Vertimas C-548/18 1 Byla C-548/18 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Gavimo data: 2018 m. rugpjūčio 23 d. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas: Saarländisches Oberlandesgericht (Vokietija) Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo data: 2018 m. rugpjūčio 8 d. Atsakovė ir apeliantė: BGL BNP Paribas SA Ieškovė ir kita apeliacinio proceso šalis: TeamBank AG Nürnberg <...> Saarländisches Oberlandesgericht (Saro federalinės žemės aukštesnysis apygardos teismas) NUTARTIS Byloje BGL BNP Paribas S.A., <...> Liuksemburgas, <...> prieš TeamBank AG Nürnberg, <...> Niurnbergas, atsakovė ir apeliantė, LT
2018 M. RUGPJŪČIO 8 D. PRAŠYMAS PRIIMTI PREJUDICINĮ SPRENDIMĄ BYLA C-548/18 <...> (orig. p. 2) I. Bylos nagrinėjimas stabdomas. ieškovę ir kitą apeliacinio proceso šalį, II. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 267 straipsnio pirmos pastraipos b punktą ir trečią pastraipą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui teikiami šie klausimai dėl Bendrijos teisės išaiškinimo: 1. Ar 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas Roma I ) 14 straipsnis taikytinas pasekmėms tretiesiems asmenims, kai reikalavimas perleidžiamas daugiau negu vieną kartą? 2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: kokia teisė tokiu atveju taikoma pasekmėms tretiesiems asmenims? 3. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar ši nuostata taikoma mutatis mutandis? 4. Jeigu į trečiąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: kokia teisė tokiu atveju taikoma pasekmėms tretiesiems asmenims? (orig. p. 3) M o t y v a i A. Ieškovė, kuri yra Vokietijoje įsteigtas bankas, ir atsakovė, kuri yra Liuksemburge įsteigtas bankas, abipusiškai prašo leisti išmokėti Vokietijoje deponuotas lėšas. Bankrutuojanti skolininkė, Vokietijoje gyvenanti Liuksemburgo pilietė, perleido ieškovei savo esamo ir būsimo darbo užmokesčio ir pareiginės algos dalies, iš kurios gali būti vykdomas išieškojimas, visų pirma įskaitant teisę į pensijos išmoką, reikalavimus, susijusius su jos darbdaviu Liuksemburge, pagal su ieškove sudarytą 2011 m. kovo 29 d. paskolos sutartį, kuriai taikoma Vokietijos teisė, dėl 64 791,27 EUR grynosios kredito sumos. 2011 m. birželio 15 d. bankrutuojanti skolininkė sudarė kitą paskolos sutartį su atsakove dėl 26 000 EUR skolinto kapitalo sumos. 2012 m. rugsėjo 20 d. atsakovė informavo kompetentingą Liuksemburgo Trésorerie de l Etat apie bankrutuojančios skolininkės pareiginės algos ir pensijos reikalavimų perleidimą pagal minėtą sutartį. 2014 m. vasario 5 d. Amtsgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apylinkės teismas) nutartimi bankrutuojančiai skolininkei buvo iškelta bankroto byla, paskirta patikėtinė išieškojo iš bankrutuojančios skolininkės darbdavio Liuksemburge 13 901,64 EUR dydžio pareiginės algos už laikotarpį iki teisių perleidimo pabaigos 2016 m. vasario 4 d. dalį, iš kurios gali būti vykdomas išieškojimas, ir deponavo šią sumą Amtsgericht Merzig (Mercigo apylinkės teismas) dėl kreditorių 2
BGL BNP PARIBAS neapibrėžtumo, nes ieškovė pareiškė įkeitimu garantuotą 71 091,54 EUR sumos reikalavimą, o atsakovė įkeitimu garantuotą 31 942,95 EUR sumos reikalavimą. Ieškiniu ir priešieškiniu šalys prašė įpareigoti kitą šalį leisti išmokėti 13 901,64 EUR dydžio deponuotas lėšas ir deponuotų lėšų palūkanas. Apygardos teismas patenkino ieškinį ir atmetė priešieškinį. Pateiktu apeliaciniu skundu atsakovė (orig. p. 4) toliau siekia, kad būtų patenkinti visi jos ieškinio reikalavimai, o jei jie nebūtų patenkinti, prašo leisti pateikti kasacinį skundą. B. Ar apeliacinis skundas bus patenkintas, priklauso nuo galimybės taikyti 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 14 straipsnį ir jo aiškinimo. Todėl bylos nagrinėjimas prieš priimant sprendimą dėl atsakovės apeliacinio skundo turi būti stabdomas ir pagal SESV 267 straipsnio pirmos pastraipos b punktą ir antrą pastraipą kreipiamasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. I. [pastabos dėl Vokietijos teismų jurisdikcijos] <...> II. Taigi, ieškiniu ir priešieškiniu abipusiškai pareikšto reikalavimo leisti išmokėti (orig. p. 5) deponuotą sumą pagrindas pagal taikytiną teisę, nustatytą pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II) 10 straipsnio 4 ir 24 dalis, yra Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas, toliau BGB) 812 straipsnio <...> 1 dalies pirmo sakinio antras punktas. Nepagrįstas konkurento praturtėjimas tikrojo teisės turėtojo sąskaita yra nulemtas jo, kaip deponuotomis lėšomis suinteresuoto asmens, statuso. Turėdamas šį statusą, asmuo gali neleisti išmokėti lėšų tikrajam teisės turėtojui, nes deponavimo įstaiga privalo gauti jo sutikimą <...>. Kai skolininkas, šiuo atveju patikėtinė, deponuoja mokėtiną sumą ginče dalyvaujančių reikalavimų pareiškėjų naudai (BGB 372 straipsnio antras sakinys), lemiamą reikšmę sprendžiant dėl pareigos leisti išmokėti turi atsakymas į klausimą, kas yra su skolininku susijusio skolinio reikalavimo, kuriam įvykdyti skirta deponuota suma, turėtojas. Esminę reikšmę turi kreditoriaus statusas deponuojančio skolininko atžvilgiu. Teisiniai santykiai tarp reikalavimų pareiškėjų lemiamos reikšmės neturi <...>. III. 2011 m. kovo 29 d. susitarimas dėl bankrutuojančios skolininkės darbo užmokesčio, pareiginės algos ir teisės į pensijos išmoką dalies, iš kurios gali būti vykdomas išieškojimas, reikalavimo perleidimo ieškovei suteikiant garantiją pagal taikytiną Vokietijos teisę yra iš esmės galiojantis (BGB 398 straipsnis). 1. Pagal 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 14 straipsnio 1 dalį perleidėjo ir perėmėjo santykiams, susidariusiems pagal reikalavimo kito asmens (skolininko) atžvilgiu savanorišką perleidimą ar sutartinę subrogaciją, taikoma teisė, kuri pagal šį reglamentą taikoma perleidėjo ir perėmėjo sudarytai 3
2018 M. RUGPJŪČIO 8 D. PRAŠYMAS PRIIMTI PREJUDICINĮ SPRENDIMĄ BYLA C-548/18 sutarčiai. Pagal reglamento Roma I 6 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį paskolos sutartyje, sudarytoje su bankrutuojančia skolininke, pasirinkta Vokietijos teisė. Tokia pat išvada darytina vadovaujantis minėto teisės akto 1 dalimi ir remiantis bankrutuojančios skolininkės įprasta gyvenamąja vieta Vokietijoje taip pat taikytina Vokietijos teisė. 2. Perleidimas pagal teisės nuostatas bankroto srityje liko galioti. Pagal pirminės redakcijos 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 4 straipsnio 2 dalies antro sakinio b punktą valstybės, kurioje iškelta byla, teisė visų pirma nustato nuosavybę, kuri sudaro skolininko turto dalį. [argumentai dėl perleidimo veiksmingumo pagal Vokietijos teisę] <...> (orig. p. 6) <...> IV. Nors perleidimas ieškovei šalies viduje buvo veiksmingas ir pagal teisės nuostatas bankroto srityje neprarado galios, vis dėlto nėra aišku, pagal kurią teisę turi būti vertinamos perleidimo pasekmės tretiesiems asmenims, kai reikalavimas perleidžiamas daugiau negu vieną kartą. 1. Materialinės teisės klausimai, susiję su reikalavimų atsiradimu, sprendžiami pagal konkrečiam reikalavimui taikytiną teisę (lex causae; <...>). Todėl materialinė jurisdikcija spręsti dėl reikalavimo nėra nustatoma pagal Reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų arba lex fori concursus. Pirminės redakcijos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies i punkte reglamentuojamas tik skirtingų kreditorių skirtingų reikalavimų kolizijos sprendimas esant kreditorių ir reikalavimų daugetui, o pirmenybė kartotinio perleidimo atveju susijusi su konkurencija tarp skirtingų asmenų, besivaržančių dėl to paties reikalavimo <...>. 2. Kadangi atsakovės ir bankrutuojančios skolininkės sutarčiai pagal reglamento Roma I 3 straipsnio 1 dalį taikoma bendrųjų sąlygų 11 punkte sutarties šalių pasirinkta Liuksemburgo teisė <...>, ši teisė pagal reglamento Roma I 14 straipsnio 1 dalį taip pat taikytina reikalavimo perleidimui pagal sutartį. Teisė laikoma aiškiai pasirinkta taip pat tuo atveju, kai taikytinos teisės pasirinkimo sąlyga yra numatyta bendrosiose verslo sąlygose, dėl kurių šalys netiesiogiai susitarė (šiuo atveju net aiškiai) <...>. (orig. p. 7) Reglamento Roma I 6 straipsnio 1 dalies nuostata dėl vartojimo sutarčių leidžia šalims, kaip numatyta šio straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje, pasirinkti taikytiną teisę nepaisant jo 1 dalies. Vis dėlto atitinkama sąlyga pagal bendruosius reikalavimus turi būti įtvirtinta galiojančiu susitarimu <...>, kaip ir yra šiuo atveju. 3. Remiantis iš kolegijos gauta, visais atžvilgiais įtikinančia teisine nuomone <...> pirmasis perleidimas ieškovei neturėtų galios atsakovei, ir patikėtinės išieškota suma priklausytų antrajai perėmėjai. Pagal Liuksemburgo Code Civil (Civilinis kodeksas) 1690 straipsnį reikalavimo perleidimas neturi pasekmių trečiosioms šalims, neinformavus apie tai skolininko. Taip yra ir tuo atveju, kai ankstesnis perleidimas buvo vykdomas pagal teisinę sistemą, kurioje, kaip, pavyzdžiui, pagal Vokietijos teisę, pranešimas skolininkui nėra būtinas siekiant užtikrinti pasekmes 4
BGL BNP PARIBAS tretiesiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje (tik) atsakovė 2012 m. rugsėjo 20 d. tinkamai informavo skolingą asmenį. V. Perleidimo pasekmių tretiesiems asmenims, kai reikalavimas perleidžiamas daugiau negu vieną kartą (ir, kaip šiuo atveju, perleidėjui tapus nemokiam), siejamojo veiksnio klausimas paskatino kolegiją šioje byloje pateikti prašymą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą. 1. Pirmiausia kyla klausimas, ar reglamento Roma I 14 straipsnyje apskritai reglamentuojamos perleidimo pasekmės tretiesiems asmenims. a) Perleidimo pasekmėms tretiesiems asmenims Romos konvencijos galiojimo laikotarpiu iš dalies buvo taikomos santykiams tarp perleidėjo ir perėmėjo taikomos Romos konvencijos 12 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl perleidimo ar perleidimo pagrindo. Prieš įsigaliojant reglamentui Roma I kelios valstybės narės pritarė specialiai taisyklei, kuria nustatomos sąsajos su skolininko arba perleidėjo gyvenamosios ar buvimo vietos teise <...>. Iš pradžių Europos Komisija pritarė pastarajam požiūriui ir įtraukė į 2005 m. gruodžio 15 d. pasiūlymo dėl reglamento Roma I (KOM(2005) 650 galutinis) 13 straipsnio 3 dalį nuostatą, (orig. p. 8) pagal kurią turėjo būti taikytina perleidėjo įprastos gyvenamosios vietos perleidimo momentu valstybės teisė. Vis dėlto reglamento Roma I 14 straipsnyje nukrypstant nuo šio pasiūlymo neliko aiškios kolizinės normos, susijusios su perleidimo materialinėmis pasekmėmis tretiesiems asmenims, t. y. atsakymo į klausimą, kuri teisė turi būti taikoma sprendžiant dėl erga omnes poveikį turinčio reikalavimo perėjimo iš perleidėjo perėmėjui <...>. b) Doktrinoje, ypač Vokietijos, nesutariama dėl to, kokios pasekmės kildintinos iš reglamento leidėjo sprendimo atskirai nereglamentuoti perleidimo poveikio tretiesiems asmenims. Vieni laikosi nuomonės, kad kolizinės teisės normos dėl savanoriško reikalavimo perleidimo reglamento Roma I 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra de lege lata galutinės, todėl perleidimo pasekmėms tretiesiems asmenims galėtų būti taikomi tik perleidimą arba reikalavimus reglamentuojantys teisės aktai <...>, kitų nuomone, teisės akte sąmoningai palikta spraga, kuri gali būti pašalinta pagal nacionalines kolizines teisės normas kitu būdu pavyzdžiui, sąsaja su perleidėjo buveinės teise <...>. Vis dėlto taikant Vokietijos kolizines teisės normas susiduriama su kliūtimi Einführungsgesetz zum Bürgerlichen Gesetzbuch (Civilinio kodekso įvadinis įstatymas, toliau EGBGB) 33 straipsnis buvo panaikintas priėmus 2009 m. birželio 25 d. Gesetz zur Anpassung der Vorschriften des Internationalen Privatrechts an die Verordnung (EG) Nr. 593/2008 (Įstatymas, kuriuo tarptautinės privatinės teisės nuostatos pritaikytos prie Reglamento Nr. 1259/2010). Įstatymo pagrindimo tekste nenagrinėjant reglamento Roma I taikymo srities tik nurodoma: reglamentas Roma I taikomas tiesiogiai, todėl EGBGB 27 29 ir 30 37 straipsniai naikinami. <...> c) Komisijos nuomone, reglamente Roma I nėra jokių nuostatų dėl pasekmių tretiesiems asmenims. Pagal reglamento Roma I 27 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį 2016 m. rugsėjo 29 d. pateiktoje ataskaitoje (COM (2016) 626 final) dėl 5
2018 M. RUGPJŪČIO 8 D. PRAŠYMAS PRIIMTI PREJUDICINĮ SPRENDIMĄ BYLA C-548/18 taikytinos teisės nurodoma, kad reglamentas Roma I neturi svarbaus elemento (orig. p. 9), susijusio su klausimu, kuri teisė reglamentuoja perleidimo veiksmingumą trečiųjų šalių atžvilgiu. Nors reglamento Roma I 38 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad sąvoka santykis reglamento Roma I 14 straipsnio 1 dalyje taikoma ir perleidimo aspektams, susijusiems su perleidėjo ir perėmėjo nuosavybe teisės sistemose, kuriose nuosavybės aspektai nagrinėjami atskirai nuo prievolinių aspektų, derybos rengiantis priimti reglamentą Roma I įtikinamai parodė, kad negalima pasiekti jokio bendro sutarimo dėl bendros perleidimo galiojimo trečiosioms šalims taisyklės (Komisija, op. cit., 3 punktas ir 7 išnaša; taip pat žr. Pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl teisės, taikytinos nustatant reikalavimų perleidimo pasekmes tretiesiems asmenims, COM (2018) 96 final, p. 10 ir paskesni). Kitų nuomone <...>, galiojančiame reglamente reikalavimų perleidimas reglamentuojamas išsamiai, visapusiškai ir nuosekliai. 2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, toliau reikėtų išsiaiškinti sprendimui dėl pasekmių tretiesiems asmenims šiuo pagrindu taikytiną teisę. Vokietijos teisės doktrinoje vyrauja nuomonė, kad sprendimas remiantis reglamentu turi būti priimamas savarankiškai ir gali būti pasirenkama perleidimui (sutarčiai) arba perleidžiamam reikalavimui taikoma teisė <...>. 3. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, atrodo, reikia išsiaiškinti, ar gali būti atitinkamai taikomas reglamento Roma I 14 straipsnis. Remiantis Vokietijos teisinėje literatūroje atstovaujama nuomone, teisės normose yra spraga, kuri turėtų būti pašalinta prieš pakeičiant ar papildant reglamentą Roma I nustačius bendrą kolizinę normą visoms valstybėms narėms, nes priešingu atveju kils didesnė grėsmė reglamento Roma I 14 straipsnio siekiui suderinti teisės aktus <...>. 4. Jeigu į trečiąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, reikia išaiškinti, kokia teisė tokiu atveju taikoma pasekmėms tretiesiems asmenims. Iš esmės galimi keturi toliau išdėstyti sprendimai, todėl šiuo aspektu taip pat būtinas Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas. <...> (orig. p. 10) 499) Kaip penktoji alternatyva nagrinėjama sąsaja su perleidėjo įprasta gyvenamąja vieta ne tik nepagrįsta reglamento Roma I 14 straipsniu, bet ir neleidžia vienodai nustatyti taikytinos teisės, kai reikalavimas perleidžiamas daugiau negu vieną kartą <...>. a) Pagal Vokietijoje vyraujančią nuomonę dėl senos redakcijos EGBGB 33 straipsnio disponavimas reikalavimu iš esmės siejamas su perleisto reikalavimo teise. Vadovaujantis šiuo požiūriu, minėtos nuostatos 2 dalis, atitinkanti reglamento Roma I 14 straipsnio 2 dalį, apima ne tik santykį su skolininku, bet ir klausimą, kokiomis sąlygomis perleidimas laikomas galiojančiu kitų trečiųjų asmenų, visų pirma perleidėjo kreditorių arba perleidėjo turtą administruojančio bankroto administratoriaus, atžvilgiu <...>. Perleidžiamo reikalavimo teisė šiuo atveju yra Liuksemburgo teisė, nes bankrutuojanti skolininkė, kolegijos manymu, dirbo arba dirba kaip valstybės tarnautoja ( fonctionnaire ) Liuksemburge. 6
BGL BNP PARIBAS Taikant šią alternatyvą viršenybės klausimai būtų išspręsti remiantis paskutinio perleidimo arba paskutinio kito įvykio, dėl kurio atsirado konkuruojančios teisės, data. Pagrindiniai privalumai tai siejamojo veiksnio stabilumas, kuris vargu ar keisis bėgant laikui, ir tokiu būdu sumažinta siejamųjų veiksnių konflikto rizika perėmėjų ar kitų teisių turėtojų konkuravimo atveju. Jei pasikeis perleistam reikalavimui taikoma teisė, trečiosios šalys nebus neigiamai paveiktos. Šis sprendimas leidžia sumažinti perleidimui taikytinų teisių skaičių (žr. COM (2016) 626 final, p. 12). Pagrindinius trūkumus sudaro galimas netikrumas perleidėjo nemokumo atvejais, kai lex concursus nesutampa su perleidimui taikoma teise. Be to, gali prireikti atsieti perleidimo pasekmes perleidėjo ir perėmėjo nuosavybės teisei (orig. p. 11) ir trečiųjų šalių atžvilgiu. Taip pat nėra aiškumo dėl taikomos teisės, kai pirminėje sutartyje nėra aiškaus teisės pasirinkimo arba perleistas reikalavimas savo prigimtimi nėra sutartinis. Tokiais atvejais taikytiną teisę reikės nustatyti pateikus nuorodą į reglamento Roma I 4 straipsnį arba pagal reglamento Roma I 10 straipsnį (žr. COM (2016) 626 final, p. 13). b) Remiantis kita nuomone, panašia į Prancūzijos materialinę teisę, kurioje įtvirtinti viešinimo skolininko buveinės vietoje (debitor cessus) reikalavimai, siūloma taikytiną teisę bent nustatant kolizines teisės normas dėl trečiųjų asmenų apsaugos, užtikrinamos pranešimu apie perleidimą, iš dalies susieti su skolininko buveinės teise <...>. Kadangi reikalavimo skolininko buveinė yra Liuksemburge, remiantis šiuo sprendimu taip pat būtų taikytina Liuksemburgo teisė. Kadangi reikalavimo skolininko asmuo tretiesiems asmenims paprastai bus žinomas, toks susiejimas su reikalavimo skolininko buveinės teise jiems gana akivaizdus ir suprantamas <...>. Nors siejimas su skolininko gyvenamąja vieta iš esmės tinkamas kaip perleidimo ir pirmenybės teisė taip pat todėl, kad tai yra vienodas ir palyginti stabilus siejamasis veiksnys, vis dėlto jis turi vieną rimtą trūkumą: dar labiau apsunkina kolizines reikalavimo perleidimo normas, nes tenka nagrinėti dar vieną teisę ne tik perleidimui taikomą teisę ir perleidžiamo reikalavimo teisę, bet ir skolininko gyvenamosios vietos teisę <...>. Be to, siejimas su skolininko registruota buveine gali lemti neįgyvendinamus rezultatus, ypač kai atsakingų skolininkų yra ne vienas, pavyzdžiui, esant solidariajai atsakomybei <...>. Pirma, tuomet reikėtų taikyti ne vieną, o keletą teisinių sistemų. Antra, ypač praktikoje reikšmingais išankstinio perleidimo arba esamų ir būsimų reikalavimų perleidimo atvejais, siejimas su skolininko teise nerekomenduojamas, (orig. p. 12) nes jis paprastai dar nebūna žinomas. Taigi, speciali sąsaja su skolininko teise, net jei ji daroma tik dėl kolizinių viešinimo normų (pranešimas apie perleidimą), neatitinka asmenų interesų. Be to, ji taip pat nėra įtvirtinta reglamento Roma I 14 straipsnyje <...>. c) Kita siūloma speciali sąsaja su perleidėjo registruotąja buveine <...> reiškia, kad tuo atveju, kai tas pats perleidėjas perleidžia reikalavimą daugiau negu vieną kartą, pasekmėms tretiesiems asmenims turi būti taikoma tik viena perleidėjo 7
2018 M. RUGPJŪČIO 8 D. PRAŠYMAS PRIIMTI PREJUDICINĮ SPRENDIMĄ BYLA C-548/18 registruotos buveinės vietoje galiojanti teisė. Pagal šią teisę taip pat sprendžiama, kuriam perleidimui suteikiama pirmenybė ir atitinkamai kurio perėmėjo reikalavimas pripažįstamas veiksmingai įgytu. Vadovaujantis šiuo požiūriu ir atsižvelgiant į bankrutuojančios skolininkės gyvenamąją vietą būtų taikytina Vokietijos teisė, o tai reikštų, kad perleidimas ieškovei remiantis pirmenybės principu būtų laikomas viršesniu už perleidimą atsakovei. Tokios sąsajos pranašumas, kalbant apie perleidimo pasekmes tretiesiems asmenims, yra tai, kad perleidėjo įprastos gyvenamosios vietos arba jo registruotos buveinės teisė tretiesiems asmenims paprastai lengvai nustatoma ir nuspėjama <...>. Europos Komisija savo 2005 m. gruodžio 15 d. pasiūlyme dėl reglamento Roma I (KOM (2005) 650 galutinis) iš pradžių taip pat pritarė tokiai sąsajai; be to, tai numatyta Pasiūlymo dėl reglamento dėl teisės, taikytinos nustatant reikalavimų perleidimo pasekmes tretiesiems asmenims (COM (2018) 96 final) 4 straipsnio pirmoje pastraipoje. Tai taip pat atitiktų Reglamento dėl bankroto bylų 3 straipsnį <...>. Dėl sąsajos su perleidėjo teise teigiama, kad jos buvo sąmoningai atsisakyta prieš priimant reglamento Roma I 14 straipsnį, nes šiai sąsajai nepavyko pritarti bendru sutarimu, visų pirma dėl Didžiosios Britanijos vyriausybės prieštaravimo. Todėl sąsaja su registruota perleidėjo buveine negalima, jei nesiekiama paprieštarauti akivaizdžiai reglamento leidėjo valiai <...>. Taip pat (orig. p. 13) argumentuojama, kad sąsajos su registruota perleidėjo buveine trūkumas yra tas, jog įgijėjas esant perleidimo grandinei, kurią sudaro suinteresuotieji asmenys skirtingose šalyse, turėtų surinkti informaciją apie visus ankstesnius reikalavimo turėtojus ir jų dabartinių registruotų buveinių vietas, taip pat jose galiojančią teisę, kad galėtų įvertinti, ar paties reikalavimo teikėjo sandoris, kuriuo jis įgijo reikalavimą, yra galiojantis <...>. d) Galiausiai galima savarankiška perleidimo pasekmių tretiesiems asmenims sąsaja su pagrindine perleidimo teisės norma reglamento Roma I 14 straipsnio 1 dalyje <...>. Pagal šią teisės normą būtų ne tik nustatoma disponavimo perleidimo pasekmėms perleidėjo ir perėmėjo santykiuose (ir perleidimą pagrindžiančiam įpareigojimui) taikoma teisė, bet ir sprendžiama dėl perleidimo galiojimo perleidėjo kreditoriams ir kitiems tretiesiems asmenims. Taigi, pagal perleidimo sutarties teisę būtų valdomi visi tarptautinio perleidimo aspektai, išskyrus reglamento Roma I 14 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamą skolininko apsaugą <...>. Atsižvelgiant į šios pozicijos postuluojamą laiko atžvilgiu pirmojo perleidimo teisės, kai reikalavimas perleidžiamas daugiau negu vieną kartą, viršenybę <...> šiuo atveju turėtų būti taikoma Vokietijos teisė ir tai reikštų, kad perleidimas ieškovei turėtų galioti atsakovei ir būtų viršesnis už antrąjį perleidimą. Sąsają su perleidimo teise galima argumentuoti tuo, kad vienoda sąsaja su tam tikra teise būtų išvengta išskaidymo, pavyzdžiui, atskiromis sąsajomis su registruota perleidėjo arba reikalavimo skolininko buveine. Susiejimas su perleidimo teise tiek perleidėjui ir perėmėjui (privaloma pagal reglamento Roma I 14 straipsnio 1 dalį), tiek ir tretiesiems asmenims reikštų sąsają su 8
BGL BNP PARIBAS viena perleidimo teise. Kitas susiejimo su perleidimo teise argumentas yra tai, kad reglamento Roma I 14 straipsnis turi būti suprantamas kaip išsami teisės norma, nes jo 1 dalyje perleidimas ir jo pasekmės reglamentuojamos iš esmės. Galima tik viena šios nuostatos išimtis tiek, kiek reglamento Roma I 14 straipsnio 2 dalyje tam tikrais atskirais klausimais remiamasi perleidžiamo reikalavimo teise. (orig. p. 14) Vis dėlto 2 dalis neturėtų būti taikoma kitais atskirais klausimais, viršijančiais tai, kas yra būtina siekiant visų pirma apsaugoti skolininką. Tai prieštarautų 1 daliai ir reglamento Roma I 14 straipsnyje pastebimai tendencijai, pagal kurią laisvė pasirinkti taikytiną teisę, kaip Europos privatinės teisės kertinis akmuo, taip pat turėtų daryti įtaką kolizinėms teisės normoms <...>. Vis dėlto laikantis šios pozicijos taip pat neginčijama <...>, kad ypatinga problema tuo atveju, kai reikalavimas perleidžiamas daugiau negu vieną kartą, kyla būtent dėl dviejų galimų perleidimo teisių, t. y. dėl perleidimo teisės, taikomos, viena vertus, perleidėjo ir pirmojo perėmėjo sutarimu, kita vertus, perleidėjo ir antrojo perėmėjo sutarimu. Tokiu atveju turėtų būti vadovaujamasi perleidimo teise, pagal kurią reikalavimas buvo teisėtai perleistas pirmą kartą <...>. Išskyrus faktą, kad tokia laiko pirmumo taisyklė negali būti grindžiama reglamento Roma I 14 straipsniu, šis požiūris gali nulemti, jog šalys, susitardamos dėl perleidimo teisės, pirmenybę teiks teisei, kurioje, kaip Vokietijos teisėje, keliami mažiausi reikalavimai reikalavimo perleidimui. <...> 9