Savaitraštis 15min ISSN 1822-2749 Nr. (1251) 12 m. birželio 1 d. Tyrimas Sunki pavardės našta Daug garsių vyrų bei moterų ir net įtakingų valstybės pareigūnų atsikratė savo senųjų pavardžių. Kas suaugusius rimtus žmones verčia keisti pavardes? 8-9 psl. Kultūra Proga įsigyti M.K.Čiurlionį Kas taps pirmą kartą viešai parduodamo Lietuvos dailės klasiko M.K.Čiurlionio kūrinio pirkėju? Tai paaiškės šiandien, penktadienį, per XXIV Vilniaus aukcioną. Mažoje Lietuvos meno rinkoje prasidėjo seniai regėtas sujudimas. -21 psl. Violeta Bagdanavičiūtė 4 6 psl. AFP nuotr. Šioje šalyje nėra vietos kiaulėms Parduotuvėje arba turguje žmonės ieško tik lietuviškos kiaulienos, bet gyventi šalia kiaulių fermų niekas nenori.
Komentaras 2 Politika Lauras Bielinis Pilietinė mimikrija Rinkimų kampanija vyksta intensyviai. Sisteminės partijos manevruoja Seimo diskusijose, siekdamos sprendimų ir bijodamos užrūstinti visuomenę, nes krizės sąlygomis realūs sprendimai yra skausmingi, taigi politiškai rizikingi. Regis, net prezidentė ima suprasti, kad ištartas žodis nėra tik paprastas kalbėjimas, o darbas, kurio pasekmės gali būti pavojingos visuomenei ir valstybei. Todėl D.Grybauskaitė jau neišdrįso pasakyti tai, kas jai visada atrodė populistiškai palankiau, kai buvo paklausta, ar N.Venckienė gali dirbti teisėja. Prezidentė šįkart išvengė atsakymo, nors dar prieš mėnesį ji drąsiai palaikė teisėjos teisinį nihilizmą. Tuo pat metu tie, kurie turėtų puoselėti pilietinės sąmonės daigus, ėmė veikti taip, kaip kažkada Kinijos chunveibinai: iškeliami keli paprasti, bet aiškūs šūkiai (apginti teisingumą), sukuriama priešo metafora (pedofilai), ir pakyla visuotinė pykčio banga. Tokiu būdu vykdyti teisingumą ignoruodami teisę imasi D.Kuolys, A.Matulevičius, S.Stoma ir kiti. Formuojamas vulgarus, bet dalies žmonių lengvai priimamas pilietinio veikimo stereotipas, leidžiantis kiekvienam, kuris jaučiasi nuskriaustas, manyti (žinoti!), kas jį nuskriaudė ir kas jam padės nubausti skriaudėją. Taip šiandien kuriamos kitokių partijų užuomazgos, formuojamos politinės platformos prieš rinkimus. Sako, kad tai irgi visuomenės saviraiška. Iš dalies taip, bet tokia saviraiška tapati neišauklėto vaiko saviraiškai, kuri kelia pavojų aplinkiniams ir pačiam vaikui. 15min.lt apklausa Valstybininkų priešas D.Kuolys Seimo rinkimams sudarys Lietuvos sąrašą. Kaip tai vertinate? Puiku, drąsūs ir ryžtingi visuomenės veikėjai pakeis korumpuotus politikus (7363) 43 proc. Baisu, nes valstybė gali atsidurti rėksnių, marginalų ir radikalų rankose (1721) 10 proc. Visuomenininkas Darius Kuolys iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Pilietinės visuomenės instituto persikėlė dirbti į gatvę. Pagaliau paaiškėjo, kad šiems veikėjams rūpi ne tiesa ir teisingumas, o valdžia (2945) 17 proc. Jiems reikia ne į Seimą veržtis, o pas gydytoją nueiti (4900) 29 proc. 17 proc. 29 proc. Savaitės mesijas D.Kuolys 43 proc. Apklausoje dalyvavo 16930 žmonių 10 proc. F & L production Atsiranda energingų ir liguistai ambicingų veikėjų, kurie, prisidengę pilietinių judėjimų imitacijomis, kuria pavojingą politikos aplinką. Kodėl išvardyti veikėjai imasi tokių politiškai pavojingų iniciatyvų? Taip elgtis juos verčia ne jų vertybinės ir politinės nuostatos. Manau, tai daugiau nerealizuotų ir hipertrofuotų ambicijų išraiška, kai praradus visuomenės dėmesį, veikiama ten, kur dar galima suburti aplink save kažkiek gerbėjų, turėti pasekėjų. Štai kodėl šie veikėjai imasi imituoti aktyvumą, prisitaikydami prie realių bėdų, apibendrindami ir patys rengdami kaltinimo akcijas. Kita vertus, tai veiksmas, kuriuo siekiama realizuoti troškimą turėti galią, valdyti kitus. Sudėtingas kompleksų rinkinys, kuriame lyderystės troškimas yra tarsi kompensacija politiniams nevykėliams. Toks minios lyderių veikimas nenumaldomai suformuos ydingą pilietiškumo ir politinės kultūros suvokimą. Atsiranda energingų ir liguistai ambicingų veikėjų, kurie, prisidengę pilietinių judėjimų imitacijomis, kuria pavojingą politikos aplinką. Prezidentė ir Seimo nariai, bijantys rizikuoti ir imtis atsakomybės, tampa šių imitatorių įkaitais, nes minios baimė paverčia juos prisitaikėliais. Ar daug pasieksime taip veikdami? Nemanau. Tiesiog išrinksime į Seimą ne lyderius, bet apsimetėlius, ne politikus, bet bailius, besislepiančius už minios. D.Kuolys kovoja už laisvę, tiesą, teisingumą, mergaitę, N.Venckienę ir prieš melą, smurtą, diktatūrą, valstybininkus bei pedofilus. Po jo gatvėje ir S.Daukanto aikštėje išskleista vėliava gali burtis visi pažemintieji ir nuskriaustieji, įsižeidusieji bei nustumtieji. Ar šiaip viskam jautrūs ir patologiškai teisūs žmonės. Jei A.Paleckis nenukonkuruos, D.Kuolys rudenį iš jų sudarys Lietuvos sąrašą ir tą savo Lietuvą nuves į Seimą. Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt Jaunius Lingys Gen. direktoriaus pavaduotojas j.lingys@15min.lt Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt Raimundas Celencevičius Redaktorius r.celencevicius@15min.lt Asta Cibienė Redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Reklama Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 reklama@15min.lt Platinimas platinimas@15min.lt Leidėjas: UAB 15 minučių, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 58 94. Faks. 210 58 97. info@15min.lt 70000 egz. 15min tiražą audituoja UAB Ernst & Young Baltic.
Ji24.lt naujas interneto portalas moterims UAB Žurnalų leidybos grupė, priklausanti žiniasklaidos grupei Schibsted Media Group Lietuva, pristato naują portalą moterims Ji24.lt. Tikimės, kad jis sėkmingai įsilies į kitų Schibsted Media Group Lietuva interneto projektų gretas ir ilgainiui taps mėgstamu bei populiariu portalu tokiu, į kurį norėsis užsukti kasdien. Ji24.lt tai portalas įvairaus amžiaus ir pasaulėžiūros moterims, ypač toms, kurios mėgsta sukiotis virtuvėje, puoselėti savo aplinką, plėsti akiratį. Stengsimės pateisinti lankytojų lūkesčius ir kasdien pateikti kuo daugiau įdomių ir aktualių temų, naudingų patarimų, naujų receptų. Šiuo portalu visa Schibsted Media Group Lietuva grupė ir UAB Žurnalų leidybos grupė, leidžianti vienus populiariausių Daugiau naujienų moterims rasite nuskaitę šį kodą www.ji24.lt žurnalų Lietuvoje ( Žmonės, Ji, Laima ir Edita ), tai pat valdanti portalą Žmonės.lt, toliau plečia ir stiprina savo pozicijas internete.
Komentaras 4 Verslas Artūras Račas Prezidentė suteikė imunitetą N.Venckienei Šią savaitę, kai prezidentė D.Grybauskaitė spaudos konferencijoje atsisakė atsakyti į žurnalistų klausimą, ar teisėja N.Venckienė gali toliau eiti užimamas pareigas, nuoširdžiai apsidžiaugiau. Man, priešingai nei kai kuriems mano kolegoms, tokia valstybės vadovės pozicija pasirodė labai tinkama, ypač atsižvelgiant į tai, kad N.Venckienės elgesį svarsto Teisėjų etikos ir drausmės komisija ir kad Seime sprendžiamas klausimas dėl jos neliečiamybės panaikinimo. Mano nuomone, bet koks prezidentės pareiškimas tokiame kontekste tuoj pat galėtų būti įvertintas kaip tam tikras spaudimas Teisėjų etikos ir drausmės komisijai bei Seimui ir įveltų valstybės vadovę į pigų politikavimą, kuriuo dabar užsiima visi, kas netingi. Prezidentės atsisakymas komentuoti N.Venckienės tinkamumą užimti teisėjos pareigas pradžiugino dar ir dėl to, kad man pasirodė, jog taip prezidentė taiso savo klaidą, kai ji paskubėjo stoti į vienos iš konfliktuojančių šalių pusę. Galbūt netiesiogiai, bet gana nedviprasmiškai. Priešingai nei teigė kai kurie mano kolegos, tokios D.Grybauskaitės pozicijos anaiptol nesiejau su pastaruoju metu sumažėjusiais jos populiarumo reitingais. Galiu, žinoma, klysti, tačiau manau, kad prezidentei reitingai, nors ir svarbūs, kaip ir kiekvienam politikui, nėra tokie reikšmingi kaip prieš tai buvusiam valstybės vadovui. Prezidentės žodžiai dėl N.Venckienės prieštarauja jos veiksmams ir galbūt net priesaikai, kurią ji davė padėjusi ranką ant Lietuvos Konstitucijos. Tad iš pradžių paprasčiausiai atrodė, kad prezidentė pasielgė išmintingai ir solidžiai, kaip ir dera valstybės vadovei. Trūko gal tik paaiškinimo, kodėl ji pasirinko tokią poziciją man atrodė, kad nesunku buvo, pavyzdžiui, pasakyti, kad ji nenori kištis ten, kur nesiekia jos kompetencija į Teisėjų etikos ir drausmės komisijos bei Seimo darbą. Paaiškinimas atėjo vėliau ir, priešingai nei pirminė prezidentės pozicija, jis manęs visai nenudžiugino. Jeigu bus įrodyta, kad teisėja padarė nusikalstamą veiką, ir įsiteisės apkaltinamasis nuosprendis, ji bus atleista, kaip ir numato Konstitucija, pareiškė D.Grybauskaitė, ir šis jos pareiškimas nėra nei išmintingas, nei solidus. Pirmiausia todėl, kad prezidentės žodžiai dėl N.Venckienės prieštarauja jos veiksmams ir galbūt net priesaikai, kurią ji davė padėjusi ranką ant Lietuvos Konstitucijos. Nepatingėjau patikrinti, ir, jei teisingai suskaičiavau, per savo kadenciją prezidentė yra atleidusi iš pareigų 12 teisėjų dėl teisėjo vardo pažeminimo, nors atleidimo metu nė vienu atveju nebuvo įrodyta, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Jei neklystu, iki šios dienos tik viena teisėja V.Pilitauskienė teismo buvo pripažinta kalta, o pusei atleistųjų teisėjų net nebuvo pareikšti kaltinimai. Vienos atleistos teisėjos A.Šimaitienės byla nutraukta suėjus senaties terminui. Atsižvelgiant į tai, D.Grybauskaitės pareiškimą reikėtų vertinti kaip valstybės vadovės asmeniškai N.Venckienei suteiktą imunitetą. Nepaisant to, koks bus Teisėjų etikos ir drausmės komisijos bei Seimo sprendimas. Man atrodo, kad tai neišmintinga, nesolidu ir nedera valstybės vadovei. Kaimas kratosi verslo, kuris jį maitino ištisus dešimtmečius Lietuvoje kiaulėms 1 259,8 1995 95 1 270,0 1996 96 Prekybos centruose ar turguose dažnai girdime įtariu balsu pateikiamą klausimą: Čia lietuviška ar lenkiška kiauliena?. Dauguma pirkėjų nori valgyti Lietuvoje užaugintos kiaulės mėsą, nors jų uoslė jau seniai netoleruoja gyvos kiaulės kvapo. Violeta Bagdanavičiūtė 1 127,6 19 97 Todėl dabar Lietuvoje kiaulių skaičius mažėja taip pat sparčiai kaip ir žmonių. Nuo 1991 metų bendras kiaulių kiekis nuo 3 mln. sumenko iki mažiau nei milijono. Statistikos departamentas skelbia, kad 12 metų pradžioje Lietuvoje tebuvo auginama 790,3 tūkst. kiaulių, o tai yra 15 proc. mažiau nei 11 metais tuo pačiu metu, kai jų Lietuvoje buvo 929,4 tūkst. Geroji žinia Žemės ūkio ministerija nurodo, kad šis sektorius pernai patyrė sukrėtimą, kai metų pradžioje mažėjo kiaulių supirkimo kainos, o pašarinių grūdų kainos kilo drastiškai. Be to, 11 metų vasarą Lietuvoje trijose kiaulių auginimo įmonėse užfiksuoti klasikinio kiaulių maro židiniai, kuriuose buvo priverstinai nugaišintos ir sunaikintos visos augintos kiaulės. Dėl to iki 11 metų spalio 31 dienos buvo uždrausta kiaules išvežti iš šalies. Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio ir maisto departamento direktorius Rimantas Krasuckis skelbia gerąją Judėjimas į abi puses 1 0,1 19 98 1 159,0 19 99 Ki auli ių skaiči ius Lie etu uvo je (tū ūkst st.) Šaltinis: Statistikos departamentas naujieną, kad Žemės ūkio veiklos prioritetu ateityje, po 13 metų ir vėliau, bus pripažįstama gyvulininkystė, o kiaulininkystės ūkiai galės pasinaudoti teikiama investicine parama. Bus palaikoma kiaulininkystės plėtra mažesniuose ūkiuose. Lietuvos apsirūpinimas lietuviška kiauliena, skirtingai nei galvijų mėsa, tesiekia 54 proc. Lietuvoje tradiciškai vartojama daug kiaulienos apie 41,2 kg žmogui per metus, todėl siekiant patenkinti vartotojų poreikį, didesnė kiaulienos dalis yra importuojama. Pavyzdžiui, skerdenų importuojama beveik tiek pat, kiek ir pagaminama. Importui įtaką daro ir palyginti aukšta kiaulių supirkimo kaina Lietuvoje. Ji 11 metų antroje pusėje buvo pradėjusi mažėti dėl klasikinio maro protrūkių, o šiuo metu vėl grįžo į buvusį lygį ir yra keliais procentais didesnė už vidutinę ES kainą. Kiaulienos importas nuo 11 metų pradžios pradėjo didėti ir metų eigoje buvo 4 proc. didesnis nei 10 metais. Per 11 metus jos buvo importuota 60,1 tūkst. tonų. Daugiausiai kiaulienos buvo įvežama iš Vokietijos, Lenkijos, Belgijos. Šiais metais kiaulienos importas išlieka beveik toks pat kaip ir 11 metais. Per 12 m. I ketvirtį į šalį buvo įvežta 14,78 tūkst. t kiaulienos, o tuo pat metu pernai 14,68 tūkst. t). 936,1 00 867,6 01 1 010,8 02 1 061,0 03 1 057,4 04 05 Lietuviai mažuma Ši ministerijos žinia šioks toks vilties žiburys kiaulių augintojams, nors lietuviško kapitalo kiaulių kompleksai jau yra mažuma ir juose išauginama tik maždaug trečdalis visų Lietuvos kiaulių. Lietuvoje gyvulininkystė puolama ir spendžiama į kampą taip, kad liktų viena išeitis ją sunaikinti ir uždaryti, 15min pareiškė devynerius metus kiaulininkų asociacijai vadovavęs komplekso Dainiai direktorius Kasparas Jurevičius. Jis neseniai lankėsi Vokietijoje. Ten naujus kiaulių kompleksus stato ir greta kaimų, ir bažnyčios, bet gyventojai dėl to nepyksta. Visi išsitenka, o Lietuvoje kiaulės kvapas jau tapo nauja nacionaline problema. K.Jurevičiaus vadovaujamas kompleksas Dainiai pernai pardavė 53 tūkst. bekonų. Mėsa nukeliavo į vietos parduotuves, nes Rusija, į kurią anksčiau eksportuodavo bendrovė, lietuviams vis dar yra atsukusi nugarą. Pasiekusi reikiamą svorį kiaulė fermoje gali išbūti daugiausia dvi savaites. Tai žinodami, pirkėjai diktuoja kainas, tačiau blogiausia, kad perdirbėjai su mumis atsiskaito tik po 3 4 mėnesių, pasakoja K.Jurevičius. Didžiausia Lietuvoje kiaulių augintoja Saerimner bendrovė su mėsos perdirbėjais taip pat dirba atsargiai, Jurbarko rajono laikraščio Mūsų laikas nuotr. K.Jurevičius: Lietuvoje gyvulininkystė puolama ir spendžiama į kampą. Daugiausia ir toliau vežama iš Lenkijos, Vokietijos, Belgijos bei Olandijos. Kiaulienos eksportas, metai po metų buvęs labai nežymus, per 11 metus išaugo net 90 proc. eksportuota 8,7 tūkst. t kiaulienos. Apie pusė šio kiekio keliavo į ES šalis: Latviją, Estiją, Švediją, Daniją, Prancūziją. Likusi į Rusiją, Baltarusiją, Kazachstaną, Islandiją. 1 073,3 Gyvų kiaulių eksportas, pradėjęs didėti 11 metų II ketvirtyje, III ketvirtyje (birželį rugsėjį) beveik sustojo dėl klasikinio kiaulių maro protrūkio šalyje ir atsinaujino tik IV ketvirtyje į Lenkiją išvežamų kiaulių dėka. Todėl per 11 metus, palyginti su 10 metais, gyvų kiaulių eksportas sumažėjo 41 proc. Šiais metais kiaulienos eksportas ir toliau didėjo. Per pirmąjį ketvirtį buvo eksportuota 2 tūkst. t kiaulienos arba beveik dvigubai daugiau nei 11 metų I ketvirtį. Gyvų kiaulių eksportas dėl prekybos apribojimų su Rusija išlieka 42 proc. mažesnis nei 11 metų I ketvirtį. Šaltinis: Žemės ūkio ministerija
S.Leonavičius teigia, jog Saerimner plėsis į Rusiją, nes Lietuvoje negali statyti naujų fermų. J.Kalinsko nuotr. vietos nėra Lietuvoje per metus užauginama tik 700 000 800 000 kiaulių, o suvalgoma net 2 milijonai. Š.Mažeikos/BFL nuotr. 06 1 114,7 07 1 127,1 08 923,2 09 897,1 10 928,2 11 929,4 12 790,3 nes dėl prasto mokumo nėra linkusi prisiimti jų kredito rizikos. Todėl ši bendrovė eksportuoja beveik pusę savo fermose išaugintų kiaulių. Didžiausia pirkėja Lenkijos mėsos perdirbimo įmonė Sokolow. Kaimynai už gyvą svorį moka šiek tiek mažiau nei Lietuvoje, tačiau šį skirtumą kompensuoja didesnis nuperkamų kiaulių kiekis. Lietuvoje daugiausia bendrovės išaugintų kiaulių nuperka UAB Rivona, valdanti mažmeninės prekybos tinklą Norfos mažmena. Didžiausi, bet nepageidaujami Saerimner, kuri priklauso Danijos Idavang A/S įmonių grupei, Lietuvoje turi 11 fermų, kuriose vidutiniškai kriuksi po tūkst. kiaulių. Bendrovę 1999 metais įkūrę 4 Danijos ūkininkai net nemirktelėję rinkosi senomis žemės ūkio tradicijomis garsėjančią Lietuvą, kuri tuo metu buvo patraukli dėl kiaulių deficito ir plėtros galimybės į Rytus. Tačiau tik pradėję verslą danai suprato, kad maža Lietuvos rinka yra lyg dygliakiaulė. Per pastaruosius 19 metų Lietuvoje nebuvo pastatytas nei vienas naujas kiaulininkystės kompleksas, nors, norint, kad lietuviai vartotų tik lietuvišką kiaulieną, reiktų užauginti dar vieną milijoną kiaulių, skaičius beria Saerimner generalinis direktorius Saulius Leonavičius. Jis sako, kad vienam tūkstančiui kiaulių auginti, paskersti ir realizuoti sukuriamos maždaug 5 darbo vietos. Todėl skaičiuojama, kad kiaulininkystės sektorius duoda darbo maždaug 10 tūkst. žmonių. Lietuvoje kiaulės kvapas jau tapo nauja nacionaline problema. Per visą savo 12 metų verslo istoriją judėti į priekį galime tik įsigydami senas apleistas sovietines fermas arba perpirkdami jas iš kitų. Taip yra todėl, kad naujai fermai gauti reikalingą taršos ir integruotos prevencijos kontrolės (TIPK) leidimą prilygsta geležinių klumpių sunešiojimui. O neseniai negavome leidimo net nedidelės fermos rekonstrukcijai, nes tam pasipriešino vietos gyventojai, 15min pasakoja S.Leonavičius. Lietuvoje pakanka vietos ir javams auginti, ir statyti bei rekonstruoti tvartus, taip pat plėsti kiaulininkystę iki 3 mln. kiaulių. Tiek buvo auginama iki Nepriklausomybės atkūrimo. Ši plėtra ne tik naujos darbo vietos, bet ir mokesčiai biudžetui. Tačiau užuot skaičiavę, mes uoliai diegiame mitą, kad Lietuvai būtų geriau, jeigu kiaulių kompleksų iš viso neliktų, stebisi Saerimner vadovas. Dainių direktorius taip pat pažymi, kad, pavyzdžiui, per pastaruosius 4 metus Lietuvoje nebuvo išleistas nei vienas dokumentas, kuris kiaulių augintojams numatytų lengvinančių aplinkybių. Pasak K.Jurevičiaus, pastaruosius trejus metus kiaulių verslas nuostolingas, bet senbuviai į jį dar kabinasi nagais ir ragais, tačiau vargu, ar esant tokioms sąlygoms įmanoma sulaukti naujų ir jaunų rinkos žaidėjų. Be to, kiaulių augintojams padus nuolat svilina ir aukštos grūdų kainos, tačiau, jeigu grūdų augintojai gauna įvairių išmokų ar paramą kurui, gyvena santykinai atsipūtę, tai kiaulių augintojai gali remtis tik savo jėgomis. Suka į Rusiją Saerimner savo plėtros planus taip pat jau sieja ne su Lietuva, o su Rusija. Lietuva dabar užsiaugina tik maždaug pusę jai reikiamo kiekio kiaulių, todėl plėtros galimybių yra, tačiau pastaruosius šešerius metus mes negalėjome gauti leidimų, reikalingų kiaulių auginimui naujose fermose, todėl akcininkai nusprendė, kad visa tai, ką uždirbo mūsų bendrovė, ir lėšas, pritrauktas iš Pasaulio banko valdomos Tarptautinės finansų korporacijos, skirs investicijoms Rusijoje, informuoja S.Leonavičius. Danai Rusijoje perka žemes ir stato kiaulininkystės kompleksus. Vieną jau turi prie Sankt Peterburgo, kitą stato šalia Pskovo. Nukelta į 6 psl. >>>
6 Verslas Saerimner Lietuvoje negavo nė vieno leidimo statyti naują kiaulių kompleksą, tad tenka renovuoti senus. Bendrovės nuotr. Komentaras >>> Atkelta iš 5 psl. Toks naujas danų posūkis nereiškia, kad vieną dieną ant Saerimner durų bus pakabinta spyna. Bendrovė per metus išaugina apie 450000 kiaulių arba daugiau kaip pusę visų išauginamų mūsų šalyje. Ji kaimo vietovėse sukūrė apie 500 darbo vietų ir kasmet nuperka apie 130000 tonų grūdų, nes kiaulėms pati gamina pašarus. Pernai proc. mūsų bendrovės akcijų įsigijo Pasaulio banko grupė. Ji akcininke turėtų išlikti ne mažiau kaip 5 metus, dėsto S.Leonavičius. Jis pažymi, kad naujosios akcininkės auditoriai didžiausią dėmesį kreipė ne į finansinius rezultatus, o į tai, kiek bendrovė yra socialiai atsakinga ir kaip vykdo aplinkosauginius reikalavimus. Jie šiais klausimais mums priekaištų neturėjo, nors Lietuvoje esame labiausiai pliekiami būtent dėl aplinkosaugos, pastebi S.Leonavičius. Įgimtas kiaulių smalsumas Saerimner optimizmo teikia ir tai, kad 13 metais pradės galioti naujausi gyvūnų gerovės reikalavimai. Danų bendrovė tam rengėsi 10 metų. Mūsų žiniomis, kaimynai lenkai naujus reikalavimus pasitiks mažiau pasiruošę, todėl tai yra gera žinia mūsų augintojams, kurie galės išnaudoti šią kaimynų spragą, parduodami jiems dalį savo kiaulių, teigia Saerimner vadovas. Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt Lietuvišką ar importinę kiaulieną siūlyti pirkėjams? Tokią dilemą sprendžiantys prekybos tinklai tikina, kad renkasi lietuvišką, nes jos labiausiai nori pirkėjai. Tačiau pasiūlą kai kuriose parduotuvėse diktuoja kainai itin jautrūs Lietuvos gyventojai kiauliena čia pažymėta estiškomis, daniškomis ar lenkiškomis etiketėmis. Importinė mėsa akcijoms Prekybos tinklo Maxima parduotuvėse daugiausia prekiaujama lietuviška šviežia kiauliena, 15min patikino bendrovės atstovė ryšiams su visuomene Olga Malaškevičienė. Ją tiekia perdirbėjai, o ne tiesiogiai patys augintojai. Tik akcijų metu atsivežame importinės mėsos, nes Lietuvos mėsos perdirbėjai nepajėgia užtikrinti reikiamo kiekio tam tikros mėsos rūšies (pvz., sprandinės, kumpio ar pan.) mūsų tinklo parduotuvėms, pažymėjo ji. Nelietuviška kiauliena šiame prekybos tinkle sudaro maždaug ketvirtadalį parduoto kiekio. Importinę mėsa taip pat parūpina perdirbėjai. Prekybos tinklas Norfa beveik trejus metus prekiauja tik Lietuvoje išaugintų gyvulių mėsa. Pirkėjai teikia pirmenybę lietuviškai mėsai, tad bendrovės sprendimas prekiauti tik lietuviška žalia mėsa visiškai pasiteisino, pažymėjo atstovas spaudai Darius Gyvūnų gerovė, jo teigimu, tarsi lazda su dviem galais. Viena vertus, tai didžiulės investicijos, o kita vertus nauda verslui. Kiaulių gerovės reikalavimai numato, kad, pavyzdžiui, turi būti patenkintas įgimtas jų smalsumas. Kiaulės mėgsta kapstytis. Joms taip pat duodame kramtukų, kad, užuot graužusios kaimynei uodegą, dantis suleistų į juos. Svarbu ir tai, kad jų kojos nestrigtų į groteles, ant kurių stovi, vardija reikalavimus Saerimner vadovas. Visa tai, pasak jo, būtina suteikti Skaičius milijonai 3Tiek kiaulių Lietuvoje buvo auginama iki Nepriklausomybės atkūrimo. Kiaulienos madas diktuoja kainos Ryliškis. Mėsa tiekiama operatyviai pagal konkrečios parduotuvės poreikius ir prekybos centrų lentynas pasiekia ne vėliau kaip per 48 val. po gyvulių paskerdimo. Anot D.Ryliškio, kiauliena, jautiena, veršiena ir aviena nėra pakuojama į vakuumą ar šaldoma, o tik atvėsinama. Šios mėsos nereikia saugoti sandėliuose ar gabenti tūkstančius kilometrų, kaip importuojamos, todėl ji išlieka šviežia. Tik lietuviška kiauliena prekiauja ir tinklas Iki. Importuotos atsivežame tik per akcijas, kai paklausa gerokai išauga ir vietos produkcijos pritrūksta, 15min teigė bendrovės atstovas spaudai Valdas Lopeta. Lietuviška brangesnė Kad šviežios mėsos pirkėjai yra ypač jautrūs kainai, pripažino ir Rimi viešųjų ryšių vadovė Raminta Stašaitytė- Česnulienė. Šių prekybos tinklų klientai daugiausia kiaulienos ir kitos mėsos taip pat nuperka įvairių akcijų metu. Tiekėjai ne visada gali užtikrinti pakankamą lietuviškos kiaulienos kiekį visam tinklui ir visoms akcijoms. Todėl, priklausomai nuo pasiūlos, kiaulei ne tik todėl, kad reikia vykdyti reikalavimus, bet ir tam, kad ji normaliai augtų. Jeigu kiaulė nesijaus gerai, tai ir fermos gamybos rezultatai bus prastesni. Europoje visi augina panašias kiaulių veisles, populiariausios yra landrasas, diurokas ir jorkšyras. Visos jos yra gerai vertinamos, atsižvelgiant į tai, kiek kiaulė suėda ir kiek priauga. Mėsai yra auginami šių veislių mišrūnai. Pavyzdžiui, mes parduodame vidutiniškai 105 kg kiaulę, kuri užauga per 6 mėnesius, sako S.Leonavičius. O štai Lietuvos baltąją kiaulę šalies kiaulininkystės kompleksuose jau sunku surasti. Ši veislė savo vietą užleido kitoms todėl, kad buvo nepatraukli dėl didelio kiekio lašinių ir prastos mėsos išeigos. Lietuvoje visi kalba, kad nori gerų lašinių, tačiau mokėti už juos nesutinka. Todėl dabar perkame ukrainietiškus ir vokiškus lašinius, pastebi S.Leonavičius. O.Malaškevičienė: Lietuvos mėsos perdirbėjai nepajėgia užtikrinti reikiamo kiekio tam tikros mėsos rūšies viso mūsų tinklo parduotuvėms. kokybės ir kiekio, prekiaujame lietuviška, lenkiška, olandiška, belgiška, daniška, vokiška kiauliena, teigė R.Stanaitytė-Česnulienė. Anot pašnekovės, lietuviškos kiaulienos nuperkama apie 10 proc., ji yra brangesnė. Lietuviai, kai tik gali ir kaina labai nesiskiria, ieško lietuviškos prekės, patikino Rimi atstovė. Dauguma pirkėjų ieško patrauklios kainos, tačiau yra ir tokių, kurie prašo iškirtinai lietuviškos produkcijos. Šis segmentas auga, todėl prekybos tinklas teigia ieškantis galimybių pasiūlyti kuo daugiau lietuviškos kiaulienos. Prekybos centruose Prisma prekiaujama kiauliena iš Lietuvos, Estijos ir Vokietijos. Populiariausia iš fasuotų gaminių Utenos mėsos produkcija, o šviežios sveriamos mėsos skyriuje estiška kiauliena. Labiausiai perkama sveriama kiauliena, 15min informavo Prisma LT komercijos direktorius Hannu Houni. Didesnį jos pardavimą lemia ir kaina fasuota produkcija yra kiek brangesnė už sveriamą. Kiaulienos pardavimai yra sezoniški, vasarą daugiausiai nuperkama sprandinės, šonkaulių ir šoninės, o šaltesniu metų laiku faršo ir kt. Algė Budrytė Puiki Eurovizija už šiurpią sumą Jeigu pasaulyje būtų skelbiami mėnesio šalies rinkimai, gegužės nugalėtoju neabejotinai taptų Azerbaidžanas. Praėjusią savaitę Baku vykusi Eurovizija buvo kaip reta pompastiška, įspūdinga, žiūrima ir plačiai nuskambėjusi žiniasklaidoje. Vis dėlto apie azerbaidžanietiško stebuklo ekonominę pusę kalbėta nedaug. Renginys nusinešė daugiausia lėšų per visą 57 metų eurovizinio šou istoriją. Internetinis žurnalas Transitions Online skelbia, kad, konservatyviausiais preliminariais vertinimais, tiesioginės Azerbaidžano išlaidos (neskaitant statybos, renovacijos ir kitų infrastruktūros gerinimo darbų) sudarė apie 76 mln. JAV dolerių (190 mln. Lt). Tai yra beveik dvigubai tiek, kiek 09 m. išleido Rusija brangiausiai iki šiol regėtai Eurovizijai. Turtingosios Norvegija ir Vokietija, kur Europos dainininkai rungėsi atitinkamai 10 m. ir pernai, sugebėjo rasti po maždaug 37 mln. JAV dolerių pagal didžiausius skelbiamus įverčius. Natūralu, kad posovietinės šalys linkusios daugiau nei vakariečiai sureikšminti šį žiūrimiausią nesportinį televizijos renginį. Daugelis jų, neišskiriant ir Lietuvos, Euroviziją vertina kaip langą į tarptautinę reklamos areną ir suteikia jai nacionalinę svarbą. Tiesioginės Azerbaidžano išlaidos (neskaitant statybos, renovacijos ir kitų infrastruktūros gerinimo darbų) sudarė apie 76 mln. JAV dolerių. Žvelgiant į gausius Azerbaidžano naftos ir dujų išteklius, nekyla abejonių, kad šalis yra finansiškai pajėgi vienam renginiui atseikėti lėšų, kurios prilygsta beveik 80 proc. šių metų Lietuvos kultūros ministerijos biudžeto. Kai pasaulio ekonomika buksavo, Azerbaidžano ūkis sparčiai yrėsi į priekį ir tik pernai stabtelėjo, sulėtėjus naftos gamybos apsukoms. Daugeliui prasiskolinusių valstybių seilė tįsta, šnairuojant į vieną žemiausių pasaulyje Azerbaidžano valstybės skolos lygį. Nemokumo krize čia nė nekvepia. Ne veltui Ispanijos atstovė užsiminė, kad geriau jau nelaimėti, nes pavargusiai jos šaliai tokio masto renginys būtų per sunki našta. Kita vertus, išblizgintas Baku blizga ne visiems. Azerbaidžano gerovės lygio rodikliai byloja apie tai, kad šalies gyventojai verčiasi daug sunkiau nei Lietuvoje. Vidutinis mėnesinis atlyginimas Azerbaidžane gerokai mažesnis nei Lietuvoje, o infliacija beveik dvigubai didesnė. Ką ir kalbėti apie tai, kad šalies šiaurės vakaruose azerbaidžaniečiai apskritai neturi geriamojo vandens. Tuo tarpu per rekordiškai trumpą laiką išdygęs Crystal Hall atitraukė vieną penktadalį (apie 64 mln. JAV dolerių) vandentiekio sistemos renovacijai numatytų lėšų. Skirstant biudžeto lėšas, viešųjų ryšių prioritetą azerbaidžaniečiai (tiksliau prezidentas I.Alijevas) akivaizdžiai iškėlė aukščiausiai, pamindami net gyvybiškai svarbius žmonių poreikius. Įvertinti renginio ekonominį atsiperkamumą vargu ar kada nors bus įmanoma. Netgi duomenų apie bilietų pardavimus nėra. Kita vertus, apie atsiperkamumą Azerbaidžano valdžia net ir negalvojo. Tikslas buvo bet kokia kaina pasirodyti pasaulietine ir modernia šalimi. Tokia šalis Azerbaidžanas dar tikrai nėra, nors pelnyti Vakarų dėmesį pavyko. Svarbu, kad jis nebūtų trumpalaikis ir apakintas išorinio Baku spindesio.
Miestai 7 Vilniaus šilumos ūkis: Naujas viliotinis Violeta Grigaliūnaitė v.grigaliunaite@15min.lt Vilniaus šilumos ūkis iki 17 metų išnuomotas Prancūzijos koncernui Dalkia, tačiau sutartį gali tekti nutraukti anksčiau ir sudaryti koncesiją su investuotoju, kuris šilumos ūkį modernizuos. Apie tai interviu savaitraščiui 15min pareiškė Vilniaus šilumos ūkio tinklų direktorius Arūnas Keserauskas. Jis neslėpė skeptiškai vertinantis koncerno Dalkia ir jos konkurentės bendrovės Fortum ketinimus sostinėje investuoti šimtus milijonų litų į naujas biokuro jėgaines. Vilniaus tarybos opozicija vis prabyla apie būtinybę nutraukti šilumos ūkio nuomos sutartį ir perimti jį savivaldybės nuosavybėn. Ar yra pagrindo tokiems sprendimams? Tai, kas yra įrodoma argumentais, yra dalykiniai svarstymai, o kas neįrodoma politikavimas. Šiuo atveju opozicija, sakydama, kad reikia nuomininką išvaryti ir tuomet bus pigesnė šiluma, kuria politinį šou, neparemtą jokiais argumentais. Valstybinė kainų kontrolės ir energetikos komisija nežiūri, koks yra šilumos tiekėjo pavadinimas, ji žiūri remdamasi savo rodikliais į duomenis, kuriuos šilumos tiekėjas pateikia. Turto nuomos kaštai nėra įskaičiuoti į tarifą, tai yra mokama iš Vilniaus energijos pelno. Todėl sakyti, kad susigrąžinus šilumos ūkį būtų pigesnė šiluma, nėra jokio pagrindo. Tarifas būtų tas pats. Argumentas, kad savivaldybės įmonė nesiektų pelno, taip pat nėra teisingas. Vienas iš šaltinių didinti investicijas yra pelnas. Vilniaus energija investavo labai daug pinigų vos išsinuomojusi turtą ir mes jiems vis dar skolingi apie 80 mln. Lt, kuriuos nuomininkai tikisi atsiimti gaudami amortizacijos mokestį. Kainų metodikoje pelnui yra numatyti 5 proc., juos gauna visi Lietuvos šilumos ūkiai, kitas klausimas, kur tas pelnas naudojamas. Vilniaus savivaldybė iš nuomininko kasmet gauna apie 2,5 3 mln. Lt nuomos mokestį. Teisėsauga atliko kratas su Vilniaus energija susijusiose įmonėse, įtariama, kad galėjo būti neteisėtai didinama šilumos kaina. Ar tai nėra pagrindas nutraukti Vilniaus šilumos ūkio nuomos sutartį? Įtarimus galima pareikšti bet kam tiek jums, tiek man. Visa esmė yra, ar jie kuo nors pagrįsti. Palikime tai tiems, kurie dirba. Artėja 16-ieji, kai dėl reikalavimų apriboti taršą Vilniaus šilumos ūkis negalės likti toks, koks yra. Kaip jį reikėtų modernizuoti? Kurie projektai yra pasistūmėję toliau kalbų? Prieš beveik dvejus metus savivaldybė atsisakė pratęsti nuomos sutartį ir taip išspręsti visas problemas. Valstybė yra įsipareigojusi iki 16 metų padaryti taip, kad Vilniaus termofikacinė elektrinė (VE 3) atitiktų gamtosauginius reikalavimus, bet investicijų į šį projektą nenumatė. Vadinasi, mums kito kelio nelieka, kaip tik skelbti konkursą ir laukti investuotojų, kurie ateitų ir modernizuotų elektrinę taip, kad ji atitiktų gamtosauginius reikalavimus. Kitu atveju elektrinę gali tekti paprasčiausiai uždaryti, kaip buvo padaryta su Ignalinos AE. Konkurso sąlygos turi būti paruoštos iki rugpjūčio 31 dienos. Dabar dirbame su konsultantais, norime kuo greičiau parengti sąlygas ir pradėti procesą. Manau, kad norinčiųjų investuoti į tokį ūkį eilės nebus, teks ieškoti investuotojų ir juos motyvuoti. Vilniaus savivaldybės taryba dar 08 metais priėmė sprendimą nuo dujų pereiti prie biokuro, o perėjus prie biokuro Vilniaus šilumos ūkis 16 metais įsigaliosiančios direktyvos reikalavimus atitiks. Konkurso sąlygose planuojame tris pagrindinius momentus: atitikimas direktyvai, perėjimas prie biokuro ir kuo palankesnės šilumos kainos vartotojams. Savivaldybė skelbs tarptautinį konkursą Vilniaus šilumos ūkiui modernizuoti, nors ūkis iki 17 metų yra išnuomotas koncernui Dalkia. Ar šis konkursas nėra skirtas tik koncernui Dalkia? Jau į konkurso sąlygas teks įrašyti, jog gali dalyvauti bet kas, ir tada spręsime, ar nutraukti dabartinę sutartį, ar imtis kažkokių kitokių sprendimų. Gali būti, kad bus nutraukta dabartinė šilumos ūkio nuomos sutartis? Gali būti ir toks variantas. Tokius pasirinkimus mes turime, šalys atsisėda ir susitaria. Nereikia to atmesti. Ateis operatorius, investuos savo pinigus, per numatytą laikotarpį juos atsiims ir paliks mums toliau valdyti savo šilumos ūkį. Kiek investicijų prireiks modernizuoti Vilniaus šilumos ūkį? Galiu kalbėti tik preliminariai. Remiantis mūsų skaičiavimais, tai gali būti apie 800 mln. Lt. Reikia sulaukti, kokį modelį investuotojas pasiūlys, kad vėliau galėtų atgauti savo pinigus. Manome, kad tikriausiai tai bus koncesija. Ateis operatorius, investuos savo pinigus, per numatytą laikotarpį juos atsiims ir paliks mums toliau valdyti savo šilumos ūkį. Jeigu pertvarkius Vilniaus šilumos ūkį VE 3 bus deginamas biokuras, ar turi prasmės bendrovių Dalkia ir Fortum kalbos apie naujas biokuro jėgaines? Dalkia teigia norinti investuoti 500 mln. Lt, Fortum 700 mln. Lt. Ketinimų daug kas išsako. Galiu pasakyti savo nuomonę: aš į tokius ketinimus žiūriu tik kaip į ketinimus. Ketinimais čia nieko nepamaitinsi. Aš į bendrovių Dalkia ir Fortum pasiūlymus investuoti labai didelius pinigus ir tiekti šilumą pigiau žiūriu kaip į konkurentų siūlymus. Mes šioje srityje varžysimės: kai mūsų gaminamos šilumos kaina modernizavus ūkį nebus didelė, įdomu, kaip bus su tais ketinimais investuoti. Nuolat kartojama, kad už šildymą brangiai mokame dėl to, jog gyvename nerenovuotuose daugiabučiuose namuose. Ar yra vilties, kad renovacijos programa pajudės iš mirties taško? Vilniaus šilumos ūkio modernizavimo projekte numatyta, kaip bus bandoma išjudinti renovaciją. Netrukus pasiūlysime gyventojams ESCO modelį. Pagal ESCO modelį gyventojai neprisiima finansinės rizikos, ją prisiimtų arba Vilniaus šilumos ūkio tinklai, arba mūsų programa Atnaujinkime būstą atnaujinkime miestą. Mes turėtume surasti finansavimą, kad galėtume daliai namų pritaikyti ESCO modelį ir padėtume gyventojams išspręsti problemas. ESCO modelio esmė tokia: leisti renovuoti savo namą ir nemokėti daugiau kas mėnesį, negu mokama dabar, o po tam tikro atsipirkimo laikotarpio mokėti mažiau ir gyventi civilizuotai. Tik nenorime užsibrėžti, kad per dvejus ar trejus metus būtinai renovuosime visus Vilniaus namus. Taip tikrai nebus. A.Keserauskas leidžia suprasti, kad naujos biokuro jėgainės sostinėje tik viešieji ryšiai. J.Kalinsko nuotr.
8 Tyrimas Kodėl Malofejevas virto Mažai kas žino, kad buvęs Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas, generolas majoras Vitalijus Vaikšnoras, dabar dirbantis Lietuvos kariniu atstovu prie NATO ir ES Briuselyje, iki 1992 metų buvo šaukiamas Kostrubinu. Kas suaugusius rimtus žmones verčia keisti pavardę? Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt Prezidento Rolando Pakso apkaltos metu įkliuvęs veždamas slaptus dokumentus R.Paksui tuometis Valstybės saugumo departamento Alytaus apskrities viršininkas Albertas Sereika gimė Sereičiku. Vyras tikina kadaise radęs dokumentus, kad tikroji jo giminės pavardė buvo Sereikos, todėl prieš maždaug penkiolika metų nusprendė susigrąžinti originalią pavardę. Tiesa, A.Sereikos broliai ir tėvas ir dabar tebeturi Sereičikų pavardę. Mano pavardė yra pakitusi istorijos vingiuose. Mūsų šeima gyvena toje geografinėje vietoje, kur buvo riba tarp Vilniaus, Gardino gubernijų, ir, Lenkijai okupavus Lietuvos dalį, irgi atsidūrė Lenkijoje, todėl pavardė buvo tiesiog subaltarusinta. O aš ją sulietuvinau susigrąžinau senesnįjį variantą. Man tai buvo svarbu, bet tik man asmeniškai, o nuo to absoliučiai niekas nepasikeitė. Tai įvyko labai seniai ir esu tikras, kad tai nieko nekeičia, ir net neklausiau aplinkinių reakcijos. Manau, kad ji normali turėjo būti, paaiškina vyras. Krepšinio treneris Rolandas Radvila, šiuo metu dirbantis Rusijoje, jau kelerius metus prisistato šia pavarde, nors anksčiau buvo Radvilavičius. Su broliu jis nusprendė susigrąžinti tikrąją proprosenelių pavardę, nes Radvilavičius sulenkinta pavardė. Apie tai, kad jo protėviai buvo Radvilos, treneris sužinojo tyrinėdamas giminės medį. Nusprendė sulietuvinti M.Romerio universiteto dėstytojas ir žurnalistas Gintaras Aleknonis iki 1992 metų buvo vadinamas Aleknavičiumi. Jis pavardę ne keitė, bet sulietuvino. Dėl to vyrui net teko ginčytis su metrikacijos skyriaus darbuotoju. Jis sakė: jeigu keistumėte galūnę arba numestumėte priesagą, tuomet galėtumėte sakyti, kad lietuvinate. Dabar keičiate pavardę. Nesutarėme, bet dokumentus apiformino, pasakoja žurnalistas. Aleknoniu jis oficialiai tapo gaudamas lietuvišką pasą. Žurnalisto manymu, tai simboliška: Rašydamas straipsnius, Aleknoniu pasirašinėdavau ir anksčiau. Taigi A.Sereika: Man tai buvo svarbu, bet tik man asmeniškai, o nuo to absoliučiai niekas nepasikeitė. keitimas man atrodė savaime suprantamas jau esančios padėties įteisinimas. Beje, Aleknonis yra dirbtinai sukurta pavardė. Kiek žinau, esama tik Aleknonių kaimo. O šią pavardę sugalvojo mano tėvo brolis Antanas, jis seniai, dar sovietmečiu, pasikeitė Pavardė pakeičiama per 2 mėnesius pavardę ir tapo Aleknoniu. Taigi Aleknoniai esame tik du. Paklaustas, kas pasikeitė pakeitus pavardę, G.Aleknonis pajuokavo: Trumpesnė pavardė visada patogesnė. Per dvidešimt metų kiek rašalo sutaupiau. Manau, kad sulietuvintą pavardę lengviau tarti svetimšaliams, tuo turėtų džiaugtis iš užsienio atvykstantys mano paskaitų besiklausantys studentai. Patėviškos peripetijos Italijos Bolonijos krepšinio klube žaidžiantis 0 cm krašto puolėjas iš Klaipėdos Deividas Daunys prieš penkerius metus Edvarda Časienė, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja, teigia, kad asmuo, pageidaujantis pakeisti pavardę, kreipiasi į savo gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigą, kur pateikia rašytinį prašymą. Gavęs asmens prašymą, civilinės metrikacijos įstaigos darbuotojas tikrina nurodytą informaciją, pradeda bylą, nagrinėja surinktą medžiagą ir surašo nustatytos formos išvadą. Išvadoje siūloma pakeisti arba nepakeisti pavardės. Jos keitimo byla kartu su išvada siunčiama Teisingumo ministerijai. Jos tarnautojas tvirtina išvadą ar atsisako ją tvirtinti, jei pareiškėjo prašymas nepagrįstas ir neatitinka taisyklėse nurodytų reikalavimų. Prašymas dėl pavardės keitimo turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 2 mėnesius, dėl svarbių priežasčių terminas gali būti pratęstas iki 4 mėnesių. Už pavardės keitimą sumokama 42 Lt. L.Kalpokaitė sudėtingą Kolpašnikovos pavardę pakeitė į patogesnę. Š.Mažeikos/BFL nuotr. pasikeitė pavardę ir tapo Gailiumi. Jo motina ištekėjo antrą kartą, gimė Deivido brolis. Jaunasis krepšininkas vienintelis šeimoje buvo kitokia pavarde, su tėvu nelabai bendravo, dėl to nusprendė pasiimti patėvio pavardę. Nuo tada visa jo šeima turi Gailių pavardę. 09-ųjų kovą netikėtai paaiškėjo, kad žinomas verslininkas ir vakarėlių liūtas Marius Gelažnikas anksčiau buvo Marius Raugalas. Vyras įnirtingai neigė šią informaciją, nors jo bendraklasiai ir internautai ūžė, kad verslininką jie pažįsta tik kaip Raugalą. Žurnalistai išsiaiškino, kad vyras Gelažniku buvo iki to momento, kai jo motina ištekėjo antrąkart ir davė sūnui patėvio pavardę. Tada jis turėjo Raugalo pavardę, o, tapęs pilnamečiu, ją vėl pasikeitė į Gelažniko. Verslininkui ši tema nėra maloni. Esu gimęs kaip Marius Gelažnikas ir turiu visa tai įrodančius dokumentus. Detalių aš nelinkęs aiškintis. Susigrąžinau savo senąją pavardę, niekada pavardės nesu keitęs. Koks gimiau, toks ir esu. O eiliškumas kas išteka, kas keičia pavardes, kas prirašo vaikui be jo pritarimo,
Tyrimas 9 Motyvai patys įvairiausi Nevera? Bandymas išsiaiškinti, kas verčia mūsų generolus ir prokurorus keisti pavardes Inga Šulcienė, psichologė Vardas ir pavardė yra be galo svarbūs ir reikšmingi asmens savęs suvokimui. Tėvai, rinkdami vaikui vardą, sudeda į jį savo prasmes, lūkesčius, fantazijas. Vaikas, augdamas ir pradėjęs save skirti kaip atskirą individą, taip pat tapatinasi su savo vardu, vėliau ir su pavarde. Pavardė labai reikšminga, nes padeda identifikuoti save su šeima, gimine, parodo, kokie ryšiai žmones sieja. Buvęs vienas Lietuvos kariuomenės vadovų V.Vaikšnoras iki 1992 m. nešiojo Kostrubino pavardę. NATO nuotr. Buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas A.Nevera niekuomet nepaaiškino, kodėl anksčiau jo pavardė buvo Malofejevas. BFL nuotr. Vardo ar pavardės keitimas gali būti suvokiamas kaip veiksmas, tariamai padėsiantis atsiriboti nuo skausmingos patirties ir padėsiantis labiau priimti save. Tikrieji motyvai, dėl kurių žmonės keičia pavardes, gali būti labai įvairūs: vaikystės nuoskaudos, patirtos patyčios, noras atsiriboti nuo šaltų ar traumuojančių santykių su gimdytojais, tapatinimasis su idealais (popžvaigždėmis), įvaizdžio keitimas ir t. t. Žmonės pavardes keičia taip pat ir dėl to, kad pavardė jiems gali asocijuotis su kažkokia garbinga istorija, garbinga praeitimi. Manoma, kad pirmosios pavardės Europoje atsirado Italijoje, Venecijoje, maždaug X XI amžiuje. Lietuvą pavardžių banga pasiekė tik XV amžiaus pabaigoje. tai čia jau yra diskusijos ir liguistas požiūris, trumpai ir miglotai situaciją paaiškina M.Gelažnikas. Priežasčių neatskleidžia Neseniai dėl skandalo su paskola atsistatydinęs generalinio prokuroro pavaduotojas Andrius Nevera bendramokslių buvo žinomas kaip Malofejevas. Tai paaiškėjo 11-ųjų balandį, kai prezidentė paskyrė vyrą į šias pareigas. Interneto komentatoriai netruko atskleisti, kad Nevera anksčiau buvo Malofejevas. Jo tėvas Aleksejus Malofejevas, buvęs Vilniaus rajono tarybos narys. Tokias pareigas kaip A.Nevera užimantis žmogus turėjo gyvenimo aprašyme nurodyti, kad seniau gyveno kita pavarde, tačiau to nepadarė. O į klausimą, kodėl pasikeitė pavardę, niekada neatsakė. Paaiškinti pavardės keitimo priežasties jis nepanoro ir savaitraščiui 15min. Pagerbė mirusią močiutę Verslininkas Linas Karalius-Ezopas iki dabar jau iširusios antrosios santuokos turėjo kitą pavardę Mažeika. 01-aisiais jis vedė Raimondą Grosaitę ir pasikeitė savo pavardę į motinos mergautinę. Taip Linas tapo Karaliumi, o Raimonda Karaliene. Tai labai asmeniška, liečia mano šeimos reikalus, dėl to niekada neskelbiau tikrosios istorijos, sako L.Karalius, paprašytas įvardyti pavardės keitimo priežastį. Galiu tik pasakyti, kad tai tikrai nesusiję nei su vedybom, nei su žmonom, nei su antrom pusėm. Aš tokiu būdu išreiškiau pagarbą savo mirusiai močiutei. Nežinau, ar tai turėjo įtakos mano gyvenimui, bet anksčiau toks skandalingas nebuvau. Dabar ši pavardė tiek išeskaluota įvairiose skandalingose istorijose, kad kartais kyla minčių antrą kartą ją pasikeisti, prisipažino verslininkas. Kolpašnikova tapo Kalpokaite Žinoma aktorė Larisa Kalpokaitė irgi pasikeitė pavardę. Moteris gimė su Kolpašnikovos pavarde. Ji pradėjo trukdyti studijuojant aktorystę, todėl baigdama Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Larisa tapo Kalpokaite. L.Kalpokaitė šiuos pokyčius aiškina paprastai: Mano pavardė buvo labai ilga ir Žmonės, ieškodami savo šaknų, savo istorijos, taip pat ieško savojo tapatumo. Noras žinoti, kokia yra giminės istorija, kokia pavardės kilmė, tai noras kažką daugiau žinoti apie savo ištakas. Jei giminėje buvo kilmingų žmonių, turinčių titulus ar pasižymėjusių savo darbais, žmones tai gali skatinti keisti savo pavardes, pasiimant garsių giminaičių pavardes. Tačiau tai tik fasadas, išorė, už kurios lieka tas pats vidus. nepatogi tarti. Kalpokaitė skambėjo maksimaliai panašiai. Aš šito nesureikšminu. Visų pirma, esu aktorė. Aktoriai dažnai keičia pavardes arba pasirenka pseudonimus tam, kad būtų galima lengviau juos įsidėmėti. Aktorė juokiasi, kad pasikeitus pavardę jos gyvenime viskas liko kaip buvę. O moters pase jau seniai puikuojasi už aktoriaus Jono Braškio ištekėjus gauta pavardė Braškienė.
Komentaras 10 Pasaulis Henrikas Vaitiekūnas Kiek kainuoja pagalvė? Esu vienas iš nedaugelio laimingųjų, jau pabuvusių prie jūros. Ant Palangos tilto pilni kibirai žuvies: vos užmeti ir jau trauk! Papasakosiu apie tą laimikį netrukus. O dabar apie slaptas ir gerbiamiems žiūrovams dar nežinomas televizines svajones. Dar žiaurus gruodžio gruodas kaustė Lietuvą, kai vienos televizijos duris pravėrusi masinių renginių organizatorė iš provincijos Vyriausiajam ištiesė prirašytą lapą. Tame lape buvo meniškai atvaizduota pati karščiausia vasaros naktis, siautulingas gitarų džeržgėjimas, o kartais visai gražūs garsai. Tai buvo televizinis vasaros projektas, pagal kurį Palangoje turėjo rungtis triukšmingiausi (visomis prasmėmis) Lietuvos didžėjai. Surasti ir rėmėjai alkoholio gamintojai. Programa naktinė (metas, kai galima tai reklamuoti). Bet Direktorius paklausė: O kas mus naktį žiūrės? O ką apie tai Bažnyčia pasakys? Galvoje vėl turėtas alkoholis. Stojusia tyla viskas ir baigėsi. Dabar vėl tyla. Tačiau šįsyk ji daug apgaulingesnė. Nes į Palangą ruošiasi visos televizijos. Ir spėlionė: ką jos per visą vasarą rodys? Nereikia spėlioti. Nes aišku. Rodys Palangos savivaldybės kovą su olandų atrakcionais. Ir pralaimėjimą. Jei nepatingės TV grupė nuvažiuos iki Šventosios (bet ten užkaltas poilsines šeimininkai pradės vėdinti tik birželio vidury). Visai gali būti, kad televizijos susuks reportažų apie per garsią lauko kavinių muziką (kaip pernai, užpernai ir užužpernai). Dar bus reportažas iš respublikinės šunų parodos. Ir apie nešvarų jūros vandenį. Ir apie tai, kad trūksta tualetų, todėl visi sisioja į jūrą (pirmą reportažą apie tai pagaminau 1979 metais, kai daugelis didžėjų dar nebuvo gimę). Galbūt Palangos gatvėje jis sutiks R.Rastauską? Gal net pakalbins jį? Bet greičiausiai nepakalbins. Nes jauni žurnalistai nežinos, kas jis toks. Kultūringa laida Panorama būtinai prisimins Kurhauzo istoriją. KK2 būtinai aplankys šokių vakarą paliegusiųjų sanatorijoje. Ir nebus nė vieno filmuoto reportažo iš Ramybės klubo. Beje, galbūt kažkam labai pasiseks? Galbūt Palangos gatvėje jis sutiks R.Rastauską? Gal net pakalbins jį? Bet greičiausiai nepakalbins. Nes jauni žurnalistai nežinos, kas jis toks. O jei žinos nepažins: jis juk nepanašus į Jurijų Smoriginą. Kodėl apie visa tai rašau? Todėl, kad birželio 1-ąją prasideda poilsio sezonas. Ir dar todėl, kad Pinigų karta visa, kas nauja, dar antradienį parodė. O nauja (irgi tik sąlyginai) yra kaip beprotė ant kabliuko puolanti žuvytė rubuilis grundulas. Rūkyti netinka, marinuojama išskysta, kepta balta ir skani. Naujas Palangoje yra Pagalvės mokestis vienas litas vienam poilsiautojui už naktį. Bet Pinigų karta šypsodamasi jau diskutavo apie tai, kad galima ir dvi galvas ant vienos pagalvės padėti bus pigiau. Tiesa, visai gali būti, kad kokiam jaunam žurnalistui galvą gali pradėti sukti koks jaunas Palangos politikas: sugalvos istoriją ir tiek. Ir filmuok. Bet patariu nesusigundyti: visos televizijos jau yra slaptai sutarusios už dyką politikų iki rinkimų nerodyti. Palangos politikams patarimas: jei netyčia jus nufilmuotų ir dar netyčiau parodytų esate prapuolę. Visi manys, kad susimokėjote. Žinoma, neoficialiai. Tad ką galima rodyti? Dovanoju idėją: pasiūlykit apmokestinti kurorto kavinių kėdes. Už atsisėdimą (kaip taksi) vienas litas. Jei idėją prastumsit visą vasarą vakarais turėsit ką rodyti. Kai ateis rugsėjis galėsit kartoti rytais. Keistas atomo gerbėjų klubas: Lietuva tarp trečiojo pasaulio šalių Atgal į branduolinių valstybių klubą besiveržianti Lietuva drauge gali patekti į tokias pat mintis puoselėjančių nestabilių ir korumpuotų trečiojo pasaulio šalių būrį. Pernykštė avarija Fukušimoje ir lyg ant mielių augantys kaštai Vakarų valstybes privertė iš naujo įvertinti atominės energetikos plėtros planus. Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt Britų chemikas Frederickas Soddy dar 1908 metais pareiškė: atomo branduolyje slypinti milžiniška galia gali pakeisti dykumą, atitirpdyti užšalusius ašigalius ir visą pasaulį paversti į džiaugsmingą rojaus sodą. Bet ta jėga, tapusi ginklu, sukėlė priešingą efektą sodus sugebėjo paversti dykumomis. Idealistai vylėsi, kad branduolinė energija ateinančius amžius bus pigus, patikimas, nesenkantis ir saugus elektros šaltinis. Bet tikriausiai artimiausioje ateityje taip nebus, minint avarijos Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje metines tvirtino britų žurnalas Economist. Daugiausia stato kinai Pirmosios branduolinės AE iškilo praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Netrukus įsibėgėjusią atominės energetikos plėtrą (9-ajame dešimtmetyje pradėjo veikti 218 reaktorių po vieną kas 17 dienų) pristabdė incidentai Trijų mylių saloje JAV Pensilvanijos valstijoje (1979 metais įvyko dalinis branduolinio kuro nutekėjimas) bei tragedija Černobylio jėgainėje (1986 metai) ir iškastinio kuro kainų kritimas 9-ojo dešimtmečio viduryje. Branduolinės energetikos dalis per ketvirtį amžiaus susitraukė nuo 17 proc. iki 13,5 proc., bet vienas reaktorius pagamina vidutiniškai daugiau produkcijos. Statistika leidžia prognozuoti, kad, augant pasauliniam energijos poreikiui ir ypač aktyviai šį sektorių vystant Kinijai bei Indijai, po vieną vidutiniškai 1000 MWe galios reaktorių gali pradėti veikti kas 5 dienas. Šiuo metu 30 pasaulio valstybių (daugiausia Europos) ir Taivano teritorijoje veikia 435 branduoliniai reaktoriai, jie pagamina beveik 14 proc. elektros, bet tik 4 proc. visos energijos (Europoje 30 proc.). Visų pasaulio branduolinių reaktorių veiklos trukmė jau pasiekė maždaug 14,5 tūkst. metų. Pastaraisiais metais buvo pastatyta ar tebestatoma apie 60 naujų reaktorių, daugiausia Kinijoje (maždaug pusė), Indijoje, Pietų Korėjoje ir kitur Azijoje, dar per 150 reaktorių 28 šalyse turėtų iškilti per artimiausią dešimtmetį. Vien kinai planuoja iki m. padidinti savo pajėgumus iki 70 80 GW, rusai iki 43 GW, indų tikslas yra 30 naujų reaktorių. Remdamasi šiais planais, Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA) paskelbė prognozes: metais veikiančių AE pajėgumai gali padidėti penktadaliu (nuo dabartinių 377 GW), o 30 metais pasiekti 546 803 GW. Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacija prognozuoja 816 GW. Iki Fukušimos nelaimės nemažai valstybių buvo išreiškusios susidomėjimą gaivinti ar pradėti branduolinės energetikos programas. Prieš keletą metų TATENA buvo sulaukusi prašymų padėti imantis tokių programų iš daugiau nei 50 valstybių. Jessicos Jewell iš Centrinio Europos universiteto teigimu, šios šalys skiriasi Kodėl prireikė atomo? Pirmosios atominės jėgainės buvo pateisinamos poreikiu sumažinti smogą didmiesčiuose, taip pat siekiu gaminti pigesnę energiją. Priešingai nei naftos ir dujų, urano rezervai atrodo gana gausūs. Jų turėtų pakakti mažiausiai šimtmečiui. Be to, uranas yra tolygiau geografiškai pasiskirstęs, nemažai jo randama išsivysčiusiose šalyse. Dėl šių ir kai kurių kitų priežasčių manoma, kad branduolinė energetika gali užtikrinti saugesnį energijos tiekimą. Šis klausimas ypač aktualus Lietuvai ir kitoms šalims, kurios turi nedaug savo iškastinio kuro, todėl yra priklausomos nuo importuojamos žaliavos ar energijos. Skaičius 435 Tiek branduolinių reaktorių šiuo metu veikia 30-tyje valstybių. ekonominiu ir socialiniu išsivystymu: nuo Lenkijos, Graikijos, Portugalijos, Latvijos, Estijos, Kroatijos, Turkijos, Kataro, Jungtinių Arabų Emyratų, Saudo Arabijos iki Baltarusijos, Kubos, Jamaikos, Libijos, Jemeno, Sirijos, Mongolijos, Vietnamo, Singapūro, beveik dešimt Afrikos kraštų. Tik penktadalis jų turi stabiliai dirbančias vyriausybes, pakankamai dideles ekonomikas ir energetikos tinklus, J.Jewell citavo Newscientist.com. Vokietijos tikslas uždaryti Ekspertai įsitikinę, kad didelę dalį branduolinės energetikos plėtros sudarys jau veikiančių atominių elektrinių (daugiausia Vakaruose) atnaujinimas ar veiklos pratęsimas. Po Fukušimos tragedijos tokie planai gali būti peržiūrėti. Naujos AE kol kas planuojamos JAV (kalbama apie maždaug naujų reaktorių), bet dar aktyviau ten pratęsiama veikiančių jėgainių veikla arba jos atnaujinamos. Praėjusią savaitę Brazilija pranešė atidedanti planus statyti naujas atomines elektrinės. Vakarų Europoje nauji reaktoriai kol kas statomi Prancūzijoje (veikiančioje Framanvijo atominėje elektrinėje) ir Suomijoje (veikiančioje Olkiluoto atominėje elektrinėje). Kai kuriose šalyse buvo prasidėjusios diskusijos dėl naujų branduolinių reaktorių, bet jos nevirto konkrečiais statybų planais. Kitos, pavyzdžiui, Švedija, ketina mažinti priklausomybę nuo atominės energetikos. Reaguodama į nelaimę Fukušimoje, prieš metus Vokietija nusprendė aštuonių atominių elektrinių, tuo metu sustabdytų patikrinimui ar jau kurį laiką neveikusių dėl techninių problemų, nebepaleisti. Likusios 9 jėgainės turėtų būti uždarytos iki 22 metų. Bulgarai nerizikuos Branduolinė energetika palankiau vertinama Rytų ir Vidurio Europoje. Tiesa, Bulgarija, kaip ir Lietuva turinti demontuoti nesaugia laikomą sovietinių laikų atominę elektrinę, atsisakė planų drauge su Rusija Belenėje prie Dunojaus statyti naują jėgainę.