Insulto PASEKMĖS ligoniams, ersirgusiems miokardo infarktu The stroke after myocardial infarction outcome Virginija Gaigalaitė 1, Violeta Ožeraitienė 1, Zita Sabaliauskienė 2 1 Vilniaus universitetas, Vilniaus miesto universitetinė ligoninė 2 Vilniaus miesto greitosiosios agalbos universitetinė ligoninė 1 Vilnius University, Vilnius City University Hosital 2 Vilnius University Emergency Hosital SANTRAUKA Reikšminiai žodžiai: insultas, miokardo infarktas, asekmės. Tyrimo tikslas. Nustatyti insulto, įvykusio o miokardo infarkto, asekmes, etiologiją, rizikos veiksnius, riklausomai nuo to, ar insultas įvyko ūmiu miokardo infarkto (MI), ar atokiu MI eriodu. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tirti 468 ligoniai, irmą kartą susirgę ūminiu insultu. 268 ligoniai rieš ištinkant insultui ersirgo miokardo infarktu. Kita gruė 200 ligonių, kurie nebuvo ersirgę MI. 28 ligonius insultas ištiko raėjus o MI mažiau kai mėnesiui, kitus 240 ligonių raėjus daugiau negu mėnesiui o MI. Tirti tik tie ligoniai, kuriems insultas įvyko irmą kartą. Palyginti ligonių, kuriems insultas įvyko ūmiu MI eriodu, atokiu MI eriodu ir kurie nesirgo MI, rizikos veiksniai (amžius, lytis, viramoji aritmija, arterinė hiertenzija, hiercholesterolemija, cukrinis diabetas, hematokritas, klaudikacija, rūkymas), insulto rūšis, lokalizacija, insulto asekmės. Rezultatai. Ligoniai, ersirgę MI, buvo vyresni (atitinkamai 67±0,7 m. ir 62±1,7 m., <0,05), tar jų daugiau buvo vyrų (atitinkamai 78,8 ir 60, <0,001), dažnesnė hiercholesterolemija (atitinkamai 30,2 ir 21, <0,05), viramoji aritmija (16,8 ir 9, <0,005), eriferinių arterijų ligos (10,3 ir 5, <0,05). Dažniausia (64,3 ligonių) insulto ūmiu MI eriodu riežastis kardioembolija. Atokiu MI eriodu šios etiologijos insultų mažėja (45,7 ), bet išlieka dažniau negu ligoniams, kurie nesirgo MI (20, <0,001). Dažniausia insulto ūmiu MI eriodu lokalizacija karotidinis baseinas (64,3 ligonių). Atokiu eriodu šios lokalizacijos insultų mažėja 42,5, bet išlieka didesnis negu ligoniams, kurie nesirgo MI (35, <0,05). Ligonių, kuriems insultas įvyko ūmiu eriodu o MI, tar mirties atvejų buvo statistiškai atikimai daugiau negu ligoniams, kuriems insultas įvyko atokiu eriodu o MI (atitinkamai 14,3 ir 4,3, <0,05). Be to, tar jų statistiškai mažiau buvo gerų baigčių, o visai savarankiškų ligonių nebuvo (0 ir 16,5, <0,05). Atokiu MI eriodu įvykusių insultų asekmės nesiskyrė nuo ligonių, kuriems insultas įvyko be MI. Išvada. Insulto etiologija, lokalizacija, asekmės riklausė nuo eriodo o MI, kuriuo jie įvyko. Didžiausias mirštamumas ir mažiausias savarankiškų o insulto ligonių skaičius yra gruėje, kurioje insultas įvyko ūmiu MI eriodu. Atokiu MI eriodu įvykusių insultų asekmės nesiskyrė nuo ligonių, kuriems insultas įvyko be MI. ABSTRACT Key words: stroke, myocardial infarction, outcome. Our aim is to evaluate the outcome, causes, risk factors of stroke after myocardial infarction, deending on the eriod of stroke occurence (acute or late). Material and methods. We evaluate 468 atients with first- ever stroke. For 268 atients stroke occured after myocardial infarction (MI). For 28 atients stroke occured after acute MI (<30 days) and for 240 stroke occured in late eriod after MI. The results were comared with those of 200 atients with first -ever stroke without MI. We comare risk factors and concomitant diseases (age, atrial fibrillation, hyertension, cholesterol, diabetes, claudication, smoking), stroke tye, localization, stroke outcome. Results. Patients with MI were older than those without MI (67±0,7 years and 62±1,7 years resectively, <0.05), there were more men (78.8% and 60%, <0.001), more frequent atrial fibrillation (16.8% and 9%, <0.005), elevated cholesterol (30.2% and 21%, < 0.05), eriherial arterial disease ( 10.3% and 5%, <0.05). The most frequent cause of stroke for atients with acute myocardial infarction was cardioembolism (64.3% atients). During long term follow-u the roortion of cardioembolic stroke decreased (45.7%), but was more frequent than among atients without MI (20%, <0.001). The more frequent localization of stroke was carotid territory (64.3% atients). For atients with old stroke that localization was in 42.5% comared with 35%, <0.05 among atients without MI. The mortality among atients with stroke after acute myocardial infarction was higher than among atients with stroke after old MI (14.3% and 4.3%, <0.05). Among atients Virginija Gaigalaitė Vilniaus miesto universitetinė ligoninė Antakalnio g. 57, Vilnius v.gaigalaite@mf.vu.lt teorija ir raktika 2011 - T. 17 (Nr. 4) 495
with stroke after acute MI there were no indeendent atients after stroke comare with 16.5%, <0.05 those with stroke after old MI. The outcome for atients with stroke after old MI and without MI did not differ. Conclusion. The stroke cause, localization, outcome deends on the stroke occurrence time after MI. The oorest outcome (mortality, deendence after stroke) was among atients with stroke after acute MI. The outcome of stroke after old MI did not differ from those after stroke without MI. ĮVADAS Insultas o miokardo infarkto (MI) labai adidina mirtingumą ir invalidumą [1]. Įrodyta, kad ligoniams, ersirgusiems miokardo infarktu, insulto rizika didėja, alyginti su ligoniais, kurie nesirgo miokardo infarkto [2 5] ir gali kisti riklausomai nuo to, ar įvyksta ūmiu, ar atokiu eriodu o MI, nors tie teiginiai dar reikalauja detalesnės analizės [5]. Literatūroje nėra akankamai duomenų, ar skiriasi insulto etiologija, lokalizacija, išeitis, jei jis įvyksta ūmiu ar atokiu eriodu o miokardo infarkto [5, 6]. Svarbu nustatyti, ar insulto rizika o miokardo, susijusi su tiesioginėmis miokardo infarkto komlikacijomis, tokiomis kai viramoji aritmija, didinančiomis kardioembolinio insulto riziką [6 8]. Ar tai susiję su aterosklerotinio roceso išlitimu, kuris aima ne tik koronarines arterijas, bet ir smegenis maitinančias arterijas, tai at eriferines kraujagysles. Duomenys aie rizikos veiksnių įtaką insultui įvykti o MI yra neakankami. Nors manoma, kad viramoji aritmija didina mirtingumo ir insulto riziką, jos įtaką įvairiu eriodu o miokardo infarkto nėra iki galo aiški ir jos reikšmė insultui lieka kontroversiška [6]. Daugiausia abejonių kelia jos reikšmė insultui vėlyvuoju o MI eriodu [6 8]. Manoma, kad, norint įvertinti viramosios aritmijos įtaką insultui, reikia įvertinti gretutinių ligų buvimą, širdies atologiją, nes insulto riežastis gali būti ir gretutinės ligos, o ne viramoji aritmija, atsiradusi o MI [2, 6, 7]. Todėl reikia įvertinti rizikos veiksnių įtaką insultui atsirasti o MI, alyginti insulto etiologiją, sunkumą ligoniams, ersirgusiems MI įvairiu eriodu (ūmiu ir atokiu), bei alyginti su insulto, kuris nesusijęs su MI charakteristikomis. TYRIMO TIKSLAS Nustatyti insulto, įvykusio o miokardo infarkto, asekmes, etiologiją, rizikos veiksnius, riklausomai nuo to, ar insultas įvyko ūmiu MI, ar atokiu MI eriodu. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI Tirti 468 ligoniai, irmą kartą susirgę ūmiu insultu. 268 ligoniai rieš įvykstant insultui ersirgo miokardo infarktu. Kita gruė tai 200 ligonių, kurie nebuvo ersirgę MI. 28 ligoniams insultas įvyko raėjus o MI mažiau kai mėnesiui (ligonių su ūmiu MI gruė), kitiems 240 ligonių insultas įvyko raėjus daugiau negu mėnesiui o MI (gruė su senu MI). Tirti tik tie ligoniai, kuriems insultas įvyko irmą kartą. Visiems ligoniams registruoti rizikos veiksniai ir gretutinės ligos: amžius, lytis, rūkymas, arterinė hiertenzija, cukrinis diabetas, eriferinių arterijų ligos, hiercholesterolemija, viramoji aritmija. Visiems ligoniams dvigubo skenavimo metodu nustatytas vidinės miego arterijos stenozės laisnis. Insulto išeitis įvertinta kai: ligonis mirė, visiškai savarankiškas, reikalinga nedidelė agalba, reikalinga didelė agalba, visiškai riklausomas. Tirti hemoraginiai ir išeminiai insultai. Registruota insulto lokalizacija: vidinės miego arterijos baseinas (didelis arba lokalus), vertebrobaziliarinis, daugiažidininis, lakūninis. Dideli karotidiniai insultai tai insultai, kurie aima bent dvi iš keturių vidinės miego arterijos šakų: vidurinės smegenų arterijos (giliąją arba riekinę aviršinę, arba užakalinę aviršinę) arba riekinės smegenų arterijos šakas. Lokalizuoti karotidiniai insultai aima teritoriją, mažesnę negu dideli karotidiniai insultai. Anksčiau minėti rizikos veiksniai, gretutinės ligos, insulto lokalizacija ir jo asekmės alyginti tar ligonių, ersirgusių miokardo infarktu, ir tar juo nesirgusių. Be to, alygintos insulto o ūmaus miokardo infarkto ir o miokardo infarktu atokiu eriodu gruės. STATISTINĖ ANALIZĖ Duomenys adoroti SPSS 16 rograma. Tolydūs dydžiai alyginti remiantis Stjudento kriterijumi. Diskretiniams dydžiams alyginti naudotas χ 2 kriterijus. Skirtumas vertintas kai statistiškai reikšmingas, jei <0,05. REZULTATAI Ligonių, ersirgusių MI ir juo nesirgusių, alyginimas Ligoniai, ersirgę MI, buvo vyresni (atitinkamai 67±0,7 ir 62±1,7, <0,05), tar jų daugiau buvo vyrų (atitinkamai 78,8 ir 60, <0,001). MI gruėje dažnesni buvo šie rizikos veiksniai: hiercholesterolemija (atitinkamai 30,2 ir 21, <0,05), viramoji aritmija (16,8 ir 9, <0,005). Be to, šioje gruėje dažnesnės buvo ir eriferinių arterijų ligos (10,3 ir 5, <0,05). Kiti skirtumai ateikti 1 lentelėje. Insulto etiologija ateikta 2 lentelėje. Ligoniams o MI dažniausia insulto riežastis buvo kardioembolija (atitinkamai 46,6 ir 20, <0,001). Rečiau įvyko aterosklerotinės kilmės insultas: stambių kraujagyslių (atitinkamai 12,7 ir 20, <0,05) ir smulkių kraujagyslių (atitinkamai 7,3 ir 19, <0,001). Tačiau ligonių su stambių kraujagyslių ir mišria etiologija (galima tiek stambių kraujagyslių, tiek kardioembolija) roorcija abiejose gruėse nesiskyrė (23,5 ir 21 ). Todėl kardioembolinio insulto roorcija MI gruėje adidėjo smulkių kraujagyslių ir kitos etiologijos insultų sąskaita. 496 teorija ir raktika 2011 - T. 17 (Nr. 4)
1 lentelė. Ligonių, ersirgusių MI ir juo nesirgusių, rizikos veiksnių alyginimas Iš viso (N=268), Ligoniai be MI (N=200) Amžius (metai) 67±0,7 62±1,7 <0,05 Lytis <0,001 Vyrai 78,7 60 Moterys 21,3 40 Viramoji aritmija 16,8 9 P<0,005 Cukrinis diabetas 19,8 14 NS Arterinė hiertenzija 53,7 47 NS Klaudikacija 10,3 5 <0,05 Rūkymas 30,6 30 NS Hiercholesteremija 30,2 21 <0,05 Hematokritas >45 20,6 19 NS Vidinės miego arterijos susiaurėjimas NS <50 18,3 21 NS 50 70 65,7 63 NS 70 90 4,1 2 NS 90 99 5,2 3 NS Užakusi 6,7 10 NS NS neatikima, >0,05 2 lentelė. Insulto o MI ir be MI riežasčių alyginimas Ligoniai su MI (N=268), Ligoniai be MI (N=200) Stambių kraujagyslių liga 12,7 20 P<0,05 Smulkių kraujagyslių liga 7,3 19 P<0,001 Kardioembolinis 46,6 20 P<0,001 Mišri riežastis (kardioembolinė arba stambių 10,8 1 P<0,001 kraujagyslių) Kita 22.6 40 P<0,001 Insulto lokalizacija arodyta 3 lentelėje. Ligoniams o MI dažnesnis buvo karotidinis insultas (43,7 ), alyginti su grue ligonių, kurie nesirgo MI (35, <0,05). Mirštamumas ir ligonių funkcinė būklė (4 lentelė) o insulto lyginamose gruėse statistiškai atikimai nesiskyrė. Ligonių, kuriems insultas įvyko ūmiu ir atokiu eriodu o MI, alyginimas 28 (10,5 ) ligoniams insultas įvyko ūmiu eriodu o MI (iki 1 mėnesio). 12,9 ligonių, kuriems MI įvyko seniai, kardioechoskoija buvo be akitimų, o miokardo hiokinezija astebima 74,7 ligonių. Gruėje su ūmiu MI visiems ligoniams echokardioskoija buvo su atologija, o miokardo hiokinezija diagnozuota 80 ligonių. Ligoniams su ūmiu MI statistiškai atikimai mažiau buvo diagnozuota hiercholesterolemija (0 ir 31,9, <0,05). Kiti rizikos veiksniai, lydinti atologija ir vidinės miego arterijos atologija statistiškai atikimai nesiskyrė (5 lentelė). teorija ir raktika 2011 - T. 17 (Nr. 4) 497
3 lentelė. Insulto, įvykusio o MI ir be jo, lokalizacijos alyginimas Ligoniai su MI (N=268) Ligoniai be MI (N=200) Išeminis 94 90 Vidinės miego arterijos baseinas 43,7 35 P<0,05 Didelis 10,1 9 NS Lokalus 33,6 26 NS Vertebrobaziliarinis baseinas 24,3 26 NS Daugiažidininis teritorinis 5,5 6 NS Lakūninis 20,5 23 NS Hemoraginis 6 10 NS 4 lentelė. Insulto asekmės ligoniams, ersirgusiems MI ir nesirgusiems MI. Ligoniai su MI (N=268) Ligoniai be MI (N=200) Visiškai savarankiškas 17,5 15,7 NS Reikalinga nedidelė agalba 42,8 44,3 NS Reikalinga didelė agalba 29 31,8 NS Visiškai riklausomas 10.7 8.2 NS Mirė 4.9 5 NS Savarankiškumo skaičiuoti nuo gyvų ligonių skaičiaus 5 lentelė. Rizikos veiksnių ūmiu ir atokiu MI eriodu alyginimas Ūmus MI (n=28) Senas MI (n=240) Amžius (metai) 64,3±2,6 68,2±0,6 NS Lytis Vyrai 64,3 79,5 NS Moterys 35,7 20,5 NS Viramoji aritmija 7,1 17,7 NS Cukrinis diabetas 14,3 20,1 NS Arterinė hiertenzija 57,1 53,5 NS Klaudikacija 0 11,2 NS Rūkymas 50 29,5 NS Hiercholesteremija 0 31,9 <0,05 Hematokritas >45 35,7 19,7 NS Vidinės miego arterijos susiaurėjimas <50 14,3 18,5 NS 50 70 71,4 65,4 NS 70 90 7,1 3,9 NS 90 99 0 5,5 NS Užakusi 7,1 6,7 NS 498 teorija ir raktika 2011 - T. 17 (Nr. 4)
6 lentelė. Insulto riežasčių ūmiu ir atokiu MI eriodu alyginimas Insulto riežastis Ūmus MI (n=28) Senas MI (n=240) Stambių kraujagyslių liga 7,1 13 NS Smulkių kraujagyslių liga 0 7,8 NS Kardioembolinis 64,3 45,7 NS Mišri riežastis 7,1 11 NS Kita 21,4 22,4 NS 7 lentelė. Insulto lokalizacijos ūmiu ir atokiu MI eriodu alyginimas Ūmus MI (n=28) Senas MI (n=240) roc, Išeminis 100 93,7 NS Vidinės miego 64,3 42,5 NS arterijos baseinas Didelis 14,3 9,8 NS Lokalus 50 32,7 NS Vertebrobaziliarinis baseinas 21,4 24,4 NS Daugiažidininis teritorinis 7,1 5,5 NS Lakūninis 7,1 21,3 NS Hemoraginis 0 6,3 NS 8 lentelė. Insultų, įvykusių ūmiu ir atokiu MI eriodu, asekmių alyginimas Pasekmės Ūmus MI (n=28) Senas MI (n=240) Visiškai savarankiškas 0 16,5 <0,05 Reikalinga nedidelė agalba 41,7 44,4 NS Reikalinga didelė agalba 41,7 31,3 NS Visiškai riklausomas 16,7 7,8 NS Mirė 14,3 4,3 <0,05 Savarankiškumo skaičiuoti nuo gyvų ligonių skaičiaus Nors ligoniams o ūmaus MI insulto riežastis beveik 2/3 atvejų buvo kardioembolija, o ligoniams su senu MI šis skaičius buvo tik aie 45, statistiškai atikimo skirtumo negavome dėl mažo ligonių su ūmiu MI skaičiaus (6 lentelė). Ligoniams o ūmaus MI insultas dažniau negu ligoniams o seno MI insultas lokalizavosi vidinės miego arterijos baseine ir buvo didelis, bet statistiškai atikimo skirtumo nebuvo (7 lentelė). Tar ligonių, kuriems insultas įvyko ūmiu eriodu o MI, mirties atvejų buvo statistiškai atikimai daugiau (atitinkamai 14,3 ir 4,3, <0,05). Be to, tar jų statistiškai mažiau buvo gerų asekmių, o visai savarankiškų ligonių nebuvo (0 ir 16,5, <0,05). APTARIMAS Ligonių, kuriems insultas įvyko ūmiu eriodu o MI, rizikos veiksniai skyrėsi nuo ligonių gruės, kuriems insultas įvyko atokiu MI eriodu. Ūmaus MI gruė, alyginti su seno MI grue, turėjo mažiau rizikos veiksnių, būdingų aterosklerozei, jiems dažniau negu kitiems ligoniams buvo diagnozuotas insultas, įvykęs dėl galimos kardioembolijos. Daug autorių tyrė galimų embolizacijos iš širdies šaltinių reikšmę insultui įvykti o miokardo infarkto [1 8]. Įrodyta, kad vieno svarbiausių rizikos veiksnių viramosios aritmijos reikšmingumas insultui išsivystyti ūmiu eriodu o MI gerokai adidėja, o vėliau jis mažėja ir atokiu eriodu o MI viramoji aritmija tama gerybiškesnė [6 8]. Pažymėsime, kad viramosios aritmijos roorcija ūmiu eriodu o MI nesiskyrė nuo viramosios aritmijos roorcijos atokiu MI eriodu, todėl vien viramoji aritmija negalėjo adidinti kardioembolinio insulto roorcijos ūmiu eriodu o MI. Tai sutama su kai kurių autorių nuomone, kad ūmiu eriodu o MI reikia įvertinti ir kitą širdies atologiją, kuri gali būti embolizacijos iš širdies riežastis [6]. Mūsų tirtiems ligoniams, kuriems insultas įvyko ūmiu eriodu o teorija ir raktika 2011 - T. 17 (Nr. 4) 499
MI, net 80 atvejų echoskoiškai buvo nustatyta širdies atologija, nors trombų ir nerasta. Insulto, įvykusio ūmiu eriodu o MI, asekmės buvo blogiausios, alyginti su insultu, įvykusiu atokiu MI eriodum arba insultu, įvykusiu ligoniams, nesirgusiems MI. Aie blogas insulto asekmes ūmiu MI eriodu rašo autoriai [1, 4]. Dažniausia insulto, įvykusio atokiu o MI eriodu, riežastis kardioembolija. Tačiau atokiu eriodu o MI šios etiologijos insultų roorcija mažesnė negu ūmiu eriodu o MI, bet išlieka didesnė negu ligoniams, kurie nesirgo MI. Kardioembolinės kilmės insultų mažėjimą o MI atokiu eriodu ažymi ir autoriai [3, 5, 6]. Didesnis kardioembolinių insultų skaičius ligoniams o MI, alyginti su ligoniais, kurie nesirgo MI, koreliuoja su atikimai didesne viramosios aritmijos roorcija ligoniams, ersirgusiems MI, insulto lokalizacija vidinės miego aertrerijos baseine, kuri būdinga kardioemboliniam insultui. Didesnis viramosios aritmijos skaičius MI gruėje, alyginti su ligoniais be MI, rodo, kad daliai ligonių insultas galėjo būti tiesioginė MI asekmė dėl o MI atsiradusios viramosios aritmijos. Insulto išeitis ligoniams o atokaus MI nesiskyrė nuo ligonių, kurie nesirgo MI, galbūt dėl to, kad nagrinėti tik ligoniai su irmuoju insultu. O ligoniai su akartotinu insultu, kurie būdingi kardioemboliniam insultui, į šią studiją neįtraukti. Ligonių gruėje, kuriems insultas įvyko o MI atokiu eriodu, alyginti su ligoniais, nesirgusiais MI, vyravo ligoniai su labiau išlitusia aterosklerotine atologija, jie dažniau sirgo eriferinių arterijų liga, turėjo daugiau rizikos veiksnių, būdingų aterosklerozei (hiercholesterolemija, vyresnis amžius, daugiausia vyrai). Todėl dideliai daliai šių ligonių insultas galėjo būti ne dėl MI atsiradusių otencialių kardioembolijos šaltinių, o dėl aterosklerotinės atologijos išlitimo į daugelį kraujagyslių. Ligoniams, ersirgusiems MI, kur kas dažniau, alyginti su ligoniais, nesirgusiais MI, atsirado abi galimos insulto riežastys, t.y. o MI atsirado otencialus kardioembolijos šaltinis ir stambių kraujagyslių, maitinančių galvos smegenis hemodinamiškai reikšminga stenozė, t.y. išlitusi aterosklerozė. Šiems ligoniams arastai sunku nustatyti, ar insulto riežastis yra stambių kraujagyslių atologija, ar kardioembolija. IŠVADOS Dažniausia (beveik 2/3 ligonių) insulto ūmiu MI eriodu riežastis kardioembolija. Atokiu MI eriodu šios etiologijos insultų reikšmingai mažėja, bet išlieka daugiau negu ligoniams, kurie nesirgo MI. Dažniausia insulto ūmiu MI eriodu lokalizacija karotidinis baseinas (beveik 2/3 ligonių). Atokiu eriodu šios lokalizacijos insultų mažėja, bet išlieka atikimai daugiau negu ligoniams, kurie nesirgo MI. Insulto asekmės riklausė nuo eriodo o MI, kuriuo jie įvyko. Didžiausias mirštamumas ir mažiausias savarankiškų o insulto ligonių skaičius yra gruėje, kurioje insultas įvyko ūmiu MI eriodu. Atokiu MI eriodu įvykusių insultų asekmės nesiskyrė nuo ligonių, kuriems insultas įvyko be MI. LITERATŪRA 1. Wienbergen H, Schiele R, Gitt AK et al. Incidence, risk factors, and clinical outcome of stroke after acute myocardial infarction in clinical ractice. MIR and MITRA Study Grous. Myocardial Infarction Registry. Maximal Individual Theray in Acute Myocardial Infarction Am J Cardiol. 2001;87(6): 782 5, A8. 2. Tanne D, Goldbourt U, Zion M et al. Frequency and rognosis of stroke/tia among 4808 survivors of acute myocardial infarction. The SPRINT Study Grou. Stroke. 1993; 24(10): 1490 5. 3. Witt BJ, Ballman KV, Brown RD Jr et al. The incidence of stroke after myocardial infarction: a meta-analysis. Am J Med. 2006;119(4): 354, e1 9. 4. Pi Y, Zhang W, Shi L, Wang R et al. Study on the incidence and risk factors for in-hosital stroke in atients with acute myocardial infarction. Zhonghua Liu Xing Bing Xue Za Zhi. 2002; 23(6): 457 60. 5. Asanin MR, Vasiljevic ZM, Matic MD et al. The long-term risk of stroke in atients with acute myocardial infarction comlicated with new-onset atrial fibrillation. Clin Cardiol. 2009; 32(8): 467 70. 6. Jabre P, Jouven X, Adnet F et al. Clinical significance of atrial fibrillation after myocardial infarction. Circulation. 2011; 123, 2094 2100. 7. Zusman O, Amit G, Gilutz H, Zahger D. The significance of new onset atrial fibrillation comlicating acute myocardial infarction. Clin Res Cardiol. 2011. 8. Schmitt J, Duray G, Gersh BJ, Hohnloser SH. Atrial fibrillation in acute myocardial infarction: a systematic review of the incidence, clinical features and rognostic imlications. Eur Heart J. 2009; 30(9): 1038 45. Gautas 2011 m. rugsėjo22 d., arobuotas 2011 m. rugsėjo 28 d. Submitted Setember 22, 2011, acceted Setember 28, 2011 500 teorija ir raktika 2011 - T. 17 (Nr. 4)