Šis Lietuvos makroekonomikos apžvalgos leidinys pasirodo gana audringu metu Draugystės viešbučio privatizavimo istorija smarkiai išklibino valdančiosi

Šis Lietuvos makroekonomikos apžvalgos leidinys pasirodo gana audringu metu Draugystės viešbučio privatizavimo istorija smarkiai išklibino valdančiosios koalicijos tvirtumą ir vos nenuvertė nuo politinio olimpo premjero A. Brazausko. Lietuvos ūkiui ne mažiau svarbus yra šiuo metu svarstomas 2006 m. valstybės biudžeto įstatymas, kuris lems fiskalinės politikos prioritetus ateinančiais metais. Lietuvos verslininkai ir gyventojai laukia ir atsakymo į klausimą, kada šalyje bus įvestas euras ir kaip tinkamiau šiam įvykiui pasirengti. Pateikdami skaitytojų dėmesiui specialų skyrelį Lietuva Europos Sąjungoje ar egzistuoja teisė rinktis?, norėjome atkreipti dėmesį į tai, kad integracija į vieningą Europos ekonominę ir finansinę erdvę nėra koks fatališkas procesas. Priešingai konkrečioms šalims paliekama didelė apsisprendimo dėl darbo rinkos reguliavimo, socialinės partnerystės modelio ir pan. laisvė, kuria geriausia pasinaudoti ne kopijuojant toliau pažengusių valstybių patirtį, o atsižvelgiant į vietines tradicijas ir sąlygas. Rengiant Lietuvos makroekonomikos apžvalgą naudoti Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Finansų ministerijos, Lietuvos banko, Vilniaus vertybinių popierių biržos, Lietuvos darbo biržos, tarptautinių ir užsienio šalių institucijų, naujienų agentūrų BNS, ELTA, dienraščių Lietuvos rytas, Respublika, Lietuvos žinios, Verslo žinios ir kiti duomenys. AB SEB Vilniaus banko Lietuvos makroekonomikos apžvalgą parengė: Valdybos pirmininko patarėjas Tel. (8 5)268 2517 soc.m.dr. Gitanas Nausėda Faks. (8 5)268 2508 El. p. gitanas.nauseda@seb.lt Vyriausioji analitikė Tel. (8 5)268 2508 Algė Budrytė El. p. alge.budryte@seb.lt Vyriausioji analitikė Tel. (8 5)268 2521 Vilija Tauraitė El. p. vilija.tauraite@seb.lt AB SEB Vilniaus bankas Gedimino pr. 12, LT-01103 Vilnius-1 Tel. (8 5)268 2800, faks. (8 5)262 2333 www.seb.lt REUTERS: VIBK SWIFT: CBVI LT 2X

TRUMPA SANTRAUKA Tvyrant sąmyšiui liberalų stovykloje, konservatoriai tampa politiniais vienišiais dešiniajame politikos sparne, kovojančiais pagal principą vienas prieš visus. Situacijai rutuliojantis panašia linkme, dešiniosios partijos rizikuoja pralaimėti ne tik artėjančius savivaldybių, bet ir 2008 m. Seimo, galbūt net 2009 m. prezidento rinkimus. Dešinioji alternatyva būtų pasmerkta ilgus metus likti teorine vizija, apie kurią galima pasiskaityti rinkimų programų knygelėse ir politologų rašiniuose, tačiau kurios neįmanoma išvysti politiniame gyvenime. Valdžios institucijos norėtų pradėti plačią informavimo kampaniją apie euro įvedimo Lietuvoje privalumus, problemas ir pasekmes tik sulaukę teigiamo Europos Sąjungos sprendimo dėl Mastrichto konvergencijos kriterijų vykdymo. Tačiau tokią kampaniją būtina pradėti jau dabar. Šiuo požiūriu ne tiek svarbu, ar euras bus įvestas 2007 m. pradžioje, ar truputį vėliau žmonėms suteikta informacija neišgaruos ir lems stipresnę paramą bendrajai ES valiutai Lietuvoje. Griežta fiskalinė politika ir nuolat mažėjantis santykinis valstybės skolos rodiklis yra bene vienas iš teigiamiausių A. Brazausko vyriausybės veiklos bruožų. Nepaisant įvairių interesų grupių spaudimo didinti viešąsias išlaidas, dabartinei Vyriausybei pavyko išlaikyti priimtino lygio fiskalinį deficitą. Pastaruoju metu Lietuvos vyriausybė pasišovė pati atlikti profsąjungų vaidmenį ir siekia sparčiai kelti minimalią mėnesio algą (MMA). Vienodo MMA standarto diegimas lemia kritinėje padėtyje esančių įmonių finansinių rodiklių blogėjimą, gamybos smukimą ir perteklinių darbuotojų atleidimą. Tokia agresyvi valdžios intervencija į darbo jėgos kainos formavimosi procesą pakerta ir samdomųjų darbuotojų interesų gynimą įmonėse juk vis tiek neišsikovosi daugiau, nei valstybė nustatė. Profsąjungų siūlymas indeksuoti darbo užmokestį pagal VKI arba BVP pokyčius yra žalingas verslo konkurencingumui, kadangi tokiu mechanizmu ignoruojama konkrečių įmonių finansinė situacija ir atsiranda vadinamosios darbo užmokesčio kainų spiralės pavojus, kai didindami darbo užmokestį darbdaviai priversti kelti kainas, o didėjant pastarosioms tenka vėl indeksuoti samdomųjų darbuotojų pajamas.

LIETUVOS MAKROEKONOMIKOS APŽVALGA Turinys 1. Bendra politinė ir ekonominė situacija 3 1.1. Trumpas politinės situacijos apibūdinimas 3 1.2. Ekonominės aktualijos 4 1.3. Lietuva Europos Sąjungoje: ar turime teisę rinktis? 5 1.4. Aplinkinės rinkos 7 2. Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai 12 3. Bendrojo vidaus produkto struktūra 17 4. Valstybės skola ir biudžetas 21 5. Mokėjimų balansas 23 6. Užsienio prekyba 24 7. Užimtumas ir nedarbas 27 8. Kainų indeksai 29 9. Darbo užmokestis ir namų ūkių pajamos 30 10. Materialinės investicijos 32 11. Įmonių finansai 34 12. Finansų rinka 36 12.1. Pinigų kiekis ir oficialios tarptautinės atsargos 36 12.2. Kredito įstaigų veikla 37 12.3. Tarpbankinė rinka 40 12.4. Antrinė vertybinių popierių rinka 42 Priedas Statistinės lentelės 44 2

Nr. 23, 2005 m. LAPKRITIS 1. Bendra politinė ir ekonominė situacija 1.1. Trumpas politinės situacijos apibūdinimas Politiniai įvykiai Lietuvoje veja vienas kitą. Buvusio Draugystės viešbučio privatizavimo byla vos neišvertė iš valdžios olimpo itin atsparaus bet kokiems skandalams politiko A. Brazausko. Konservatorių pasiūlymas sudaryti Seimo komisiją viešbučio reikalams ir sąsajoms su dabartine premjero veikla tirti ne juokais įpykdė A. Brazauską, kuris paskelbė ultimatumą arba jis, arba komisija. Darbo partijos lyderis V. Uspaskichas, išnaudojantis kiekvieną galimybę įkąsti valdančiosios koalicijos partneriams socialdemokratams, prabilo apie naujo premjero paieškas ir net priešlaikinių Seimo rinkimų viziją. Nedelsiant buvo sušauktas Politinės koordinacinės tarybos posėdis, kuris užfiksavo status quo koalicija lieka ta pati, premjeras tas pats, o minėtoji Seimo komisija numarinta dar negimusi. Ar reikėjo šios politinės karuselės tik tam, kad būtų sugrįžta į pradinį tašką? Toks klausimas yra iš esmės neteisingas, nes situacija smarkiai pakito. Premjero A. Brazausko ir jo vadovaujamos Socialdemokratų partijos populiarumo reitingai smuktelėjo (žr. 1.1 diagramą) ir jiems jau bus sunku primesti Darbo partijai bei kitoms koalicijos partnerėms vyresniojo brolio valią. Nors konfliktas buvo užglostytas, socialdemokratams teko už tai sumokėti nemenką kainą. Turint omenyje ypatingą V. Uspaskicho domėjimąsi Mažeikių naftos akcijų pardavimu, tikėtina, kad nuo šiol su Darbo partijos vedliu šiuo klausimu bus labiau tariamasi. Darbiečiai gali laukti didesnių nuolaidų iš socialdemokratų svarstant 2006 m. valstybės biudžeto planą, o mokesčių mokėtojams tai reikštų tik viena didesnes viešąsias išlaidas. Svarbiausia yra tai, kad skandalo virusas Draugystės istorija niekur nedingo, o tik buvo laikinai uždarytas į stiklainį. Būtų naivu tikėtis, kad konservatoriai nustotų domėjęsi tokia perspektyvia ir patrauklia tema, kuri teikia jiems solidžių politinių dividendų. Nuo šiol A. Brazauskui teks periodiškai aiškintis prieš visuomenę dėl būtų ir nebūtų viešbučio privatizavimo faktų, kurie nuolat išnirs žiniasklaidoje. Artėjant savivaldybių rinkimams, gali vėl iššauti Darbo partija, pareikšdama, pavyzdžiui, jog visa tai yra jai nepriimtina, trukdo normaliam koalicijos darbui ir pan. Kitaip tariant, naują vyriausybės krizę galima užsakyti kada tik panorėjus ir nėra jokių garantijų, kad ją pavyks sėkmingai išspręsti. Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad A. Brazausko premjero kėdėje šiuo metu tiesiog nėra kam pakeisti. Jis yra vienintelė figūra, kuri padeda išlaikyti politologijos požiūriu gana keistą situaciją, kai darbiečiai turi daugiausia Seimo mandatų, tačiau to neatspindi vykdomosios valdžios ešelonas, kuriame dominuoja socialdemokratai. A. Brazauskui pasitraukus, derybos vyktų iš naujo ir socialdemokratai turėtų atsisveikinti su viltimis gauti iš darbiečių tokių dosnių nuolaidų kaip dabar. Bet kokios alternatyvos dabar atrodo dar fantastiškesnės nei anksčiau, ypač vadinamoji vaivorykštinė koalicija juk takoskyra tarp konservatorių ir socialdemokratų po premjero skandalo tapo tiesiog neįveikiama. A. Brazauską premjero poste cementuoja ir pragmatinės priežastys netrukus bus priimtas kitų metų valstybės biudžeto įstatymas, artėja euro įvedimas, prasidėjo naujo strateginio investuotojo Mažeikių naftoje atranka ir t. t. Blogiausia, kas galėtų atsitikti dabar Vyriausybės subyrėjimas, po kurio būtų tarpuvaldis, ilgos derybos dėl kitos valdančiosios koalicijos ir net priešlaikiniai Seimo rinkimai. Todėl visiškai suprantamas skeptiškas prezidento V. Adamkaus požiūris į vis naujų politinių komisijų kūrimą, apeinant teisėsaugos institucijas. Tiesa, Vilniaus mero A. Zuoko istorija rodo, kad pastarosios atsidūrė politikos nelaisvėje ir nesugeba ar tiesiog nenori narplioti rezonansinių klausimų. Susidaro užburtas ratas teisėsaugos institucijos negali operatyviai ir efektyviai atlikti joms pavesto darbo, tuo tarpu kaip jų pakaitalas kuriamos parlamentinės komisijos negali būti objektyvios iš esmės ir dar labiau destabilizuoja situaciją. Verta paminėti ir apverktiną padėtį liberalcentristų stovykloje. Įklimpusi vidaus problemose Liberalų ir centro sąjunga nebepajėgia tinkamai dalyvauti politiniame gyvenime, o jos lyderis A. Zuokas primena fechtuotoją, mėginantį atremti iš visų pusių smingančius dūrius. Jau dabar liberalcentristų elektoratas sunkiai besusigaudo, kuri LCS atplaiša atstovauja jo interesams, ir orientuojasi pagal pavardes A. Zuokas versus G. Steponavičius, E. Masiulis ir pan. Priremtas prie sienos A. Zuokas stengiasi desperatiškai valyti partiją nuo kitaminčių, tačiau rizikuoja išvalyti ir paskutinius pasitikėjimo ja likučius. Liberalių jėgų susiskaldymas yra pražūtingas dešiniajam Lietuvos politikos sparnui, tačiau dabartinėmis sąlygomis konsolidacija atrodo 1.1 diagrama Svarbiausiø Lietuvos politiniø partijø reitingai (proc.) Darbo partija Lietuvos socialdemokratø partija Tëvynës sàjunga (Lietuvos konservatoriai) Naujoji sàjunga (socialliberalai) Liberalø ir centro sàjunga Valstieèiø ir Naujosios demokratijos partijø sàjunga Ðaltinis: Baltijos tyrimai 5,3 5,0 4,0 5,0 6,0 8,0 10,0 9,0 0 5 10 15 20 25 2005 m. rugsëjis 2005 m. rugpjûtis 19,0 17,0 15,0 16,0 3

LIETUVOS MAKROEKONOMIKOS APŽVALGA vargiai įmanoma, nes abi konfliktuojančios pusės yra nepasirengusios jokiems kompromisams. Tokiomis aplinkybėmis konservatoriai tampa politiniais vienišiais, kurie įnirtingai kaunasi dėl pasitikėjimo reitingo taškų, tačiau jau sudegino bendradarbiavimo su centro ir kairės jėgomis tiltus ir neturi potencialių partnerių politinio spektro dešinėje. Jei veiksmai rutuliosis panašia linkme, dešiniosios partijos pasmerktos pralaimėti ne tik artėjančius savivaldybių, bet ir 2008 m. Seimo ir, ko gero, net 2009 m. prezidento rinkimus. Dešinioji politinė alternatyva būtų pasmerkta ilgus metus likti teorine vizija, apie kurią galima pasiskaityti rinkimų programų knygelėse ir politologų rašiniuose, tačiau neįmanoma realiai išvysti politiniame gyvenime. Nebesitikėdamas tradicinių partijų sėkmės, dešinysis rinkėjas gali pradėti ieškoti išsigelbėjimo, atiduodamas savo balsą įvairioms surogatinėms partijoms, kurių ateityje, matyt, išdygs dar ne viena. 1.2. Ekonominės aktualijos Spalio pradžioje Vyriausybė palaimino svarbiausią 2006 m. valstybės finansų dokumentą valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą ir perdavė jį svarstyti Seimui. Skirtingai nei pernai, kuomet įstatymas buvo patvirtintas skubos tvarka, likus vos kelioms dienoms iki naujųjų politinių jėgų atėjimo, šiemet laiko debatams yra apsčiai. Deja, diskusijos vyksta vangiai. Politikų dėmesys prikaustytas prie naujų savininkų atėjimo į Mažeikių naftą, įtarimų aukščiausiems šalies pareigūnams dėl neskaidrios veiklos ir kitų politinių aktualijų, o eiliniai piliečiai apskritai nemato daug sąsajų tarp jų gyvenimo kokybės ir valstybės finansų srautų. Išimtimi laikytini nebent pastaruoju metu per šalį nuvilniję iš biudžeto finansuojamų sričių atstovų (medikų, studentų, pedagogų, viešosios tvarkos ir apsaugos darbuotojų) ir kitų ūkio sektorių profsąjungų grasinimai visuotiniais streikais, jeigu nebus atsižvelgta į jų reikalavimus kelti ekonominę gerovę. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektas numato, kad 2006 m. nacionalinio biudžeto išlaidos sudarys 20,441 mlrd. Lt, arba 17,3 proc. daugiau nei planuojama išleisti šiemet. Neįskaitant savivaldybių, vien tik valstybės biudžeto planuojami asignavimai yra 18,225 mlrd. Lt arba 16,3 proc. didesni nei šiais metais. Kaip ir dera kairiajai valdančiajai daugumai, trečius metus iš eilės išskirtiniu būsimo biudžeto bruožu viešai įvardyta socialinė pakraipa. Bėda ta, kad šį teiginį sunku pagrįsti jau vien dėl informacijos stokos. Nors biudžeto įstatymo projektas aplipęs gausybe priedėlių, nė vienas iš jų nėra skirtas asignavimų klasifikacijai pagal atskiras ekonomines sritis, kaip tai buvo daroma anksčiau. Apie funkcinę biudžeto išlaidų paskirtį galima spręsti nebent iš Finansų ministerijos pranešimo spaudai. Natūralu, kad sparčiai didėjant biudžeto išlaidoms, visos iš jo finansuojamos sritys kitąmet sulauks absoliutine išraiška didesnio finansavimo. Antai švietimui, įskaitant aukštąsias mokyklas, valstybės biudžeto projekte numatoma skirti 1541,9 mln. Lt, arba 98,2 mln. Lt daugiau nei 2005 m. Sveikatos apsaugai, įskaitant asignavimus Privalomojo sveikatos draudimo fondui, iš valstybės biudžeto planuojama atriekti 1132,7 mln. Lt, arba 163,7 mln. Lt daugiau nei šiemet. Socialinės apsaugos finansavimas turėtų padidėti 135,4 mln. Lt iki 1270,2 mln. Lt. Poilsiui, kultūrai ir religijai numatoma skirti 417,5 mln. Lt, arba 19,9 mln. Lt daugiau nei šiais metais. Valstybės biudžeto asignavimus viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai siūloma padidinti 81,4 mln. Lt iki 1322,4 mln. Lt. Visų sričių finansavimui didėjant absoliutine išraiška, biudžeto prioritetus galima nustatyti pagal santykinius rodiklius. Sprendžiant pagal 2006 m. finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, švietimo dalis visuose valstybės biudžeto asignavimuose sumažės nuo 9,21 proc. 2005 m. iki 8,46 proc. ateinančiais metais, socialinės apsaugos nuo 7,24 proc. iki 6,97 proc., poilsio, kultūros ir religijos nuo 2,54 proc. iki 2,29 proc. ir viešosios tvarkos ir visuomenės apsaugos nuo 7,92 proc. iki 7,26 proc. Vienintelės iš analizuojamų sričių sveikatos apsaugos finansavimas padidės nuo 6,18 proc. iki 6,22 proc. valstybės biudžeto asignavimų. Daugeliui socialinių sričių 2006 m. numatytos mažesnės nei praėjusiais metais valstybės biudžeto išlaidų dalys rodo, kad socialinė pakraipa nėra pagrindinė valdžios sektoriaus asignavimų kryptis. Aiškus biudžeto socialinės orientacijos įrodymas nebent papildomai, lyginant su 2005 m., apie 400 mln. Lt numatyti kompensacijoms mažas pajamas gaunantiesiems dėl kuro kainų padidėjimo, minimaliai mėnesinei algai didinti ir kitoms reikmėms. Tiesa, tai sudaro tik šiek tiek daugiau nei 2 proc. valstybės biudžeto išlaidų. Tenka apgailestauti, kad ateinančių metų biudžete nematyti jokių sveikatos apsaugos ar švietimo sektorių paradigminės reformos užuomazgų, nors apie šį svarbų poreikį seniai plačiai diskutuojama politiniuose, akademiniuose ir nepriklausomų ekspertų sluoksniuose. Pirmą kartą per pastaruosius metus numatomi biudžeto pajamų kilimo tempai lenkia prognozuojamą viso ūkio augimą. Palyginti su 2005 m., planuojamos 2006 m. nacionalinio biudžeto pajamos turėtų padidėti 19,4 proc. iki 18,694 mlrd. Lt. Netgi neįskaitant pastebimai padidėsiančių ES dotacijų (24,6 proc. iki 3334 mln. Lt), numatyta, kad į nacionalinį biudžetą įplauks 18,3 proc. daugiau lėšų. Valstybės biudžeto planuojamos pajamos, įskaitant ES dotacijas, sudaro 16,478 mlrd. Lt arba 18,9 proc. daugiau nei numatyta šiemet. Finansų ministerijos prognozuojamas nominalaus BVP augimas ateinančiais metais sudaro 9,9 proc., o mūsų laukiamas padidėjimas 8,8 proc. Biudžeto pajamų lygiui ateinančiais metais įtakos turėsnumatomimokesčiųsistemospokyčiai. Antai dėl gyventojų pajamų mokesčio (GPM) pagrindinio tarifo su- 4

Nr. 23, 2005 m. LAPKRITIS 1.1 lentelė Pramonės, statybos ir vartotojų pasitikėjimo rodikliai (PPR, SPR ir VPR) 2004 m. 2005 m. X XI XII I II III IV V VI VII VIII IX X PPR 4 5 18 14 4 4 1 5 4 2 2 7 4 SPR 12 20 27 22 12 6 0 4 10 13 9 5 0 VPR 1 3 4 2 4 6 2 5 3 4 4 8 5 mažinimo iki 27 proc. nuo 2006 m. liepos mėn. tikimasi prarasti 490 mln. Lt biudžeto pajamų, o šių metų viduryje panaikintas kelių mokestis turėtų sumažinti valdžios sektoriaus pajamas dar apie 480 mln. Lt. Turint galvoje numatomas kompensuojamąsias mokestines priemones, visgi siūlomas 2006 m. pajamų planas nėra neįgyvendinamas. Laikinasis socialinis mokestis ir komercinėms reikmėms naudojamo fizinių asmenų nekilnojamojo turto mokestis bus įvesti jau nuo kitų metų pradžios, t. y. pusmečiu anksčiau nei GPM tarifo sumažinimas, todėl bus tvirtesnė paspirtis balansuojant biudžetą nei 2007 m. ir vėlesniais metais. Kaip rodo šių metų mokesčių surinkimo rezultatai, susiklosčiusi padėtis darbo rinkoje verčia darbdavius po truputį atsisakyti darbo užmokesčio vokeliuose mokėjimo praktikos. Daugiau pajamų surenkama ir dėl geresnio mokesčių administravimo. Pastaruoju metu išryškėjusi tendencija didėjanti tiesioginių mokesčių dalis biudžeto pajamose. Viena vertus, tai vertintina teigiamai, nes tiesioginiai mokesčiai geriau nei netiesioginiai atlieka automatinių stabilizatorių vaidmenį, t. y. ekonomiką staiga užgriuvus sunkumams, iš pastarųjų pajamos į biudžetą mažėja ne taip greitai kaip iš įmonių ar gyventojų pajamų apmokestinimo (ypač turint galvoje didelį Lietuvos darbo rinkos lankstumą). Kita vertus, tiesioginiai mokesčiai turi didesnės įtakos ūkio subjektų elgsenai nei netiesioginiai. Kitaip tariant, tiesioginis gyventojų ir įmonių pajamų apmokestinimas išsiskiria mažesniu neutralumo laipsniu. Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. spalio mėn. ekonominių vertinimų rodiklis pasiekė 15, bene aukščiausią lygį per visą jo skaičiavimo istoriją nuo 2002 m. Palyginti su analogišku 2004 m. mėnesiu, šis rodiklis padidėjo 8 proc. punktais. Labiausiai išaugo paslaugų ir statybos sektoriaus pasitikėjimas, tuo tarpu vartotojų vertinimų indikatorius sumažėjo (žr. 1.1 lentelę). Pramonės pasitikėjimo rodiklis atspindėjo optimistines gamintojų nuotaikas ir penktą kartą šiais metais buvo teigiamas (4) bei 8 proc. punktais geresnis nei 2004 m. spalio mėn. Per metus pakilo ir pasiūlos, ir paklausos vertinimai. Spalio mėn. 44 proc. (2004 m. spalio mėn. 39 proc.) įmonių vadovų teigė, kad per pastaruosius mėnesius gamybos apimtis padidėjo, 13 proc. (23 proc.) kad sumažėjo. Artimiausiais mėnesiais padidinti gamybą tikėjosi 34 proc. (32 proc.) apklaustų pramonininkų, sumažinti 17 proc. (21 proc.). Produkcijos paklausos padidėjimą per praėjusius 2 3 mėnesius patyrė 31 proc. (30 proc.) įmonių, sumažėjimą 12 proc. (12 proc.). Didesnės eksporto paklausos ketina sulaukti 34 proc. (30 proc.) respondentų, o menkesnės 9 proc. (7 proc.). Aktyvią pramonės gamintojų veiklą atspindi ir labai aukštas gamybos pajėgumų panaudojimo lygis, įmonių vertinimu pasiekęs 73,1 proc. (69,5 proc.). Šių metų spalio mėn. 16 proc. (25 proc.) įmonių vadovų atsakė, kad jų turimi gamybos pajėgumai yra per dideli, 9 proc. (10 proc.) nepakankami, 75 proc. (65 proc.) pakankami. Kita vertus, nuolatinis gamybos pajėgumų panaudojimo didėjimas liudija bręstantį gausesnių materialinių investicijų poreikį. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis šių metų spalio mėn. buvo 4 punktais prastesnis ( 5) nei prieš metus ( 1). Namų ūkio finansinės padėties pagerėjimo per artimiausius dvylika mėnesių tikėjosi 24 proc. (27 proc.), pablogėjimo 17 proc. (12 proc.), stabilumo 56 proc. (56 proc.) respondentų. Truputį pagerėjo taupymo lūkesčiai: 27 proc. (25 proc.) gyventojų atsakė, jog per artimiausius 12 mėnesių jiems nors kiek sutaupyti yra visiškai arba gana tikėtina, o 71 proc. (72 proc.) tokios galimybės nematė. Įdomius namų ūkių lūkesčių pokyčius atspindi šalies ekonominės padėties vertinimas. Nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. lietuviai pradėjo geriau vertinti savo namų ūkio finansinės padėties nei šalies ekonomikos perspektyvas. Pirmojo rodiklio balansas 2005 m. spalio mėn. sudarė 3 (7), o antrojo buvo 3 (16). Šalies ekonominės situacijos pagerėjimo tikėjosi tik 26 proc. (44 proc.), o pablogėjimo 28 proc. (12 proc.) respondentų. Tokius gyventojų nuotaikų pasikeitimus veikiausiai paskatino netikrumas dėl Mažeikių naftos pardavimo ir euro įvedimo, nesibaigiantys politiniai skandalai bei stiprūs infliaciniai lūkesčiai. 1.3. Lietuva Europos Sąjungoje: ar turime teisę rinktis? Šių metų viduryje paūmėjusi Europos Sąjungos politinė krizė iškėlė nemažai ekonominio pobūdžio klausimų. Vienas iš jų ar referendumų dėl ES Konstitucijos Prancūzijoje ir Nyderlanduose bei derybų dėl finansinės perspektyvos 2007 2013 m. žlugimo nelėmė ūkio sąstingis ir skausmingos socialinės reformos ne tik 5

LIETUVOS MAKROEKONOMIKOS APŽVALGA šiose, bet ir daugelyje kitų senosios ES valstybių? Neabejotina, kad Konstitucijos ir finansinės perspektyvos svarstymo atmosfera būtų susiklosčiusi visiškai kitokia, jei euro zonos BVP būtų augęs bent dvigubai sparčiau nei dabar. Kita vertus, politinės ir ekonominės problemos turi ir šviesią pusę jos sukuria prielaidas skausmingoms, bet būtinoms reformoms. Sunku įsivaizduoti, kad Vokietijos vyriausybė būtų ryžusis įgyvendinti tokio masto darbo rinkos pertvarkymą kaip Hartzo palyginti ramiais ir sočiais pokario dešimtmečiais. Dabar gi rinkos dereguliavimo ėmėsi ne kas kitas, o socialinės rinkos ir visuotinės gerovės principus išpažįstanti socialdemokratų partija! Lietuva privalės pati rasti optimalų ir vietos sąlygas atitinkantį darbo rinkos reguliavimo ir socialinių partnerių bendradarbiavimo modelį, juoba kad šioje srityje Europos Sąjunga palieka plačią apsisprendimo laisvę ir neprimeta bendro šablono. Būtų naivu ir tiesiog neracionalu pamėgdžioti toliau pažengusias ES valstybes, kadangi pastarųjų darbo rinkos ir socialinės saugos sistemos plėtra sekė įkandin didėjančio ekonominio pajėgumo, o ne atvirkščiai. Be to, kai kurios iš jų susivokė nuėjusios per toli ir pradėjo socialinės politikos korekcijų procesą. Bene ryškiausias pavyzdys vėl yra Vokietija, kurioje profsąjungų judėjimas pasiekė labai aukštą centralizacijos lygį, o darbdavių ir samdomųjų darbuotojų kolektyvinės derybos vykdomoms šakų, o tam tikrais laikotarpiais net nacionaliniu mastu (plačiai žinomos aštunto ir devinto dešimtmečio koordinuotos veiklos arba vadinamosios Konzertierte Aktion pastangos). Pastaruoju metu mėginama sudaryti palankesnes sąlygas verslininkams ir samdomiesiems darbuotojams derėtis dėl darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų, atsižvelgiant į konkrečios įmonės finansinį pajėgumą ir padėtį rinkoje. Šiuo metu Lietuvai tikrai nenaudinga strimgalviais diegti centralizuotų kolektyvinių derybų modelį, kadangi tam nėra objektyvių prielaidų (profsąjungų organizacijos lygis tebėra menkas), taipogi tokiu atveju būtų pažeistas įmonių lankstumas ir gebėjimas reaguoti į kintančią aplinką. Kur kas priimtinesnis kelias skatinti darbdavių ir samdomųjų darbuotojų derybas įmonių lygiu, kurios padėtų rasti racionalų kompromisą ir neblogintų Lietuvos verslo konkurencingumo. Deja, pastaruoju metu Lietuvos vyriausybė pasišovė pati atlikti profsąjungų vaidmenį ir siekia sparčiai bei dažnai kelti minimalią mėnesio algą (MMA). Kitaip tariant, valdžia panoro disponuoti ne savo, o įmonių lėšomis, kurios sudaro jų darbo užmokesčio fondą. Šitoks vienodo minimalaus darbo užmokesčio standarto diegimas lemia ribinėje padėtyje esančių įmonių finansinių rodiklių blogėjimą, gamybos smukimą ir perteklinių darbuotojų atleidimą. Be to, tokia agresyvi valdžios intervencija į darbo jėgos kainos formavimosi procesą pakerta samdomųjų darbuotojų interesų atstovavimą įmonėse juk vis tiek neišsikovosi daugiau nei nustatė valstybė. Žinoma, tokia situacija tenkina aukščiausio rango profsąjungų funkcionierius, kurie svarsto MMA dydžio klausimą trišalėje taryboje ir gali eiliniams profsąjungų nariams demonstruoti savo įtakingumą. Lietuvoje susiklosčiusios MMA reguliavimo sistemos ydingumą atskleidžia oficialių pareigūnų pareiškimai apie būtinybę labiau diferencijuoti minimalų darbo užmokestį pagal regionus, verslo dydį ar net ūkio šakas. Kadangi tai yra labai sunkiai techniškai įgyvendinamas dalykas, pragmatiškiau būtų eiti keliu, kurį pasirinko daugelis Europos Sąjungos šalių nustatyti gana žemą MMA ribą ir palikti laisvę derėtis dėl darbo užmokesčio įmonėse samdomųjų darbuotojų ir darbdavių atstovams. Pažymėtina, kad senosios Europos Sąjungos šalyse valstybės nustatytą MMA gauna labai maža darbuotojų dalis, tuo tarpu mūsų šalyje tokių žmonių yra beveik penktadalis. Manome, kad tai atspindi ne tik atlyginimų vokeliuose populiarumą Lietuvoje, bet ir pernelyg didelį valstybės kišimąsi į darbo rinką. Valstybė privalo ir gali rūpintis mažai uždirbančių žmonių interesais, tačiau tai racionaliau daryti didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), o ne MMA. Čia neįmanoma nepastebėti tam tikro fiskalinio intereso MMA kėlimas duoda valstybės ir Sodros biudžetams papildomų įplaukų iš gyventojų pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įnašų, tuo tarpu NPD didinimas lemia jų sumažėjimą. Dar viena nerimą kelianti problema pasirengimas įvesti eurą 2007 m. sausio 1 d. Nors techniniai ir organizaciniai darbai yra toli pažengę, o oficiali Lietuvos pozicija išlieka kuo greičiau tuo geriau, visuomenės skepticizmas ne tik nemažėja, o net didėja. Planuojama pradėti aktyvią informavimo kampaniją tik kitų metų viduryje, jei Europos Sąjungos viršūnės priims teigiamą sprendimą dėl Lietuvos narystės euro zonoje nuo 2007 m. Vargu ar tai yra pateisinama priežastis atidėti gyventojų informavimo akcijas, nes likusio iki euro įvedimo pusmečio gali nebepakakti gyventojų baimėms išsklaidyti. Dar blogiau yra tai, kad užvedus informavimo mašiną netrukus po kompetentingų ES institucijų sprendimo, žmonėms susidarys įspūdis, kad valdžia pradeda eilinį vajų, kurio metu blaivią padėties analizę užgoš hipertrofuotai optimistiški užkeikimai ir klaidinanti reklama. Deja, tokių pavyzdžių toli ieškoti nereikia informavimo kampanija prieš referendumą dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą turėjo tokių bruožų ir paliko gana nemalonių nuosėdų žmonių sąmonėje (pvz., nesustabdomo užsienio investicijų srauto po įstojimo į ES pranašavimas, kuris dabar kelia liūdną šypseną). Iš tikrųjų, Lietuvos narystė euro zonoje, kaip ir Europos Sąjungoje, yra tik viena iš daugelio prielaidų ekonomikos plėtrai spartinti ir gyvenimo lygiui kelti. Ji neatleidžia nuo pareigos vykdyti ekonomines ir socialines reformas, laikytis fiskalinės disciplinos ir imtis nepopuliarių visuomenėje sprendimų. Priešingu atveju, sukėlus nepagrįstų lūkesčių, laukia visuomenės nusivylimas arba dar blogiau abejingumas. 6

Nr. 23, 2005 m. LAPKRITIS Manome, kad euro įvedimo privalumų, problemų ir pasekmių aiškinimo kampaniją būtina pradėti jau dabar. Šiuo požiūriu ne tiek svarbu, ar euras bus įvestas 2007 m. pradžioje, ar šiek tiek vėliau žmonėms suteikta informacija nedings ir lems stipresnę paramą bendrajai ES valiutai Lietuvoje. 1.4. Aplinkinės rinkos Svarbiausia Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomikos naujiena pastarosiomis savaitėmis buvo B. Bernankės paskelbimas Federalinių rezervų banko vadovo A. Greenspeno įpėdiniu. Kaip žinoma, dabartinio Fed o vadovo kadencija baigiasi kitų metų pradžioje. B. Bernankė pareiškė, kad A. Greenspeno vykdytos politikos tąsa taps jo prioritetu. Pasak jo, svarbu užtikrinti ilgalaikį kainų stabilumą, užimtumą ir ekonominę plėtrą, o pinigų politika daugiausiai pasitarnauja tada, kai ji yra nuosekli, nuspėjama ir kartu lanksti. Šie pareiškimai ir ilgametė B. Bernankės veikla leidžia tikėtis, kad, jam užėmus A. Greenspeno vietą, ryškių Fed o politikos pokyčių nebus. B. Bernankė žinomas kaip vienas iš infliacijos orientyro centriniam bankui nustatymo šalininkų, o A. Greenspenas šiuo klausimu visada buvo skeptiškas. Infliacijos taikinio nustatymas reiškia, kad sukuriama pinigų politikos aplinka, kai kainų stabilumui suteikiamas aiškus prioritetas, palyginti su kitais centrinio banko tikslais, ir paskelbiamas kiekybinis infliacijos orientyras (arba koridorius ), kurio įgyvendinimą plačioji visuomenė gali stebėti ir vertinti. Ryškiausias infliacijos orientyro taikymo pavyzdys ir pionierius yra Naujoji Zelandija, tuo tarpu, pavyzdžiui, Europos centrinis bankas naudoja mišrią strategiją, kreipdamas dėmesį tiek į infliacijos, tiek į pinigų kiekio P3 tikslus. Infliacijos orientyro politikos privalumas yra jos skaidrumas, kuris leidžia iš karto išsikovoti didesnį verslo subjektų ir gyventojų pasitikėjimą. Esminis tokios strategijos trūkumas mažesnis centrinio banko lankstumas ir veiksmų laisvės suvaržymas. Keliolika metų prie Federalinių rezervų banko vairo stovėjęs A. Greenspenas ilgainiui pats tapo visuomenės pasitikėjimo garantu, todėl ypatingo poreikio diegti išorinius saugiklius nebuvo. Pirmaisiais mėnesiais po A. Greenspeno pasitraukimo pasitikėjimas Fed o pinigų politika dėl savaime suprantamų priežasčių bus mažesnis. Šį pasitikėjimą galėtų pakelti automatinių žaidimo taisyklių nustatymas, o infliacijos orientyras kaip tik ir būtų vienas iš būdų netikėtų veiksmų tikimybei sumažinti. Kita vertus, pats B. Bernankė supranta, kad dabartiniu metu tokios strategijos įgyvendinimas yra neįmanomas nei politiškai (ji turi labai nedaug rėmėjų tarp politikų), nei ekonomiškai, kadangi pasaulio ūkio raida yra labai neapibrėžta, o tarptautinių naftos kainų pokyčiai tapo vyraujančiu infliacijos JAV ir kitose valstybėse veiksniu. Todėl naujajam Fed o vadovui yra naudinga bent kol kas susilaikyti nuo pinigų politikos revoliucijos ir viešai pristatyti save kaip klusnų A. Greenspeno pasekėją, kartu pasinaudojant ir pastarojo turėtu pasitikėjimo kreditu. Iš politinių naujienų paminėtinas lapkričio pradžioje pasiektas susitarimas dėl kinų tekstilės produkcijos importo į JAV apribojimo. Nuo šių metų pradžios panaikinus pasaulinę kvotų sistemą, per aštuonis pirmuosius 2005 m. mėnesius kinų tekstilės gaminių importas į JAV šoktelėjo daugiau kaip 50 proc. JAV administracija ėmėsi priemonių apriboti įspūdingą kinų tekstilės ekspansiją vidaus rinkoje. Tačiau, norėdami išvengti kasmetinio kvotų persvarstymo, JAV tekstilininkai ragino priimti ilgalaikį susitarimą, kuris stabdytų importą iki 2008 m. Pagal pasiekto susitarimo sąlygas iki 2008 m. bus apribotas 34 kategorijų kinų gaminamos drabužių ir tekstilės produkcijos įvežimas. Nematome pagrindo keisti ankstesniame Lietuvos makroekonomikos apžvalgos numeryje pateiktų 2005 m. ir 2006 m. JAV BVP augimo prognozių atitinkamai 3,6 proc. ir 3,25 proc. Kita vertus, šiais metais Federalinių rezervų bankas 1.2 lentelė Kai kurių Lietuvos prekybos partnerių BVP augimo prognozės 2005 2006 m. (proc.) 2005 m. 2006 m. JAV 3,6 3,25 Euro zona 1,5 1,8 Vokietija 1,0 1,5 Latvija 8,5 7,5 Estija 7,0 6,5 Lenkija 3,5 4,5 Rusija 6,0 5,5 Ukraina 3,5 4,5 Baltarusija 8,5 7,5 7

LIETUVOS MAKROEKONOMIKOS APŽVALGA vietoj mūsų prognozuotų 3,75 proc. jau padidino bazinę palūkanų normą iki 4,0 proc. Kadangi palūkanų norma priartėjo prie neutralios pinigų politikos (nei skatinačios, nei stabdančios ekonomikos plėtrą) ruožo, 2006 m. Fed as nebebus toks aktyvus ir kels palūkanų normą 25 baziniais punktais 2 arba daugiausiai 3 kartus. Euro zonos ekonomika toliau blaškosi tarp prieštaringų veiksnių. Viena vertus, pasaulinių naftos kainų smukimas suteikė trumpalaikį atokvėpį Europos centriniam bankui (ECB) dėl infliacijos grėsmės, taip pat susilpnėjęs dolerio atžvilgiu euras žadina eksporto atsigavimo viltis, kita vertus, silpnas vartotojų pasitikėjimas smukdo vidaus rinką, o socialiniai neramumai Prancūzijoje siunčia neigiamus signalus potencialiems investuotojams. Lapkričio viduryje euro kursas, palyginti su doleriu, sumažėjo iki 1,17 dolerio už eurą. Nors pastarąjį euro silpnumo priepuolį lėmė riaušės Prancūzijoje, išplitusios ir į kaimynines Vokietiją bei Belgiją, veikia ir fundamentalūs veiksniai, pirmiausia didėjantis bazinių dolerio ir euro palūkanų normų atotrūkis. ECB kol kas tik rengiasi naujam palūkanų normų didinimo ciklui (šiuo metu pagrindinė refinansavimo palūkanų norma sudaro 2,0 proc.), tuo tarpu Federalinių rezervų bankas jau senokai stengiasi priveržti pinigų politikos varžtus ir jau pakėlė tikslinę palūkanų normą iki 4,0 proc. Tiesa, valdžios atstovai ir profsąjungos perspėjo ECB, kad jis kruopščiai įvertintų palūkanų didinimo žingsnio padarinius ir nesužlugdytų trapaus euro zonos ūkio atsigavimo. Euro zonos šalių finansų ministrai pareiškė, kad atlyginimų kilimas yra kontroliuojamas, todėl nėra būtinybės artimiausioje ateityje griežtinti pinigų politiką. Vangoka vidaus paklausa ir prislopinti vartotojų lūkesčiai taip pat neskatina didinti palūkanų normų. Eurostat duomenimis, šių metų rugsėjo mėn., palyginti su tuo pačiu 2004 m. mėnesiu, mažmeninės prekybos apyvarta euro zonoje išaugo tik 0,9 proc., tuo tarpu visoje Europos Sąjungoje 1,4 proc. Mažmeninės prekybos apyvarta Suomijoje ūgtelėjo 5,7 proc., Prancūzijoje 2,6 proc., Ispanijoje 1,9 proc., tuo tarpu Belgijoje ir Vokietijoje ji absoliučiai sumažėjo atitinkamai 1,5 proc. ir 1,4 proc. Kita vertus, euro zonos ekonomika atlaikė aukštų naftos kainų spaudimą ir trečiąjį 2005 m. ketvirtį, palyginti su antruoju, ūgtelėjo 0,6 proc. Antrąjį ketvirtį euro zonos ekonomika išaugo 0,3 procento. Verslininkų apklausos atspindi prieštaringas nuomones dėl euro zonos ūkio perspektyvų. Europos Sąjungos darbdavių asociacija UNICE sumažino 2005 metų euro zonos BVP augimo prognozę nuo 1,8 proc. iki 1,3 proc. ir išreiškė susirūpinimą dėl kitų metų plėtros, kuri, verslininkų įsitikinimu, nesieks 2 proc. Kita vertus, darbdavių atstovai pareiškė, kad naftos kainos ir toliau lems artimiausių mėnesių ekonomikos raidą, tačiau neigiama jų įtaka BVP augimui palaipsniui mažės. UNICE padidino šių metų infliacijos prognozę nuo 2,0 proc. iki 2,2 proc., panašaus infliacijos lygio tikimasi ir 2006 m. Europos ekonomikos ateitis yra gana neapibrėžta ne tik trumpuoju, bet ir ilguoju laikotarpiu. Lapkričio pradžioje Tarptautinė kapitalo formavimo taryba (ICCF) paskelbė tyrimą, kuriame prognozuoja, kad Kioto protokolas dėl anglies dioksido emisijos į atmosferą sulėtins Ispanijos ekonomikos augimą iki 2010 metų 3,1 proc., o Italijos 2,1 proc., Didžiosios Britanijos 1,1 proc., Vokietijos 0,8 proc. Daugelis ES šalių visiškai ar iš dalies vykdo Kioto protokolo tikslus. Pastaruoju metu pasigirdo siūlymų į anglies dioksido sklaidos į aplinką sistemą įtraukti transporto sektorių. ICCF tyrime teigiama, jog įgyvendinus šią rekomendaciją smarkiai išaugtų energijos sąnaudos, o elektros kainos senajame kontinente iki 2010 m. pakiltų vidutiniškai 26 proc. Euro zonos ūkio plėtros prognozių 2005 2006 m. taip pat nekeitėme, kadangi realūs ekonominiai procesai iš esmės atitinka mūsų lūkesčius. Šiais metais euro zonos BVP turėtų išaugti 1,5 proc., o ateinančiais metais 1,8 proc. Skirtingai nei praėjusiame Lietuvos makroekonomikos apžvalgos numeryje, tikimės greitesnių Europos centrinio banko žingsnių palūkanų normų politikos srityje 2005 metais dar bus išlaikytas status quo, tačiau bazinės palūkanų normos gali būti pradėtos didinti jau kitų metų pradžioje. Pastaruoju metu ECB rinkai siunčiami signalai patvirtina šią hipotezę. Infliacija neturėtų smarkiai viršyti 2 proc. nei šiais, nei 2006 metais. Suėjo jau beveik du mėnesiai, kai Vokietijoje įvyko parlamento rinkimai. Didžioji koalicija su krikščione demokrate A. Merkel kaip kanclere priešakyje buvo trijų partijų Krikščionių demokratų sąjungos, Krikščionių socialinės sąjungos ir Socialdemokratų partijos kompromisas. Deja, politiniai kompromisai paprastai būna kenksmingi ekonomikos reformoms. Negavusios aiškaus valdymo mandato iš rinkėjų, valdančiosios koalicijos partijos bus priverstos braukyti ir taisyti savo priešrinkimines programas, apvalydamos jas nuo pernelyg drąsių pasiūlymų. Naujosios vyriausybės programa veikiausiai bus bedantė. Fiskalinės politikos srityje jau pasigirdo signalų, kad, siekiant sumažinti didžiulį viešųjų finansų deficitą, bus didinami mokesčiai. Darbo rinkos reforma, matyt, virs kukliais žingsneliais, kurie nepadės staigiai sumažinti šiuo metu 11,6 proc. sudarančio nedarbo lygio. Pastaruoju metu šiek tiek pagyvėjusi ūkio plėtra negarantuoja Vokietijai mažesnės finansinės naštos. Vyriausybė prognozuoja, kad 2006 m. bendras Vokietijos skolinimasis išaugs iki rekordinio lygio 41 mlrd. eurų ir smarkiai sumažės tik 2007 m. Siekdama efektyviau valdyti oficialias šalies atsargas, Finansų ministerija pasiūlė parduoti dalį Vokietijos centrinio banko turimų 3,48 tūkst. t aukso atsargų ir panaudoti gautas pajamas investicijoms į palūkanas teikiantį turtą. Palūkanų įplaukos būtų skirtos moksliniams tyrimams ir plėtros projektams finansuoti ir nepatektų į federalinį biudžetą. Be to, vyriausybė nuo 2007 m. planuoja įvesti 20 proc. mokestį visoms pajamoms, gautoms pardavus akcijas arba 8

Nr. 23, 2005 m. LAPKRITIS nekilnojamąjį turtą. Šiuo metu toks mokestis netaikomas, jei akcijas savininkas turėjo daugiau kaip metus ir jei parduotas nekilnojamasis turtas savininkui priklausė daugiau kaip 10 metų. Vokietijos ūkis pamažu kapanojasi iš sąstingio ir trečiąjį ketvirtį išaugo daugiau nei tikėtasi. Federalinis statistikos biuras pranešė, kad atsižvelgus į kainų pokyčius ir sezoniškumą, šalies BVP trečiąjį ketvirtį, palyginti su antruoju, padidėjo 0,6 proc. BVP pokyčiui teigiamai atsiliepė pagerėję eksporto rezultatai. Vien tik rugsėjo mėn. Vokietijos užsienio prekybos perteklius išaugo iki 14,8 mlrd. eurų. Trečiąjį ketvirtį BVP plėtrą taip pat skatino pagyvėjusios investicijos, tačiau namų ūkių vartojimas tebebuvo vangus. Sunku tikėtis, kad vidaus vartojimo srityje artimiausiu metu bus džiuginančių poslinkių, ypač atsižvelgiant į numatomą ECB bazinių palūkanų normų didinimą. Ekonomikos kilimas trečiąjį 2005 m. ketvirtį, palyginti su praėjusių metų liepos-rugsėjo mėn., sudarė 1,3 proc. ir 0,1 proc. punkto viršijo 40 Reuters apklaustų analitikų prognozę. Vokietijos ekonomikos augimo tempai kol kas įtelpa į ankstesnes mūsų pranašystes, todėl, kaip ir praėjusiame Lietuvos makroekonomikos apžvalgos leidinyje, prognozuojame šios šalies ūkio plėtrą 2005 m. 1,0 proc. ir 2006 m. 1,5 proc. Tiek šiais, tiek ateinančiais metais Vokietijos fiskalinis deficitas viršys 3 proc. BVP, t. y. Stabilumo ir plėtros pakto nuostatos bus pažeistos šešis metus iš eilės ir smarkiai erzins kitas bendrijos nares. Latvija nejuokais susirūpino dėl euro įvedimo perspektyvos 2008 m., kurią žlugdo didelė infliacija. Rugsėjo mėn., palyginti su rugpjūčio mėn., vartotojų kainų indeksas šoktelėjo 1,5 proc., o palyginti su 2004 m. rugsėjo mėn. net 7,2 proc. Vidutinė metinė infliacija sudarė 6,7 proc. Spartų vartotojų kainų kilimą pirmiausia lėmė degalų brangimas (vien tik rugsėjo mėn. 10 proc.), tačiau didėjo ir kitų prekių kainos: drabužių ir avalynės, kai kurių maisto produktų, maitinimo paslaugų, švietimo ir pan. Politikai ir specialistai jau prarado viltį išvysti eurą kaip nacionalinę valiutą Latvijoje 2008 m. ir prabilo apie planus nukelti euro įvedimą 2009 m. ar dar vėliau. Nuspręsta vengti drastiškų priemonių infliacijai suvaldyti, kadangi nenorima pakenkti įspūdingai ekonomikos plėtrai. Pramonės gamyba rugpjūčio mėn., palyginti su tuo pačiu 2004 m. mėnesiu, ūgtelėjo 6,8 proc., o apdirbamosios pramonės 8,8 proc. Tekstilės, plastikų ir gumos, statybinių medžiagų ir chemijos pramonėje plėtra sudarė net 20 30 proc. Medžio apdirbimo ir maisto pramonė tenkinosi kur kas kuklesniais augimo tempais atitinkamai 7 proc. ir 4 proc. Mažmeninės prekybos apyvarta nuolat išlaiko 20 proc. per metus augimo tempą ir tai nestebina, turint omenyje aukštą infliacijos lygį ir vidaus vartojimo bumą. Solidų vartojimo pagrindą sukuria sparčiai didėjantis kreditavimo mastas šių metų spalio pradžioje komercinių bankų turtas buvo 33 proc., o paskolų portfelis net 53 proc. solidesnis nei prieš metus. Indėlių apimtis per tą patį laikotarpį ūgtelėjo 21 proc. Tai yra esminis Latvijos skirtumas nuo Lietuvos, kurioje indėlių plėtra nedaug tenusileido paskolų augimui. Latvijos mokėjimų balanso raida 2005 m. sausio rugpjūčio mėn. vyko be staigmenų. Einamosios sąskaitos deficitas sudarė 591 mln. latų, tuo tarpu prieš metus 614 mln. latų. Minėtu laikotarpiu šiek tiek pablogėjo užsienio prekybos balansas, taip pat sumenko paslaugų balanso perteklius. Kita vertus, dėl augančių oficialių latvių darbo pajamų užsienyje perpus sumažėjo pajamų balanso deficitas. Tiesioginių užsienio investicijų srautu buvo padengta tik 37,2 proc. ESD, t. y. šiuo požiūriu einamosios sąskaitos deficito priimtinumas nebuvo itin didelis. Latvijos Seimas patvirtino 2006 m. valstybės biudžeto planą, kurio pajamos sudaro 3229 mln. latų, o išlaidos 3374 latų. Biudžetas pagrįstas gana realiomis makroekonominėmis prielaidomis kitais metais numatytas 7,5 proc. BVP augimas ir 4,5 proc. vidutinė metinė infliacija. Egzistuoja nemenka tikimybė, kad faktinė infliacija viršys prognozuojamą dydį, todėl iždas gali gauti neplanuotų infliacinių pajamų. Kad ir kaip būtų, fiskalinis deficitas šiuo metu tikrai nėra rimčiausia Latvijos ekonomikos problema ir vargu ar gali tokia tapti, kol šalies ūkis plėtojasi sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje. Latvijos ekonomika kol kas pranoksta daugelio ekspertų, tarp jų ir mūsų, lūkesčius ir yra ties perkaitimo riba. Atsižvelgdami į tai, padidinome 2005 metų BVP augimo prognozę nuo 7,5 proc. iki 8,5 proc., o 2006 metų nuo 7,0 proc. iki 7,5 proc. Fantastiškai sparčius ekonomikos kilimo tempus Latvija perka už gana aukštą kainą, nes dėl didelės infliacijos ji bus priversta atidėti euro įvedimą iki 2009 m. ar net 2010 m. Tai tikrai nepasitarnaus investiciniam šalies įvaizdžiui, kuris ir taip nėra geriausias Vidurio ir Rytų Europoje. Vidutinė metinė infliacija šiais metais turėtų sudaryti apie 6,5 proc., o kitais metais 5,5 proc. Kaip ir anksčiau, manome, jog ESD ir BVP santykis 2005 m. ir 2006 m. suksis apie 10 proc. ribą. Estija taip pat turi pretenzijų į ekonomikos perkaitimą. Pirmąjį 2005 m. pusmetį, palyginti su tuo pačiu 2004 m. laikotarpiu, BVP ūgtelėjo 8,5 proc. Šių metų kovo mėn. pasiekusi 5 proc., infliacija sumažėjo iki šiek tiek daugiau kaip 4 proc., tačiau vis dar lieka kur kas didesnė nei leidžia atitinkamas Mastrichto kriterijus. Nors Estijos viltys neviršyti limito iki kitų metų vidurio ir įsivesti eurą 2007 m. pradžioje blėsta, realu, jog šiaurinei Baltijos valstybei tai gali pavykti padaryti pusmečiu arba metais vėliau. Bazinė infliacija, eliminavus energijos išteklius, maisto produktus, alkoholį ir tabaką, menkai tepasikeitė nuo 2004 m. pradžios ir sudarė apie 2 proc. Einamosios sąskaitos deficitas tebėra aukštas, nepaisant pagerėjusių Estijos eksporto, ypač į Skandinavijos šalis, perspektyvų. 1995 2004 m. laikotarpiu ESD ir 9

LIETUVOS MAKROEKONOMIKOS APŽVALGA BVP santykis vidutiniškai sudarė šiek tiek daugiau kaip 8 proc., o tiesioginių užsienio investicijų srautu buvo finansuojama maždaug 3/4 deficito. Pastaruoju metu ESD padengimas TUI smuktelėjo iki 50 proc., todėl pradėjo sparčiau augti šalies užsienio skola. Konservatyvi Estijos viešųjų finansų politika pradėjo švelnėti 2004 metais, tikėtina, kad 2005 metais fiskalinis perteklius dar labiau sumažės. Nors biudžeto pajamų planas šiais metais vykdomas sėkmingai, antrąjį pusmetį numatyta smarkiai padidinti išlaidas pensijoms mokėti ir pan. Kaip ir kitose Baltijos valstybėse, Estijos bankų paskolų portfelis didėja įspūdingais tempais ir dar labiau kaitina ir taip aktyvią vidaus rinką. Tam tikra prasme Estija tapo mažų palūkanų normų importo iš euro zonos auka, kadangi valiutų valdybos sąlygomis neįmanoma vykdyti savarankiškos palūkanų normų politikos ir atsispirti minėtai tendencijai. Automatinės savireguliacijos mechanizmas čia neveikia, nebent Europos centrinis bankas imtų kelti refinansavimo palūkanų lygį ir šitaip netiesiogiai padėtų atšaldyti finansinių paslaugų rinką. Estijos vyriausybės ir centrinio banko atstovai prabilo apie bankų kreditavimo politikos priežiūros reikalavimų sugriežtinimą. Dar vienas Estijos, Lietuvos bei Latvijos panašumas yra tai, kad pagrindinis ekonomikos kilimo variklis yra vidaus rinka, tuo tarpu grynasis eksportas vaidina antraeilį vaidmenį. Antrąjį 2005 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, vidutinis nominalus darbo užmokestis Estijoje ūgtelėjo 11 proc., sudarydamas prielaidas ne tik daugiau vartoti, bet ir drąsiau skolintis. Nedarbo lygis pagal TDO metodologiją antrąjį šių metų ketvirtį sumažėjo iki 8,1 proc., beje, kaip ir pas mus kai kuriuose ūkio sektoriuose (pvz., statyboje) jaučiamas fizinis darbo jėgos stygius. Estijos ekonomika, kaip ir Latvijos, artėja link perkaitimo būklės, nors ir ne tokia sparta. Matydami šią tendenciją, padidinome 2005 metų Estijos BVP plėtros prognozę nuo 6,5 proc. iki 7,0 proc., o 2006 metų nuo 6,0 proc. iki 6,5 proc. Kita vertus, vidutinės metinės infliacijos prognozių nekeitėme 4,0 proc. šiais metais ir 3,5 proc. kitais metais. Labiausiai tikėtina euro įvedimo Estijoje data 2008 m. arba vėliausiai 2009 m. Tos pačios liko ir einamosios sąskaitos deficito prognozės: 2005 m. 10,0 proc. BVP ir 2006 m. 9,5 proc. BVP. Lenkijos politikai neranda bendro vardiklio dėl šalies pasirengimo įvesti eurą artimiausiais metais. Laimėjęs prezidento rinkimus L. Kačinskis pareiškė, kad euro įvedimo klausimu Lenkijai gali tekti organizuoti referendumą. Ministras pirmininkas K. Marcinkevičius neseniai pabrėžė, kad nepaisant ekspertų pesimizmo Lenkijai pavyks įsivesti eurą jau 2009 m. Kita vertus, K. Marcinkevičius priminė, jog jo atstovaujama Teisės ir teisingumo partija mano, jog nereikėtų skubėti jungtis prie euro zonos, kuri šiuo metu išgyvena ne geriausius laikus. Taigi Teisės ir teisingumo partija sieks, kad Lenkija taptų euro zonos nare, kai tai bus naudinga jos ekonomikai. Tokie pareiškimai neskatina aiškios perspektyvos, todėl kol kas vietos ir tarptautinė verslo bendrija atsargiai stebi ir vertina situaciją. Lenkijos zlotas, reaguodamas į politinius pokyčius, po rinkimų niekaip neranda sau vietos ir per pastaruosius pora mėnesių atpigo beveik 10 proc. Lenkijos verslo lyderiai išreiškė susirūpinimą taip pat dėl prieštaringo naujosios konservatorių vyriausybės kurso fiskalinės politikos ir rinkos reformų klausimais. Finansų rinkos neigiamai įvertino naujosios finansų ministrės T. Lubinskos pasisakymą, kad ji sieks didesnio 2006 m. biudžeto deficito, nei pažadėjo ministras pirmininkas. Be to, ji suglumino užsienio investuotojus, skeptiškai užsimindama apie užsieniečių kontroliuojamus mažmeninės prekybos tinklus Lenkijoje. Tenka konstatuoti, kad politinių jėgų išsidėstymas Lenkijoje nėra palankus radikaliomis reformoms įgyvendinti. Siekimas išsaugoti trapią valdančiąją koaliciją, koketavimas su populistinėmis jėgomis ir politiniai kompromisai vers rinkimus laimėjusias partijas pamiršti daugelį rinkimų programos nuostatų. Ypač apmaudu, kad tokia situacija susiklostė Lenkijoje šalyje, kuriai reformos yra gyvybiškai būtinos pašlijusiai ekonominei ir socialinei padėčiai pataisyti. Spalio 31 d. Pinigų politikos komitetas nusprendė nekeisti pagrindinės refinansavimo palūkanų normos ir paliko ją 4,5 proc. dydžio. Nepaisant aukštų pasaulinių naftos kainų, metinė infliacija smuktelėjo iki 2 proc., o vidaus paklausa tebėra silpnoka. Tam nemažos įtakos turi biurokratinių suvaržymų nualinta darbo rinka ir didžiausias Europos Sąjungoje nedarbo lygis. Kol kas Lenkijos centrinis bankas pasirinko stebėk ir lauk laikyseną, tačiau neatsisakė planų toliau laipsniškai mažinti bazines palūkanų normas. Tikimės, kad per artimiausius metus pagrindinė refinansavimo palūkanų norma bus sumažinta 100 bazinių punktų, tiesa, šią poziciją gali truputį pakoreguoti Europos centrinio banko sprendimas pradėti palūkanų normų didinimo ciklą. Priminsime, kad Lenkijos nacionalinis banko nustatytas infliacijos orientyras yra 2,5 proc. ± 1proc.punkto,t.y.šiuo metu infliacija yra arčiau žemutinės pageidaujamo intervalo ribos. Labiau nei tikėjomės inertiška Lenkijos vidaus rinka privertė mus sumažinti 2005 m. BVP augimo prognozę nuo 4,0 proc. iki 3,5 proc. Neapibrėžtumas dėl naujosios vyriausybės ekonominės politikos krypties, marga vyriausybės sudėtis ir todėl tikėtinas jos atsargus požiūris į reformas paskatino mus sumažinti taip pat 2006 metų Lenkijos ūkio plėtros prognozę nuo 5,0 proc. iki 4,5 proc. Kaip ir anksčiau, manome, kad šiemet ir kitąmet infliacija šalyje bus truputį mažesnė nei vidutiniškai euro zonoje ir sudarys apie 2,0 proc. Rusijos ekonomikos plėtrai 2005 metais turėjo didžiausios įtakos trys veiksniai: spartus nominalių pajamų ir vidaus paklausos augimas; investuotojų lūkesčių gerėjimas ir didėjantis konkurencinis spaudimas dėl 10

Nr. 23, 2005 m. LAPKRITIS realaus rublio stiprėjimo. Pirmąjį šių metų pusmetį, palyginti su analogišku 2004 m. laikotarpiu, realus BVP ūgtelėjo 5,7 proc., tuo tarpu prieš metus ūkio plėtra sudarė 7,4 proc. Kol kas gyventojų realiosios pajamos ir darbo užmokestis kyla sparčiau nei BVP, o vidaus vartojimas yra bumo būklės. Vienas iš Rusijos ekonomikos rizikos aspektų yra tai, kad plėtra koncentruojasi nekonkurenciniuose (nontradable) ūkio sektoriuose. 2005 m. sausio rugsėjo mėn., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, vidaus prekybos augimo tempai sudarė 11,6 proc., statybos 8,3 proc., kita vertus, pramonės 4,0 proc., o žemės ūkio tik 2,6 proc. Apdirbamosios pramonės plėtra per tris pirmuosius šių metų ketvirčius sudarė 6,1 proc., t. y. viršijo bendrą pramonės rodiklį, kurį smukdė išgaunomsios pramonės sąstingis. Deja, palyginti su praėjusiais metais, net 8 iš 13 apdirbamosios pramonės šakų augimo tempai sulėtėjo ir tik maisto produktų pramonė atsigavo po nuosmukio ir šiais metais skynė laurus. Sparti nekonkurencinių ūkio sektorių plėtra, mažmeninės prekybos, statybos, ryšių, viešbučių ir maitinimo paslaugų bumas atspindi vadinamosios olandiškos ligos simtomus, kuriems Rusijos valdžia pastaruoju metu beveik neskyrė jokio dėmesio. V. Putino administracija buvo užsiėmusi kita problema kaip atgauti užsienio investuotojų pasitikėjimą po parodomojo Jukos bendrovės skandalo. Tai jai iš dalies pavyko pirmąjį 2005 m. pusmetį tiesioginių užsienio investicijų srautas į šalį padidėjo 30 proc. Nepaisant didelių pastangų, Rusijos vyriausybei kol kas nesiseka suvaldyti infliacijos. 2005 m. sausio rugsėjo mėn. vartotojų kainų indeksas padidėjo 8,6 proc., pasiekdamas oficialiai nustatytą visų metų limitą. Infliacija šiais metais paspartėjo pirmiausia dėl administruojamų komunalinių ir kitų paslaugų kainų padidinimo 2005 m. sausio mėn. Atvirkščiai, bazinė infliacija sumažėjo nuo 6,8 proc. 2004 m. sausio rugsėjo mėn. iki 6,3 proc. atitinkamą šių metų laikotarpį. Vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu esminis infliacijos Rusijoje šaltinis yra didžiulis mokėjimų balanso perteklius, kuris užtvindo vidaus rinką užsienio valiuta ir verčia centrinį banką ją susiurbti bei sparčiai didinti rublių kiekį apyvartoje. Šiuo požiūriu 2005 metai buvo klasikiniai, nes pasaulinėms naftos ir kitų žaliavų kainoms kylant, Rusijos užsienio prekybos perteklius mušė vis naujus rekordus sausio rugsėjo mėn. jis sudarė 93 mlrd. dolerių, tuo tarpu prieš metus 62 mlrd. dolerių. Išankstiniais duomenimis, einamosios sąskaitos perteklius per tris 2005 m. ketvirčius buvo 69 mlrd. dolerių. Rusijos stabilizavimo fondas sparčiai artėjo prie 1 trilijono rublių ribos. Rusijos ūkis pamažu įsibėgėja ir antrąjį 2005 m. pusmetį augs truputį sparčiau nei pirmąjį. Atsižvelgdami į tai, padidinome šių metų šalies BVP kilimo prognozę nuo 5,5 proc. iki 6,0 proc. Kitų metų ekonomikos plėtros prognozę padidinome nuo 5,3 proc. iki 5,5 proc. Be to, pakoregavome ankstesnėje Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje pateiktas infliacijos prognozes atitinkamai nuo 11,5 proc. iki 12,3 proc. 2005 m. ir nuo 10,0 proc. iki 10,5 proc. 2006 m. Naujoji Ukrainos vyriausybė, vadovaujama J. Jekchanurovo, įsipareigojo pažadinti šalies ekonomiką iš letargo miego ir pažaboti infliaciją. Ekonomikos ministras A. Jaceniukas pareiškė, kad šiais metais BVP padidės apie 3,8 proc., o infliacija sudarys 11 proc. Praėjusiais metais ūkio plėtra sudarė 12 proc., tuo tarpu vartotojų kainos išaugo 12,3 proc. Ukrainos prezidentui V. Juščenkai sunku pristatyti tokius nuviliančius makroekonominius rodiklius visuomenei, juolab kad daugelis paprastų žmonių vis dar simpatizuoja ekspremjerei J. Timošenko ir nelinkę kaltinti jos dėl ekonomikos nuosmukio. Verslo ir finansų rinkos dalyvių nuomonė šiek tiek kitokia jie mano, kad J. Timošenko yra atsakinga dėl investicijų nuosmukio šalyje. Ukrainos valstybinio statistikos komiteto duomenimis, 2005 m. rugsėjo mėn. šalies užsienio prekybos deficitas sudarė 376 mln. dolerių, t. y. mažiau nei rugpjūčio mėn., kai buvo užfiksuotas rekordinis šiais metais deficitas 491 mln. dolerių. Ukrainos eksportas yra mažesnis nei importas nuo šių metų kovo mėn., o per devynis mėnesius užsienio prekybos deficitas sudarė 748 mln. dolerių, arba truputį daugiau kaip 1 proc. BVP. Pagrindinė išorinių Ukrainos sąskaitų balanso prastėjimo priežastis buvo pablogėjusi pasaulinių metalo (jie sudaro daugiau kaip ketvirtadalį šalies eksporto) kainų konjunktūra. Šių metų pabaigoje metalų rinkos situacija truputį pasitaisė ir teikia vilties, kad Ukrainos užsienio prekybos rodikliai bent jau neblogės. Per pastaruosius penkis mėnesius metiniai importo augimo tempai buvo itin pastovūs ir sudarė apie 25 proc. Ukrainos finansų ministerija neseniai pareiškė, kad Ukrainos prekių konkurencingumas 2005 m. sausio rugsėjo mėn. sumažėjo 14 proc., matyt, turėdama omenyje realiojo efektyviojo grivinos kurso pokyčius, t. y. grivinos revalvavimą balandžio mėn. ir infliacijos Ukrainoje bei pagrindinėse jos prekybos partnerėse skirtumą. Nepaisant sudėtingos Ukrainos ekonomikos būklės, fiskaliniu požiūriu šaliai 2005 metais sekasi gana gerai. Pagrindinių mokesčių įplaukos yra didesnės nei planuota, kadangi buvo panaikinta nemažai mokesčių privilegijų ir išimčių, taip pat pagerėjo mokesčių administravimas. Antai pridėtinės vertės mokesčio šių metų sausio rugpjūčio mėn. surinkta 21,5 mlrd. grivinų, t. y. daugiau nei per visus 2004 m. (16,8 mlrd. grivinų). Tiesa, iš šios sumos 2,6 mlrd. grivinų sudarė valstybės įsiskolinimas už nesugrąžintą PVM eksportuotojams. Pelno mokesčio įplaukos per 8 pirmuosius šių metų mėnesius buvo 14,7 mlrd. grivinų, arba 5,8 proc. BVP. Palyginti su praėjusiais metais, pelno mokesčio įplaukų ir BVP santykis padidėjo 1,7 proc. punkto. Išaugo ir gyventojų pajamų mokesčio srautas į iždo kasą. Esminė priežastis šiais metais smarkiai padidėjo vidutinis darbo užmokestis, 11