KRIKÐÈIONIØ BENDRIJOS TIKËJIMO ÞODIS DVISAVAITINIS LAIKRAÐTIS Iðeina du kartus per mënesá, ðeðtadieniais. Leidþiamas nuo 1997 m. sausio 9 d. http://www.btz.lt Nr. 7 (344) 2011 m. balandþio 9 d. Kaina 3,30 Lt Ðiame numeryje: GABRIELIUS LUKOÐIUS Du klausimai Margaret Brouillette Mylëkime vienas kità... ir namuose...9 p. Darius Ðirvys Sinoptinis þvilgsnis á Biblijà: Ðventojo Raðto prigimtis, aiðkinimo tradicija ir iððûkiai, kontekstualizacijos gairës...10 p. Priedo tema pasninkas Mato evangelijos 18 skyriuje uþraðyti du svarbûs Jëzaus mokiniø klausimai savo mokytojui: Kas yra didþiausias dangaus karalystëje? ir Kiek kartø turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septyniø kartø? Jie tarsi árëmina þmoniø tarpusavio santykiø erdvæ. Kas pirmas ir kà daryti, kai su tavimi kitas elgiasi netinkamai? Mûsø kasdienybë pilna bandymø á juos atsakyti. Nuolatiniai politikø, visuomenës veikëjø, televizijos kanalø bei kitokie reitingai, siekiant iðsiaiðkinti, kas turi didþiausià átakà ar paklausà, ir nesibaigiantys konfliktai tarp skriaudëjø bei nuskriaustøjø... Jëzus Kristus á juos atsako visiðkai kitaip nei mes tikëtumëmës. Kai bûrelis jaunø vyrø paklausë, kas dangaus karalystëje uþims aukðèiausià socialinæ padëtá, Vieðpats tarp jø pastatë vaikà þemiausio lygmens atstovà tuometinëje visuomenëje ir labai rimtai pasakë: Ið tiesø sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maþi vaikai, niekaip neáeisite á dangaus karalystæ (Mt 18, 3). Mokiniø noras ir lûkestis pagal ðio pasaulio normas dalintis valdþios postus bei átakos zonas dangaus karalystëje buvo visiðkai nepateisinamas. Taip màstant nebuvo jokios galimybës á jà patekti. Reikëjo suprasti, jog toks poþiûris yra ið esmës nedoras, nuoðirdþiai jo atsisakyti, Nukelta á 2 p. Ákopus á dar vienà tarnystës kalnà Interviu su vyr. pastoriumi Giedriumi Saulyèiu apie humanitariniø mokslø daktaro (PhD) disertacijos gynimàsi Jentezen Franklin Siekiant pergalës...5 p. John Piper Malda, pasninkas ir istorijos pokyèiai...5 p. Lynne M. Baab Ar alksti Dievo?...6 p. Pastorius dr. Giedrius Saulytis ir jo disertacijos vadovas dr. Derekas Tidballas Nuotr. D. Saulytienës Pirmiausia sveikiname jus, kovo 14 d. Londono Teologijos mokykloje sëkmingai apsigynusá daktaro disertacijà tema XX a. pastoracinës teologijos kryptys bei jø santykis su pastoracine patirtimi posovietinëje Lietuvoje. Ið pradþiø norëèiau, kad sugráþtumëm atgal ir prisimintumëm, kada ir kodël nusprendëte imtis daktaro disertacijos raðymo? Tikriausiai bebaigiant magistro studijas JAV, Tarptautiniame Trejybës universitete? Taip, apie daktaro disertacijos raðymà pradëjau galvoti baigiantis magistro studijoms. Svarsèiau, ar dar tæsti studijas, pabaigus Tarptautiná Trejybës universitetà, ar tuo jau ir baigti. Apsispræsti nebuvo lengva, Nukelta á 3 p.
2 Dvasia ir þodis Nr. 7 (344) 2011 m. balandþio 9 d. Atkelta ið 1 p. Du klausimai o apie ðalia esanèius mokytis galvoti kaip apie aukðtesnius uþ save. Didþiausias dangaus karalystëje bus tas, kuris pamins visas savo ambicijas bei pranaðumo sieká prieð kitus ir taps maþiausiu. Mokiniø poþiûris á tarpusavio santykius buvo absoliuèiai ydingas. Jis këlë labai didelá pavojø tiek patiems mokiniams, tiek kitiems ðalia jø esantiems tikintiesiems. Siekdami bûti pranaðesni uþ kitus, imame niekinti maþesniuosius ir tampame jiems papiktinimu. Todël Vieðpats, aiðkindamas mokiniams, jog keldami toká klausimà jie patys sau uþdaro dangaus karalystës vartus, kalbëjo toliau: Kiekvienas, kas nusiþemins kaip ðis vaikelis, bus didþiausias dangaus karalystëje. Kas priima toká vaikelá mano vardu, tas mane priima. O kas pastûmëtø á nuodëmæ vienà ið ðitø maþutëliø, kurie tiki manim, tam bûtø geriau, kad girnø akmuo bûtø uþkabintas jam ant kaklo ir jis bûtø paskandintas jûros gelmëje. Vargas pasauliui dël papiktinimø! Papiktinimai neiðvengiami, bet vargas tam þmogui, per kurá papiktinimas ateina. Jei tavo ranka ar koja traukia tave nusidëti, nukirsk jà ir mesk ðalin. Geriau tau suþalotam ar luoðam áeiti á gyvenimà, negu su abiem rankom ir kojom bûti ámestam á amþinà ugná. Ir jeigu tavo akis traukia tave nusidëti, iðlupk jà ir mesk ðalin. Tau geriau vienakiui áeiti á gyvenimà, negu su abiem akim bûti ámestam á pragaro ugná. Þiûrëkite, kad nepaniekintumëte në vieno ið ðitø maþutëliø, nes, sakau jums, jø angelai danguje visuomet mato mano dangiðkojo Tëvo veidà. Þmogaus Sûnus atëjo gelbëti, kas buvo praþuvæ. Kaip jums atrodo: jeigu kas turëtø ðimtà aviø ir viena nuklystø, argi jis nepaliktø devyniasdeðimt devyniø ir neitø á kalnus ieðkoti nuklydusios? Ir jei surastø ið tiesø sakau jums jis dþiaugtøsi dël jos labiau negu dël devyniasdeðimt devyniø, kurios nebuvo nuklydusios. Taip ir jûsø Tëvas, kuris danguje, nenori, kad praþûtø bent vienas ið ðitø maþutëliø (Mt 18, 4-14). Visi ðie Vieðpaties þodþiai iðsamus atsakymas á klausimà Kas didþiausias? Atpaþinti Kristø kiekviename tikinèiajame ne visada paprasta. Ðeðtame Apaðtalø darbø skyriuje skaitome, kaip Jeruzalës baþnyèioje teikiant kasdiená aprûpinimà buvo apeinami kai kurie þemiausià socialinæ padëtá uþimantys bendruomenës þmonës. Vietiniai tikintieji, tikrieji Jeruzalës gyventojai, manë, jog skirstydami maistà gali bûti nedëmesingi graikiðkai kalbanèiø tikinèiøjø naðlëms. Su ta paèia nuostata Korinto baþnyèioje susidûrë apaðtalas Paulius, kai dvasingesniais save laikantys bendruomenës nariai tapo papiktinimu silpno tikëjimo broliams ir tokiu bûdu nusiþengë Kristui (1 Kor 8, 9-13). Vieni tikintieji manë, kad gali atsainiai elgtis su kitais. Jie galvojo esà svarbesni bei reikðmingesni uþ anuos. Taèiau vargas tam þmogui, kuris sukelia papiktinimà, nes mûsø dangiðkasis Tëvas nenori, jog praþûtø bent vienas ið ðitø maþutëliø. Vieðpaèiui Jëzui Tëvo noras yra ásakymas tà patá jis turëtø reikðti ir mums. Mûsø gebëjimas atleisti broliui irgi priklauso nuo to, kaip aiðkiai suvokiame Dievo atleidimo dydá. Todël, norint ið ðirdies atleisti, bûtina atidþiai ásiþiûrëti á Vieðpaties kanèià bei mirtá, visà laikà turint omeny, jog tai vyko dël mûsø nuodëmiø. Priimti Vieðpaties poþiûrá nëra lengva. Daug kartø skaityti aiðkûs þodþiai: geriau su girnapuse ant kaklo bûti paskandintam jûroje, negu pastûmëti á nuodëmæ vienà ið tikinèiøjø. O kaip sunkiai jie pasiekia ðirdá ir tampa tikrai suvokta tiesa. Viena yra bûti skaièiusiam ir þinoti, visai kita patikëti, ðirdies akimis pamatyti Kristaus abibûdinamà tikrovæ. Iðdidumas apakina. Nebematai nei papiktinimø, nei nuodëmës grësmës. Nebesupranti, kad nusidëti yra baisiau nei prarasti kûno dalá, kad ðirdyje paniekinti varganà tikëjimo brolá yra blogiau nei tapti luoðiu. Patrauklios darosi mintys, jog kiekvienas tegul pats rûpinasi savo iðgelbëjimu. Kodël turëèiau palikti devyniasdeðimt devynias garde tvarkingai susibûrusias avis ir kaþkur belstis, ieðkodamas vienos nuklydusios? Jei sugebëjo nuklysti, tegul dabar pati randa kelià atgal. Taèiau tai savo pranaðumus matanèios ðirdies mintys. Kà tuomet turiu daryti? Kaip to nuklydusio savo brolio ar sesers ieðkoti? Dangaus karalystëje didþiausi yra tie, kurie tapo tokie kaip jø Mokytojas. Mes panaðëjame á Jëzø iðtikimai sekdami Juo ir savo dëmesio neblaðkydami mintimis apie tarpusavio konkurencijà. Nuotr. G. Dijoko Jëzus moko ir aiðkina toliau: Jei tavo brolis tau nusidëtø, eik ir pasakyk jam apie jo kaltæ prie keturiø akiø. Jeigu jis paklausys tavæs, tu laimëjai savo brolá. O jei nepaklausytø, pasiimk su savimi dar vienà ar du, kad dviejø ar trijø liudytojø parodymais bûtø patvirtintas kiekvienas þodis. Jeigu jis jø nepaklausytø, praneðk baþnyèiai. O jei neklausys në baþnyèios, tebûna jis tau kaip pagonis ir muitininkas (Mt 18, 15-17). Siauras kelias, vedantis á gyvenimà, nelengva eiti ieðkoti paklydusios avies. Kur kas paprasèiau pasukti plaèiu keliu ir su kuo nors kitu aptarti brolio ar sesers nuodëmes. Taèiau Vieðpats liepia eiti ir pasakyti apie jo kaltæ prie keturiø akiø. Tai nereiðkia iðlieti jam savo nepasitenkinimà ar tiesiog já aprëkti. Prieðingai, nuolankiai su Vieðpaties pagalba ieðkoti bûdo laimëti savo brolá ar seserá. Toks þygis neapsieis be maldos, apmàstymo, pasiruoðimo. Neabejoju, kad pradëjus kalbëtis daþniausiai pasirodys, jog bûta nesusipratimo (tik pagalvokite, kaip baisiai buvo galima pakenkti sau ir savo artimui, pasukus plaèiuoju keliu ir, iðkreipto vaizdo apie nusidëjusá brolá pagrindu pasinërus á apkalbas, neteisingai apðmeiþti). Gali taip atsitikti, jog brolis ar sesuo nepaklausys, susikalbëti neiðeis, liksi neiðgirstas. Taèiau ir tai dar ne pabaiga. Paklydusiojo paieðkos vyksta toliau. Jei nepavyko vienam rasti bendros kalbos, reikia pagalbos. Pasikvieti dar vienà ar du, meldiesi su jais kartu, ir tuomet jau dviese arba trise einate pas tau nusidëjusá. Tiesiogiai á konfliktà neátrauktø þmoniø pastabas lengviau iðgirsti. Taèiau net jei ir ðiuo atveju nepavyko, yra dar viena galimybë praneðti bendruomenei. Ir tik tuomet, kai þmogus akivaizdþiai uþkietina ðirdá ir nesileidþia á jokias kalbas, Vieðpats sako, kad paklydusio paieðkà galime nutraukti. Ir tuomet, iðklausæs ðitø pamokymø, vienas ið mokiniø uþdavë antrà klausimà: Kiek kartø turiu atleisti broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septyniø kartø? Manau, jog abu klausimai labai tampriai susijæ. Kai kyla pirmas, kyla ir antras, o jei kyla antras, tai ir pirmas skamba ðirdyje. Kas didþiausias? ir Kiek kartø turiu atleisti broliui? Kol ðie klausimai nenutyla sielos gelmëje, dangaus karalystës durys uþdarytos. Atsakydamas á antrà klausimà Kristus kalbëjo, jog tikras atlaidumas neskaièiuoja kartø, ir papasakojo labai vaizdingà palyginimà apie niekam tikusá tarnà. Todël su dangaus karalyste yra panaðiai kaip su karaliumi, kuris sumanë atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradëjus apyskaità, atvedë pas já vienà, kuris buvo jam skolingas deðimt tûkstanèiø talentø. Kadangi ðis neturëjo ið ko gràþinti skolà, valdovas ásakë parduoti já, jo þmonà ir vaikus bei visà jo nuosavybæ, kad bûtø sumokëta skola. Tada parpuolæs tarnas já pagarbino ir tarë: Turëk man kantrybës! Að viskà tau sumokësiu. Pasigailëjæs to tarno, valdovas paleido já ir dovanojo skolà. Vos iðëjæs, tas tarnas sutiko vienà savo tarnybos draugà, kuris buvo jam skolingas ðimtà denarø, ir nutvëræs smaugë já, sakydamas: Atiduok skolà! Puolæs ant keliø, draugas maldavo: Turëk man kantrybës! Að viskà sumokësiu. Bet tas nesutiko, ëmë ir ámetë já á kalëjimà, iki atiduos skolà. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliûdo. Jie nuëjo ir papasakojo valdovui, kas ávyko. Tada, pasiðaukæs já, valdovas tarë: Nedorasis tarne, visà tavo skolà að tau dovanojau, nes labai manæs praðei. Argi neturëjai ir tu pasigailëti savo draugo, kaip að pasigailëjau tavæs?! Uþsirûstinæs valdovas atidavë já kankintojams, iki jis sumokës visà skolà. Taip ir mano dangiðkasis Tëvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas ið ðirdies neatleisite savo broliui jo nusiþengimø (Mt 18, 23-35). Apaðtalas Petras, uþdavæs minëtà klausimà, nesitikëjo tokio atsakymo. Pasirodo, jis yra nedoras tarnas. Tiek jam, tiek mums tai þmogiðku protu nesuvokiami standartai. Dieviðkas gyvenimas þmogui atrodo beprotiðkas. Nekaupti atleidimø kartotekos, neprisiminti artimo þmogaus nusiþengimø mums tai rodos neámanoma, kai po dar vienos brolio ar sesers netobulumo apraiðkos, po akimirkos susierzinimo sujudinti atmintyje kaip gyvi iðkyla to paties þmogaus ankstesni nusiþengimai ir minèiø koridoriuose vël nuaidi nervingas Kiek galima? Kaip iðeiti ið uþburto rato, nebesiaukðtinti ir ið ðirdies atleisti broliui jo nusiþengimus? Manau, kad nëra momentinës permainos recepto. (Jeigu toks bûtø, Lukas, raðydamas apie paskutinës vakarienës ávykius, nepasakotø apie tà paèià mokiniø diskusijà Kas didesnis? ). Taèiau yra kelias, kuriuo einant mumyse ryðkës Vieðpaties atvaizdas. Kristaus apaðtalø gyvenime didysis lûþis, mano manymu, ávyko Vieðpaties nukryþiavimo ir mirties dienomis. Tuomet jie ið arti pamatë savo skolos dydá. Mûsø gebëjimas atleisti broliui irgi priklauso nuo to, kaip aiðkiai suvokiame Dievo atleidimo dydá. Todël, norint ið ðirdies atleisti, bûtina atidþiai ásiþiûrëti á Vieðpaties kanèià bei mirtá, visà laikà turint omeny, jog tai vyko dël mûsø nuodëmiø. Aiðkiau suvoktas dieviðko atleidimo dydis padës nusiþeminti. Tuomet ir pirmas klausimas nebeteks pagrindo, nes Kristaus kanèios akivaizdoje asmeniniams pranaðumams nebelieka vietos. Dangaus karalystëje didþiausi yra tie, kurie tapo tokie kaip jø Mokytojas. Mes panaðëjame á Jëzø iðtikimai sekdami Juo ir savo dëmesio neblaðkydami mintimis apie tarpusavio konkurencijà. Visas mûsø perþvelgtas Mato evangelijos skyrius parodo, kaip iðeiti ið uþburto dviejø klausimø rato: ásiþiûrëti á Vieðpaties aukà, kasdien aiðkiau matyti Kristø ðalia esanèiame brolyje bei seseryje, branginti ir puoselëti tai, kà brangina ir puoselëja dangiðkasis Tëvas.
Nr. 7 (344) 2011 m. balandþio 9 d. Dvasia ir þodis 3 Atkelta ið 1 p. Ákopus á dar vienà tarnystës kalnà nes reikalavimai disertacijai labai dideli, bet melsdamasis, po netrumpø vidiniø ieðkojimø, ryþausi ðiam þingsniui ir nusiunèiau dokumentus á Londono Teologijos mokyklà. Kadangi viskas susiklostë palankiai mano sprendimà palaikë bendrijos pastoriai, o mano pasiûlyta disertacijos tema susidomëjo Londono mokyklos rektorius dr. Derekas Tidballas priëmiau tai kaip Dievo þenklus ir nusprendþiau studijuoti toliau. Jutau, kad Dievas ðaukia ðiam þingsniui, kad man suteiktas Jo dovanas ir sugebëjimus reikia toliau tobulinti bei stiprinti. Juolab, kad magistro studijos ne iki galo atsakë á visus mano klausimus, tad norëjosi dar daugiau gilintis jau konkreèiai á pastoracinës teologijos temà. Kodël suformulavote bûtent tokià savo disertacijos temà: XX a. pastoracinës teologijos kryptys bei jø santykis su pastoracine patirtimi posovietinëje Lietuvoje? Ir kodël nusprendëte jà raðyti Londono Teologijos mokykloje, o ne kur kitur? Kaip jau ir minëjau, magistro studijos Tarptautiniame Trejybës universitete nesuteikë man iðsamaus supratimo pastoraciniais klausimais: koks turi bûti pastorius, kà reiðkia sumaniai, pagal Dievo valià ganyti Jo kaimenæ ir pan. Norëjau giliau patyrinëti kitø teologø darbus pastoracinës globos tema, suþinoti, kokios yra XX a. pastoracinës teologijos kryptys ir tendencijos Vakaruose, nes Rytuose, Sovietinëje erdvëje, teologinei minèiai vystytis, galima sakyti, nebuvo sàlygø, akademinë teologinës minties raida XX amþiuje ið esmës vyko Vakaruose. Ðie veiksniai ir padiktavo man pirmà disertacijos temos dalá, na ir, þinoma, norëjau tai palyginti su mûsø autentiðka, jau sukaupta pastoracine patirtimi posovietinës Lietuvos kontekste.taip ir susidëliojo mano disertacijos tema. Londono Teologijos mokyklà pasirinkau todël, kad jos rektorius Derekas Tidballas yra vienas ið nedaugelio evangelikø, kurie gilinosi á pastoracinæ teologijà. Bûtent jo knyga Skilful Shepherds ( Sumanûs ganytojai ) mane ir pastûmëjo þengti þingsná doktorantûros link. Tad að labai nudþiugau, suþinojæs, jog mano disertacijos vadovu bus pats Derekas Tidballas. Koks buvo ðio darbo tikslas ir kokius uþdavinius iðkëlëtë? Ðios disertacijos tikslas buvo iðanalizuoti santyká tarp pagrindiniø XX amþiaus Vakarø pastoracinës teologijos krypèiø ir posovietinës Lietuvos evangeliðkø bendruomeniø pastoriø patirties. Siekdamas ðio tikslo, iðkëliau tokius uþdavinius: (1) iðnagrinëti ir ávertinti pasirinktø uþsienio teologø pastoracinës teologijos kryptis; (2) remiantis pagrindinëmis iðvadomis, padarytomis iðnagrinëjus minëtas pastoracinës teologijos kryptis, paruoðti klausimynà Lietuvos pastoriø apklausai ir ganytojiðkos jø patirties ávertinimui; (3) iðanalizavus surinktà klausimyno medþiagà, iðskirti panaðumus ir skirtumus tarp Vakarø pastoracinës teologijos koncepcijø ir Lietuvos pastoracinës praktikos; (4) nustatyti kaip (ir ar ið viso) XX amþiaus Vakaruose iðvystytos pastoracinës teologijos kryptys yra pritaikomos posovietiniame Lietuvos kontekste. Kaip suprantu, ði disertacija yra unikalus, iki ðiol niekieno nesiimtas tyrimas. Galbût galëtumëte trumpai nusakyti, kokias iðvadas paskatino padaryti toks tyrimas? Ar XX a. Vakarø pastoracinës teologijos kryptys dera su posovietinës Lietuvos evangelikø pastoracine patirtimi? Gal jos yra per daug atitrûkusios nuo mûsø realybës, ar vis tik yra pritaikytinos Lietuvos kontekste? Taip, jau po disertacijos apsigynimo komisijos nariai ávardino, kad tai pirmas tokio pobûdþio tyrimas Rytø Europoje, nors, kiek að þinau, tokiø darbø nebûta apskritai Europoje, bent jau man nepavyko aptikti. Na, o darbo iðvados yra tokios: Lietuvos pastoriø patirtis ið dalies siejasi su visais mano nagrinëtais XX amþiaus pastoracinës teologijos poþiûriais. Mûsø ðalies evangeliðkø bendruomeniø pastoriø sielovadinë patirtis patvirtina ávairius Vakarø pastoracinës teologijos krypèiø aspektus. Be abejo, kai kurie klausimai abiejø stovyklø suvokiami ið skirtingø perspektyvø, ir tokiais atvejais arba teologinë kryptis koreguoja pastoracinæ patirtá, arba pastaroji teologinæ kryptá. Mano tyrimas parodë, kad adekvatus poþiûris á pastoracinæ teologijà turi bûti labai platus, apimantis daug ávairiø perspektyvø, pagrástas pastoracine patirtimi, ágyta kituose sociokultûriniuose kontekstuose. Kitaip tariant, tiek pastoracinë patirtis praturtina teologijà ir yra jai reikalinga, tiek teologija formuoja pastoracinæ patirtá. Labai ádomu, kaip vyko pats disertacijos gynimasis. Juk teko gintis ne Lietuvoje, o Londone pagal britiðkà akademinæ tradicijà. Kaip vyksta ta procedûra? Pirmas gynimosi procedûros etapas buvo pokalbis su gynimosi komisijos pirmininku, kuris, be kita ko, iðkart pabrëþë, kad Britø ðvietimo akademinë sistema skiriasi nuo kitø Europos ðaliø, ir pirmas skirtumas yra toks, kad disertacijos gynimas yra uþdaras ir niekas ið paðaliniø negali dalyvauti (prieðingai nei kad, pavyzdþiui, Lietuvoje). Kitas svarbus aspektas yra tas, kad studento disertacijos darbo vadovas neturi teisës Ið kairës á deðinæ: dr. Maxas Turneris, dr. Williamas Atkinsonas, dr. Giedrius Saulytis, dr. Derekas Tidballas ir dr. Keithas Jonesas pasisakyti, ir apskritai jo dalyvavimas gynimesi nëra bûtinas. Pats studentas gali pakviesti savo darbo vadovà á disertacijos gynimàsi, raðtiðkai uþpildydamas praðymà, arba nepakviesti jo, o pastarasis savo ruoþtu gali priimti tà kvietimà arba nepriimti. Buvo malonu, kad Derekas Tidballas priëmë mano kvietimà ir dalyvavo man ginantis disertacijà, ir tai buvo kaip savotiðkas moralinis palaikymas, nors, kaip jau minëjau, jam nesuteikiamas þodis ir taip pat jis negali gynimosi komisijai ið anksto raðtu pateikti savo nuomonës ar pastebëjimø, kurie galëtø vienaip ar kitaip paveikti disertacijos vertinimà. Kitaip tariant, disertacijos vertinimas nëra ið anksto siûlomas, ir tik po gynimosi procedûros oponentai priima sprendimà, kaip ávertinti disertacijà. Mano disertacijos gynimasis vyko nedidelëje auditorijoje. Oponentai dr. Williamas Atkinsonas ið Londono Teologijos mokyklos ir dr. Keithas Jonesas, Tarptautinës baptistø seminarijos Prahoje rektorius sëdëjo prieðais mane ir darbo vadovà, o stalo gale komisijos pirmininkas, Naujo Testamento profesorius dr. Maxas Turneris, atsakingas uþ tai, kad visa procedûra vyktø pagal reglamentà. Pagrindinë gynimosi dalis pusantros valandos trukusi oponentø klausimø ir mano atsakymø kova. Oponentai siekia iðsiaiðkinti du pagrindinius dalykus: ar disertacija yra tikrai mano paties paraðyta ir ar ji atitinka tuos reikalavimus, kad uþ jà bûtø suteiktas daktaro laipsnis. Todël oponentai bûna ið anksto gerai susipaþinæ su ginamuoju darbu, já iðanalizavæ ir atsineða paruoðtas pastabas ir klausimus, kuriø, beje, (kitaip negu pas mus) darbo autoriui ið anksto neatsiunèia, ir að juos iðgirdau tik per gynimàsi. Taip gintis, be abejo, nëra lengva, nes neþinai, ið kurios pusës bûsi puolamas, kita vertus, malonu, kad viskas vyksta neformaliai, supranti, kad tavo darbas yra gerai iðnagrinëtas ir ávertintas visais aspektais iki smulkmenø. Tad koks buvo priimtas ir paskelbtas disertacijos ávertinimas? Ir kokie anglø akademinëje sistemoje apskritai galimi ginamø disertacijø ávertinimai? Po gynimosi oponentai su komisijos pirmininku pasiliko pusvalandþiui pasitarti ir paraðyti disertacijos ávertinimà. Tuo metu mes su darbo vadovu turëjome iðeiti á kità patalpà ir jis, per visà gynimosi laikà negalëjæs kalbëti, pasidalino savo áspûdþiais. Anot jo, oponentø klausimai jau tarytum iðdavë, kad ávertinimas bus labai geras, nes nebuvo kvestionuojamos esminës disertacijos tezës, analizës metodai ir pan. O tai reiðkia, jog oponentai priekaiðtø dël disertacijos esmës neturëjo. Na, ir ið tiesø ávertinimas nuskambëjo toks: suteikti daktaro laipsná su minimaliais darbo pataisymais. Pagal britø ðvietimo sistemos nuostatus tai yra antras ávertinimo variantas ið penkiø galimø: pirmas kai suteikiamas daktaro laipsnis be jokiø darbo pataisymø (taip bûna labai retai, kai, pavyzdþiui, disertacijos autorius jau yra apsigynæs laipsná kitoje mokslo srityje, paraðæs daug darbø ir jo ginamoji disertacija yra absoliuèiai nepriekaiðtinga); treèias suteikiamas daktaro laipsnis su didesniais darbo pataisymais (ðis, kaip ne kartà man pabrëþë darbo vadovas, taip pat yra geras ávertinimas); ketvirtas kuomet laipsnis nesuteikiamas ir darbà siûloma perraðyti ir gintis ið naujo, ir penktas kai net nebesuteikiama teisë gintis dar kartà. Tad að, be abejo, esu patenkintas savo disertacijos ávertinimu. Turint omenyje, kad anglø kalba vis tik nëra tavo gimtoji kalba, tai labai aukðtas ávertinimas. Dþiaugiamës, kad savo tarnystëje tau pavyko ákopti á dar vienà kalnà. Dar kartà sveikiname ir dëkojame uþ pokalbá. Pastoriø kalbino Valdas Baèkulis.
4 Naujienos Nr. 7 (344) 2011 m. balandþio 9 d. KLAUSIAME PASTORIAUS Ar siela yra mirtinga? Vienas mano paþástamas, remdamasis Biblija, teigia, jog þmogaus siela yra mirtinga. Pas Dievà keliauja tik dvasia. Bet kaip tada Enochas, kuris buvo perkeltas, arba Elijas? O ir pats Jëzus nejaugi Jis buvo praradæs savo sielà, kai mirë? Kaþkas èia ne taip, padëkite. Rûta Miela, Rûta, Dëkui uþ klausimà viliuosi, kad atsakymas suteiks jums ramybës. Átikëjimo pradþioje á mano rankas pakliuvo viena knygelë, kurioje autorius remdamasis Biblija taip pat árodinëjo, jog po mirties siela uþmiega ir tarsi iðnyksta iki tol, kol bus paþadinta prisikëlimo metu. Toks mokymas, be abejo, trikdo. Nors ðiuo atveju tikima Trejybe, Kristumi, mirusiøjø prisikëlimu ir, galiausiai, amþinuoju gyvenimu (to ir reikalauja krikðèioniðkas tikëjimas), taèiau akivaizdþiai klystama, ignoruojant pomirtiná sielos gyvenimà taip vadinamoje tarpinëje bûsenoje (po mirties laukiant kûno prisikëlimo). Tokio mokymo laikosi tik labai nedidelë dalis krikðèioniø teologø ir tikinèiøjø (pavyzdþiui, adventistai). Didþioji dauguma krikðèioniø (tiek praeityje, tiek ðiandien) tiki sielos egzistencija po mirties ne tik po, bet ir iki prisikëlimo apie tai liudija Ðventasis Raðtas. Jûsø paminëtasis atvejis, manau, yra viena ið tokio klaidingo poþiûrio variacijø. Sykiu èia dar ávedamas nepagrástas þmogaus skaidymas á atskiras dalis ir tuo spekuliuojama, o tai ið esmës yra svetima biblinei sampratai. Paminësiu keletà aspektø ðiuo klausimu. Pirma, jûs labai teisingai pastebite, kad Dievas pasiëmë pas save Enochà ir Elijà. Ne kurià nors ðiø ðventøjø dalá, bet visà þmogø toks ir yra galutinis Dievo iðgelbëjimo tikslas. Jëzaus prisikëlimas taip pat liudija, jog Dievas siekia iðgelbëti visà þmogø. Biblija neskaido þmogaus anatomiðkai, nors skirtingose vietose mini þmogaus kûnà, sielà, dvasià, ðirdá. Daþnai vieno ið ðiø þodþiø paminëjimas numano visà þmogø Biblijoje tai glaudþiai persipynæ. Antra, þmogaus siela nëra savaime nemirtinga, nes amþinas gyvenimas galimas tik Dievo dëka. Siela tai asmeninë þmogaus egzistencija, gyvenimas, nesibaigiantis fizine mirtimi (þr. Mt 10, 28; Apr 6, 9; 20, 4). Tuo tarpu dvasia taip pat daþniausiai apibûdina tam tikrà þmogaus aspektà (Lk 23, 46; Apd 7, 59; Hbr 12, 23) ar net santyká á Dievà, vidinæ perspektyvà, nuo kurios priklauso tos sielos gyvenimas. Klaidinga bûtø sielà ir dvasià vadinti atskiromis þmogaus dalimis visa tai yra mûsø vidinis þmogus, ðirdies, esybës gyvenimas. Kai sakoma, kad Dievà reikia mylëti visa ðirdimi, visa siela, visu protu ir visomis jëgomis (Mk 12, 30), turimas omenyje visas þmogus. Iðvardijimas ðiuo atveju tëra stilistinë priemonë. Treèia, nëra abejoniø kad fizinës mirties atveju, mûsø vidinis þmogus bus priverstas laikinai atsiskirti nuo iðorinio ir keliauti pas Vieðpatá tikinèiojo egzistencija tæsiasi palaimintame buvime su Vieðpaèiu (þr. Lk 23, 42-43; Fil 1, 21-23; 2 Kor 5, 6-8). Taèiau ir ten mes vis tiek lauksime galutinio savo atpirkimo, t.y. kûno prisikëlimo. Ketvirta, nors Kristaus mirtis ant kryþiaus yra didelë paslaptis (tegu ji ir iðlieka), aiðku, jog Jëzus mirë kaip þmogus, teisusis uþ nusidëjëlius, ir kaip Dievo Sûnus paragavo mirties uþ kiekvienà ið mûsø, nuþengë á pragarus, treèià dienà këlësi ið numirusiøjø, áþengë á dangø, sëdi Visagalio Dievo Tëvo deðinëje ið ten ateis gyvøjø ir mirusiøjø teisti. Tai yra mûsø iðgelbëjimo garantas jei Vieðpats uþtruks ir mes turësime mirti, be abejonës, mûsø sielos regës Jo veidà, o kûnai ilsësis þemëje laukdami galutinio atpirkimo ágyvendinimo Kristuje Jëzuje. Guoskimës ðia viltimi. Pastorius Darius Ðirvys Apie laidojimà Norëèiau suþinoti baþnyèios nuomonæ kremavimo klausimu. Mano galva, jokio skirtumo, ar dulke pavirsti po 2-3 dienø numirus, ar po 20 metø dûlëjimo þemëje. Kitas klausimas: gal þinote kodël katalikai mirusá þmogø laiko tris paras. Anot padavimo tik po trijø dienø siela atsiskiria nuo kûno, o visà tà laikà dar bûna kaþkur ðalia. Ar apie tai kalba Ðv. Raðtas? Ið kur atsirado toks paprotys? Pavyzdþiui, þydai laidodavo mirusiuosius iki saulës laidos (spëju, jog higienos sumetimais). Kremavimas viena ið laidojimo formø, þemëje laidojant mirusio þmogaus sudeginto kûno pelenus. Kadangi Ðventasis Raðtas nenurodo kokios nors normatyvinës laidojimo formos, skirtingø kultûrø atstovai gali rinktis jiems artimiausià, priimtiniausià formà, taip pat ir kremavimà. Pritarèiau Jûsø samprotavimui, jog ne tiek svarbu, kokiu bûdu þmogaus kûnas á dulkes pavirs palaipsniui irdamas ar akimirksniu suliepsnodamas. Juk kûnas, pasak Raðto, tëra laikina þmogaus dvasios buveinë, namai, palapinë (þr. 2 Kor 5, 6; 2 Pt 1,14). Be to, jis yra gendantis, negarbingas, silpnas, sielinis (þr. 1Kor 15, 42-44). Taèiau Biblija atskleidþia, jog þmogus nëra vien kûnas, bet ir dvasia. Jam mirus, kûnas, kaip laikini dvasios namai, deramai nugula þemëje, o dvasia tæsia savàjà egzistencijà, kadangi ji esti amþina: Þmogus nieko nebenori, jis þengia á savo amþinus namus, ir raudotojai jau vaikðèioja gatvëse. Sidabrinis siûlas nutrûks, auksinis dubuo suduð, àsotis prie ðulinio subyrës ir ðulinio ratas sulûð [mirtá nusakanèios metaforos aut. p.]. Dulkës sugráð á þemæ, ið kurios kilo, o dvasia pas Dievà, kuris jà davë (Ekl 12, 5-7). Regint tokià pomirtinæ þmogaus kûno ir dvasios atskirtá, kûno palaidojimo forma ir apeigos tampa niekaip mirusiojo dvasios nepaveikianèiu, nieko esminio nelemianèiu veiksmu. Mat nuogàstavimai dël kremavimo praktikos kaip tik paprastai kyla baiminantis pakenkti velionio (-ës) sielai/dvasiai pomirtiniame gyvenime. Nors krikðèionys tiki bûsimu mirusiøjø prisikëlimu negendanèiame, ðlovingame, dvasiniame kûne, kartais nuogàstauja, ar Dievas ástengs prikelti pelenais virtusá kûnà. Manyèiau, jog taip màstant neávertinama visagalio Dievo jëga. Ðtai Sodomos miesto gyventojai þuvo ugnyje, o Kristus kalba apie juos kaip apie gyvus teismo dienà: O tà dienà, kada Lotas paliko Sodomà, ið dangaus krito ugnis ir siera ir visus sunaikino (Lk 17, 29). Todël sakau jums: Sodomos þemei bus lengviau teismo dienà negu tau [Kafarnaumo miestui aut. p.] (Mt 11, 24). Manymas, jog siela palieka kûnà treèià dienà po mirties, yra grynas þmoniø prietaringumas arba spëlionës. Ðventajame Raðte apie tai neraðoma. Beje, to neparaðyta ir Lietuvos Vyskupø Konferencijos patvirtintoje Laidojimo apeigø instrukcijoje. Be to, ðiandien katalikai daþnai nesilaiko taisyklës laidoti bûtent treèià dienà po mirties laidojama anksèiau. Tad, sakyèiau, jog nelabai yra pagrindo analizuoti mirusiojo trijø parø iðlaikymo paprotá, kaip iðskirtinai katalikiðkà. Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Ganytojas Nr. 7 (344) 2011 m. balandþio 9 d. JENTEZEN FRANKLIN Siekiant pergalës Kas yra pasninkas? Egzistuoja daugybë klaidingø supratimø, todël visø pirma norëèiau atkreipti dëmesá á tai, kas tikrai nëra pasninkas. Biblinis pasninkas nëra tik susilaikymas nuo maisto tam tikrà laikotarpá. Tai dietos laikymasis ar net badavimas, bet ne pasninkas. Pasninkas nëra tik fanatikø praktikuojama dvasinë disciplina. Pasninkauja ne tik vienuoliai, kurie atsiskyræ nuo pasaulio gyvena kur nors olose. Ir pasninkauti turëtø ne tik tarnaujantys baþnyèioje, ir ne tik ypatingomis progomis. Paprastai tariant, biblinis pasninkas yra susilaikymas nuo maisto, siekiant dvasiniø tikslø. Pasninkas visuomet buvo normali bendravimo su Dievu dalis. Kaip atskleidþia aistringas Dovydo maldavimas 42 psalmëje, pasninkas veda á gilesná, artimesná bendravimà su Vieðpaèiu, stipresná ryðá. Kai dienai ar kelioms dienoms ið savo dienotvarkës mes iðbraukiame valgymà, mûsø dvasia nurimsta, jà maþiau vargina ðio pasaulio dalykai, ir ji tampa stebëtinai jautri Dievui, tam, kà Jis daro. Kaip 42 psalmëje ir skaitome: Gelmë ðaukia gelmæ (Ps 42, 7). Dovydas pasninkavo jis troðko ir alko Dievo, ir tas alkis buvo stipresnis nei natûralus kûno alkis. Taip jis pasiekë vietà, kur net patirdamas sunkumus jis galëjo ðaukti ið savo dvasios gelmiø Dievo gelmei. Jei nors trumpai akimirkai patirsite toká artumà su Dievu mûsø Tëvu ir ðventu visatos Kûrëju, jei bent trumpam iðgyvensite tai lydinèius palaiminimus, pasikeis visa jûsø perspektyva. Jûs suvoksite, kad pasninkas tai daugelio þmoniø neávertintas jëgos ðaltinis. Gyvendamas ir tarnaudamas þemëje Jëzus skyrë laiko pamokyti savo mokinius Dievo Karalystës principø, kurie yra visiðkai prieðingi tiems, kuriø laikomasi ðiame pasaulyje. Kalno pamoksle, ypaè 6 evangelijos pagal Matà skyriuje, Jëzus pateikia pavyzdá, kaip mes, Dievo vaikai, turëtume gyventi. Èia nurodomos trys pagrindinës krikðèioniø pareigos: aukoti, melstis ir pasninkauti. Jëzus sakë: Kai aukoji..., kai meldiesi..., kai pasninkaujate... Taip Jis patvirtina, kad pasninkas, kaip ir aukojimas bei malda, yra normali krikðèionio gyvenimo dalis. Ir ðiai dvasinei disciplinai turi bûti skiriama tiek pat dëmesio, kaip ir aukojimui ar maldai. Raðydamas iðminties knygà Izraeliui, Saliamonas teigë: Trigubà virvæ sunku pertraukti (Ekl 4, 12). Kai krikðèionis savo gyvenime praktikuoja visas ðias disciplinas aukoja, meldþiasi ir pasninkauja, tai ir yra tarsi ta triguba virvë, kurià nelengva pertraukti. Dar daugiau, Jëzus á tai þiûri dar rimèiau ir sako: Nieko nebus neámanomo (Mt 17, 20). Pamàstykite: gal mes nelaimime savo didþiausiø pergaliø todël, kad nepasninkaujame? Ar pamenate evangelijos pagal Morkø eilutes, kuriose Jëzus kalba apie trisdeðimteriopà, ðeðiasdeðimteriopà ir ðimteriopà derliø (Mk 4, 8. 20)? Paþvelkime á tai taip: kai meldiesi, gali tikëtis trisdeðimteriopo derliaus, bet kai natûralia gyvenimo dalimi tampa ne tik malda, bet ir aukojimas, manau, gali patirti ðeðiasdeðimteriopai palaiminimø. O kai visi trys elementai aukojimas, malda ir pasninkas tampa gyvenimo dalimi, gali viltis ir ðimteriopo atlygio! Á kokias maldas mes vis dar negauname atsakymø? Kokie panèiai, varþantys mus, dar nesutraukyti todël, kad mes dël to nepasninkaujame? Evangelistas Matas pasakoja istorijà apie tëvà, kurio sûnø vargino demonai. Daugelá metø jis beviltiðkai stebëjo baisiø traukuliø varginamà sûnø. Kai jis paaugo, priepuoliai tapo tokie baisûs, kad berniukas daþnai mesdavosi á ugná ar vandená. Já nuolatos kankino saviþudybës dvasia, ir tai këlë grësmæ gyvybei. Iðsekæs nuo pastangø padëti sûnui ir po beprasmio pokalbio su Jëzaus mokiniais, tëvas buvo beprarandàs viltá. Taèiau, iðgirdæs apie netoliese esantá Jëzø, jis puolë prieð Já ant keliø, melsdamas: Vieðpatie, pasigailëk mano sûnaus! Jis per miegus vaikðèioja ir labai kankinasi: daþnai ápuola á ugná ir á vandená (Mt 17, 15). Toliau Biblijoje skaitome: kai berniukà atvedë pas Jëzø, Jëzus sudraudë demonà, ðis iðëjo ið berniuko, ir tà paèià akimirkà jis pasveiko (Mt 17, 18). Kodël mokiniai negalëjo padëti berniukui, o Jëzus jam padëjo? Juk dar 10 evangelijos pagal Matà skyriuje paraðyta: Pasiðaukæs dvylika savo mokiniø, Jis (Jëzus) suteikë jiems valdþià netyrosioms dvasioms, kad iðvarinëtø jas ir gydytø visas ligas bei negalias (Mt 10, 1). Tad kodël mokiniai negalëjo iðvaryti demono ir pagydyti berniuko? Tai suþinoti norëjo ir patys mokiniai, todël kiek vëliau, bet dar tà patá vakarà, likæ vieni su Jëzumi, jie to ir paklausë. Jëzus jiems atsakë: Dël jûsø netikëjimo. Ið tiesø sakau jums: jei turëtumëte tikëjimà kaip garstyèios grûdelá, jûs tartumëte ðitam kalnui: Persikelk ið èia á tenai, ir jis persikeltø. Ir nieko jums nebûtø neámanomo. O ðita veislë kitaip neiðvaroma, kaip tik malda ir pasninku (Mt 17, 20-21). PASNINKAS Ðias eilutes esu skaitæs daugybæ kartø, ne kartà teko ir remiantis jomis mokyti, taèiau kiekvienà kartà að sutelkdavau dëmesá á teiginá Ir nieko nebûtø jums neámanomo. Manau, daug þmoniø èia ir sustoja. Bet Jëzus èia nesustojo, nes Jis þinojo kur kas daugiau... Matote, maþytis þodelis o yra tarsi jungtis, raktas, atrakinantis teiginio Ir nieko nebûtø jums neámanomo galià. Jëzus pasakë savo mokiniams, kad jiems reikalingas tikëjimas, nors ir toks maþytis kaip garstyèios grûdelis. Bet ir tai dar buvo ne viskas... Dar prieð ðá incidentà Ðventoji Dvasia nuvedë Jëzø á dykumà, kur Jis praleido 40 dienø ir naktø nieko nevalgydamas. Pamenate Jëzaus atsakymà mokiniams: O ðita veislë kitaip neiðvaroma, kaip tik malda ir pasninku? Jei Jëzus bûtø galëjæs viskà, dël ko Jis atëjo, padaryti be pasninko, ar Jis bûtø pasninkavæs? Dievo Sûnus pasninkavo, nes suprato: egzistuoja antgamtiniai dalykai, kuriø jokiu kitu bûdu neáveiksi. Tad kaip svarbu, kad pasninkas taptø natûralia mûsø gyvenimo dalimi. Pasninkas skirtas kiekvienam Galbût galvoji: Að vis dar nesuprantu, kodël turëèiau pasninkauti. Taèiau ið Jëzaus þodþiø galima suprasti, kad pasninkauti kiekvieno mokinio, kiekvieno tikinèiojo pareiga. Atsakydamas á fariziejø klausimà, kodël Jo mokiniai nepasninkauja, Jëzus atsakë: Argi galite versti pasninkauti vestuvininkus, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis bus ið jø atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus (Lk 5, 34-35). Tuomet jie pasninkaus. Jëzus nesitikëjo ið mokiniø, kad jie darys tai, ko pats Jëzus nedarë. priedas 5 Jëzus pasninkavo ir, anot Petro, Jëzus visuomet yra mums pavyzdys (1 Pt 2, 21). Noriu atkreipti jûsø dëmesá á dar vienà svarbø dalykà, kurá pastebëjau skaitydamas evangelijos pagal Matà 6 skyriø, Dievui patinka atlyginti. Jis sako: kai mes aukosime, melsimës ir pasninkausime, Jis atlygins vieðai (Mt 6, 17). Puikø tokio vieðo atlyginimo pavyzdá galime rasti Danieliaus knygoje. Bûdamas Babilono vergystëje, Danielius pasninkavo. Net ir dalinis pasninkas, kai atsisakoma tik tam tikro maisto, sulaukë vieðo Dievo atlygio Dievas palaimino Danieliø iðmintimi, ir visoje imperijoje nebuvo uþ já iðmintingesnio þmogaus. Vëliau, 10 skyriuje, skaitome, kad Danielius liûdëjo ir sielvartavo dël apreiðkimo, kurá jis gavo ið Vieðpaties, kalbanèio apie Izraelá. Danielius pasakoja: Tuomet að, Danielius, gedëjau tris savaites. Skanios duonos nevalgiau, mësos ir vyno neëmiau á burnà ir nesitepiau, kol praëjo trys savaitës (Dan 10, 2-3). O kiek vëliau Danielius papasakoja ir apie jam Vieðpaties atsiøstà angelà, kuris atneðë Danieliaus siektà atsakymà. Bet taip pat suþinome, kad 21 dienà ðá angelà sulaikë Persø karalystës kunigaikðtis. Danieliaus pasninkas palauþë besiprieðinanèiojo jëgas ir ðis paleido Dievo angelà, kad bûtø apreikðti Dievo tikslai. Ir tai tëra aisbergo virðûnë. Ar norite þinoti Dievo valià savo gyvenimui? Norite þinoti, kà daryti iðtikus sunkumams? Pasninkas gali padëti jums aiðkiai iðgirsti Dievo valià. Tad jei trokðti geriau paþinti Dievà, ar reikia kokios pergalës, prasilauþimo gyvenime, atmink: nieko nëra neámanomo, pasninkas atveria jëgos ðaltiná. Ið www.charismamag.com vertë Þaneta Lazauskaitë JOHN PIPER Malda, pasninkas ir istorijos pokyèiai Antiochijos baþnyèioje buvo pranaðø ir mokytojø: Barnabas, Simeonas, pravarde Juodasis, Liucijus Kirënietis, Manaenas, augæs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius. Kartà, kai jie tarnavo Vieðpaèiui ir pasninkavo, Ðventoji Dvasia pasakë: Iðskirkite man Barnabà ir Sauliø darbui, kuriam Að juos paðaukiau. Tuomet jie pasninkavo ir meldësi, ir, uþdëjæ ant jø rankas, iðleido. Ðventosios Dvasios pasiøsti, jie nukeliavo á Seleukijà, o ið ten laivu pasiekë Kiprà (Apd 13, 1-4). Ðá rytà skaitydamas Biblijà aptikau daugybæ Raðto vietø, kuriose raðoma apie pasninkà. Pasninkas nëra naujas dalykas, bet, reikia pripaþinti, jog tai viena tø bibliniø disciplinø, apie kurià susimàstome gana retai, nors tam tikruose evangeliniuose judëjimuose tai plaèiai praktikuojama. Noriu atkreipti dëmesá á ðià dvasinæ disciplinà ir kvieèiu kartà per savaitæ pasninkauti, pusryèiø ir prieðpieèiø laikà skiriant maldai. Tuomet galime tikëtis, kad ðie metai bus dvasinio prabudimo Kristaus kûne metai: atgis ðventumas ir dþiaugsmas, malda ir dëkingumas, iðtikimybë ir tarnavimas vienas kitam. Tai gali bûti atgimimo, iðsivadavimo ið susikaustymo metai. Meldþiu, kad iðgirstumëte ne tik mano kvietimà, bet ir Dievo raginimà pasninkauti. Nukelta á 8 psl.
6 priedas PASNINKAS Ganytojas Nr. 7 (344) 2011 m. balandþio 9 d. LYNNE M. BAAB Ar alksti Dievo? Sietlas turi savo maþytæ Laisvës statulà, kuri stovi parke ir ið aukðto þvelgia á bëgiojanèius þmones ar á veþimëlius stumdanèius tëvus. Ið nugaros ji atrodo labai panaði á statulà Niujorke: besiplaikstantys drabuþiai, fakelas rankoje ir karûna su spygliais, tik jos veido iðraiðka visiðkai kitokia Niujorko Laisvës statulos grieþta ir asketiðka, o Sietlo ðvelniu, tarsi atlaidþios moèiutës veidu. Man visada patiko tikroji Laisvës statula, nors ji ir atrodo grieþta. Stovëdama Niujorko uoste ir pasitikdama visus atvykusius, ji primena, kokia brangi laisvë, pareikalavusi pasiaukojimo, disciplinos ir atsidavimo. Mes gyvename kultûroje, kuri akcentuoja laisvæ, tik mûsø laisvës supratimas tapo per daug ðvelnus ir atlaidus kaip Sietlo statulos. Mes pamirðtame, kad laisvë brangiai kainuoja, ir elgiamës taip, tarsi laisvë reiðkia teisæ viskà á save sugerti, sutelkti dëmesá tik á save. Kol mëtomës nuo vieno viliojanèio gundymo prie kito groþio priemoniø ar sekso technikø, telefonø planø ar asmeninës dienotvarkës, sportiniø batø ar virtuviniø baldø, vargu ar suvokiame, kad ðie dalykai uþima svarbesniøjø vietà. Mes susikoncentruojame á dalykus, kurie ið tiesø nëra itin svarbûs. Problema ta, kad gyvendami pasaulyje, kuris aukðtina laisvæ, mes pradedame vergauti. Mes pamirðome, kà reiðkia kæsti nepritekliø ir kas yra tikroji laisvë. Kvietimas Jëzus Kristus atpirko mus ið nuodëmës ir mirties, todël galime gyventi laisvëje. Savo mokiniams Jëzus sako: Jei tad Sûnus jus iðlaisvins, ið tiesø bûsite laisvi (Jn 8, 36). Apaðtalas Paulius taip pat kalbëjo: Nes gyvenimo Kristuje Jëzuje Dvasios ástatymas iðlaisvino mane ið nuodëmës ir mirties ástatymo (Rom 8, 2). Kaip galime jausti didesnæ laisvæ savo kasdienybëje? Pasninkas skatina mus augti ir vis geriau suvokti tikrà laisvæ. Dievas kvieèia mus patirti laisvæ, kurios ðaknys sveika disciplina ir prasminga auka, laisvæ, kuri atspindi nuostabià realybæ, kad buvome iðlaisvinti ið nuodëmës ir mirties. Pasninkas suteikia galimybæ þengti á ðalá nuo mus supanèios kultûros ir praverti duris Dievo artumui. Pasninkas veda mus á apmàstymø vietà, kur galime klausytis Dievo ir visa ðirdimi atsidëti maldai dël ið tikrøjø svarbiø dalykø. Krikðèionys ðiandien praktikuoja ávairias pasninko formas. Tai iððûkis gyventi ðventai ðioje paðëlusioje ir materializmo uþvaldytoje vartotojø kultûroje. Þinoma, ir ðiandien pasninkas, kaip ir prieð kelis ðimtmeèius, reiðkia susilaikymà nuo maisto, bet ne tik. Tai ir susilaikymas nuo tam tikrø TV laidø, pramogø, informacijos, apsipirkinëjimo, narðymo internete, tam tikri apribojimai kasdienio gyvenimo sferose. Begalæ kartø meldþiau uþ draugæ, beveik dvejus metus kovojusià su problema, kuri, mano manymu, turëjo iðsispræsti daug greièiau. Man meldþiantis, atëjo mintis galbût mums reikëtø ne tik dël to melstis, bet kartu ir pasninkauti. Mano draugë sutiko ir mes sutarëme dël vienos dienos pasninko. Meldþiausi ir klausiau Dievo, kaip tà dienà pasninkauti. Perþvelgusi savo dienotvarkæ, pamaèiau, kad turiu tris vienas po kito einanèius susitikimus, su 15-30 min. pertrauka nuvaþiuoti ið vienos vietos á kità. Vairuodama, visada garsiai klausausi muzikos, bet ðákart nusprendþiau to nedaryti, vildamasi, kad tyla man primins, jog turiu pasimelsti. Taigi tà saulëtà dienà, plaèiai atvërusi langus, iðsiruoðiau á savo pirmàjà kelionæ. Iðkart pastebëjau kai kà ádomaus: pradëjo kriokti mano automobilio duslintuvas! Anksèiau to nepastebëdavau, nes automobilyje visada grodavo muzika. Ko dar að nepastebiu savo gyvenime, diena ið dienos darydama tiek daug áprastø dalykø? Pirmøjø trumpesniø tos dienos kelioniø metu að karðtai meldþiau dël mano numatyto draugës problemos sprendimo. Treèios kelionës metu suvokiau, kad að në nebandau iðgirsti Dievo balso, kà Jis mano dël tos problemos, todël, tai suvokusi, pradëjau praðyti Jo pamokyti mane, kaip turëèiau melstis. Pradëjau dëkoti Dievui uþ tai, kad Jis padëjo mano draugei susidoroti su ðia problema, ir uþ tai, kad Jis daro jai gera. Kiek vëliau mano malda vël pasikeitë sutelkiau dëmesá á jos ðeimà. Ketvirtos kelionës metu að meldþiausi visai kitaip, ir tai turëjo átakos mano maldoms, net ir pasibaigus pirmajai pasninko dienai. Dviejø ilgesniøjø kelioniø metu meldþiausi su pertraukomis mano mintys vis nuklysdavo prie kitø dalykø. Taèiau, kaip ir tikëjausi, tyla, aplinkiniø automobiliø dûzgesys ir mano automobilio duslintuvo riaumojimas priminë man, kad pasiþadëjau vairuodama melstis. Tokia pasninko forma ðiuo atveju, atsisakymas klausytis muzikos suteikia daug laisvës. Nereikia visko visada daryti vienodai. Að nesu áproèiø vergë, galiu dalykus keisti, iðbandyti kà nors nauja ir iðmëginti naujà bendravimo su Dievu bûdà. Turiu laisvæ dienà nedaryti to, kà esu ápratusi, ir patirti kaþkà naujo su Dievu, net kai mano ðirdis apsunkusi ir að karðtai meldþiuosi dël savo draugës poreikiø. Laisvë, o ne savæs baudimas Raðydama apie pasninkà noriu pabrëþti, kad pasninkas ið esmës yra susijæs su laisve: jis atneða laisvæ skirti laiko paskaityti Biblijà ir priartëti prie Dievo, laisvæ karðtai melstis dël artimø ir ne tokiø artimø þmoniø poreikiø, laisvæ klausytis Dievo ir keisti maldos tëkmæ, laisvæ jausti psalmëse apraðytas þmogiðkàsias emocijas, laisvæ suardyti kasdiená mums áprastà gyvenimo ritmà ir pasirinkti, kà ir kada valgyti ar uþsiimti mëgstama veikla, o kada pasninkauti. Gydytojo asistentë Linda, augusi Romos katalikø tikëjimà iðpaþástanèioje ðeimoje, prisimena penktadienius, kai jos ðeima valgydavo ne mësà, o makaronus, sûrá ar tunà. Ji pasakoja: Pasninkas mano, dar vaiko, sàmonëje buvo susijæs su bausme, nes mes esame nuodëmingi. Ir dabar ji nenori pasninkauti, nes mano, Pasninkas ið esmës yra susijæs su laisve: jis atneða laisvæ skirti laiko paskaityti Biblijà ir priartëti prie Dievo, laisvæ karðtai melstis dël þmoniø poreikiø, laisvæ klausytis Dievo ir keisti maldos tëkmæ, laisvæ jausti psalmëse apraðytas þmogiðkàsias emocijas, laisvæ suardyti kasdiená mums áprastà gyvenimo ritmà. kad Dievas nenori, jog mes save baustume. Linda yra teisi, Dievas ið tiesø nenori, kad mes save baustume. Pasninkas, kaip savæs baudimo forma, neigia Dievo mums suteiktà laisvæ ir nesukuria erdvës maldai, neskatina mûsø maldø ir nepadeda mums iðgirsti, kà kalba Dievas. Vyresnio amþiaus vadybininkë Judita kalba panaðiai. Ji grieþtai teigia, kad nevalgyti nëra gerai, ir mano, kad pasninkas negali bûti dvasiðkai sveika dvasinë disciplina. Jos nuomone, pasninkaujant tarsi atskiriamas kûnas ir siela, fiziniai ir dvasiniai dalykai, tarsi integracija, vienybë ar vidinë pilnatvë apskritai nebûtø galima. Suprantu, kad ðis klausimas, kaip ir pasaulio neigimas, kad Dievas viskà sukûrë gerai, daugelá metø krikðèionims këlë didþiulius sunkumus. Grieþti raginimai: atsiþadëkite kûno, paþabokite savo apetità, nepramogaukite ir, þinoma, ið kitos pusës, raginimas mëgautis be saiko ir visuomet sau nuolaidþiauti yra dvasiðkai nenaudingi ir daro griaunamàjá poveiká. Mes esame Dievo kûrinijos dalis ir buvome sukurti su kûnu ir apetitu. Turëtume tuo dþiaugtis, o ne atsisakyti ar atmesti. Dvasios negalima atskirti nuo kûno, ir visiðkai iðsiþadëti kûno reikðtø suluoðinti dvasià. Besaikis nuolaidþiavimas tikrai dvasiðkai þudo. Jei mes klausysime to, kà sako mus supanti kultûra, girdësime tik nuolatiná skatinimà be saiko mëgautis. Pasninkas sudaro progà nusigræþti nuo besaikiø malonumø tam, kad galëtume melstis. Taip þengæ þingsná á ðalá ir skirdami laiko maldai, mes daþnai atrandame bûdà, kaip sveikiau ir naudingiau gyventi savo kasdiená gyvenimà. Pasninkas tai ne ekstremalus kasdienis savæs iðsiþadëjimas. Paprastai pasninkauti nusprendþiame tam tikrà, konkretø laikà. Pasninkaudami mes patvirtiname, jog geriausia yra iðlaikyti pusiausvyrà: kartais mes turime ðvæsti, o kartais privalome laikytis disciplinos. Judita mano, kad pasninkas tarsi paneigia ryðá tarp kûno ir dvasios, bet að pasakyèiau prieðingai: jei pasninkaujame tinkamai, pasninkas labiau nei bet kokia kita dvasinë disciplina patvirtina neatsiejamà ryðá tarp kûno, sielos ir dvasios. Pasninkas padeda mums eiti kelio viduriu ir nenukrypti á kraðtutinumus: prie nesveiko mëgavimosi malonumais ir per grieþtos disciplinos. Norint tinkamai pasninkauti, svarbu suprasti dvasiniø disciplinø tikslà. Kasdienës ir dvasinës disciplinos Mes paklûstame ávairioms disciplinoms, kadangi tikime, jog mûsø gyvenimà formuoja kasdieniai áproèiai. Iðneðu ðiukðles, tad namuose nëra blogo kvapo. Stebiu savo banko sàskaità, kad bûèiau tikra, jog sàskaitoje yra pinigø. Nuolatos mankðtinuosi, todël mano kraujospûdis normalus, jauèiuosi gerai ir galiu ramiai miegoti. Mes visi nuolatos atliekame begalæ dalykø, kurie pagerina mûsø gyvenimà. Galime áprasti kà nors daryti per daug arba nepakankamai. Galëèiau nesportuoti, bet tada að prastai miegu, priaugu svorio, pradeda ðlubuoti sveikata. Arba galëèiau pradëti iðtisai sportuoti, kol tai pavirstø manija ir jau màstyèiau tik apie sporto klubà. Taèiau tai bûtø labai destruktyvu. Todël að bandau paskaièiuoti, koks fizinis krûvis yra man tinkamas. Taip ir kitose sferose: galiu tikrinti balansà savo sàskaitoje kasdien arba netikrinti jo
Ganytojas Nr. 7 (344) 2011 m. balandþio 9 d. PASNINKAS priedas 7 visiðkai. Taèiau að stebiu ir kontroliuoju savo finansus, kad iðlaidauèiau protingai, todël nesu tø dalykø vergë. Panaðiai yra ir su dvasine disciplina. Turime iðtirti dvasines disciplinas ir atrasti, kuri mums yra naudingiausia, kuri mus priartina prie Jëzaus ir padeda augti mûsø tikëjimui. Taèiau tai, kas veikia viename gyvenimo etape, nebûtinai bus naudinga kitame, todël kartais mums reikia iðbandyti ir naujus dalykus. Visais gyvenimo tarpsniais lengvai galime pulti á kraðtutinumus: galime ignoruoti mûsø tikëjimui augti padedanèias disciplinas arba, prieðingai, galime pradëti rûpintis tik dvasiniais dalykais, pamirðdami kasdienæ buitá. Knygos Ðventas kelias autorius Tony Jones raðo: Krikðèioniø dvasingumo tikslas bûti atgaivintiems Dievo Dvasios. Jis sako, kad þodþiai áproèiai ir disciplinos tik padeda nusakyti krikðèioniø dvasingumà kasdieniame gyvenime. Nuo senø laikø krikðèionys suvokë, kad kasdienis dvasingumas klesti tik dël kasdienës dvasinës praktikos ar disciplinos. Kai kurias disciplinas T. Jones vadina kontempliatyviomis tai bûtø dvasinë kryptis, ávairios maldos rûðys ir Ðventojo Raðto skaitymas. Kitos disciplinos, kaip, pavyzdþiui, pasninkas, yra tiesiogiai susijusios su kûnu. Ðios knygos autorius pieðia paralelæ tarp krikðèioniðko gyvenimo ir mokymosi groti muzikos instrumentu, atsidavimo darbui ir noro iðmokti geriau þaisti ðachmatais. Kaip, norint iðmokti ðiø dalykø, svarbu laikytis disciplinos ir áprasti tai daryti, taip ir norint vis geriau paþinti Kristø, svarbu leisti Dievo Dvasiai mus atgaivinti. Kalbëdami apie pasninkà, mes nenorime savæs bausti. Daugelio knygø apie troðkimà paþinti Dievà autorius Johnas Piperis yra tvirtai ásitikinæs, kad krikðèioniø pasninkas remiasi uþbaigtu Jaunikio, Jëzaus, kuris iðgelbëjo mus ið mirties, darbu. Ðventoji Dvasia yra mûsø paveldëjimo uþstatas: Jame ir jûs, iðgirdæ tiesos þodá jûsø iðgelbëjimo Evangelijà ir átikëjæ Juo, esate uþantspauduoti paþadëtàja Ðventàja Dvasia, kuri yra mûsø paveldëjimo uþstatas iki nuosavybës atpirkimo Jo ðlovës gyriui (Ef 1, 13-14). Jëzaus meilë suþadina Dievo pilnatvës alká mumyse, o pasninkaudami mes tai patvirtiname. Krikðèioniø pasninkas nëra susijæs su savæs baudimu, kaip vaikystëje manë Linda. Jëzus mus atpirko, tad bet kokia bausmë, kurios mes nusipelnëme, jau atlikta. Judita pastebëjo, kad savæs iðsiþadëjimas gimsta, kai nekenèiame savæs. Taèiau, kai sustoju daræs tai, kas patinka, tam, kad iðneðèiau ðiukðles, perskaièiuoèiau savo finansus ar pasimankðtinèiau, að iðsiþadu savæs ne todël, kad savæs nekenèiu, bet darau tai norëdama pasirûpinti tuo brangiu Dievo man duotu gyvenimu. Gera prisiminti tà dienà, kai pasninkavau, susilaikydama nuo muzikos, kad galëèiau pasimelsti dël draugës poreikiø. Pasninkauti yra paprasta. Mes tik atsisakome to, kas áprasta, kad patirtume kaþkà nauja. Mes trokðtame patirti Dievo artumà, Jo pilnatvæ, todël kuriam laikui atsisakome tam tikrø dalykø, kad melsdamiesi naujai paþvelgtume á Dievà. Pasninkas suteikia mums laisvæ tai padaryti. Tikras pasninkas, besiremiantis Biblija, nëra gyvenimo vengimas, kaip manë Judita. Pasninkas tai bûdas patirti gyvenime kaþkà naujo. Taip, Dievas sukûrë mus, jauèianèius alká, taèiau mes galime paþaboti savo apetità, kuriam laikui suvaldyti savo kûno alká, kad melsdamiesi atrastume kità, artumo su Dievu alká. Iðsakykite Dievui savo troðkimus ir baimes dël pasninko, klauskite Jo, kaip ir kada pasninkauti. Papraðykite Jo padëti jums atverti ðirdá, kad iðgirstumëte Jo balsà. www.christianitytoday.com vertë Asta Glinskaitë ANDREW MURAY Tik pasninku ir malda Tuomet mokiniai priëjo prie Jëzaus vieni ir klausë: Dël ko mes negalëjome jo iðvaryti? Jëzus jiems atsakë: Dël jûsø netikëjimo. Ið tiesø sakau jums: jei turëtumëte tikëjimà kaip garstyèios grûdelá, jûs tartumëte ðitam kalnui: Persikelk ið èia á tenai, ir jis persikeltø. Ir nieko jums nebûtø neámanomo. O ðita veislë kitaip neiðvaroma, kaip tik malda ir pasninku (Mt 17, 19-21). Pamatæ, kad Jëzus iðvarë piktàjà dvasià ið serganèiojo epilepsija, kurio jie nepajëgë iðgydyti, mokiniai paklausë Vieðpaties, kodël jiems to padaryti nepavyko, juk Jis suteikë jiems valdþià netyrosioms dvasioms iðvaryti ir gydyti visas ligas bei negalias. Jie daþnai naudojo ðià valdþià ir dþiûgaudami pasakodavo, kaip jiems paklusdavo dvasios. Bet dabar, kol Jis buvo ant kalno, jiems visiðkai nepasisekë. Jø klausimas Kodël mes negalëjome jo iðvaryti? rodo, kad jie norëjo ir bandë iðvaryti dvasià, bet jø pastangos buvo veltui... Jie buvo sugëdinti. Kristaus atsakymas buvo tiesus ir aiðkus: Dël jûsø netikëjimo. Kristus iðvarë netyràjà dvasià ne todël, kad bûtø turëjæs ypatingà jëgà, kurios negalëjo gauti mokiniai. Ne, Jis taip daþnai mokë juos, kad yra viena jëga tikëjimo jëga, prieð kurià privalo priklaupti visa tiek tamsos karalystëje, tiek ir Dievo karalystëje. Tikëjimo stoka vienintelë nesëkmës dvasiniame pasaulyje prieþastis. Jëga, kurià mokiniai gavo iðvarinëti demonus, nebuvo jø nuosavybë. Jëga buvo Kristuje, ir jà ágyti bei naudoti buvo galima vien tik tikëjimu. Jei jie bûtø tikëjæ Juo, kaip Vieðpaèiu ir Nugalëtoju dvasiniame pasaulyje, jei jie bûtø tikëjæ Juo, kaip Tuo, kuris suteikë jiems valdþià iðvaryti demonus, jø tikëjimas bûtø dovanojæs jiems pergalæ. Dël jûsø netikëjimo tai Vieðpaties paaiðkinimas ir priekaiðtas dël bejëgiðkumo ir nesëkmiø savo baþnyèiai visais laikais. Galbût mokiniai klausë: Kodël mes negalëjome tikëti? Juk prieð tai mûsø tikëjimo Jëzus dykumoje taip pat buvo gundomas duona, bet Jis triumfavo pasninkaudamas. pakako. Kodël mums nepasisekë tikëti ðá kartà? Vieðpats atsakë, jiems dar to nepaklausus: Ðita veislë kitaip neiðvaroma, kaip tik malda ir pasninku. Tikëti yra paprasèiausias, bet ir sudëtingiausias dvasinio gyvenimo uþdavinys. Tik tada, kai þmogus gyvena dvasiná gyvenimà, kai Dievo Dvasia gali daryti átakà mûsø gyvenimui, tikëjimas turi jëgà daryti didelius darbus. Taèiau tikëjimà, kuris nugali atkaklø pasiprieðinimà, ámanoma turëti tik tuomet, jei artimai draugausime su Dievu, jei melsdamiesi ir pasninkaudami visiðkai atsiskirsime nuo pasaulio. Jis moko dviejø dalykø: pirma, tikëjimui reikalingas toks maldos gyvenimas, kuriame jis galëtø augti ir stiprëti, antra tam, kad malda tobulëtø ir vystytøsi, reikalingas pasninkas. Mûsø tikëjimas turi augti. Kai Jëzus pasakë: Tebûna jums pagal jûsø tikëjimà (Mt 9, 29), Jis paskelbë Karalystës dësná, kuris sako, kad skirtingi þmonës turi skirtingus tikëjimo saikus, ir kad þmogaus tikëjimas gali kisti. Tikëjimas bus gyvas tik tada, jei maitinsime já tuo, kas dieviðka. Mes garbiname Dievà, kai tyliai laukiame Jo, kai leidþiame Dievui apsireikðti. Taip vystosi sugebëjimas paþinti ir pasitikëti Dievu. Kai skaitome Jo þodá ir praðome, kad Jis kalbëtø mums, atsiras jëgø tikëti ir priimti Þodá, kaip Dievo þodá mums. Besimeldþiant, palaikant gyvà ryðá su Dievu, tikëjimas mumyse stiprëja. Tai primena mums jau iðmoktà pamokà, kai Jëzus, prieð paragindamas tikëti, jog tai, ko praðome, gausime, pirmiausiai pasakë: Turëkite tikëjimà Dievu. Mûsø tikëjimas privalo giliai áleisti ðaknis á Dievà, á gyvàjá Dievà. Tada jis bus pakankamai stiprus kilnoti kalnus ir iðvarinëti demonus. Jei gali tikëti, viskas ámanoma tikinèiam (Mk 9, 23). O, jei tik mes atsidëtume tam darbui, kurá Dievas mums yra numatæs! Jëzus Kristus yra mûsø gyvenimas ir mûsø tikëjimo versmë. Tai Jo gyvenimas sustiprina mus ir paruoðia tikëti. Mirtis sau, o á tai áeina ir maldos, priartina mus prie Jëzaus, kuriame tikëjimo dvasia pasireikð visa savo jëga. Antra pamoka maldai augti padeda pasninkas. Malda mes prisilieèiame prie nematomø dalykø, o pasninkas padeda jiems tapti regimiems. Fiziniame pasaulyje pats svarbiausias þmogaus poreikis yra maisto poreikis ir pasitenkinimas juo. Prisiminkime, Rojuje þmogus buvo sugundytas ir krito dël vaisiaus. Jëzus dykumoje taip pat buvo gundomas duona, bet Jis triumfavo pasninkaudamas. Kûnas buvo atpirktas, kad bûtø Ðventosios Dvasios ðventykla. Ðventasis Raðtas sako, kad valgydami ir gerdami mes ðloviname Dievà kûnu ir dvasia. Liûdëdamas ir nerimaudamas þmogus negali valgyti, bet dþiaugdamasis jis rengia puotas. taèiau kartais matome, kad kûnas su savo apetitu trukdo dvasiai kovoti su tamsos jëgomis. Tuomet reikia já sutramdyti. Pasninkas padeda iðreikðti, pagilinti ir uþtvirtinti pasiryþimà siekiant Dievo Karalystës paaukoti bet kà, netgi save. Pats pasninkavæs ir paaukojæs save, Jëzus þino, kaip ávertinti, priimti ir dvasine jëga apdovanoti sielà, kuri dël Jo ir Jo Karalystës yra pasiruoðusi atiduoti viskà. Kai kurie krikðèionys ásivaizduoja, kad viskas, kas nëra besàlygiðkai uþdrausta ir nuodëminga, yra leistina. Taip màstydami jie bando iðsaugoti, kiek ámanoma daugiau ðio pasaulio turtø, literatûros ir malonumø. Taèiau ið tiesø pasiðventusi siela yra kaip kareivis, kuris neðasi tik tai, ko jam prireiks mûðyje. Jis palieka visus nereikalingus svorius, todël lengvai nugali nuodëmæ. Bijodamas ásipainioti á pasaulietinio gyvenimo reikalus, jis stengiasi gyventi nazarieèio gyvenimà atsiskyræs dël Vieðpaties ir Jo tarnystës. Be tokio savanoriðko atsiskyrimo, netgi nuo to, kas yra leistina, niekas nepasieks maldos jëgos. Tai pasiekiama tik meldþiantis ir pasninkaujant. Jëzaus mokiniai! Jûs praðëte iðmokyti jus melstis, tad ateikite ir mokykitës! Jis sako, kad malda yra bûdas sustiprinti tikëjimà ir priduria: Jei turësi tikëjimà, tau nieko nebus neámanomo. Te ðis ðlovingas paþadas padràsina jus daugiau melstis. Ar apdovanojimas nevertas kainos? Atiduokite viskà, kad eitumëte paskui Jëzø keliu, kurá Jis mums atveria. Darykite viskà, kà privalote, kad nei kûnas, nei pasaulis negalëtø jums trukdyti darbuotis bendrauti su Dievu maldoje, kad mes taptume tikëjimo þmonëmis, kuriuos Jis galëtø naudoti savo darbe gelbëjant pasaulá. Ið kn. With Christ in the School of Prayer vertë Vaidotas Kanaverskis
8 priedas PASNINKAS Ganytojas Nr. 7 (344) 2011 m. balandþio 9 d. Atkelta ið 5 psl. Malda, pasninkas ir istorijos pokyèiai Tam, kad ásitikintume, jog pasninkas tai Dievo valia mums, atidþiau paanalizuokime minëtà Ðventojo Raðto vietà. Situacija buvo tokia: Saulius (Paulius), Barnabas ir kiti Antiochijos baþnyèios vyresnieji tarnavo Dievui: ðlovino Já ir pasninkavo. Þinodami, kaip ávykiai klostysis toliau, galime manyti, jog jie pasninkavo, siekdami rasti atsakymà á klausimà Kokia tolesnë mûsø baþnyèios kryptis?. Jie pasninkavo, kad Ðventoji Dvasia nukreiptø baþnyèià tikslo link. Jeigu tik norite, galite Ðventàjà Dvasià ávardyti kaip Planuotojà. O rezultatas ðioje situacijoje buvo kur kas didingesnis, nei bet koks kitas planuotojas baþnyèiai galëtø pasiûlyti. Jie taip troðko Dievo vedimo, kad nusprendë, jog nepakanka to trokðti tik ðirdyje, reikia tai parodyti, iðreikðti ir kûnu. Mes norime þinoti, Dieve, kokia Tavo valia mums? Ðventoji Dvasia, praðome, atskleisk Dievo planus ðiai baþnyèiai, parodyk, kokia yra jos misija? Biblija nepateikia aiðkiø atsakymø á daugelá mums kylanèiø klausimø. Tie, á kuriuos Biblija atsako aiðkiai, nereikalauja dideliø maldos komandos pastangø. Taèiau kartais mus prislegia klausimai, su kuriais susidûrë ir Antiochijos baþnyèia: Vieðpatie, ar mums jau metas vykdyti savo misijà pasaulyje? Ar jau atëjo tam laikas? Ar turëtume siøsti savo baþnyèios þmones? Tai turëtø bûti Saulius ar Barnabas, Liucijus ar Simeonas, pravarde Juodasis, o gal Manaenas? Kiek þmoniø turëtume siøsti: du, tris ar keturis? Kokiu bûdu jie turëtø keliauti: jûra ar sausuma? Turëtume juos visiðkai aprûpinti atsargomis, ar galime tikëtis, jog jie uþsidirbs ir iðsilaikys patys? O gal tuose miestuose, kur jie lankysis, atsiras broliø Kristuje, kurie jais pasirûpins? Ar prie mûsø misijos turëtø prisijungti kitos baþnyèios? Á daug panaðaus pobûdþio klausimø atsakymus bando rasti konkreèiam tikslui susibûrusios komandos. Ar turime pasimokyti ið ðios istorijos, pasakojanèios apie giliai dvasingus ankstyvøjø laikø krikðèionis, kurie ðlovino, meldësi ir pasninkavo tam, kad Dievas atskleistø savo valià jø baþnyèiai? Atidþiai apþvelkime á ðià Raðto vietà (Apd 13,1-4). 1. Kalbame apie situacijà po Kristaus atëjimo. Noriu paprasèiausiai atkreipti dëmesá á ðá faktà, nes yra teigianèiø, jog pasninkas dvasingumo dalimi buvo laikomas Senojo Testamento laikais, bet Naujajame Testamente su dvasingumu tai neturi nieko bendro. Pagalvokime, ar pasninkas yra kaip senas vynmaiðis, kurá reikia iðmesti, nes ðvieþiam karalystës vynui reikia naujø vynmaiðiø, kuriø tas vynas nesuplëðytø ir neiðtekëtø ant þemës? Atsakymas bûtø toks: Saulius, Barnabas ir kiti Antiochijos baþnyèios vyresnieji tikrai nemanë, kad pasninkas yra tarsi tas senas vynmaiðis. Tikrai nebûtø sudëtinga vienà po kitos vis vardinti istorijas ið Biblijos ir ið mûsø gyvenimo, kai pasninkas ir malda akivaizdþiai pakeitë istorijos tëkmæ. Bet kalbëdami apie pasninkà, pamàstykime: kà Dievas daro ðiandien, kokie yra Jo planai mûsø baþnyèiai? 2. Vienu metu pasninkavo grupë þmoniø. Ar prisimenate Jëzaus iðsakytà susirûpinimà, kad pasninkautume ne dël þmoniø akiø: O tu, kai pasninkauji, pasitepk galvà ir nusiprausk veidà, kad ne þmonëms rodytumeis pasninkaujàs, bet savo Tëvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tëvas, regintis slaptoje, tau atlygins vieðai (Mt 6, 17-18)? Taèiau Saulius ir Barnabas nemanë, jog pasninkauti keliese yra blogai, nors tuomet þmonës ir þino, kad tu pasninkauji. Kartais ir mûsø baþnyèioje skelbiamas pasninkas, prie kurio raginami prisijungti visi, kas gali. Neabejotinai, Antiochijos tikintieji suprato, kad Jëzaus þodþiai nereiðkë, kad mes nusidedame, jei kas nors þino, jog mes pasninkaujame. Mes nusidedame, jei norime, kad þmonës þinotø, kad mes pasninkaujame, ir mumis þavëtøsi. Taèiau pasninkas, kai susitarus pasninkauja grupë þmoniø, buvo daþnas reiðkinys tiek bibliniais, tiek vëlesniais laikais. 3. Ðis pasninkas buvo prieþastis, nulëmusi ypatingà Ðventosios Dvasios veikimà. Apaðtalø darbø knygos 13 skyriuje skaitome: Kartà, kai jie tarnavo Vieðpaèiui ir pasninkavo, Ðventoji Dvasia pasakë: Iðskirkite man Barnabà ir Sauliø darbui, kuriam Að juos paðaukiau. Tuomet jie pasninkavo ir meldësi, ir, uþdëjæ ant jø rankas, iðleido (Apd 13, 2-3). Pateikdamas ávykius bûtent tokia seka, Lukas nori, kad mes pamatytume ryðá tarp ðlovinimo, maldos, pasninko ir tarp aiðkaus, átikinamo Ðventosios Dvasios veikimo. Galima teigti, jog ði Raðto vieta moko mus branginti ðlovinimà, maldà ir pasninkà, nuoðirdþiai siekiant paþinti Dievo valià tiek mûsø asmeniniame, tiek baþnyèios gyvenime. 4. Ðis pasninkas pakeitë baþnyèios istorijà. Beveik neámanoma nusakyti, kokià didelæ reikðmæ turëjo ðis Antiochijos ávykis pasaulio istorijoje. Be ðiø pirmøjø Ðventosios Dvasios raginimø baþnyèia, rodos, neturëjo jokios aiðkios misijos anapus rytinio Vidurþemio jûros kranto. Iki tol Paulius nebuvo surengæs në vienos misijos á Azijà, Graikijà, Romà ar Ispanijà. Iki tol Paulius dar nebuvo paraðæs në vieno laiðko jie visi gimë bûtent misijø kelioniø metu. Po ðios maldos ir pasninko buvo pradëtos rengti misijø kelionës, kuriø dëka krikðèionybë tapo dominuojanèia religija Romos imperijoje, ir dabar visame pasaulyje yra per 1,3 milijardo krikðèioniø beveik kiekvienoje ðalyje. Ir 13 ið 29 Naujojo Testamento knygø yra tarnavimø, kuriems pradþià davë bûtent ði malda ir pasninkas, rezultatas. Todël, mano manymu, Dievui patiko maldà, ðlovinimà ir pasninkà padaryti ta tinkama platforma viso pasaulio istorijà pakeitusiam tolesniam judëjimui. Ar mes turime ko ið to pasimokyti? Taip vykdavo ir anksèiau, taèiau tai vël ir vël istorijoje kartojasi. Pavyzdþiui, 2 Kronikø knygos 20-ame skyriuje skaitome: Moabitai, amonitai ir su jais kiti amonitø sàjungininkai iðëjo kariauti prieð Juozapatà. Juozapatas tuo metu buvo Judo karalius. Prieð juos iðëjo gàsdinanti þiauriø þmoniø minia. Kà jiems reikëjo daryti? Kokia kryptimi judëti? 3 eilutëje skaitome: Juozapatas nusigandæs atsidavë ieðkoti Vieðpaties ir paskelbë pasninkà visame Jude. Judo gyventojai susirinko praðyti Vieðpaties pagalbos, ið visø miestø jie atëjo ieðkoti Vieðpaties. Taigi, buvo paskelbtas visuotinis pasninkas, laukiant, kad Vieðpats nukreiptø, padëtø rasti iðeitá ir iðlaisvinimà. Ápusëjus pasninkui, kaip skaitome 14-15 eilutëse, ant Jahazielio < > nuþengë Vieðpaties Dvasia, jam stovint tarp susirinkusiøjø, ir jis tarë: Klausykite, Judo ir Jeruzalës gyventojai ir tu, karaliau Juozapatai! Taip sako Vieðpats: Nebijokite ir neiðsigàskite ðitos daugybës, nes kova yra ne jûsø, bet Dievo. Kità dienà iðëjæ apsiþvalgyti Judo þmonës pamatë, kaip amonitai, moabitai ir Seiro aukðtumø gyventojai sunaikino vieni kitus. Tada Judo þmonës tris dienas rinko grobá jo buvo tiek daug. Kai atrodë, jog artëja þlugimas ir pralaimëjimas, Vieðpats tai pavertë pergale! Situacija pasikeitë, nes þmonës pasninkavo ir ieðkojo atsakymo pas Dievà. Dþonas Veslis, savo dienoraðtyje pasakodamas apie iðlaisvinimà 1756 m., pasakoja ir apie vienà svarbø ávyká: Didþiosios Britanijos karalius oficialiai paskelbë vienos dienos pasninkà ir kvietë visus maldai, nes ðaliai grësë prancûzø invazija. Veslis raðë: Pasninko diena buvo ðlovës diena. Visos Londono baþnyèios buvo pilnut pilnutëlës tikinèiøjø. Visi labai rimtai þiûrëjo á paskelbtà pasninkà, ir tai atsispindëjo þmoniø veiduose. Þinoma, Vieðpats iðklausë maldas ir ilgam atneðë nusiraminimà á mûsø ðirdis. Kiek vëliau ðio apraðymo paraðtëse Dþonas Veslis áraðë: Nusiþeminimas virto nacionaliniu dþiaugsmu, nes prancûzø invazijos pavyko iðvengti. Tikrai nebûtø sudëtinga vienà po kitos vis vardinti istorijas ið Biblijos ir ið mûsø gyvenimo, kai pasninkas ir malda akivaizdþiai pakeitë istorijos tëkmæ. Bet kalbëdami apie pasninkà ir kvietimà pasninkauti, pamàstykime: kà Dievas daro ðiandien, kokie yra Jo planai mûsø baþnyèiai? Prieð kelis mënesius vienas ið mûsø baþnyèios nariø priëjo prie manæs ir pasakë, jog, jo manymu, Dievas norëtø mûsø baþnyèià paraginti pasninkauti (dienà ar savaitæ). Ar að turëèiau dël to melstis ir màstyti, ar tam tikrai tinkamas laikas? Visai neseniai tarnavimo Campus Crusade vadovas Bilas Braitas pakvietë mane prisijungti prie kitø ðeðiø ðimtø tikinèiøjø Orlande ir dvi dienas skirti maldai ir pasninkui dël prabudimo mûsø ðalyje ir dël Dievo darbo visame pasaulyje. Að nusprendþiau dalyvauti, nes trokðtu, kad Dievas parodytø, kokià reikðmæ pasninkas uþima ðiandieniniame mûsø baþnyèios gyvenime. Bilas Braitas papasakojo, jog vasarà jis pasninkavo 40 dienø, ir pajuto paraginimà pakviesti tikinèiuosius maldai ir pasninkui, turëdamas viltá suþadinti Amerikos baþnyèiø norà pastoviai pasninkauti ir melstis, atgaivinti ðià praktikà. Ðtai, kà að, bûdamas Orlande, supratau: Apaðtalø darbø knygos 13 skyriaus pirmose eilutëse minimi trys elementai: ðlovinimas, malda ir pasninkas. Malda ir ðlovinimas ðiomis dienomis tikrai iðgyvena atgimimo laikus: per paskutiniuosius 20 metø deðimtys tûkstanèiø tikinèiøjø visame pasaulyje Dievà ðlovina kur kas gyviau ir laisviau, ir tai þavi. Maldos judëjimai taip pat sparèiai auga ir plinta visame pasaulyje. Mûsø valstijoje pradëjusi veikti Maldos koalicija yra tarsi beprecedentinis reiðkinys, vienijantis Kristaus kûnà drauge melsti atgaivos Kristaus baþnyèiai. Bet, skirtingai nei apie ðlovinimà ir maldà, apie pasninkà, deja, nieko panaðaus pasakyti negalime. Bilo Braito manymu, Vieðpats norëtø, jog visi trys ðie komponentai veiktø kartu, kad baþnyèia nusiþemintø ir pasninkaudama parodytø, kaip ji alksta Dievo palaiminimø. Reikia pripaþinti, kad ði dvasinë disciplina yra apleista. Kai susirinkome Orlande, organizatoriai leido keliems þmonës pasisakyti, kodël jie èia atvyko. Klausydamasis màsèiau apie susidariusià situacijà, klausiau savæs, ar yra prieþasèiø, dël kuriø mes negalëtume pasninkauti kartà per savaitæ. Vienas ið pasisakiusiøjø buvo Promise Keepers judëjimo atstovas jie labai grieþtai laikosi nuostatos pasninkauti kartà per savaitæ. Vëliau kitos baþnyèios atstovas pastebëjo, jog paanalizavus baþnyèios istorijà akivaizdu, jog pasninkas kartà per savaitæ daþnai buvo tiesiog natûrali baþnyèios gyvenimo dalis. Man sugráþus ið Orlando, Bobas Hamletas papasakojo, kad Promise Keepers judëjimas gimë bûtent pasninkaujant. Vienoje ið publikacijø raðoma: 1990 m. tuomet dar futbolo treneris Bilas Makartnis pakvietë 72 vyrus kiekvienà treèiadiená skirti maldai ir pasninkui dël vieno konkretaus tikslo kad Visagalis Dievas suþadintø vyrø ðirdyse norà sekti Kristumi. Ar mums nereikëtø ið to pasimokyti? Ið www.desiringgod.org vertë Jurgita Ratautienë
Nr. 7 (344) 2011 m. balandþio 9 d. Ðeima 9 MARGARET BROUILLETTE Mylëkime vienas kità ir namuose Bibliná paraginimà mylëti vieniems kitus praktikuokime savo ðeimose. Sekmadienio rytai mûsø namuose tiesiog beprotiðki. Daþnai man pavyksta rasti tik penkis batukus, o reikia apauti ðeðias maþas pëdutes. Kaþkas prilaistë vonioje vandens ir visiems reikia labai pasistengti á tà balà neálipti. Mano plaukai sako grieþtà NE bet kokioms pastangos juos iðdþiovinti ar iðtiesinti garbanas. Aprengti ir suruoðti vaikai susivokia, kad jiems dar bûtina uþsukti á tualetà, kai reikia eiti pro duris ir bëgti pas tëtá, kuris jau lûkuriuoja automobilyje. Vëliau mûsø laukia jaukus pasisëdëjimas su draugais. Vienà sekmadiená, laukdama sveèiø, ádëjau á orkaitæ kepsnius ir tiesiog pamirðau nustatyti laikà... Tà kartà mums teko kramsnoti sumuðtinius. Kità savaitgalá, tam, kad ásitikinèiau, ar tikrai nustaèiau laikmatá, viskà patikrinau du ar tris kartus. Pjeras taip pat patikrino. Orkaitë veikë puikiai, taèiau... kepsnius pamirðome pakepti jie liko ant lentynos. Tà kartà su sveèiais vaiðinomës pupelëmis. Ir kam gi taip vargintis? Kodël sekmadiená tiesiog nepasiimti laisvadienio, kaip tai daro aplinkiniai? Todël, kad mes mylime baþnyèià. Mums patinka baþnyèioje ðlovinti Dievà, patinka klausyti pamokslø, patinka bendrauti su Dievo þmonëmis. Bendravimas tai unikali, gyvenimà keièianti jëga, veikianti Kristaus kûne. Apaðtalas Paulius krikðèionis vadina vieno kûno nariais, paðauktais tarnauti vienas kitam, skatinti vienas kità, bûti atsidavusius vieni kitiems, gerbti vienas kità, dràsinti vieniems kitus, padëti neðti vienas kito naðtas. Ir tie draugiðki sekmadieniniai pasisëdëjimai po karðtligiðkos savaitës suteikia tikrà atgaivà. Pjeras ir að esame tvirtai apsisprendæ skirti laiko bendravimui su baþnyèià lankanèiais þmonëmis, nes draugystë neatsiranda tiesiog ið nieko. Tam reikia skirti laiko, duoti ir priimti, nes tik tokiu bûdu Dievas gali keisti mus ir mûsø gyvenimà. Taèiau pastebëjau vienà paprastà, bet keistà dalykà: kartais labai susirûpinusi bendravimu su Dievo þmonëmis, að nepastebiu vieno ið nariø, kuris daþniausiai bûna ðalia manæs. Nepastebiu savo vyro, kuris parneða ið parduotuvës kumpio ir iðneða ðiukðles. Juk jis taip pat yra mano brolis Kristuje. Bûdami krikðèionys mes turime padëti vieni kitiems gyventi dvasiná gyvenimà. Tai reiðkia, jog mes su vyru turime priþiûrëti vienas kità, skatindami mylëti ir daryti gerus darbus (Hbr 10, 24). Gyvenant santuokoje, Dievas suartina du þmones tam, kad jie galëtø ágyvendinti tuos vienas kitam skirtus Pauliaus iðvardytus paliepimus. Mes visi esame skirtingi Viena ið prieþasèiø, dël kurios gyvenimas baþnyèioje tampa ðeimyniðkas (nors tam prireikia nemaþai pastangø) ir efektyvus, tai mûsø, kaip baþnyèios nariø, skirtingumas. Baþnyèià lanko ávairûs þmonës: èia sutinku ir besimokanèià penkiø vaikø mamà, vieniðø ar skyrybas iðgyvenanèiø þmoniø, ambicingø verslininkø, akiø vienas nuo kito negalinèiø atitraukti paaugliø poreliø. Tarp ðiø þmoniø matau ir savo vyrà. Kaip ir kiti Kristaus kûno nariai, mes su Pjeru taip pat esame skirtingi. Dievas surenka á bendruomenæ skirtingus narius, kad jie galëtø skirtingai patarnauti, kaip ir du skirtingi þmonës sujungiami á vienà kûnà santuokoje, kad savo skirtumais papildytø vienas kità. Tomis dienomis, kai að nesidþiaugiu savo vyro struktûriniu (nesakau monotoniðku ) poþiûriu á gyvenimà, Biblija man primena, jog draugystë ir bendravimas prasideda, kai priimi kità þmogø toká, koks jis yra. Pjeras nëra toks kaip að, ir tai yra gerai. O kai dël mûsø savanaudiðkos prigimties mums pasidaro sunku gyventi su kitu þmogumi, atsakymà galime rasti Laiðke efezieèiams: Su visu nuolankumu bei romumu, su iðtverme pakæsdami vienas kità meilëje, siekite iðsaugoti Dvasios vienybæ taikos ryðiais (Ef 4, 2-3). Su iðtverme pakæsdami reiðkia, jog tiek tu, tiek kitas þmogus turi stengtis priimti vienas kito skirtumus, priimti vienas kità. Taigi, að stengiuosi pripaþinti, jog Pjero gyvenimo stilius, paremtas punktualumu ir sugebëjimu vienu metu skirti dëmesá tik vienam dalykui, yra tarsi balansas mano gimnastiðkiems apsisukimams ir salto skirtingø uþsiëmimø metu ar bendraujant su daugybe draugø ir paþástamø. Ðis skirtingumas yra mûsø stiprybë. Kai atsitraukti nëra kur Bendrauti su broliais ir sesëmis baþnyèioje nëra sudëtinga, nes að galiu kontroliuoti tø santykiø intensyvumà. Jei tam tikru momentu bendravimas tampa per daug sudëtingas ar pernelyg asmeniðkas, galime truputëlá atsitraukti. Bet bendraujant ðeimoje, nesvarbu, ar sekasi lengviau, ar sudëtingiau, atsitraukti nëra kur reikia iðspræsti visus iðkilusius sunkumus. Laiðko romieèiams 12 skyriuje skaitome: Ðvelniai mylëkite vienas kità broliðka meile (Rom 12, 10). Tai esminë pasiþadëjimo sàlyga, o að juk esu pasiþadëjusi Pjerui. Bûdama namuose, að noriu savo broliui Kristuje atskleisti savo atsidavimà, iðtikimà meilæ ir intymumà. Mes paþástame vienas kità kaip niekas kitas, o tai reiðkia, jog turime árankius praturtinti arba sunaikinti vienas kito gyvenimà. Laiðke tesalonikieèiams apaðtalas Paulius raðo: Todël guoskite ir statydinkite vieni kitus (1 Tes 5, 11). Jeigu Pjeras pradeda abejoti sugebëjimais bûti mûsø ðeimos vedliu, tik að galiu já sustiprinti ir jam padëti. Kai problemos darbe ar kitos aplinkybës susilpnina jo pasitikëjimà savimi, að galiu padëti jam neðti tà naðtà. O kai daugybë uþsiëmimø ir ásipareigojimø baigia praryti mane, Pjeras yra tas þmogus, kuris þino mano galimybes ir gali padëti man tinkamai sudëlioti prioritetus ir pasirinkti. Paliepimà gerbti vienas kità mes stengiamës vykdyti atsiþvelgdami á konkreèius vienas kito pomëgius, pasidþiaugdami kitø akivaizdoje, koks ypatingas yra mûsø sutuoktinis. Kartà iðgirdau, kaip Pjeras savo draugams pasakojo, jog að turiu ypatingø sugebëjimø bendrauti su þmonëmis, mat að leidþiu jiems jaustis svarbia grupës dalimi. Man tai buvo didþiulis padràsinimas. Negaliu paaiðkinti kodël, taèiau tokie þodþiai, iðgirsti ið þmogaus, kuris þino ne tik stipriàsias mano puses, bet ir silpnybes, man buvo labai reikðmingi. Dvi pusës Bendravimo, draugystës groþis slypi tame, jog tai abipusis veiksmas. Krikðèionys dalijasi tarpusavyje Dievo suteiktomis dovanomis. Santuoka taip pat yra abipusis susitarimas. Kai baþnyèià lankantys þmonës mato save tik kaip davëjus ir nebesugeba priimti jiems teikiamos pagalbos ar padràsinimo ið kitø krikðèioniø, santykiai bendruomenëje tampa komplikuoti. Lygiai kaip ir prieðingu atveju, kai þmonës tampa tik gavëjais, t. y. priimanèiais viskà, kas baþnyèioje duodama, bet visiðkai nesirûpina patarnauti kitiems, mylëti ðalia esanèius. Kai santuokoje stengiamasi ið sutuoktinio iðspausti viskà, kas tik ámanoma, tai vadinama iðnaudojimu. Taèiau lygiai taip pat yra þalinga, nors tai vyksta ir subtiliau, kai bendraujant davëju yra tik vienas ið sutuoktiniø. Mokausi priimti tai, kà man suteikia Pjeras. Kai su draugëmis kalbu apie kieno nors asmeniná gyvenimà, galiu tikëtis iðgirsti savo vyro, kuris per dienà iðtaria vos kelis þodþius, priekaiðtà: Tai buvo lieþuvavimas. Skaudu, bet að dëkoju Pjerui, nes ðio sudrausminimo tikrai reikëjo. Mes su Pjeru esame skirtingi, taèiau ir artimi, todël bendraudami tarpusavyje abu mokomës ir duoti, ir imti. Paulius, Laiðke efezieèiams mokydamas sutuoktinius paklusti vienas kitam, tikrai turëjo gilesná supratimà apie abipusá tarnavimà tai tarsi plauti vienas kitam kojas. Kai mano sutuoktinis nenorës ar negalës nuplauti man kojø, pamynusi savo principus, að galiu padaryti kà nors ypatingo savo brangiam þmogui. Vienà dienà, man ánirtingai dirbant kompiuteriu, mano trys vaikai, tai vienas, tai kitas, vis ateidavo praðyti mano pagalbos. Supykusi pradëjau ðaukti. Tada situacijà á savo rankas perëmë Pjeras. Kai, baigusi savo darbus, uþlipau laiptais á virðø, tikëdamasi ten aptikti didþiulæ netvarkà ir sàmyðá, iðvydau man paruoðtà vonià ir puodelá arbatos. Ðioje situacijoje vyras nuplovë man kojas, nors að to visai nenusipelniau... Evangelijos pagal Jonà 13 skyriuje (Jn 13, 34) randame Jëzaus ásakymà mylëti vienas kità. Jis þinojo, kad tikri santykiai naujame Kristaus kûne tarp tikinèiøjø priklauso nuo abipusës meilës ir rûpesèio. Lygiai taip Dievas sukûrë ir santuokà kad mylëtume vienas kità, nors esame labai skirtingi, ir abu rûpintumëmës tarpusavio santykiais. Todël mes su Pjeru ir toliau stengiamës palaikyti gerus santykius su baþnyèios þmonëmis (nesvarbu, kad kartais pasitaiko ir nesëkmingø dienø, kai neiðkepa kepsniai ar sunku susitvarkyti su plaukais), bet investuosime ir á savo ðeimos ryðius. Taip mes augame ir ugdome vienas kità. O ðiam tikslui tinka ir sekmadienio popietës, ir visos kitos dienos. Ið www.kyria.com vertë Jurgita Ratautienë
10 Teologija Nr. 7 (344) 2011 m. balandþio 9 d. Pabaiga. Pradþia Nr. 4 (341) DARIUS ÐIRVYS Sinoptinis þvilgsnis á Biblijà: Ðventojo Raðto prigimtis, aiðkinimo tradicija ir iððûkiai, kontekstualizacijos gairës (iðtrauka) 1 Matthew Henry s Commentary on the Whole Bible, complete and unabridged in one volume, Genesis to Revalation (Hendrickson Publishers, 2001), p. 2263. Anglø presbiteronø tarnautojas, þymus Biblijos komentatorius Mathew Henry (1662-1714) po daugiau nei ðimto metø ðiek tiek papildo Kalvinà, aiðkindamas ðià iðtraukà puritoniðko dvasingumo perspektyvoje. Jis mano, kad Pauliaus pagyrimas (11, 2) ir po to einanti kritika yra tiesiog iðmintinga pedagogika auklëjant tikëjimo vaikus. Kaip Kristus yra visos þmonijos Vieðpats, taip vyras yra abiejø lyèiø prieðakyje. Moteris pagal savo prigimtiná statusà turinti likti klusni, negeisdama vyrui deranèiø privilegijø. Pasak Henry, korintieèiø moterys buvo kaltos dël joms nederanèiø maldø ir pranaðavimø susirinkimuose. Apaðtaliðkasis kanonas ðiuo klausimu aiðkus: moterys baþnyèioje privalo tylëti (14, 34; 1 Tim 2, 12), taèiau ði norma gali bûti pritaikyta skirtingais lygiais. Pavyzdþiui, kai kurie leidþia moterims melstis ir giedoti ákvëptus himnus, taèiau jokiu bûdu joms nevalia mokyti ir pamokslauti. Kodël tuomet Paulius tai visiðkai draudþia daryti 14, 34 ir 1 Tim 2, 12 taip ir lieka neaiðku komentatorius èia nemato prieðtaravimo, taèiau apart abstrakèiø moraliniø samprotavimø konkretaus atsakymo nepateikia 1. Henry pastebi, kad kultûriniai skirtumai tarp Rytø ðaliø ir XVII a. Vakarø kultûriniø paproèiø yra didþiuliai, todël á juos bûtina atsiþvelgti. Pavyzdþiui, Anglijoje valdþios pareigûnai neðioja galvos dangalus kaip savo pareigybiø simbolá, o kepurës nukëlimas reiðkia asmens valdþios pripaþinimà. Taèiau mûsø nagrinëjamoje iðtraukoje, atvirkðèiai, vyras turi nusiimti galvos apdangalà, kad atspindëtø pozicijà, kurià jam suteikë Kristus, o moteris apsigaubti, kad pabrëþtø savo priklausomybæ nuo vyro. Korintieèiø moterys nepaisë ðios nustatytos tvarkos, ignoruodamos skirtumus tarp lyèiø ir taikydamos á joms neskirtà pozicijà. Anot Henry, jei vyras yra Dievo atspindys/atstovas, tai moteris savo vyro atspindys/ atstovë, tad ir antros eilës (angl. second-hand) Dievo atstovë. Ji tiek yra Dievo atvaizdas, kiek atspindi savo vyrà, mat buvo paimta ið jo (12 eil.). Moteris buvo sukurta vyrui, jo poreikiams, todël turi likti pastarajam pavaldi krikðèioniðkuose susirinkimuose reikia vengti visko, kas galëtø sulyginti vyrus ir moteris. Komentatorius mano, kad nuopolis tik padidinæs moters priklausomybæ nuo vyro, todël pavaldumo þenklas dël angelø (10 eil.) turi liudyti visam dvasiniam pasauliui, jog ðventøjø susirinkimuose laikomasi Dievo nustatytos tvarkos. Taèiau, kaip moteris privalo þinoti savo vietà, taip vyras neturi piktnaudþiauti jam suteikta valdþia, nes jie yra vienas kûnas pagal Gal 2, 24 2. Ankstesniø amþiø baþnyèia Vakarø pasaulyje gyveno luominës visuomenës kontekste, kur buvo áprasta, kad vyrai visuomenëje ir baþnyèioje uþima vadovaujanèias pozicijas, taèiau ðiandien situacija yra stipriai pasikeitusi tiek uþ baþnyèios ribø, tiek paèioje baþnyèioje. Dar daugiau, nûdienos tradicinio poþiûrio atstovams daþnai tenka polemizuoti su teologais, pateikianèiais svariø argumentø ið Raðto, kodël moterys turëtø bûti lygiaverèiai átraukiamos á baþnyèios tarnystes pagal Dievo suteiktà malonæ ir dovanas. Paþvelkime, kà aiðkindamas ðià iðraukà akcentuoja profesorius Thomas R. Schreineris, publikuojantis savo mintis leidiniuose, skirtuose tiek 1 Kor 11, 2-11 ir su ja susijusiø Raðto vietø egzegetinei apþvalgai, tiek moterø tarnystës baþnyèioje klausimui. Kaip knygos apie du poþiûrius á moterø tarnystæ bendraautoris, Schreineris atstovauja komplimentariniam poþiûriui 3. Komentatorius pastebi, kad dël ámanomø variantø gausos, mes negalime tvirtai pasakyti, apie konkreèiai koká paprotá, kurio imta nepaisyti, kalba apaðtalas Paulius. Vieni tradiciðkai mini ðydà ar vualá, kiti skarà, taip pat esama nuomonës, jog turimas omeny plaukø supynimas kuodu ant galvos, kad plaukai 2 Ten pat, p. 2264. 3 Komplimentarizmas ir egalitarizmas yra du konkuruojantys teologiniai poþiûriai moterø tarnystës baþnyèioje atþvilgiu. Komplimentaristai teigia, kad moterys neturi teisës á lygiavertá su vyrais tarnavimà baþnyèioje ypaè toká, kuris susijæs su vadovavimu. Egalitaristai, atvirkðèiai, akcentuoja, jog Raðtas nedraudþia moterims vykdyti ávairias tarnystes baþnyèioje, taip pat pastoracinæ ir vadovavimo. Ðis klausimas nëra ðio darbo tema já pasitelkiame tik kaip iliustracijà (daugiau þr. Two Wiews on Women in Ministry). nekristø ant peèiø. Bet kuriuo atveju moterø elgesys ðokiravo aplinkinius lyg jos bûtø nusiskutusios plaukus (1 Kor 11, 6) 4. Tai uþtraukë gëdà jø galvoms kenkë joms paèioms bei jø vyrams ir griovë vyrø moterø santykius. Schreineris sutinka,, jog galvos (gr. kefalh, kefale) metafora gali bûti suprantama ne tik tradicine prasme, t.y. kaip valdþia virð ko nors, bet ir kaip ðaltinis, o tai ið esmës galëtø pakeisti iðtraukos aiðkinimà. Vis dëlto, komentatoriaus nuomone, net jei pasirinktume antràjá variantà, vyrø lyderystës idëjos negalima nepastebëti ir ignoruoti ðiame tekste 5. Moteris buvo sukurta kaip vyro pagalbininkë ir buvo paimta ið jo (7-8 eil.), tad ir jø apdarai turi signalizuoti, jog jos paklûsta vyriðkam autoritetui ir vadovavimui. Schreineris nesutinka su nuomone, kad moterims neleidþiama baþnyèioje melstis ir pranaðauti, kaip tvirtina kai kurie komplimentaristai. Jei moteris deramai apsirengusi, tuomet jai, be abejonës, turi bûti leidþiama tai daryti ne tik namø, bet ir bendruomenës susirinkimuose, nes 11, 2-14, 40 kalbama apie tarnavimà baþnyèioje. Taèiau pranaðavimas nëra pamokslavimas ðito daryti moterims teisë nesuteikta, net jei jos ir apsirengusios tinkamai. Pamokslavimas susijæs su vadovaujanèiomis pareigomis baþnyèioje, deranèioms tik vyrams. Schreineris frazëje vyro galva yra Kristus, moters galva vyras, o Kristaus galva Dievas (11, 3) áþvelgia trinitarinës subordinacijos principà (Sûnaus pavaldumas Tëvui), kurá esà galima pritaikyti ir vyro moters santykiams. Nors vyras ir moteris lygûs prieð Vieðpatá (11-12 eil.) pa- Nuotr. D. Pranskaus 4 Two Wiews on Women in Minsitry, James R. Beck, Craig L. Blomber general editors, Stanley N. Gundry, series editor, p. 227. 5 Ten pat. ralelë su dieviðka esybe, kuria Sûnus lygus Tëvui jø funkcijos skiriasi. Ðioje iðtraukoje komentatorius áþvelgia nuostabià pusiausvyrà tarp lyèiø skirtumø ir asmenø lygybës bei mato, kaip abi ðios tiesos viena kità papildo 6. Moterys ir vyrai yra lygûs Vieðpatyje, taèiau jø vaidmenys skiriasi. Kaip tai bûtø galima pritaikyti ðiandien? Ar moterys turëtø bûti baþnyèios susirinkime su vualiais, skarelëmis ar dar kitokiais galvos apdangalais? Komentatorius pastebi, kad tik nedidelë dalis komplimentarinio poþiûrio atstovø atsakytø teigiamai. Be to, juk Biblija buvo paraðyta skirtingomis istorinëmis ir kultûrinëmis aplinkybëmis, kuriø nebûtina aklai pamëgdþioti ðiandien. Tokiais atvejais esà privalu atskirti principà (1 Kor 11, 2-16 atveju tai yra pagarba vyriðkajai lyderystei) nuo jo pritaikymo konkreèiomis kultûrinëmis aplinkybëmis. Vakarietiðkoje kultûroje ðios pagarbos niekaip neatspindi nei skarelës, nei vualiai, taèiau moteris vis tiek turi elgtis taip, kad parodytø savo klusnumà ir pagarbà vyro autoritetui. Pavyzdþiui, ðiais laikais tekant uþ vyro jai derëtø prisiimti ir jo pavardæ nors kai kurios iðimtys (pavyzdþiui, kai asmuo labai þinomas) gali bûti taip pat pateisinamos 7. Schreineris priduria, jog baþnyèioje moteris gali melstis ir pranaðauti, taèiau be tokiø manierø ir iðvaizdos, kurios ignoruotø vyro autoritetà ir lyèiø skirtumus. O vadovaujanèios pareigos moteriai vis dëlto nedera, nes tai esà prieðtarauja moteriðkumui 8. Ið interpretacijø apþvalgos aiðkëja, jog beveik iki ðiø dienø poþiûrio á ðià iðtraukà bûta gana panaðaus, o skirtumai, atrodo, palyginti nedideli. Galima pastebëti, jog egzegetinës áþvalgos atsikartoja, neþymiai viena kita papildydamos. Svarbu turëti omenyje, jog patys komentatoriai priklauso skirtingiems savo meto kultûriniams ir teologiniams kontekstams jiems rûpi ne tos paèios aktualijos. Pavyzdþiui, Chrizostomas itin grieþtas, kai raðo Kristaus pavaldumo Tëvui klausimu (11, 3), nes Kristaus dievystës, Trejybës doktrinos buvo puolamos ano meto eretikø. Kalvinas net ir ðià iðtraukà pasitelkia popieþininkø 6 Ten pat, p. 229. 7 Two Wiews on Women in Minsitry, James R. Beck, Craig L. Blomber general editors, Stanley N. Gundry, series editor, p. 230. 8 Ten pat, p. 129. kritikai, vardindamas jø paklydimus. Tuo tarpu Henry, nors ir yra toje paèioje konfesinëje linijoje su kalvinistiðkàja tradicija, savo komentarà raðo puritoniðkosios Anglijos kontekste. Skaitant Thomo R. Schreinerio aiðkinimà, iðryðkëja, jog esama didesniø pasikeitimø ðios Raðto vietos egzegezëje matoma dabartinio laikmeèio teologinës polemikos átaka. Be to, ryðkus ir antifeministinis akcentas, kurio praëjusiø ðimtmeèiø komentaruose paprasèiausiai nebûta, apie tai akivaizdþiai byloja ir knygos Recovering Biblical Manhood and Womanhood, A Response to Evangelical Feminism pavadinimas ir tema, kur Schreineris publikuoja savo mintis 9. Visa tai liudija, jog laikmetis, kultûriniai iððûkiai, problemos, teologinis angaþuotumas neiðvengiamai daro átakà tiek Biblijos tekstø iðaiðkinimui, tiek pritaikymui. Gordono D. Fee komentaro apþvalga Kaip pastebëjome, ðiø dienø tradiciniame 1 Kor 11, 2-16 aiðkinime regimi kai kurie pokyèiai, lemiantys neþymias nuolaidas moterø baþnytinës tarnystës atþvilgiu. Tai atspindi ne tik kultûrinio feministinio sàjûdþio átakà teologams, bet ir byloja apie kai kuriuos naujus, gilesnius atradimus ir poþiûrius ðios Raðto vietos egzegezëje. Vienas ið tokio pobûdþio darbø yra Gordono D. Fee iðsamus 1 Kor komentaras, kur á 1 Kor 11, 2-16 paþvelgiama nauju þvilgsniu. Á klausimà, kà reiðkia melstis ir pranaðauti neapsigaubus galvos, Fee pateikia 3 galimus atsakymø variantus. Pirmas, tradicinis atsakymas, kai manoma, jog korintieèiø moterys, paþinusios laisvæ Kristuje, tiesiog nusimesdavo iðorinius galvos apdangalus. Tai kaþkiek primena islamo reikalavimà moterims dëvëti vualius/ðydus, taèiau, pasak komentatoriaus, vargu ar tokios dangalo formos bûta antikos laikais, daþniausiai tiesiog buvo dengiamasi iðorinio drabuþio virðutine dalimi. Tada neaiðku, kodël 15 eilutëje sakoma, kad ilgi moters plaukai taip pat yra kaip apdangalas (gr. peribo,laion, peribolaion). Antra, teigiama, jog apdangalas (4-7 ir 13 eil.) yra ilgi 9 Recovering Biblical Manhood and Womanhood, A Response toevangelical Feminism, edited by John Piper and Wayne Grudem (Illinois: Wheaton, Crossway books, 1991), p. 129.