TE_10.1_Pradzia.indd

Transkriptas

1 ISSN (PRINT), ISSN (ONLINE) TAIKOMOJI EKONOMIKA: SISTEMINIAI TYRIMAI: / 1 Vytis LEMBUTIS Mindaugas BUTKUS Komercinių bankų sektoriaus veikla kaip ES šalių privačių vidaus išlaidų Granger priežastis: panelinių duomenų modelis Tyrimu siekiama paneliniams duomenims pritaikyti Granger priežastingumo principą ir sukurti ekonometrinį modelį, kuriuo būtų galima nustatyti komercinių bankų sektoriaus poveikį namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms. Nagrinėjama, kaip šį poveikį lemia komercinių bankų sektoriaus koncentracijos laipsnis bei ekonomikos ciklo fazė. Raktažodžiai: komercinių bankų sektorius, vartojimo išlaidos, kapitalo formavimo išlaidos, Granger priežastingumas. With this research we aim to adapt Granger causality test to panel data analysis and prepare an econometric model suitable to evaluate what impact commercial banking sector has on households final consumption expenditures and gross capital formation and also investigate how this impact differs in terms of banking sector concentration degree and business cycle faze. Keywords: commerce banking sector, final consumption expenditures, gross capital formation, Granger causality. JEL Classifications: G21/F43/C23. Įvadas Vienas iš pagrindinių valstybės tikslų stabilus ekonomikos augimas neįmanomas be patikimos komercinių bankų veiklos. Ryšys tarp komercinių bankų sektoriaus ir ekonomikos augimo kelia mokslininkų susidomėjimą. Vyksta diskusijos, kurių metu kaskart pateikiamos naujos idėjos ir samprotavimai komercinių bankų sektoriaus vaidmens šalies ekonomikoje bei jo nustatymo klausimais. Pavieniai komerciniai bankai formuoja komercinių bankų tinklą, kuris veikia šalies ekonomikos augimą, o globalizacijos ir integracijos procesai šį poveikį dar labiau sustiprina m. naujoms valstybėms prisijungus prie ES, jos palaipsniui perėmė ne tik didžiųjų ES Vytis LEMBUTIS socialinių mokslų srities ekonomikos krypties doktorantas. Adresas: S. Daukanto g. 28, LT Kaunas; tel.: ; el. paštas: vytis.lembutis@yahoo.com. Mindaugas BUTKUS socialinių mokslų srities ekonomikos krypties daktaras; Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos katedros lektorius. Adresas: S. Daukanto g. 28, LT Kaunas; tel.: ; el. paštas: mindaugo.butkaus@gmail.com.

2 130 valstybių socialinę ir politinę patirtį, bet kartu prisijungė ir prie vieningos bankų sistemos. Sparti šio sektoriaus plėtra ir papildomos užsienio bankų investicijos leido suaktyvinti naujai prisijungusių ES šalių ūkinių subjektų santykius ir sudarė sąlygas spartesniam tų valstybių ekonomikos augimui. Tačiau XXI a. pirmojo dešimtmečio neramumai pasaulinėje finansų rinkoje, reorganizacijos ir restruktūrizavimo procesai parodė, kad komercinių bankų sektoriai valstybėse turi trūkumų, o savalaikis šių trūkumų neidentifikavimas gali turėti reikšmingų padarinių šalių ekonomikoms. Šio tyrimo objektas komercinių bankų sektoriaus veiklos poveikis šalies ekonomikai, kuris tradiciškai analizuojamas per paskolų ir indėlių apimčių, kapitalo augimo, sektoriaus liberalizacijos ir tarptautinės integracijos, bankinės sistemos transformacijos įtaką ekonomikos augimui (matuojamas BVP vienam gyventojui arba visuminių išlaidų augimu) ir infliacijai. Šį tyrimą autoriai taip pat grindžia pagrindiniais komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatus atspindinčiais rodikliais, tačiau tyrimas nuo kitų skiriasi keliamais probleminiais klausimais: (i) ar analizuojant poveikį visuminėms išlaidoms gali būti nepastebėti specifiniai efektai? todėl šiame tyrime vertinimas atliekamas atskiriems visuminių išlaidų elementams (namų ūkių galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms) ir tyrime tikrinama hipotezė (H1), kad tokie patys bankinio sektoriaus veiklos rezultatai gali turėti nevienodą poveikį atskiriems ekonomikos sektoriams (namų ūkiams, verslo įmonėms, vyriausybei, užsienio sektoriui); (ii) ar komercinių bankų veiklos rezultatų poveikis priklauso nuo paties sektoriaus charakteristikos, t. y. ar liberalizacija, tarptautinė integracija ir kitos šio sektoriaus charakteristikos gali būti traktuojamos ne tik kaip poveikį darantys veiksniai, bet ir kaip kanalai, per kuriuos tas poveikis pasireiškia? todėl tyrime tikrinama hipotezė (H2), kad komercinių bankų sektoriaus koncentracija yra viena iš tų charakteristikų, kuri per konkurenciją keičia šio sektoriaus poveikį namų ūkių galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms; (iii) ar komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų poveikis priklauso nuo ekonomikos subjektų lūkesčių ir nuotaikų? todėl tyrime tikrinama hipotezė (H3), kad komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų poveikis namų ūkių galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms ekonomikos ciklo fazėse skiriasi. Apibendrinant aukščiau pateiktas hipotezes iškeltas šio tyrimo tikslas sudaryti modelį, kuris leistų kiekybiškai įvertinti poveikį, kurį komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatai daro namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms bei nustatyti, kaip šį poveikį lemia komercinių bankų sektoriaus koncentracijos laipsnis bei ekonomikos ciklo fazė. Šis modelis empiriškai bus patikrintas ES šalių duomenimis. Šiam tyrimo tikslui pasiekti iškelti uždaviniai, kurie kartu apibrėžia ir tolesnę straipsnio struktūrą: (i) pateikti teorinį komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų ir ekonomikos augimo per namų ūkių galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidas ryšį; (ii) sudaryti modelį, tinkantį kiekybiškai įvertinti komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų poveikį namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms, kai šį poveikį potencialiai gali lemti komercinių bankų sektoriaus koncentracijos laipsnis bei ekonomikos ciklo fazė; (iii) pristatyti empirinio tyrimo imtį apžvelgiant ES šalių bankinio sektoriaus veiklos rezultatų, namų

3 Komercinių bankų sektoriaus veikla kaip ES šalių privačių vidaus išlaidų Granger priežastis: panelinių duomenų modelis 131 ūkių vartojimo bei bendrojo kapitalo formavimo išlaidų dinamiką; (iv) patikrinti iškeltas hipotezes atliekant empirinį tyrimą pritaikyti sudarytą modelį ES šalių grupei. Teoriniam tyrimo pagrindimui ir empirinio tyrimo išvadoms formuluoti taikyti mokslinės literatūros analizės, apibendrinimo ir interpretavimo metodai. Tyrimo modelis sudarytas naudojant ekonometrinius metodus. Empiriniai skaičiavimai atlikti atvirojo kodo Gretl programa. Komercinių bankų sektoriaus poveikio šalies privačioms vidaus išlaidoms teorinės prielaidos Šioje tyrimo dalyje teoriškai pagrindžiamas tiriamas komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų poveikis namų ūkių galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms, pradedant diskusinio klausimo, ar komercinių bankų sektoriaus veikla daro poveikį šalies ekonomikai, ar šalies ekonomika veikia komercinių bankų sektorių, nagrinėjimu. Pirmieji empiriniai tyrimai analizavę komercinių bankų sektorių ir jo svarbą ekonomikai atlikti J. A. Schumpeter (1911). Išvadose teigiama, kad komercinių bankų sektorius, siekdamas didini savo valdomą kapitalą, atlieka kapitalo perskirstymo funkcijas ir tokiu būdu skatina ekonomikos augimą. Prielaidos apie finansinio turto augimo poveikį ekonomikos plėtrai nebuvo priimtos vienareikšmiškai kilo diskusijos apie poveikio stiprumą ir kryptį, liko neaišku, ar ekonomikos augimas veikia komercinių bankų sektoriaus veiklą, ar komercinių bankų sektorius skatina ekonomikos augimą. Santykinai ilgai vyravo nuomonė, kad gerai funkcionuojantis komercinis bankų sektorius yra tik ekonomikos augimo pasekmė. Pagrindine komercinių bankų sektoriaus paskirtimi buvo laikomas tarpininkavimas tarp ūkio subjektų, fizinių asmenų taupymo ir investavimo klausimams spręsti bei lėšų tarp ekonominės veiklos sričių perskirstymas. J. Robinson (1952) argumentavo, kad pirma auga ekonomika, o komercinių bankų sektorius seka paskui augančią ekonomiką, nes bankų rinka ir institucijos atsiranda tuomet, kai ekonomika sukuria jų poreikį, todėl jų plėtra yra ekonomikos augimo pasekmė, o ne rezultatas. Augant ekonomikai didėja komercinių bankų sektoriaus teikiamų paslaugų paklausa, o su ja kartu plečiasi ir visas sektorius. Ši idėja davė pradžią H. Miller, F. Modigliani (1958) teorijai, kuri grindžiama kapitalo struktūros indiferentiškumo požiūriu tobuloms finansų rinkoms kapitalo struktūra nesvarbi, o ir suformuoti optimalią kapitalo struktūrą nėra galimybės. Teorijos šalininkų teigimu, nei įmonės vertė, nei įmonės veiklos rezultatai nepriklauso nuo jos finansavimo šaltinių: paskolų, akcijų ir / ar obligacijų, todėl komerciniai bankai, teikdami paskolas ir tarpininkaudami finansiniuose sandoriuose nesukuria pridėtinės vertės, jų veikla neaiški ir neapibrėžta, o finansinių investicijų reikalaujančios įmonės pačios yra pajėgios pritraukti lėšas iš finansų rinkų. Ilgą laiką šiai teorinei krypčiai atstovaujančiuose empiriniuose tyrimuose (pvz.: Friedman, Schwartz, 1963; Hicks, 1969) buvo laikomasi nuomonės, kad komercinių bankų sektorius neturi reikšmingos įtakos ekonomikos augimui, komercinių bankų sektorius seka paskui augančią ekonomiką, o ne priešingai. XX a. antroje pusėje tokia nuomonė ėmė keistis į priešingą stiprus ir stabilus komercinių bankų sektorius gali būti ir

4 132 ekonomikos augimo priežastis. J. Robinson (1952) ir H. Miller, F. Modigliani (1958) išvadoms prieštaravo neoklasikai (Patrick, 1966; Goldsmith, 1969), kurie produktyvumo, kapitalo, gyventojų skaičiaus augimo ir technologijų pažangos veiksniais aiškino ilgalaikį ekonomikos augimą. Pabrėždami santaupų ir kapitalo investicijų svarbą skatinant ekonomikos augimą, jie darė prielaidą, kad ekonomikos pajėgumai gali būti išplėsti, jeigu visuomenė išsaugo dalį savo išteklių ir juos naudoja ekonomikos plėtrai, o šį finansinių srautų perskirstymą per tam tikrą laiką gali atlikti komercinių bankų sektorius. H. Patrick (1966) pagilino diskusiją apie ryšį tarp ekonomikos augimo ir komercinių bankų sektoriaus, suskaidydamas jį į dvi dedamąsias pasiūlos-vedamąją ir paklausos-sekamąją. Pasiūlos-vedamojoje dedamojoje teigiama, kad komercinių bankų kaip finansinių tarpininkų ir su jais susijusių paslaugų plėtra skatina investicijas ir ekonomikos augimą. Remiantis paklausos-sekamąja dedamąja, ekonomikos augimo metu komercinių bankų sektorius reaguoja į finansinių paslaugų paklausos didėjimą ir tuo pačiu seka ekonomikos augimą. Tyrime daroma išvada, kad ryšys tarp komercinių bankų sektoriaus ir ekonomikos augimo keičiasi augant ekonomikai: pradinėje stadijoje komercinių bankų sistema gali pagreitinti ekonomikos augimą perskirstydama lėšas iš tradicinių į modernius ekonomikos sektorius. Augant ekonomikai pasiūlos-vedamoji jėga palaipsniui silpnėja, o komercinių bankų sektorius pradeda sekti ekonomikos augimo formuojamą paklausą. Požiūris, kad komercinių bankų sektorius veikia ekonomikos augimą, bet ne atvirkščiai, pateikiamas R. W. Goldsmith (1969) tyrime. Autorius teigė, kad trumpalaikes finansines priemones paversdami ilgalaikiais finansavimo instrumentais komerciniai bankai suformuoja pagrindą ekonomikos augimui. Tačiau kartu tvirtino, kad tokiais atvejais labai svarbu ekonomikos augimo metu išlaikyti likvidumą. Likvidumas ekonomikos sistemoje gali būti užtikrintas, jei vieni rinkos dalyviai turi lėšų perteklių (vieni sutaupo daugiau, nei investuoja), o kiti jaučia trūkumą (kiti nori investuoti daugiau, nei sutaupo), o komercinių bankų sektorius atlieka tarpininko vaidmenį. H. Patrick (1966), R. W. Goldsmith (1969) bei R. I. McKinnon (1973) ir E. S. Shaw (1973), gynusių poziciją, kad ekonomikos augimo vaidmuo tenka ir finansiniam tarpininkavimui, ne tik fiskalinei ir monetarinei politikai, pokyčiams politikoje ir teisėje, gyventojų skaičiaus ir darbo jėgos augimui, tyrimų pagrindu susiformavo kryptis, teigianti, kad komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatai nėra tik ekonomikos augimo pasekmė, tačiau vienas iš pagrindinių veiksnių, skatinančių ekonomikos augimą. R. J. Barro ir G. S. Becker (1989) empirinio tyrimo, apėmusio 87 šalis ir sociodemografinius veiksnius, pagrindu buvo padaryta išvada, kad komercinių bankų sektoriaus plėtra skatina gimstamumo lygio mažėjimą, didina užimtumą modernių paslaugų sektoriuje ir tokiu būdu prisideda prie ekonomikos augimo. D. Acemoglu, F. Ziliboti (1997) tyrimo išvados rodo, kad tam tikri aukšto pajamingumo investiciniai projektai negali būti dalomi, todėl reikalauja didelės kapitalo koncentracijos ir pokyčių komercinių bankų sektoriuje, kurie ilguoju laikotarpiu skatina ekonomikos augimą. Mokslininkai teigė, kad komercinių bankų sektorius turėtų kaupti reikalingas kapitalo atsargas tam, kad būtų finansuojami didelio masto projektai. Esant ribotoms ūkio subjektų finansavimo galimybėms,

5 Komercinių bankų sektoriaus veikla kaip ES šalių privačių vidaus išlaidų Granger priežastis: panelinių duomenų modelis 133 komercinių bankų sektorius turės nežymų ar net neigiamą poveikį ekonomikos augimui. B. Zsolt, W. Ping (1997) teigė, kad atlikdami finansinio tarpininko vaidmenį, komerciniai bankai skatina ekonomikos augimą, sukurdami namų ūkiams palankias sąlygas veiklai plėtoti, kurių jie negalėtų pasiekti savo jėgomis. Nuo to, kaip efektyviai komerciniai bankai atlieka šią funkciją, priklauso ekonomikos augimo tempai. R. G. King, R. Levine (1999), R. Levine ir kt. (2000) tyrimai atskleidė stiprų ryšį tarp ekonomikos augimo ir komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų. Mokslininkai pateikė išvadas, kad komercinių bankų sektorius sudaro sąlygas ekonomikos augimui. Ypač didelio tyrėjų susidomėjimo komercinių bankų sektorius sulaukė lėtėjant ekonomikai. J. Stiglitz (2001), G. Hogart ir kt. (2002), J. H. Boyd ir kt. (2005), D. Serwa (2007), R. S. Kroszner ir kt. (2007), G. Del Ariccia ir kt. (2008) tyrė ekonomikos ir komercinių bankų sektoriaus ryšį šalims pereinant į recesiją. Autoriai pateikė išvadas komercinių bankų krizės paprastai sutampa arba pasireiškia dar prieš ekonomikos sulėtėjimą, tačiau griežtos išvados, kad komercinių bankų sektorius sąlygoja ekonomikos sulėtėjimą, nepateikė. Tokios pačios nuomonės laikėsi ir kiti autoriai (Kaminsky, Reinhart, 1999; Demirgüç-Kunt, Detragiache, 2005; Hilbers ir kt. 2005). Tyrimo išvadose jie konstatavo, kad krizės komercinių bankų sektoriuje ir ekonomikos nuosmukio laikotarpiai sutampa, bet ar ekonomikos depresiją sąlygoja komercinių bankų sektoriaus veikla, nėra iki galo aišku, nes labai sunku atskirti priežastis nuo pasekmių. Apžvelgti empiriniai tyrimai vėl paskatino diskusijas klausimu, ar komercinių bankų sektoriaus veikla daro poveikį šalies ekonomikai, ar šalies ekonomika veikia komercinių bankų sektorių (Benink, Benston, 2005; Gupta, 2005; Goodhart ir kt. 2006). Ekonomikos augimo ir komercinių bankų sektoriaus ryšys ir šiandien kelia dar daug diskusijų. S. Law ir kt. (2013) atlikę tyrimą padarė išvadą, kad komercinių bankų sektorius skatina ekonomiką augti tik pasiekęs tam tikrą institucinės plėtros lygį. P. Monnin, T. Jokipii (2014) atlikę komercinių bankų sektoriaus rodiklių ir ekonomikos rodiklių tarpusavio ryšio tyrimą daro išvadą, kad jų ryšys yra glaudus, 1 pav. Šalies ekonomikos ir komercinių bankų sektoriaus (KBS) sąveika laiko aspektu Šaltinis: sudaryta tyrimo autorių.

6 134 o tai reiškia, kad pasikeitus vienos grupės rodikliams atitinkamai keisis ir kitos grupės rodikliai. Mokslininkai nenurodė akivaizdžios poveikio krypties, bet liko prie nuostatos, kad stabili komercinių bankų sektoriaus veikla yra vienas iš veiksnių, skatinančių ekonomikos augimą. Apibendrinant apžvelgtus tyrimus galima pateikti schemą, kuri vaizduoja ekonomikos ir komercinių bankų veiklos rezultatų ryšį laiko atžvilgiu (1 pav.). 1 paveiksle daroma prielaida, kad tarp šalies ekonomikos ir komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų yra abipusis ryšys, tačiau pasinaudojus Granger priežastingumo principu (Granger, 1969) yra atskiriama, kada šis ryšys pasireiškia laiko atžvilgiu ir kaip galima jį empiriškai patikrinti. Kadangi analizuojant ekonomikos ir komercinių bankų veiklos rezultatus tuo pačiu laiku tiek ekonomika gali veikti komercinių bankų sektorių, tiek pastarasis gali veikti ekonomiką, priežasties pasekmės ryšį įvertinti darosi sudėtinga. Granger priežastingumo koncepcija grindžiama idėja, kad anksčiau įvykę įvykiai gali būti vėliau vykstančių įvykių priežastis, bet ne pasekmė, leidžia, į analizę įtraukus tiriamus ekonominius reiškinius ir laiko dimensiją, nutraukti galimą abipusį ryšį. Šiame tyrime, siekiant nustatyti bankinio sektoriaus veiklos rezultatų poveikį namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms, analizuojami veiksniai į modelį bus įtraukiami su vėlavimu, o tiriamos pasekmės esamuoju laiko momentu, kaip kad pavaizduota 1 pav. kairėje pusėje. Prieš pristatant tyrimo metodiką, teorinis tyrimo pagrindimas užbaigiamas aptariant komercinių bankų veiklos rezultatus, kurie gali turėti poveikį namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms. Analizuojant ir vertinant komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų poveikį namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms, prieš tai būtina akcentuoti, kad jis pasireiškia per komercinių bankų atliekamas operacijas. J. Greenwood, B. Jovanovic (1990), D. Kidwell ir kt. (1993), M. J. Fry (1995), A. Gaytan, R. Ranciere (2001), D. Gross (2002), vertindami skirtingus komercinių bankų veiklos aspektus, išskiria įvairius jų poveikio kanalus, iš kurių pagrindiniais laiko finansinių išteklių bei rizikos paskirstymą. Empiriniai tyrimai (King, Levine, 1999; Rajan, Zingales, 2000) rodo, kad tinkamai veikiantis komercinių bankų sektorius gali efektyviausiai organizuoti finansinių išteklių paskirstymą. Sukaupdami dideles lėšų apimtis per priimamus indėlius iš namų ūkių ir jas paversdami paskolomis tiems patiems namų ūkiams bei investicijomis verslo sektoriui komerciniai bankai veikia ekonomiką. Per lėšų pasiūlos ir paklausos mechanizmą finansų rinkoje tikslingiau paskirstomas kapitalas bei suformuojama racionalesnė skolintų ir investicinių lėšų struktūra, sumažinama kredito, investicijų portfelio ir likvidumo rizika. Namų ūkiams ir verslo įmonėms veikti finansų rinkoje be komercinių bankų dažnai būna sunku ir rizikinga. Komerciniai bankai turi sukaupę investicinės veiklos patirtį, disponuoja gausesne ir išsamesne informacija, kuri nuolat atnaujinama. Turėdami aukštos kvalifikacijos specialistų ir rinkos ekspertų, komerciniai bankai atlieka finansų rinkos tyrimus, ir tai leidžia priimti pagrįstesnius bei ne tokius rizikingus sprendimus. Apibendrinus F. Fabozzi, F. Modigliani (1992), R. G. King, R. Levine (1999), R. G. Rajan, L. Zingales (2000), A. Gaytan, R. Ranciere (2001), K. Bain,

7 Komercinių bankų sektoriaus veikla kaip ES šalių privačių vidaus išlaidų Granger priežastis: panelinių duomenų modelis 135 P. Howells (2004) įžvalgas dėl komercinių bankų sektoriaus vaidmens šalies ekonomikoje, išskiriami šie pagrindiniai jų veiklos aspektai, turintys poveikį namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms: (i) investicinio efektyvumo didinimas; (ii) ilgalaikių paskolų likvidumo užtikrinimas; (iii) finansinių išteklių perskirstymo efektyvumas ir tikslumas; (iv) finansinių išteklių paskirstymo rinkoje kaštų mažinimas; (v) finansinių išteklių pritraukimas ir pinigų masės ekonomikoje didinimas. Investicinio efektyvumo didinimas yra siejamas su informacijos srautų apie investicines galimybes disponavimu ir valdymu bei investicinės rizikos paskirstymu. Komerciniai bankai, turėdami informacijos apie atskiras įmones, pramonės šakas bei šalies ekonomikos tendencijas, gali vertinti investicinius projektus bei tinkamai paskirstę finansinius išteklius, užtikrinti jų pelningumą. Komercinių bankų sektorius palaiko likvidumą, sudarydamas skolintojams galimybes skolinti trumpam laikui, o skolininkams skolintis ilgam laikui. Dažnai skolininkai pageidauja skolintis ilgesniam laikui, nei skolintojai nori skolinti. Nors ilgalaikėms paskoloms naudojamos indėlininkų lėšos, esant įprastoms sąlygoms kredito įstaigos gali užtikrinti indėlių grąžinimą bet kuriuo metu. Pritraukdami finansinius išteklius komerciniai bankai vykdo kartotinį indėlių kūrimą ir tokiu būdu didina pinigų masę ekonomikoje. Veikiant pinigų multiplikatoriui, pinigų masės prieaugis yra sąlygojamas kiekvieno papildomo piniginio vieneto patekimo į bankų sistemą. Konkurencijos sąlygomis per finansų rinkos mechanizmą piniginės lėšos patenka produktyviausiems jų naudotojams bei visuomenės prioritetinėms sritims, tokiu būdu efektyviau bei saugiau vykdomos finansinės kreditinės operacijos visos šalies mastu. D. Wright, W. Valentine (1992) teigia, kad vertinant komercinių bankų sektoriaus poveikį reikia atsižvelgti ne tik į vaidmenį, kurį atlieka komercinių bankų visuma, bet ir įvardinti paslaugas, per kurias pastarasis poveikis pasireiškia. Šios paslaugos yra būtinos šiuolaikinei ekonomikai funkcionuoti. Susisteminus (Kropas, Katkus, 1997; Gilles, 1999; Schardax, Reininger, 2001; Cecchetti, 2003) nuomones, galima išskirti pagrindines komercinių bankų teikiamas paslaugas, turinčias poveikį namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms: (i) galimybė naudotis atsiskaitymų sistema (taupymui ir skolinimuisi reikalingos institucijos, kurios vykdytų lėšų pervedimą tarp ūkio subjektų, fizinių asmenų ir pan.); (ii) likvidumo palaikymas (likvidžios lėšos reikalingos ūkio subjektams, fiziniams asmenims bei ūkio vystymosi užtikrinimui); (iii) funkcijų, susijusių su tradicine bankininkyste, vykdymas nustatyti, įvertinti ir valdyti riziką; (iv) informacijos teikimas (finansinio konsultavimo paslaugos, informacijos apie produktus ir paslaugas teikimas); (v) valstybinių garantijų išsaugojimas (finansų tarpininkai draudžia indėlius, tarpininkauja teikiant valstybės subsidijas ir kita). Apibendrinus analizuotų mokslinių tyrimų rezultatus galima teigti, kad komercinių bankų sektoriaus poveikis namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms pasireiškia per investicinio efektyvumo didinimą, ilgalaikių paskolų likvidumo užtikrinimą, finansinių išteklių pritraukimą, perskirstymą, skolinimo kaštų mažinimą bei pinigų masės ekonomikoje didinimą.

8 136 Komercinių bankų sektoriaus poveikio šalies privačioms vidaus išlaidoms vertinimo ekonometrinis modelis Prieš pradedant konstruoti modelį, kuris leistų kiekybiškai įvertinti komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų poveikį namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms, atsižvelgus į komercinių bankų sektoriaus koncentracijos laipsnį bei ekonomikos ciklo fazę, reikia paminėti, kad šis modelis bus adaptuojamas tiriant panelinio tipo duomenis. Šio tipo duomenys atliekamo tyrimo kontekste pranašesni nei laiko eilutės ar tarpgrupiniai duomenys dėl keleto priežasčių: (i) tarpgrupiniai duomenys neturi laiko dimensijos, todėl analizuojant juos neįmanoma sumodeliuoti Granger priežastingumo, kuris grindžiamas veiksnių poveikio vėlinimu; (ii) laiko eilutės tinka Granger priežastingumo testavimui, tačiau tam būtinos ilgos laiko eilutės, o ypač tada, jei į modelius įtraukiami ir kontroliuojami kintamieji, kurie naudojami tam, kad nebūtų pervertintas analizuojamų veiksnių poveikis tiriamam reiškiniui. Kadangi dažnai prieinami gana trumpo laiko makrolygmens duomenys, derinant tarpgrupinius duomenis su laiko eilutėmis, t. y. analizuojant panelinius duomenis, išvengiama problemų, susijusių su mažomis tyrimo imtimis. Paneliniai duomenys yra informatyvesni, nes juose daugiau stebėjimų (daugiau kintamumo, daugiau laisvės laipsnių), todėl įverčiai yra efektyvesni, nes atsiranda galimybė tirti variaciją tiek laike, tiek ir tarp grupių. Panelinio tipo duomenys taip pat turi ir trūkumų: (i) daroma prielaida, kad tiek laike, tiek ir tarp tiriamų objektų nustatyti veiksnių poveikiai nesiskiria. Šis trūkumas bus šalinamas modeliuojant dėl komercinių bankų sektoriaus koncentracijos laipsnio (tarpgrupiniai skirtumai) ir dėl verslo ciklo fazės (laikotarpių skirtumai) atsirandančius analizuojamų veiksnių poveikio skirtumus; (ii) apskaičiuoti įverčiai, nusakantys tiriamų veiksnių poveikį, gali būti nesuderinti, jeigu nestebimi atsitiktiniai efektai koreliuoja su kitais nepriklausomais kintamaisiais. Ši problema, vadinama endogeniškumu, bus sprendžiama transformuojant duomenis ir šalinant nestebimą objektų heterogeniškumą. Modelių priklausomi, nepriklausomi ir kontroliuojamieji kintamieji 1 lentelė Priklausomi modelių kintamieji Vartojimas (C) Investicijos (I) Nepriklausomi modelių kintamieji KBS veiklos rezultatus Kontroliuojamieji kintamieji atspindintys rodikliai Paskolos (L) Indėliai (D) Turtas (A) Marža (m) Bendrosios pajamos (INC) Bendrasis taupymas (S) Vartotojų pasitikėjimo indeksas (E) Vidutinė paskolų verslui palūkanų norma (r) Mokesčių našta verslui (TAX) Efektyvus darbo užmokestis (EW) Verslo pasitikėjimo šalies politika indeksas (ICI) Šaltinis: sudaryta tyrimo autorių.

9 Komercinių bankų sektoriaus veikla kaip ES šalių privačių vidaus išlaidų Granger priežastis: panelinių duomenų modelis 137 Komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų poveikio namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms vertinimą bei nustatymą, ar šį poveikį lemia komercinių bankų sektoriaus koncentracijos laipsnis bei ekonomikos ciklo fazė, siūloma suskaidyti į du etapus. Todėl toliau bus pateikiami du modeliai: pirmasis sudarytas taip, kad būtų galima nustatyti, kurie analizuojami veiksniai ir kada daro poveikį; antrasis sudarytas taip, kad būtų galima įvertinti, ar veiksnių, kurie nustatyti kaip reikšmingi pirmajame tyrimo etape daromas poveikis namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms, priklauso nuo komercinių bankų sektoriaus koncentracijos laipsnio bei ekonomikos ciklo fazės. 1 lentelėje pateikiami kintamieji, kurie bus naudojami sudaromuose modeliuose. Tyrimui tinkamo modelio formavimas pradedamas pateikiant nestebimų atsitiktinių efektų (UE) modelius komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų poveikio namų ūkių galutinio vartojimo (1) ir bendrojo kapitalo formavimo (2) išlaidoms vertinti: C i,t =α+ar(1)+δ 2+q td2+q t + + δ T tdt t +β 1,1 L i,t-1 + +β 1,q L i,t-q +β 2,1 D i,t-1 + +β 2,q D i,t-q + β 3,1 A i,t-1 + +β 3,q A i,t-q +β 4,1 m i,t-1 + +β 4,q m i,t-q +c 1,1 INC i,t-1 + +c 1,q INC i,t-q +c 2,1 S i,t-1 + +c 2,q S i,t-q +c 3,1 E i,t-1 + +c 3,q E i,t-q +a i +u i,t (1) (1) I i,t =α+ar(1)+δ 2+q td2+q t + + δ T tdt t +β 1,1 L i,t-1 + +β 1,q L i,t-q +β 2,1 D i,t-1 + +β 2,q D i,t-q + β 3,1 A i,t-1 + +β 3,q A i,t-q +β 4,1 m i,t-1 + +β 4,q m i,t-q +c 1,1 r i,t-1 + +c 1,q r i,t-q +c 2,1 TAX i,t-1 + +c 2,q TAX i,t-q +c 3,1 EW i,t-1 + +c 3,q EW i,t-q +c 4,1 ICI i,t-1 + +c 4,q ICI i,t-q +a i +u i,t (2) čia: AR(1) atspindi autoregresinę priklausomojo kintamojo elgseną. Originaliame Granger priežastingumo teste (Granger, 1969) kaip vienas iš modelio veiksnių įtraukiamas ir vėluojantis priklausomas kintamasis, o veiksnys vadinamas tiriamo reiškinio Granger priežastimi, jei jo vėluojančių reikšmių įtraukimas leidžia geriau paaiškinti tiriamo reiškinio kitimą. α modelio konstanta, δ laiko (nuo 2+q iki T) pseudokintamojo įvertis, β tiriamo komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatą atspindinčio rodiklio (nuo 1 iki 4) poveikio įvertis, c kontroliuojamo kintamojo (nuo 1 iki 3 (1 modelyje) ir 4 (2 modelyje)) veikiančio tiriamą priklausomą kintamąjį poveikio įvertis, q maksimalus tiriamų veiksnių poveikio vėlinimas. i tiriamo objekto (šalies) numeris iki N, t tiriamo laikotarpio numeris iki T. a i apima tiriamų objektų nestebimus atsitiktinius efektus (šalių heterogeniškumą). u i,t idiosinkratinė (laiko atžvilgiu kintanti) modelio paklaida. Jei a i apima nestebimus efektus (pvz.: istoriškai susiklosčiusi šalies bankų sistemos specifika), kuriuos empiriškai įvertinti sudėtinga ir jie nebus kontroliuojami, apskaičiavus modelių įverčius OLS (mažiausiųjų kvadratų) metodu a i atsidurs paklaidoje. Modelius (1) ir (2) galima perrašyti forma, kurioje nėra a i, bet modelis turi sudėtinę paklaidą v i,t, kuri lygi u i,t +a i. Jei a i koreliuos su nepriklausomais kintamaisiais, modelis bus endogeniškas ir

10 138 jo įverčiai bus nesuderinti. Jei darysime prielaidą, kad šis nestebimas tiriamų šalių heterogeniškumas yra pastovus (laike nekintantis arba kintantis labai lėtai dėl šios prielaidos a i neturi laiko indekso, nes yra pastovus laiko atžvilgiu), galima pritaikyti keletą transformacijos metodų, padedančių iš modelio pašalinti a i. Šioms transformacijoms įprasta taikyti pirmos eilės skirtumų (FD) arba fiksuotų efektų (FE) metodą. FE metodas tinkamesnis, kai N didelis, o T mažas, nes kai N mažas, o ypač kai T didelis, FE transformacija labai jautri klasikinių regresijos modelio prielaidų pažeidimui. Tyrime naudojant makroekonominių rodiklių laiko eilutes, kurioms būdingas bendras poslinkis (angl. trend) (kai laiko eilutėms dėl poslinkio būdingas nestacionarumas, sąlygojantis klaidinančius regresinės analizės rezultatus), FD transformacija yra priimtinesnė. Kartu su FD transformacija, kuri suveda laiko eilutes į stacionarų pavidalą ir panaikina laiko atžvilgiu nekintantį, nestebimą tiriamų objektų heterogeniškumą, bus taikoma ir log transformacija (išskyrus kintamuosius m, r ir TAX, nes jie išreiškiami procentais), kuri leis gautus koeficientų įverčius interpretuoti kaip elastingumo koeficientus ir potencialiai netiesinius ryšius tarp priklausomo ir nepriklausomų kintamųjų suvesti į tiesinius. Po anksčiau aprašytų transformacijų empirinio tyrimo pirmam etapui pritaikomi modeliai turi tokią formą: Δln(C i,t )=α+ar(1)+δ 3+q td3+q t + +δ T tdt t +β 1,1 Δln(L i,t-1 )+ +β 1,q Δln(L i,t-q )+ β 2,1 Δln(D i,t-1 )+ +β 2,q Δln(D i,t-q )+ β 3,1 Δln(A i,t-1 )+ +β 3,q Δln(A i,t-q )+β 4,1 Δ(m i,t-1 )+ + β 4,q Δ(m i,t-q )+c 1,1 Δln(INC i,t-1 )+ +c 1,q Δln(INC i,t-q )+c 2,1 Δln(S i,t-1 )+ + c 2,q Δln(S i,t-q )+c 3,1 Δln(E i,t-1 )+ +c 3,q Δln(E i,t-q )+Δu i,t Δln(I i,t )=α+ar(1)+δ 3+q td3+q t + +δ T tdt t +β 1,1 Δln(L i,t-1 )+ +β 1,q Δln(L i,t-q )+ β 2,1 Δln(D i,t-1 )+ +β 2,q Δln(D i,t-q )+ β 3,1 Δln(A i,t-1 )+ +β 3,q Δln(A i,t-q )+β 4,1 Δ(m i,t-1 )+ + β 4,q Δ(m i,t-q )+c 1,1 Δ(r i,t-1 )+ +c 1,q Δ(r i,t-q )+c 2,1 Δ(TAX i,t-1 )+ + c 2,q (ΔTAX i,t-q )+ c 3,1 Δln(EW i,t-1 )+ +c 3,q Δln(EW i,t-q )+c 4,1 Δln(ICI i,t-1 )+ +c 4,q Δln(ICI i,t-q )+Δu i,t (3) (4) Apskaičiuojant modelio įverčius OLS metodu, turime laikytis prielaidos, kad paklaidos (Δu i,t ) nekoreliuoja laiko atžvilgiu, t. y. ρ(δu i,t ;Δu i,t-1 )=0. Šią prielaidą galima patikrinti tokiu būdu: jei modelio paklaidos įverčiui būdingas AR(1) procesas, paklaidoms būdinga autokoreliacija, o jei atsitiktinis klaidžiojimas (paklaidų sklaida laiko atžvilgiu yra atsitiktinė) paklaidos laiko atžvilgiu nekoreliuoja. Jei modeliui nebūdinga autokoreliacija, gali būti pritaikyti įprastiniai paklaidų heteroskedastiškumo identifikavimo (White testas, pasiūlytas H. White (1980)) ir koregavimo (PCSE, pasiūlytas N. Beck, J. N. Katz (1995)) metodai. Kadangi paneliniai duomenys turi ir laiko ir objektų dimensijas, bendriausiu atveju galima tikėtis, kad stabilizuotiems modelio įverčiams gauti reikės koreguoti ir heteroskedastiškumą ir autokoreliaciją (naudoti HAC įverčių kovariacijos matricą). A. C. Cameron, P. K. Trivedi (2005) pateikia įrodymus, kad įprastinio PCSE naudojimas gali lemti neteisingai mažas standartines koeficientų įverčių paklaidas naudojant panelinius duomenis su autokoreliacija. Tokiais atvejais patartina taikyti M. Arellano (2003), pasiūlytą HAC įverčių kovariacijos matricą.

11 Komercinių bankų sektoriaus veikla kaip ES šalių privačių vidaus išlaidų Granger priežastis: panelinių duomenų modelis 139 Antrame tyrimo etape bus naudojamas modelis, kuris leis įvertinti, ar veiksnių, kurie nustatyti kaip reikšmingi pirmajame tyrimo etape, daromas poveikis namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms priklauso nuo komercinių bankų sektoriaus koncentracijos laipsnio bei ekonomikos ciklo fazės. Komercinių bankų sektoriaus koncentracijos laipsnio įtakos analizuojamų veiksnių poveikio skirtumams sumodeliuoti gali būti naudojami sąveikos kintamieji. Sąveikos sukuriamos tarp veiksnio, kuris pirmame analizės etape nustatytas kaip statistiškai reikšmingas ir pseudokintamojo, kuris atspindi tam tikros komercinių bankų sektoriaus koncentracijos šalių grupę. Jei šalys suskirstomos į keletą grupių, tai vienos iš grupių sąveika į modelį neįtraukiama ir ši grupė tampa palyginamąja, o koeficientų įverčiai prie sąveikos kintamųjų parodo atitinkamoje komercinių bankų sektoriaus koncentracijos šalių grupėje tiriamo veiksnio poveikio skirtumą lyginant su palyginamąja grupe. Vadovaujantis panašia logika modeliuojama ir ekonomikos ciklo fazės įtaka komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų poveikio namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidų skirtumams. Tiriamas laikotarpis suskirstomas į ekonomikos ciklo fazes ir sukuriami pseudokintamieji, atspindintys jas. Naudojant šiuos pseudokintamuosius ir pirmame analizės etape nustatytus statistiškai reikšmingus veiksnius sukuriamos sąveikos, kurios, išskyrus vieną, įtraukiamos į modelį. Į modelį neįtraukta per sąveiką ciklo fazė taps palyginamąja, o koeficientų įverčiai prie sąveikos kintamųjų atspindės atitinkamoje ekonomikos ciklo fazėje tiriamo komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultato poveikio namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms skirtumą lyginant su palyginamąja ekonomikos ciklo faze. Modeliai, kuriuose įtraukti sąveikos kintamieji, bus pateikti empirinėje dalyje, po pirmojo tyrimo etapo nustačius, kurie komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatai ir kada daro statistiškai reikšmingą poveikį namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms. Empirinio tyrimo imties pristatymas: ES šalių bankinio sektoriaus veiklos rezultatų, namų ūkių vartojimo bei bendrojo kapitalo formavimo išlaidų dinamika Ankstesnėje tyrimo dalyje pristatytas modelis bus pritaikytas ES-28 šalių grupei analizuojant ketvirtinius m. duomenis, todėl tyrimui naudojami duomenys einamosiomis kainomis perskaičiuoti eliminuojant sezoniškumo efektą. Šioje dalyje pateikiama apibendrinta analizuojamų duomenų dinamika: (i) kiekvienu tiriamu laikotarpiu visai EU-28 šalių grupei namų ūkio galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidų dinamika; (ii) pokyčiai per visą tiriamą laikotarpį kiekvienai analizuojamai EU-28 grupės šaliai komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatų dinamika. 2 paveiksle matyti, kad visą analizuojamą laikotarpį ES šalių namų ūkių vartojimo išlaidos per kalendorinį ketvirtį išaugo nuo 1,25 trilijono EUR iki 2,01 trilijono EUR ir perkopė 60 proc. augimo ribą. Bendras ES šalių namų ūkių vartojimo augimas visą tiriamąjį laikotarpį vyko nuosekliai, išskyrus du periodus: m. finansinės krizės laikotarpį ir 2012 m. vartojimo augimo sulėtėjimą dėl neigiamų vartotojų ateities lūkesčių.

12 140 2 pav. ES-28 namų ūkių galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidos Šaltinis: sudaryta tyrimo autorių, remiantis Eurostat duomenimis. Lyginant namų ūkių galutinio vartojimo išlaidų pokyčius ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidų pokyčius pastebimi akivaizdūs skirtumai: namų ūkių vartojimo išlaidos visą tiriamąjį laikotarpį augo nuosekliai ir, nepaisant ekonomikos sulėtėjimo krizės laikotarpiu, sumenko nežymiai, o bendrojo kapitalo formavimo išlaidos kito netolygiai ir jautriai reagavo į bet kokius pokyčius ES ekonominėje erdvėje. Iki 2008 m. vyko nuosaikus investicinių išlaidų augimas visose ES valstybėse, tačiau 2008 I ketvirtį prasidėjus pasaulinei finansų krizei ES šalyse, bendrojo kapitalo formavimo išlaidos sumažėjo m. Europos ekonomikai atsigaunant, augo ir ES šalių investicijų srautai, tačiau investicinės išlaidos kito labai netolygiai. Nepaisant aiškių ekonomikos atsigavimo ženklų 2013 m., investicinių išlaidų apimtys iki pat tyrimo laikotarpio pabaigos nepasiekė ikikrizinio lygio. Investicinių išlaidų nepastovumas rodo ir nevieningą ES politiką, kurią ir komerciniai bankai, ir verslo subjektai vertino labai atsargiai ir investuoti neskubėjo. Įvertinus visus minėtus faktus, formuojama išvada, kad ES visuomenės polinkis vartoti sparčiai auga, o polinkis formuoti bendrojo kapitalo išlaidas, nukreiptas į naujų darbo vietų ir produktų kūrimą, yra labai nepastovus ir sunkiai prognozuojamas. Dėl šios priežasties didėja atotrūkis tarp vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidų, o per visą tyrimo laikotarpį šis skirtumas padidėjo nuo 2,5 iki 3 kartų. Labiausiai namų ūkių vartojimo išlaidos ir investicijos augo vėliausiai prie ES prisijungusiose narėse (Rumunijos, Bulgarijos, Čekijos, Vengrijos, Latvijos ir Estijos), jų namų ūkių vartojimo išlaidos ir investicijos per visą tyrimo laikotarpį augo daugiau nei 100 proc. Komercinių bankų veiklos rezultatus atspindinčių rodiklių dinaminė analizė pradedama komercinių bankų sektoriaus

13 Komercinių bankų sektoriaus veikla kaip ES šalių privačių vidaus išlaidų Granger priežastis: panelinių duomenų modelis pav. ES šalių komercinių bankų išduotų paskolų m. ketvirčių vidurkiai ir pokyčiai per visą tiriamą laikotarpį Pastaba: Bulgarijos duomenys nepateikti. Šaltinis: sudaryta tyrimo autorių, remiantis Eurostat duomenimis. suteiktų paskolų klientams vertinimu. Paskolos komercinių bankų veikloje vienas pagrindinių bankų pajamų ir pelno šaltinių, o šalies ūkio veikloje vienas pagrindinių ekonomikos skatinimo impulsų. Per visą analizuojamą laikotarpį komercinių bankų suteiktų paskolų apimtys ES valstybėse išaugo beveik 3 kartus: nuo 6,95 trilijono eurų iki 19,22 trilijono eurų. Bendras m. suteiktų paskolų augimas siekė 176,57 proc., tačiau augimo tendencija visu analizuojamu laikotarpiu nebuvo nuosekli m. ekonominė krizė tiesiogiai paveikė ES finansų rinką ir joje dirbančių komercinių bankų veiklą. Komerciniai bankai ekonominės krizės laikotarpiu patyrę didelių finansinių nuostolių griežtino paskolų išdavimo procesą ir ribojo suteikiamų paskolų apimtis. Griežtesnę priežiūros politiką taikė ir daugelio ES šalių centriniai bankai, dėl šios priežasties iki 2007 m. pabaigos augusi komercinių paskolų rinka 2008 m. perėjo į recesiją, o ryškesni jos atsigavimo ženklai pastebimi tik 2011 m. pabaigoje, bankų sistemai pradėjus švelninti paskoloms taikomus apribojimus ir sankcijas. Paskolų pokyčiai nebuvo tolygūs ir atskirų ES narių viduje: vienų valstybių ketvirčio paskolų augimas buvo labai didelis, kitų minimalus, dar kitų neigiamas (3 pav.). Didžiausiu augimu išsiskyrė Ispanijos, Prancūzijos, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Lenkijos, Portugalijos, Slovėnijos, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės valstybės: jų ketvirčio paskolų augimas viršijo 120 proc. ribą. Tokį spartų skolintų pinigų poreikio augimą įtakojo vykdomos ES paramos programos ir naujų ES narių įstojimas 2004 ir 2007 m. Didžiausias komercinių bankų suteiktų paskolų apimčių sumažėjimas fiksuojamas Graikijoje, Airijoje ir Kipre, tačiau objektyviai vertinti šio sumažėjimo priežastis trukdo santykinai riboti šių šalių atsakingų institucijų pateikiami statistiniai duomenys. Dar vienas reikšmingas komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatus atspindintis rodiklis indėliai. Jie leidžia

14 142 įvertinti ne tik komercinių bankų turimus finansinių išteklių rezervus, bet kartu rodo ir visuomenės pajamų pokyčių tendencijas bei taupymo lygį. Visu tyrimo laikotarpiu indėlių apimtys ES komerciniuose bankuose padidėjo 172,38 proc.: 1999 I ketvirtį ES komerciniuose bankuose buvo laikoma 11,45 trilijono eurų įvairių rūšių indėlių, o 2014 m. IV ketvirtį indėliai ES šalių komerciniuose bankuose siekė 31,25 trilijonus eurų. Analogiškai paskolų situacijai, indėlių pokyčiai nebuvo nuoseklūs: iki 2007 m. IV ketvirčio nuosekliai augusios 2008 m. indėlių apimtys pradėjo chaotiškai svyruoti. Sumaištis pasaulinėje finansų rinkoje keitė ir ES juridinių ir fizinių subjektų įpročius: vieni pinigus leido bijodami nuvertėjimo pirko prekes ir paslaugas, dengė kreditus ir leido santaupas; kiti dėl augančių indėlių palūkanų normų dar griežčiau taupė ir ribojo vartojimą bei nebūtinąsias išlaidas. Tokia nepastovi tendencija sąlygojo ketverius metus (2008 I ketvirtis 2012 I ketvirtis) trukusį neapibrėžtumo laikotarpį ES komercinių bankų indėlių rinkoje. Visiškai ES komercinių bankų indėlių rinka stabilizavosi tik 2013 m. pradžioje. Bendra ES tendencija neatspindi kiekvienos jos narės situacijos ir skirtingo kiekvienos šalies poveikio bendrai ES šalių indėlių rinkai. 4 paveiksle matyti, kad didžiausiais indėlių įnašais į bendrą ES šalių komercinių bankų indėlių rinką išsiskyrė 6 šalys: Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Ispanija, Italija ir Olandija. Šių šalių komerciniuose bankuose saugomi indėliai sudaro 80 proc. visų ES indėlių resursų. Didžiausiais augimo tempais (kaip ir paskolų rinkoje) išsiskyrė Ispanijos, Prancūzijos, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Lenkijos, Portugalijos, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės valstybės: jų indėlių augimas viršijo 100 proc. ribą. Labiausiai komercinių bankų indėlių apimtys mažėjo Graikijoje, Airijoje ir Kipre, tačiau dėl jau anksčiau minėtų statistinių duomenų objektyvumo priežasčių, šių šalių situacija nėra detaliau analizuojama. 4 pav. ES šalių komercinių bankų priimtų indėlių m. ketvirčių vidurkiai ir pokyčiai per visą tiriamą laikotarpį Pastaba: Bulgarijos duomenys nepateikti. Šaltinis: sudaryta tyrimo autorių, remiantis Eurostat duomenimis.

15 Komercinių bankų sektoriaus veikla kaip ES šalių privačių vidaus išlaidų Granger priežastis: panelinių duomenų modelis 143 Trečias bankinio sektoriaus veiklos rezultatus atspindintis rodiklis komercinių bankų valdomas turtas. Šis rodiklis leidžia įvertinti pavienių ir visos šalies komercinių bankų dydį ir turimą finansinį potencialą. Skaičiavimai leidžia daryti išvadą, kad iš visų iki šiol tirtų komercinių bankų veiklos rodiklių, bankų turtas per visą tyrimo laikotarpį augo daugiausiai 210,44 proc. Nuo tyrimo pradžios iki visuotinio ekonominio sąstingio (2008 m.) šio rodiklio reikšmė išaugo daugiau nei 2 kartus ir nepaisant tarpinių svyravimų, 2012 m. pabaigoje šio rodiklio reikšmė pasiekė aukščiausią ribą 55,22 trilijono eurų. Tokia tendencija rodo stiprėjančią finansinio kapitalo koncentraciją komercinių bankų sektoriuje ir augančią ES ekonomikos priklausomybę nuo komercinių bankų sistemos. Pavienių ES šalių tyrimo rezultatai naujų tendencijų neatskleidė (5 pav.). Didžiausia komercinių bankų turto dalis sukaupta didžiausiose ES valstybėse: Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Olandijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Dar labiau verčia sunerimti tendencija, kad trys iš minėtų valstybių (Ispanija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė) patenka į sparčiausiai komercinių bankų turtą padidinusių šalių (Ispanijos, Prancūzijos, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Lenkijos, Portugalijos, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės valstybės) dešimtuką, kurių komercinių bankų valdomo turto viso laikotarpio augimas viršija 100 proc. Bulgarijos, Danijos ir Kroatijos bankų sukauptas turtas per visą tyrimo laikotarpį nepakito, o Italijos ir Rumunijos komercinių bankų turto dydžiai nežymia dalimi sumažėjo. Sparčiausiai krito Graikijos, Airijos ir Kipro bankų sukaupto turto dydis, tačiau dėl santykinai riboto statistinių duomenų kiekio ši tendencija nėra tiksli ir detaliau neanalizuojama. Komercinių bankų paskolų marža dydis, rodantis skolintų pinigų kainą ir banko uždirbamą pelną iš paskolų. Nuo komercinių bankų paskolų maržos dydžio priklauso fizinių ir juridinių asmenų 5 pav. ES šalių komercinių bankų valdomas turtas 2014 m. pabaigoje ir pokyčiai per visą tiriamą laikotarpį Pastaba: Bulgarijos duomenys nepateikti. Šaltinis: sudaryta tyrimo autorių, remiantis Eurostat duomenimis.

16 144 skolinimosi galimybės. Per visą tyrimo laikotarpį paskolų marža kito nevienodai. Auganti ES šalių ekonomika, didėjanti komercinių bankų konkurencija ir skolintų pinigų pasiūla vertė ES šalių komercinius bankus mažinti paskolų maržas ir švelninti paskolų išdavimo sąlygas. Visų šių veiksmų pasekmė: nuo 1999 m. iki 2008 m. I ketvirčio paskolų marža sumažėjo beveik 5 kartus. Tačiau per daug liberalios skolinosi sąlygos ir silpna komercinių bankų kontrolė 2008 m. komerciniams bankams atnešė daug nuostolių. Klientų nesugebėjimas grąžinti pasiskolintų pinigų ir pasaulinė ekonomikos recesija privertė komercinius bankus kelti skolintų pinigų kainą ir griežčiau kontroliuoti paskolų rizikos valdymo mechanizmus m. prasidėjęs paskolų maržos kilimo etapas ES valstybėse piką pasiekė 2009 m. III ketvirtį 4,57 proc. Nepaisant to, kad 2010 m. II ketvirtį įtampa finansų rinkoje pradėjo mažėti, iki pat tyrimo pabaigos vidutinė paskolų marža komerciniuose bankuose nenukrito žemiau negu 2,8 proc. riba. Kiekvienos ES šalies maržų vidutiniai dydžiai ir pokyčių tendencijos pateiktos 6 pav. Tyrimo laikotarpiu didžiausia vidutinė marža užfiksuota Vengrijoje (5,704 proc.), Rumunijoje (5,20 proc.), Bulgarijoje (4,82 proc.), Lenkijoje (4,74 proc.), Lietuvoje (4,54 proc.), Latvijoje (4,26 proc.) ir Kipre (4,46 proc.), o mažiausios paskolų maržos buvo Danijoje (1,55 proc.), Liuksemburge (1,51 proc.), Austrijoje (1,64 proc.), Suomijoje (1,36 proc.), Švedijoje (1,62 proc.) ir Jungtinėje Karalystėje (1,72 proc.). Vidutinė viso laikotarpio ES komercinių bankų išduodamų paskolų marža buvo 2,86 proc. Pusė ES valstybių šią vidutinę ribą viršijo, kita pusė buvo žemiau negu ši riba. Per visą laikotarpį labiausiai paskolų marža padidėjo Vokietijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Italijoje, Olandijoje ir Portugalijoje jose per tyrimo laikotarpį ji padidėjo daugiau nei 100 proc. Labiausiai paskolų marža sumažėjo Bulgarijoje, Čekijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje šiose šalyse ji krito daugiau nei 60 proc. Apibendrinant tyrimo rezultatus galima daryti išvadą, kad visų analizuotų komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatus atspindinčių rodiklių pokyčiai nebuvo tolygūs m. sumaištis pasaulinėje finansų rinkoje keitė ir ES komercinių 6 pav. ES šalių komercinių bankų teikiamų paskolų vidutinės maržos m. ir pokyčiai per visą tiriamą laikotarpį Šaltinis: sudaryta tyrimo autorių, remiantis Eurostat duomenimis.

17 Komercinių bankų sektoriaus veikla kaip ES šalių privačių vidaus išlaidų Granger priežastis: panelinių duomenų modelis 145 bankų elgesį. Sumažėjus paskolų ir indėlių apimtims, mažėjo ir ES komercinių bankų valdomas turtas, o auganti įtampa finansų rinkoje sąlygojo paskolų maržos augimą. Nepaisant pokyčių ir svyravimų, paskolų rinka per visą laikotarpį augo 176,57 proc., indėlių ES komerciniuose bankuose padidėjo 172,38 proc., o bankų turto augimas viršijo 210 proc. ribą ir pasiekė 55,22 trilijonus eurų. Komercinių bankų paskolų marža krito ir, nepaisant intensyvių svyravimų, per visą tyrimo laikotarpį sumažėjo 38,75 proc. arba 1,88 procentiniais punktais (nuo 4,74 proc. iki 2,86 proc.). Komercinių bankų sektoriaus poveikio vertinimas ES šalių privačioms vidaus išlaidoms Empirinis tyrimas atliekamas ES-28 šalių grupėje su 1999K1 2014K4 laikotarpio duomenimis (panelinė struktūra 28X64). Tyrimo metu analizuojamų veiksnių poveikis bus vertinamas su galimu vėlavimu iki vienerių metų (q=4), todėl daromo poveikio įvertinimas apsiriboja labai trumpu ir trumpu laikotarpiu. Modeliai (5) ir (6) pritaikyti tiriamiems duomenims bei maksimaliam poveikio vėlavimui iki vienerių metų turės tokią formą: Δln(C i,t )=α+ar(1)+δ 7 td2000k3+ +δ 64 td2014k4+β 1,1 Δln(L i,t-1 )+ + β 1,4 Δln(L i,t-4 )+β 2,1 Δln(D i,t-1 )+ +β 2,4 Δln(D i,t-4 )+β 3,1 Δln(A i,t-1 )+ +β 3,4 Δln(A i,t-4 )+ β 4,1 Δ(m i,t-1 )+ +β 4,4 Δ(m i,t-4 )+c 1,1 Δln(INC i,t-1 )+ +c 1,4 Δln(INC i,t-4 )+ c 2,1 Δln(S i,t-1 )+ +c 2,4 Δln(S i,t-4 )+c 3,1 Δln(E i,t-1 )+ +c 3,4 Δln(E i,t-4 )+Δu i,t Δln(I i,t )=α+ar(1)+δ 7 td2000k3+ +δ 64 td2014k4+β 1,1 Δln(L i,t-1 )+ +β 1,4 Δln(L i,t-4 )+ β 2,1 Δln(D i,t-1 )+ +β 2,4 Δln(D i,t-4 )+β 3,1 Δln(A i,t-1 )+ +β 3,4 Δln(A i,t-4 )+β 4,1 Δ(m i,t-1 )+ + β 4,4 Δ(m i,t-4 )+c 1,1 Δ(r i,t-1 )+ +c 1,4 Δ(r i,t-4 )+c 2,1 Δ(TAX i,t-1 )+ + c 2,4 Δ(TAX i,t-4 )+ c 3,1 Δln(EW i,t-1 )+ +c 3,4 Δln(EW i,t-4 )+c 4,1 Δln(ICI i,t-1 )+ +c 4,4 Δln(ICI i,t-4 )+Δu i,t (5) (6) Apskaičiavus modelių parametrų įverčius OSL metodu su standartine įverčių kovariacijų matrica, nustatyta, kad abiejų modelių paklaidoms būdinga autokoreliacija ir heteroskedastiškumas, 2 lentelėje pateikti rezultatai gauti naudojant HAC įverčių kovariacijos matricą. Tyrimo imtys, su kuriomis atliekami modelių skaičiavimai, skiriasi dėl to, kad analizėje naudojami nesubalansuoti paneliniai duomenys (tyrimui neprieinami visi kiekvienos šalies duomenys tiriamu laikotarpiu). Analizės rezultatai rodo, kad trumpuoju laikotarpiu namų ūkių galutinio vartojimo išlaidoms poveikį daro pajamų didėjimas (joms išaugus vienu procentu vartojimo išlaidos auga vidutiniškai 0,18 proc.) ir augantis vartotojų pasitikėjimas ekonomika (vienu procentu didesnis vartotojų pasitikėjimo ekonomika indeksas, atspindintis optimistinių lūkesčių formavimąsi, sukelia 0,08 proc. vartojimo išlaidų augimą). Nustatyta, kad santaupų apimčių pasikeitimas trumpuoju laikotarpiu vartojimo išlaidų pokyčiams įtakos nedaro. Trumpuoju laikotarpiu vidutinės paskolų verslui palūkanų normos, mokesčių naštos ir efektyvaus darbo užmokesčio poveikis bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms

18 146 2 lentelė Komercinių bankų sektoriaus veiklos rezultatus atspindinčių rodiklių poveikio namų ūkių galutinio vartojimo ir bendrojo kapitalo formavimo išlaidoms ir jo pasireiškimo laiko nustatymas (7) modelis (9) modelis (5) modelis (6) modelis Koeficientų įverčiai 0,005 0,005 α 0,010 0,010 0,262*** 0,250 AR(1) 0,203 0,413*** 0,008* 0,008 td2000k3 0,011 0,246 0,014** 0,014** td2014k4 0, KBS koncentracijos laipsnio įtaką poveikio skirtumams atspindintys įverčiai Ekonomikos ciklo fazės įtaką poveikio skirtumams atspindintys įverčiai KBS veiklos rezultatus atspindinčių rodiklių poveikio įverčiai Δln(L i,t-1 ) 0,134* 0,139 t-2 0,060* 0,031 t-3 0,033* 0,010 t-4 0,035 0,234*** Δln(D i,t-4 ) 0,076*** 0,041** Δln(D i,t-1 ) 0,058 0,170 med 0,052** cris 0,090*** t-2 0,030 0,054 low 0,090*** aftercris 0,014 t-3 0,004 0,089 Δln(A i,t-3 ) 0,006 0,050** t-4 0,042** 0,147 med 0,000 cris 0,003 Δln(A i,t-1 ) 0,008 0,033 low 0,000 aftercris 0,004 t-2 0,005 0,034 Δln(A i,t-4 ) 0,012 0,018 t-3 0,046** 0,142 med 0,051** cris 0,001 t-4 0,020** 0,022 low 0,088*** aftercris 0,017 Δ(m i,t-1 ) 0,002 0,051 t-2 0,002* 0,052 t-3 0,001 0,043 t-4 0,001 0,411 Kontroliuojamų kintamųjų įverčiai Δln(IN- 0,005 0,008 C i,t-1 ) Δ(r i,t-1 ) 0,145*** 0,151*** t-2 0,181*** 0,053 t-2 t-3 0,037 0,029 t-3 t-4 0,087 0,407 t-4 Δln(S i,t-1 ) 0,009 0,003 Δ(TAX i,t-1 ) t-2 0,004 0,003 t-2 t-3 0,016 0,004 t-3 t-4 0,011* 0,002 t-4 0,032*** 0,025*** Δln(E i,t-1 ) 0,029** 0,110 Δln(E- W i,t-1 ) t-2 0,013 0,132 t-2 0,038*** 0,039*** t-3 0,032*** 0,144 t-3 0,005 0,003 t-4 0,019** 0,177 t-4 0,041*** Δln(ICIi,t-1 0,045 t-2 0,008 t-3 0,020 t-4