Gauta 2008 08 20 Kultûros, filosofijos ir meno institutas BERGSONO POZITYVIOSIOS METAFIZIKOS SANTYKIAI SU VAKARØ MÀSTYMO TRADICIJA The Relation of Bergson s Positive Metaphysics to the Western Thinking Tradition SUMMARY The article cionsiders how the concept of positive metaphysics of Henri Bergson is related to the tradition of classical as well as non-classical philosophy. It also analyzes the leading ideas and doctrints of intuitivistic philosophy. The influence of the main leading philosophers on Bergson s thinking and teaching is concisely discussed, focussing attention on such non-classical thinkers as Arthur Schopenhauer and Friedrich Nietzsche. Relaying on the analysis of Bergson s philosophical texts, the peculiarities of his positive metaphysics is shown. 14 LOGOS 56 SANTRAUKA Straipsnis skirtas prancûzø filosofo Henri Bergsono koncepcijos santykiø su ankstesne klasikinës ir neklasikinës filosofijos tradicija aptarimui ir pagrindiniø intuityvistinës filosofijos mokymø bei idëjø analizei. Glaustai aptariamas Bergsono filosofijos santykis su jai átakos turëjusiais klasikinës filosofijos korifëjais. Daugiausia dëmesio skiriama Bergsono mokymø santykiams su neklasikinës filosofijos atstovø Arthuro Schopenhauerio ir Friedricho Nietzsche ës mokymais, atskleidþiama jø idëjø átaka Bergsono màstysenai. Parodomas Bergsono pozityviosios metafizikos savitumas. Prancûzø màstytojas intuityvizmo pusës Vakarø màstytojø, kurio elegantiðko stiliaus, egzistenciniø motyvø prisod- pradininkas Henri Bergsonas (1859 1941) vienas iðkiliausiø XX a. pirmosios rinti veikalai jautriai perteikë savo epo- RAKTAÞODÞIAI: Bergsonas, intuityvistinë filosofija, pozityvioji metafizika, neklasikinë filosofija, Schopenhaueris. KEY WORDS: Bergson, intuitivistic philosophy, pozitiv metaphyzics, non-classical philosophy, Schopenhauer.
MOKSLINË MINTIS chos pasaulëjautà. Bergsonas, prisidengdamas þavinga gyvenimo tekamumo ir pasaulio intuityvaus paþinimo skraiste, plëtojo neklasikinës filosofijos principus. Jo veikaluose iðryðkëjo ne tik reakcija á racionalistiniø tendencijø ásigalëjimà, bet ir siekis atgaivinti metafizikos principus. Tikrovës suvokime filosofas iðkëlë intuityvø paþinimà ir tapo átakingos intuityvizmo filosofijos pradininku. Filosofo prisipaþinimu, jo tyrinëjimai turëjæ vienintelá tikslà suartinti metafizikà su mokslu, konsoliduoti ðias sritis, neaukojant në vienos ið jø, taèiau aiðkiai atskiriant vienà nuo kitos. 1 Tæsdamas Schopenhauerio tradicijà Bergsonas plëtojo naujà pozityvià metafizikà, kurioje teigë, kad racionalus protas gali paþinti tik surambëjusius neorganiðkos negyvos gamtos reiðkinius, o paþástant gyvenimo procesus racionalus sàvokinis paþinimas yra bejëgis. Sudëtingas, su psichinëmis realybëmis susijæs, nuolat kintantis þmogaus dvasinis pasaulis gali bûti paþástamas, filosofo ásitikinimu, tik jautriausiais vidiniais dvasiniais iðgyvenimais ir tobulu paþinimo instrumentu intuicija, kuri nesuprieðina subjekto ir objekto, o yra tiesioginis gyvenimo ir savæs paþinimas. Átakingas italø intuityvistinës filosofijos tendencijø skleidëjas Benedetto Croce áþvalgiai pastebëjo: Bergsonas tiksliai nusako naujà metafizikà, kurios prasmë visiðkai prieðinga nei simbolinio màstymo ir apibendrintos, abstrakèios patirties. Tai metafizika, kuri pretenduoja perþengti simbolius, mokslas kupinas visuminës patirties, prieðingos kantiðkam universalios matematikos idealui, tai konceptualus platonizmas, kuris remiasi intuicija vieninteliu tikru organu pajëgianèiu paþinti Absoliutà. 2 Bergsonas áneðë á neklasikinës filosofijos tradicijà jautrø psichologizmà, suaktualino filosofinës problematikos psichologizavimo, estetinimo, sàmonës ir laikiniø struktûrø sureikðminimo tendencijas. Apie Bergsono pozityviosios metafizikos iðtakas kalbëti labai sudëtinga todël, kad á pirmtakø idëjas jis þvelgë kaip á pagalbinæ þaliavà savo intuityvistinës filosofijos statinio kûrimui; laisvai periminëjo idëjas, sàvokas, keitë jø prasmæ, nardino á visiðkai kità jautriausiø asmenybës psichologiniø iðgyvenimø kontekstà. Kitas svarbus aptariamø problemø aspektas, kad intuityvizmo pradininkas slepia tikràsias savo metafizikos iðtakas, nes apie jam daugiausia átakos turëjusius màstytojus, tikriausiai norëdamas iðryðkinti savo teorijø originalumà, jis maþiausiai kalba. Gvildenant átakø problemà dera prisiminti dar vienà savità Bergsono poþiûrio á filosofinæ kûrybà ir su ja susijusià filosofijos idëjø istorijà bruoþà. Visi didieji màstytojai, Bergsono ásitikinimu, klydo vertindami savo kûrybos tikslus ir ánaðà á filosofijos idëjø istorijà, nes buvo ásitikinæ, kad aiðkina juos supantá universumà, ámina jo paslaptis, arba nuo tikrovës vienà po kitos nuiminëja paslapties skraistes. Taèiau Bergsono akimis þvelgiant, tai iliuzija, nes tikrovëje filosofai pirmiausia siekë iðreikðti save, iðryðkinti savo svetimà objektyviam paþinimui asmeniná santyká su tikrove, jos daiktais, reiðkiniais. Filosofinio paþinimo istorija Bergsono interpretacijoje iðkyla kaip artimesnë meno istorijai, kurioje kiekvienas didis dailininkas pateikia savo pasaulio vizijà, nei nuosekliai objektyvumo princi- LOGOS 56 15
pø siekianèiai mokslo istorijai. Akivaizdu, kad Bergsono veikaluose iðdëstyta filosofiniø poþiûriø sistema yra suausta ið gausybës perimtø ið kitø filosofiniø sistemø idëjø (kuo maþiau Bergsonas savo knygose ir laiðkuose kalba apie jø autorius, tuo daþniau aptiksime ið jø perimtø statybiniø detaliø). Bergsono pozityvioje metafizikoje, kaip ir Immanuelio Kanto filosofinëje sistemoje, ávairiø filosofiniø mokyklø, tradicijø bei paskirø màstytojø idëjos susiliejo á vientisà intuityvistinës filosofijos sistemà. Svarbios èia yra ne paskiros perimtos ið ávairiø màstytojø idëjos, o pirmiausia nepriekaiðtingai kruopðèiai kuriamas filosofinis statinys, jo sudëtiniø komponentø vidinis struktûrinis ryðys, apjungiantis gausybæ skirtingø detaliø á sàryðingà visumà. Aptariant bergsoniðkos metafizikos konstravimo principus vertëtø prisiminti ir metodologiðkai svarbià filosofo mintá iðsakytà programiniame Bolonijos konferencijai parengtame praneðime Filosofinë intuicija, kuriame kalbama apie nereikðmingumà vertës poþiûriu tos medþiagos, ið kurios màstytojas sukuria savo sistemos statiná lyginant su jo kûrëjo kûrybiniu polëkiu. Kûrybiðkumas jam, kaip ir Friedrichui Nietzsche i, buvo iðskirtinës svarbos kategorija visose kûrybinës veiklos srityse. Bergsono intuityvistinë filosofija tai savitas Schopenhauerio, Nietzsche ës, neoplatonizmo, Blaise o Pascalio, Jeano Jacqueso Rousseau, romantinës, prancûziðkojo spiritualizmo ir Rytø filosofijos sàskambis, atsiradæs sujungus subtilias psichologines ir mokslines sàvokas. XIX a. pabaigoje ryðkëjanti pozityvizmo ir mechaniðkojo materializmo krizë turëjo átakos Bergsonui. Nusivylæs pozityvistinëmis grieþto moksliðkumo nuostatomis, jis pasuko gyvenimo filosofijos pirmtakø pramintais keliais. Daugiausia átakos Bergsono nepasitikëjimui racionalaus proto galimybëmis, mokslu, teorija, praktine veikla turëjo romantinis panestetizmas, Schopenhauerio ir Nietzsche ës gyvenimo filosofijos leitmotyvai. Taèiau, skirtingai nei daugelis pirmtakø, Bergsonas vertino praktinius mokslo laimëjimus, kartu neigdamas mokslo sugebëjimà teoriðkai paþinti tiesà. Ði filosofija formavosi pozityvizmo ir evoliucionizmo idëjø klestëjimo laikais, kuomet Prancûzijoje ryðkëjo antiracionalistinës pakraipos koncepcijø pakilimas. Màstytojo kûrybinë veikla aprëpë daugiau nei pusæ ðimtmeèio intensyvios Vakarø filosofinës minties laikotarpá. Todël nenuostabu, kad jautraus iðoriniams veiksniams màstytojo koncepcijoje atsispindëjo dvasiniai epochos ieðkojimai. Mintis áneðanti á pasaulá kaþkà naujo, raðë jis, yra priversta skleistis per jau iðsikristalizavusias idëjas, kurias ji sutinka ir átraukia á savo srautà; todël ir susidaro áspûdis, kad ji susijusi su epocha, kurioje gyveno filosofas, taèiau tai tik regimybë. Filosofas galëjo atsirasti daug amþiø anksèiau; tuomet jis susidurtø su kitokia filosofija, kitokiu mokslu, keltø kitokias problemas, kitaip formuluotø savo mintis, tikriausiai, në vienas skyrius ið knygø, kurias jis paraðë, nebûtø toks pat; ir visgi jis pasakytø tà patá. 3 Nors Bergsonas neigë, kad priklauso konkreèiai filosofinei tradicijai ar krypèiai, taèiau jo intuityvistinë filosofija pagrindinëmis nuostatomis ir intonacijomis artimiausia ið Schopenhauerio idë- 16 LOGOS 56
MOKSLINË MINTIS jø iðplaukianèiai neklasikinei gyvenimo filosofijos tradicijai, kurios þymiausi atstovai Nietzsche, Wilhelmas Dilthey us, Georgas Simmelis. Bergsonas siekë sukurti naujà ðiuolaikiðkà pozityvià metafizikà, kuri paneigtø Vakarø klasikinëje filosofijoje vieðpatavusias dogmatiðko racionalizmo nuostatas ir átvirtintø naujà poþiûrá á þmogaus gyvenimà, jo misijà pasaulyje, elgesio nuostatas, moralës principus bei pagrindines kûrybinës raiðkos formas. Ið èia kilo siekis nukreipti Vakarø màstymo tradicijà nuo klasikinëje filosofijoje vieðpatavusiø racionaliø loginiø sàvokiniø sistemø ir joms bûdingø tikrovës paþinimo formø prie neklasikinei gyvenimo filosofijos tradicijai bûdingø personalistiniø, intuityvistiniø koncepcijø, kurios orientavosi á unikalià asmenybës patirtá ir ávairias estetines bei menines tikrovës suvokimo formas. Tai lëmë neklasikinës filosofijos tradicijai bûdingà filosofiniø ir literatûriniø saviraiðkos formø suartëjimà. Bergsono kelias á naujos metafizikos kûrimà vedë per ávairius ieðkojimus, aplinkkelius, gilinimasá á ávairias màstymo tradicijas: graikø, judëjø-krikðèioniðkà misticizmà, prancûzø moralistø (Pascalis, Michelis de Montaigne is), vokieèiø klasikinæ filosofijà, romantizmà, evoliucionizmà, pozityvizmà, prancûziðkàjá spiritualizmà (Franšois Pierre Maine de Biran, Jules Lachelier, Emile Boutroux) neklasikinæ ir Rytø filosofijà. Jo pasaulëþiûra formavosi revoliucingø technikos ir mokslo laimëjimø laikotarpiu ir tai neiðvengiamai turëjo átakos filosofo pasaulëþiûrai, lëmë gausybës techninës civilizacijos pavyzdþiø, terminø skverbimàsi á Bergsono tekstus. Tiesa, atsikvoðëjus nuo ðio svaigulio, vëlyvuosiuose tekstuose reiðkiamas naujas poþiûris á technikos triumfo pagimdytas prieðtaringas pasekmes kultûrai. Bergsonas, skirtingai nei Schopenhaueris ir Nietzsche, buvo jautresnis naujausiems tiksliøjø ir gamtos mokslø laimëjimais. Já þavëjo tiksliesiems mokslams bûdingos grieþtos prielaidos, bûtinybë tyrinëjimuose remtis nuosekliomis analizës procedûromis, kurios turëjo uþtikrinti objektyvius ir tikslius rezultatus. Ðios nuostatos iðskyrë Bergsonà ið gyvenimo filosofijos ðalininkø. Ankstyvojoje Bergsono filosofijoje vyravo dvi pagrindinës tradicijos: natûrfilosofinë antikos ir ið Senojo ir Naujojo Testamento iðplaukianti judëjø krikðèioniðkoji. Pirmoji skatino gamtotyrines su naujausiais fizikos, matematikos, biologijos laimëjimais susijusias jo màstymo tendencijas, o antroji apmàstymus apie þmogaus bûties prasmæ, etines ir religines problemas. Pradëdamas kurti savarankiðkà intuityvistinæ teorijà Bergsonas vis daugiau rëmësi Schopenhauerio nubrëþta neklasikinës filosofijos tradicija, kuri formavo pagrindinæ jo vis artimiau su gyvenimo filosofijos tradicija suartëjanèià màstymo kryptá. Tai, kad ávairiuose Bergsono tekstuose, laiðkuose labai retai iðnyra Schopenhauerio ir Nietzsche s pavardës (pavyzdþiui, didþiulëje jo raðtø rinktinëje Oeuvres Nietzsche s vardas aptinkamas tik kartà) neturëtø klaidinti, nes ðios negausios nuorodos ir lyginamoji jo ir ðiø neklasikinës filosofijos korifëjø idëjø analizë liudija, kad jis buvo susipaþinës su ðiø màstytojø tekstais. Taèiau yra ir kitø, netiesioginiø, liudiji- LOGOS 56 17
mø, kurie rodo, kad Bergsonas domëjosi ir þinojo Schopenhauerio ir Nietzsche s idëjas. Pavyzdþiui, 1910 m. kovo 18 d. raðytame laiðke, skirtame Estijoje gimusiam vokieèiø filosofui Hermannui von Keyserlingui, Bergsono detalus pastarojo Schopenhaueriui skirtos knygos aptarimas liudija, kad filosofas susipaþinæs su jo filosofija ir pats uþsimena, kad ðioje knygoje aptariamos problemos já labai domina. 4 Á Bergsono veikaluose plëtojamø idëjø sàsajas su Schopenhauerio filosofija iðkart atkreipë dëmesá net jo bièiuliai ir kolegos, pavyzdþiui, amerikieèiø idëjø istorikas Arthuras Onckenas Lovejoy, taip pat S. Evansas, kuris 1913 m. þurnale Le renaissance contemporaine paskelbë straipsná Bergson et Schopenhauer. Taèiau Bergsonas, nepaisant akivaizdþiø sàsajø su Schopenhauerio idëjomis, atkakliai gynë pamatiniø savo intuityvistinës filosofijos idëjø originalumà. Taip, pavyzdþiui, atsiliepdamas á Lovejoy straipsniuose iðsakytas mintis apie jo filosofijos sàsajas su Schopenhaueriu, 1911 m. geguþës 10 d. laiðke kolegai jis raðë: Analogijos kurias jûs parodote tarp kai kuriø mano poþiûriø ir Schopenhauerio mane ypaè stebina: að su jais nepaþástamas, nors retkarèiais skaitau Schopenhauerá. Man atrodo, kad Schopenhaueris lieka uþhipnotizuotas Kanto daikto savyje ir kad jo Valia, yra belaikë. 5 Dël Schopenhauerio idëjø átakos Bergsonas vos nebuvo apkaltintas plagijavimu. Ið tikrøjø daugelis pagrindiniø ðio màstytojo idëjø (pasaulio gimimo teorija, gyvenimo samprata, intuityvizmas, kontempliacijos teorija, dviejø kontempliacijos formø erdvinës ir laikinës prieðprieða, racionalaus ir intuityvaus paþinimo keliø iðskyrimas, elitiðkumas) nenurodant ðaltinio yra perimtos ið Schopenhauerio. Intuityvizmo pradininkui artima pasaulio kaip valios ir vaizdinio interpretacija, egzistenciniai Schopenhauerio filosofijos motyvai, mokymas apie tikrosios ir netikrosios bûties sklaidà, metafizinis voliuntarizmas, orientalistiniai motyvai, daug sàsajø galime áþvelgti ir juoko bei komiðkumo teorijose, apmàstymuose apie intuityvaus ir abstraktaus teorinio paþinimo santykius, poþiûryje á sàvokas tik kaip etiketes, kurias paskubomis klijuojame prie konkreèiø objektø. Jis, kaip ir Schopenhaueris, bûtina autentiðkos kûrybos sàlyga laiko atsiribojimà nuo iðorinio pasaulio, kità nei paprastiems þmonëms gyvenimiðkøjø vertybiø sistemà, ypatingà, lyginant su áprastiniu, pasaulio regëjimo bûdà. Áprastinis pasaulio regëjimas Bergsono (kaip ir Schopenhauerio) veikaluose siejamas su pavirðutiniðkais vartotojiðkais pragmatiðkais þmogaus poreikiais, o iðskirtiniø ir genialiø asmenybiø su tarnavimu idëjai ir gilesniu poþiûriu á mus supanèio pasaulio daiktus bei reiðkinius. Bergsonas beveik paþodþiui pakartoja Schopenhauerio mintis apie tai, kad gamta kartais gimdo þmones, kuriø mintys ir jausmai menkai susijæ su pragmatiðkomis gyvenimo nuostatomis ir todël kai jie þvelgia á daiktus juos regi ne sau, o vardan jø paèiø. Svarbiausia Schopenhauerio filosofijos kategorija valia, veikiant Nietzsche s idëjoms, Bergsono veikaluose transformavosi á egzaltuotà nerimastingà gyvybiná polëká (élan vital) ir trukmæ 18 LOGOS 56
MOKSLINË MINTIS (durée). Teigdamas, kad tikroji bûtis bûdinga gyvybingam polëkiui, kûrybai, trukmei, þmogø supantá pasaulá Bergsonas aiðkina kaip vaizdiniø visumà. Tikrovë jam neatsiejama nuo jà suvokianèios sàmonës. Jo koncepcijai bûdinga sàmonës ribø iðplëtimo tendencija, jos radikalus atskyrimas nuo materijos, autonomizavimas ir psichologizavimas. Kruopðèiam ávairiø sàmonës procesø apraðinëjimui ir analizei jo veikaluose teikiamas iðskirtinis dëmesys. Kartais atrodo, jog Schopenhauerio filosofijos leitmotyvai Bergsono veikaluose yra labiau pritaikyti epochos dvasiniams poreikiams. Neklasikinei filosofijos tradicijai Bergsonas suteikë didesná nerimo jausmà, negu tai buvo daræ Schopenhaueris, Kierkegaardas, Nietzsche. Jo màstysenai bûdingas kaþkoks liguistas mëgavimasis viskuo, kas nuolat keièia savo pavidalà, beveik nefiksuojama. Net ir jo poþiûris á paþinimà nuolat susipina su kupinais intuityvumo estetiniais elementais, kurie akimirksniu griauna nuoseklià loginës minties sklaidà. Schopenhaueriui artimas ir literatûrinis Bergsono filosofijos aspektas, minties átaigumas, ávaizdþiø vaizdingumas ir jautrus psichologizmas. Bergsono epistoliniame palikime esama panaðiø uþuominø ir apie Nietzschæ, kurio kai kuriø esminiø idëjø átaka taipogi buvo svarbi. Jei ádëmiau analizuosime Bergsono santykius su vokieèiø filosofija, tai pirmiausia reikëtø iðskirti negatyvø Kanto ir pozityvø romantikø, Schellingo, Schopenhauerio, vëlesnës gyvenimo filosofijos tradicijos. Tai, kà Nietzsche daþniausiai iðsakydavo aforizmu, Bergsonas iðplëtojo ir átraukë á savo filosofinæ sistemà. Kalbant apie Nietzsche ës idëjø ásiliejimo á bergsoniðkos metafizikos sistemà organiðkumà nevertëtø pamirðti, kad ir Nietzsche, ir Bergsonas turëjo vienà bendrà iðeities taðkà Schopenhauerio iracionalios valios metafizikà. Taèiau paþenklintas prancûziðkos racionalistinës ir pozityvistinës tradicijos átakos Bergsonas siekë suteikti ið Schopenhauerio ir Nietzsche s perimtoms idëjoms kiek kitoká moksliðkesná pavidalà. 1910 m. birþelio 19 d. laiðke Isaacui Bernubi Bergsonas raðo: Að taip pat su didþiuliu dëmesiu perskaièiau jûsø straipsná apie Nietzschæ ir Rousseau. Jis mums atskleidþia ne tokio negatyvaus ir maþiau paradoksalaus Nietzsche s veidà, daug artimesná Rousseau nei tai daþniausiai yra vaizduojama. 6 Po penkiø metø straipsnyje La philosophie francaise raðydamas apie prancûzø filosofà Marie Jean Guyau Bergsonas vadina Nietzsche garsiu màstytoju. 7 Literatûra 11 Henri Bergson. Ecrits et paroles. Paris: Presses Universitaires de France 1959, t. 2, p. 278. 12 Benedetto Croce. Logica come scienza del concretto puro. Bari: Laterza, 1909, p. 381. 13 Henri Bergson. La Pensée et le Mouvant. Paris: Les Presses universitaires de France, 1934, p. 132. 14 Henri Bergson. Correspondances. Paris: PUF, 2002, p. 342. 15 Ten pat, p. 410. 16 Henri Bergson. Mélanges. Paris: PUF, 1972, 832. 17 Ten pat, p. 1180. B. d. LOGOS 56 19