Vilniaus kultûros savaitraðtis 7 meno dienos www.7md.lt 7md 2010 m. vasario 19 d., penktadienis Nr. 7 (883) Kaina 2,50 Lt D a i l ë M u z i k a T e a t r a s K i n a s F o t o g r a f i j a Brangûs skaitytojai, 7 meno dienos skelbia aliarmà ir keièia savo periodiðkumà: nuo kovo mën. internete savaitraðtá ir toliau leisime kas savaitæ, bet spaudos variantà, taupydami lëðas, tik kas antrà. Stengsimës á já dëti mûsø poþiûriu svarbesnes publikacijas. Atsipraðome tø skaitytojø, kurie jau uþsiprenumeravo 7 meno dienas iki metø pabaigos; pageidaujantieji galës susigràþinti skirtumà, kreipæsi á Lietuvos paðtà. Kartu praðome visus norinèius, kad laikraðtis iðliktø, net ir interneto skaitytojus, prenumeruotis já nauja 49,92 Lt kaina iki metø pabaigos, nes bûtent prenumerata, o ne platinimas kioskuose yra vienintelës realios mûsø pajamos. Bûsime dëkingi uþ paramà, kurià skirsite 7 meno dienoms, pervesdami 2 proc. savo pajamø mokesèio, kol dar valstybë neatëmë ir ðios galimybës. Pildydami Valstybinës mokesèiø inspekcijos formà FR0512, adresuokite jà taip: VðÁ Meno dienos, ám. kodas 300007987, sàsk. Nr. LT247044060003988597, Bernardinø g. 10-8, LT-01124 Vilnius. Formà galite gauti Mokesèiø inspekcijos skyriuje, apsilankæ mûsø redakcijoje arba uþpildyti jà internete (mokesèiø inspekcijos tinklalapio www.vmi.lt nuorodoje Formos áraðykite FR0512 ir uþpildykite PDF formato blankà). 2Ðiauliø dramos teatras Vilniuje 5 Roterdamo kino festivaliui pasibaigus 7 Post Ars retrospektyva Post Ars. Stulpai. 1989 m. Akiniai tai ant nosies Kazio Varnelio namai-muziejus Monika Krikðtopaitytë Visi þino buitiná paradoksà, kad jei daikto neámanoma rasti, vadinasi, jis kaþkur prieð nosá, gal net rankoje arba ant paèios nosies. Kas per daug arti, tiesiog iðkrenta ið regos lauko. Ið ðio dësnio ámanoma gauti ir naudos pavyzdþiui, per primygtines vaiðes verta atsisësti prie pat ðeimininko. Tuomet tampi veik nematoma ir turbût vienintele iðsaugojusia sveikatà kitam rytui. Patikrinta. Lygiai taip pat nutiko ir su Kazio Varnelio namais-muziejumi. Jie buvo pernelyg arti, kad bûèiau nuëjusi ten anksèiau. O gal prie grubios iðsilavinimo spragos atsiradimo prisidëjo ir ankstesni nusivylimai Lietuvos muziejais, nors naujai atsidariusieji Nacionalinë dailës galerija, Baþnytinio paveldo muziejus vienas po kito drastiðkai keièia padëtá. Kita vertus, senieji muziejai savo senumu jau darosi naujaip ádomûs. Prieð kelerius metus negalëjau atsiþavëti Kauno karo muziejaus etiketaþu (iðraðyti kiek banguojanèiu dailyraðèiu þaliu flomasteriu) arba Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje taip perdaþytais eksponatais, kad në paprasèiausio gandro neámanoma paþinti. Egzotiðka, bet be paaiðkinimø apie specifikà beveik nebuvo kà rekomenduoti. Kazio Varnelio namai-muziejus pranoko visus mano lûkesèius ir nustebino dël daugelio dalykø. Pirmiausia pastatas. Ið iðorës toks nepretenzingas, su vienu jaukiu áëjimu atrodë maþutis ir buvo baugu, kad pateksi á pernelyg intymià aplinkà. Uþëjæ drauge su keliais ekskursantais á vidø, patekome á nesibaigianèiø tarpusavyje susisiejanèiø kambariø labirintà. Antrai lankymosi valandai tekant, erdvës niekaip nëjo á pabaigà, jø, regis, tik daugëjo. Pradëjo imti neviltis, kuri apninka geruose dideliuose muziejuose, kad nebepajëgsi visko priimti, o dar taip norëtøsi. Erdvës èia antgamtiðkos Kazys Varnelis. ANU Nr. 2. 1977 m. (Hario Poterio mëgëjai privalo apsilankyti vien dël jø) ir turi labai ádomià istorijà, siekianèià 1608 metus, kai dar priklausë Vilniaus miesto pirkliø brolijai. Antra ekspozicija. Be neátikëtinai gausaus klasikinio Varnelio (8 deð.) darbø rinkinio, kurá lengvai atpaþástame kartkartëmis vos keliais vienetais pasirodantá bendrose parodose ar leidiniuose, galima pamatyti ir vëlesniø kûriniø, kurie yra visai kitokie. Nors raiðkos minimalizmas ir motyvø abstraktumas iðlieka, formos nebe grynai geometrinës, o turinèios gamtos aptakumo. Tapysena nebe preciziðkai (lyg ne ranka daryta) pereinanti nuo vienos spalvos á kità, o kur kas goslesnë. Þinoma, gestiðkø potëpiø tikëtis në neverta. Vëlyvasis Varnelis, regis, gráþta prie savo mokytojo Stasio Uðinsko perduotø principø sintetinti formas iki pirminiø geometriniø figûrø. Aiðku, visa tai perfiltruodamas per savo kûrybos patirtá. Vëlyvosiose kompozicijose, kaip ir geometrinëse, daþniausiai veikia tik dvi spalvos, ritmas iðlieka svarbus, bet kur kas daugiau vietos atsiranda tuðèioms erdvëms. Man absoliuèiais favoritais iðliko klasikiniai virtuoziðki Kazio Varnelio darbai. Jø galëjau prisiþiûrëti á valias, iki katarsio. Na ir kas, kad dalis jø iðdëstyta siauruose koridoriuose (ir todël gerai nepasiduoda apþiûrëjimui), uþ tai ima ir atsiranda unikalios sàðaukos su erdve. Pavyzdþiui, ant vienos sienos tikras didþiulis radiatorius, o ant kitos prieðais analogiðkø formø ir spalvø drobë priverèia net ðoktelt suabejojus savo sàmonës ágalumu ir N UKELTA Á 6 PSL. 7 meno dienos 2010 m. vasario 19 d. Nr. 7 (883) 1 psl.
T e a t r a s Nuo Velykø iki vienos vasaros dienos Ðiauliø dramos teatro spektakliai Vilniuje Rasa Vasinauskaitë Tris vasario vakarus Nacionaliniame dramos teatre savo spektaklius rodë ðiaulieèiai. Graþiai sudëliojæs gastroliø repertuarà, Ðiauliø teatras tarsi perëjo per epochas nuo Edmond o Rostand o per Augustà Strindbergà iki Jono Fosse. Rostand o Sirano de Berþerakas, nukeliantis á kilnøjá XVII amþiø, Strindbergo Velykos, þengianèios á XX, ir Fosse Vienos vasaros diena, gyvenama ðiandien nuo klasikos iki ðiuolaikinës pjesës, kaip ir dera rimtam repertuariniam teatrui. Sakau tai be jokios ironijos, turëdama galvoje vël pradëtà diskusijà apie valstybiniø teatrø sistemà. Þiûrint kad ir á ðiuos tris spektaklius, neatrodo, jog valstybinio teatro padëtis bûtø kritiðka. Neseniai ir pats teatro vadovas Antanas Venckus kalbëjo: teatrui nestinga þiûrovø, krizës beveik nesijauèia, numatyti darbai padaryti. Ne tokia problemiðka atrodo ir jaunø aktoriø trupëje padëtis jie vaidina ne tik ankstesniuose, bet dominuoja ir naujesniuose spektakliuose. Juolab kad èia statyti atvaþiuoja taip pat jauni reþisieriai. Jø Ðiauliuose niekad nestigdavo teatras turi tà traukos jëgà jau nuo senø laikø. Gal ir nedaugelis likdavo ilgëliau, bet debiutuodavo dràsiai, kartais ið tikrøjø sujaukdami ramià teatro gyvensenà. Neásivaizduoju, kas bûtø, jei staiga valstybiniai teatrai liautøsi egzistavæ. Ðis modelis (turiu omenyje ne finansavimo sistemà) ið tikrøjø yra sovietinis palikimas, taèiau jei jo nebuvo atsisakyta laiku, kilus teatro reformos vajui prieð deðimt ir dvideðimt metø, kirsti ið paðakniø dabar kiek absurdiðka. Juk problema ne tokio teatro modelis, o koks jis yra ðiandien, kuo pavirto, kaip ir daugelis kitø srièiø. Valstybiniai teatrai tapo monopolininkais, jø vadovai ir trupës vienvaldþiais pastato, scenos, gamybiniø cechø ðeimininkais, ir tai yra bëda, o ne nuoseklus ar kryptingas kûrybos procesas. Jei staiga koks ministerijos potvarkis paverstø ðá procesà laisva rinka, kaþin ar po kurio laiko Ðiauliai, Klaipëda, Panevëþys apskritai turëtø stacionarø teatrà su savo trupe. Subyrëjæ á maþas grupes, tokie teatrai leistøsi po Lietuvà ar pasaulá, stengtøsi kaip iðmanydami iðgyventi ir apie repertuarà, nuoseklø darbà galëtø tik pasvajoti. Pats stipriausias nepriklausomas teatras OKT/Vilniaus miesto dirba pagal senàjá, repertuarinio teatro modelá, o dauguma èia vaidinanèiø aktoriø nors ir yra laisvi ar tarnauja kituose teatruose, bent jau kraujo grupe priklauso OKT, èia sukûrë savo rimèiausius vaidmenis. Mat svarbiausià kûrybiná, net, sakyèiau, moraliná tokio teatro uþdaviná OKT vykdo savo spektakliais formuoja ir aktorius, ir þiûrovus. Ðia prasme tokie yra Keistuoliai, dar kelios kitos nepriklausomos trupës. Sirano de Berþerakas Kitas dalykas, kad valstybinio modelis ypaè nelankstus uþtikrina etatiná saugumà, dël ko trupë sunkiai atsinaujina, reþisieriai neturi galimybës rinktis tø aktoriø, kuriø jiems reikëtø. Tad turbût viena iðeièiø padaryti valstybinius teatrus mobilesnius, skatinti kûrybines sutartis, ypaè aktyvià, konkurencinæ teatrø meno vadovø (jei dar yra tokia pareigybë) kaità, kaip tai vyksta kitose ðalyse ir apie kà pas mus visai pamirðta. Á Vilniø atveþti Ðiauliø teatro spektakliai nuteikë graþiai, bet ir apnuogino kai kurias apskritai stacionarios trupës ligas. Nesinori dejuoti dël sustabarëjimo ar nuosaikumo ið dalies stacionarus teatras tam tiesiog pasmerktas ir nuolat eksperimentuoti nëra jo tikslas. Tokius uþdavinius gali spræsti tik proba gali slysti tarsi peilis sviestu, taèiau tik tuomet, kai jà valdo stipri reþisûra. Antraip ir spektaklis, ir vaidmenys netenka savo jëgos ir formos, susmulkëja. Kaip tik tai atsitiko Sirano de Berþerakui ir Velykoms labiau pjesës iliustracijà primenantiems spektakliams, kurie kartu gerokai palengvino ir aktoriø uþduotis. Be abejo, galbût kalbëti Rostand o eilëmis, fechtuotis, iki paskutinës akimirkos slëpti meilæ Roksanai lyriðkà ðmaikðtuolá Sirano vaidinanèiam Aurimui Þviniui nëra taip paprasta, kaip atrodo ið pirmo þvilgsnio, bet á akis krinta vaidmens motoriðkumas. Tiksliau Þvinys suvaidina Sirano tik kaip lakios minties meistrà, kuriam yra tas pats, kà kurti kandþià epigramà ar ðirdá draskantá meilës prisipaþinimà, tas S. JANKAUSKO NUOTR. jektai, nepriklausomos iniciatyvos, vieno ar kito jauno maiðtininko galvoje kunkuliuojanèios idëjos, kurios irgi galëtø bûti realizuojamos valstybiniuose teatruose, jei ðitai skatintø dotuojanti institucija ir meniniu teatro prestiþu besirûpinantys jo vadovai. Nes iðlaikyti kûrybingumà, gyvo teatro atmosferà valstybiniams privalu ir tai turëtø bûti nuolatinis vadovo galvos skausmas, verèiantis taip formuoti repertuarà, kviestis tokius menininkus, kurie net klysdami judintø pradedantá stovëti vandená. Antra vertus, bet kuris stacionarus teatras turi savo tradicijas, savotiðkà savo stiliø, nuo kurio net ir labai norëdamas nepabëgsi, nes toks jis susiformavo per deðimtmeèius. Pakliuvæ ir ilgam èia likæ jauni þmonës tampa teatro dalimi, ima kvëpuoti jo atmosfera, bet jei ir jie apauga samanomis, vadinasi, atmosfera iðties tapo ydinga. Anaiptol nelygindama á Vilniø atveþtø spektakliø reþisieriø Algimanto Pociûno, Gyèio Padegimo ir Alberto Vidþiûno meniniø intencijø, pasakyèiau, kad taip formuojamas repertuaras teatrui gëdos nedaro, tik, deja, ðákart uþ vaidybà silpnesnë pasirodë reþisûra. Sirano de Berþerakas, Velykos, net Vienos vasaros diena ne tiek atvërë aktoriø galimybes, kiek jas prislopino vaidyba atsidavë kartojimusi, inertiðkumu. Þinoma, kai spektaklis nebe premjerinis, vaidypats eiti á mûðá ar lydëti mylimàjà prie altoriaus: vienodos intonacijos, pabrëþtinas lengvumas ir skubëjimas, kuriuo uþsikreèia visi. Net jei reþisierius Algimantas Pociûnas subtiliai iðdëliojo kai kurias mizanscenas, pabrëþë vyriðkos draugystës, pasiaukojimo ir kilnios meilës temas, spektaklis vis tiek atrodo kaip siuþeto atpasakojimas, kuris laikui bëgant (premjera ávyko 2008 m. gruodá) ágijo dar ir nuobodþios monotonijos. Praëjusiø metø kovà Ðiauliuose pastatytos Strindbergo Velykos irgi, regis, taip susigyveno su scena, kad ið spektaklio dingo (o gal jos èia visai nebuvo?) su niekuo nesupainiojama strindbergiðka dvasia, nusitrynë jo herojø kontrastai. Gytis Padegimas vienas daþniausiai Strindbergo pjeses statanèiø reþisieriø, já domina veikëjo psichologija, jo nepaþinios sielos gelmës. Tokie yra visi Velykø veikëjai, ir reþisierius, atrodo, imasi preparuoti keistos ðeimos pasaulá, brëþdamas savotiðkà vieno filosofijos kandidato Eliso prisikëlimo linijà. Per didájá ketvirtadiená, penktadiená ir ðeðtadiená Elisas, anot reþisieriaus, turëtø nueiti kelià nuo puikybës, kitø kaltinimo iki savæs suvokimo. Koks ðis kelias ilgas, lëtas ir kupinas prieðtaravimø, savaip atspindi gleþnuèio narcizo þiedo paveikslas fone besiskleidþianèio ir tarsi vël susigûþianèio, reaguojanèio á kiekvienà atmosferos virptelëjimà. Deja, kaip reþisierius pasuko tradiciðkiausiu keliu, taip juo eina ir aktoriai spektaklis slysta pjesës pavirðiumi, prie situacijos prisilieèiama tik pirðtø galiukais. Pasijuto reþisieriaus nekantrumas, pauziø baimë, nors gali bûti, kad ðá ne kartà vaidintà spektaklá ëmë ir sau pritaikë aktoriai. Jei vaidmeniui uþteko aktoriaus organiðkumo, nebuvo bandyta gilintis ir kapstytis po personaþo sielà, natûralu, kad ilgainiui spektaklis pasidarë tuðèias, iðryðkëjo jo sumanymo spragos. Daliaus Janèiausko Elisas regisi tik kaprizingas ir aikðtingas miesèionis, kurá kamuoja savæs sureikðminimas sunkiai suprasi, koká ið tikrøjø galingà psichiná áspaudà ir vidinæ sumaiðtá tiek jam, tiek visai ðeimai paliko tëvo nusikaltimas ir sesers Eleonoros bûklë. Galima ásivaizduoti, kad Eliso ûmumas, atsainumas suþadëtinei, perdëtas smulkmeniðkumas ir irzlumas tëra apvalkalas, kurá nusimetus turëtø atsiverti tikroji esmë. Taèiau pasikeitimas neávyksta, nes uþ apvalkalo jokios kitos paslapties, kito turinio nëra. Todël atrodo, kad giluminiai ðios, tiesà pasakius, ne itin populiarios (gana statiðkos ir þodingos) Strindbergo pjesës klodai, autoriaus sluoksniuojami kaip þmogø gniuþdanèios kaltës atmainos, tarsi praslydo pro reþisieriaus ir aktoriø akis. Pasitelkæs dailininkæ Birutæ Ukrinaitæ, Padegimas leidosi á vaizdiná baimës iliustravimà kreditorius Lindkvistas tapo ðmëkla, ðeðëliais iðnyranèià ant sienø-skydø persekiojanèia Elisà, bet regint supaprastintus personaþus, buitinæ paþodinæ aktoriø vaidybà toks sprendimas atrodo juokingas ir gerokai anksèiau nei Lindkvistas demaskuoja Eliso ir reþisûrinio Velykø sumanymo dirbtinumà. Kai finale pagaliau pasirodo pats Lindkvistas, vaidinamas Sigito Jakubausko, Heistø baimës apskritai sprogsta kaip muilo burbulas. Jakubauskas su pasimëgavimu sinkopuoja Lindkvisto intonacijas, kuriø niuansø nuo pykèio, ánirðio, gailesèio ir uþuojautos, kalbantis su Elisu, gali suskaièiuoti visà daugybæ; per kelias minutes aktorius sukuria ne tik personaþo vaizdà, bet ir jo charakterá, biografijà. Nes Jakubauskas vaidina tragikomiðkà Lindkvisto, priversto atsisakyti savo pretenzijø Elisui, situacijà, atlieka savotiðkà Lindkvisto atsivertimo aktà, tuo tarpu kiti regisi ástrigæ tarp pjesës teksto ir tiesmukos, nepaisant simboliðkø uþmojø, reþisûros. Tiek Sirano de Berþerakas, tiek Velykos tik patikino, kad jaunam þmogui pasiduoti vaidybos inercijai yra pats pavojingiausias dalykas. Vaidybos lengvumas gal ir neateina laikui bëgant, gal yra tiesiog Dievo dovana, bet jo neuþtenka norint iðlaikyti þiûrovø dëmesá ir suinteresuotumà. Akys krypsta ten, kur matai aktoriaus individualybæ. Sirano de Berþerake Roksanà vaidinanti Monika Ðaltytë atrodo atkeliavusi ið kitos nei visi veikëjai epochos jos pojûèiai aðtresni, pasiryþimas mylëti dramatiðkesnis. Aktorë suteikia Roksanai moteriðko ðvelnumo ir nemoteriðkos stiprybës, net savotiðko racionalumo ir valdingumo, todël gana lengvabûdiðki ðalia jos atrodo ne tik Mindaugo Jurevièiaus vaidinamas iðties be savybiø ar ryðkesniø bruoþø pastumdëlis Kristianas, bet ir Sirano. Velykose Ðaltytë vaidina Eleonorà, ðeðiolikmetæ keistuolæ, kuri gráþta namo tarsi angelas nuodëmingas, bet po truputá pradedantis skaidrinti nevilties kupinà atmosferà. Eleonoros keistumas skleidþiasi pamaþu: per lauþytà rankø plastikà, ilgà, ádëmø þvilgsná, raiðkias intonacijas; Eleonora girdi ir mato tai, ko nemato ir nejauèia kiti, tad aktorë itin atidi tiek tariamiems þodþiams, tiek judesiams. Eleonoros ir jos besiklausanèio, nepraleidþianèio në menkiausio jos nuotaikos pasikeitimo Benjamino (Povilas Liubinas) duetas galëjo iðsirutulioti á vienà skaidresniø spektaklio linijø, tiesa, jei aktorius nebûtø pasitenkinæs vien susigûþusio, pakeltu petimi Benjamino pavidalu, o reþisierius iðplëtojæs tarp ðiø dviejø jaunuoliø besiskleidþianèios meilës temà. Garsiausias ðiuolaikinis norvegø dramaturgas Janas Fosse kaþkodël neprigijo mûsø scenose. Galbût trikdo jo pjesiø kameriðkumas, atvirumas bet kokioms interpretacijoms ir vis dëlto gebëjimas jas valdyti minimalia dramaturgine forma, átaigiu kalbos ritmu. Albertas Vidþiûnas ryþosi su ðiaulieèiais pastatyti Vienà vasaros dienà (premjera ávyko praëjusiø metø balandá) istorijà apie jûron iðplaukusá ir negráþusá vyrà, kurio net ir prabëgus daugeliui metø tebelaukia þmona. Vidþiûnui bûdinga aðtri, ekspresyvi reþisûra, imponuoja formalioji spektaklio pusë. Ádomu buvo, kaip subtilusis Fosse pasiduos tokiai interpretacijai. Ir atsitiko paradoksalus dalykas reþisûrinis sumanymas iðties nurungë dramaturgà, taèiau kaþin ar spektaklis dël to laimëjo. Scenoje Vienà vasaros dienà átraukia plastiniu ir vaizdiniu grafiðkumu, ádomiai sumanyta vaidybos erdve, bet kurtina ir atstumia emocijø pliûpsniais, elgesio ir jausmø isteriðkumu. Ið pirmo þvilgsnio tokie kontrastai neiðvengiami: reþisierius ákurdino aktorius pilname þvirgþdo kvadrate tai ne tik jø svajoniø namo fiorduose aplinka, bet ir gyvenimo skonis pilkas ir aðtrus, pavojingas, kaip ir ðone kabanti simboliðka blizgë. Be to, tiek veikëjø santykiai, tiek jø charakteristikos perteikiami judesiais tarsi ðokiu (choreografija Vestos Grabðtaitës), kuris sukuria ekspresyvø emocinës átampos pokyèiø ir paskirø epizodø kaitos ritmà. Bûtent ði iðorinë ekspresija, pabrëþtas vaidybos fiziðkumas iðstumia gyvenimiðkà psichologijà, blokðdami N UKELTA Á 3 PSL. 2 psl. 7 meno dienos 2010 m. vasario 19 d. Nr. 7 (883)
T e a t r a s Deðimt dialogø apie meilæ Keli klausimai reþisierei Yanai Ross Daiva Ðabasevièienë Lietuvos nacionalinis dramos teatras rengiasi supaþindinti þiûrovus su ádomaus XIX a. pabaigos XX a. I pusës austrø raðytojo Arthuro Schnitzlerio kûryba. Reþisierë Yana Ross pasirinko jo pjesæ Ratelis. Spektaklio, kurio pavadinimas 10 dialogø apie meilæ, premjera numatyta 2010 metø kovo 5 dienà. Raðytojas gimë 1862 m. medikø ðeimoje Vienoje, tuo metu Austrijos Vengrijos imperijos sostinë. Vienos universitete studijavæs medicinà, 1885 m. Schnitzleris pradëjo dirbti centrinëje Vienos ligoninëje, bet po kurio laiko gydytojo praktikà iðkeitë á raðytojo karjerà. Jo kûryba vertinta prieðtaringai pirmiausiai dël atvirai ryðkinamos seksualumo temos. S. Freudas laiðke Schnitzleriui prisipaþino: Man atrodo, kad meninë intuicija, pasitelkus jautrø pastabumà, jums padëjo atskleisti tai, kas man pavyko ilgai ir kruopðèiai tyrinëjant þmones. Pasirodþius jo pjesei Ratelis ( Der Reigen ) Schnitzleris buvo apðauktas pornografijos kûrëju, Adolfas Hitleris pjesæ pavadino þydiðka neðvankybe (mat raðytojas turëjo vengriðko ir þydiðko kraujo), bet ji tapo pagrindu ne vienam garsiam teatro spektakliui ar kino filmui. Priklausæs avangardinës pakraipos raðytojø grupei Jaunoji Viena (Jung Wien), Schnitzleris eksperimentavo su literatûrinës formos ir socialiniø temø stereotipais, daugiausia yra sukûræs trumpø apsakymø ir vienaveiksmiø pjesiø, taip pat du romanus Kelias á atvirà erdvæ apie talentingà, taèiau ambicijø stokojantá kompozitoriø (èia puikiai atskleidþiama Vienos atmosfera Pirmojo pasaulinio karo iðvakarëse), ir Teresë. Moters gyvenimo kronika. Schnitzleris nuo 17 metø iki pat mirties raðë smulkmeniðkà dienoraðtá 8000 puslapiø rankraðtyje apstu meilës nuotykiø apraðymø, nes jis vienu metu palaikë santykius su keletu moterø ið karto, ir mëgino apraðyti kone kiekvienà savo orgazmà. Gerai þinoma ir Schnitzlerio novelë Sapnø istorija (1926) XX a. pabaigoje jà iðpopuliarino reþisierius Stanley Kubrickas filmu Plaèiai uþmerktos akys (1999). Lietuviðkai iðleista Schnitzlerio trijø veiksmø drama Fariziejai (1920), du novelës Panelë Elsë leidimai (1931 ir 1932 m.), taip pat dviejø apysakø rinkinys Plaèiai uþmerktos akys (2005). Pjesë Ratelis paraðyta 1897 metais ir iðspausdinta 1900-aisiais, joje veikia personaþai ið paèiø ávairiausiø visuomenës sluoksniø taip siekiama atskleisti, kaip seksualinë aistra panaikina ribas tarp ávairiø visuomenës klasiø. Pirmiausia ðià pjesæ Schnitzleris davë skaityti artimiems draugams ji buvo suvaidinta tik 1920 m. ir dël temos sulaukë aðtrios kritikos. Pjesës pavadinimas, susijæs su ðokio ratu pavadinimu, taip pat atspindi tuo metu itin daþnà veneriniø ligø, perduodamø ið vieno visuomenës sluoksnio á kità, plitimà. Pjesës veiksmas vyksta XIX a. paskutiniame deðimtmetyje Vienoje, ji sudaryta ið deðimties viena su kita susijusiø scenø, kuriose veikia meiluþiø poros. Kiekvienas ið deðimties personaþø pasirodo dviejose viena paskui kità einanèiose scenose, o ratà uþdaro Prostitutë, dalyvaujanti pirmoje ir paskutinëje scenoje. 1903 m. pjesë iðleista Vienoje parduota 40 000 jos egzemplioriø, taèiau po metø cenzûra jà uþdraudë; 1908 m. ji iðleista Vokietijoje, 1920 m. iðversta á anglø kalbà. Nors 1921 m. Berlyno teismas panaikino Schnitzlerio pjesei pareikðtus kaltinimus dël amoralumo, pats raðytojas uþdraudë jà statyti vokiðkai kalbanèiuose kraðtuose, bet ji iðpopuliarëjo Rusijoje, Èekoslovakijoje ir ypaè Prancûzijoje. 1982 m., praëjus keturiasdeðimèiai metø po raðytojo mirties, Dalia Michelevièiûtë ir Algirdas Gradauskas jo sûnus vël leido ðià pjesæ statyti Vokietijoje ir Austrijoje. Reþisierës Yanos Ross spektaklyje 10 dialogø apie meilæ vaidina Rimantas Bagdzevièius, Monika Bièiûnaitë, Algirdas Dainavièius, Algirdas Gradauskas, Evaldas Jaras, Donata Kielaitë, Dalia Michelevièiûtë, Paulius Tamolë, Aurelija Tamulytë, Rimantë Valiukaitë, Toma Vaðkevièiûtë ir Arûnas Vozbutas. Scenografijà kuria dailininkas Marijus Jacovskis, kostiumø dailininkë Jolanta Rimkutë, kompozitorius Faustas Latënas. Austrø raðytojas Arthuras Schnitzleris Lietuvoje nëra gerai þinomas, todël Jûsø pasirinkimas statyti spektaklá pagal jo kûriná yra sveikintinas. Ar toká sprendimà lëmë noras supaþindinti lietuvius su ádomiu autoriumi? O gal tai Jûsø programinis autorius? Galima sakyti, kad Arthuras Schnitzleris yra vienas ið mano programiniø raðytojø. Po eksperimentø su klasika visada gráþtu prie vokiðkos literatûros, man vokiðka (ir austriðka bei vengriðka) dramaturgija yra lyg kûrybinio kelio kodas. Skaityti ðià literatûrà didþiulis malonumas. Vokieèiø dramaturgijai bûdingas cinizmo, grotesko elementas, èia susipina tai, kas juokinga, ir tai, kas baisu. Kuo ypatinga ði pjesë? Apie kà ketinate sukurti spektaklá? Sigmundas Freudas savo draugà Schnitzlerá vadino dvyniu ir daþnokai jam pavydëjo puikaus psichologo, raðytojo ir gydytojo talento. Schnitzleris ðokiravo konservatyvià Vienà atvira geismo anatomijos analize, prozoje ir dramaturgijoje fiksuodamas þmogaus giminës pratæsimo mechanizmà. Jis meistriðkai mokëjo nuplëðti kaukes, kurias laikui bëgant mes priversti dëvëti kitø akivaizdoje. Ðis spektaklis atskleidþia melo psichologijà. Du þmonës gulasi á lovà, iðduodami kitus, ir patys nepastebi, kaip juos iðduoda partneriai. Geismo, iðdavystës mechanizmà mes suprieðiname su svajomis apie meilæ. Ði komedija apie XIX amþiaus pabaigos visuomenæ, kurios erotiniai þaidimai nutrina ribas tarp ávairiø socialiniø sluoksniø ir grupiø. Kiek Jums svarbus psichologinis dramos aspektas? Gal ðá autoriø sunku statyti dël sudëtingø charakteriø, herojø intymaus gyvenimo aspektø? Schnitzleris pesimistas, cinikas, manipuliacijos psichologijos meistras. Tai spàstai reþisûriniu poþiûriu sprendþiant atskiras scenas, be to, visos deðimt scenø kupinos aistringø santykiø, kurie Schnitzlerio laikais buvo vadinami pornografija. Netgi Virginia Woolf skundësi, kad aktoriai spektaklio metu taip realistiðkai aimanuoja, vaizduodami seksà, kad þiûrovai ima visu balsu kalbëti, norëdami nustelbti tuos garsus. Man ir aktoriams svarbiausia surasti þaidybinius bûdus, kaip atvaizduoti lytinius santykius. Ádomus ir labai sunkus uþdavinys pasiprieðinti pjesës cinizmui ir per muzikinæ partitûrà iðreikðti, kaip mes sakome, personaþø fantazijas, jø tyros, idealios meilës suvokimà. Ar analizuodama jo dramà jauèiate, kad Schnitzleris vertësi ir gydytojo praktika? Schnitzlerio cinizmas ir humoras visiðkai gydytojiðkas. Manoma, kad gydytojai turi ypatingà humoro jausmà, nes jei esi arèiau mirties, gali kur kas paprasèiau þvelgti á kasdienes problemas. Schnitzleris ir save tyrinëjo kaip pacientà, kasdien uþraðinëdamas savo orgazmø kiekybæ ir kokybæ. 10 dialogø apie meilæ scenai pritaikëte kartu su visa kûrybine grupe. Ar taip nusprendëte ið pat pradþiø? Ar Jus patenkina ðio darbo rezultatas? Schnitzlerio dramaturgija tai ne literatûrinis ðedevras, o meistriðkas psichologinis pieðinys, todël ið pradþiø ketinau dirbti su sceniniu ðnekamuoju teksto vertimu. Tà darau ne pirmà kartà ir man atrodo, kad tokia repeticinë adaptacija suteikia teisæ aktoriams ieðkoti ne XIX a. kartoniniø literatûriniø tipaþø, o ðiuolaikiniø personaþø. Spektaklio pavadinimà pakeitëte. Tikslaus lietuviðko pavadinimo nëra. O vokiðkasis Der Reigen neiðverèiamas archajiðkas þodis, turintis daugelá prasmiø ir tik viena jø susijusi su ðokimu ratu. Be to, Schnitzleris originalà vadino Liebensreigen ( Meilës rateliu ), arba 10 dialogø. Taip ir atsirado spektaklio pavadinimas: Liebe Meilë 10 dialogø apie meilæ. A TKELTA IÐ 2 PSL. Fosse istorijà ir jo personaþus á patá ekstremalaus ávykio epicentrà Moters gyvenimà sukrëtusio vakaro prisiminimà, kuris atgyja realiais veikëjais ir priverèia jà dar kartà iðgyventi patirtà netekties siaubà. Pagyvenusià moterá vaidina Vilija Paleckaitë, jaunesnæ Monika Ðaltytë, jos vyrà Aslæ Mindaugas Jurevièius, jos draugæ dabartyje Virginija Jakðtaitë, jaunystëje Danguolë Petraitytë, ðios vyrà Aurimas Pintulis. Spektaklio pradþioje mestelëta draugës replika apie jûros baimæ nugramzdina Moterá á praeitá: dienà, kai ji taip ir nesuprato vyro paslapties, per vëlai rado jo tvarkingai sudëtus daiktus miegamajame, kai su drauge ir jos vyru bergþdþiai ieðkojo valties jûroje, o ðiuos iðlydëjusi sustingo prie lango. Pjesëje dabartis susilieja su praeitimi, Moteris stebi ir pratæsia savæs jaunesnës þingsnius, pojûèius, þodþius, bandydama suvokti Aslës poelgio motyvus, pastebëti bent menkiausius bûsimos atomazgos poþymius. Reþisierius, pagyvenusios Moters prisiminimais spek- Velykos taklá árëmindamas, labiau akcentuoja tragiðkà ávyká ir tarsi iðsprogdina kritinæ jos ir Aslës santykiø situacijà. Tuo tarpu draugë ir jos vyras (jaunystëje) paverèiami labiau mechaniniais veikëjais, atstovaujanèiais sëkmingos ðeimos ir jø santykiø modeliui. Toks á paèià dramos S. JANKAUSKO NUOTR. ðerdá ásispraudþiantis teatriðkumas, gimstantis ið Petraitytës ir Pintulio deformuotos plastikos, pakylëtø intonacijø ir kapoto kalbëjimo, suskamba kaip kontrapunktas auganèiam Moters nerimui ir baimei, áskelia komiðkumo kibirkðtis ir neleidþia nugrimzti á galimà melodramà. Deja, pernelyg ryðkus, kartais rëksmingas kontrastas tarp spektaklio epizodø, skirtingø vaidybos manierø ir aktoriø pastangø iðlaikyti reþisieriaus uþduotà aukðèiausià emocinës átampos temperatûrà priverèia juos forsuoti, tarp savæs lenktyniauti. Èaiþûs garsai ir balsai, sustiprinti mikrofonais, judesiø ir jausmø proverþiai, kuriais materializuojamas mirties patyrimas, tarsi iðverèia á pavirðiø pjesës potekstes ir uþ þodþiø ásivaizduojamà veiksmà. Spektaklis ágyja dinamikos, Fosse tekstas tampa regimas ir apèiuopiamas, bet ið jo dingsta svarbiausia Moters ir Vyro istorijos paslaptis, ta neiðsakytø, nutylëtø, uþslopintø jausmø polifonija, kuri kaip tankus ðydas gaubia anaiptol nevienareikðmius Fosse dialogus. Kaip ir pirmuose dviejuose, taip ir ðiame spektaklyje didþiausias emocinis krûvis tenka Ðaltytei nepaisydama skirtingø vaidybos registrø, ðuoliø nuo fizikos prie psichologijos, aktorë vynioja dûþtanèios meilës siûlà, vyro iðëjimà suvokdama kaip savo likimà. Èia atsiskleidþia dramatinis aktorës talentas, savotiðkas jos vaidybos, net charakterio dygumas jis tampa vaidmens dominante, suverþia ir sutvirtina Moters paveikslà, kartu apnuogina tragedijos prieþastis. O ði tragedija, pasirodo, yra paèiame spektaklio pavirðiuje tai vidinës klausos ir subtilumo stoka, kurià reþisierius, vesdamas paskui save aktorius, aukoja vardan iðorinio pieðinio. 7 meno dienos 2010 m. vasario 19 d. Nr. 7 (883) 3 psl.
M u z i k a Vyrø balsai ið ano meto ir ðios dienos Vokalinis ansamblis Chanticleer vël Vilniuje Algirdas Klova Muzikams profesionalams, o ir klausytojams mëgëjams daþnai didelio pasitikëjimo nekelia meno kolektyvai, kuriø repertuaras aprëpia daugybæ muzikos þanrø. Daþnai ðie ansambliai negali vienodai gerai ir profesionaliai atlikti visø þanrø kûrinius ir kai kur pasielgia gan atsainiai. Tiesà sakant, turëjau toká iðankstiná nusistatymà ir prieð vyrø balsø orkestro Chanticleer ið JAV (kolektyvo meno vadovas ir dirigentas Matthew Oltmanas) koncertà Vilniuje. Ðio kolektyvo repertuaras aprëpia viduramþiø, renesanso muzikà, XX amþiaus kompozitoriø akademinæ kûrybà, spirièiuelius, dþiazà, popmuzikà ir liaudies dainas. Ir, reikia pripaþinti, visa tai daroma gan skoningai, profesionaliai ir individualiai traktuojant kiekvienà þanrà. Labai svarbus veiksnys taip pat yra graþûs balsai ir puikus jø valdymas. Dël sceninio veiksmo galima bûtø ir pasiginèyti, kita vertus, tam tikri ðou elementai kiek pagyvina programà. Man susidarë toks áspûdis, kad ðis vokalinis ansamblis geriausiai atlie- Chanticleer zikà ir ne vienas jø koncertavo Lietuvoje, bet Chanticleer turi kaþkoká visraktá, kuriuo sugeba atrakinti ávairiausiø muzikos stiliø duris vienodai gerai, ir turi savo rûbà, kuris tinka visiems þanrams vienodai kokybiðkai stilingai aprengti. Kad ir koká þanrà eksploatuotø, jauti jø firminá þenklà. Neþinau, ar man labai patinka gaidþio Chanticleer vardas, kuriuo pavadintas ðis mielas kolektyvas, bet jei gaidá traktuosime tik kaip giedorëlá, tai gal ir nebloga asociacija, nes ið tikrøjø ðie dvylika vyrø savo graþiø tembrø balsais ir jø skambanèiais deriniais daro stebuklus. Balsø orkestru tituluojamà Chanticleer sudaro visø tipø vyrø balsai: ant rezonuojanèiø bosø pamato klojasi baritonø ir tenorø sluoksniai, o juos perveria smailûs kontratenorø (sopranø) spygliai. Turbût ne veltui 2000 ir 2002 m. jie yra gavæ Grammy apdovanojimus, o þurnale New Yorker neseniai buvo pavadinti pasaulyje karaliaujanèiu vyrø choru. 2008 m. atlikëjø meno portalas Musical America ðá kolektyvà iðrinko Metø ansambliu. Ðiaurës Kalifornijos didþiausio dienraðèio San Francisco Chronicle iðskirtas dël tonø prabangos ir tiksliai graviruojamos muzikos, 32-à sezonà ápusëjæs ansamblis 2009 2010 metais ketina surengti daugiau kaip 100 koncertø 21-oje Amerikos valstijoje ir 12-oje uþsienio ðaliø, tarp jø Walto Disney aus koncertø salëje Los Andþele, Niujorko Metropoliteno meno muziejuje, Amsterdamo Concertgebouw, Vienos Musikverein ar Prahos Rudolfinum scenose. 2009 m. Chanticleer pirmà kartà koncertavo Airijoje ir Kinijoje, á pastaràjà ketina gráþti birþelá, kai Ðanchajuje vyks pasaulinë paroda Expo 2010. Ðiam ansambliui ekstravagantiðkumo netrûksta net ir sceninio vaizdo atþvilgiu. Nors ir ávilkti á vienodus juodus frakus, savo iðmonæ realizuoja ðukuosenomis, ûsais, barzdomis ar net elementariomis ðypsenomis bei grimasomis, negana to individualiomis eisenomis. Nors Chanticleer þinomas kaip a cappella vyrø ansamblis, jis entuziastingai dalyvauja ir kituose projektuose: dþiazo muzikos áraðuose, netradiciniø japonø ðokëjø spektakliuose ar operø pastatymuose. Chanticleer yra koncertavæs ir áraðinëjæs su Londono studijos orkestru, dþiazo legenda pianistu George u Shearingu, Niujorko filharmonijos simfoniniu orkestru. 1994 m. ansamblis sëkmingai atliko Benjamino Britteno operà Curlew River. Po trejø metø jis áraðë meksikieèiø baroko kompozitoriø Manuelio de Zumayos ir Ignãcio de Jerusalemo kûrinius su autentiðku to meto instrumentø orkestru. Privaèiø mecenatø, ávairiø fondø ir komerciniø korporacijø remiamas ansamblis kasmet rengia ávairiausio pobûdþio edukacines programas, jose dalyvauja tûkstanèiai jaunø þmoniø. Vokalinio orkestro Chanticleer N UOTRAUKA IÐ FILHARMONIJOS ARCHYVO ka XV XVI ir XX amþiaus muzikà. Tai buvo galima nesunkiai pajusti klausantis senøjø meistrø Giovanni Pierluigi da Palestrinos (1525 1594) keturbalsio moteto Veni, sponsa Christi ; XV a. anonimo Agincourt Carol ; Guillaume o Dufay (1400 1474) moteto Lamentatio sanctae matris ecclesiae Constantinopolitanae ; Clement o Janequino (1485 1558) ðansonos La Guerre (La Bataille de Marignan). Tai pat nuostabiai suskambo ir XX a. kompozitoriø György Ligeti (1923 2006) Éjszaka ; Chen Yi (g. 1953) Spring Dreams kûriniai. Tai labai sudëtingi ir efektingi opusai, reikalaujantys didelio darbo ir pastangø. Labai maloniai skambëjo Michael McGlynn (g. 1964) Agnus Dei ; Masono Bates o (g. 1977) trys dalys ið ðeðiø daliø ciklo chorui a cappella Sirenos ; Manuelio Sanchezo Acostos (1914 2006) Paraîso So¹ado, na ir, þinoma, meistriðkai aranþuotas ir padainuotas George o Gershwino Sumertime. Ir kaipgi to gali nepastebëti, jei ði grupë 2008 m. buvo apdovanota uþ ilgametæ ir nuoseklià naujø kûriniø uþsakymo bei atlikimo strategijà, nes per visà Chanticleer gyvavimo istorijà ansamblis inicijavo ir ágyvendino 70- ies kompozitoriø premjeras. Ðio sezono Chanticleer programa Ið ano meto ( In Time Of ), skambëjusi ir Vilniuje, tai rinktiniai vokaliniai kûriniai ið daugiakultûrinio ir daugiaþanrinio septynis muzikos amþius aprëpianèio ansamblio repertuaro: nuo grigaliðkojo choralo, XV XVI a. renesanso meistrø kûrybos ir XX XXI a. akademinës kultûros muzikos iki Lotynø Amerikos kompozitoriø melodijø bei liaudies, populiarios muzikos dainø, spirièiueliø. Esu girdëjæs ne vienà vokaliná ansamblá, kuris dainuoja ávairiausiø þanrø ir stiliø muákûræs Louisas Botto labai mëgo tuomet itin retai atliekamà sakralinæ vokalinæ renesanso muzikà, todël savo ansamblá pradþioje kreipë bûtent ðia linkme, áþengdamas á apleistus muzikos pasaulio plotus, kurie pradþioje ir sudarë Chanticleer repertuaro branduolá. Vëliau ansambliui ëmæs vadovauti kontratenoras Josephas H. Jenningsas labai praplëtë stilistines repertuaro ribas. Tik prieð porà metø ansamblio meno vadovà ir dirigentà pakeitë Matthew Oltmanas (tenoras), deðimtmetá aktyviai dalyvavæs Chanticleer kûrybinëje veikloje. 1988 m. ansamblio vardu buvo ásteigta áraðø kompanija Chanticleer Records, per ðeðerius metus iðleista 10 muzikos áraðø albumø. Tie albumai, kaip ir visas repertuaras, stilistiðkai skirtingi. Vienas jø skirtas senajai, kitas XX a. muzikai, treèias spirièiueliams, dar kiti dþiazo muzikai, patriotinëms JAV dainoms ir t.t. Yra ir rinktinis geriausios dainos. Ðiuo metu kolektyvas yra profesionalus ir visi 12 jo nariø yra etatiniai vokalistai. Sakoma, kad kai menas grástas ne tik entuziazmu, bet ir pinigais, jis neprastëja. Negaliu nesutikti. Anonsai Chopino odisëja filharmonijoje Iðryðkindama Fryderyko Chopino gimimo 200-àsias metines, vasario 20, 24 ir kovo 3 dienomis Lietuvos nacionalinë filharmonija rengia trijø vakarø ciklà, kurio koncertus simboliðkai galima apibûdinti kaip Senasis Chopinas, Naujasis Chopinas ir Jaunystës Chopinas. Koncertø serijoje skambës garsinës Chopino fortepijono ikonos, maþiau girdëti autoriaus simfoniniai kûriniai ir naujosios kompozitoriaus muzikos metamorfozës dþiazo stiliumi. Ciklo sveèiai: prancûzø pianistas Philippe as Giusiano, lietuviø pianistø fenomenas Petras ir Lukas Geniuðai bei lenkø kamerinis orkestras Aukso kartu su savo meno vadovu Mareku Moúium ir dþiazo combo ansambliu. Tiek daug raðymo, kalbëjimo, skaitymo ir màstymo apie Fryderykà Chopinà! Kiek daug retorikos ir poetizmø suklota jam po kojø! Egzistuoja nekritiðkas, beveik religinis Chopino kultas ar nacionalinio herojaus statusas ir vis tiek atrodo, kad Chopinas ið tikrøjø nesuvoktas. Skæsdami jo gelmëje nedrástame iðsiverþti ið uþburto antþmogiðko rato, kuris gaubia tuos, prie kuriø nuo seno esame ápratæ ir kurie prieð mus iðkyla tarsi kolosalios bronzinës epochos statulos. Taip apie Chopinà 1923 m. savo straipsnyje raðë Karolis Szymanowskis, kviesdamas ið naujo, ið tylos ir be prietarø atnaujinti Chopino idëjà kultûrinëje sàmonëje ir atsikratyti paplitusio sentimentalizmo. Vasario 20 d. á ðeðtadieniná orkestro muzikos koncertà Didþiojoje salëje sostinës publika kvieèiama veikiau be prietarø, tarsi tabula rasa, kurioje ið naujo galëtø bûti áraðyta Chopino muzika. Jà Lenkiðkà fantazijà, Andante spianato et Grand Polonaise brillante (retai atliekamos autoriaus kompozicijos fortepijonui ir orkestrui) bei Antràjá fortepijono koncertà at- Philippe Giusiano M. ALEKSOS NUOTR. liks XII tarptautinio Chopino pianistø konkurso Varðuvoje sensacija Philippe as Giusiano, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir dirigentas Robertas Ðervenikas. Tuo tarpu á vasario 24 d. koncertà publikai siûloma sugráþti su aktyvia Chopino muzikos atmintimi, visais ástrigusiais jo kûrybos stereotipais, kurie èia bus sàmoningai transformuojami ir pateikiami jiems neáprastame (netikëtame) muzikos kontekste. Naujasis Chopinas tikrai nëra eilinis atvirukas kompozitoriui, taip savo projekto 2010: Chopino odisëja pristatymà pradeda Mateuszas Koùakowskis ir Piotras Steczekas. Ðias Chopino metamorfozes rytietiðkø puèiamøjø tembrø ir dþiazo improvizacijos kryptimi ágyvendins Tichø miesto kamerinis orkestras Aukso, diriguojamas Mareko Moúiaus, bei dþiazo combo ansamblis. Galiausiai kovo 3 d. Filharmonijos Didþiojoje salëje Petras ir Lukas Geniuðai ketina ne tiesiog ðeimyniðkai pamuzikuoti, o veikiau Petras Geniuðas N UOTRAUKA IÐ FILHARMONIJOS ARCHYVO surengti fortepijono tour de force. Abu pianistai atliks Igorio Stravinskio baleto Ðventasis pavasaris transkripcijà dviem fortepijonams, o jaunasis L. Geniuðas paskambins 24 Chopino etiudus op. 10 ir op. 25, ákûnijusius ne tik techninæ fortepijono meno revoliucijà, bet ir pakeitusius þanro statusà ið emociðkai bereikðmiø pirðtø pratimø á menà. LNF INF. 4 psl. 7 meno dienos 2010 m. vasario 19 d. Nr. 7 (883)
K i n a s Gruziniðki áspûdþiai Tarptautiniam Roterdamo kino festivaliui pasibaigus Linas Vildþiûnas Gatvës dienos pratusià prie darbo ir neprisitaikiusià prie kitokio gyvenimo: Að maèiau daugybæ tokiø þmoniø. Tai labai asmeniðka mano kartos istorija. Ji meistriðkai susieta su autentiðka aplinka, kurioje, nepaisant sunkiø iðbandymø, vis dëlto iðliko ðiai tautai bûdingas stiprus bendruomeniðkumo jausmas. Tas trynimasis gatvëje savaip yra vieðas, jame dalyvauja ir mokyklos, kurioje mokësi Èekis, o dabar jo sûnus, direktorë, ir bendraklasis ministras, ir jo sûnus Olga Konskaja filme Rusiðkos pamokos sakojimas apie nepilnametá naminës pardavëjà, ir CineMart mugëje, pristaèiusioje bûsimà reþisieriaus Zazos Rusadzës projektà. Tikëkimës, kad jaunoji karta po beveik dviejø deðimtmeèiø vël primins garsias ðios ðalies kino tradicijas. Ir padarys tai savaip. Tarptautinæ Gruzijos padëtá iðskleidþia reþisieriaus ir publicisto Andrejaus Nekrasovo su gyvenimo drauge ir bendradarbe Olga Konskaja bei norvegø prodiuseriu Tors- Ika, nekantraujantis iðbandyti narkotikus. O padëtá be iðeities dar baisesnæ daro makabriðko humoro persmelkta situacijø grandinë. Gatvës dienos kaþkuo primena ankstyvàjá, dar gruziniðkà Otaro Joseliani filmà Gyveno strazdas giesmininkas. Abu jie apie sociateinu Grude sukurtas filmas Rusø kalbos pamokos ( Uroki russkogo ). Pavadinimas turi savo paaiðkinimà, nors geriau turbût tiktø Rusiðkos pamokos. Prieð dvejus metus Vilniaus dokumentiniø filmø festivalis rodë ankstesná Nekrasovo filmà Maiðtas. Litvinenkos by- Á jûrà Sutrumpintai jis vadinamas IFFR International Film Festival Rotterdam. Vykæs áprastu lauku (sausio pabaigoje vasario pradþioje), ðiemet festivalis buvo jau 39-as. Vienas didþiausiø pasaulyje, IFFR tebestebina savo uþmojais, taèiau lankydamasis èia nebe pirmà kartà, jau kelintus metus ið eilës juntu sunkiai nusakomus sàstingio poþymius. Statistiniai festivalio rodikliai ðiemet buvo geresni negu pernai já aplankë 350 tûkst. þiûrovø, taèiau ásigyti bilietà nebebuvo didelë problema, o ypatinga ðventiðkumo atmosfera kaþkur iðsisklaidë. Manau, kad nemaþa dalimi tai lëmë pasiûlos kokybë. Teigiama, kad festivalio programà sudaro jaunø talentingø kûrëjø ir patyrusiø meistrø filmø derinys, bet autoriø sàraðe kasmet vis maþiau þinomø pavardþiø. Tiesa, kai kurios pavardës daþnai kartojasi bûtent IFFR kontekste, taèiau tai jau vidinës cirkuliacijos aspektas; festivalis puoselëja savus augintinius. IFFR yra tarsi trinaris darinys, glaudþiai susijæs su besivystanèiø ðaliø kinà remianèiu Huberto Balso fondu ir filmø gamybos muge CineMart, ieðkanèia koprodukcijos pasirinktiems projektams. Á konkursinæ festivalio programà atrenkama 15 debiutiniø arba antrøjø jaunø reþisieriø darbø, trys ið jø apdovanojami Tigro prizais. Keturi ðiemetinio konkurso filmai buvo sukurti remiant Huberto Balso fondui, du ið jø gavo Tigro apdovanojimus. Tai reþisierës ið Kosta Rikos Paz Fãbrega Ðaltas jûros vanduo ( Aqua frîa de mar ) ir tailandietës Anochos Suwichakornpong Paprasta istorija ( Jao nok krajok ). Treèiasis Tigras atiteko meksikieèiui Pedro Gonzalezui-Rubio uþ filmà Á jûrà ( Alamar ). Bûsimà Suwichakornpong filmà Princo Clauso fondo premija parëmë CineMart, atsirinkusi ir konkurso þiuri primininko, meksikieèio Amato Escalante s projektà. Kaltas: skubëdamas á festivalio perþiûras neatkreipiau dëmesio á panaðias sàsajas, nors tai, kad CineMart pristato festivalio programoje dalyvaujanèiø autoriø projektus, kataloge netgi pabrëþiama kaip pasirinktos strategijos privalumas, ir nepaþiûrëjau në vieno ið premijuotø filmø. Kaþkaip nesudomino jø anotacijos: poetinis þmogaus ir gamtos santykis; þmogaus vietos kosmose apmàstymas; poetinis vaikystës pasaulis ir iniciacijos dramatizmas. Bet vienà tikrai gerà filmà, bene geriausià ið visø matytø Roterdamo konkursuose, vis dëlto pamatyti pavyko. Tai gruzinø reþisieriaus Levano Koguaðvili Gatvës dienos ( Quachis dgeebi ), dokumentikai artima maniera sukurtas apibendrinantis gyvenimo ðiuolaikiniame Tbilisyje varganos ðalies varganoje sostinëje ávaizdis. Nors siuþeto poþiûriu tai pirmiausia narkomanijos drama. Pagrindinis personaþas, keturiasdeðimtmetis bedarbis Èekis nuolatos trinasi gatvëje su panaðaus likimo bendrais. Vienas buvæs jo bendraklasis vardu Zaza tapo ministru, kitas ðventiku, o Èekis vis ritosi þemyn. Socialinë padëtis anaiptol neatspindi ðiø þmoniø intelekto ar dvasiniø savybiø tiesiog taip susiklostë. Èekis priklausomas nuo narkotikø, tai seniai suardë jo ðeimà, bet pareigos jausmas iðliko ir bûtinybë prasimanyti pinigø, kad padëtø þmonai ir sûnui, stumia já á dar beviltiðkesnæ padëtá. O èia dar korumpuota policija sulaiko já su ákalèiais ir nori pasinaudoti juo ðantaþuoti Zazà. Pats reþisierius apibûdina filmà kaip pasakojimà apie prarastàjà kartà, iðaugusià sovietø sistemoje santykinës gerovës sàlygomis, nelinës aplinkos nulemtà, átraukianèià, absorbuojanèià egzistencijos beprasmybæ. Tik labai skirtingomis anos ir dabartinës epochos sàlygomis. Atsitiktinæ Joseliani herojaus þûtá galëjai suvokti kaip tam tikrà pamokymà, istorijà su moralu. Gatvës dienose nëra jokiø paraboliø. Ironiðkà sàlygiðkumà pakeitë þiauri tikrovë. Taip ir neatsakiau sau á klausimà, kokio lygio turëjo bûti ðiemetinis konkursas, jei tokia rimta socialinë studija liko nepastebëta. Nors kiti matyti nominantai aukðto lygio tarsi ir nepatvirtina. O gruzinø kinas festivalio geografiniame þemëlapyje pirmàkart buvo matomas taip ryðkiai: ir konkurse, ir informacinëje programoje, kur parodytas Huberto Balso fondo paremtas Rusudano Pirveli filmas Susa realistinis pala atvirà kaltinimà Putino reþimui. Rusiðkos pamokos pratæsia ir iðpleèia temà Rusijos uþsienio politikos pagrindu. Vos prasidëjus Rusijos agresijai prieð Gruzijà, filmo autoriai ëjo karðtais ávykiø pëdsakais, mëgino patekti á karo veiksmø rajonà ið abiejø pusiø: Nekrasovas ið vakarø, t.y. skrisdamas lëktuvu á Tbilisá per Vakarø Europà, o Konskaja ið rytø, t.y. per Ðiaurës Osetijà ir Rokio tunelá (sovietø laikais nelemtai sujungusá Ðiaurës Kaukazà su Uþkaukaze), kuriuo á Gruzijà riedëjo Rusijos armijos tankai. Galø gale juodviem pavyko susitikti, o filmas pateikia ávairiapusæ ávykiø panoramà: artilerijos pabûklø sunaikinti Pietø Osetijos gruzinø kaimai, nusiaubta pakelë, griuvësiai, plëðikavimo þymës tarp Cchinvalio ir Gorio, suniokotas Goris. Rusijos karo veiksmai Gruzijoje nukreipti prieð civilius, jie primena baudþiamàsias operacijas, grindþiami iðdegintos þemës taktika. Èia darbavosi ta pati 58-oji, Èeèënijoje ir Beslane liûdnai pagarsëjusi armija. Ið nufilmuotos medþiagos aiðkëja, kaip ði akcija buvo planuojama. Rusijos karinës pajëgos áþengë á tunelá dar prieð rugsëjo 8-osios vidurnaktá, t.y. iki vadinamosios gruzinø agresijos Pietø Osetijoje, o Cchinvalyje Konskajai nepavyko rasti jokiø dviejø tûkstanèiø civiliø aukø palaidojimø. Miestà, evakuavus ið jo gyventojus, rugsëjo 10 d. apðaudë Rusijos aviacija, imituodama karo veiksmø teatrà. Tikrieji karo veiksmai vyko ten, kur Gruzijos vyriausybë prioritetiðkai kûrë modernià infrastruktûrà, ryðkiai kontrastavusià su separatistinës teritorijos atsilikimu. Dabartiniai griuvësiai taip pat ryðkiai kontrastuoja su mënuo iki karo buitinëmis videokameromis uþfiksuotais klestinèiø gruzinø kaimø vaizdais. Tyrimà filmo autoriai tæsia jau montaþo studijoje. Jie analizuoja oficialiàjà Rusijos þiniasklaidos informacijà, kurià nekritiðkai priëmë Vakarø informaciniai ðaltiniai, ir atskleidþia falsifikavimo technikà. Antai neva naktinis Cchinvalio apðaudymas ið tikrøjø yra dienos metu Goryje nufilmuotas ir kompiuteriu apdorotas kadras, já pakartojo BBC. Nekritiðkiausiai Vakarø þiniasklaida priëmë Putino pareiðkimà apie taikiø Rusijos pilieèiø genocidà Pietø Osetijoje, paremtà tokiomis propagandinëmis akcijomis kaip Valerijaus Gergijevo diriguojama Dmitrijaus Ðostakovièiaus Leningrado simfonija dviem tûkstanèiams nekaltø aukø atminti ir vaikø gyvybëms apginti. Ðostakovièius savo kûrybos dvasia nepakluso net Stalino reþimui, kas verèia toká þinomà menininkà kaip Gergijevas tarnauti Putinui? klausia autoriai. Ir demaskuoja absurdiðkà Pietø Osetijos bei Abchazijos palyginimà su Kosovu. Kosovas atsiskyrë nuo ðalies, kuri neslëpë savo ketinimø iðvalyti já nuo gyventojø daugumos, tuo tarpu separatizmas Gruzijai priklausanèiose teritorijose iðreiðkia 20-ies procentø gyventojø valià, brutaliomis þudynëmis privertus bëgti ið gimtøjø namø ðimtus tûkstanèiø þmoniø. Filmas primena 1992 m. karà ávykiø Balkanuose uþgoþtà ir Vakaruose nutylëtà Abchazijos etniná valymà. Autoriai pasitelkia negausià dokumentinæ medþiagà, pavyzdþiui, kaip rusø karo lëktuvai oro uoste subombarduoja pakilti pasiruoðusius lëktuvus su pabëgëliais, bet daugiausiai kalbina þmones ir patyrusius genocidà, ir já vykdþiusius, nes á karo nusikaltimus daþnai átraukiami eiliniai þmonës (taip vadinasi festivalyje matytas serbø reþisieriaus Vladimiro Periðièiaus filmas apie Jugoslavijos armijos vaikinukus, ðaudþiusius savo brolius musulmonus). Papasakotos istorijos siaubingos, neátikëtina, kad jos vyko mûsø laikais: apie á ðulinius sumestus gyvus þmones, kazokø prievartautas moteris nuo mergaièiø iki senuèiø ir berniukus, paliktus kapus, kuriø iki ðiol nevalia aplankyti. Apie visa tai surinkta Abchazijos juodoji knyga. Buvæs kareivis aiðkiai ávardija, kas tai darë ið Rusijos (ten, kur po ketveriø metø vyks þiemos olimpinës þaidynës) ásiverþæ samdiniai ir kazokai. Buvæs Gruzijos prezidentas Eduardas Ðevardnazdë nurodo prieþastis Rusijos geopolitiniai interesai netekus Krymo uostø. Autoriai ieðko atsakymo ir á kità klausimà: kodël, jeigu Gruzija vykdë genocidà Pietø Osetijoje, osetinai taikiai gyvena kitose Gruzijos vietose ir neatsisakë filmuotis? Kodël ið Rusijos atvykæ þmonës iki ðiol taip svetingai priimami Gruzijoje? Þinoma, jei tai ne kareiviai ar kazokai. Kodël Goryje tarp karo nuolauþø guli mokyklinis rusø kalbos sàsiuvinis? Rusiðkos pamokos tai ir pilietinis aktas, Rusijos sàþinës balsas, ir gruzinø tautos atsipraðymas. Taip pat ir perspëjimas pragmatiðkiems Vakarø politikams, toleruojantiems Rusijos ekspansionizmà vardan rusiðkos naftos ir dujø. Arba svajojantiems apie pelningà sandërá su Rusijos kariniu jûsø laivynu. Verta já pamatyti ir mûsø politikams, pamaþu keièiantiems uþsienio politikos kursà. Juk dujø kaina vis viena iðaugo, o Lietuvos nuo Rusijos net neskiria kalnagûbris. Roterdame vykusios europinës Rusiðkø pamokø premjeros Olga Konskaja nesulaukë. Ji netikëtai mirë 2009 m. geguþæ, vos baigus kurti filmà. 7 meno dienos 2010 m. vasario 19 d. Nr. 7 (883) 5 psl.
D a i l ë Tekstilë su tapyba Linos Zavadskës paroda Susipynæ Ðv. Jonø gatvës galerijoje Kristina Stanèienë Tekstilë tai taikomoji dekoratyvinë dailë, byloja tradicinis ðios meno ðakos apibrëþimas. Linos Zavadskës darbams, kaip ir daugeliui ðiuolaikiniø tekstilës kûriniø, já tiesiogiai pritaikyti, þinoma, bûtø sunku. Taèiau jei taikomoji funkcija ðiuo atveju visai nediskutuotina, dekoratyvumo terminas Zavadskës kûriniams ið tiesø tinka. Menininkës kûrybos parodoje Susipynæ ði svajinga stichiðkà augalø gyvenimà sugestijuojanti sàvoka tiesiogiai neatsispindi, nebent spalvingoje ornamentikoje, raðtø junginiuose. Uþtat moteriðko meno tekstilës susipynimas su neva vyriðka meno sfera tapyba suteikia jai ádomumo, galbût þada prieðprieðà. Tad kokie gi tie tekstilës ir tapybos susipynimai? Daugumoje Zavadskës kompozicijø uþtapytame drobës fone iðkyla karoliukais siuvinëti ornamentai, augalø pynës, nerti gëliø þiedai. Tai vis dëlto ne prieðprieða ar konfrontacija, greièiau simbiozë, taikus sambûvis. Zavadskës kûriniø tapybinis pavirðius ðvelnus, perregimas, efemeriðkas arba boluoja tarsi rûkas kokiame nors impresionistø paveiksle. Ornamentø margumynà menininkë jame daþnai komponuoja simetriðkais, koncentriðkais apskritimais tarsi mandalas, ritualinius þenklus. Kartais tai primena ámantrius rytietiðkus raðtus, lietuviø liaudies dirbiniø papuoðimus ar dabar itin populiarø prancûziðko Provanso stiliaus dekorà. Kompozicijos þëri karoliukais, dekoratyviais gëliø, þiedø, pumpurø spurgeliais. Nertus, tekstilinius pavirðiaus elementus Zavadskë mëgsta uþtepti daþu ir taip kiek sutapybinti. Drauge su abstrakèiu, neutraliu kûrinio pagrindu ðie daþnai kuria þaismingas, dekoratyvias scenas tai panëði á þydinèià pievà, tai á impresionistiná vandens lelijø kilimà, tai á kiek ironiðkà ir savitikslá graþiø raðtø ir patraukliø spalvø deriná. Aiðkaus praneðimo, apibrëþtos koncepcijos ðioje Zavadskës parodoje, ko gero, nerastume. Taèiau, atrodo, ðiems darbams tai nëra esminë bûtinybë, todël nekyla pagunda juos dirbtinai tempti ant konceptualumo kurpalio. Èia atkreipi dëmesá á subtilias, trapias detales, lyriðkus Lina Zavadskë. Susipynimai. 2009 m. ir pasakiðkus paveikslus, kurie tarsi atsigræþia á archajiðkà moteriðkumo sampratà, nepaliestà feminizmo ir lyèiø lygybës idëjø. Tai moteris, palinkusi ties rankdarbiu, mikliomis rankomis kruopðèiai, skrupulingai kurianti dailias puoðmenas. Ne veltui parodoje matytos lankytojos ne tiek stebëjo ekspozicijos visumà, kiek prisikiðusios uoliai tyrinëjo kiekvieno kûrinio pavirðiø, spëliodamos, kaip jis padarytas. Tik kai kuriuose Zavadskës darbuose karoliukais siuvinëta forma vizualiai, semantiðkai paþeidþia tapybiðkà pavirðiø (pavyzdþiui, kompozicijoje Baimë ), ir iðkyla akimirkos asociacija su Caravaggio Tomu Netikinèiuoju, arba itin dailios ir þërinèios formos atrodo lyg kova su kièu ir masiniu skoniu jo paties ginklais. Kai savo darbus pristato, pavyzdþiui, Nomeda Marèënaitë ir Marius Jonutis, kritikai daþniausiai jø negiria, dekoratyvumas jø kûryboje interpretuojamas, gal kiek per grieþtai, kaip komerciðkumo, tuðtoko puoðnumo ir þaismingumo sinonimas. Taèiau apie Linos Zavadskës tekstilines tapybines kompozicijas galima bûtø kalbëti kitaip. Tiksliau, èia svarbi takoskyra tarp dekoratyvumo, kaip kûriniui bûdingos iðraiðkos, ir jo paskirties, kuri yra tiesiog taikomoji, konkreèiai skirta interjero puoðybai ar pan. Zavadskës kûriniai priskirtini labiau pirmajai kategorijai, nors neverta teigti, kad kybodami kur nors interjere jie neatliktø ir tos rimtam menui tarsi kiek nepatogios puoðybinës funkcijos. Menininkës kompozicijø dekoratyvumas mandagus, kultûringas. Formos èia daþnai ágauna ðvelnaus netaisyklingumo, þaismingumo, kartais atsargios ironijos. Ar romus, idiliðkas menas priverèia krustelti kurià nors sielos kertelæ, ar áþiebia naujà mintá, ar nukelia á kokià netikëtà, paradoksalià situacijà, o gal verèia dvejoti, rinktis, trikdo? Mëginant á já atsakyti pagal Zavadskës darbus akivaizdu, kad màstymo iðkrova èia ávyksta tik tada, kai menininkë nesusitelkia vien á tiesioginæ groþio sàvokà. Tokiø krustelëjimø pasiekiama tik ðvelniai pasiðaipant ið blizganèiø, nuodingø ir kokèiø groþio standartø. Akiniai tai ant nosies A TKELTA IÐ 1 PSL. dar kartà patvirtina, kad trûkumus ámanoma paversti privalumais. Ne maþesnæ ekspozicijos dalá sudaro Kazio Varnelio ávairiø ðaliø ir istoriniø laikotarpiø dailës ir taikomojo meno kûriniø, þemëlapiø, knygø rinkinys. Tegu istorikai ir kolekcionieriai ginèijasi, kas ten itin vertinga, kas maþiau, bet tai yra ádomu pirmiausia kaip instaliacija. Kaip pasakoja besidominèius po ekspozicijà lydintis, aprodantis ir ádomiai pasakojantis menotyrininkas Vidas Poðkus, visi muziejuje Ekspozicijos fragmentas esantys eksponatai yra sudëlioti, gal tiksliau bûtø sakyti instaliuoti, paties Kazio Varnelio. Savo paties muziejuje gyvenanèiam menininkui rûpi ne chronologija, o objektø tarpusavio dermë. Kai kurie kambariai atrodo kaip maþos parodëlës, kai kurie kaip kolekcionieriaus svetainë ar darbo kambarys, studija, biblioteka. Treèias dalykas, kuris maloniai nustebino ir apie kurá jau ðiek tiek uþsiminiau, yra ta neapèiuopiama riba tarp namø ir muziejaus. Tarsi ir þinai, kad esi muziejuje, vis dëlto kai kur jautiesi lyg sveèiuotumeisi Varnelio namuose. Ko gi stebëtis? Juk jau ant durø paraðyta namaimuziejus. Neáprasta, bet labai jauku. Tiesioginis kontaktas su menu padeda á já geriau ásijausti ir negali likti svetimas, paskubom tylomis nuþingsniuoti lyg gatve kaip kokioje oficialioje galerijoje, kur darbuotojai labiau primena uþprogramuotas saugumo videokameras, o ne tikrus þmones. Èia besidarbuojantis Vidas Poðkus, Kazio Varnelio studija regis, sugeba idealiai (geranoriðkai, profesionaliai, taktiðkai ir autoriaus, ir þiûrovø atþvilgiu) pristatyti Varnelio namus. Lygiai kaip ir erdvëse sunku susivokti, kur baigiasi namai ir prasideda muziejus, taip ir Vido pasakojimuose nelengva atskirti, kur baigiasi darbas ir prasideda bièiulystë. Nuostabiausia, kad iðlaikant profesionalumà iðsaugomas þmogiðkas santykis. Ir nereikia kaupti konteksto ið daugybës ðaltiniø. Visas kontekstas vietoje. Kà Varnelis skaito, kas patraukë jo aká, kur gyvena, kà kûrë, pokalbiø nuotrupos. Kartais gali tik balsà nugirsti, o jei pasiseks ir patá susitikti. Bûtina pridurti, kad tai neabejotinai aukðto lygio kûrybos muziejus, kurá galima dràsiai rodyti patiems iðrankiausiems þiûrovams. Kolekcija pristato ne tik puikø menininkà, bet ir turi savø ádomybiø. Oficialius apibûdinimus palieku enciklopedijoms ir proklamacijoms, o ið savo pusës galiu pasakyti tik tiek, kad Kazio Varnelio namus-muziejø patirti daugiau negu verta. Nustebsite taip pat, kaip ant nosies aptikæ ilgai ieðkotus akinius, o gal ir labiau. 6 psl. 7 meno dienos 2010 m. vasario 19 d. Nr. 7 (883)