Abraomo tylëjimo ir pasi-tikëjimo reikðmë Søreno Kierkegaardo interpretacija

Abraomo tylëjimo ir pasi-tikëjimo reikðmë Søreno Kierkegaardo interpretacija Verslo etikos centras Vilniaus universitetas, Kauno humanitarinis fakultetas Muitinës g. 8, LT - 3000 Kaunas Summary The meaning of Abraham s silence and trust An Interpretation by Soren Kierkegaard The author of this article attempts to find a relation between Abraham s existential silence and trust in God while he unconditionally accepts the temptation of his faith. Abraham s silence is understood not as nontalkativeness, since he does verbally share his faith with his son Isaac, but as existential silence due to his ability to sustain from any complaints while having to endure an absurd ordeal to remain faithful to God and sacrifice his only and beloved son Isaac who was the gift of the same God. Abraham is contrasted with Job, who, also being in a paradoxical situation, complains about his fate and questions God s justice. The purpose of this contrast is to reveal Abraham s existential maturity and his unequivocal engagement in faith, since this knight of faith, judging from a human point of view, has the same temptation to complain and question God s will as Job did. But Abraham doesn t verbalize his existential dread, while facing the absurdity of the situation, since he trusts God. Tyla daþniausiai suprantama kaip antipodas kalbai. Regis, opozicija akivaizdi: þodis (garsø bei sàvokos iðtara) ir tyla (garsø bei sàvokos iðtaros nebuvimas). Taèiau kai tylima taip pat kalbama, t. y. komunikuojama. Nieko nepasakyti tai pasakyti, kad nieko nesakau arba ne-pasi-sakau tam tikru klausimu. Ne-pasi-sakyti tai taip pat ir neiðsisakyti. Taip suprantant tylà, ji tampa gyva, nes dabar ji nëra tik tuðèias tylëjimas, o nuoroda á tai, kas slypi anapus susilaikymo nuo kalbëjimo. Neiðsisakymas uþima ypatingà vietà S reno Kierkegaardo filosofijoje. Ðioje filosofijoje neiðsisakymas tai egzistencinis tylëjimas: tylima ne dël to, kad tikëjimo riteris Abraomas neturi kà pasakyti jo tikëjimo iðbandymo metu, o todël, kad jis pasitiki Dievu ir nemato prasmës iðlieti savàjá iðgyvenimà turëdamas paaukoti mylimà sûnø Izaokà. Abraomas nieko nepasisako absurdiðko tikëjimo iðbandymo klausimu: tuo pat metu iðsaugoti meilæ sûnui Ávadas ir pasi-tikëjimà Dievu. Kierkegaardas, egzistenciðkai interpretuodamas Abraomo istorijà, suvokë, kad þodis stokoja transcendentinës galios. Abraomas tyli, nes ávardijus jo religinæ patirtá tikëjimo iðbandymo metu, ta patirtis susinaikintø, prarastø savo nepakartojamumà tai, kas negali bûti ávardinama. Kaip Dostojevskio tylintis Kristus garsiau kalba uþ didájá inkvizitoriø, taip tylinèiojo Abraomo religinë patirtis ant Morijos kalno daugiau pasako uþ gausias tos patirties interpretacijas. Danø màstytojo manymu, Abraomas nesidalina savo tikëjimo iðbandymu, nes niekas nesuprastø šio tikëjimo paradokso. Todël jis ir tyli.taèiau tylëdamas jis pasako tai, kà jis turi pasakyti.(kierkegaard, 1955, 113, 118) Ðis tikëjimo riteris kalba tylëjimu, kaip ir Kierkegaardo lelija, ta mokytoja giliamintë. Ji nesileidþia su tavimi á kalbas, tyli ir tuo tylëjimu byloja, kad tu esi prieð Dievà, kad nepamirðtum, jog esi prieð Dievà kad ir tu ið rimtybës ir ið tiesø prieð 10

þ m o g u s i r þ o d i s 2 0 0 2 I V Dievà nutiltum. (Kierkegaard, 1997, 23) Taèiau kaip ámanoma tylëti bei pasitikëti Dievu tikëjimo iðbandymo metu, kuomet egzistencinë átampa yra pasiekusi kulminacijà? Ðio straipsnio tikslas ir yra surasti sàsajà tarp egzistencinio tikëjimo ir tylëjimo. Nevilties nuodëmë versus tikëjimà neámanomu S.Kierkegaardo Ligoje mirèiai tikëjimas prieðprieða nuodëmei. Opozicinë prieðprieða yra ne nuodëmë - blogis / dorybë - gëris, o nuodëmë / tikëjimas, - kas ið esmës keièia tradicines etines koncepcijas.(kierkegaard, 1955, 213-214) S.Kierkegaardas suvokia tikëjimà anapus gërio ir blogio. (Kierkegaard, 1955, 236) (Anot filosofo, egzistuojama Dievo akivaizdoje, o tai atmesdamas savo netikëjimu, - bûni nuodëmëje. Danø màstytojui rûpi pati egzistencinë nuostata Dievo atþvilgiu, konkretus santykis su juo; jam nerûpi atskiros nuodëmës, nes jos priklauso etikos srièiai. Dievas nëra policininkas, kaþkoks iðorinis objektas, kuriam nusikalstama. Nuodëmë - tai bûsena. Pasilikti nuodëmës bûsenoje - tai pati sunkiausia nuodëmë, egzistencinë. (Kierkegaard, 1955, 211, 213, 237) S.Kierkegaardas mano, kad þmogus yra savo valios ðeimininkas. Danø filosofas kritikuoja Sokrato grynai intelektualinæ moralæ - blogis daromas nevisiðkai suvokus, kas yra tiesa ir gëris - girdamas krikðèionybës áþvalgà, jog nuodëmë glûdi ne tik suvokime, kas yra bloga ir gera, bet ir paèioje þmogaus valioje atsisakyti nuodëmës þinant, kas yra nuodëmë; nes, anot filosofo, jei nuodëmë tëra nepakankamo þinojimo rezultatas, tuomet negali bûti ir paèios nuodëmës. Juk buvo metas, kuomet þmonës galvojo, kad þemë nejuda. Mûsø amþiaus màstymà gali vël pakeisti nauji fizikos atradimai. Autorius tuo nori pasakyti, kad ne racionalumo stoka atsakinga uþ kaltæ, o valia. Filosofas puikiai suvokia, jog þinios gali daugëti, màstymas gali kisti. Anot jo, graikø intelektualizmas buvo pernelyg laimingas, pernelyg naivus, pernelyg estetinis, kad suprastø, jog þmogus sàmoningai gali ignoruoti gërá. Graikø dvasia pasiûlë intelektualiná kategoriná imperatyvà. (Kierkegaard, 1955, 220-224) S.Kierkegaardas kritikuoja intelektualinæ nuodëmës sampratà, nes nuodëmë ðiam filosofui yra egzistencinë. Nuodëmë - tai neviltis Dievo akivaizdoje. Toji neviltis - tai nenorëjimas bûti savimi. (Kierkegaard, 1955, 208, 212-213) Neviltyje yra kiekvienas, kuris netiki, kad Dievui nëra negalimø dalykø; o sykiu taip prarandamas tikrasis santykis su savimi. Netikintis tëra aktualija, faktas, baigtinas, apibrëþtas, determinuotas. Toks þmogus yra uþsklendæs duris asmeniniam santykiui su begaliniu Dievu, o sykiu yra uþsklendæs duris ir sau paèiam patirti save kaip paðauktà neribotumui. Tik galimybë yra iðgelbëjanti jëga. (Kierkegaard, 1955, 172) Taèiau retai kas atpaþásta savyje nevilties dvasinæ ligà. Tai ne tokia liga, kaip luoðumas ar aklumas. Viena ið nevilties formø yra ta, kad net neþinai, jog esi neviltyje, t.y. netiki galimybe. (Kierkegaard, 1955, 148, 156-157) Ðitaip S. Kierkegaardas nori pastebëti, jog esame nuodëmës bûsenoje daþniau, nei áprasta manyti. Taip pat kur kas daþniau esame be tikrojo santykio su savimi ir Dievu, nei átariame. Todël tik su tam tikra iðlyga galima priimti interpretacijà, kuri teigia, jog neviltis tik dalyvauja nuodëmëje kaip vienas specialus nuodëmës aspektas. (Adomënienë, 1997, 25) Kierkegaardui neviltis yra pati nuodëmë. Neviltis - tai netikëjimas galimybe arba neámanomu, o bûtent tai, kaip nuodëmë oponuoja tikëjimui. Abraomas pasi-tikëdamas Dievu niekada neatsiduria neviltyje. Nuosekliai tad jis ir nesiskundþia nei Dievui, nei draugams (tai tik parodytø, kad jis nebepasi-tiki, yra suabejojæs bei patekæs á nevilties pagundà), kaip tai daro Jobas, patekæs á absurdo situacijà: visuomet buvæs iðtikimas Dievui vienà dienà prarado turtus, palikuonis ir sveikatà. A.Maceina Jobo dramoje teigia, jog kiekviena egzistencija gali tik iðklausyti kitos egzistencijos skundà nebûties atþvilgiu, bet nieko negali pasakyti, kas kitai nebûtø þinoma. Kiekviena egzistencija turi savo ribas. Todël egzistencinis skundas, kaip pagalbos ðauksmas, savo esme yra nukreiptas á transcendencijà. Kiekvienas skundas savo esme yra kreipiamas anapus. Giliausia prasme þmogus skundþiasi Dievui. (Maceina, 1950, 111) Heidegeris, A.Maceinos manymu, sutelkë dëmesá á egzistenciná rûpestá ir jo bûties analizë nepalietë transcendencijos. Visa liko empirinëje plotmëje. A.Maceina regi bûtent skundà kaip laidà, atveriantá anapusinæ bûtá bei Dievà. Kenèiantis, nubûtintas Jobas, visa egzistencija patiria, kaip gyvybë slysta ið jo rankø. Tad Jobas skundþiasi. Visø tad mûsø susidûrimas su nebûtimi ir atsistojimas prie nebûties bedugnës yra toks pat. Visi mes tada skundþiamës, ieðkodami atsakymo, ir visi jauèiame, kad ðis atsakymas neglûdi mûsø rankose, (Maceina, 1950, 111) tvirtina Maceina. Abraomo kanèia nëra fizinë, taèiau jis taip pat galëtø skøstis bei klausti, nes jis turi paaukoti mylimà sûnø. Jis, kaip ir Jobas, suvokia, kad jo paradok- ISNN 1392-8600 11

Abraomo tylëjimo ir pasi-tikëjimo reikðmë Søreno Kierkegaardo interpretacija The meaning of Abraham s silence and trust An Interpretation by Soren Kierkegaard salaus tikëjimo iðbandymo atsakymas taip pat neglûdi jo rankose. Jo dvasinë kanèia tokia pat begalinë, kaip ir Jobo fizinë. Vis dëlto, jis renkasi tylëjimà. Jis supranta, kad jo uþduotis - tikëti neámanomu. Jei Dievas ar koks draugas guosdamas Abraomà atskleistø tokio tikëjimo paslaptá, tikëjimas neámanomu taptø racionaliai suvokiamas - nebebûtø iðbandymo iki galo likti iðtikimam Dievo norui, nepulti á neviltá. Jobo skundas yra ne kas kita, kaip þenklas, kad jis nors ir neteisia Dievo, vis dëlto yra puolæs á neviltá, nes antraip jis nesiskøstø. Jo skundas ið esmës yra ne kas kita, kaip Dievo veiksmø, o sykiu ir jo teisingumo kvestionavimas. Bûtent todël Jobas ir negalëjo tapti Kierkegaardo tikëjimo pavyzdþiu. Danø màstytojas pasirinko Abraomà tikëjimo riteriu, nes ðis niekuomet neprarado vilties, t.y. visuomet iðliko tikëjime. Èia svarbu pastebëti, kad Abraomo tikëjimo pamatas yra bûtent tylëjimas arba nekalbëjimas. Jei Jobo tikëjimà kaip besàlygiðkà pasi-tikëjimà griauna kalbëjimas, tai Abraomo pasi-tikëjimà pagrindþia tylëjimas. Á nuodëmæ Ligoje mirèiai þvelgiama kaip á egzistencinæ laikysenà, ið esmës pakeièianèià ontologiná þmogaus santyká su Dievu, o ne kaip atskirà veiksmà ar tiesiog paveldëtà bûsenà, (Ðliogeris, 1995, 24) - teigia A.Ðliogeris. Tai reiðkia, kad þmogus, bûdamas laisvas, pats apsisprendþia uþ teistinæ ar ateistinæ laikysenà, o tuo paèiu nulemia savo ontologiná santyká su savimi ir Dievu. Bet net ir pats geriausias kierkegaardiðkas tikintysis, net ir tas, kuris tiesà egzistuoja, vis dëlto nëra apdraustas nuo tokio ásitikinimo klaidingumo. Dar joks angelas nenusileido ið dangaus ir niekam neáteikë egzistencinio tikëjimo verifikacijos dokumento. Tikëjimas visada lieka grindþiamas asmeniðku pasi-tikëjimu, jog mano tikëjimas nëra bergþdþias. Niekas èia negali nustatyti, ar ið tiesø pasiektas ontologinis santykis su Dievu. S.Kierkegaardas atskiria filosofiná, racionalumu pagrástà màstymà nuo màstymo, pagrásto tikëjimu. Vietoje filosofiðko devizo Cogito ergo sum danø màstytojas skelbia devizà: Tikiu, taigi esu. (Kierkegaard, 1955, 224) Kitaip tariant, tikëjimas daugiau uþ màstymà. Màstymas intelektualiai turi ribas; o tikëjimas beribis, nes tikima ne tik tuo, kas ámanoma, bet ir kas neámanoma. Dievui viskas ámanoma. Todël tik kai tiki, tada esi. Tikëdamas ne tik bûni it daiktas ar vegetuoji lyg augalas, bet egzistuoji tik þmogui bûdinga patirtimi, netelpanèia á nubrëþtus màstymo parametrus. Tikëjimas atveria Kierkegaardui aukðtesnæ ar autentiðkesnæ egzistencijos patirties realybæ. Vakarø tradiciná màstymà kritikavo ir M. Heideggeris: Màstymas prasideda tik tada, kai mes patiriame, kad per tûkstanèius garbintas protas yra atkakliausias màstymo prieðininkas. (Heidegeris, 1992, 216) Taip norima pasakyti, kad protas prieðinasi neribotam màstymui, negali iðeiti anapus savo ribø. Tik tai supratus, þengiama laipteliu aukðtyn arba net ðokama per bedugnæ á kitokio màstymo patirtá, kur S.Kierkegaardui atsiveria tikëjimo perspektyvos, galia suvokti paradoksus, absurdà, - tai, kas paprastai þmogui nesuvokiama kaip neámanomybë. S.Kierkegaardas átaria, kad, racionaliai màstydamas, save apibrëði kaip ego cogito, liksi priklausomas nuo racionalumo determinizmo. S.Kierkegaardas prieðinasi tokiai tikrovei, kuri sukausto þmogø savo vienkartiðkumu, nebeleidþia kvëpuoti, dusina. (Sodeika, 1995, 28) Tikëjimas neámanomu, tikëjimas, kad tai, kas neámanoma yra ámanoma, turi iðvaduoti ið vienkartiðkumo kalëjimo ir atverti neribotà tikrovæ. Ðtai kodël danø filosofas teigia, jog bûti - tai tikëti. S.Kierkegaardui nereikalingas tikëjimo verifikacijos dokumentas. Pati tikëjimo patirtis - tikëjimo verifikacija. Vis dëlto tokia tikëjimo patirtis yra iðimtinai privati ir kyla klausimas, ar ðis tikëjimas nëra þmogø izoliuojantis veiksnys. M.Grene as kritikuoja danø filosofà dël nevykusio bandymo visà tikëjimo patirtá redukuoti á kraðtutiná subjektyvumà. Toks tikëjimas - visiðka izoliacija. M.Grene as nesupranta tokio tikëjimo, kuris atsiriboja nuo kitø vidinio pasaulio, tartum nebûtø bendruomenës. Jis tvirtina, kad pats S.Kierkegaardas gyveno izoliuotà gyvenimà maþoje visuomenëje, maþame intelektualiniame pasaulyje ir naiviai tikëjo, kad vieniðumas - tai krikðèioniðkas idealas, o solipsistinis tikëjimas -taip pat krikðèioniðkas idealas. (Grene, 1948, 38-40) Tai atsispindi ir Abraomo kelionëje á Morijos kalnà. Jis vyksta su sûnumi, kalbasi dalindamasis tikëjimu, taèiau nieko nesako apie tos kelionës paslaptá. Jei Jobas savo verbaliniu skundu iðreiðkia poreiká bûti suprastu bei paguostu, tai Abraomas tokio pasitenkinimo neieðko: bet kokios diskusijos bûtø bevaisës bei nukreiptø nuo asmeninio Að Tu santykio su Absoliutu. Kierkegaardas áspëja, kad, jei kalbamës bent dviese, juo labiau kai mûsø deðimt ar dar daugiau, taip lengvai pamirðtame, jog tu ir að, mes dviese ar visi deðimt esame prieð Dievà. (Kierkegaard, 1997, 23) Taèiau atribojus savo tikëjimo patirtá nuo kitø patirties, atsiranda pavojus vystyti grynai individualistiná tikëjimà. Taip pat tai rizikingas tikëjimas. A.Ðliogeris irgi apibûdina tikëjimà kaip rizikà. Tikëjimo stichija yra didysis galbût, todël að pami- 12

þ m o g u s i r þ o d i s 2 0 0 2 I V nëjau, kad tikëjimas yra didi rizika. Juk tai, kuo að tikiu, negaliu nei árodyti, nei pagrásti faktais, nei padëti ant stalo, nei perduoti kitam. (Ðliogeris, 1992, 253) Rizikos faktoriø tikëjime pripaþásta ir kardinolas Ratzingeris: tikëjime visada slypi apsisprendimo lûþis, ðuolis, nes visuomet savotiškai rizikinga nematoma priimti kaip tikra ir lemiama. (Ratzinger, 1991, 24) Tikëjimo riterio rizika ir nerimas Egzistencinis S.Kierkegaardo tikëjimas, neturintis aiðkiø kriterijø, negali ir nustatyti savo legitimuotumo. Tiesa, pats danø filosofas sako, kad tikëjimo legitimuotumas sprendþiamas pagal rezultatus. Taèiau èia pat autorius teigia, kad negalima tikëti tam, kad sulauktum norimo rezultato. (Kierkegaard, 1983, 62-63) Nesant tikëjimo legitimuotumo kriterijaus, rizika iðlieka ir kyla klausimas: ko vertas tikëjimas, kuris nëra tikras savo tikëjimu, jauèia rizikà? Tikëjimas, jauèiant rizikà, tëra abejonë. Tai plûduriavimas tarp teisto ir agnostiko. Kai teizmà ir ateizmà skiria bedugnë, abejonë jø nevienija. (Girnius, 1964, 13) Ir vis dëlto S. Kierkegaardas pasitiki tikëjimu, kuris rizikuoja. Baimëje ir drebëjimas, filosofas mano, kad Abraomas yra tikëjimo tëvas. Abraomas nebûtø tikëjimo pavyzdys, jeigu nebûtø patyræs nerimo turëdamas nuþudyti Izaokà. Abraomas turëjo patirti nepaprastà vidiná sukrëtimà vykdamas ið namø á Morijos kalnà nuþudyti mylimà sûnø. Jis turëjo bûti kankinamas baimës ir drebëjimo, o kartu ir noro tà baimæ ir drebëjimà iðreikðti þodþiu. Bet tuomet Abraomas iðreikðtø kreipiná á Dievà, pasakytø, kad jis bijo, t.y. nebepasi-tiki. S.Kierkegaardas su humoru sako, kad sunku suprasti Hëgelá, bet tokià Abraomo bûsenà dar sunkiau. Net jis pats to nepajëgus suvokti daugiau nei per plauko platumà. S.Kierkegaardas prisipaþásta, jei bûtø lydëjæs Abraomà á Morijos kalnà, jis bûtø aiðkinæs, kad galima apsigræþti, gráþti namo, prisipaþinti stokojant dràsos paaukoti Izaokà, o jei Dievui to reikia, tegul jis pats Izaokà pasiima. Taèiau kitur autorius teigia, kad Abraomo vietoje jis bûtø padaræs tà patá. Jis bûtø nuvykæs á Morijos kalnà nepamirðdamas pasiimti peilio, kad taip neuþdelstø laiko, ir bûtø atvykæs anksèiau laiko, kad atsikratytø Izaoko nuþudymo uþduotimi kaip galima greièiau. Tuomet jis bûtø pasakæs, jog dabar viskas prarasta (t.y. jis bûtø pasiskundæs, iðreiðkæs apmaudà, o kartu ir neviltá nuodëmæ), jis aukoja Izaokà kartu su savo dþiaugsmu ir tarp jo bei Dievo daugiau nebëra bendros kalbos. Autorius mano, kad uþ toká didvyriðkumà jis galbût bûtø kitø giriamas ir labiau vertinamas nei pats Abraomas. Bet S.Kierkegaardo ásitikinimu, tokiu atveju jis tebûtø atlikæs rezignacijà, o ne tikrojo tikëjimo aktà. Rezignacija bûtø tapusi tikëjimo pakaitalu. Jis nebûtø abraomiðko tikëjimo riteris, nes bûtø nenorëjæs paaukoti sûnaus, iki galo nebûtø tikëjæs, kad Dievui viskas ámanoma ir teisinga. Jis bûtø tik tragiðkas herojus. Abraomas, anot S.Kierkegaardo, tikëjo absurdu; tad peiliui suþibus besàlygiðkai tikinèio tëvo rankoje, Dievas atsisakë reikalavimo paaukoti Izaokà. Abraomas tikëjo negalimybe, t.y., kad Dievui viskas ámanoma absurdo principu. S.Kierkergaardas prisipaþásta, kad ið Abraomo pavyzdþio jis nieko neiðmoksta, jis tik priblokðtas tokio tikëjimo. (Kierkegaard, 1983, 37) S.Kierkegaardo Abraomo istorijos interpretacijoje iðryðkëja du pagrindiniai aspektai: 1) nerimas, arba rizikos jausmas, paklûstant Dievui, 2) ir besàlygiðkas tikëjimas neámanomu. Nerimas iðduoda netikrumo savijautà ir presuponuoja agnostiðkà elementà. Jei teisus danø filosofas, kad Abraomas patyrë nerimà, tuomet Abraomas jautë ir rizikà; o tas faktas, kad jis vykdë Dievo valià nerimaudamas, bijodamas ir drebëdamas, bet iðlaikë tikëjimà absurdu, neámanomybe, rodo, kad ðis tikintysis pasitikëjo savo tikëjimu. Pagal kierkegaardiðkà tikëjimo supratimà iðvada tokia: pasi-tikëjimas - egzistencinio teizmo prasmë. Bet, kaip minëta, pasi-tikëjimas tikëjimu presuponuoja abejonës, agnosticizmo elementà. Ar danø filosofas tokia religijos filosofija gali átikinti, kad egzistencinis teistas ið tiesø tikëjimo tiesà egzistuoja? Anot Senojo Testamento, Abraomas neþinojo átampos tarp tikëjimo ir abejonës. Jis tik tikëjo. (The Interpreter s Dictionary of the Bible, 1962, 19) Paèiame Senajame Testamente Abraomo nerimas, baimë ar drebëjimas nëra apraðomas. Rizikos jausmas neaptinkamas. Tik tikëjimas ir paklusnumas Dievui dominuoja visoje istorijoje. Pasakojimas vaizduoja tëvà ir sûnø, keliaujanèius á Morijos þemæ intymiai dalijantis giliu tikëjimu. (The Interpreter s Dictionary of the Bible, 1962, 729) Tad ar galima apkaltinti S. Kierkegaardà klaidinga istorijos interpretacija? Abraomas ne tik nejautë rizikos, bet net ir netylëjo. Ar nebuvo padaryta esminë klaida, akcentuojant tikëjimo riterio nerimo momentà bei jo tylëjimà? Abraomo tylëjimà danø màstytojas supranta platesne prasme. Kad Abraomas kalbëjosi su sûnumi dar nereiðkia, kad jis netylëjo egzistenciðkai. Jis priëmë tikëjimo iðbandymà besàlygiðkai, nesiskøsda- ISNN 1392-8600 13

Abraomo tylëjimo ir pasi-tikëjimo reikðmë Søreno Kierkegaardo interpretacija The meaning of Abraham s silence and trust An Interpretation by Soren Kierkegaard mas bei nekvestionuodamas Dievo norà. Taèiau daugiau reikëtø paaiðkinti, kodël danø egzistencializmo tëvas pabrëþtinai akcentavo nerimo momentà. R.Popkinas mano, kad S.Kierkegaardas matë intymø ir esminá sàryðá tarp filosofinio skepticizmo ir religinio tikëjimo. Skepticizmas danø màstytojui - ne religijos prieðas, o jos tikras draugas. Baimëje ir drebëjime bei kituose veikaluose S.Kierkegaardas iðvystë toliausiai paþengusá skepticizmà, kaip tikrojo tikëjimo pagrindà, ir parodë, kad tikëjimas, be jokios abejonës, sugriûna. Visiðkas skepticizmas S.Kierkegaardui yra prieþastis tikëjimui vietoje Voltero ar Hume o netikëjimo. Kai intelektualinës ir religinës sistemos, sukonstruotos Viduramþiais, buvo besubyranèios, tapo sunku pasakyti, kuo tikëti. Montaigne, suvokæs skepticizmo sukeltà krizæ, nusprendë, jog nëra jokios tiesos garantijos ir ðis suvokimas turëtø bûti pirmas Dievo apsireiðkimo þingsnis. R.Popkinas primena, kad bûtent Montaigne teorija iðprovokavo du skirtingus kelius:1) liberalizmo ir laisvamaniðkumo kelià, kuriuo pasuko Volteras ir Hume as, 2) iracionalumo ir anti-racionalumo kelià, kurá pasirinko S.Kierkegaardas tikëjimo gynimui. (Popkin, 1972, 343-349) Ðvietimo amþiuje krikðèioniðkas skepticizmas transformavosi á anti-religiná skepticizmà. Todël S.Kierkegaardas jautë uþduotá pasiûlyti naujà ir stipresná krikðèioniðko tikëjimo variantà. Jo balsas buvo kaip ðaukianèio tyruose prieð ateizmà Racionalumo amþiuje. Jis ne tik neatsisakë skepticizmo, bet já atgaivino vardan savo krikðèioniðko fideizmo idëjø. Aðtuonioliktojo amþiaus pabaigoje vokieèiø kilmës autorius J.G.Hamann as iðvertë labiausiai prieð religijà nukreiptà Hume o veikalà Dialogai apie prigimtinæ religijà. Ðià knygà komentavo, tikëdamasis átikinti kitus, jog metas nusisukti nuo racionalumo ir atsigræþti á tikëjimà. Anot R.Popkino, bûtent Hamann o áþvalgos ir inspiravo Kierkegaardà. (Popkin, 1972, 361-362) Danø filosofas tiki ne dël egzistuojanèio racionalaus akivaizdumo, o dël to, kad jo nëra. Grynas tikëjimas galimas tada, kada nëra jokio akivaizdumo tam, kuo tikima, - sako R.Popkinas. (Popkin, 1972, 367) Árodymo negalimumas palieka erdvæ tikëjimui; o jeigu ieðkotume absoliutaus þinojimo, tuomet atsitrenktume á visiðkà skepticizmà. Išvados Taèiau ir ðio esë autorius pripaþásta, kad S.Kierkegaardo tikëjimas yra visiðkai aklas, neturintis jokiø kriterijø, nepateikiantis jokios prieþasties, kodël pasirinkti tikëti vienu absurdu vietoje kitø. Anot autoriaus, S.Kierkegaardas ið esmës tepamëgdþioja Jurine maksimalistinæ tikëjimo prieþastá : Að tikiu, nes að noriu tikëti. (Popkin, 1972, 371) R.Popkinas pastebi, kad net ir pats danø filosofas prisipaþásta Baimëje ir drebëjime, jog niekas negali pasakyti, kas ið tiesø turi tikëjimà, ir, maþa to, net pats subjektas negali bûti tikras savo tikru tikëjimu. Esë iðvada tokia: Kierkegaardas padarë religijà tokià iracionalià, taip nebesuvokiamà ir taip nebeatpaþástamà, jog ji tampa tokia akla religija, kuri nebetenka regëjimo. (Popkin, 1972, 372) Panaðios kritikos danø filosofas susilaukë ir ið A.Ðliogerio. Jo manymu, egzistencinis S.Kierkegaardo iracionalizmas skleidþiasi anapus racionalizmo, nes religija yra praradusi tikëjimà savo racionaliomis jëgomis. Ðis Lietuvos filosofas S.Kierkegaardo egzistenciná teizmà ávardina kaip metafiziná romantizmà. Tikëjimo riterio aistra - bevaisë. XIX a. Abraomo ðirdis tuðèia: prarasdamas dorovæ, jis praranda ir Dievà. Lieka pasaulis, lieka vieniðojo baimë ir virpulys. (Ðliogeris, 1992, 103) Sunku sutikti su ðiuo teiginiu, nes tylëti egzistencinëje átampoje gali tik toks asmuo, kuris iki galo yra ásisàmoninæs savo paðaukimà. Visø pirma jis turi bûti egzistenciðkai subrendæs, kad, likæs vienas absurdiðkame pasaulyje, nesiskøstø bei iðtvertø tikëjimo iðbandyme. Abraomo vidinë nuostata nëra bevaisë. Tai atkaklus paðaukimo vykdymas. Ðio Senojo Testamento herojaus sugebëjimas pasi-tikëti Dievu tylint kaip tik ir parodo, kad jo ðirdis pilna egzistencinio angaþuotumo. Abraomas Dievà laimi, o nepraranda. Jo tylëjimas pasi-tikint tai ne koks ánoringas metafizinis romantizmas, o betarpiðkas buvimas religinëje patirtyje, nors ir bijant ir virpant, net neturint aiðkiø kriterijø, vis dëlto randant jëgø tikëti neámanomu. Þinoma, tame galima áþvelgti savotiðko intelektualinio pasitenkinimo romantikos, taèiau toks poþiûris neatitinka S. Kierkegaardo egzistencinës patirties atskleidimo intencijos. Maþa to, toks poþiûris pernelyg subanalintø ir paèià Abraomo istorijà bei jo dvasingà personaþà. Kierkegaardas nepasakys kartu su racionalia filosofija: credo, ut intelligam. Jis tai atmeta, kaip nereikalinga, kaip mirusià mûsø intelligere, sako rusø filosofas L.Ðestovas. (Øåñòîâ, 1992, 230) Kitaip tariant, S.Kierkegaardo Abraomo istorijos interpretacija nepatenkins në vieno, kuris ieðko aiðkiø tikëjimo kriterijø. Mûsø intelligere nori apèiuopti, sugauti bei paèiupinëti tikëjimà, pajusti jo pagrindus, kad ásitikintø jo tikrumu. Þmogus yra linkæs viskà iðsiaiðkinti. Bet S.Kierkega- 14

þ m o g u s i r þ o d i s 2 0 0 2 I V ardas tame regi didþiausià egzistencinio tikëjimo prieðà. (Øåñòîâ, 1992, 230) Tikëjimo riteriu galima tapti tik pasi-tikint, kad tikëjimas absurdiðkoje situacijoje neámanomu nëra bergþdþias. Tai padaryti sunku ne tik todël, kad reikia neprarasti vilties bei pasi-tikëjimo, bet dar ir todël, kad nëra jokiø kriterijø, kuriais vadovaujantis bûtø galima ágyti nors kiek tikrumo, jog tavo tikëjimas nëra klaidingas. Tikëjimo riteris rizikuoja apimtas vidinio virpëjimo, taèiau nepalûþta, nepradeda skøstis dël pernelyg sunkaus tikëjimo iðbandymo. Todël tai ir yra egzistencinis tikëjimas, kuris pagrástas vidine patirtimi. Vidinë patirtis - kaip neiðreiðkiama jokiu kalbëjimu dël kalbos ribotumo bei negalëjimo identiðkai iðreikðti egzistencinæ patirtá iki galo þinoma tik jos autoriui. Todël kalbëjimas apie tikëjimà neámanomu tëra teorija (kas neiðvengiamai iðtinka S.Kierkegaardo filosofijà bei ðá straipsná) kalbëjimas apie, o ne paèios tikëjimo tikrovës atskleidimas. Galiausiai toks kalbëjimas, kaip buvo minëta anksèiau, greitai gali virsti kvestionavimu, skundu bei neviltimi nuodëme, o kartu ir tikëjimo praradimu. Kuomet pradedama vidinæ patirtá verbalizuoti, visuomet glûdi pavojus, jog ta patirtis ne tik, kad nebus identiðkai perteikta, bet dar ir iðsikreips bei nuvertës. Abraomo tylëjimas neturëtø bûti suprastas kaip visiðkas nekalbumas, nes jis verbaliai dalinosi savo tikëjimo patirtimi su Izaoku, o kaip egzistencinis tylëjimas dël jo sugebëjimo susilaikyti nuo bet kokio skundo ar apmaudo iðraiðkos, kuomet reikia iðtverti absurdiðkà iðbandymà iðlikti iðtikimam Dievui ir paaukoti savo vienintelá bei mylimà sûnø Izaokà, kuris ir yra to paties Dievo dovana. Todël Abraomas ir buvo lyginamas su Jobu, kuris taip pat bûdamas absurdiðkoje situacijoje, skundþiasi dël savo þiauraus likimo bei kvestionuoja Dievo teisingumà. Ðiø dviejø Senojo Testamento personaþø sugretinimas kaip tik ir atskleidë Abraomo egzistenciná subrendimà bei angaþuotà tikëjimà, nes ðis tikëjimo riteris, sprendþiant ið þmogiðkosios pusës, turi ne kà maþesnæ pagundà skøstis bei kvestionuoti Dievo pareikalavimo teisëtumà, kaip tai darë Jobas. Taèiau Abraomas neverbalizuoja savo egzistencinio ðiurpo, nes jis besàlygiðkai pasi-tiki Dievu. Tariant T. Sodeikos þodþiais, tikëjimo riteriui nereikia kalbëti, nes toks tikintysis tiesà ne paþásta, suvokia ar màsto, ne þino jà ar jos moko kitus, bet tà tiesà egzistuoja (veiksmaþodá egzistuoja èia tenka vartoti netaisyklingai kaip galininkiná veiksmaþodá). (Sodeika, 1995, 8) Panašiai kaip lelija 1.Adomënienë J. (1997) Ávadas / Kierkegaard S. Liga mirèiai. Vilnius, Aidai. 2.Girnius J. (1964) Þmogus be Dievo. Èikaga, Draugas. 3.Grene, M. (1948) Dreadful Freedom. The University of Chicago. 4.Heidegeris, M. (1992) Rinktiniai raštai. Vilnius, Mintis. 5.Kierkegaard S. (1955) Fear and Trembling. Doubleday and Company, Inc., New York. 6.Kierkegaard S. (1955) The Sickness into Death. Doubleday and Comapany, Inc., New York. 7.Kierkegaard S. (1983) Fear and Trembling. Princeton University Press, New Jersey. 8.Kierkegaard S. (1997) Laukø lelija ir padangiø paukðtis. Vilnius, Vaga. 9.Maceina A. (1950) Jobo drama. Venta, Schweinfurter Drukerei und Verlagsanstalt GmbH. Literatûra 10.Popkin R.H. (1972) Kierkegaard and Scepticism / Kierkegaard S. A Collection of Critical Essays. Doubleday and Company, Inc., New York. 11.Ratzinger S. (1991) Krikðèionybës ávadas. Katalikø pasaulio leidinys, Vilnius. 12.Sodeika T. (1995) Apie Sorenà Kierkegaardà, jo baimæ ir drebëjimà / Kierkegaard S. Baimë ir drebëjimas. Vilnius, Aidai ALK. 13.Øåñòîâ Ë. (1992) Êèðãåãàðä è Ýêçèñòåàëüíàÿ Ôèëîñîôèÿ. - «Ïðîãðåññ», «Ãíîçèñ», Ìîñêâà. 14.Šliogeris A. (1992) Sietuvos. Vilnius, Mintis. 15.Šliogeris A. (1995) Jei Dievas bûtø þalias paukðtis su raudonu snapu / Nuo Kierkegaardo iki Kamiu. Vilnius, Pradai. 16.The Interpreter s Dictionary of the Bible. (1962) Vol. 1, Vol. 2, Abingdon Press, New York. ISNN 1392-8600 15