- II - ÞVILGSNIS Á LIETUVIØ LITERATÛROS TRADICIJÀ 135
136
TAUTOSAKA LIETUVIØ LITERATÛROJE Tautosaka, þodinis þemdirbiø kultûros paveldas, iðreiðkia tarsi primityvøjá poþiûrá á þmogø ir á gamtà. Taèiau ði iðraiðka nëra vienalytë: jà sudaro sakmës, pasakos, dainos, raudos ir mitai. Reikðmingiausia, kad tautosaka apima jausmø bei emocijø visumà ir paèià þmogaus egzistencijos esmæ. Tad ji ne primityvi, o tiesiog paprasta. Pavyzdþiui, kai kuriø liaudies dainø poetika tokia tobula, kad vargu ar bûtø galima jà dar labiau supaprastinti. Tai taip pat yra viena ið svarbiausiø klasikinio meno ypatybiø. Apgaulinga forma, t.y. paprastumas, ir primityvi pasaulëþiûra, matyt, ir buvo viena prieþasèiø, dël kuriø taip ilgai tautosakà ignoravo mokslininkai ir raðytojai. Pastarieji á liaudies kûrybà atkreipë dëmesá tik prieð keletà amþiø. Romantinio sàjûdþio metu tautosakà imta laikyti pagrindiniu þmonijos kultûros ðaltiniu, tikràja nacionalinës màstysenos ir dvasios iðraiðka, todël ji ypaè vertinta. Jos átaiga traukë ir vis tebetraukia raðytojus. Daugelis dvideðimtojo amþiaus kûrëjø, kaip antai James as Joyce as, Thomas Manas, Hermanas Hesse, Williamas Yeatsas, Thomas S. Eliotas, Garcia Lorca, Garcia Marquezas, Ezra Poundas, atsigræþë á tautosakà ir á mitologijà ieðkodami ákvëpimo, temø ir motyvø. Be to, tautosaka imta naudotis reiðkiant savo jausmus, idëjas ar pasaulëvaizdá. Tautosaka literatûroje, ar ji bûtø struktûrinis semantinis komponentas, ar tik pagalbinë raiðkos priemonë, nëra automatinis kûrinio sëkmës laidas, keliantis jo estetinæ vertæ ar padedantis geriau suprasti. Svarbu tai, kaip ji panaudojama ir integruojama á kûrinio visumà. 137
- I - Lietuviø tautosaka gausi, ávairiø þanrø ir archajiðkos prigimties. Pirmàjà informacijà apie jà randame IX a. kronikose. Ypaè originalios ir senos yra liaudies dainos. Sprendþiant ið jø gausos, lietuviai, matyt, bus turëjæ specialias dainas kiekvienai veiklai, progai ar ávykiui. Yra darbo, þaidimø, ðokiø, mitologiniø, religiniø, meilës, mirties, ðeimos apeigø ir paproèiø dainø. Jose, paprastai lyrinës prigimties, apstu deminutyvø, onomatopëjø ir epitetø. Nuostabus liaudies poezijos pavyzdys rauda, kuriai bûdinga monotoniðka, reèitatyvinë melodija, iðsakanti gedulà ir nepaguodþiamà ðirdgëlà. Rauda atliko dvigubà funkcijà. Ji buvo bûtina laidojimo apeigose, kurios, kaip buvo manoma, turëjo teigiama linkme pakreipti mirusiojo dalià anapusiniame pasaulyje ir uþtikrinti jo nenutrûkstamà ryðá su gyvaisiais ðeimos nariais. Kita vertus, rauda padëdavo iðsakyti pasilikusiøjø gyventi vargà. Pirmà kartà raudos buvo paminëtos XIII a. kronikose ir iðliko iki pat dvideðimtojo amþiaus vidurio. Ið sakmiø, baladþiø ir pasakø originalumu bei vaizduote iðsiskiria dar vienas tautosakos þanras stebuklinës pasakos. Jose atsiskleidþia kerintis pasaulis, kuris knibþdëte knibþda antgamtiniø bûtybiø, stebuklingø daiktø, nepaprastø nutikimø. Stebuklinës pasakos þadina raðytojø vaizduotæ, ir savo kûriniuose jie panaudojo daugelá jø elementø. Populiariausia buvo ir vis dar tebëra pasaka apie mergaitæ, tapusià þalèio þmona, literatûroje ir muzikinëse kompozicijose þinoma Eglës þalèiø karalienës pavadinimu. Ji, be abejonës, remiasi panteistine pasaulëþiûra, bûdinga pagoniðkajai lietuviø religijai. - II - Pirmieji tyrinëti lietuviø tautosakà XVII a. ëmësi vokieèiø etnografai Prûsijoje. Tikràjá susidomëjimà tautosaka kaip menu sukëlë Pilypas Ruigys, kai 1745 m. vokiðkai paraðytame tyrinëjime apie lietuviø kalbos groþá pirmà kartà paskelbë tris lietuviðkas dainas. Ðiø dainø paprastumas ir nuoðirdumas padarë didelá áspûdá Gottholdui Ephrainui Lessingui ir Johannui Gottfriedui Herderiui. Pirmàjá lie- 138
tuviø liaudies dainø rinkiná Dainos oder Lithauische Volklieder, kurá 1825 m. paskelbë Liudvikas Rëza, gerai ávertino folkloristas Jacobas Grimmas ir poetas Johanas Wolfgangas Goethe. XIX a., prasidëjus lietuviø nacionalinio atgimimo sàjûdþiui, dar labiau sustiprëjo paskata rinkti ir tyrinëti visus pagrindinius lietuviu tautosakos þanrus. Kadangi 1864 1904 m. rusai Lietuvoje buvo uþdraudæ lietuviðkus raðtus, dauguma knygø, susijusiø su lietuviø tautosaka, buvo iðleista Vokietijoje ir Jungtinëse Valstijose. Paèius iðsamiausius rinkinius Ið gyvenimo vëliø bei velniø ir keturiø tomø Lietuviðkos pasakos ávairios 1903 1905 m. Èikagoje iðleido Jonas Basanavièius. Nepriklausomoje Lietuvoje, t.y. 1918 1940 m., tautosakos tyrinëjimui ir rinkimui vadovavo Vytauto Didþiojo universitetas (1922 1930 m. vadintas Lietuvos universitetu), privaèios institucijos ir þymûs raðytojai, kaip antai Vincas Krëvë ir Balys Sruoga. 1935 m. uþ visà tautosakos rinkimà, tyrinëjimà ir skelbimà tapo atsakingas Lietuviø tautosakos archyvas. Jis iðleido septynis Tautosakos darbø tomus ir iki 1940 m. sugebëjo sukaupti apie 500 000 ávairiø þanrø tautosakos vienetø. Po karo, Sovietø valdþios metais, profesionalûs etnologai ir tautosakininkai daugiausia uþsiëmë tautosakos rinkimu, klasifikavimu ir publikavimu. Lietuviø tautosakos archyvà tada sudarë daugiau kaip 800 000 tautosakos vienetø. Per 60 metø buvo paskelbta nemaþai moksliniø studijø. Þymiausios Mykolo Birþiðkos apie liaudies dainø istorijà (1920), Balio Sruogos apie liaudies dainø poetikà (1923), Teodoro Brazio ir Jadvygos Èiurlionytës apie liaudies dainø melodijas (1920, 1938), Zenono Slaviûno apie sutartines (1958 1959), Jono Balio apie balades ir sakmes (1940 1956), Donato Saukos apie tautosakos savitumà ir vertæ (1970), Ambraziejaus Jonyno apie tautosakos stilius ir þanrus (1971). Algirdas J. Greimas paskelbë naujoviðkà studijà, kurioje mitologines ir stebuklines pasakas analizuoja semiotiniu metodu (1979). Buvo sutelktos milþiniðkos pastangos ir energija gvildenti ávairiems tautosakos aspektams, taèiau tautosakos literatûroje tyrinëjimas, be daþnø pavirðutiniðkø paminëjimø, buvo apgailëtinai primirðtas. 139
- III - Privalu paminëti, kad tarp lietuviø tautosakos tyrinëjimo ir jos naudojimo literatûroje egzistuoja ryðki paralelë: su kiekvienu didesniu susidomëjimu tautosaka proporcingai iðauga jos kiekis ir uþmojai literatûroje. Kuo rimèiau studijuojama tautosaka, tuo savièiau ir ámantriau jos elementai naudojami literatûroje. Jau paèioje tos raidos pradþioje keletas vokieèiø raðytojø nuoðirdþiai susidomëjo lietuviø liaudies dainomis. Jø temø ir vaizdø buvo pastebëta Goethe s lyrinëje poemoje Susitikimas ir iðsiskyrimas. Dramoje Þvejë Goethe panaudojo lietuviø dainà Að atsisakiau savo moèiutei. Lietuviø liaudies dainos darë poveiká ir kitø, maþiau þinomø poetø kûrybai. Temø bei motyvø ið lietuviø tautosakos sëmësi ir lenkø raðytojai, pvz., A. Mickiewiczius ir J. Slowackis. Taèiau XVIII a. ir didesnës XIX a. dalies raðytojai retai pripaþindavo literatûrinæ tautosakos reikðmæ. Vienas ið jø buvo Kristijonas Donelaitis klasikinis XVIII a. lietuviø poetas. Naratyvinëje poemoje Metai jis vaizduoja gyvà ir absoliuèiai tikroviðkà valstieèiø kasdienybæ. Taèiau spalvingame ir raiðkiame ðnekamosios kalbos þodyne nerasime tautosakiniø elementø, iðskyrus atsitiktines patarles ir prieþodþius. Panaðiai abejinga tautosakai ir naratyvinë Motiejaus Valanèiaus proza. Kaimo þmoniø paproèiai realistiðkai apraðomi ðnekamàjà kalbà primenanèiu stiliumi, taèiau jame beveik nejuntama liaudies dainø ir pasakø kalbos ar dvasios. Diametraliai prieðingi Donelaièio ir Valanèiaus kûriniams Antano Strazdo ir Antano Vienaþindþio eilëraðèiai. Daugelá jø, paraðytø liaudies dainø stiliumi, þmonës ëmë dainuoti kaip liaudies dainas. Ðie poetai kûrë veikiami tautosakos ir, matyt, nesirûpino savo individualios kûrybos autentiðkumu. XIX a. pabaigoje lietuviø tautinio atgimimo metu iðkilæ raðytojai iðsiugdë individualø raiðkos stiliø ir charakteringus tautosakos naudojimo bûdus. Labai sunerimæ dël tautinio identiðkumo Liudas Gira ir Vincas Krëvë atsigræþë á þodinës tradicijos versmes, pasiryþæ suprasti lietuviø charakterio bruoþus. L. Gira daþniausiai mëgino tai padaryti imituodamas liaudies dainas, o V. Krëvë stilizuodamas ir perkurdamas liaudies sakmes, dainas ir pasakas. 140
Gausiai vartodamas epitetus, deminutyvus, paralelinæ struktûrà ir poetinæ tautosakos sintaksæ, Gira bandë kruopðèiai atkurti literatûrinæ liaudies dainø kokybæ. Todël jo kûryba daþnai labiau primena folklorizuotus eilëraðèius, o ne originalià poezijà. Sëkmingesnës buvo Krëvës kûrybinës pastangos. Ávairiomis stebukliniø pasakø, dainø ir sakmiø stilistinëmis priemonëmis poetiniame pasakojime Dainavos ðalies senø þmoniø padavimai (1912) Krëvë gebëjo sukurti naujà, unikalià formà, artimà senoviniam, herojiniam epui, kuris lietuviø tautosakoje neiðliko. Epinëje dramoje Ðarûnas (1912) tautosakiniai personaþai ir legendiniai didvyriai ágyja mitologines dimensijas. Nepaprastai realistiðkai vaizduodamas kaimo gyvenimà apsakymø rinkinyje Ðiaudinëj pastogëj (1922) Krëvë pasakojo apie animistiná, panteistiná tikëjimà iðlaikiusius iðminèius, kurie atrodo tarsi keisti reliktai, iðnykusiø ir uþmirðtø tradicijø neðëjai. Apskritai netgi patys tautosakiðkiausi Krëvës kûriniai turi daugiau detaliø ir nuodugnesnæ dramatinæ kompozicijà negu bet kuri liaudies pasaka ar padavimas. Jo pasakojimams ir apsakymams bûdingos iðskirtinës individualios ypatybës, sava logika ir gyvumas. Be to, Krëvë sukûrë tris naujus literatûrinius personaþus: tautosakiná veikëjà bernelis ir mergelë pasakose, mitologiná herojø dramoje Ðarûnas, etnografiná þmogø Lapinas ir Vainoras apsakymuose Skerdþius ir Bedievis. Treèiame deðimtmetyje nauja raðytojø karta ëmësi atkakliai ieðkoti naujø vertybiø, raiðkos priemoniø ir naujø bûdø panaudoti savo kûriniuose tautosakà. Patys novatoriðkiausi ir triukðmingiausi buvo futuristai ir kiti avangardiniai raðytojai, susibûræ apie literatûriná þurnalà Keturi vëjai (1924 28). Jie visiðkai atmetë senuosius, plaèiai vartojamus imitavimo ir poetizavimo bûdus ir ragino tautosakoje ir valstietiðkoje kultûroje ieðkoti ðiurkðtaus, paradoksalaus ir netgi vulgaraus turinio. Neþinia, ar Keturi vëjai ar kokie nors kiti veiksniai nulëmë tautosakos gausà lietuviø literatûroje, bet, ðiaip ar taip, prasidëjo visiðkai naujas periodas. Tautosakiniai elementai buvo kûrybiðkai sujungti su kitais á organinæ visumà. Dviejø skirtingø meninës raiðkos bûdø vaizdai, simboliai, frazës ir netgi paprastos detalës tapo neatskiria- 141
momis viso kûrinio dalimis. Dël kûrybinës integracijos literatûriniai lietuviø raðytojø darbai tapo originalesni taip pat iðlaikæ tautinæ dvasià. Ðios krypties iniciatoriai buvo ne kas kitas, o Balys Sruoga (1896) ir Vincas Mykolaitis-Putinas (1893). Sruoga gebëjo sujungti savo poezijoj simbolizmo ir impresionizmo apraiðkas su tautosakiniais elementais ir muzikiniu liaudies dainø lyrizmu. Bûdingiausias tokio pobûdþio eilëraðtis Pjovëjas. Vaizdai, metaforos ir simboliai, paimti ið meilës bei rugiapjûtës dainø ir pasakø, harmoningai susilieja á vientisà organiðkà formà. Lyriniame eilëraðèio kontekste tautosakiniai elementai iðreiðkia þaismingà linksmumà, spontaniðkà meilæ ir dþiaugsmà. Ypaè sëkmingai Putinas ákomponavo tautosakinæ medþiagà á dramatinæ ir kontempliatyvià poezijà eilëraðtyje Rûpintojëlis. Rûpintojëlis tai medinë sielvartingai susimàsèiusio Kristaus, panaðaus á kaimo þmogø, skulptûra. Tokias skulptûras droþinëdavo kaimo menininkai, dievdirbiai, ir paprastai statydavo jas pakelëje. Putino eilëraðtyje vaizduojamas jaunuolis, stovintis naktá prieðais tokià skulptûrà ir màstantis apie þmogaus ir Rûpintojëlio likimà. Pasak Putino, ðá eilëraðtá ákvëpë liaudies daina, kurioje kalbama, kad þvaigþdëta naktis geriausias metas berneliui joti lankyti mylimos mergelës. Susiedamas trijø ðaltiniø liaudies dainos, liaudies skulptûros ir lyrinës poeto meditacijos elementus, Putinas sukûrë ðedevrà. Ketvirtajame deðimtmetyje vël sustiprëjo dëmesys tautosakai ir liaudies menui. Ið dalies tai nulëmë valstybinë ir akademinë veikla, ið dalies tam tikrø grupuoèiø iniciatyva. Viena ið tokiø grupiø buvo Ars, vienijusi vadinamuosius menininkus modernistus, kurie stengësi sulieti Vakarø Europos meno kryptis ir Lietuvos liaudies menà. Tokia pati tendencija pastebima Antano Miðkinio, Jono Aisèio, Salomëjos Nëries poezijoje bei Petro Cvirkos prozoje. Poetai pasiþymëjo rasdami naujø bûdø ájungti tautosakà á savo kûrinius. Taèiau ið esmës jie tæsë Sruogos ir Putino pradëtà linijà. Visiðkai naujo pobûdþio pasakojimas lietuviø literatûroje buvo Cvirkos romanas Meisteris ir sûnûs (1936). Atskiriant ðá kûriná nuo kitø prozos raðiniø, bûtø galima pavadinti já tautosakiniu romanu. 142
Romane Meisteris ir sûnûs Cvirka vaizduoja kaimo gyvenimà pirmaisiais ðio amþiaus metais. Labiausiai ðiame kûrinyje krinta á akis tautosakinës medþiagos ir etnografinës informacijos gausa. Be to, liaudies menas ir liaudies dainos daþniausiai pateikiamos per tautosakinius veikëjus, t.y. dailidæ ir dievdirbá Deveikà ir jo draugà Krizà siuvëjà ir poetà. Pagrindiniai abiejø ðiø personaþø bruoþai kyla ið liaudies pasakø ir dainø. Trumpai sakant, Cvirka pieðia gyvà kaimo bendruomenës paveikslà, kurio spalvas ir gyvenimo ritmà kuria sumaniai pritaikyta valstieèiø ir amatininkø kalba. Romano trukumas, atrodo, yra tai, kad Cvirkai sunkiai sekësi transformuoti tà turtingà þodiná palikimà á naujà, meninës iðraiðkos, kalbà. Naudodamas savo kûrinyje tautosakinius elementus Cvirka neþengë toliau stilizavimo ir poetizavimo. Daug daugiau ðioje srityje pasiekë Kazys Boruta mitologinëje apysakoje pasakoje Baltaragio malûnas (1945). Ðià apysakà Boruta paraðë susidûræs su sovietø ir vokieèiø okupacijomis. Kai buvo niokojamas kraðtas, jis atsigræþë á paèià lietuviðkosios kultûros pradþià þodinæ tradicijà. Apysakos pasaulá kuria dramatiðki veiksmai, prieðiðkos jëgos ir konfliktuojanèios galios. Èia magiðka ir antgamtinë sfera susiduria su realia tikrove, sukurdama mitinæ realybæ, nepripaþástanèià logikos, laiko ir erdvës dësniø. Apysakoje plëtojami du pagrindiniai leitmotyvai: meilë ir kerðtas. Visus malûnininko Baltaragio veiksmus, tokius kaip sandëris su velniu Pinèiuku, o vëliau apgaulë, skatina meilë. Kerðtas sukursto apsnûdusias pagieþaus Pinèiuko demoniðkas jëgas. Tautosakinë ir mitologinë medþiaga aiðkiai remiasi ávairiomis Lietuvos ir kitø tautø sakmëmis ir pasakomis. Pagrindiniai veikëjai atrodo sudaryti ið daþniausiai þodiniuose pasakojimuose pasitaikanèiø herojø. Velnias yra viena ið seniausiø lietuviø pasakø mitologiniø bûtybiø, kurià kartais apgauna valstieèiai. Tingaus, gana naivaus þmogaus, o vëliau negailestingos antgamtinës bûtybës pavidalas, kurá ágyja Pinèiukas, irgi yra bûdingas piktosioms liaudies pasakø jëgoms. Baltaragio prototipas daþnai pasitaiko beveik visos Europos pasakojimuose, sakmëse ir baladëse. Svarbiausia, kad, siekdamas meilës, laimës ir laisvës, Baltaragis kovoja su antgamtinëmis jëgomis beviltiðkomis likimo iðdaigomis. Neslûgstanèià dràsà iki pat skaus- 143
mingos pabaigos þadina jo þmogiðkosios pareigos niekada nepasiduoti suvokimas. Borutai puikiai pavyko tautosakinæ ir literatûrinæ medþiagà performuoti á realistinæ psichologinæ apysakà. Jis sukûrë paprastà pasakojamàjá stiliø, originalià kalbà, kuri iðsaugo liaudies pasakø intonacijà, ritmà ir nuotaikà. Baltaragio malûne ne tik pasireiðkia visi mitologinio kûrinio komponentai, bet sykiu atsispindi ir kebli þmogaus, gyvenanèio totalitariniø reþimø metu, padëtis bei jo dvasios bûklë. - IV - 1945 m. sovietø valdþiai apribojus literatûrà, tautosakos klestëjimas joje ûmai nutrûko. Tik su pirmaisiais vadinamojo atlydþio Sovietø Sàjungoje poþymiais raðytojai, o ypaè poetai, vël atsigræþë á tautosakà ir mitologijà. Ið pradþiø dominavo tradiciniai tautosakos pritaikymo metodai, tokie kaip imitavimas, poetizavimas ir stilizavimas. Kûrybingø ir autentiðkø bûdø ájungti tautosakà á poetinius kûrinius baigiantis septintajam deðimtmeèiui rado Janina Degutytë ir Marcelijus Martinaitis. Aðtuntajame deðimtmetyje lietuviø þodinës kûrybos pritaikymas jau aiðkiai apibrëþtas ir, be jokios abejonës, yra viena ið labiausiai á akis krintanèiø lietuviø literatûros ypatybiø, skirianèiø jà nuo kitø Sovietø Sàjungos nacionaliniø literatûrø. Pirmuosiuose su tautosaka susijusiuose kuriniuose apraðoma pasakø ðalis primena Krëvës sukurtàjá padavimø pasaulá. Pavyzdþiui, rinkinyje Dangus griûva (1955) Boruta perkûrë pasakas ir sakmes. Daþniausiai jose gyvuliø, þvëriø ir paukðèiø pasaulis, taèiau akivaizdi yra alegorinë prasmë, nes kiekvienas gyvis siejasi su tam tikru þmogaus elgesio ar charakterio aspektu. Antrasis kûrinys apysaka Jurgio Paketurio klajonës iðtisai remiasi sakmëmis ir pasakomis, ypaè tomis, kuriose vaizduojami melagiai ar kvailiai, o veiksmas vyksta groteskiðkai ir absurdiðkai, medþiaga.veiksmo vieta viduramþiðka feodalinë visuomenë, daugeliu aspektø primenanti kai kuriuos totalitarinius reþimus. Sakmës forma Boruta sugebëjo iðreikðti savo protestà prieð neteisybæ, iðnaudojimà ir nemokðiðkumà. 144
Kurá laikà ðià kryptá tæsë Aldona Liobytë. Ji paraðë keletà sakmiø ir pjesiø lietuviø liaudies sakmiø stiliumi. Gausu tautosakinës ir literatûrinës medþiagos Kazio Sajos liaudiðkoje pjesëje Devynbëdþiai (1974) Taèiau ðiø raðytojø stilius neþengë toliau þodinës tradicijos stilizavimo ir perkûrimo. Kai kurie poetai reikðmingesniø rezultatø pasiekë perkurdami tradiciná raudø stiliø. Jie gausiai naudojo raudø ritmà, intonacijà, þodynà ir vaizdus. Bûdingiausios ðiuo atþvilgiu yra Martinaièio ir Degutytës poetinës raudos. Ðeðiø Martinaièio rinkinio Saulës gràþa (1969) eilëraðèiø pavadinimuose yra þodis rauda : ávairiø þmoniø, paukðèiø ar tiesiog rauda. Ðiuose eilëraðèiuose neáprastai nuskamba tradiciniø raudø paprastumas ir primityvumas, sielvartingos nuotaikos. Kai kur ugnies simbolis primena tà metà, kai lietuviai garbino ugná. Eilëraðtyje Justino rauda prie motinos kapo mirusià motinà apraudantis sûnus suðunka: Namuos kas ugnelà kûrins ugnelai bus ðalta. Jis norëtø numirti kartu su ja: Kalnelyje amþius ir að iðtylëti galëèiau, / Naktis po þole ir po skirpstais nebûtø ilga. Lietuviø liaudyje yra labai paplitæs prietaras, kad gegutë gali iðpranaðauti ateitá. Panaðus tikëjimas iðsakytas eilëraðtyje Geguèiø rauda, kurio subjektas skundþiasi, kad gegutës iðkukavusios jam sunkià ir liûdnà ateitá. Eilëraðèio Severiutës rauda naðlaitë graudþiai pasakoja, kaip blogai su ja elgësi, jà iðnaudojo ir pagaliau iðmetë ant kelio. Pritaikydamas senøjø raudotojø stiliø, Martinaitis sukûrë labai originalià ir ekspresyvià kalbà. Aiðkesnë ir ne tokia rafinuota kaip Martinaièio yra Degutytës raudø poetinë ekspresija. Iðvengdama stilistinio slëpimosi ir apsimetinëjimo, ji ákûnija abu vaidmenis raudotojo, pakviesto atlikti ritualà, ir liûdinèio, kenèianèio asmens. Eilëraðtis Raudos skamba beveik kaip tikra liaudies laidotuviø rauda. Dar vienas naujas ir vaizdus tautosakos panaudojimas tai mitologiniø veikëjø kûrimas. Iðkilios istorinës lietuviø asmenybës eilëraðèiuose labiau primena mitologinëmis galiomis pasiþyminèius epinius herojus negu paprastus mirtinguosius. Tarp jø kunigas ir poetas Antanas Strazdas, gyvenæs XIX a. ir tapæs pagrindiniu Sigito Gedos 145
poemos Strazdas (1963) personaþu. Poetinëje Gedos vizijoje poetas kunigas Strazdas ágyja mitologiná þmogaus paukðèio pavidalà. Poema sukurta remiantis kintanèiu modeliu: Strazdas paukðtis, Strazdas poetas, Strazdas þmogus ir Strazdas kentauras. Ði daugialypë ir daugiavardë pasaulinio masto figûra driekiasi per visà baudþiavinës Lietuvos panoramà. Eilëraðèiø cikle Kukuèio baladës (1977) Martinaitis vaizduoja Kukutá visiðkai naujà lietuviø literatûros mitologiná personaþà. Jis sukûrë asmeniðkà ir intymø, jaukø ir paprastà pasaulá, kur iðnyksta riba tarp Lietuvos praeities ir dabarties, tarp þmogaus gyvenimo ir mirties. Praeitis ir dabartis yra vienu metu. Mirtis neegzistuoja, bet tæsiasi transformuojantis atsiradimo, augimo, nykimo ir atgimimo procesas. Tai pasaulis, kuriame gyvena Kukutis. Kukuèio vardas gyvavo tautosakoje, taèiau niekada nebuvo naudojamas literatûroje. Liaudies kalboje Kukuèiu kartais vadinamas tam tikras paukðtis, griaustinis ar nekrikðtytas vaikas. Kukutyje susiliejo baladþiø ir pasakø kvaileliai, melagiai, naivûs ir tingûs personaþai. Jis neabejotinai paveldëjo kai kuriuos tautosakinio treèiojo brolio bruoþus: paradoksalià iðminties ir kvailumo kombinacijà. Kukuèio baladëse panaðiai kaip ir stebuklinëse pasakose iðnyksta ribos tarp þmogaus egzistencijos ir nebûties. Kukutis pereina ið gyveninio á mirtá ir vël gráþta atgal. Pakartas ir palaidotas, pamatæs savo paties mirtá, jis toliau sau vaikðto þeme. Pro savo namø langus regi Lietuvà, Amerikà ir Azijà. Nepraradæs pirmykðèio mitologinio pasaulëvaizdþio, Kukutis þvelgia á gamtà ir gyvenimà su naivia, giedra ramybe. Baigdamas norëèiau paminëti, kad net trumpai neapibûdinau daugybës vertingø kûriniø, kuriuos paraðë tokie þymûs autoriai kaip A. Miðkinis, J. Aistis, Salomëja Nëris, H. Radauskas, A. Ðkëma, K. Bradûnas, A. Mackus, Justinas Marcinkevièius ir V. Bloþë. Visi jie priklauso treèiajai kategorijai, t.y. tiems, kurie kûrybingai integruoja literatûroje tautosakà. Jie nerutulioja platesniø tautosakiniø temø, kaip tai darë, pavyzdþiui, Krëvë, Boruta ir Martinaitis, bet, nepaisant to, á savo darbus ájungë nemaþa tautosakiniø motyvø, metaforø, vaizdø ir posakiø, sukurdami organiðkus ir autentiðkus me- 146
no kûrinius. Kartais tautosakinës kilmës elementai funkcionuoja kaip tam tikri praneðimai, þenklai, semantinës uþuominos, aliuzijos á specifines tautosakines situacijas, ávykius ar personaþus. Jie nusipelno nuodugnios ir gilios analizës, bet tam bûtina imtis atskirai kiekvieno autoriaus studijø. 1990 147
KRISTIJONAS DONELAITIS LAIKO TËKMËJE Laiko srovë be atodairos ardo epochinës reikðmës paminklus ir nelauktai iðneða á pasaulio ðviesà universalias meno vertybes, kurios kartais bûna nepastebëtos metø metais. Tai liudija ir du áraðai: 1750 m. vasario 18 d. Kristijonas Donelaitis, eidamas 67 savo amþiaus metus, mirë dël visiðko nusilpimo. Jis buvo puikus mechanikas, padaræs tris graþius klavesinus ir fortepijonà, taip pat mikroskopà ir daug visokiø kitø dalykø. 1 Tai pirmojo Donelaièio biografo, Tolminkiemio parapijinës mokyklos mokytojo ir choro vedëjo Karlo Wilhelmo Schulze o þodþiai, áraðyti á Tolminkiemio protestantø baþnyèios mirusiøjø registracijos knygà. Praëjus 197 metams nuo to nekrologo, t. y. 1977 m., tarptautinë literatûros kritikø asociacija Paryþiuje áraðë Kristijono Donelaièio poemà Metai á Europos literatûros ðedevrø sàraðà. Laiko numylëtinis Laikas neðë mechanikà Donelaitá link uþmarðties, o poetà Donelaitá link pasaulio meno aukðtumø. Pirmaisiais klebonavimo metais darbas sode buvo Donelaièio mëgstamiausias laisvalaikio uþsiëmimas. Að daug valandø praleidþiu savo sode, raðë Donelaitis dabar jau dingusiame laiðke, skiepydamas, akiuodamas, sodindamas ir t. t. ir màstau: dandum quandoquidem etiam posteritati aliquid est ( reikia kà nors palikti ainiams ). 2 Mirus 1 Vincas Kuzmickas, Kristijonas Donelaitis. Vilnius, 1983, p. 3. 2 Ten pat.p. 133. 148
sodininkui, vienas po kito dþiûvo ir virto á þemæ reèiausiø rûðiø sodo vaismedþiai. Po 40 m. sodo vietoje tûnojo tik plynas laukas. Praëjus dviems metams nuo Donelaièio mirties Karaliauèiaus universiteto profesorius P. S. Bokas raðë: abu broliai Donelaièiai, vienas jø pastorius, miræs Tolminkiemyje (...), èia, ðalyje, yra pagarsëjæ pagamintais nuostabiausiais muzikos, aerometrijos, hidraulikos ir kitais fizikos prietaisais, laikrodþiais ir pan. 3 Ëjo metai. Neberodë oro atmainø klebono mechaniko sumeistruoti barometrai, gedo mikroskopai, trûkinëjo klavesinø stygos, iðsiderino fortepijonas. Ir neliko në þenklo ið Donelaièio mechaniðkøjø darbø. Garsus buvo K. Donelaitis statytojas. Jis pastatë mûrinæ baþnyèià, naðliø namus, mokyklà, ûkio pastatus, kelis kartus perstatinëjo klebonijà. Karai, vëtros, darganos tuos pastatus ardë, griovë. Baþnyèia, atlaikiusi kone dviejø ðimtmeèiø stichijà, tik po Antrojo pasaulinio karo pavirto griuvësiø krûva. Stovi dar vis Donelaièio klebonija, ðiandien kolûkio gyvenamas namas su kolonistais ið Rytø. Ko nesunaikino laikas, pakeitë homo sovieticus. Gimtasis Donelaièio Lazdynëliø kaimas dabar vadinamas Viðniovka, Donelaièio mokytojavimo ir vargoninkavimo dienø Stalupënai-Nestrovas, jo studijø miestas Karaliauèius-Kaliningradas. Iðbrauktas ið þemëlapio ir Tolminkiemis; jo vietoje ðiandien Èistyje prudy. Donelaièiui gyvam esant iðspausdintos tik dvi eilutës ið Vasaros darbø jo verstoje 1769 m. broðiûroje: 4 Ar neþinai, kad bûrs nor greènà grûdà sulaukti, Tai pirm to jisai tur greènà ðûdà pakrësti? Poetui mirus, rankraðèius saugojo jo þmona Ana Regina Olefant. Vëliau ji perdavë juos Valtarkiemio klebonui J. G. Jordanui, o po kurio laiko Gerviðkënø parapijos kunigas J. F. Holfeldas persiraðë Donelaièio pasakëèias ir Metus. Napoleono invazijos metais Ru- 3 Ten pat, p. 144. 4 Kristijonas Donelaitis. Broðiûra apie separacijos naudà // Donelaitis K. Raðtai. Vilnius. 1977, p. 283. 149
dens gërybiø ir Þiemos rûpesèiø rankraðèiai dingo. Liudvikas Rëza, pirmà kartà leisdamas 1818 m. Metus, naudojasi Holfeldo nuoraðu. Rëza iðleidþia Metus savo lëðomis. Palankià recenzijà paraðo Jenos universiteto anglø kalbos lektorius J. A. Pencelis. Teigiamai ávertinami Metai Varðuvos mokslo bièiuliø draugijoje. 1822 m. S. Daukantas Donelaitá prilygina Homerui ir Virgilijui. Rusijos Mokslø akademijos lëðomis 1865 m. Peterburge iðspausdinamas vokieèiø mokslininko A. Shleicherio suredaguotas Donelaièio raðtø antras leidimas, papildytas pasakëèiomis ir Prièkaus pasaka. Po ketveriø metø kalbininkas F. G. H. Nesselmannas iðleidþia treèià papildytà ir þymiai pakoreguotà Donelaièio raðtø leidimà. Netrukus jis perspausdinamas Londone. Lietuvio poezija palankiai sutinkama vokieèiø ir anglø recenzentø. Keli vertëjai bando Donelaitá versti á lenkø ir latviø kalbas, bet iðspausdinti tik keli fragmentai. Iðtraukos ið Donelaièio kûrybos dedamos á vokieèiø ir lietuviø kalbos vadovëlius, chrestomatijas, laikraðèius. 1897 m. Donelaièio raðtai leidþiami Ðenandore, Pa., 1909 m. Vilniuje, 1927 ir 1940 metais Kaune. Taèiau pilnas Donelaièio raðtø rinkinys pasirodo tik 1977 m. Vilniuje. Taip Donelaièio poetinë kûryba atëjo á tautà ir palaipsniui áaugo á lietuviø groþinæ literatûrà. Tarp klausimø ar ir atsakymø gal Svetimtauèiai ir tëvynainiai tyrinëjo Donelaièio gyvenimà ir jo kûrybà. Susidarë atskiras tyrinëjimø ir studijø mokslas donelaitika. Literatûrologus traukia kaip magnetas Donelaièio kûrybos ir gyvenimo tuðèios vietos, paradoksalûs faktai, neámintos máslës. Daug tyrinëtojo klausimø prasideda dalelyte ar, o atsakymai su prielaidiniu gal. Kà byloja Ðulco paraðytas Donelaièio nekrologas? Ar Ðulcas, gyvenæs su Donelaièiu devynerius metus, neþinojo, kad klebonas raðë eilëraðèius? Gal Donelaièio poetinæ kûrybà jis apibûdino fraze daug visokiø kitø dalykø? Gal Schulze as pabrëþë tà, kas tada buvo jam svarbu ir kuo klebonas buvo pagarsëjæs? Gal bûta ir kitokiø prieþasèiø? Galbût. 150
Kada Donelaitis raðë poezijà? Ar pasakëèias sukûrë Stalupënuose, kaip pirmieji Donelaièio tyrinëtojai manë? Gal jas paraðë jau klebonaudamas Tolminkiemyje? Kol kas neþinoma. Poema Metai, kuriai vardà davë ne Donelaitis, o Rëza, manoma sukurta vëlesniu gyvenimo laikotarpiu. Ar galima atsekti tikslesnæ jos kûrimo datà? Siûlomos ávairios datos, bet galbût poema pradëta kurti apie 1757 metus. Jau tada klestëjo klebono sodas, atstatyta baþnyèia, jau visas deðimtmetis buvo paðvæstas barometrams, mikroskopams, klavesinams. Ar poetinë kûryba buvo lyg naujas Donelaièio pomëgis? Taèiau, kiek þinoma, poetas tekino optinius stiklus ir meistravo muzikos instrumentus tol, kol nepradëjo drebëti jo darbðèiosios rankos. Gal poezijos kûrimas ir meistrystë vyko lygiagreèiai tuo paèiu metu? Ar Donelaitis turëjo kokiø tikslø, raðydamas poezijà? Vokiðkai paraðytus eilëraðèius Donelaitis, sukomponavæs jiems muzikà, skambino ir dainavo savo bièiuliams. Ar lietuviðkoji poezija buvo tik laisvalaikio pramoga? Gal jà skaitë savo parapijos bûrams? Apie tai nëra në maþiausios uþuominos. Donelaièio raðtuose yra keletas aliuzijø, kad savo poezijà skaitë kai kuriems savo artimiems draugams. Vëliau savo kûrybà Donelaitis kruopðèiai perraðë. Tai lyg reikðtø, kad poezija nebuvo vien tik laisvalaikio raðinëjimas. Gal jis galvojo jà iðspausdinti, o gal tai buvo ágimtas charakterio bruoþas viskà atlikti su preciziðku tikslumu? Karaliauèiaus universiteto profesorius G. Pisanskis raðë ðeðiems metams praëjus nuo Donelaièio mirties, kad Donelaitis 659 eilutëmis apdainavo keturis metø laikus ir jog rado daug pritarimo ðiam darbui lietuviø kalbos ir poezijos þinovø tarpe. 5 Reiðkia, kad Pisanskis buvo susipaþinæs su Metø tris kartus sumaþinta versija. Dabar ta versija neþinoma. Ar jà paruoðë pats Donelaitis? Kada ir kokiu keliu ji pasiekë Pisanská? Gal Donelaitis norëjo iðgirsti literatûros specialisto nuomonæ? Ilgokai ginèytasi dël Donelaièio pavardës. Dokumentuose buvo raðoma: Christian Donalitius. Jo brolis vadinosi Donaleit. Ar poeto tikroji pavardë buvo Donaleitis, Donelis, Duonelaitis, Donelaitis? 5 L. Gineitis. Kristijonas Donelaitis ir jo epocha.vilnius. 1964, p. 206. 151
Atrasta, kad jo senelis vadinosi Donelaitis ir universiteto ámatrikuliacijos sàraðuose poetas dar figûravo kaip Donelaitis. Kalbininkai nesutarë, kaip poeto pavardæ tarti: prieð keliasdeðimt metø buvo nutarta sakyti Dónelaitis, o ðiandien Donelaitis. Kaip tardavo Donelaièio pavardæ parapijieèiai? Kokia buvo Donelaièio iðvaizda? Kur yra jo kapas? Istorija apie tai tyli. Gal jis buvo palaidotas Tolminkiemio baþnyèioje? Pagal tenai atkastà skeletà rekonstruotas poeto portretas. Ar tai Donelaièio skeletas? Ar tas portretas bent kiek panaðus á tikràjá Donelaitá? Vienas Dievas teþino. Donelaièio vaikystës ir paauglystës metai beveik beþadë tuðtuma. Ilgus metus manyta, remiantis poeto brolio dukters teigimu, kad po tëvo mirties 6-7 metø bûsimas poetas buvo atiduotas á beturèiø mokyklà Karaliauèiuje. Ðiandien kai kurie tyrinëtojai ima tuo abejoti. Apie 1731 metus Donelaitis ástojo á gimnazijà, o 1736 metais jis jau Karaliauèiaus universiteto studentas. Kada ir kur Donelaitis iðmoko barometrø, mikroskopø, pianinø dirbimo amato? To negalëjo ásigyti beturèiø mokykloje, gimnazijoje ir universitete. Gal jis gyveno ir dirbo pas brolá, Karaliauèiaus þinomà auksakalá, laikrodininkà, optikos ir muzikos instrumentø meistrà? Galbût. Donelaièio studijø metais Karaliauèiaus universitetas buvo ir lietuviðkø studijø centras. Èia studijavo apie 60 lietuviø kilmës studentø ið Prûsijos ir Lietuvos. Pvz., tada ten studijavo prûsø valdþios gromatø vertëjas J. Braðkys. Kurá laikà ten mokësi lietuviø literatûros istorijos pradininkas G. Ostermejeris. Ar Donelaitis su jais susitikdavo? Galbût. Kalbas dëstë lietuviðkos Liuterio biblijos leidimo ir naujo giesmyno iniciatorius profesorius J. Kvantas. Bibliotekoje buvo sutelkta visa per 200 metø pasirodþiusi lietuviðkoji raðtija: þodynai, gramatikos, giesmynai, katekizmai, biblijos vertimai ir kt. Ar bûsimas kunigas kiek nors jais domëjosi? Galbût. Lyg ir tikra, kad Donelaitis lankë F. Schultzo vadovaujamà lietuviø kalbos seminarà, kuris buvo privalomas bûsimiems lietuviðkø parapijø kunigams. Ar tenai, Vakarø ir lietuviø kultûros centre, ásidiegë uþuojauta vokieèio ujamam lietuviui ir meilë lietuviø kalbai? Galbût. 152
Rytø Prûsijoje XVIII a. vyko lietuviø kalbos norminimas, gryninimas bei ugdymas. Jau ðimtmeèio pradþioje ásiliepsnojo pirmoji lietuviø kalbos polemika: kokia lietuviø kalba kalbëti á bûrà, nemokantá raðyti ir skaityti. Laimëjo reformø ðalininkai, árodæ, kad reikia religiniø raðtø lietuviø kalbà ðvarinti nuo skoliniø, naujadarø, nelietuviðkø þodþiø. Bûras supranta tik paprastà, grynà, kaimiðkà kalbà, tokià, kokia yra ir liaudies dainose, patarlëse, prieþodþiuose. Po to lietuviðkø gramatikø, þodynø autoriai imdavo grynos lietuviø kalbos pavyzdþius ið lietuviø tautosakos. Ðis lietuviø kalbos gryninimo sàjûdis, be abejo, paspartino lietuviø pasaulinës groþinës literatûros gimimà Rytø Prûsijoje. Ar Donelaitis jungësi, ar bent pritarë ðiam lietuviø filologiniam sàjûdþiui? Kol kas nerasta jokiø árodymø, kad jis bûtø vieðai já rëmæs bei skatinæs. Sprendþiant ið jo poezijos, maþa bûtø pasakyti, kad jis pritarë lietuviø kalbos ugdymo pastangoms. Jis tai konkreèiai vykdë, t. y. raðë paprasta, kaimiðka to meto lietuviø vartojama kalba. Ar Donelaitis bièiuliavosi su lietuviðkø raðtø autoriais? Ar jø raðtus skaitë? 1750 m. A. Ðimelpenigis suredagavo naujà lietuviø giesmynà ir buvo iðspausdintas jo redaguotas antrasis biblijos vertimas. Kaip Donelaitis galëjo apie tai neþinoti? Ar Donelaitis skaitë Ðimelpenigio, ðio lietuviø pasaulietinës poezijos pradininko, eilëraðèius ir epigramas? Turbût. Vokieèiø etnografas F. O. Tecneris atrado Tolminkiemio klebonijoje Pilypo Ruigio þodynà, iðleistà 1747 m. Prie þodyno Ruigys pridëjo savo studijà Lietuviø kalbos kilmës, esmës ir savybiø tyrinëjimas, sûnaus Povilo darbà Lietuviø kalbos gramatikos pradmenys ir tris lietuviø liaudies dainas. Pirmà kartà buvo þodyne sutelkta ávairi ir gausi tautosakinë frazeologija. Vokieèiø mokslininkai ir raðytojai susidomëjo tuo þodynu, o ypaè lietuviø kalba. Tecneris, vartydamas ðio Tolminkiemyje atrasto reto leidinio puslapius, nerado nei vienos Donelaièio pastabos, jokiø pabraukinëjimø. Ar Donelaitis ðià knygà nuodugniau perskaitë? 153
Paradoksai Ne be paradoksø vyko germanizacija. Nelengvos buvo dvasininkø, valdþios ir bûrø tarpininkø pareigos. Maro iðtuðtintuose arba ið lietuviø atimtuose ûkiuose apgyvendindavo vokieèius. Priskirtus kolonistus prie lietuviø ðeimø ðios turëjo maitinti. Beþemiais tapæ bûrai vergavo dvaruose bernais, darþininkais. Valdþia germanizacijos tikslø neslëpë: Juo daugiau ateis vokieèiø, juo bus maloniau ir geriau; jais reikëtø pakeisti lietuvius, nes lietuviai yra blogi ûkininkai. 6 Valdþia bijojo, kad vokieèiai, gyvendami tarp lietuviø, nenutaustø ir uþdraudë jiems neðioti lietuviðkus drabuþius. Kolonistams uþ tà patá darbà mokëjo aukðtesná atlyginimà. Vëliau uþdraudë baudþiauninkø vaikus priimti á universitetus. Tuo paèiu metu buvo steigiamos parapijinës lietuviðkos mokyklos. (Tolminkiemio parapijoje buvo net penkios.) Veikë bûsimiems protestantø kunigams lietuviø kalbos seminarai Karaliauèiaus ir Jenos universitetuose. Leido spausdinti lietuviðkai, nors ne be trukdymø, religinius raðtus. Mat, norint tarp lietuviø skleisti protestantizmà, reikëjo kreiptis á juos lietuviðkai. Paradoksinë situacija: tuo paèiu metu vyko germanizacija ir lietuviðkumo ugdymas. Valdþia, norëdama ðá prieðtaravimà suðvelninti, ásakë á lietuviðkas parapijas skirti tik vokieèiø kilmës kunigus. Parapijose pirmos pamaldos vykdavo vokiðkai, o po to, kartais net po pietø, lietuviðkai. Lietuviðkas pamaldas, ypaè darbymeèiu, bûrai vis reèiau ir reèiau lankydavo. Nestokojo paradoksaliø paþiûrø lietuviø atþvilgiu vokieèiø visuomenëje. Pasaulinë ir baþnytinë valdþia lietuvius diskriminavo ir engë, o ðviesesni dvasininkai, mokslininkai bei raðytojai jais domëdavosi ir net reikðdavo uþuojautà. Pavyzdþiu gali bûti ir ðie dviejø vokieèiø komentarai apie lietuvæ moterá. Fridrichas Didysis 1739 m. raðë Jordanui: Jei bûtumët èia, að leisèiau Jums pasirinkti: geriausià lietuvaitæ mergaitæ ar puikiausià mano þirgyno kumelæ. Jø (lietuvaièiø) garbë tuo nebût áþeista, nes èia mergaitë tik tuo nuo kumelës skiriasi, kad viena 2, kita 4 kojom vaikðto. 7 Bet raðytojas 6 Jurgis Lebedys. Lituanistikos baruose II.Vilnius,. 1972, p. 175. 7 Ten pat. 154
J. Herderis, perskaitæs lietuviø liaudies dainà Að atsisakiau savo moèiutei, raðë: lietuviø mergina, atsisveikindama su savo gimtaisiais namais ir pieðdama visà nuotaikos pasaulá taip, kaip pati mato ir jauèia, yra didesnë poetë uþ juokingà kokios nors atsisveikinimo kalbos fabrikuotojà. 8 Vokieèiai kunigai, kaip pvz., Ostermejeris, Ðimelpenigis, Ruigys atvirai protestavo prieð valdþios tiesmukiðkas pastangas engti, þeminti lietuvá. Ar Donelaitis kada nors vieðai pasisakë prieð germanizacijà? Apie tai kol kas neþinoma. Gal jis apskritai vengë atviriau pasakyti savo nuomone? Anaiptol! Kada reikëjo ginti parapijos bei parapijieèiø teises, Donelaitis nesikuklino ir neieðkojo þodþio kiðenëje. Aðtriu, ironiðku þodþiu smerkë teismus, valdininkus, dvarininkus, plûste plûdo savo kaimynà amtmonà T. Ruigá. Ponas Ruigys, raðë Donelaitis, þmoniø prieðas, mano persekiotojas, þmoniø giminës atmata (...), be sàþinës þmogus, tas neþmogus, tas dvigubas pragaro ir velnio vaikas. 9 Taèiau nei Donelaièio pastabose, nei poezijoje nëra aliuzijø, kad jis bûtø buvæs nelojalus baþnytinei ir pasaulinei valdþiai. Að visuomet esu buvæs paklusnus karaliaus pavaldinys, raðë Donelaitis, ir noriu toks pasilikti. Visa mano parapija þino, kad að daþnai karaliaus ásakymus uþaðtrinu ir skelbiu paklusnumà. 10 Ar ámanoma skiepyti tautiná lietuviø sàmoningumà ir drauge klusniai ir net uþaðtrintai vykdyti valdþios nutautinimo politikà? Vargu. Taèiau yra Donelaièio pasisakymø, kurie lyg ir byloja apie Donelaièio susirûpinimà lietuviø tautos ar bent lietuviø kalbos iðlikimu. Jis nostalgiðkai klausia Metuose: Ak, kur dingot jûs lietuviðkos gadynëlës, kai dar prûsai vokiðkai kalbët nemokëjo. Ruoðdamasis amþinajam poilsiui Donelaitis moko savo ápëdiná: Tegu tavo sûnûs, jeigu jø turësi ir norësi paskirti teologijai, laiku iðmoksta gerai lietuviðkai, kad galëtø tinkamai vadovauti parapijai lietuviø kalba. 11 Laiðke jaunam kunigui J. Jordanui konfidencialiai pata- 8 Jurgis Lebedys. Senoji lietuviø literatûra. Vilnius. 1977, p. 173. 9 Gineitis, p. 210. 10 Ten pat. 11 Donelaitis. Raðtai, p. 535. 155
ria: Tai tiek norëjau atsakyti, praðydamas neuþmirðti lietuviø kalbos vokiðkame kraðte; taip pat paaukðtinimo vokiðkame kraðte nepriimti. 12 Donelaitis bejëgiðkai stebëjo, kokiu tempu Rytø Prûsija vokietëjo. Tolminkiemio parapijieèiai XVIII a. pradþioje beveik visi buvo lietuviai, pirmaisiais Donelaièio klebonavimo metais jø liko vienas treèdalis, po poros deðimtmeèiø tik ketvirtis, o vëliau, po Donelaièio mirties në vieno. Jis matë, kad kolonistai demoralizavo lietuvá: plito girtavimas, bedievystë, tinginystë, nevieþlyvumas. Taèiau Donelaitis tikëjo, kad lietuvis skelbiamà Dievo þodá lietuviø kalba tiksliausiai supras ir jis iðliks doras, darbðtus, dievobaimingas. Bet koks paaukðtinimas, suteiktas vokieèiø valios, kaip pats asmeniðkai patyrë, neiðvengiamai padaro paaukðtintàjá germanizacijos árankiu. Ar pagrástai Donelaitis kartais vertinamas kaip lietuviø tautiðkumo þadintojas? Atrodo, kad lietuvybæ jis siejo su religija ir dorove, o ne su tautybe. Okupuotoje Lietuvoje buvo árodinëjama Donelaièio tarybinis liaudiðkumas ir jis buvo pristatomas kone socrealistu. Daug kruopðèiø tyrinëtojø analizavo Donelaièio Metus, bet ar pilnai atskleista poeto intymaus dvasinio gyvenimo esmë sàþiningo, moralaus dvasininko ir giliai religingo þmogaus pasaulëjauta? Vargu. Ði sritis tebelaukia tyrinëtojø. Ðokiruojantys klasiko þodþiai Á 1977 m. iðspausdintà pilnà Donelaièio raðtø rinkiná sudëti visi jo þodþiai: poetiniai, proziniai, kanceliariniai, epistoliniai. Jo þodþiai donelaitininkams yra kone relikvija. Buvo laikai, kai jo þodþiai ðokiravo. Redaktoriai juos iðbraukdavo, pakeisdavo kitais. Deklamatoriai juos pratylëdavo. Pedagogai juos slëpdavo nuo savo mokiniø. 1817 m. L. Rëza kreipësi á bûsimus poemos Metø prenumeratorius: Mano norui ðá veikalà, teikiantá garbës lietuviø tautai ir laiky- 12 Ten pat, p. 277. 156
tinà iðliekanèiu tautinës literatûros paminklu, pakelti ið uþmarðties ir parodyti taip pat uþsienio publikai pritars kiekvienas, kam rûpi mûsø tëvynës garbë ir dvasios gerovë. Kilnaus ðio darbo talkininkai tikrai pelnytø savo kraðto ir uþsienio padëkà ir apgintø lietuviø tautà nuo vieðai daromø apkaltinimø, kad jos kalba neturi nieko savito ir literatûrai reikðmingo. 13 Taèiau vardan lietuviø kalbos groþio ir garbës lietuviø tautai Rëza iðbraukë ið poemos 468 eilutes ir pakeitë poeto þodþius. Jam atrodë, kad jie gali papiktinti kultûringà skaitytojà. Iðsivystë mûsø literatûrinë kalba, sukultûrëjo lietuviø poezija. Donelaitá vadino klasiku, bet jo þodþius vis dar cenzûruodavo arba keisdavo eufemizmais. Manyta, kad kaimiðkas Donelaitis netinka nei mokyklai, nei lietuviðkam salonui. Literatûra mëgsta kuriozus. 1932 m. Sruogos Milþino paunksmës karaliai, damos ir vyskupai staiga susikivirèija donelaitiðkai. Nugriaudëja lenkø ir prancûzø literatûros garbintojø pyktis. Iðeivijoje vël suskamba Ðkëmos, Ostrausko personaþø ðnektose donelaitiðki þodþiai. Ðvieèiamojo laikotarpio didaktika, modernizmas ir postmodernizmas susisiekia lietuviðkame meniniame þodyje. Áaugæs ir praaugæs Gausi posûkiais, ávairi átakomis mûsø kultûros raida. Kokia bûtø Lietuva, jei jos nebûtø sukrëtusi reformacija? Ar mes turëtumëme Donelaitá? Protestantizmas atvërë Donelaièiui vartus á Vakarø kultûrà. Jos syvus traukdamas ir bujojo Donelaièio talentas. Matome daug poetø mûsø literatûros lauke. Kiekvieno rankose yra poezijos rinkiniai, o toli galulaukëje stovi vieniða figûra, praaugusi kone visus kitus. Ji laiko vienintelæ 2968 eiluèiø poemà, vis dar tviskanèià per dviejø ðimtmeèiø glûdumas. 1989 13 Kuzmickas, p. 7. 157
TREÈIO FRONTO KELIAI IR KLYSTKELIAI 1929 ir 1930 metø sandûroje kairiøjø literatø bûrelis turëjo alternatyvà: arba pasikart ant darþinës kraigo, arba iðleist literatûros gazietà. 1 Nepasikorë, bet iðleido Treèiø frontà, per 16 mënesiø iðëjo penki þurnalo numeriai. Pirmame numeryje treèiafrontininkai deklaravo: Mûsø kriterijus, mûsø estetika, mûsø siekimai, mûsø taktika sveikas, gyvas, jaunas, kovojantis lietuviðkas bernas, kuris pûslëtom rankom, barbariðka, bet graþia, maiðtingai galinga siela, pilnas sveikos gyvybës, darbo energijos, tikro þmoniðkumo meilës ir kolektyvo jausmø eina apsimovæs savo darbo klumpëm uþkariauti savosios þemës, teisës ir laisvës. Penktame numeryje jau paskelbë, kad lietuviðkà bernà iðkeièia á kovojantá proletarà. Vietoj aktingos literatûros dabar kursià proletarinæ. Jie suprantà, kad proletarinë literatûra ið savo raðytojø reikalauja sàmoningai priimti dialektinio materializmo filosofijà ir jàja naudotis, pasirenkant ir apdirbant medþiagà. Todël vadovu jie pasirenkà þymiausià dabarties laikø proletarinës literatûros teoretikà Averbachà, suformavusá svarbiausius marksistinio literatûros mokslo principus. 2 1 Mes pasiryþom // Treèias frontas. 1930. Nr. l, psl. 1. 2 A. Ragaila (B. Raila). Proletarinës literatûros prasiverþimas // Treèias frontas. 1931. Nr. 5, psl. 31. Leopoldas L. Averbachas (1903 1939). Kritikas, redaktorius, RAPP o generalinis sekretorius (1926 1932). Faktiðkai jis buvo sovietinës rusø literatûros diktatorius, kaltino kitus komunistus trockizmu. Vëliau buvo pasmerktas kaip trockistas, faðistas, iðdavikas, ðnipas ir iðtremtas á Azijà. Jo þuvimo aplinkybës nëra neiðaiðkëjusios. 158
Jei ið pradþiø Treèio fronto berniðki ðûkiai ir prokuroriðkas tonas ðokiravo konservatiðkesnius asmenis, tai dabar apstulbino ir tuos, kurie iki tol jiems simpatizavo ar atlaidþiai toleravo jaunøjø iðdaigas. Iðëjusieji uþkariauti savosios þemës, teisës ir laisvës, niekieno neverèiami, patys savanoriðkai panûdo kariauti ið svetimo kraðto pozicijø! Kas buvo tie treèiafrontininkai? Kaip Treèias frontas gimë ir kokia buvo jo raida? Nepriklausomoje Lietuvoje ir iðeivijoje Treèio fronto istorija ir kryptis iðsamiau nenagrinëta. Poþiûris á Treèià frontà po karo Lietuvoje keitësi pagal besikeièianèius kultûriná gyvenimo principus ir normas. Ryðki tendencija þurnalo átakà ir reikðmæ didinti, kai kuriø su Treèiu frontu susijusiø asmenø veiklà aukðtinti, o kitø menkinti arba net nutylëti. Dabar, praëjus pusei ðimtmeèio, atrodo, vis dar vengiama atviriau kalbëti apie su þurnalo uþkulisiais ypaè susijusius asmenimis: Kazá Borutà, Broná Railà, Valá Drazdauskà, Kostà Korsakà, Antanà Venclovà. Dar neiðleistas Salomëjos Nëries dienoraðtis ir kritiðkais þurnalo momentais raðyti K. Borutos, K. Korsako, A. Venclovos, S. Nëries, Petro Cvirkos, Jono Ðimkaus laiðkai. Nepaskelbtas në vienas Railos ir Drazdausko laiðkas. Vis dëlto per penkiasdeðimt metø susikaupë nemaþai medþiagos apie Treèià frontà. Ðioje apþvalgoje bandysiu remtis faktais bei duomenimis, rastais treèiafrontininkø laiðkuose, dienoraðèiuose, to meto spaudoje ir atsiminimuose. - I - Apie 1925 metus pradedantieji literatai ima reikðti nepasitenkinimà esanèia literatûrine spauda ir literatûrinëmis grupuotëmis. Retai pasirodantieji Keturi vëjai nepajëgë ir, atrodo, net nesistengë suburti apie save jaunesniøjø raðytojø. Jau 1926 m. pradþioje A. Venclova su jaunø vyrø sëbrija norëjo iðleisti naujà þurnalà. Nesuorganizavus þurnalo, jis bandë sudaryti pradedanèiøjø raðytojø darbø antologijà, kuri taip pat nepasirodë. Turbût A. Venclova paklausë Borutos perspëjimo, jog per anksti jiems su antologijomis; 159
suspësià save pasireklamuoti. 3 Pats K. Boruta 1926 m. vasarà raðë: ieðkosiu ne tiek padoriø, kiek dràsiø bernø kompanijos, kad ðumà Lietuvoje kaip reikiant pakelti: ant visø stulpø iðmuðti berniðkà manifestà ir paskui pradëti skandalingas po visà plaèià Lietuva gastroles. 4 Gastrolës neávyko. Tada bandë ásteigti þurnalà, bet Kaziui Binkiui ir Juozui Þiugþdai nepritarus, reikalas greit uþmirðtas. 1928 metais, gyvendamas kaip politinis emigrantas Rygoje, K. Boruta iðleido almanachà Audra. Tuo paèiu metu A. Venclova, Leonas Skabeika, J. Ðimkus ir Vincas Ramonas planavo iðleisti þurnalà Þalia vëtra, bet, nesutaræ dël þurnalo bendros linijos, iðsiskirstë. 1929 m. pradþioje J. Ðimkus ir B. Raila kalbëjo apie jaunøjø antologijà ir net norëjo jà iðversti á kelias svetimas kalbas, bet ir antologija nepasirodë. 1929 metais iðëjo daug naujø þurnalø. Literatai estetai Petras Juodelis, Antanas Miðkinis, Jonas Aleksandravièius (Aistis) iðleido nedidelá þurnalà Pjûvis, Vytautas Montvila almanachà Raketa, vyresnieji raðytojai Kazys Puida, Vincas Krëvë, Faustas Kirða, Vytautas Bièiûnas, Liudas Gira suorganizavo literatûros ir meno þurnalà Gaisai, kuris iðëjo 1930 m. pradþioje. Kairieji pradedantieji literatai A. Venclova, B. Raila, J. Ðimkus, K. Korsakas, iki ðiol ieðkojæ visuomenës pripaþinimo, dabar pasijuto pralenkti ir uþmirðti. Jie ne juokais pasiryþta iðleisti savo þurnalà, t. y. parodyti, kad jie gali ir nepriklausyti, kaip jie sakë, nuo dëdþiø kirðø, krëviø, girø ir pan. Konkreèiau þurnalo ásteigimo reikalus Venclova, Raila, ir Boruta aptarë Vienoje 1929 m. vasarà. Nuo to laiko padaþnëja Borutos susiraðinëjimas su Venclova, Raila ir Ðimkumi. Taip pat Ðimkus susiraðinëja su Korsaku, informuodamas já apie þurnalo leidimo reikalus. Boruta siûlë, kad bûtø steigiamas platesnës apimties þurnalas, neapsiribojant vien jaunaisiais; patarë átraukti V. Krëvæ, Balá Sruogà, F. Kirðà, S. Nërá, Juozà Tysliavà ir Pranà Skardþiø. Netrukus dauguma pasiûlytø bendradarbiø atkrito, nes jie pradëjo bendradarbiauti Gaisuose. Tada organizatoriai Venclova, Raila ir Ðimkus 3 Kazys Boruta. Drauge su draugais // K. Borutos raðtø serija, t. 10. 1976, psl. 75. 4 Ten pat, psl. 80. 160
planuoja átraukti kelis savo profesorius (Pranà Augustaitá, Vincà Dubà, Juozapà Herbaèiauskà) ir kelis savo kolegas ið literatø studentø bûrelio Ekspres. Rudená organizatoriai ima tarpusavyje nesutarti. Atrodë, kad dar negimusá þurnalà, kaip ir iki ðiol ne vienà praeityje, teks palaidoti. Bet po poros savaièiø, gruodþio 5 d. Ðimkus raðo Korsakui, kad Treèias frontas iðeis dar prieð Kalëdas; þurnalà norëta bûtinai iðleisti anksèiau negu pasirodys þurnalas Gaisai. Deja, Treèias frontas pasirodë keliomis dienomis vëliau. Pirmame Treèio fronto numeryje minimi 14 bendradarbiø, 5 visi kairiøjø paþiûrø. 12 iðvardintøjø yra 19 24 metø amþiaus. 10 jaunøjø buvo studentai ir 2 dar nebaigæ gimnazijos. Trys ið bendradarbiø tada sëdëjo kalëjime, tai Kazys Jakubënas, K. Korsakas ir V. Montvila. K. Boruta, politinis emigrantas, gyveno Vienoje. Vyresnieji bendradarbiai Butkø Juzë ir Kazys Kiela taip pat buvo keletà kartø sëdëjæ kalëjime uþ savo politinæ veiklà. - II - Redakciná kolektyvà sudarë Venclova, Raila ir Ðimkus. Cvirka buvo to kolektyvo neoficialusis narys. Redagavimo darbus atliko Venclova ir Raila. Gyvendami viename kambaryje, jie planuodavo, kiekvienà dienà aptardavo þurnalo reikalus; èia buvo ir redakcijos raðtinë. Reikia paminëti, kad Boruta ir Korsakas buvo ne tik bendradarbiai, bet kolektyvo patarëjai arba, tiksliau pasakius, ideologai. Rengiant treèiàjá þurnalo numerá, prisijungë ir Valys Drazdauskas, o penktame dalyvavo ir Salomëja Nëris. Svarbieji treèiafrontininkai buvo ðie: Antanas Venclova (24 m.) studentas valdininkas, jau debiutavæs kaip poetas, Borutos artimiausias draugas, gimnazijoje buvo aktyvus auðrininkas, bet universitete nepriklausë nei vienai korporacijai. 1929 m. vadovavo studentø literatø bûreliui Ekspres. Marksizmu rimèiau susidomëjo tik pradëjus leisti Treèià frontà. 5 A. Biliûnas, H. Blazas, K. Boruta, Butkø Juzë, P. Èiurlys, P. Cvirka, K. Jakubënas, K. Kiela, K. Korsakas, V. Montvila, P. Morkûnas, B. Raila, J. Ðimkus, A. Venclova. 161
Bronys Raila (19 m.) studentas, poetas modernistas, gimnazijoje buvo auðrininkas, universitete priklausë socialdemokratø Þaizdro korporacijai, draugavo su keturvëjininkais; vienas jo eilëraðtis iðspausdintas Keturiø vëjø ketvirtame numeryje. Nuo gimnazijos laikø skaitë Markso ir Lenino raðtus. Kultûroje spausdinti straipsniai pasiþymi savitu þvilgsniu á literatûrà, o ypaè þiniomis apie Vakarø Europos tuometines modernistines sroves. Jonas Ðimkus (23 m.) þurnalistas, raðinëjæs eiles, dirbæs raðtinëse ir satyriniø bei bulvariniø laikraðtëliø administracijose. Baigæs keturias gimnazijos klases, vakarais lankë suaugusiø gimnazijà, bet jos nebaigë. Geltonojoje spaudoje Pakðtárankos slapyvardþiu raðinëjo humoreskas, o P. Daugnoros recenzijas. Neaiðku, kada Ðimkus pradëjo domëtis marksizmu bei komunizmu. 1925 m. Ðimkus, suþinojæs, kad jo buvæs gimnazijos draugas Aleksandras Gudaitis- Guzevièius yra komunistas, nutraukë su juo susiraðinëjimà. Korsakas darë Ðimkui gerà áspûdá, bet, suþinojæs, kad Korsakas suimtas uþ komunistinæ veiklà, 1928.VII.23 Ðimkus áraðë á dienoraðtá: Ir staèiai keista, kad jis (Korsakas B. V.), pasirodo, esàs komunistinio nusistatymo. 6 1932 m., recenzuodamas K. Korsako knygà Ðimkus pasirodo jau kaip marksizmo ekspertas: Korsakas negali dar pakankamai tiksliai pravesti savo darbuose standartizuotos marksistinës kritikos linijos. 7 Petras Cvirka (19 m.) meno mokyklos ketvirto kurso studentas. Pagarsëjo antireliginëmis eilëmis, pradëjo reikðtis kaip beletristas, raðë korespondencijas á tuos laikraðèius, kurie mokëdavo jam honorarà. Gyveno drauge su Ðimkum viename kambaryje liaudininkø iðlaikomame Þiburëlio bendrabutyje. Cvirka mëgo neðioti plaèià madingà bliuzæ, juodà kojinës formos ðilko kaklaraiðtá ir ilgus plaukus. Cvirka ir Ðimkus labai piktindavo komjaunuolá Vytautà Montvilà, kada ðie du, anot Montvilos, lietuviðki piemenys, beþdþioniaudami keturvëjininkus, pasiriðæ margus kaklaraiðèius (Cvirkos gautus ið Brooklyno Vienybës uþ korespondencijas) þingsniuodavo po Laisvës alëjà. Cvirka apie marksizmà neturëjo jokio supratimo 6 Jonas Ðimkus. Apie þmones, ávykius ir save. 1971, psl. 96. 7 Pr. D. Pirmasis marksistinës kritikos tomas // Kultûra. 1932. Nr. 8 9, psl. 477. 162