamybos būdas yra vienodas visoje nustatytoje vietovėje, kurioje tokią pačią florą, pavyzdţiui, daugiausia raudonąjį eraičiną, nendrinį eraičiną, pievinę miglę ir gelsvąją visgę, ir klimato sąlygas turinčiose ganyklose auginamos tokios pačios avių veislės būtent Wallachian, pagerintos Wallachian, Tsigai veislės ir karvių veislės, t. y. Slovakijos Simmental, Juodmargių, Ţalmargių ir Pinzgau veislės. Taip uţtikrinamas pagrindinio ţaliavos ingrediento avies ir karvės pieno vienoda kokybė. Slovenský oštiepok gamyba istoriškai yra susijusi su šia vietove. Český kmin SKVN suteikta kmynų sėkloms. Geografinė vietovė: Čekijos Respublika. Priemolio ir smėlėtai molinguose dirvoţemiuose, kurių sudėtyje yra molio (10 30 %) ir ţvirgţdo, 8
kurio kiekis skiriasi priklausomai nuo vietos. Pagal dirvoţemių klasifikaciją ji apima eutrofinius rudţemius, neapdirbtus rudţemius, rudţemius su jauraţemiais aliuviniuose šlaituose, rūgščiuosius rudţemius ir labai rūgščius rudţemius. SGN Geografinę nuorodą České pivo sudaro ir šalies pavadinimas, nes daugiausia dėl tam tikro daugelį šimtmečių apibrėţtai vietovei būdingo gamybos būdo České pivo siejamas su beveik visa dabartine Čekijos teritorija. Šimtus metų visiškai subrandintas ţemutinės fermentacijos alus čia gaminamas daugiausia taikant tą patį metodą, kurį sudaro mentalo ruošimas, misos virimas, faktinis apynių virimas ir atskiras dviejų etapų fermentavimas. Paprastai aluje České pivo yra daugiau nefermentuoto ekstrakto, didesnis polifenolio kiekis, jo rūgštingumas didesnis, spalva ryškesnė, skonis kartesnis ir aštresnis nei kitų rūšių alaus. Remiantis kitų šalių patirtimi, Lietuviško varškės sūrio paraiškoje taip pat aiškinama, kad Lietuva yra nedidelė valstybė, jos plotas tik 65,3 tūkst. km², panašus į kai kurių valstybių narių regionų plotą. Lietuva gyventojų skaičiumi (3,26 milijonų) prilygsta didiesiems Europos miestams. Gamtinės geografijos poţiūriu, Lietuva yra vidutinių platumų šalis Rytų Europos lygumos vakarinėje dalyje, pereinamojo iš jūrinio į ţemyninį klimato, Rytų Europos mišriųjų miškų geografinėje zonoje. Lietuvos reljefas gana lygus, išskyrus kalvotas lygumas rytuose ir vakaruose, nesiekiančias 300 m virš jūros lygio. Gausu eţerų ir pelkių, miškai dengia beveik 33 % šalies teritorijos. Lietuviškas varškės sūris tradiciniu būdu buvo ir yra gaminamas visoje nurodytoje teritorijoje. Gamybai naudojamas Ţalmargių, Ţalųjų ir Juodmargių veislės karvių pienas atitinkantis ţaliam pienui keliamus reikalavimus. Kaip buvo minėta anksčiau, Lietuvoje istoriškai vyravo du varškės sūrio gamybos būdai iš rūgštaus ir saldaus pieno. Šiuo metu pramoniniu būdu taip pat gaminami saldūs ir rūgštūs varškės sūriai, be to rūgštūs sūriai dţiovinami, kepami rūkomi. České pivo paraiškoje išvardinta keletas alaus rūšių: šviesusis lager tipo alus, šviesusis draught tipo alus, baltas alus, tamsusis lager tipo alus ir tamsusis draught tipo alus. Visų alaus rūšių gamybos etapai yra tokie patys. Bandant keletą varškės sūrių aprašyti vienoje paraiškoje, kyla sunkumų, nes saldaus ir rūgštaus sūrių gamybos būdas skiriasi. Saldaus pieno sūriai taip pat gaminami ne vienu būdu 1) rūgštus ir saldus pienas sumaišomi ir kaitinama, kol pasidaro išrūgos, 2) sušildomas rūgštus pienas ir į jį įpilama saldaus, sūris būdavo minkštesnis, 3) pirma uţvirinamas saldus pienas ir po to pilamas rūgštus, toks sūris būdavo kietas, sulipęs, jį dar padţiovindavo, 4) vestuvinis sūris buvo gaminamas į varškę įmušant kiaušinių (Imbrasienė, 2008). Gauta masė leidţiama į karštą 9
saldų pieną, po to pilamas rūgštus ir kaitinama, kol atsiskiria išrūgos. Tai tik keletas saldaus pieno sūrio gamybos būdų. Teikiant paraišką SGN būtų sunku aprašyti gamybos būdą, kai jų tokia įvairovė tiek istoriniuose šaltiniuose, tiek dabar ( Ţemaitijos pienas ir Pieno ţvaigţdės saldaus pieno sūrį gamina skirtingu būdu). Be to, gamyba iš rūgštaus pieno yra senoviškesnė, ne vieną dešimtmetį Lietuvoje gaminamas ir parduodamas rūgštaus pieno sūris, kurio etiketėje yra pavadinimas Lietuviškas varškės sūris. Saldaus pieno sūris daţniau vadinamas Naminis, jo etiketėje nėra vietovardţio Lietuviškas. Todėl SGN įregistruoti pateikti švieţias varškės sūris, gautas pieną sutraukinus tik pieno rūgšties bakterijų raugu, ir keptas, rūkytas bei dţiovintas varškės sūris. Švieţio varškės sūrio gamybos etapai papildomi atitinkamai rūkymu, kepimu ar dţiovinimu. Saugomos geografinės nuorodos Lietuviškas varškės sūris įregistravimo paraiška grindţiama specifine produkto forma, tekstūra, skoninėmis savybėmis ir gamybos bei vartojimo tradicija. Savitumo Lietuviškam varškės sūriui suteikia maţai pakitęs senovinis gamybos būdas. Pagrindinės ţaliavos, naudojamas jo gamyboje, yra pasterizuotas karvių pienas ir mezofilinių pieno rūgšties bakterijų kultūrų raugas, suteikiantis specifinį skonį. Sūrio masė rankomis kemšama į reto audinio trikampius sūrmaišius, kurie platesniame gale uţrišami, todėl sūris įgauna specifinę formą trikampės prizmės su uţapvalintais kampais, o paviršiuje matomos audinio ţymės bei raukšlės, susidariusios surišant audinį mazgu. Istoriškumas pagrindţiamas literatūros šaltiniais: Tilţėje 1893 m. išleista Liudvikos Didţiulienės Ţmonos pirmąja receptų knyga lietuvių kalba Lietuvos gaspadinė arba pamokinimai kaip prigulinčiai suvartoti dievo dovanas, 1911 m. Seinuose išleista Lazdynų Pelėdos knyga Šeimininkėms vadovėlis, 1947 m. Panevėţyje Pienocentro išleistas rinkinys Svarbesniais pieno produktų gamybos klausimais nurodymų ir instrukcijų rinkinys, 1958 m. Vilniuje išleista Pieno produktų pardavimas ir vartojimas, 1959 m. išleista P. Mačiulio Kas gaminama iš pieno maistui ir pramonei. Vartojimo tradicija parodoma vienos įmonės gamybos apimčių diagrama ir įvairioms progoms pagamintų išskirtinių sūrių nuotraukomis. Lietuviško varškės sūrio reputaciją galima būtų pagrįsti įvairių parodų ir konkursų apdovanojimais, tačiau atlikus analizę paaiškėjo, kad konkrečiai Lietuviškas varškės sūris turi tik vieną nominaciją. Apdovanojimus yra pelnę: o ZANAVYKŲ keptas varškės sūris - sidabro medalis World Food Moscow 2005. o PROGINIS VARŠKĖS SŪRIS aukso medalis Lietuvos metų gaminys 2005. 10
o ZANAVYKŲ keptas varškės sūris parodoje Nad Wygrami 2005 (Lenkija) pelnė diplomą ir statulėlę Czym chata bogata. o ZANAVYKŲ keptas varškės sūris 2006 m. nominacija Ţurnalas geras skonis rekomenduoja. o LIETUVIŠKAS VARŠKĖS SŪRIS 22% - 2006 m. nominacija Ţurnalas geras skonis rekomenduoja. o ZANAVYKŲ keptas varškės sūris - sidabro medalis Lietuvos metų gaminys 2006. o PROGINIS varškės sūris su kmynais - sidabro medalis Lietuvos metų gaminys 2007. o MEISTERIO keptas varškės sūris aukso medalis Lietuvos metų gaminys 2008. Siekiant išvengti neaiškumų, medaliai ir diplomai paraiškoje visai neminimi. Lietuvoje tiek vartotojai, tiek atsakingos institucijos pavadinimus Proginis ir Zanavykų vienareikšmiškai sieja su Lietuvišku varškės sūriu, tačiau nagrinėjant paraišką Europos lygiu, gali būti nesusipratimų. Siekiant išsiaiškinti varškės sūrio gamintojų interesus, KTU Maisto institute organizuoti pasitarimai, kuriuose buvo aptartos ţaliavos, gamybos etapai, jusliškai vertinti įvairių gamintojų varškės sūriai. Dalyvių sąrašai pateikti priede. Paraiška įregistruoti SGN Lietuviškas varškės sūris, priedai ir bendrasis dokumentas atitinka Tarybos Reglamento (EB) Nr 510/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos bei šio reglamento įgyvendinimo taisyklių reikalavimus, todėl po nagrinėjimo nacionaliniu lygiu procedūros 2011 m. sausio 28 d. paraiška pateikta Europos Komisijai. Buvo gauto oficialios pastabos ir parengti atsakymai bei Bendrojo dokumento pataisos: 1. Ryšys. Pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 1898/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos įgyvendinimo taisykles, 7(1) straipsnį Bendrajame dokumente turi būti paaiškinta, kokią įtaką nustatytos geografinės vietovės savybės turi galutiniam produktui. Prašome patikslinti Bendrąjį dokumentą, palikti tik reikalingą informaciją ir sukonkretinti, kas lemia produkto išskirtinumą specifinė kokybė ar reputacija (ar abi kartu). Atsiţvelgiant į gautas pastabas 5 punktas Ryšys su geografine vietove buvo pakoreguotas. Atsisakyta informacijos apie gyventojų skaičių, gamtinės geografijos apibudinimo. 11
Informacija apie gamybos tradiciją, Lietuviško varškės sūrio aprašymus literatūros šaltiniuose perkelta iš 5.3 į 5.1 punktą Geografinės vietovės ypatumai. Informacija apie Lietuviško varškės sūrio vartojimo tradiciją ir pristatymą įvairiose mugėse, parodose, edukaciniuose projektuose taip pat iš 5.3 punkto perkelta į 5.2. Tokiu būdu 5.3 punktas, pagrindţiantis geografinės vietovės ir produkto, kuriam siekiama SGN, savybių, gero vardo ar kitų ypatybių ryši, sukonkretintas iki: Saugomos geografinės nuorodos Lietuviškas varškės sūris įregistravimo paraiška grindţiama specifine produkto forma, gamybos bei vartojimo tradicija. Per šimtmečius susiformavę gamintojų įgūdţiai, sukaupta patirtis ir ţinios leido gamybos procesą pritaikyti šiuolaikinėms sąlygoms, išlaikyti specifinę produkto formą ir uţtikrinti kokybę. Lietuviškas varškės sūris neatsiejama Lietuvos kulinarinio paveldo dalis. Vartojimo tradicija uţtikrina stabilias varškės sūrio gamybos apimtis, dţiovinti ir rūkyti sūriai parduodami ne tik vietos rinkoje, bet ir eksportuojami į Didţiąją Britaniją, kur pagrindiniai jų vartotojai yra emigrantai iš Lietuvos, bei Rusiją. Lietuvos gamtinės sąlygos nesuteikia išskirtinių savybių pienui, produkto išskirtinumą nulemia ţmogiškasis faktorius gamintojų įgūdţiai, išsaugotas senoviškas gamybos būdas. 2. Pavadinimas. Lietuviškas varškės sūris apima platų spektrą produktų šviežią, keptą, rūkytą, džiovintą, su ar be prieskonių. Pradiniai gamybos etapai sutampa, tačiau po to gaunamas produktas, kurio charakteristikos kitokios. Būtų naudinga išskirti bendras charakteristikas (specifinę formą ar paviršių) visiems minėtiems sūriams. Produkto aprašymas pataisytas, išskiriant specifinę sūrio formą: Lietuviškas varškės sūris tai charakteringos trikampės prizmės su suapvalintais kampais formos nenokintas varškės sūris, kuris gali būti švieţias, rūkytas, keptas ar dţiovintas. 3. Produkto ir žaliavų aprašymas. Pateikiant sūrio riebumą įprasta nurodyti riebalų kiekį sausojoje medžiagoje, čia pateikiamas riebalų kiekis produkte. Taip pat būtina patikslinti ar visos žaliavos turi būti iš apibrėžto geografinio regiono. Pagal nusistovėjusią praktiką Lietuvoje varškės sūriai nėra klasifikuojami pagal kietumą ir riebumą. Varškės sūriams taikomi Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ministro 2002 m. gruodţio 11 d. įsakymu Nr. 488 patvirtinti PRIVALOMIEJI VARŠKĖS IR VARŠKĖS GAMINIŲ KOKYBĖS REIKALAVIMAI, kuriuose nustatytas reikalavimas ţenklinant varškės gaminius (tame tarpe ir varškės sūrius) nurodyti riebalų kiekį gaminyje, neperskaičiuojant į sausosios medţiagos riebalų kiekį. Todėl paraiškoje ir bendrajame dokumente nurodytas procentinis riebalų kiekis produkte. 12
Papildyta dėl ţaliavų kilmės: sūriui gaminti naudojamas raugas, druska ir prieskoniniai augalai nebūtinai turi būti iš šios geografinės vietovės. 4. Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje. Pagrindinis dokumentas saugomai nuorodai gauti yra Specifikacija, Bendrasis dokumentas tik santrauka. Todėl jame nereikia kartoti visų gamybos etapų aprašymo. Kadangi specifinę formą sūris įgauna formavimo metu, Bendrajame dokumente plačiau aprašytas tik sūrio formavimas ir presavimas. Taip pat išskirti kepto, rūkyto ir dţiovinto sūrio gamybos etapai. 5. Pakavimas. Reikalavimas pakuoti vietoje riboja laisvą prekių judėjimą. Todėl būtina papildomai pagrįsti, kodėl negalima varškės sūrio pakuoti kitoje geografinėje vietovėje. Pakoreguota: Produkto vartojimo terminas trumpas, yra bakterinio uţteršimo rizika, todėl pakuoti reikalaujama gamybos vietoje. 6. Ženklinimas. Pagal Reglamento 510/2006 straipsnį 8(2) ženklinant galima nurodyti Saugoma geografinė nuoroda arba atitinkamą EB simbolį, bet ne santrumpą SGN. Todėl 3.7 punktą būtina atitinkamai pataisyti. Taip pat būtina nurodyti ar ženklinimas galios tik pareiškėjų grupei, ar ir kitiems Lietuviško varškės sūrio gamintojams, kurie atitiks specifikaciją. Dėl santrumpos SGN pakoreguota ir specifikacija, ir bendrasis dokumentas. Lietuvos pienininkų asociacijos nariai yra AB Rokiškio sūris, AB Pieno ţvaigţdės ir AB Vilkiškių pieninė, tačiau varškės sūrį gamina ir daugiau pieno perdirbimo įmonių. Visi gamintojai, kurių gaminamas varškės sūris atitiks specifikaciją, galės naudoti pavadinimą Lietuviškas varškės sūris ir Saugomą geografinę nuorodą ţenklinimo etiketėms, reklamos ir rinkodaros tikslais. 7. gamintojų grupė. Prašome pateikti daugiau informacijos apie gamintojų grupę dalyvių skaičių, statusą, teises bei pareigas. Pridėti Lietuvos pienininkų asociacijos Pieno centras įstatai ir narių sąrašas. 8. Paraiškos patobulinimas. Reikėtų vengti nekonkrečių išsireiškimų specifinis skonis, dauguma žmonių negali įsivaizduoti, yra neabejotinai senesnis, populiarus lankytojų tarpe. Bendrasis dokumentas turi būti trumpas (3-5 puslapiai), todėl 3.5 punktas turi būti sutrumpintas, kai kurie žodžiai labai kartojasi, pvz. spalva, presuojamas. 5.2 punktas turi atitikti 3.2 punktą, tačiau jo nekartoti. Bendrasis dokumentas sutrumpintas atsiţvelgiant į visas pastabas. 13
9. Pagal Reglamento (EB) Nr. 510/2006 2 straipsnio 1 dalies b punktą geografinė nuoroda regiono, konkrečios vietovės ar, išimtiniais atvejais, šalies pavadinimas, naudojamas apibūdinti žemės ūkio produktui ar maisto produktui. Pavadinimas, kurio registracija numatoma, aiškiai kilęs iš Lietuvos pavadinimo. 5.1 punkto pirmoje pastraipoje pateiktas paaiškinimas, kodėl naudojamas šalies pavadinimas, yra gana trumpas; kad jis būtų geriau pagrįstas, galbūt vertėtų pateikti papildomų argumentų. Šis paaiškinimas galėtų būti pateiktas 4 punkte. Geografinė vietovė, su kuria susijusi paraiška, apima visą Lietuvos Respublikos teritoriją Tai yra šalies pavadinimas, nes lietuviškas varškės sūris tradiciniu būdu buvo ir yra gaminamas visoje nurodytoje teritorijoje. Etnografiniai šaltiniai liudija, kad sūrio gamybos įrankiai randami visoje Lietuvos teritorijoje. Ilgai Lietuvoje vyravęs natūrinis ūkininkavimo būdas (vėlyva industrializacija) lėmė, kad kaimo ţmonių pagrindinis maistas buvo grūdų bei pieno produktai, tarp jų varškės sūris, kurio paprasta gamyba, nenaudojat šliuţo fermento ir nenokinant sūrio, o tik surauginant pieną ir suslegiant gautą varškę, leido kaupti produktų atsargas. Lietuvišką varškės sūrį kaip tradicinį produktą vartoja visų Lietuvos regionų gyventojai bei Lietuvos emigrantai kitose šalyse. 9. 5.3 punkte teigiama, kad saugomos geografinės nuorodos Lietuviškas varškės sūris įregistravimo paraiška grindžiama specifine produkto forma bei reputacija. Todėl būtų naudinga, jei būtų paaiškinta, kas lemia specifinę formą ir kokie tradiciniai gamybos etapai atliekami rankomis. Be to, būtų naudinga, jei būtų nurodytas priežastinis ryšys tarp 5.1 ir 5.2 punktuose nurodytų elementų, visų pirma, kaip šio konkretaus produkto reputacija susijusi su geografine vietove. Bendrajame dokumente dar kartą išskirta, kad specifinę formą sūriui suteikia trikampis sūrmaišis, į kurį rankomis sukimšus varškę, platesniame gale jis uţrišamas mazgu. Rankomis yra kemšama, rišamas mazgas, išimama iš sūrmaišių, o gaminant keptus sūrius su prieskoniais rankomis įtrinamas prieskonių ir druskos mišinys. Lietuviško varškės sūrio reputaciją, ryšį su Lietuva galima iliustruoti vartotojų atsiliepimais. Pateikiame vieną iš jų: Visą laiką Jums norėjau padėkoti uţ Lietuvišką varškės sūrį. Jau anksčiau turėjau tai padaryti, tačiau amţinos kelionės po komandiruotes...tiesiog, neuţtenka laiko. Visų pirma - spaudţiu ranką gerbiamiems Ukmergės technologams - kurie iki šiol dar nesugadino (nesupigino) 14
sūrio skonio, konsistencijos. Jūsų sūrį perku (kiek save atsimenu) - kokie trys metai. Ir jis visada visada toks pat skanus, toks pat trapus, toks pat su kmynais, toks pat Lietuviškas. Tai autentika - kito ţodţio nėra - negana to, kad stengiuosi į savaitę vieną kartą save pradţiuginti - visada ant pusryčių stalo duonos riekė, uţtepta sviestuku ir papuošta varškės sūriu - neţinau, kas gali būti skaniau; dar ir visada veţuosi į komandiruotes, visada veţu lauktuvių šį sūrį. Visada. Dirbu visai kitoje srityje, tačiau mano "vizitinė kortelė' -lietuviškiausias sūris. Su meile Jums - Jūsų gerbėja - Jūsų pirkėja - Rasa 2.3. Alus Birţiečių Lietuvoje nuo seno gaminamas Birţiečių alus. Tikroji ūkinė bendrovė Rinkuškiai ir AB Kauno alus galvojo registruoti pavadinimą Birţiečių kaip garantuotą tradicinį gaminį. Tuo tikslu buvo suorganizuotas susitikimas AB Kauno alus, kuriame dalyvavo šios įmonės laboratorijos vedėja Dalia Kuprienė ir TŪB Rinkuškiai atstovė Vaida Šaparnienė. Buvo panagrinėtos jau įregistruotos GTG alaus paraiškos iš viso yra įregistruotos 6 belgiško alaus rūšys ir suomiškas Sahti alus. Registruoti produktai iš ties išskirtiniai - su vyšniomis, brandinta ąţuolo statinėse vienerius ar net trejus metus. Birţiečių alus gaminamas standartiniais įrengimais, įprastine technologija, gamyboje naudojami importiniai apyniai. AB Kauno alus išlikusi sena atvira fermentacija, tai galėtų būti išskirtinumu, tačiau TŪB Rinkuškiai naudoja šiuolaikines vertikalias talpas. Apibendrinus surinktą informaciją, buvo nutarta, kad neracionalu rengti paraišką GTG Birţiečių alui, geriau būtų siekti SGN remiantis tradicija ir reputacija. Birţų kraštas Lietuvoje nuo seno garsėja aludarystės tradicijomis, organizuojamas Alaus kelias. Čekų aludariai České pivo paraiškoje remiasi ir 2003 m. Čekijos turizmo sektoriuje atlikta apklausa, kaip ţmonės suvokia Čekiją ir dėl kokių prieţasčių turistai renkasi keliones į šią šalį. Tiriamųjų grupėje buvo turistai iš Vokietijos, Austrijos, Lenkijos, Italijos, Nyderlandų, Jungtinių Valstijų, Japonijos, Skandinavijos šalių, Rusijos, Pietų Korėjos ir arabų šalių. Iš viso buvo apklausta 1 800 respondentų (150 respondentų iš kiekvienos šalies arba šalių grupės). Vyrai sudarė apie 66 % apklaustųjų. Apklausa parodė, kad Čekija daugiausia yra siejama su Praha (47 %) ir puikiu alumi (45 %). Klausimas, į kurį turėjo atsakyti respondentai, buvo toks: Kai išgirstu pavadinimą Čekija, pirmiausia pagalvoju apie... Manome, kad Lietuvoje į klausimą Su kuo jums siejasi Birţų kraštas? dauguma respondentų atsakytų, kad su alumi. Visi Birţų krašto alaus 15
gamintojai turėtų susitarti tarpusavyje, sudaryti grupę ir teikti bendrą paraišką. Vienas alaus gamintojas, kaip UAB Lietuviškas midus, kuris yra vienintelis midaus gamintojas regione, paraiškos teikti tikrai negalėtų. 2.4. Sūris Liliputas UAB Lukšių pieninė Jurbarko skyrius pateikė paraišką įregistruoti Saugomą geografinę nuorodą sūriui Liliputas. Belvederio cechas yra vienintelis šio sūrio gamintojas, todėl paraišką teikė ne gamintojų grupė, o viena įmonė. Pagal Tarybos Reglamento (EB) Nr 510/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos nuostatas paraišką gali teikti vienas fizinis ar juridinis asmuo, jeigu jis yra vienintelis gamintojas. Liliputas tai rankų darbo riebus (daugiau kaip 48proc.) puskietis cilindro suapvalintomis briaunomis formos sūris. Jis nokinamas veikiant vidinei mikroflorai ir mikroskopiniam grybui, natūraliai augančiam sūrinės rūsyje. Specialiai suformuota ţievė neleidţia mikroskopiniam grybui patekti į sūrio vidų ir išlaiko sūrio formą nokimo metu. Ţievė susiformuoja, kai sūris prieš presavimą suvyniojamas į medvilnės audinio servetėles. Gaminamas Belvederyje iš pasterizuoto normalizuoto karvių pieno, jį sutraukiant fermentiniais preparatais, vėliau sutrauką ir sūrio masę mechaniškai ir termiškai apdorojant. Pavadinimas Liliputas atspindi sūrio dydį aukštis 7,5 13,0 cm, skersmuo 7,0 8,5 cm, masė 0,4 0,7 kg. Daţniausiai gaminamas 0,5 kg masės sūris. Pavadinimas Liliputas nėra geografinis, tačiau tokio pavadinimo, formos, dydţio ir skonio savybių sūris kilęs ir dabar gaminamas vienintelėje Belvederio įmonėje. Liliputui išskirtines savybes suteikia įmonės rūsyje esančiose nokinimo patalpose natūraliai augantis mikroskopinis grybas, kuris padengia ir nokstančius sūrius. Ţmonių sąmonėje Belvederis asocijuojasi su dvaro rūmais ir sūriu Liliputas. Kaip Aukštesniosios pienininkystės mokyklos mokymo bazė dvaro teritorijoje 1928 m. pastatyta seniausia Lietuvos sūrinė. Iš pradţių Belvederio sūrinėje buvo gaminami didesni 2,5 3,0 kg apvalūs puskiečiai sūriai, o nuo 1958 m. pradėti gaminti nedideli 0,5 kg sūriai, kuriems iš karto prigijo pavadinimas Liliputas. Meistras Jonas Jarušaitis pirmasis išmoko gaminti šį sūrį. Pirmaisiais gamybos metais sūrio buvo sunokinta vos 8 tonos, o po 40 metų gamyba išaugo iki 130 tonų. 16
Sūrio Liliputas paraiška atitinka Tarybos reglamento (EB) Nr 510/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos nuostatas, Saugomos geografinės nuorodos įregistravimo paraiška grindţiama specifiniu gamybos būdu, tradicija ir reputacija: Sūris Liliputas gaminamas Belvederio sūrinėje daugiau kaip 50 metų maţai pakitusiu tradiciniu, beveik vien rankiniu būdu klodas pjaustomas, rankomis dedama į formas, vyniojama į servetėles, vartoma, plaunama, šluostoma ir vaškuojama - per visą gamybos procesą kiekviena sūrio galvutė paimama į rankas daugiau kaip 50 kartų. Būdingos Liliputo ypatybės susijusios su gamintojų ţiniomis, sugebėjimais ir specifinėmis nokinimo sūrinės rūsiuose sąlygomis. Liliputas nokinamas veikiant vidinei mikroflorai ir Penicillium pallidum Smith mikroskopiniam grybui, kuris nokinimo metu švelniu miceliu tarsi marškinėliais apgaubia sūrį ir suteikia specifinį skonį bei aromatą. Ypatingas dėmesys skirimas nokinimo patalpų apsaugai nuo pašalinės mikrofloros, galinčios įtakoti (pakeisti) nokinamo sūrio savybes, patekimo. Buvo bandymų Belvederio sūrinės mikroskopinį grybą išveţti į kitas įmones, tame tarpe ir į uţsienį, tačiau jis auga tik Belvederio dvaro parko teritorijoje esančios sūrinės rūsyje, kuriame nuolat tvyro 10-14 C temperatūra ir 93-94 drėgmė. Reputaciją įrodo dalyvavimas parodose ir apdovanojimai. Sūris Liliputas pristatytas parodose Leipcige, Poznanėje, Zagrebe, Londone, Paryţiuje, Kopenhagoje, Vienoje ir kitur. Tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje vykusioje parodoje Agra-76 sūris Liliputas apdovanotas aukso medaliu. 1984 m. Ugliče TSRS sūrių kokybės apţiūroje-konkurse šiam sūriui paskirtas I laipsnio diplomas. Liliputas apdovanotas aukso medaliu Lietuvos metų gaminys 2002 konkurse, kurį organizuoja Lietuvos pramonininkų konfederacija. Tarptautinėje maisto ir gėrimų parodoje World Food Moscow 2005 sūris apdovanotas bronzos medaliu, Tarptautinėje ţemės ūkio ir perdirbamosios pramonės parodoje Zolotaja osen 2008 Maskvoje Lietuvos ţemės ūkio ministerijos įrengtame šalies nacionaliniame stende puikavosi ir Liliputas. Tarptautinėje specializuotoje ţemės ūkio, maisto bei pakavimo pramonės įmonių parodoje AgroBalt 2010 Liliputas apdovanotas uţ natūralumą ir ekologiškumą. Apie Liliputą ir pasišventusius jo gamintojus ne kartą rašė Lietuvos spauda (1999 2003 m.). Nors lyginant su automatizuotų sūrinių produkcija, Liliputo savikaina yra du kartus didesnė, šis sūris turi savo 17
ištikimus pirkėjus, vertinančius kokybę, natūralumą ir rankų darbą, tai taip pat įrodo sūrio reputaciją vartotojų tarpe. Paraiška gauti Saugomą geografinę nuorodą sūriui Liliputas buvo apsvarstyta Saugomų nuorodų ekspertų komiteto posėdyje, pataisyta pagal ekspertų pastabas: patikslinti produkto apibūdinimo, išvaizdos ir skonio bei kvapo charakteristikas; patikslinti kilmės įrodymo duomenis; detalizuoti ţaliavų ir gamybos etapų (sūdymo ir nokinimo) aprašymus; sukonkretinti istorinį pagrindimą ir produkto ypatingumą. Paraiška, priedai ir bendrasis dokumentas parengti tinkamai, todėl Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ministerijos kanclerio 2011 m. kovo 3 d. potvarkiu Nr. 4D-16 paraiška paskelbta ministerijos tinklalapyje www.zum.lt (Informaciniai pranešimai, 2011, Nr.19(1)-134) ir 2011 m. kovo 14 d. pateikta Europos Komisijai. Buvo gauto oficialios pastabos ir parengti atsakymai bei Bendrojo dokumento pataisos: 1) Gamintojų grupė. Kadangi paraišką pateikė vienas juridinis asmuo, taikomos tam tikros Reglamento (EB) Nr. 1898/2006 2 straipsnyje numatytos sąlygos. Iš paraiškoje pateiktos informacijos turi būti aišku, kad nustatyta geografinė vietovė pasižymi savybėmis, aiškiai besiskiriančiomis nuo kaimyninių vietovių, arba kad produkto savybės skiriasi nuo kaimyninėse vietovėse gaminamų produktų savybių. Tačiau iš bendrajame dokumente pateiktos informacijos negalima nustatyti, ar šios sąlygos yra įvykdytos. Todėl reikia pateikti trumpą minėtųjų reikalavimų pagrindimą. Paraišką įregistruoti sūrį Liliputas kaip saugomą geografinę nuorodą pateikė vienas juridinis asmuo - UAB Lukšių pieninė Belvederio cechas. Sūrį Liliputas daugiau kaip 50 metų gamina vienintelis gamintojas Belvederio cechas (anksčiau Belvederio sūrinė). Ypatingą skonį ir aromatą sūris Liliputas įgauna nokinimo metu, kai nokinimo patalpose esančio mikroskopinio grybo Penicillium pallidum Smith micelis per kelias dienas apgaubia kiekvieną sūrio galvutę. Visi bandymai šį mikroskopinį grybą išveţti į kitas įmones, tame tarpe ir į uţsienį, buvo nesėkmingi, jis auga tik Belvederio dvaro parko teritorijoje esančios sūrinės rūsyje. Tuo ši geografinė vietovė skiriasi nuo kitų. 2) Žaliavos (taikoma tik perdirbtiems produktams) Bendrojo dokumento 3.3 punkte teigiama: Sūris gaminamas iš šviežio karvių pieno, kuris pristatomas iš atrinktų pagal gaminamo pieno kokybę arčiausiai įmonės esančių tiekėjų. Nuoroda į arčiausiai įmonės esančius tiekėjus turėtų būti paaiškinta arba išbraukta. Prašome atsižvelgti į tai, kad bet kokie žaliavos tiekimo šaltinių apribojimai gali būti laikomi potencialiu bendrosios rinkos ribojimu, 18
todėl jie turi būti pagrįsti. Kitas bendrojo dokumento 3.3 punkto sakinys Sūrio gamybai naudojami pieno rūgšties ir aromatinių bakterijų kultūrų raugai, pieną traukinantys fermentai, valgomoji druska turėtų būti išbrauktas, nes jame nurodyti gamybos būdai, o tokia informacija nesusijusi su šiuo punktu. Kadangi 3.5 punkte Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje labai išsamiai aprašytas gamybos procesas, daugiau informacijos apie gamybą nereikia. Ţaliavinį pieną įmonę perka iš atrinkto tiekėjo, kuris visada uţtikrina reikiamą kokybę, tačiau šis teiginys išbrauktas, kad nebūtų ribojamas ţaliavų pasirinkimas. Ţaliavų punkte paliktas tik karvių pienas. 3) 3.5 punktas. Paskutinę 3.5 punkto pastraipą Pagaminti sūriai ženklinami etiketėmis ir fasuojami į kartonines dėžes. Liliputas yra nedidelis, sveriantis apie 0,5 kg, todėl nepjaustomas reikėtų perkelti į 3.6 punktą, prieš tai išbraukus nuorodą į ženklinimą etiketėmis, nes informacija apie ženklinimą turi būti pateikta tik 3.7 punkte. Pataisyta atsiţvelgiant į pateiktas pastabas. 4) 3.6 punktas. Specialios pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kt. taisyklės. 3.6 punkto sakinys Sūris Liliputas ypatingas tuo, kad yra mažas sveria tik 0,5 kg, padengtas vaško sluoksniu, kuris saugo sūrį nuo pažeidimų nesusijęs su 3.6 punkte pateikta informacija ir turėtų būti perkeltas į 5.2 punktą. 3.6. punktas pataisytas taip Pagaminti sūriai fasuojami į kartonines dėţes. Sūris Liliputas parduodamas tik nepjaustytas, nes yra maţas (sveria 0,4-0,7 kg), o vaško sluoksnis saugo sūrį nuo paţeidimų. 5) 3.6 punkte nurodytas sūrio svoris (0,5 kg) skiriasi nuo nurodytojo 3.2 punkte (nuo 0,4 iki 0,7 kg). Tas pats svoris turi būti nurodytas visame bendrajame dokumente. Sūrio svoris suvienodintas visame dokumente. 2.5. Ţemaitiškas kastinys Ţemaitiško kastinio gamintojai - AB ŢEMAITIJOS PIENAS, AB KLAIPĖDOS PIENAS ir ABF ŠILUTĖS RAMBYNAS pasirašę jungtinės veiklos sutartį, pateikė paraišką įregistruoti Ţemaitišką kastinį Garantuotų tradicinių gaminių registre. Ţemaičiai mėgo ir dabar mėgsta savotišką sviesto rūšį kastinį. Jis gaminamas iš 19
sviesto ir grietinės, pridedama pipirų, česnakų, svogūnų. Ilgai pramoniniu būdu šis tradicinis ţemaičių valgis nebuvo gaminamas, atkūrus nepriklausomybę kastinį pradėjo gaminti AB Ţemaitijos pienas. Pavadinimas Kastinys yra specifinis, minimas M. Mieţinio Lietuvių latvių lenkų rusų ţodyne (Kun. M. Mieţinio Lietuviszkai Latviszkai Lenkiszkai Rusiszkas ţodynas, Tilţė 1894), A. Juškos Lietuvių rusų lenkų ţodyne (A. Юшкевича. Литовский словарь съ толкованиемъ словъ на русскомъ и польскомъ языкахъ, Петроградъ, 1922), Lietuvių kalbos ţodyne (Vilnius, 1959 m.), Dabartinės lietuvių kalbos ţodyne (Vilnius, 1954 m. ir 1972 m.). Šis pavadinimas minimas ir valgių gaminimo knygose - Gaspadinystės knyga arba Pamokinimai kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai (Tilţė, 1927m.), D. Tumėnienės Ką valgome (Kaunas, 1935 m.), sudarytojos J. Pauliukonienės Lietuvių valgiai (Vilnius,1983m.). Ţemaitiškas kastinys labai senas tradicinis ţemaičių valgis iš išsuktos pašildytos grietinės, kuris mėgstamas ir šiandien, nors šiam valgiui pagaminti reikia šeimininkių įgudimo ir patirties. Jis gaminamas tuo pačiu archajišku būdu, naudojant tik dubenį ir šaukštą rankiniu būdu sukant pašildytą rūgščią grietinę. Tai pati seniausia ir primityviausia sviesto gaminimo technologija, kuri siekia XVI-XVII amţių. Šis gamybos būdas labiausiai buvo paplitęs Šiaurės Vakarų Ţemaitijoje, kurioje kitos sviesto darymo priemonės valstiečių ūkiuose plito labai pamaţu. Kastinys aprašomas XIX a. vid. XX a. tyrinėtojų leidiniuose, kaip išskirtinis Ţemaitijos tradicinis labai mėgstamas švenčių ir ypatingų progų valgis, paţymint jo gamybos būdą ir labai malonų skonį. Ţemaitiškas kastinys minimas XIX a. pab. XX a. pr. ţemaičių buitį aprašiusių Igno Končiaus ir literatūros klasikės Ţemaitės kūriniuose. Svarbiausi ţemaitiško kastinio specifines savybes apibūdinantys elementai yra: - gamybos būdas tik šiam produktui būdingas nuolatinis lėtas sviesto ir grietinės mišinio sukimas, kurio metu grietinė dedama dalimis, reguliuojant temperatūrą taip, kad neišsiskirtų pasukos; - skonis ir tekstūra pienarūgštis, sūrstelėjęs, jaučiami įdėti prieskoniai. Tiršta, vienalytė, rišli, standaus kremo su pavieniais skysčio lašeliais, gerai tirpstanti burnoje tekstūra; - vartojimo tradicijos plačiai vartojamas Ţemaitijoje maistui ir patiekiamas kaip tradicinis produktas švenčių, sueigų, darbymečių metu ir ypatingomis progomis, valgomas su duona ar virtomis karštomis bulvėmis. 20
Ţemaitiškas kastinys atitinka garantuoto tradicinio gaminio reikalavimus produkto pavadinimas yra specifinis, kastinys gaminamas nuo XVI a., o XXI a. gaminamas tuo pačiu archaišku būdu sukant pašildytą grietinę šaukštu. Paraiška parengta tinkamai, reikia pataisyti kai kuriuos netikslumus: reikėtų teisingai pateikti knygų bibliografiją: autorius, pavadinimas, metai. Tiksliau aprašyti produkto juslines savybes. Standumas labiau asocijuojasi su ţelė konsistencija, o kastinio tekstūra tiršta, gerai tirpstantis burnoje. Produkto fasavimo aprašymas turi būti perkeltas iš 3.5 į 3.6 punktą. 3.6 punkte nereikia pateikti ţaliavų juslinių savybių. Taip pat atskirti, kurios ţaliavos naudojamos visada, o kurios tik pasirinktinai. Gamybos būdo aprašyme teigiama Atvėsęs produktas įgauna tvirtą, standţią, rupią struktūrą. Tačiau produkto aprašyme kastinys apibūdinamas kaip vienalytės struktūros produktas. Rupus ir vienalytis prieštarauja vienas kitam, todėl būtina pasirinkti, kaip tiksliai apibūdinti produkto tekstūrą. 3.7 punkte aprašant produkto specifiškumą išbraukti išvaizdos aprašymą - kastinys yra rišlus, standaus kremo pavidalo produktas su matomomis prieskonių dalelėmis, - kadangi teplios konsistencijos kremo pavidalo pieno produktų yra daug, tai nėra išskirtinė savybė. 3.8 punkte daug vartotojų atsiliepimų apie kastinį, galima palikti pačioje pabaigoje tik keletą, nes informacija kartojasi. Paraiška pataisyta, atsiţvelgiant į pateiktas pastabas, apsvarstyta Saugomų nuorodų ekspertų komiteto posėdyje ir 2011 spalio 27 d. paskelbta Valstybės ţinių priede Informaciniai pranešimai bei oficialiame Ţemės ūkio ministerijos tinklalapyje www.zum.lt. 21
3. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 1. Paraiška įregistruoti Saugomą geografinę nuorodą midui Stakliškės visiškai tenkina teisės aktų reikalavimus: pavadinimas atitinka produkto gamybos vietą, UAB Lietuviškas midus yra vienintelė midaus gamintoja, todėl paraišką gali teikti nesudarant pareiškėjų grupės, midus gaminamas daugiau kaip 50 metų tradiciniu būdu iš tradicinių ţaliavų ir yra ţinomas vartotojų tarpe, pristatytas daugelyje parodų. Nuo kituose regionuose gaminamo midaus šis produktas skiriasi naudojamomis ţaliavomis ir ilgu brandinimo laiku. 2. Lietuviškas varškės sūris yra neabejotinai tradicinis lietuviškas produktas, jis išsiskiria specifine forma ir juslinėmis savybėmis, visoje šalies teritorijoje gaminamas tradiciniu per šimtmečius maţai pakitusiu būdu, labai stipri sūrio vartojimo tradicija. Paraiška įregistruoti Saugomą geografinę nuorodą atitinka Tarybos Reglamento (EB) Nr 510/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos bei šio reglamento įgyvendinimo taisyklių reikalavimus. 3. Alaus pavadinimas Birţiečių yra tradicinis ne tik Birţų krašte, bet visoje Lietuvoje, anksčiau buvo patvirtintas GOST Birţiečių alus, kurio receptūrą ir savybes yra išlaikiusi įmonė AB Kauno alus. Tokiu pavadinimu alų gamina ir TŪB Rinkuškiai, tačiau jo technologija skiriasi nuo kauniečių verdamo alaus. Tokiu būdu rengti paraišką Garantuotas tradicinis gaminys nėra galimybės. Racionalu būdu visiems Birţų krašto alaus gamintojams susijungti į grupę ir rengti paraišką Saugomai geografinei nuorodai remiantis tradicija ir reputacija. 4. Sūrio Liliputas pavadinimas nėra geografinis, tačiau jis pradėtas gaminti ir daugiau kaip 50 metų tradiciniu būdu gaminamas Belvederyje. Tokio dydţio ir savybių sūris gaminamas vienintelėje įmonėje, todėl paraišką SGN gali teikti ne gamintojų grupė, o pavadinimas šiuo atveju gali atspindėti produkto savybes (maţumą ir nedidelę masę). Išskirtinumo suteikia maţai pakitęs daug rankų darbo reikalaujantis gamybos būdas, nokinimo metu sūrį apgaubiantis Penicillium pallidum Smith mikroskopinio grybo micelis ir reputacija - ţinomumas vartotojų tarpe, apdovanojimai daugelyje parodų. 5. Ţemaitiškas kastinys yra tradicinis valgis Ţemaitijoje, gaminamas nuo XVI-XVII amţiaus. Pavadinimas yra specifinis, naudojamas apibūdinti specialiu būdu išsuktą grietinę su sviestu. Paraišką pateikė gamintojų grupė, kurios visi nariai yra Ţemaitijos regione. Paraiškoje tinkamai aprašytos specifinės savybės - gamybos būdas, skonis ir tekstūra bei vartojimo 22
tradicijos. Paraiška tenkina 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 509/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių ir 2007 m. spalio 18 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1216/2007 nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 509/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių įgyvendinimo taisykles reikalavimus, gali būti skelbiama Valstybės ţinių priede Informaciniai pranešimai bei oficialiame Ţemės ūkio ministerijos tinklalapyje Lietuvos gamintojų pastaboms. SUDERINTA: Maisto ūkio tyrimų prieţiūros komisijos pirmininkė Lilija Tepelienė 2011 m. mėn...d. 23
4. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. 2006 m. kovo 20 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 510/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos. OL 2006. L. 93. P. 12-25. 2. 2006 m. gruodţio 14 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1898/2006, nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos įgyvendinimo taisykles. OL 2006. L. 369. P. 1-19. 3. 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 509/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių. 4. 2007 m. spalio 18 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1216/2007 nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 509/2006 dėl ţemės ūkio produktų ir maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių įgyvendinimo taisykles. 5. Sudarytoja J. Pauliukonienė. Lietuvių valgiai. Vilnius, Mokslas. 1984. 296 p. 6. Paraiška įregistruoti Slovenská parenica. OL 2007. C. 249. P. 26-30. 7. Paraiška įregistruoti Slovenský oštiepok. OL 2007. C. 308. P. 28-32. 8. Paraiška įregistruoti Slovenská bryndza. OL 2007. C. 232. P. 17-22. 9. B. Imbrasienė. Lietuvių kulinarijos paveldas. Baltos lankos. 2008. 171 p. 10. Paraiška įregistruoti SGN České pivo. OL 2008. C. 16. P. 14-22. 11. Paraiška įregistruoti SKVN Český kmín. OL 2007. C. 184. P. 15-18. 12. Paraiška įregistruoti SGN Gouda Holland. OL 2008. C. 61. P. 15-19. 13. Paraiška įregistruoti SGN České pivo. OL 2008. C. 16. P. 14-22. 14. Paraiška įregistruoti SGN Hessischer Handkäse / Hessischer Handkäs. OL 2009. C. 320. P. 47-50. 15. Paraiška įregistruoti SGN Wielkopolski ser smażony. OL 2008. C. 202. P. 23-27. 16. Paraiška įregistruoti GTG Trójniak. OL 2007. C. 265. P. 29-34. 24
PRIEDAI 25