ŠIUOLAIKINĖ RADIOLOGINĖ KEPENŲ ECHINOKOKOZĖS DIAGNOSTIKA MODERN RADIOLOGICAL DIAGNOSTICS OF LIVER ECHINOCOCCOSIS J. DEMENTAVIČIENĖ 1, V. SOKOLOVAS 2, A. SAMUILIS 1, J.PETRONYTĖ 3 1 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Radiologijos centras 2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Pilvo chirurgijos centras 3 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas Jūratė Dementavičienė Vilniaus universiteto ligoninė, Santariškių klinikos Radiologijos centras, Santariškių g. 2, Vilnius juratedem@yahoo.com SANTRAUKA REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: radiologija, Echinococcus granulosus, Echinococcus multilocularis, cista, solidinis darinys. Darbo tikslas. Supažindinti su radiologinės kepenų echinokokozės diagnostikos ypatumais, pateikti praktinius diagnostikos aspektus. Tyrimo medžiaga ir metodai. Nuo 2003 metų Lietuvoje yra įkurtas Echinokokozės registras, kuris garantuoja optimalią ligonių stebėjimo ir gydytojų veiksmų koordinacijos sistemą. Pristatomas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos ir Radiologijos centruose diagnozuojant echinokokozę taikomas algoritmas, sukurtas pagal Europos echinokokozės registro rekomendacijas. Per 1,5 metų remiantis šiuo algoritmu ištirti 28 pacientai. Iliustracijos pateikiamos iš VUL Santariškių klinikų Radiologijos centro archyvo. Rezultatai. Lietuvoje nustatomi du echinokokozės sukėlėjai Echinococcus granulosus ir Echinococcus multilocularis. Tiriant sonoskopiškai, kompiuterine tomografija ar magnetiniu rezonansu, šių dviejų parazitų sukelti morfologiniai pakitimai yra skirtingi. Būdingiausias radinys Echinococcus granulosus infekcijos atveju yra storasienė cista, dar vadinama hidatine cista. Radiniai skirstomi į keturis tipus, priklausomai nuo to, ar cistoje yra pertvaros, dukterinės cistos, apkalkėjimai. Alveolinė echinokokozė, kurios sukėlėjas Echinococcus multilocularis (alveokokas), paprastai turi ir solidinį komponentą, auga infiltruojamai ir neturi aiškių ribų. Alveolinė echinokozė kepenyse pagal cistų pobūdį ir išsidėstymą, solidinio ir cistinio komponentų buvimą magnetinio rezonanso vaizduose skirstoma į penkis tipus. Išvados. Pasidalijimas patirtimi ir rezultatų aptarimas garantuoja optimalią diagnostikos kokybę. ABSTRACT KEY WORDS: radiology, Echinococcus granulosus, Echinococcus multilocularis, cyst, solid mass. Objective. To present special features of the radiological diagnosis of liver echinoccococosis and it s practical aspects. Materials and Methods. The echinococcosis register was established in 2003 in Lithuania. The register ensures the optimal system of patient supervision and coordination of the actions among doctors of different specialities. We also use the diagnostic algorhythm for echinococcosis at the Vilnius university hospital Santariškių klinikos Abdominal surgery center and Radiology center. This algorhythm was created according to the recomandations of European Echinococcosis Register. 28 patients were examined according to the recomendations during the period of 1.5 years and images of ultrasound, computed tomography and magnetic resonance tomography are presented. Results. There are two types of ecinococcosis identified in Lithuania: Echinococcus granulosus and Echinococcus multilocularis. The morphological features of those two parasites differ in ultrasound, computed tomography and findings. The thick walled cyst or the so-called hydatid cyst appears to be the typical finding for Echinococcus granulosus infection. There are four types of findings concerninng the finding septa, daughter cysts, calcinates. Alveolar echinococcosis caused by Echinococcus multilocularis (alveococcus) usually contains a solid component and demonstrates infiltrating growth. There five types of alveolar echinococcosis lesions are classified according to the character and arrangement of the cysts, the presence of solid or cystic components in the magnetic resonance tomography images. Conclusion. Exchange of experience and results can improve diagnostic accuracy of the liver echinoccocosis. teorija ir praktika 2007 - T. 13 (Nr. 3) ĮVADAS Echinokokozė tai zoonozė, dažniausiai sukeliama šunų echinokoko Echinococcus granulosus (cistinio echinokoko, CE) ir lapių echinokoko Echinococcus multilocularis (alveolinio echinokoko, AE). Dažniausiai cistiniu echinokoku serga laukiniai ir naminiai gyvūnai, o žmonės užsikrečia atsitiktinai. Šiai sąlyginai nepiktybiškai parazitozei būdingas lėtas cistų augimas dažniausiai kepenyse, rečiau plaučiuose ir labai retai kituose organuose. Didesnė užsikrėtimo rizika yra ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse, Copyright 2007 MEDICINOS TEORIJA IR PRAKTIKA. ISSN 1392-1312. All rights reserved. 333
kuriose auginamos avys ir galvijai, prastos higieninės sąlygos. E. multilocularis infekcija pasireiškia kaip piktybinės eigos susirgimas, nes sukelia lėtai progresuojančią kepenų nekrozę, dažnai metastazuoja. Didesnės užsikrėtimo rizikos sritys šaltesnio klimato, kalnų ir miškų vietovės, kur gyvena lapės. Didžiausias echinokokozės paplitimas stebimas Pietų ir Rytų Europoje, Vidurio Europoje, Šiaurės ir Pietų Afrikoje. Sergamumas cistiniu echinokoku svyruoja nuo <1 iki 220 atvejų 100 000 gyventojų įvairiuose endeminiuose židiniuose. Mirštamumas nedidelis apie 2-4 proc. Sergamumas alveoliniu echinokoku mažesnis 100 000 gyventojų pasaulyje registruojama tik 0,03-1,2 atvejų. Tačiau mirštamumas didelis - >90 proc. per 10-15 metų nuo diagnozės nustatymo. Iki šiol Lietuvoje nepakankamai dėmesio buvo skiriama žmonių echinokokozės problemai. Tik 2003 m. birželio 6 d. VUL Santariškių klinikų Hepatologijos, Gastroenterologijos ir Pilvo chirurgijos klinikoje, dalyvaujant VU infekcinių ligų klinikai, Ligų kontrolės centro Parazitinių ligų skyriui ir Parazitologijos laboratorijai, įkurtas Echinokokozės registras. Iš viso dabar registre yra 42 ligoniai, sergantys echinokokoze. Echinokokozės registras garantuoja optimalią ligonių stebėjimo ir gydytojų veiksmų koordinacijos sistemą (PSO rekomendacija). Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo Darinys Serologija Ig G optinis tankis alveokokui Ty rimo algoritmas Neigiamas Teigiamas Teigiamas Neigiamas Teigiamas KT ar MBR Operacinis gydymas VUL SK Pilvo chirurgijos centras Sonoskopija Bi opsija/morfologija Neigiamas Stebėjimas VU Infekcinė ligoninė C ista Serologija Ig G optinis tankis granuliaciniam 1 pav. Kepenų echinokokozės diagnostikos algoritmas chirurgijos ir Radiologijos centruose diagnozuojant echinokokozę taikomas pagal Europos echinokokozės registro rekomendacijas sukurtas algoritmas (1 pav.). Diagnozė visais atvejais turi būti patvirtinta histologiniu biopsinės medžiagos tyrimu. MEDŽIAGA IR METODAI Nuo 2005 m. rugsėjo iki 2007 m. balandžio mėnesio tyrėme 28 pacientus, sergančius kepenų echinokokoze, iš jų 16 vyrų (53,3) ir 12 moterų (46,7), nuo 21 iki 71 m. amžiaus. Ligoniams buvo taikyti ultragarsinis (UG), kompiuterinės tomografijos (KT) ir magnetinio rezonanso (MRT) tyrimai. Kiekvienam ligoniui atlikti bent du iš šių tyrimų, kaip UG ir KT arba UG ir MR, arba visi trys radiologijos tyrimai pagal standartinę metodiką. Visiems pacientas diagnozė patvirtinta serologiškai ir/ar histologiškai. Radiologinių tyrimų diagnostikos kriterijai ir ligos stadijos nustatymas paremti straipsnyje pateiktomis klasifikacijomis. Dėl nedidelio ligonių skaičiaus statistiniai duomenų apdorojimo metodai netaikyti, tai tolesnio kolektyvinio darbo tikslas. KEPENŲ ECHINOKOKOZĖS RADIOLOGINĖ DIAGNOSTIKA. REZULTATAI Cistinės echinokokozės (CE) diagnostikos kriterijai nustatyti 1981 metais. Būdingiausiu požymiu laikoma aiškiai ribota storasienė cista [1]. Jei sienelės neapkalkėjusios, cistos struktūra geriausiai matyti sonoskopiškai (UG): matomos pertvaros, nuosėdos, plaukiojančios membranos, dukterinės cistos, pūslelės [2, 3]. Jei sienelės apkalkėjusios, cistos struktūra, struktūros už apkalkėjimo, cistos infekuotumo požymiai geriausiai nustatomi kompiuterine tomografija (KT). KT jautrumas siekia 94 proc. [3, 4]. Intraveninis kontrastavimas būtinas, kai įtariamos komplikacijos, ypač infekcija ir susisiekimas su tulžies takais, arba diferencinei diagnostikai neaiškiais atvejais [3]. Magnetinio rezonanso vaizduose matoma pericista, cistos turinys (matriksa), smėlis (nuosėdos iš atitrūkusių skoleksų) ir dukterinės cistos [2, 5]. Šis tyrimas vertingas ir komplikacijų bei diferencinei diagnostikai. E. granulosus cistos pagal radiologinį vaizdą skirtstomos į keturis tipus [2]: I tipas paprasta cista be vidinės struktūros. Tiriant UG, vienkamerinė I tipo anechogeniška cista laikoma pradine parazito vystymosi stadija [2]. Cistos sienelė matoma kaip du echogeniški sluoksniai, atskirti hipoechogeninio tarpo [3]. Keičiant ligonio padėtį, cistoje gali išryškėti nuosėdos, matomos kaip smulkūs echogeniški židinukai, krentantys į žemiausias cistos vietas krentančių snaigių požymis [2, 3] (2a pav.) KT I tipo cista matoma kaip ryškiai ribotas vandens tankio darinys (3-30 HV) [2, 3]. Bekontrastiniuose KT vaiz- 334 teorija ir praktika 2007 - T. 13 (Nr. 3)
A B 2a, b, c pav. I-o tipo echinokokinė cista: a sonoskopijos vaizdas, b kompiuterinė tomografija, c magnetinio rezonanso tomografija T2 sekos vaizdas C duose CE paprastai turi didesnio tankio sienelę, net ir nesant joje apkalkėjimų [3]. Tiriant su intraveniniu kontrastavimu, išryškėja pertvarėlės ar cistos sienelės, kurių nebūna paprastose kepenų cistose [2] (2b pav.). MRT požymiai panašūs į paprastos cistos vaizdą: T1 sekose hipointensininė, T2 sekose labai hiperintensinė. Pericista, turinti daug kolageno, T2 sekose būna žemo intensyvumo [3]. Šis požymis nebūdingas paprastai cistai, tačiau gali būti matomas sergant amebiniu abscesu, hepatoceliuline karcinoma ar esant hematomai [2] (2c pav.). II tipas cista su dukterinėmis cistomis ir kitu turiniu [2]. Dukterinės cistos nustatomos 50 proc. atvejų [5]. UG yra jautriausias tyrimas pertvarėlėms, membranoms ir nuosėdoms nustatyti [3]. Daugiapūslelinės cistos atrodo kaip korys su daugybinėmis pertvarėlėmis, kurias sudaro dukterinių cistų sienelės. Dukterines cistas atskiria matriksa (mišraus echogeniškumo turinys, kurį sudaro cistos skystis su pažeistų dukterinių cistų membranomis, skoliksai ir nuosėdos) [3]. Daugybinės cistos ir mišraus echogeniškumo ploteliai tarp jų, esantys greta vienoje motininėje kapsulėje, sudaro rozetės ar rato stipinų vaizdą. Konsolidavusis dukterinėms cistoms, matrica užpildo visą cistą, sonoskopiškai matomas mišraus echogeniškumo darinys, atitinkantis solidinio darinio sonovaizdą [2, 3]. UG neretai matomas vandens lelijos požymis, kurį sukelia plaukiojančios membranos, susidarančios dėl endocistos atsisluoksniavimo ir atitrūkimo. Serpentinų formos membranos specifinis CE požymis [3]. KT II tipo cista atrodo įvairiai, priklausomai nuo jos trijų vystymosi stadijų pagal amžių, skaičių, dukterinių cistų išsidėstymą ir padėtį [2]. IIA tipo darinyje dukterinės cistos matomos periferijoje. Motininės cistos turinio tankis didesnis nei dukterinių [2, 3]. IIB tipo darinyje būna didesnė, netaisyklingos formos dukterinė cista, užimanti beveik visą motininę cistą. Motininės cistos aukštesnio tankio turinys, apsupantis dukterinę, atrodo kaip pertvara ( rozetės vaizdas). IIC tipo cista atrodo kaip santykinai aukšto tankio apvalus ar ovalus darinys su kalcinatais ir pavienėmis dukterinėmis cistomis. Turinys yra amorfinis, tirštas dėl degeneracijos. MRT vaizduose dukterinės cistos matomos kaip cistinės struktūros, prisitvirtinusios prie germinalinio sluoksnio [3], hipointensinės ar izointensinės motininės cistos turinio atžvilgiu tiek T1, tiek T2 sekose [2, 5] arba hipointensinės motininės cistos turinio atžvilgiu T1 vaizduose ir hiperintensinės T2 vaizduose [3]. Dėl pažeidimo ar cistos degeneracijos subliuškus parazitinei membranai atsiranda serpentino ar gyvatės požymis. Ji yra žemo intensyvumo signalo visose MRT sekose [2, 3]. MRT geriau nei KT matomas cistos sienelės nelygumas, kuris, manoma, yra membranos atitrūkimo požymis [3]. III tipas tai jau negyva, apkalkėjusi cista [2]. Masyvūs teorija ir praktika 2007 - T. 13 (Nr. 3) 335
3a, b pav. I-o tipo AE sonoskopijos vaizdai apkalkėjimai, matomi apie 75 proc. atvejų [5], paprastai atsiranda sienelėje, tačiau gali būti matomi ir viduje matricos apkalkėjimai [3]. UG jie matomi kaip hiperechogeniškas kontūras su kūgio formos akustiniu šešėliu [2, 3]. Kai cistos siena ryškiai sukalkėjusi, UG matoma tik jos priekinė dalis kaip stora arka su užpakalinio kontūro įgaubtumu [3]. KT apkalkėjusi cista matoma kaip apvalus darinys su aukšto tankio kalcinatais, o MRT vaizduose su žemo intensyvumo židiniais. Tik labai apkalkėjusi CE vertinama kaip neaktyvi [3]. IV tipas komplikuota cista. Komplikacijos būna intrahepatinės ir ekstrahepatinės [3]. Dažniausios intrahepatinės komplikacijos plyšimas ir superinfekcija, gali būti matomos I ir II tipo cistose. Plyšimas įvyksta apie 50-90 proc. atvejų. Jis būna uždaras, susisiekiantis ar tiesioginis [2, 3]. UG ir KT vaizduose uždaro plyšimo metu susidaranti unduliuojanti membrana gali būti matoma kaip sniego pūgos vaizdas. Dėl susisiekiančio plyšimo cistos turinys patenka į tulžies takus per šakas, kurios buvo įtrauktos į pericistą [3]. Susisiekiantis plyšimas yra labiau echogeniškas, geriau matomas sonoskopiškai nei uždaras. Echinokokinio smėlio sluoksnis ar nuosėdos gali būti matomos tulžies latakuose, jei cista plyšo į latakus, UG ir MRT vaizduose. Cistos turinys tulžies latakuose UG matomas kaip anechogeniškos, apvalios ar linijinės struktūros be akustinio šešėlio. KT parodo aukšto tankio turinio nutekėjimą per defektą ir jo buvimą tulžies latakuose. KT tiksliau parodo turinį distaliniuose bendrojo tulžies latako segmentuose. Endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatografija (ERCP) ir perkutaninė transhepatinė cholangiografija (PTC) gali nustatyti plyšimo vietą dar tiksliau [3]. Susisiekiančio ir tiesioginio plyšimo metu cistos turinys evakuojasi ir cista gali sumažėti bei deformuotis, tapti neapvalia [3]. Bakterinė superinfekcija visada yra antrinė po plyšimo (susisiekiančio ar tiesioginio) [2, 3]. Iki 25 proc. plyšusių cistų tampa infekuotomis. Jos turi daug radiologinių požymių: blogai matomos ribos, mišrus vidinis echogeniškumas, oro skysčio ar skysčio skysčio paviršiai. Tačiau šie požymiai gali būti matomi ir neplyšusiose bei neinfekuotose cistose. Oras nurodo tiesioginį ar susisiekiantį plyšimą, tačiau nebūtinai infekciją [2]. Infekuota cista UG būna mišraus echogeniškumo. KT vaizduose matomos neryškios ribos, taikant intraveninį kontrastavimą gali išryškėti stora, kaupianti kontrastinę medžiagą, abscesui būdinga kapsulė aplink darinį [3]. Kartais kepenų parenchimoje gali būti matomi kontrastą kaupiantys židinukai netoli darinio, atsirandantys dėl uždegiminio proceso [3]. Ekstrahepatinės komplikacijos apima proceso plitimą už kepenų ribų: tiesioginį cistos plyšimą, egzofitinį proceso augimą, transdiafragminį intratoracinį plitimą (7 pav.), vartų 4a, b pav. I-o tipo AE kompiuterinė tomografija: a- be i/v kontrastavimo, b- intraveninio kontrastavimo vartų venos fazėje 336 teorija ir praktika 2007 - T. 13 (Nr. 3)
venos įtraukimą, hematogeninę diseminaciją [3]. Ekstrahepatinių komplikacijų diagnostikai svarbus kompleksinis paciento ištyrimas: radiografinis, UG, KT ir MRT. Išplitus procesui, KT geriausiai nustato kaulų pokyčius, o MR nervų sistemos pažeidimą [3]. Kepenų CE diferencijuotina su kitais įgimtais, navikiniais, uždegiminiais ar kitos kilmės cistiniais kepenų dariniais: paprasta kepenų cista, autosomine dominantine policistine kepenų liga, biliardinė hamartoma, Caroli liga, nediferencijuota (embrionine) sarkoma, biliarine cistadenoma ir cistadenokarcinoma, pirminių kepenų navikų cistiniais subtipais, cistinėmis metastazėmis, piogeniniu ir amebiniu abscesais, ekstrapankreatine pseudocista, intrahepatine hematoma, biloma. Alveolinė echinokokozė (AE) apibūdinama, kaip dalinai solidinis ir dalinai cistinis kepenų pažeidimas neryškiomis ribomis [4]. Cistiniai komponentai tai metacestodinės pūslelės ar skysta nekrozė. Solidinis komponentas tai koaguliacinė nekrozė, granuloma ir kalcinatai. Gali būti vienas ir daugybiniai ligos židiniai. Apie 70 proc. atvejų AE vystosi dešinėje kepenų skiltyje [5]. UG tipiškai matomas amorfinis, heterogeninis ar hiperechogeninis darinys, kartais turintis hipoechogeninius, netaisyklingos formos centrinius skystos nekrozės židinukus. Reakcinis fibrozinis audinys hiperechogeniškas. Daugumoje židinių būna netaisyklingai išsidėstę mazgelių ar linijinės formos kalcinatai [4]. Gali būti matomi ir kraujagyslių ar tulžies takų invazijos požymiai (3a, b pav.). KT AE matoma kaip infiltruojantis, žemo tankio, panašus į naviką vienas ar keli dariniai nelygiais kontūrais, su nekroze ar cistiniu komponentu [4]. Vaizdas panašus į metastazes ar abscesus, bet AE nekaupia ar mažai kaupia kontrastinę medžiagą. Tai parodo jo prastą vaskuliarizaciją [5, 6]. Tik fibroparazitinis komponentas gali nedaug kaupti kontrastinę medžiagą, lyginant su nekrozės zona, kuri išlieka hipodensinė. Cistos KT vaizduose nustatomos retai [4]. Pažengusioje stadijoje dažnai centrinės nekrozės periferijoje matomi kalcinatai. Jie nustatomi 90 proc. infekuotų ligonių [5, 6]. Be būdingo periferinio netaisyklingo apkalkėjimo, gali būti ir stambus homogeniškas, daugybinis taškinis ar išbarstytas [6] (4a, b pav.). MRT T2 sekose matomi židiniai, kurių signalo intensyvumas atitinka likvoro signalą nugaros smegenų maiše, vertinami kaip cistos. Kitokio tipo signalo intensyvumo dariniai laikomi solidiniu komponentu. Solidinio komponento signalo intensyvumas gali būti ir hiperintensinis, ir izointensinis, ir hipointensinis kepenų parenchimos atžvilgiu tiek T1, tiek T2 sekose, o T1 sekoje paprastai būna hipointensinis. T2 hipointensinis signalas atspindi lėtinę fibrozinio audinio uždegiminę reakciją, o hiperintensinis prenekrotinę stadiją (5a, b pav.). Alveolinė echinokozė kepenyse pagal cistų pobūdį ir išsidėstymą, solidinio ir cistinio komponentų buvimą MRT vaizduose skirstoma į penkis tipus (6 pav.) [1, 4]. Dauguma autorių pažymi, kad dažniausiai diagnozuojama forma yra solidinis komponentas su daugybinėmis cistomis. II ir III tipo dariniai nustatyti 86 proc. atvejų. Šis MR vaizdas laikomas labai specifišku kepenų alveolinei echinokokozei ir gerai matomas T2 sekoje. Kitas būdingas požymis solidinis komponentas, kuris tiriant su intraveniniu kontrastavimu visai nekinta ar kaupia kontrastinę medžiagą labai silpnai. Didelis kontrastinės medžiagos kaupimas AE nebūdingas. MRT gerai matomas cistinis komponentas, ypač T2 sekose. Metacestodinės pūslelės matomos kaip smulkios apvalios cistos (mažesnės nei 1 cm), o skystoji nekrozė kaip didelė netaisyklingos formos cista [5]. KT ir MRT vaizduose galima įvertinti kraujagyslių ir tulžies takų būklę bei proceso ekstrahepatinį išplitimą [4] (7 pav.). Kepenų vartų infiltracija nustatoma 50 proc. ligonių ir sukelia tulžies latakų išsiplėtimą, gali pažeisti vartų ir kepenų venas, dėl to vystosi pakenktų segmentų hipoperfuzija ir atrofija [5, 6]. Vėliau atrofijos vietoje vystosi ir būklę apsunkina ryški fibrouždegiminė kepenų audinio reakcija [6]. AE nebūdinga nei limfadenopatija, nei ascitas. Bet kurioje vystymosi stadijoje gali prasidėti antrinė piogeninė infekcija ir formuotis abscesas [6]. 5a, b pav. I-o tipo AE magnetinio rezonanso tomografija: a- T1 sekos vaizdas, b- T2 sekos vaizdas teorija ir praktika 2007 - T. 13 (Nr. 3) 337
6 pav. AE skirstymo į tipus pagal MRT vaizdą schema 7 pav. Ekstrahepatinė AE komplikacija: transdiafragminis proceso plitimas AE diferencijuojama su kepenų navikais [1]. II ir III tipai turi būti diferencijuoti su cistadenoma, cistadenokarcinoma, periferine cholangiokarcinoma, metastaze su periferiniu tulžies latakų išsiplėtimu. Diferencinei diagnostikai svarbu, kad navikai paprastai ryškiai kaupia kontrastinę medžiagą ir retai kalkėja. I tipo AE diferencijuotinas su cistadenoma ir ribota Caroli liga. V tipas su paprasta cista. IV tipas diferencijuotinas su granuloma, uždegiminiu pseudotumoru, ankstyva hepatoceliulinės karcinomos stadija, kitais retais solidiniais kepenų navikais. I, IV ir V tipo AE nustatoma retai. Vien tik pagal radiologinius požymius juos diferencijuoti su kitomis ligomis yra labai sunku, todėl būtinas serologinis ištyrimas. IŠVADOS Nepaisant radiologinės diagnostikos naujovių, kepenų echinokokozės, ypač E. multilocularis (alveokokas), tiksli diagnostika tebėra rimta problema kasdieniame radiologo darbe. Tyrimų algoritmo ir tikslių radiologinės diagnostikos kriterijų taikymas lemia geresnę ir tikslesnę diagnostiką bei vienodus rezultatus ir jų vertinimus, reikalingus tarpdisciplininei gydytojų komandai. Chirurgijos pažanga kepenų chirurgijoje ir transplantacijoje, ilgalaikė chemoterapija, tobulėjanti intervencinė radiologija lemia vis gerėjančius kepenų echinokokozės gydymo rezultatus ir radiologinės dinamikos, gydymo eigos ir komplikacijų vertinimo poreikį. Echinokokozės diagnostikos ir gydymo kokybė bei rezultatai priklauso nuo tarpdisciplininės gydytojų koordinacijos efektyvumo. Patirties skelbimas ir pasidalijimas garantuoja optimalią diagnostikos kokybę. LITERATŪRA 1. Polat P, Kantarci M, Alper F, Suma S, Koruyusu MB, Okur A. Hydatid Disease from Head to Toe. Radiographics. 2003; 23:475-94. 2. Kodama Y, Fujita N, Shimizu T, Endo H, Nambu T et al. Alveolar Echinococcosis: MR Findings in the Liver. Radiology. 2003; 228:172-7. 3. Mortele KJ, Segatto E, Ros PR. The infected liver: Radiologic Pathologic Correlation. Radiographics. 2004; 24:937-55. 4. Chermak BV, Unsinn KM, Gotwald T, Waldenberger P, Freund MC et al. Echinococcus multilocularis. Revisited. Amer J Roentgenol. 2001; 176:1207-12. 5. Proietti S, Abdelmoumene A, Genevay M, Denys A. Echinococcal Cyst. Radiographics. 2004; 24:861-5. 6. Pedrosa I, Saiz A, Arrazola J, Ferreiros J, Pedrosa CS. Hydatid Disease: Radiologic and Pathologic Features and Complications. Radiographics. 2000; 20:795-817. 7. Mortele KJ, Ros PR. Cystic Focal Liver Lesions in the Adult: Differential CT and MR Imaging Features. Radiographics. 2001; 21:895-910. Straipsnis gautas 2007 m. rugpjūčio 8 d., aprobuotas 2007 m. rugsėjo 4 d. Received August 8, 2007, Accepted September 4, 2007 338 teorija ir praktika 2007 - T. 13 (Nr. 3)