LITUANISTICA T. 61. Nr. 1. P Lietuvos mokslø akademija, Erdvë 2005ir laikas lietuviø eseistikoje Lietuvos mokslø akademijos leidykla, 20

LITUANISTICA. 2005. T. 61. Nr. 1. P. 65 78 Lietuvos mokslø akademija, Erdvë 2005ir laikas lietuviø eseistikoje Lietuvos mokslø akademijos leidykla, 2005 65 ERDVË IR LAIKAS LIETUVIØ ESEISTIKOJE Laima Arnatkevièiûtë Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, Antakalnio g. 6, LT-2055 Vilnius, Lietuva Jau gerà penkmetá, netgi daugiau, lietuviø literatûroje svarias pozicijas yra uþëmusi esë. Pradþioje sau erdvæ radusi kultûrinëje periodikoje, ji vis energingiau atakuoja knygø leidyklas. Esë spontaniðkumas leidþia raðytojui, derinant moksliná analitiðkumà ir subjektyvià patirtá, kalbëti apie tai, kas jam svarbu kaip þmogui, kas sudaro jo gyvenimo sampratà. Esë aprëpia labai platø temø spektrà, yra nevienalytë stiliaus ir formos atþvilgiu, tad ir teoretikø yra sisteminama ávairiai tiek orientuojantis á tematikà, tiek á stilistikà bei subjektyvumo ir objektyvumo santyká. Bet kadangi tai nëra ðio straipsnio tikslas, apsiribosime tik teminiu aspektu. Sekant vokieèiø literatûrologais, temø atþvilgiu galima skirti literatûros istorijos (literaturgeschichtlicher), meno istorijos (kunsthistorischer), filosofinæ (philosophischer), sociologinæ (soziologischer) ir gamtamokslinæ (wissenschaftlicher Natur) 1 esë þanrà, formos prasme demonstruojantá plaèias galimybes integruoti ávairias pasakojimo formas laiðko, dialogo, memuarø, kvazidienoraðèio, kelionës uþraðø ar net mokslinio praneðimo 2. Turint galvoje tokias plaèias esë raiðkos galimybes, galima sutikti su literatûrologu Vladu Krivicku, teigianèiu, kad skirtingoms esë þanro formoms, be specifiniø bruoþø, bûdingas buvimas tarp: tarp meninës iðmonës ir refleksijos, tarp fikcijos ir publicistikos, o ryðkiausios á ðá tarp telpanèios formos yra literatûrinë ir kritinë esë 3, kurià atitiktø vokiðkasis literatûros istorijos ir rusiðkasis raðytojø literatûrologinës (pisatelskoje literaturovedenije) esë terminas (pastarasis aiðkinamas kaip laisvai suformuluotos subjektyvios prozininkø, poetø, kritikø pastabos apie bendraamþiø kolegø ir vyresniø raðytojø kûrybà, raðytojo profesijà) 4. Ðiame straipsnyje pasirinktos Marcelijaus Martinaièio, Gintaro Beresnevièiaus, Doloresos Kazragytës ir Giedros Radvilavièiûtës esë knygos nemaþa dalimi siejasi su èia paminëtomis esë versijomis tiek jose reflektuojamø temø, tiek raiðkos 1 http://de.encarta.msn.com/encyclopedia_761551746/essay.html 2 Michaù Paweù Markowski, Der Polnische Essay zwischen edlem Geplauder und klasischer Distanz, http://www.polska2000.pl/item2564_42_de.html 3 V. Krivickas, Kritinës eseistikos bruoþai kultûrinëje periodikoje, Metai, 2003, balandis, 4, p. 107. 4 Voprosy literatury, 2001, Nr. 1, http://magazines.russ.ru

66 Laima Arnatkevièiûtë formø prasme. M. Martinaitis savo esë knygà Laiðkai Sabos karalienei 5 vadina esë romanu, toká pasirinkimà motyvuodamas abiem ðiems þanrams bûdingø savybiø sinteze: iðraiðkos màstymo laisvæ teikianèiu stiliumi, veikëjø gausa ir plaèia vaizduojamojo laiko panorama. ( Eseistikos þanras leidþia laisvai jungti literatûros ir kritikos, analizës ir interpretavimo priemones, publicistikà, daryti beletristinius ar metaforinius apibendrinimus ; knietëjo paraðyti tokio eseistinio pobûdþio savo ir savo aplinkos istorijà ; knygoje minimi tautosakos, liaudies meno, paproèiø, literatûros veikëjai yra tarsi vienas kito prototipai 6.) G. Beresnevièiaus esë rinkinys Ant laiko aðmenø 7 atstovauja literatûrinei, kultûrologinei, istoriosofinei esë. Intelektualumo, logikos reikalaujanèià tematikà tiek pat, o gal net giliau G. Beresnevièius atskleidþia pasitelkdamas paradoksà, retorines figûras, ironijà ir lyrizmà. Jo eseistika psichologiðkai sugestyvi, o bene bûdingiausias jos bruoþas ið pirmo þvilgsnio laisva ir padrika, netikëta, taèiau ið tiesø motyvuota, kryptinga ir aiðkius kontûrus turinti minties linija. D. Kazragytë 8, á vienà visumà meistriðkai sujungdama dienoraðèio, laiðko, recenzijø, trumpos noveletës formas, kuria kultûrologinæ-teatrologinæ, psichologizuotà esë, o G. Radvilavièiûtë 9 savo pasakojimà pina ið kasdienybës bei kultûrinio konteksto atplaiðø, kaip riðamàjà medþiagà panaudodama moteriðkos autoironijos ir paradoksø stilistikà. Në viena ðiø knygø nepretenduoja á teorinius apibendrinimus, taèiau, kaip dera eseistikai, jose apstu subjektyviø áþvalgø, sàmojaus, analitikos ir literatûriðkumo. Ðio straipsnio tikslas pabandyti patyrinëti, kaip esë tekstuose modeliuojamas erdvëlaikis, ar ðia prasme esama sàsajø su epika, ar reikalingi kiti analizës bûdai. Erdvëlaikio samprata. Daiktai, reiðkiniai mûsø patirtyje visada pasireiðkia erdvës ir laiko formomis. Lietuviø literatûros enciklopedijoje erdvës sàvoka apibrëþiama kaip kalbos figûromis sukurtø ásivaizduojamø, iliuziniø tûriø visuma: Erdvë, literatûros mokslo kategorija, perimta ið filosofijos, taikoma pasakojamojo meno struktûroms. Epikas siekia ið þodþiø sukurti ásivaizduojamus tûrius, sudaryti tolio ir artumos, aukðèio ir gylio iliuzijas 10. Erdvë literatûroje neatsiejama nuo laiko, o jos struktûras sàlygoja pasakojimo pobûdis: ávykiai gali bûti dëstomi laikantis chronologinës sekos (bûdinga realistinei epikai), išryškinant distancijà tarp vaizduojamo laiko ir subjektyvaus jo suvokimo (kiek veikëjø, áskaitant ir pasakotojà, tiek skirtingø laiko matavimø), tuo tarpu dabartinei prozai bûdingesni tarpusavyje nesusijæ, iðskaidyti laiko segmentai. Erdvëlaikiai groþiniame kûrinyje susieina, kryþiuojasi, ásiterpia vienas á kità, o lemiamà balsà èia turi laikas, kurio modeliavimo principai glaudþiai siejasi su vaizdavimo bûdu, stilistika, vidine kûrinio sandara 11. Realistinëje prozoje erdvëlaikis paprastai modeliuojamas 5 M. Martinaitis, Laiškai Sabos karalienei, Vilnius, 2002. 6 Ibid., p. 9, 10. 7 G. Beresnevièius, Ant laiko aðmenø, Vilnius, 2002. 8 D. Kazragytë, Gyvenimas prieš gyvenimà, Vilnius, 2003. 9 G. Radvilavièiûtë, Suplanuotos akimirkos, Vilnius, 2004. 10 V. Kubilius, Erdvë, Lietuviø literatûros enciklopedija, Vilnius, 2001, p. 133. 11 V. Daujotytë, Literatûros filosofija, Vilnius, 2001, p. 91.

Erdvë ir laikas lietuviø eseistikoje 67 pagal tradicinius orientyrus: kairë deðinë, virðus apaèia, praeitis èia ir dabar ateitis, moderniame tekste linijiná laikà keièia simultaninis laikas. Taip tvirtina ir Vytautas Kubilius ( Postmodernistinis pasakojimas grindþiamas laiko ir erdvës elementø þaisme, panaikinus deterministinius jø ryðius ) 12, ir latviø filosofë Mâra Rubene ([jam] nebûdinga nei vienovë, nei identiðkumas, jame atsiskleidþia fragmentiðkumas, pertrûkiai, neriðlumas, ávairovë, iðsiskaidymas 13 ). Savo iðtakomis esë susijusi su filosofø Michelio Eyquem de Montaigne, Franco Bacono, Friedricho Nietzsche s darbais. Galima sakyti, kad esë tai filosofavimo bûdas, suartinantis filosofijà ir literatûrà. Ásiterpusi tarp literatûros ir filosofijos, eseistika turëtø balansuoti ir tarp ðioms sferoms bûdingø diskursø. Kaip sako Viktorija Daujotytë, Literatûra bendruosius rûpesèius áðaknydina konkreèiuose likimuose ir situacijose. Filosofija laikosi bendrojo, apibendrinamojo lygmens. Literatûra orientuota á maþàjá laikà (dabartis, artimiausia praeitis ir ateitis). Filosofija á didájá laikà: begaliná, nepabaigiamà, amþinà dialogà, kuriame në viena prasmë nenumirðta 14. Kritinës esë erdvëlaikis. Kaip buvo minëta, M. Martinaitis savo knygà Laiškai Sabos karalienei dël esë stilistikos vyravimo joje ir istoriškumo pavadino esë romanu. Romano þanras pasiþymi ðakota fabula, sudëtinga laiko ir erdvës sandara, personaþø gausa, yra ið klasikinio epo paveldëjæs aiðkià pasakotojo (tarpininko tarp pasaulio ir adresato) instancijà, o istoriniame bëgsme dar átraukæs savæsp kone visø raðtijos (ir netgi sakytiniø) formø raiðkos priemones 16. Nuo M. Monteigne laikø esë siejama su minties spontaniškumu, laisvu jos šakojimusi, tariamu padrikumu, paviršutiniškumu, improvizacija, paslëptomis citatomis, subjektyviu, neretai paradoksaliu dalyko vertinimu. Ðios knygos turinys að pats, taip M. Montaigne apibûdino savo santyká su raðomu tekstu 16, o pabrëþdamas atskirumà nuo sisteminio filosofinio màstymo savo esë vadino pasakëlëmis, fantazijomis 17. Svarbiausiu M. Montaigne kûrybos bruoþu laikomas atsiribojimas nuo bendro pobûdþio teorijø. Montaigne is ne itin tikëjo, kad tokios teorijos ið viso ámanomos: galima esà apraðinëti pasaulá ir þmones, taèiau noras suvokti bendrà jø prigimtá bûtø tas pats, kaip noras kumðèiu sugniauþti vandená 18. Sekdamas tuo, kad M. Montaigne savo esë vadino bandymais ( Essais ; pranc. essai bandymai L. A.), literatûrologas Remigijus Tamošaitis tokiais pat bandymais linkæs vadinti ir G. Beresnevièiaus esë: [...] G. Beresnevièiaus raðiniai yra tokie pat bandymai, tik sàlygoti kitø laiko, kultûros ir autoriaus individualios màstysenos ypatybiø 19. Kadangi ir M. Martinaitis, ir G. Beresnevièius gravituoja tarp mokslinio màstymo ir literatûrinës fikcijos, tarp fakto ir subjektyvumo, tai turëtø atsiliepti ir jø kuriamo erdvëlaikio struktûroms. 12 V. Kubilius, Laikas, Lietuviø literatûros enciklopedija, Vilnius, 2001, p. 263. 13 M. Rubene, Dabarties filosofija: iš Esaties á esatá, Vilnius, 2001. 14 V. Daujotytë, op. cit., p. 43. 15 A. Kalëda, Romano struktûros metmenys, Vilnius, 1996, p. 15 126. 16 M. Montenis, Esë, Vilnius, 1983, p. 26. 17 Ibid., p. 13. 18 Filosofijos istorija, Vilnius, 2002, t. 2, p. 19. 19 R. Tamošaitis, G. Beresnevièiaus hegemonija, Metai, 2003, liepa 7, p. 143.

68 Laima Arnatkevièiûtë Kantiðkuoju poþiûriu, Kad ir kokie bûtø daiktai patys savaime, patirtyje jie mums visada pasireiðkia erdvës ir laiko formomis 20. Erdvæ ir laikà uþpildo daiktai, tai, apie kà màstoma, kas jusliðkai suvokiama. A. Kalëda, analizuodamas laiko lineariðkumo bei prieþasties ir pasekmës ryðius B. Radzevièiaus romane Priešaušrio vieškeliai, nurodo skirtingø laikotarpiø ávairiø patirèiø, paþintø þmoniø ir jø gyvenimø suponuotø asociacijø ir intelektualiniø áþvalgø svarbà: Pasakotojo regos laukas, pripildytas ávairiø atðvaitø, atblokðtø ið kaþkada patirtø dalykø vaikystës ir jaunystës pasaulio, modeliuojamas pagal jusliniø asociacijø, emocijø ir intelektualinës áþvalgos principus. [...] atskirø personaþø portretai, parodyti skirtingu laiku, vis kitomis situacijomis [...] [vaizduojami] ið kûrinio viduje esanèio atskaitos taðko 21. M. Martinaièio esë svarbus vaidmuo tenka linijinio laiko modeliui. Tai liudija skyriø pavadinimai: Medinis lietuviø epas, Iðëjimas ið rojaus lietuviø tautosakoje, Namai ir kelionë pirðlybø bei ðeimos dainose, Erdvës ir laiko dominantës Juozo Apuèio apsakymuose. Aptaræs ikikrikðèioniðkø laikø mitiná pasaulëvaizdá ir jo apraiðkas kultûroje, eseistas nuosekliai ateina iki XX a. paskutiniojo deðimtmeèio groþinës literatûros tekstø, ieškodamas juos jungianèiø sàlyèio taðkø, prasmiø bei jø áspaudø modernëjanèio þmogaus sàmonëje. Taèiau atskaitos taškas yra subjektyvusis (tiek pasakotojo, tiek adresanto atþvilgiu) laikas, kurá esë romane simbolizuoja kiekvienam individuali susitikimo su senàja kultûra akimirka. Tam panaudojama perkeltinë bûtojo laiko dalyvinë forma uþëjusieji ir esamojo laiko veiksmaþodþiø patiria ir suþiûra reikðmës, pirmuoju atveju apibûdinant þmogaus reakcijà, antruoju eksponato daromà poveiká. ( Uþëjusieji á lietuviø kultûros ir meno muziejø patalpas [...] patiria nenusakomà áspûdá: á áëjusájá nuo lentynø ið ávairiø pusiø suþiûra ið medþio iðdroþtø ðventøjø akys, klausianèios, nustebusios, skvarbios 22.) Taip sudabartinama praeitis, deaktualizuojamos andainykðtës istoriðkai nutolusiø mitø reikðmës ir kartu aktualizuojamos ðiuolaikinës jø prasmës. Eseistikoje pasakotojo vaidmuo tenka autoriui. Jis yra pagrindinis personaþas, jis priklausomai nuo màstymo specifikos perteikia realybæ. Eseistinis màstymas, kaip ir aforistinis, yra nesisteminis, refleksinis. Jis daugiakryptis, daugiakanalis, daþnos retrospekcijos á istorinæ, kultûrinæ praeitá. Ði savybë esë sieja su moderniu refleksinio tipo romanu. M. Martinaièio esë ávairûs istoriná bei mitologiná laikà menantys faktai, idëjos kultûroje ágauna pavidalà, reflektuojami atsispiriant á subjektyvøjá laikà, o á mitiná laikà ásiklausoma tarsi á aidà, á motyvà. Priklausomai nuo konteksto mito archetipas traktuojamas ir kaip sakralumo bei andainykðèio màstymo atgimimo, suaktualinimo, ir kaip devalvacijos kodas: Dabar vël statomi nauji sakraliniai paminklai, nors kur kas išraiškingesni ir profesionalesni, jau neturi to naiviojo tikëjimo ar pasitikëjimo jais visoje gamtos apsuptyje, tame kaþkada dar visà gyvensenà aprëpusiame gamtojautos kontekste, uþtinkamame folklore bei literatûros klasikoje 23. Jai bûdingomis prasmëmis ðventojo skulptûra, koplytstulpis, kryþius kaip centruojantis, sakralumo matmená suteikiantis ðventasis stulpas 20 Filosofijos istorija, p. 202. 21 A. Kalëda, op. cit., p. 79. 22 M. Martinaitis, op. cit., p. 15. 23 Ibid., p. 18.

Erdvë ir laikas lietuviø eseistikoje 69 remiamasi analizuojant groþinës literatûros teksto erdvëlaiká, gerokai priartëjusá prie mûsø dienø (sakralybës vagystë), bet dar aktualiai iðlaikiusá ir mitologinæ sàmonæ, todël demonstruojantá paradoksalias grimasas: [...] teritorija yra sakralizuota, nes miške buvo jø didþioji eglë, á kurià dar tëvo tëvas prieð senus laikus ákëlë koplytëlæ ir berþiná dievukà ; [...] berþinio dievuko jau nebebuvo jisai dailioj maðinëlëj iðvaþiavo á miestà, nors þmonës eidami pro eglæ nukeldavo kepuræ [...] 24. G. Beresnevièiaus eseistikoje atskaitos taškas yra gyvenamasis laikas, reflektuojami ávairûs istoriniai laikotarpiai ir skirtingø kraðtø kultûra, meninë bei literatûrinë kûryba, religijos ir jø invazijos, socialinës tikrovës þenklai. Konkreèios geografinës vietos èia taip pat minimos tik kaip kultûrinës ar socialinës erdvës nuorodos. Ðifro funkcijà èia taip pat atlieka mitinis laikas ir jo simboliai: koplytstulpiai, stogastulpiai, ðventøjø statulëlës, piliakalniai, visa, kas susijæ su mitologiniu Pasaulio centru, Ðventuoju Kalnu, gyvenamosios vietos paðventinimu, steigimo ritualu 25. Ðiems simboliams suteikiamas vertybinis matmuo, jø buvimas ar nebuvimas it kamertonas atliepia sakralumo (sekuliarumo) santyká. M. Martinaièio esë erdvëlaikis modeliuojamas mitologiniø bei religiniø þenklø reikðmingumo ir ritualø gausmo bei jø galiojimo lygmeniu. Sakraliausias tas laikas, kuriame ðiø þenklø daugiausia ir jie organiðkiausiai ásiliejæ á þmogaus gyvenamàjà aplinkà, aktyviausiai veikia jo gyvensenà bei galvosenà. Tai praëjæs, andainykðtis, laikas, kai þmogus buvo intensyviai veikiamas ikikrikðèioniðkø ir krikðèioniðkø mitø, kai ryðys su dievukais ir Dievu buvo kasdienybës dalis ( Ávairûs sakraliniai statiniai þmogø ástatydavæ ir á istoriná laikà 26 ), o gyvenamoji erdvë buvo neásivaizduojama be keturmaèio matmens. ( Savo kiemo ir namø aplinkos ðventukai buvo suvokiami ir kaip tarpininkai, turintys ryðiø su aukðtesne valia, jos pasiuntiniai [...] 27.) Tai labiausiai nuo ðiø dienø nutolæs laikas, kurá autentiðkiausiai patiria ir iðgyvena religingas þmogus: [...] religingas þmogus gyvena dviejø rûðiø laike, ið jø svarbesnis ðventasis laikas, paradoksiðkai pasireiðkiantis kaip apsukinis, gráþtamas ir atsikartojantis, savotiškas amþinas mitinis esamasis laikas, á kurá periodiðkai ásiliejama apeigø dëka 28. Mitas skatina ritualizuoti ar ritualu pradëti kiekvienà svarbesná gyvenimo etapà, ávyká ar darbà. Turëdamas galvoje ðià mito reikðmæ, jo aktualumà, M. Martinaitis aprašo, kaip kito laiko sakralumo reikðmë, kaip toji kaita yra uþfiksuota ávairiose liaudies kultûros bei kûrybos formose, ypaè pirðlybø bei ðeimos dainose, sakmëse, aktualizuojanèiose kalendorinio, vegetacinio laiko sàsajas su šventuoju laiku, ir ðiuolaikinëje groþinëje kûryboje. Kuo daugiau þmogus yra iðlaikæs tradicijø, kuo giliau suvokia jø kaip 24 Ibid., p. 197. 25 Pagal M. Eliade, Pasaulio centras sutampa su Šventuoju Kalnu, ties kuriuo susitinka Þemë ir Dangus. Krikðèioniø religijoje tai Golgota, Kosminio kalno virðûnë, Adomo sukûrimo ir palaidojimo vieta. Kartu Pasaulio centras yra bet kuri ðventykla, rûmai, sodyba, namas, aukuras. Pasaulio centras taip pat yra trijø kosminiø sferø Dangaus, Þemës ir Pragaro sàlyèio taðkas (M. Eliade, Ðventybë ir pasaulietiðkumas, Vilnius, 1997, p. 16 ir t. t.). 26 M. Martinaitis, op. cit., p. 44. 27 Ibid., p. 33. 28 M. Eliade, op. cit., p. 49.

70 Laima Arnatkevièiûtë komunikacijos su dieviðkuoju, transcendentiniu pasauliu prasmæ, tuo daugiau jo kasdienybëje sakralaus erdvëlaikio þenklø, tuo jis atsparesnis, kritiškesnis naujo, su svetima, nepaþinta, neapvaldyta erdve tapatinamo pasaulio iððûkiams. Ir priešingai, ritualo nepaisymas (piršlyboms skirto laiko supainiojimas su ðeimos kûrimui skirtu laiku, be to, vëlgi neatlikus reikiamø steigties apeigø) yra esminë Veronikos (skyrius apie A. Vienuolio apysakà Paskenduolë ) tragedijos prieþastis. Esë apie XX a. antrosios pusës bei paskutiniøjø deðimtmeèiø prozà pasitelkiama sekmadienio simbolika, atskleidþianti ðiuolaikinio þmogaus atotrûká nuo tradicijos. Krikðèionybëje sekmadienis yra susijæs su judëjø ðabu, kai, pasak ST, Jahvë ilsëjæsis po ðeðias dienas trukusio pasaulio tvërimo, ir su Kristaus prisikëlimo, Ðventosios Dvasios atsiuntimo kartote, pasireiðkianèia Eucharistijoje, þmogaus susitaikyme ir susijungime su Dievu. M. Martinaitis sekmadiená traktuoja kaip vienu metu ávairiomis kryptimis besiskleidþiantá laikà, kai atsiveria erdvës á iðoræ ir á vidø 29. Dar prieškario þmogui sekmadienis buvo ryšio su Dievu atstatymo laikas, o modernybës, arba sekuliarumo, veikiamame XX a. ðià ðventlaikio prasmæ vis labiau iðstumia ta pati kasdienybë, tad ir veiksmo erdvë ið Dievo instancijos baþnyèios nukeliama á valdiðkas instancijas: Anksèiau þmogus sekmadieniais savo negerumus neðdavo á baþnyèià, kuriuos joje iðpaþindavo ir padarydavo atgailà. Net ir kelias ar takas á ten bûdavo kitoks, kitas. Dabar jau einama á vadinamàjà kolûkio raðtinæ, tikintis sutvarkyti savo reikalus, atgauti tai, kas prarasta 30. Taigi šventumo lygmuo krenta, horizontaliø matmenø maþëja, ima vyrauti pasaulietinë banalybë ( ryškiai daþyti namai, asfaltai, kelio þenklai ), daugëja chaoso þenklø ( tuðèios, þmogaus apleistos erdvës, skurstanti gamta 31 ). Archajinëje pasaulëvokoje svarbi vieta tenka centro simbolikai. Pasak V. Kavolio, simboliniai centrai tai tokios institucijos, teritorijos ir laikai, kuriose daugiausia pamatiniø kultûros reikðmiø. Archajiðkos kultûros centre vyksta amþinai tas pats rituališkai pasikartojantis veiksmas. Modernistiniuose ritualo kartojimà keièia kritinis principas, á kurá nuolat nurodoma kaip á vertinimo kriterijø vis kintanèiose situacijose ir kuris pats kinta istorijoje, á save absorbuodamas praktinæ iðbandymø patirtá. Archajiðki kultûros centrai [ ] yra garbinimo ir saugojimo vietos, modernistiniai kultûros centrai yra kritikos ir plëtimosi erdvës 32. M. Martinaièio esë pro centro, kaip vertikalià dimensijà ir komunikacijà su anapusybe palaikanèios vietos, prizmæ ið tiesø daugiausia þvelgiama á visas knygoje svarstomas kultûros raiðkas. Ðventøjø statulëlës, raðytojo metaforiðkai pavadintos mediniu epu, siejamos su centro þenklinimu ir átaka þmogaus likimui 33, liaudies daina, jos turinys, dainavimas su gamtiðkumu, gamtà jauèiant kaip informacinæ erdvæ, laidþià susiþinojimui 34. Groþinë literatûra vëlgi pilna centro reikðmiø (plg. J. Apuèio novelæ Erèia, kur gaivus vanduo ) anksèiau minëti baþnyèios, kaip ðventojo erdvëlaikio, ir kontoros, kaip sekuliaraus erdvëlai- 29 M. Martinaitis, op. cit., p. 240. 30 Ibid., p. 241. 31 Ibid., p. 24. 32 V. Kavolis, Kultûros dirbtuvë, Vilnius, 1996, p. 148 151. 33 Plg. A. Martinaitis, op. cit., p. 17. 34 Plg. ibid., p. 83.

Erdvë ir laikas lietuviø eseistikoje 71 kio, centrai. Kartu jauèiamas eseisto laisvumas, atvirumas, gebëjimas slinktyje nuo archajiðkø link modernistiniø centrø áþiûrëti ne negatyvø prisitaikëliðkumà, bestuburiškumà, o lankstaus santykio su kintanèiu laiku, ne visada patogiu dvasinei þmogaus esmei, iðmintá. Toks þmogus, patekæs á aplinkà, kur viskas iðjudinta, sumaiðyta, sukeista, vargu ar dar galima viskà surinkti á daiktà, lieka vertas paties aukðèiausio áverèio: jie buvo protingi, tokia paskutinë M. Martinaièio Laiðkø Sabos karalienei frazë. Iðlikimo motyvas ne kartà pasikartoja ir G. Beresnevièiaus esë knygoje Ant laiko aðmenø, kurioje reflektuojama kultûrinë, politinë bei socialinë situacija Lietuvoje istorija ir dabartis: laiko kategorijos, kuriø sàsajos atskleidþiamos per mità. Knyga pradedama savotiðku mito kûrimu / perkûrimu (esë Barbarai ), pirmiausia su lengva ironija apibrëþiant barbaro sàvokà ir bandant jai suteikti nenuginèijamai teigiamà konotacijà. Plati laiko ir erdvës panorama kuriama pradedant tolimais, á istorijà ir mità atsiremianèiais laikais, atpaþástamais ið istorinio laiko konteksto. ( Barbarai Antikos pasauliui buvo visi kiti, nepriklausà Egëjo ar, vëliau, Vidurþemio jûros kultûriniam arealui. Tarp jø ir ðiaurëje gyvenanèios gentys: hiperborëjai, germanai, keltai, skitai 35.) Pasakojimo eigoje pamaþu per Europos istorijà priartëjama prie pastarøjø dienø erdvëlaikio. Pasakojimas grindþiamas istoriniais kultûriniais faktais, mitiniø ðventosios ir profaniðkosios erdviø prasmiø perkëlimu á imperijø (kaip kultûrinës, civilizuotos, arba šventos) ir barbarø (kaip profaniškosios, chaoso) erdves, ðiø erdviø ir laiko klodø sampynomis, apykaitomis, per ðias reikðmes atrandant vadinamosios barbarybës, kuriai esë atstovauja lietuviai, pranaðumus: barbarai sienas pereina visada, tokia jø prigimtis, ir sudaro sanitariná kordonà, civilizacijos erdvæ skirianèià nuo kitø, kiek tolimesniø barbarø arba nuo kitø civilizacijø 36. Palikdamas galioti tradicines centro ir periferijos sampratas, G. Beresnevièius savo esë apmàsto ir tai, kaip kito tø erdviø turiniai, kaip mitologines prasmes keitë ideologinës. Centras, tradiciðkai sietinas su kultûrine erdve, imperijø kautynëse atitrûksta nuo savo ðaknø ir degraduoja iki barbarybës (Amerikoje civilizuoti barbarai atitrûkæ nuo þemyno ir palikti Dievo bei keliø patrakëliø globai, jie elgësi lygiai taip, kaip karingø europiniø barbarø grupë ; Tai, kad tauta geba pranaðesne technika nukariauti pusæ pasaulio, jos dar nedaro civilizuota 37.), o barbarybë, atvirkðèiai, sugeria civilizacijos pranaðumus, sustiprindama savo paveldà ir šitaip, uþuot besitelkusi geografiškai apibrëþtoje erdvëje, sukuria mobilias kultûrines erdves, pagrástas iðlikimo ideologija, bet atmetanèia agresijà. ( Barbarai jau nebe gentis. Tai klaidþiojanti imperija, kurios sienos kinta kasdien, kurios istorikai nesugeba paþymëti þemëlapiuose [...] 38.) Darydamas panaðià á M. Martinaièio esë romano iðvadà, kad lietuviui bûdinga... iðlikimo psichologija, kad tai yra viena esminiø prieþasèiø, kodël tiek daug lietuviø sëkmingai ásikuria ávairiuose pasaulio kraðtuose, eseistas leidþia sau formuluoti kità iðvadà: viena tokia imperija be ribø, be nustatytø sienø, egzistuoja tai lietuviø imperija. Raðytojas prognozuoja, kad tik atsispyræ vadinamajai imperinei, o iš tiesø jau kokakolinei, 35 G. Beresnevièius, op. cit., p. 10. 36 Ibid., p. 24. 37 Ibid., p. 15, 25. 38 Ibid. (plg. p. 22).

72 Laima Arnatkevièiûtë beveidei kultûrai ( Gyvenk kaip visi, nusipirk Volvo. Jei neišgali Volvo, nusipirk Pampersø ir tavo uþpakaliukas bus kasdien švelnus..., aliuzija á kasdienybæ bombarduojanèià reklamø kultûrà.) ir saugodami savo autentiðkumà, individualumà barbarai, o tai reiškia lietuviai, tesugebës iðlikti: Mes tiesiog dar nesame sumodeliuoti, sutvarkyti, nuasmeninti, barbarystë kol kas vienintelis ámanomas þmogiðko gyvenimo, þmogiškojo išlikimo, galø gale autentiðkumo iðsaugojimo bûdas 39. Esë Barbarai èia buvo pasirinkta dël to, kad jà galima laikyti raktine viso rinkinio esë, kurioje išryškinamos pagrindinës kultûrinës ir barbariðkosios erdviø savybës takumas, nuolatinë kaita, persiformavimas, persicentravimas. Kitose esë ávairiø laiko ir erdvës plotmiø iðsidëstymà sàlygoja gentiniø, ideologiniø, religiniø, kultûriniø mitologijø bei paskiras mitologemas iðpaþástanèiø grupiø refleksijos. ( Lietuvos valstybës mitologija, matyt, neturëtø ribotis kokiu nors tarpsniu, o apimti visà praeitá. Ji tokia ávairialypë, kad gali atliepti paèiø skirtingiausiø þmoniø poreikiams, psichikai, sielai. Èia ir pagonybë, ir katalikybës forpostas, Marijos þemë, tikëjimo ir kitatauèiø tolerancija ar net protegavimas, laimëti karai, Renesanso suklestëjimas, savita literatûra etc. 40 Senosiose religijose mitai bei mitologiniai, kultûriniai didvyriai buvo bet kokio elgesio pirmavaizdis. [...] Kultûriniø didvyriø vietà dabar uþima, pavyzdþiui, sportininkai 41.) Organizuojantis tokio tiršto, daugiasluoksnio erdvëlaikio pradmuo reiðkiasi per nuorodas á klasikines archetipo ir kartotës teorijas bei jø citatas, kaskart susiklostanèias á vientisà pusiau ironiðkà ir paradoksalià, pusiau pagrástà ir motyvuotà dabarties diagnozæ ir ateities perspektyvà, kuri rimtai ar juokais siûlo optimistinæ vizijà: bendruomeniškas religingumas [...] patiria krizæ, bet laimi kita galimybë vidujinio religingumo galimybë, ne fasadinë religija, ne profaniðkojo pasaulio didvyriai. Religiniam gyvenimui atsiranda lig ðiol neregëta, nebuvusi erdvë ir neátikëtina laisvë 42. Tradicijos perskaitymas laiko dvasia neturëtø bauginti. Tà darë Daukantas. [...] Labiau pageidautina integruojant 43. Teatrologinës esë erdvëlaikis. Aktorës esë (taip nurodoma knygos Gyvenimas prieð gyvenimà paantraðtëje) dëmesio centre menininkës fomavimosi iðtakos, talento ir asmenybë raida, aktoriaus santykio su aplinka ir kolegomis problemos, teatrinis bei kultûrinis gyvenimas, menininko drama sovietmeèiu bei nepriklausomybës metais, dvasiniai ieðkojimai, paprastumo ir elitiðkumo prasmë ðiø ieðkojimø horizonte ir t. t. Esë panaudojami dienoraðèiai, interviu, straipsniai yra raðytojos pastebëjimø apie laikà, þmones ir save liudytojai. Kaip M. Martinaitis rëmësi mitologija, etnokultûra ir literatûra, G. Beresnevièius mitu ir jo kartotëmis, taip D. Kazragytë savo paèios asmenine patirtimi ir konkreèiø þmoniø gyvenimo istorijomis. Ðis skirtumas suponuoja ir kiek kitokius laiko bei erdvës modelius, kitus prasminius akcentus: D. Kazragytës esë nëra tradicinës, o tiksliau mitologinës, sakralu sekuliaru opozicijos, juo labiau aliuzijø á archajiðkà laikà kaip atskaitos taðkà. Þinoma, be ðiø opoziciniø sferø neapsieinama, jos tik kitaip pateikiamos. 39 Ibid., p. 17, 21, 27, 28. 40 G. Beresnevièius, op. cit., p. 58. 41 Ibid., p. 73, 74. 42 Ibid., p. 75. 43 Ibid., p. 155.

Erdvë ir laikas lietuviø eseistikoje 73 Platûs dienoraðèiø bei laiðkø intarpai savo ruoþtu suponuoja tradiciná laiko lineariðkumà. Pradedant pirmaisiais dienoraðèio puslapiais, prieð skaitytojo akis turi pamaþu vertis pasakotojo asmenybë, jos genezë, o tuo pat metu ir kultûrinis, socialinis, istorinis peizaþas. Dienoraðtis, pasak Gisele Valency, yra þanras, privalantis fiksuoti ávykius 44. Suprantama, kad ir dienoraðèiuose, ir laiðkuose fiksuojami ne tik ávykiai, bet ir ávairûs iðgyvenimai, pastebëjimai, áþvalgos. Tie áraðai paprastai datuojami, bet rinkinyje Gyvenimas prieð gyvenimà ðio nuoseklumo nepaisoma, esama daug laiko pertrûkiø, juos uþpildo kiti tekstai, kà tik cituotø fragmentø refleksijos ir pan. Taigi chronologinis laikas èia nëra vientisas, erdvëlaikis modeliuojamas pagal áspûdþio intensyvumà, poveiká pasakotojo jausenai, pasaulëþiûrai, etiniø vertybiø formavimuisi. Net tais atvejais, kai á tekstà áterpiami savotiðkai savarankiðki inkliuzai respondentø laiðkai, brolio Algirdo dienoraðèio, recenzijø iðtraukos šitaip ávedant savotiðkà personaþà, kuris kartu yra ir autentiðkas, ne literatûriðkai pramanytas, viskas vaizduojama ið kûrinio centre esanèio vertybinio taško, nusakyto knygos pradþioje: Paþindami kitus ieškome savojo tikrojo aš. Asmenybës tapsmui svarbus yra ryðys su gimtine, namais, ðeimos tradicijomis, namø aplinka apskritai. Ðiuos faktus áprasta vienaip ar kitaip uþfiksuoti autobiografijose. Dienoraðèiai, kuriais pradeda knygà D. Kazragytë, taip pat yra autobiografinio pobûdþio. Juose daugelá kartø pabrëþiamas amþinas palydovas jaukiø namø ilgesys, tikrosios gimtinës patirties stoka. Vaikystës, paauglystës ir ankstyvosios jaunystës erdvëlaikis modeliuojamas pagal prisiminimø groþá ir skausmà, kurie nuolat lydës bûsimà aktoræ ir vienaip ar kitaip veiks jos vidiná að, jos asmeniná bei kûrybiná gyvenimà. Pradedant pirmaisiais þodþiais, kur gimtinë pristatoma kaip kaþkas tik tarsi esantis ( gimtinë tik þodis [ ], tik nuotrupos, tik atminties blyksniai, išrauti iš tolimo sapno ), savi namai prisimenami kaip neryškus baugokas sapnas ( Kampai paskendæ tamsoje. Að lovoje. Ðeðëliai. Kaþko bijau. ; Prieblanda. Tëvo balsas dainuoja [ ] Man ramu.). Daug ðeðëliø, nakties; ðviesos ðaltiniai menki ir neatpaþástami: [ ] matau ðvieèiant þiburëlá, o gal þvaigþdæ. Prisimenu tik tamsà. Nei pievos, nei medþiø, nei saulës. Nieko ðviesaus 45. O jaukiomis, ðiltomis, spalvingomis arba saulës nutviekstomis detalëmis atmintyje labiausiai ásirëþæ Panelës klebono sesers namai, pirmieji ðiluma dvelktelëjæ namai, ne kartà buvæ fiziniu ir dvasiniu prieglobsèiu ( Ðvarûs, graþiai iðdaþyti kambariai, blizganèios grindys, ilgi takeliai kvepëjo kaþkuo... ko nebuvau dar pajutusi: švara, ramybe, maldomis kaþkuo nenusakomu. [...] sodas nusvarinæs ðakas, pilnas obuoliø [...] 46.) ir visam laikui ásispaudæ á sàmonæ kaip bûtinybë normaliai þmogaus, juo labiau vaiko, egzistencijai. ( Gal todël ir vëliau [...] vis šliedavausi prie turtingesniø draugiø. Prie Rûtos ir jos graþaus gyvenimo [...] 47. ) Vëliau ðià svajoniø namø detalæ paminës apraðydama jaukumo pristigusius savo namus ( Kalëdos. Þinoma, balta staltiesë, þvakë... ) ir save, nepajëgianèià iðgyventi tikros ðventës jausmo: Moku tik truputá pavaidinti [...]. O ið tikrøjø man visada truputá liûdna ir... nuobodoka 48. 44 D. Bergez ir kt., Literatûros analizës kritiniø metodø pagrindai, Vilnius, 1998, p. 194. 45 D. Kazragytë, op. cit., p. 12, 13. 46 Ibid., p. 23, 24. 47 Ibid., p. 25. 48 Ibid., p. 134.

74 Laima Arnatkevièiûtë Kitas erdvës modeliavimo kriterijus laisvës, neþinomybës, kvietimo paþinti, uþkariauti pojûtis, taip pat sujungiantis vaikystës ir vëlesniø gyvenimo tarpsniø laikà. Ðykðèiuose gimtinës apraðymuose raðytoja ne syká pabrëþia ankðtumo ir erdvumo, suvarþymo ir laisvës pojûtá. Erdvumas siejamas su kelione, þadanèia kaþkà nauja (þiburio ar þvaigþdës áspûdis), kas vëliau ágys vis pasikartojanèias laisvës, skrydþio prasmes, þadins aliuzijas apie sovietmeèiu menininkui gyvybiðkai bûtinà vidinæ laisvæ: Girdþiu gaudþiant keistà zvimbiantá garsà. Kelio stulpai? Tà garsà atpaþinau vëliau, kai priglaudusi ausá prie mediniø elektros stulpø klausydavau tolimo gaudimo. Paslaptingo. Kaþkur toli toli iðnykstanèio, ten, kur niekad nebuvau, kur tûno þemës pakraðèiai 49. Gal šis gyvenimas tik atspindys tikrojo? To. Uþ ribos. Anapus. [ ] Èia tik kelionë Tik Kelias Tik Ilgesys 50. Pasakotojos prisiminimø erdvëlaikis pasakojimo eigoje tampa vis svarbesnis. Raðydama apie aktorystës laikotarpá, teatrinio gyvenimo peripetijas, D. Kazragytë daþnai prisimena anuos laikus, emociniais, psichologiniais ryšiais susiedama su dabartimi skirtingus erdvëlaikius. Dar vienas panaðumas, siejantis vaikystës ir aktorystës periodo erdvës ir laiko modelius minimalus juos nusakanèiø detaliø arsenalas. Teatras, repeticijø salë, langas, skiriantis teatro erdvæ nuo Laisvës alëjoje verdanèio gyvenimo, ðioje uþdaroje erdvëje vyraujanti priklausomybë nuo reþisieriaus, baimë bei átampa ir ypaè daþnai akcentuojamas vidinës laisvës ilgesys tai sàðauka su paauglystëje iðgyventa laisvës patirtimi paupy, pievoje, ten, kur atsivërë pirmieji horizontai. Teatro menas yra vienas efemeriðkiausiø menø, balansuojantis tarp realybës ir fikcijos, jame vyksta ir èia pat mirðta ðventas kûrybos aktas, kurá galima (ir turbût reikia) tapatinti su steigtimi, teofanija, su erdvës paðventinimu, dieviðko ryðio uþmezgimu; teatras kaip labai konkreti, scenos ir repeticijø salës apribota erdvë visus trokðtamus horizontus perkelia á artisto sielà, jo vidø á vidujinæ, subjektyviàjà erdvæ. Ðis realybës ir siekiamybës matmuo sàlygoja simbolinæ aktorinio periodo erdvëlaikio prasmæ: Pasirinkau laisvæ kalëjime, skrydá narve, dangø pragare, viltá neviltyje, nerealø pasaulá 51. Prakeiktas teatras. Palaimintas teatras. Pragaras ir išganymas 52. Treèiojoje esë rinkinio Gyvenimas prieð gyvenimà knygoje Kasdienybës roþinis laiko ir erdvës organizavimà sàlygoja pakitæs pasakotojos regos laukas, dar aiškesnis susitelkimas á vidines bûsenas. Raðytoja vis daugiau dëmesio skiria paprastiems, galima sakyti, gyvenimo paraðtëje esantiems þmonëms. Ðios knygos esë primena trumpas noveles, kuriø kompozicijai ypaè reikðmingas laiko matmuo. Akcentuojama akimirka, nulemianti likimà, pakreipianti gyvenimo kryptá ir, galiausiai, akimirka kaip bûties pilnatvës patirtis èia ir dabar. Toks ekstaziškas laiko iðgyvenimas, pasitelkiant metaforà, mistines pasaulio ðviesos, verþimosi aukðtyn, tylos sakralumo aliuzijas, dar buvo apraðytas esë apie teatrà Repeticija : Paskutinë frazë. Dar skamba muzika. Stovime visi, akis ásmeigæ á langø erdvæ, ten normalus Laisvës alëjos gyvenimas, o mums ta erdvë tartum neþinomo pasaulio ðviesa, viliojanti aukðtyn... kà reiðkia aukðtyn, galas þino, bet aukðtyn, 49 Ibid., p. 12. 50 Ibid., p. 9. 51 Ibid., p. 113. 52 Ibid., p. 300.

Erdvë ir laikas lietuviø eseistikoje 75 aukðtyn... Muzika baigiasi. Viskas. Tyla. Nuslenkame á savo vietas. Sëdim. Tyla. Nuostabi tyla. Amþinai laukiama, nenuspëjama. Ávyko! 53. Analizuodama laiko ir erdvës prasmes Oskaro Milaðiaus kûryboje, Elena Naujokaitienë atsiremia á antikos hermetiniø filosofø, ðvedø mistiko Emanuelio Swedenborgo ir vokieèiø filosofo Immanuelio Kanto poþiûrá á erdvæ ir laikà jø tapatinimà su galimybe màstyti. Kitu atramos tašku tyrinëtoja pasirenka ir Paulio Ricoeuro teiginá, kad þodþio dabar reikðmæ atskleisti galima tik vienu metu apraðant tris laiko ekstazës momentus dabartá, ateitá, praeitá, o siekiant laiko tëkmæ pavaizduoti kaip visumà neiðvengiamai reikalingi mitas bei metafora 54. Panaši pastanga aprašyti laikà kaip iðgyvenamà akimirkà yra viena bûdingiausiø D. Kazragytës esë savybiø. Gal tai apskritai bûdinga esë, kuriose apmàstomi meno, menininko asmenybës klausimai. D. Kazragytës esë laikas sustabdomas, akcentuojamas kaip vidujinëje erdvëje intensyviausiai iðgyvenama, vertingiausia akimirka. Pradþioje pastebëjusi, kad apskritai konkretybes prisimenanti pagal jø sukeltà rezonansà ( Visa, kas liko ið praeities, kas su manim, kas ðvieèia ir jaudina, tai spindintys draugiðki eþerai, miðkai, jûra, smëlis,a audros, lietûs [...] Dar þemuogiø kvapas, vasaros... vasaros... virpesys, viltis... Tik bûsenos. 55 ), vëliau eseistë panaðiai, atsiþvelgdama á jo gelmæ, ima modeliuoti laikà ir galiausiai susitelkia á akimirkà, á èia ir dabar egzistenciná iðgyvenimà: Gaila, kad ši akimirka paliks mane, jau palieka, paliko.... Atrišk mane nuo praeities. Sëdþiu ant laipteliø vakarinëje saulëje. Uþsimerkiu. Ir nieko nedarau. [...] Þemës Rojus 56. Taigi D. Kazragytës rinkinys Gyvenimas prieð gyvenimà leidþia teigti, kad á meno kûrybos erdvæ bei amþinuosius dalykus besigræþianti esë erdvëlaiká modeliuoja pagal bûsenas, iðgyvenimus, emocines patirtis ir filosofines áþvalgas. Literatûrinës esë erdvëlaikis. Giedros Radvilavièiûtës esë rinkinys Suplanuotos akimirkos yra artimas smulkiajai prozai ir nuo kitø èia aptartø knygø skiriasi tuo, kad jame negvildenamos kultûros, meno ar filosofijos problemos, tik su þavinga autoironija pasakojama apie save, apie intelektualios moters bûvá ir bûtá ðiuolaikinëje visuomenëje, gebëjimà tvarkytis su kasdienybe it pripëduota laiptine ir kartu domëtis, kà apie JAV strategijà [...] raðo Z. Brzeziñskis Ðachmatø lentoje 57. G. Radvilavièiûtës esë erdvëlaikis modeliuojamas pagal pasakotojos vidinæ jausenà, ryðkiai subjektyvizuotas laiko ir erdvës pajautas, ironiðkai ir paradoksaliai susipynusias su patirtø dalykø atðvaitais, intelektiniø patirèiø blyksniais. Pasakojimo fragmentiðkumas sàlygoja ir erdvëlaikio kontûrø fragmentiðkumà. Friedrichas Jamesonas postmoderniajam menui apibûdinti vartoja medicininá schizofrenijos terminà. Eugenijus Aliðanka taip pat remiasi ðiuo terminu kalbëdamas apie ðiuolaikinës pasaulio bei lietuviø prozos bruoþus: Pasakojimas tampa punktyriðkas, apraðomos situacijos, daiktai, ir tarp jø nebûtinai mezgasi prieþastinis, istorinis ryðys 58. Esë þanro prigimtis, kuriai bûdingas daugiadimen- 53 Ibid., p. 160. 54 Elena Naujokaitienë, Oskaras Milašius: Mistikas ir hermetinis poetas, Kaunas, 2001, p. 61. 55 D. Kazragytë, op. cit., p. 8. 56 Ibid., p. 321, 335 336. 57 G. Radvilavièiûtë, op. cit., p. 118. 58 E. Ališanka, Dionizo sugráþimas, Vilnius, 2001, p. 153.

76 Laima Arnatkevièiûtë siðkumas, daugiakryptiðkumas, artima tokiam fragmentiðkam raðymui, o G. Radvilavièiûtës tekstuose ði savybë susijungia su genetiðkai ágimtu moters gebëjimu paraleliai màstyti [...] skirtingomis dimensijomis 59. Tai citata ið esë Bûna dienø, kurioje bene geriausiai atsiskleidþia G. Radvilavièiûtës esë erdvëlaikio struktûros. Pasakojimo atskaitos taškas jau ne kartà minëta èia ir dabar pozicija, tiesa, su šiokia tokia istorija : Kelinta diena nervinuosi mûsø laiptinë labai neðvari. Ðiandien gráþau ið miesto ir joje radau net savo vaiko ðiukðlæ 60. Á esamàjá laikà nurodantis prieveiksmis šiandien ir yra pasakojimo, arba veiksmo, laikas, akimirka, á kurià susibëga ávairiausi praeities iðgyvenimai ir citatos, kad èia pat virstø praeitimi. Vieta pasirinkta labai banali: iðsitenkama laiptinës ir buto erdvëse, visas kitas erdvëlaikis susijæs su prisiminimais bei viena kità provokuojanèiomis refleksijomis, kreipianèiomis pasakojimà savotiðka spirale, vis gráþtant á dabar pozicijà ( Iðsilakuoju rankø ir (po kokiø deðimties metø pirmà kartà) kojø nagus, Iðeinu á laiptinæ, Ápilu mineralinio á puodukà ), o tarp tø dabar ásiterpia su apraðomu veiksmu nieko bendra neturintys pasaþai lyg ir apie vyrø bei moterø santykius, vyrø ir moterø skirtumus, lyg ir apie namø esmæ bei reikðmæ, kol ápusëjus tekstui pasakojimas ágauna naujà kryptá ir dinamikà. Ðá lûþá þymi frazë Paskui eisiu pabëgioti. Tiesa, ateities nuoroda paskui taip ir nerealizuojama, bet kadangi pabëgiojimai yra ne kartà kartojæsi praeityje ir paprastai turi nesikeièiantá marðrutà: Senamiestis, katedros aikðtë, Sereikiðkiø parkas, jis toks pat nesvarbus, kaip ir neðvarioji laiptinë teksto pradþioje. Taigi ateitis paskui virsta daugybës ankstesniø pabëgiojimø refleksija. Taip konstruojamo pasakojimo erdvëlaikis tampa sudëtingas jis sudëliotas ið paèiø ávairiausiø daugiau ar maþiau nutolusio laiko atplaiðø, vietø prisiminimø ir ið to gimusiø áþvalgø apie gyvenimo prasmæ, apie paþintø þmoniø paliekamus áspaudus að sàmonëje, apie atsiverianèias bedugnes jiems iðëjus ið gyvenimo. ( Kai ji mirë simfoniniuose koncertuose nëra atidþiausios klausytojos. Gal net svarbiausios natos. Po daugelio metø mergaitë suþinos, kad kai mirðta mama, mirðta ir kojinës 61.) G. Radvilavièiûtë, nepamesdama ironiðko santykio, tebekuria spiraliná pasakojimo vyksmà, vis naujam kontekste pakartodama veiksmaþodá bëgu (esamasis laikas èia metaforiðkai atskleidþia proceso tolydumà), kol galiausiai pats bëgimas ágyja gyvenimo kaip bëganèio laiko metaforà, kai nelabai besusigaudai, ar tu per gyvenimà bëgi, ar gyvenimas laikas bëga pro tave: Að tiesiog bëgu. Per parkà. Valdovø rûmø manijà. Aikðtæ. Pro einanèius ja po miðiø þmones. [...] Pro savo vaikystæ. Savo motinos kvapà ir kapà. Pro Celan à, kuris, keista, labai seniai apraðë ðià dienà... 62. O ið tiesø viskas tëra tik šiandien, kur šiandien reiškia ir èia, ir dabar. Tai, apie kà savo esë màstë ir D. Kazragytë, reflektuodama prabangà sustoti, viskà stebëti ir... neskubëti gyventi 63. 59 G. Radvilavièiûtë, op. cit., p. 45. 60 Ibid. 61 Ibid., p. 49, 50. 62 Ibid. 63 D. Kazragytë, op. cit., p. 292.

Erdvë ir laikas lietuviø eseistikoje 77 IÐVADOS Eseistinio teksto erdvëlaiká sàlygoja esë tematika bei medþiaga, kuria disponuoja autorius. Erdvëlaikis gali priartëti iki mûsø dienø realybës, persikelti á kultûrinæ- -intelektinæ sritá arba vidujinæ erdvæ. M. Martinaièio ir G. Beresnevièiaus esë erdvëlaikis modeliuojamas pagal mitologiniø bei religiniø þenklø prasmes, aiðkiai brëþiama viršaus apaèios, atitinkanti sakralu sekuliaru, opozicija, juntamas laiko lineariškumas. G. Beresnevièiaus esë, kuriose reflektuojami kultûrinës, religinës sàmonës pokyèiai, ryðkëja kultûrinës erdvës dimensija. Ðiuo atþvilgiu aktualus tampa centro ir periferijos santykis, kai periferijoje ásisavinama kultûra, o erdvë vis maþiau yra lokali, kai per jà, perfrazuojant Arûnà Sverdiolà, vis ryškiau pasireiškia nuotolio, svetimumo, konflikto, akultûracijos ir kitokiø santykiø galimybës 64. D. Kazragytës esë erdvëlaikio struktûrà lemia prisiminimai, kultûrinës patirtys, dvasiniai ieðkojimai ir nuolatinis minties fokusavimas á transcendencijà sceninio meno transcendavimà ir þmogaus gyvenimo transcendentalumà. Taèiau šis vertikalaus ryðio su sakraliuoju pasauliu matmuo reiðkiamas labiau potekstëje ir atpaþástamas ið protarpiais teiðsprûstanèiø emocijø, turinèiø akivaizdø vertybiná aspektà. G. Radvilavièiûtës literatûrinë eseistika erdvëlaikio modeliavimo prasme bene artimiausia šiuolaikinei prozai: realistinës erdvës charakteristikos èia susipina su subjektyvia autorës-pasakotojos savijauta, kûrinio nuotaika, intelektinëmis áþvalgomis ar paradoksaliu vertinimu. Svarbi vieta tenka èia ir dabar pozicijai, daþniausiai kaip pasakojimo iðeities, o vëliau ir kaip viso kûrinio atskaitos taškui, kûrinio erdvëlaiká audþiant ið nevienalytës, taèiau demonstratyviai subjektyvios moteriškos patirties, atsiskleidþianèios per smulkias, tarsi nereikðmingas detales. Esë þanras, nepaisant savo universalumo, neginèijamai yra literatûros þanras, kurio formos struktûra, taip pat ir erdvës bei laiko struktûros, kuriamos pagal tuos paèius naratyvinio þanro principus. Gauta 2004 10 20 Laima Arnatkevièiûtë SPACE AND TIME IN LITHUANIAN ESSAYISTICS Summary Space and time of an essay-style text is determined by the essay topics and material at the author s disposal. Space and time can approach the reality of our days and transfer into a cultural-intellectual domain or inner space. Both M. Martinaitis and G. Beresnevièius in their essays model time and space after the signs of mythology and religion, the oppositions of top and bottom, which correspond to the sacral and the secular, are clearly drawn there and the time linearity is sensed. However, G. Beresnevièius in his essay articulates the cultural space dimension more intensively. 64 A. Sverdiolas, Steigtis ir sauga, Vilnius, 1996, p. 304.

78 Laima Arnatkevièiûtë The structure of time and space in D. Kazragytë s essay is determined by recollection, cultural experience, spiritual searching, transcendency of scenic art and human life. This dimension of vertical connection with the sacral world is better expressed through implication and recognized from emotions with an obvious aspect of value escaping between whiles. In the time and space modelling sense, the literary essay style of G. Radvilavièiûtë is closer to modern prose. The position of here and now plays an important role as a frame of reference of a narrative way in the beginning and later in the entire work. The time and space of the work are created from a variegated but demonstratively subjective female experience emerging from trivial, as if unimportant details. The genre of essay, regardless of its universality, is a literature genre beyond debate, in which the form structure and the structures of time and space are being created according to the same narrative genre principles.