Archivum Lithuanicum 7, 2005 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 Giedrius Subaèius University of Illinois at Chicago Lietuviø kalbos institutas, Vilnius Iðorinës kalbos istorijos lubos Skaitydamas iðorinei kalbos istorijai skirtus ar su ja susijusius tekstus kartais uþverèiu galvà ir ásistebeiliju á lubas. Bandau galvoti. Mano senelis sakydavo po pietø reikiant iðsitiesti ant peèiaus, idant riebalai aplink bambà susisuktø. Mintys ne riebalai (nors kà þinai?), bet irgi sukasi... Ðio teksto þanrà nusakyèiau kaip pokalbá su lietuviø iðorinës kalbos istorikais. Norëdamas vìltis, kad daug svarbiau ne autorius, o pokalbio turinys, neblaðkysiu dëmesio paðnekovø pavardëmis ar pokalbio ðaltiniais, kalbësiu ið lubø. Tik iðsitarsiu, kad paðnekesiui mintis rinkau ið svarumu paþenklintø mokslo þurnalø ir kitø mokslo veikalø. 1. Ðtai skaitau straipsná. Po vienintelës áþanginës pastraipos randu trumputá sakiná: Iðtyrus slavizmus ðiuose tekstuose prieita prie tokiø iðvadø: [...]. Ir toliau tø iðvadø iðvardyta 17. Ir tai visas straipsnis. Ar jam nebereikia jokios analizës? Ar, tiksliau, gal pakanka paslëptos analizës, padarytos kur nors uþ straipsnio ribø? Kuo tada mokslo straipsnis skiriasi nuo populiarinamojo? Tarsi netyèia tarp ALt redkolegijos laiðkø randu mintá: Kalbëjau su autorium dar dël analizës, tai sakë, o kà ten analizuot. Esà eiliniai þodþiai. Ar analizë tapo nebemoderniðka? Ar tai nëra kokie nors analizës krizës þenklai? 2. Kito straipsnio baigiamoji dalis apie Ðventojo Raðto svarbà: Baigiant galima apibendrinti, kad skirtingø laikotarpiø Ðventojo Raðto vertimai bei jø lyginimas yra labai perspektyvus lietuviø kalbos diachroniniø tyrinëjimø objektas. Tai tekstas, kurio turinys iðlieka nepakitæs ðimtmeèius, o forma paklûsta kalbos raidai. Skaitant Ðventàjá Raðtà, lyginant ávairiø laikotarpiø jo leidimus, galima matyti, kaip keitësi ir keièiasi mûsø kalba. Ar tai mokslo straipsnio iðvada, kad Ðventojo Raðto vertimai yra labai perspektyvus tyrinëjimo objektas? Kuo tada ji turëtø skirtis nuo ðiaip kokio þinojimo? 339 Iðorinës kalbos istorijos lubos
Kalbininkas mëgëjas ir kolekcionierius princas Louis-Lucien Bonaparte (1815 1891), imperatoriaus Napoleono I sûnënas, devynioliktajame amþiuje rinko knygas ávairiausiomis kalbomis ir ásivaizdavo, kad lygindamas Biblijos vertimus galës tas kalbas iðtirti tas pats turinys, o kalbos kitos... Klausimas, kodël ðiandien vël ið naujo gali imti rodytis, kad tai mokslo straipsnio iðvados verta mintis? Daroma ir kita iðvada kad skaitant Ðventàjá Raðtà, lyginant ávairiø laikotarpiø jo leidimus galima matyti, kaip keitësi ir keièiasi mûsø kalba. Ar ir tai esàs analizës rezultatas? Pavartæs kito þanro, populiarià Algirdo Sabaliausko knygà Ðimtas kalbos másliø randu paraðyta: Turbût visi sutiks, kad raðtas yra vienas didþiausiø þmonijos iðradimø ; taip pat Ar jûs iðkæsite, pavyzdþiui, nesiðypsojæ, skaitydami pirmojo lietuviø kalbos þodyno, iðleisto Jungtinëse Amerikos Valstijose, antraðtæ. Suprantu, kodël mokiniai laiko Sabaliauskà garsiausiu Lietuvos kalbininku. Bet ar ano mokslo straipsnio iðvados neturëtø bûti maþiau panaðios á populiarius tekstus? Ar nereikia mokslo tekstuose kalbëti argumentais? Taip pat sakoma, kad teksto turinys iðlieka nepakitæs ðimtmeèius. Kaipgi tekstas susijæs su turiniu? Ar bûtø galima kalbëti apie teksto turinio kitimà atskirai nuo paties (nekintanèio) teksto? Turbût gali kisti mûsø supratimas apie tà tekstà, ávairëti jo interpretavimas, bet ar tai reikðtø, kad kinta teksto turinys? 3. Komentaras iðnaðoje: Ðio straipsnio ekstralingvistinis pobûdis leidþia citatas pateikti paprasta perraða, nenaudojant specialiø þenklø. Ið pirmo þvilgsnio atrodytø aiðku, kad paprasta perraða galëtø nusakyti perraðymà dabartinës lietuviø bendrinës kalbos abëcële. Pridûrimas nenaudojant specialiø þenklø tai tarsi patvirtintø specialûs þenklai galëtø reikðti raides, kuriø nëra dabartinëje abëcëlëje; taèiau, pavyzdþiui, iðkarpëlë wisas storawojims uþ lietuwiðkaji kalba noprosnas bus rodo kà kità èia gausiai vartojama lietuviø kalbos abëcëlëje nesanti raidë <w>. Tad specialûs þenklai tarsi nereiðkia nedabartiniø lietuviðkø raidþiø bet tada kà? Ten pat cituojama ir: Keleivis uþ lietuvininkus storavoj; tad matyti daug ir dabartinës lietuviø abëcëlës raidës <v> vartojimo atvejø. Sukasi mintis, ar tai originalus ano devynioliktojo amþiaus pabaigos autoriaus raidþiø painiojimas? O gal dvideðimt pirmojo amþiaus autoriaus máslingas bandymas derinti? Tarsi turëtø bûti savaime aiðku, kas yra specialûs þenklai, bet kontekstas nepadeda to suprasti. Þvilgsnis noprosnai èiuoþinëja po lubas. 4. Raðomosios kalbos variantai: Rankraðtis, kurá sudaro 179 lapai ranka raðyto teksto, priskirtinas vidurio raðomosios kalbos variantui, kitaip dar vadinamam rytietiðkajam kalbos variantui. Ðaltiniai, kuriais remtasi formuluojant toká teiginá Jono Palionio, Zigmo Zinkevièiaus ir kt. autoriø darbai, bet puslapiai nenurodomi. Kiek esu skaitæs jø 340 Archivum Lithuanicum 7
darbø, tokios formuluotës neatsimenu pastebëjau tekalbant apie visai atskirus vidurietiðkàjá ar viduriná (ne vidurio) bei rytietiðkàjá variantus. Ir Juozas Karaciejus, 1998 metais atskiru straipsniu diskutavæs su ðiais autoriais dël XVIII amþiaus kalbos pavadinimo, niekur neprasitarë, kad bûtø suradæs vidurietiðkà variantà kur nors pavadintà dar ir rytietiðkuoju. Tad lieka máslë ar Palionio, Zinkevièiaus ir kt. autoriø knygø puslapiai yra nenurodyti ne todël, kad nëra në kà nurodyti? O jei vidurietiðkà raðomosios kalbos variantà kas ima paraleliai vadinti ir rytietiðkuoju ar turëtume tai laikyti mûsø terminologijos evoliucija ar revoliucija? Slidu. 5. Apie vienà-nevienà gramatikà: Rankraðtinë Kazimiero Kristupo Daukðos lietuviø kalbos gramatika, kaip pirmoji paraðyta lietuviðkai, iðties yra originalus kalbos mokslo veikalas ir ádomus gramatikos tyrinëjimo etapas bei ðaltinis. Jau daugiau nei prieð deðimtmetá buvo atlikta ðio gramatikos rankraðèio raðysenos ekspertizë (teismo ekspertizës aktas saugomas kartu su paèiu rankraðèiu VUB). Ji parodë, kad rankraðtis raðytas ne Kazimiero Kristupo Daukðos ranka, raðysena yra jo sûnaus Edvardo Jokûbo Daukðos. Kodël neabejojant manoma, kad gramatika tik tëvo, o ne sûnaus darbas? Rankraðèio popierius netoks, nei buvo bûdinga devynioliktojo amþiaus pradþiai ir viduriui, gerokai naujesnis, tad já parinkti irgi greièiausiai turëjo sûnus, o ne tëvas. Be to, esama ir lenkiðko tos paèios gramatikos rankraðèio, taip pat raðyto sûnaus Edvardo ranka. Tai kuri ið tø gramatikø originali, kuri vertimas? Jei visi ðie dalykai nepatenka á akiratá, tai visai neaiðku, apie koká gi gramatikos tyrinëjimo etapà (naujà) uþsimenama? Ir dël lietuviðkai paraðytos gramatikos pirmumo. Simono Daukanto Prasmoje (1837) lietuviø kalbos gramatika yra iðdëstyta lietuviðkai (þemaitiðkai), ir nëra galimybiø manyti, kad minimasis Edvardo Daukðos rankraðtis uþ jà bûtø ankstesnis. 6. Apie dvibalsinimà: Tekstuose lengvai pastebimos kai kurios þemaitiðkajam kalbos variantui bûdingos ypatybës: 1. balsiø ë, i, o dvibalsinimas: atsiwejzieket, apwajksztiniejome, diesma, þwakies, jeszkuoti. Kas yra þemaitiðkasis kalbos variantas? Ar turimas galvoje koks þemaièiø tarme grástas raðomasis variantas (bet jø devynioliktojo amþiaus viduryje bûta gana ávairiø), ar pötarmës ir ðndktos (kodël jø nevadinti tiesiog þemaièiø tarme)? Vis dëlto tikëtiniau, kad galvoje turëtas apytiksliai ásivaizduotas, kaþkaip lyg apibendrintas raðomasis variantas minimi tekstai, vartojami terminai kalba (ne tarmë) ir variantas (ne patarmë ar pan.). Ir todël, kai imama apibûdinti ypatybë balsiø ë, i, o dvibalsinimas skaitytojas nusiteikæs tikëtis, kad bus domimasi raðomàja kalba, raidëmis (balsëmis, ne bal- 341 Jonas Palionis, XVI XVII a. lietuviðkø raðtø atrankinis þodynas
siais). Bet terminas dvibalsinimas tradiciðkai taikomas garsø kalbai nusakyti tai, kaip þemaièiø tarmëje atsirado [ie], [uo]. Tai, matyt, èia ir turëta galvoje. Tik iðeina, kad mintis pradëta raðomosios kalbos sugestija, o baigta ðnekamosios? Gal apskritai tø variantø skirtumas nepastebëtas, gal tiesiog sinkretiðkai teásivaizduota viena kalba ar paraðyta, ar iðtarta? Sukasi mintys ir apie nurodytus leksinius vienetus. Visi pavyzdþiai, iðskyrus paskutinájá, turbût parinkti dël [ie] dvibalsinimo (tik paskutinysis jeszkuoti demonstruoja kito dvibalsio [uo] atsiradimà). Bet negaliu surasti pavyzdþio, kuris rodytø deklaruotàjá i (tad garso [i]) dvibalsinimà. Nebent autorius vël bûtø ásivaizdavæs kokius nors ne garsinës, o raðomosios kalbos aspektus, tarkim, kad paraðymo atsiwejzieket priesagos grafema <e>, (ne <i>, kuri bûdavo áprasta aukðtaitiðkiems tekstams) gal esanti kokios nors dvibalsinës prigimties? Arba kad paraðymo jeszkuoti raidë <j> galëtø bûti neva kokio nors atsiradusio naujo dvibalsio pradinis þenklas. Bet juk nei grafema <e> sudaro, nei raidë <j> pradeda koká dvibalsá. Kad ir kiek minèiø sûkuriuoja palubëmis neaptinka [i] dvibalsinimo. 7. Ið bendrinës tarties istorijos: Nepaisant visø pastangø teoriðkai ir praktiniu lygmeniu norminti bendrinës kalbos tartá, iki Antrojo pasaulinio karo nepasiekta reikiamos sakomojo þodþio kultûros. Kà galëtø reikðti pasiekti reikiamà sakomojo þodþio kultûrà? Koks bûtø reikiamumo atskaitos taðkas? Kas ir kaip nustato reikëjimà ar reikëjimo ávykdymà? Ar autorius mano, kad reikiama kultûra prieð Antràjá pasauliná karà buvo vienokia, o dabar kitokia, ar dabar jos reikià daugiau? Tas reikëjimas tarsi suponuotø autoriø þinant kokià nors teorijà (atskaitos sistemà), pagal kurià bûtø galima nustatyti reikëjimo lygá konkreèiu istorijos tarpsniu... Spëlioju, ar nëra taip, kad autorius lygina ano amþiaus ketvirtojo deðimtmeèio tarties mokëjimà su dvideðimt pirmojo amþiaus. Tokiu atveju reikëjimo lygis (galbût intuityviai) lyginamas su savo patirtimi. Bet ar taip manyti bûtø istoriðka? Ar ðitaip lygindami neturëtume pasmerkti ir Danieliaus Kleino ar Jono Jablonskio, kad nesukûrë tokios reikiamos gramatikos kaip tritomë akademinë LKG? Lubose atsakymas neparaðytas. 8. Daryba ir literatûra: priesagos -tojas (-tojus) daiktavardiniai vediniai yra vartoti kalboje ir paremti ávairiais kalbos faktais ið raðytinës literatûros ðaltiniø ir ðnekamosios kalbos. Tiek Vincas Urbutis, tiek Saulius Ambrazas -tojas vedinius laiko ne daiktavardiniais, o veiksmaþodiniais, nes jie padaryti ið veiksmaþodþiø. Ar sugalvotas naujoviðkas interpretavimas? Taip pat rûpëtø svarstyti, kas bûtø raðytinë literatûra ir kuo ji skirtøsi nuo neraðytinës? DÞ apibrëþia literatûrà visø pirma kaip raðytiniø ir spausdintiniø kûri- 342 Archivum Lithuanicum 7
niø visumà, raðtijà ; ar be epiteto neaiðku, kad literatûra yra raðytinë? Ar gal mano paties mintys per daug aptukusios? 9. Raðtijos pradþios ypatybë: Kadangi tai buvo lietuviðkos raðtijos pradþia, bûdingas to laikotarpio bruoþas svetimybiø gausa. Nusakytas prieþastinis ryðys þodis kadangi ápareigoja. Ar raðtijos pradþia yra svetimybiø gausos prieþastis? T. y. ar toks prieþastinis ryðys yra privalomas visø kalbø pradþioms ar norima pasakyti, kad tai lingvistinë universalija? Ar albanø, hetitø, majø kalbos raðtija ið pradþiø irgi pasiþymëjo skoliniø gausa? Jei taip, tai iðeitø, kad raðymo pradþia kokiu nors bûdu bûtinai verèia intensyviai skolintis (skirtingai nuo vëlesniø etapø). O gal tai tik lietuviø kalbos raðymo pradþios ypatybë? T. y. gal reikëtø suprasti, kad pradþios lietuviðkumas buvo prieþastis beatodairiðkai skolintis? Bet ir tai atrodytø keista turëtø reikðti, kad kokios nors kitos kalbos rusiðkumas, japoniðkumas ar svahiliðkumas galëtø bûti ypatybë, nulemianti labai maþà skolinimosi mastà. Rasoja kakta, tepasi lubos, bet nesugebu tokio ryðio motyvuoti. * * * Taip bespoksant á lubas ir paèiam ima rodytis, kad èia ne koks pasiþadëtas dialogas su iðorinës kalbotyros istorikais, o vien marmëjimas sau po nosimi. Gal uþuot niurzgus verèiau nusivalyti iðterlintas lubas (vos nepasakiau lûpas)? Arba perdaþyti kokiais nealiejiniais daþais?.. G IEDRIUS S UBAÈIUS Gauta 2005 m. liepos 24 d. University of Illinois at Chicago Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures UH 1608, MC/306 601 S. Morgan St. Chicago IL 60607, U.S.A. el. p.: subacius@uic.edu Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-10308 Vilnius, Lietuva el. p.: subacius@uic.edu 343 Iðorinës kalbos istorijos lubos